[patsuan]

-Tu apginsi mane?- su truputėlį apsimestiniu, hiperbolizuotu nustebimu ištarė, nors jo akyse žaidė ir šokinėjo žaismingumo ugnelės. Buvo savotiškai linksma taip kalbėtis, nereikėjo pernelyg jaudintis, kad susiknis ar kitaip prašaus pro šikšnelę. O ir šiaip, įsižeisti buvo sunku, bent jau pačiam Nero, kai nematė jokių blogų ketinimų kito elgesyje. -Na, jeigu norėsi, aš tau nesutrukdysiu vietoje manęs būti perplėštam per pusę kokio monstro, - sujukęs švilpis kelis kart mostelėjo ranka tarp žodžių. -Nors, - įdėmiai pažvelgęs į kitą stabtelėjo ir surimtėjo. -Gal geriau abu liktume nesužeisti. Man ne itin patinka visokie kraujai ir kitos, um,- nerasdamas gero paaiškinimo sugestikuliavo it nebylys, tikėdamasis, kad jį supras, nors po akimirkos papurtė galvą, jau visiškai pametęs mintį. Jau norėjo atsiprašyt varniaus ir pasiūlyti kitam tiesiog eiti miegot, tačiau staiga jo veidą užklojo šešėlis ir Nero pajuto šiltų lūpų porą, kuri bos trumpą sekundę prigludo prie jo. Visiškai nustebęs, tiesiog pritrenktas vaikinukas lėtai priglaudė piršus prie tos vietos, tarsi negalėdamas patikėt. Po lygiai trijų įkvėpimų ir iškvėpimų jis staigiai nusisuko ir it kareivis nusimetė drabužius kažkur į tolį ir šniurkštelėjo į patalus,  pasislėpęs po antklodžių sluoksniais.
-N-Ne!- dusliai kvyktelėjo, tarsi atsakydamas į kito paskutinįjį klausimą; idant negali papasakot. Na, iš tiesų nežinojo, ar gali tai daryt, todėl tik dar labiau susisuko į kamuoliuką ir laukė, kol jo greitai plakanti širdis nusiramins.

[Giedrius Vėjavaikis]

Heh, švilpis buvo neįžeidus… Net palengvėjo, nereikės teisintis, ar net galvoti apie tai ką sako ir kokias temas liečia, nes kol kas... Temos buvo bereikšmės ir gan įprastos.
Tačiau pats sugebėjo... Mm... Nejaugi šis jaunikaitis netikėjo, kad jį galėtų apginti? Nors galbūt buvo pasijuokta dėl pačio naivumo, juk magijos pasaulyje žvėrys buvo neįprasti, anatomija jų visai kitokia, kai kurie turėjo net magiškų galių, tad kvaila tikėtis, kad paprasčiausias žiobaras be magijos pagalbos sugebėtų apginti save, ką jau kalbėti apie kitus.
-   Tavo tiesa, - linktelėjo ir vis, neišmetė iš galvos kelionės į uždraustąjį mišką, arba, tiesiog gamtą, kur jiems reikėtų išgyventi keletą dienų renkant miško gėrybes, bandyti išgyventi prastomis oro sąlygomis, pasikliauti vienas kitu ir pagilinti draugystę.
Kai Nero atsigulė šalia, patenkintas prisislinko prie jo ir apsivijo svetimą kūną puria uodega. Kruptelėjo kai išgirdo kvyktelėjimą, nesitikėjo tokio atsakymo. Nemanė, kad šis kambarys bus... Nemėgstama tema, nes nematė jame nieko keisto, na vienintelis keistas dalykas buvo tas, kad jis atsirado iš niekur.
-   Kaip nori, - tarstelėjo, atsukdamas į jį nugarą. – Labos, - nusižiovavo, patrindamas nosį į pagalvę.
...
Stebėtinai greitai užmigo ir atsikėlė taip pat greitai, ar bent jau pats nė nepajuto kaip peršoko keletą valandų... Ir štai jau buvo rytas, ar diena.
Pramerkus akis buvo tamsu, bet nebesijautė pavargęs, tad padarė išvadą, kad pamiegojo reikiamą kiekį valandų. Akimirksniu atsikėlė, nemėgo gulinėti kai jau būdavo atsibudęs.
Keistas lengvumas apėmė jo galvą ir apatinę dalį. Ranką sau ant galvos, kitą sau ant užpakalio. Nebėra lapės ataugų, nei ausų, nei uodegos! Net išsišiepė, o jau manė, kad turės gyventi su šiomis visą likusį gyvenimą... Nors... Galbūt kam nors patiktų? Turbūt nuotraukose šauniai atrodytų! Bet dabar jau nebesvarbu, daugiau niekada nebeims jokių keistų eliksyrų iš savo bendraklasių.
Jau norėjo eiti ieškoti šviesos įjungiklio, bet žvakės pačios, it mintis perskaičiusios, užsidegė ir apšvietė kambarį, o su juo ir laikrodį, kuris dabar rodė aštuntą valandą ryto. Ne taip jau ir anksti kaip, kad tikėjosi.
Užmetė akį į vis dar mieganti švilpį. Aaa... Niežėjo jam rankos, norėjo prižadinti kaip nors... Ne taip jau ir įprastai, galbūt... Užkutenti ar kaip kitaip paliesti šio o-, savo mintis nutraukė. Sušiaušė savo plaukus, juk čia yra švilpio kambarys, jau verčiau prižadins kačiuką kuris miegojo savo guolyje kartu su kitais dviem? Atsidusęs nusprendė apsivilkti kelnes.

