[Elijah Chris Dawson]

Artėjo rytas. Lietus ir vėjas ėmė rimti, tačiau pažvelgus pro šio namo langą, buvo galima išvysti vaizdą lyg po stipraus radiacijos poveikio. Nei vieno sužėlusio medžio ar žolės, gal ir pamatysi kokį gyvį, tačiau jis greičiau netyčia užklydęs klajoklis.
- Suaugti, - pakartojo merginą, tik ne klausimo forma, - gyvenimu galima mėgautis ir suaugus, gal net daugiau privalumų, - kilstelėjo antakius aukščiau.
- Nesiskusiu... - kiek greižtokai atsikirto vaikinas ir brukštelėjo pirštais per trumpai apaugusią barzdą, kuriai skyrė tiek dėmesio paskutinėmis savaitėmis. Kažkodėl jis su barzda jaučiasi vyriškesnis, o gal net kažkiek gražesnis. Madingesnis. - Jei nori galiu būti kaip Sorenas, - nusivaipė Elijah. Juk tai buvo vienintelis profesorius, kuriuo Dawson' as bent kažkiek žavėjosi.
- O kodėl būtent po Londono? - Smalsumo vedamam išsprūdo Chris' ui, tačiau turbūt jis suprato ir atsakymą žinojo, tačiau norėjo išgirsti iš Lunos lupų.
Tiek safyrinių akių savininkė, tiek rudaplaukis negalėjo atsispirti vienas kitam. Elijah' ui tas išsikyrimas kelias savaites atrodė kaip visa amžinybė. Jis niekada negalėtų palikti savo vilkės. Ji jam buvo visas pasaulis. Už ją gyvybę paaukotu, niekada neišduotu ar nepaliktu.
- Abu, - dustelėjo Dawson' as švelniai pakedendamas juodaplaukės plaukus.
Perdėtas rūpestis - būdingas vampyrui. Jis norėjo apsaugoti savo merginą nuo visko, tačiau tai juk nėra įmanoma.
- Nepyk, turbūt per stipriai tave myliu ir noriu, kad tau būtų viskas gerai, - gūžtelėjo pečiais grynakraujis. Pasiėmęs savo megztinį vėl jį užsivilko.
Merginai nusiėmus tvarstį vaikinas pritupė šalia sužalotos kojos ją apžiūrėti. Nieko baisaus nebebuvo matyti, žaizda užsitraukė, kraujo nebebuvo, bet randas - gana didelis, tačiau vaikščioti jau buvo įmanoma. tik nereikia pervargti.
- Grožiuosi, - pakeldamas akis nuo kojos burbtelėjo Chris' as. - Sakyčiau žaizda visai gražiai užgijo, tad bus galima iš čia nešdintis. - Buvo galima išgirsti džiaugsmingą balso toną. Čia melsvai žalsvų akių savininkui nebuvo pati tinkamiausia vieta, kur jis galėtų leisti laiką su savo išrinktąja.

[Luna Gardner]

   -Tuomet kur dingsta tas vaikystės džiaugsmas mums suaugus?-tarsi nuobodžiaudama tingiai sumirksėjo. Suaugusių gyvenimas merginos nežavėjo, galbūt todėl retkarčiais ar net gi ir gana dažnai pasielgdavo neapgalvotai, impulsyviai ir kiek vaikiškai. Niekad taip ir nesuaugo iki galo, o ir nenorėjo.
   Galiausiai imi viską vertinti kitaip...
   -Bet tu teisus, suaugus gauni kelis privalumus,-linktelėjo,-vienas jų - prižiūrėti velnio neštą ir pamestą Marleną,-vyptelėjo puikiai žinodama, kiek daug kantrybės ir jėgų reikėjo su ta mergaite.
   Net mirusi Džesika kankina mane...
   -Tavo pasirinkimas,-gūžtelėjo pečiais atmesdama plaukus atbula ranka. Galiausiai suprato, kad ginčytis su vaikinu beprasmiška, o galbūt pati nebeturėjo noro tam.
   -Norėjau viską apgalvoti, tik sekėsi prastai,-tyliai atsidususi įsmeigė žvilgsnį į lentomis apkaltą langą. Kurį laiką tuščiai žvelgė į šį tarsi atsiribojusi nuo šio pasaulio, galiausiai sumirksėjo nuvydama keistą tuštumo jausmą.
   -Bent jau pavyko pabūti su savimi ir atsipalaiduoti,-šyptelėjo,-pati galiu savimi pasirūpinti. Šitai dariau visus šiuos mėnesius,-nei piktai, nei priekaištaujančiai atrėžė. Kalbėjo ramiai, netgi per ramiai, kaip jai, Lunai.
   -Randas galiausiai sugis, o kojos amputuoti neteks,-vyptelėjo tarsi būtų pajuokavusi apie orą,-puiku, man jau ėmė įgrįsti šitas namas,-atsargiai, nujausdama, kad staigių judesių visgi daryti nederėtų, pakilo nuo lovos, pasiražė, dar kartą nužvelgė vietą, kurioje buvo žaizda, o tuomet linktelėjo Elijah'ui leisdama suprasti, kad jiems metas dingti.