[patsuan]

Kiek įsitempė, kai jo apnuogintą odą pakuteno švelnus uodegos kailis, net pajuto, kaip šiurpuliukai nusėja jo kūną ir verčia jį nerimastingai suvirpėti; tačiau nuo šalia esančio vaikino žioravo labai maloni šiluma, kuri buvo tikrai kelis kart intensyvesnė, negu pačio švilpio. Jo raumenys šiek tiek atsipalaidavo ir suglebo, juk nieko blogo nenutiko.
-Mh, - po akimirkos sudūzgė ir atsargiai prislinko arčiau kito. -Labanaktis, - pratęsė,  nedrąsiai įsikniaubdamas į varnių. Lėtai grimzdo į miego šalį, besiklausydamas, kaip jo širdies ritmas nusiramina, išsilygina, ir, rodos, ima plakti panašiai kaip kito širdis. Arba galbūt tiesiog jis jau buvo užmigęs ir jam jau sapnavosi visokie monai.
---
Pabudo pajutęs, kaip kažkas sujuda jo šone ant lovos, tačiau akių nepramerkė, buvo pernelyg tingus tam. Piktai sušnarpštęs it koks seneliukas Nero apsivertė ant pilvo ir panardino veidą į purią pagalvę, apsikabindamas ją. Palaimingai atsiduso.
-Dar penkias minutes, mam, - po kelių minučių staiga sutrūkčiojęs vaikinukas kilstelėjo susivėlusią, svirduliuojančia galvą su nuospaudom ant skruosto ir užmiegotom akim, pasuko galvą į tą pusę, kur buvo ryškiausia šviesa. Kai į jo remarką nebuvo atsakyta motinišku šūkavimo, jo veidą pekreipė sutrikimas ir šiaip, toks nesupratimas, todėl, prasitrynęs traiškanas, švilpis prasibudino ir apsižvalgė aplink. Na, pamatė tik tai, ką ir galėjo pamatyt.
-Oi, - kiek susigėdęs dėl savo rytinio apdujimo Nero lėtai pasikasė pakaušį, mąstydamas, ką čia pasakius; ir šiaip jo galva retai dirbdavo, tačiau dabar ji buvo it tuščias kokosas, kurį dar ir kažkas pradaužė. -Labas ry-y-tas,- pagaliau nusprendė pasisveikint, tačiau tai nutraukė žiovulys, kurį jis greitai uždengė ranka. Nusprendė įmest mandagybę, kad užglaistytų tą nesklandumą. -Na, kaip miegojai? Neįspyriau per miegus?

[Giedrius Vėjavaikis]

Net nuraudo. Švilpis buvo toks mielas! Prakalbo apie savo motiną per miegus. Pliaukštelėjo sau per skruostus, negalėjo parodyti savo tos pusės, nebuvo mergina, tad nurausti dėl tokių dalykų, apskritai nudažyti tokia spalva skruostus buvo neleistina. O dabar jis net apsimiegojęs pabudo iš patalų. Koks miel- nors susivėlę plaukai jam pridėjo kiek kitokio įvaizdžio, negalėjo rasti tam žodžio.
Striktelėjo prie jo kaip lapinas, tai kas kad jau nebeturėjo ataugų. Buvo kupinas energijas ir įkvėpimo ką nors sukurti! Apkabinti bernioką savo glėbyje, parversti ant lovos ir... Nejaugi yra susijaudinęs! Ne, po velniais, negavo jokios medienos šiandien, tad kokio velnio dabar nori tai pa- Verčiau jau kalbės.
-   Pernelyg anksti prižadinau? – paklausė pažvelgdamas  į jo gilias akis. – Labas rytas, miegojau puikiai, tu buvai labai šiltas... ir patogus, tiesiog... seniai bemiegojau taip patogiai, - tikrai neprisipažins, kad jam trūko mokykloje pliušinio žaislo su kuriuo visada miega, tad gyvas pakaitalas buvo tikrų tikriausia atgaiva. – Gaila negalėsime to daryti kiekvieną nak... O gal šeštadieniais? – žibtelėjo akimis. – Ar tau nebuvo patogu su manimi miegoti? – paklausė, įtemdamas savo raumenis rąžydamasis.
Prikando savo lūpą žvelgdamas į švilpį, be pižamos, be drabužių, tik su apatiniais. Norėjo dar kartą įkasti jam į petį ir palikti ten žymę, o gal į kaklą? Aaa.. Turbūt dabar atrodo it žvėris. Prisislinko arčiau vaikino, ors buvo ir taip arti.
-   ...O šitas kambarys yra tavo? Žinai, pusryčiauti turėtume jau eiti, o jeigu kambarys tavo, tada galėtume čia susitikti ir dažniau, - patenkintas pratarė.

[patsuan]

-Ne, ir šiaip tokiu metu atsikeliu, -tingiai rinkdamas sumelavo ir greitai nusuko žvilgsnį į grindis, niekaip negalėjo žiūrėti tiesiai į kito akis, tarytum norėjosi imti ir lementi kokias tai nesąmones, pievas, žodžiu, gryną šaizę. Nepatenkintai susiraukė ir patempė apatinę lūpą, nuleido kojas ant žemės; ištiesė rankas į viršų ir pasiražė taip, kad net trakštelėjo visi stuburo slanksteliai, net užėmė kvapą, o akyse šen bei ten blykstelėjo švieselės. Po minutėlės pajuto tuštumą ant nosies ir greitai apsidairė, ieškodamas kur atsidangino jo akiniai-- juos radęs skubiai prisispaudė ir dar plačiau prasimerkęs pažvelgė į pasaulį tikrąja to žodžio prasme kitokiomis akimis. Atsiduso ir pasuko galvą į kitą, apgailestaudamai šyptelėdamas.
-Atleisk, aš ne ryto žmogus, man reikia laiko pabusti, tačiau nebijok, miegojau gerai. Nors apie to kartojimą nežinau, - paaiškino jau arčiau prisislinkusiam varniui. -Gero po truputį, ar ne?- kvailokai sukikeno.
Staiga pasijuto pernelyg apsinuoginęs-- kito akys, keistai, vos su tam tikru alkiu žvelgiančios į jį tarsi paskatino šį supratimą. Pašiurpusia oda nejučia priglaudė delną prie vos vos esančios žymės ir tarsi sumažėjo, nežinodamas, kaip pasielgti--ar šokti ir bėgti kuo toliau? Bet juk išties tebuvo tik su apatiniais, todėl papustęs padus tik dar labiau apsijuoktų ir dar įžeistų vaikiną. O gal tiesiog imti ir sumirksėti akytėmis kaip kokiai sirenai iš tų žiobariškų ne vaikiškų filmų ,manding, imtų ir suveiktų. Tačiau paprasčiausiai Nero nebuvo toks, nenorėjo taip daryti, nenorėjo visko gadinti.
Dėkuidie už privalumus, kuriuos teikia rytas-- švilpiui kaip tą kritinį momentą ėmė ir garsiai, aikštingai suurzgė pilvas, reikalaudamas prikimšti jį pilnut pilnutėlį maisto.
-A-Atleisk, galbūt galim tuomet pratęsti pokalbį pavalgę?- nejaukiai nusijuokė ir vėl nusuko akis, jausdamas kaip šiek tiek nukaista ausys.

[Giedrius Vėjavaikis]

Sušiaušė savo garbanotus plaukus, kurie šį kartą atrodė it galėtų sugauti pelę, o pagautoji net ir bandydamą nesugebėtų pabėgti. Jo pirštai jau buvo pratę, žinojo visus takelius, tad neįsipainiojo į neklusnias garbanas.
Švilpis šalia jo atrodė gan drovus, mergaitiškas, nepalyginsi su vakar berneliu kuris vakar net buvo įsidrąsinęs pirmas pabučiuoti svetimas lūpas. O tas kaklas! Perkūnė, buvo taip netoli to saldaus kaklo, it puikios vištienos, gah, jautėsi kaip vampyras! Norėjo sukandžioti Nero, išbučiuoti ir paten- Ne, taip galvoti negali, juk... Ne, velnias, po velniais, jau atrodo. Tyliai susikeikė.  Bent jau buvo su džinsais, tad nieko įmantraus nesimatė, ar bent jau pats taip manė.
-   Okay ~ Man tinka, - šyptelėjo, dėl... abiejų, tai buvo šiandieninis išmanusis atsakymas, šį kartą tie du žodžiai tiko viskam ir dėl miegojimo ir dėl maisto. – Tikiuosi neišgąsdinau, - patenkintas pratarė, susiliesdamas pečiais su jaunuoliu.
Užsimovė ant kūno marškinėlius ir pamojęs švilpiui, išėjo iš kambario. Vos taip padarius durys pranyko ir... Giedrius to nepastebėjo. Nužingsniavo kur akys matė, ar greičiau į tualetą, sutvarkyti kelių menkų reikalų.