0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #30 Prieš 3 metus »
Kompanija skubiai vyniojosi meškeres ir ruošėsi skristi. Emi vis bandė akimis sugauti bent pažįstamą figūrą, tačiau per lietaus uždangą vargiai galėjo ką įžiūrėti. Džiaugėsi susiprotėjusi panaudoti kerus, kurie nors kiek apsaugojo nuo vandens ir pagerino matomumą. Drėgmės ir nusilpusią vaikino imuninę sistemą lengvai įveiksiančio peršalimo dabar reikėjo mažiausiai. Kiek virpančiomis rankomis vėl pradėjo krapštytis prie smulkesnių žaizdų ir tvarsčių, kad tos kelios sekundės laukiant kol Mela įsitaisys priešais būtų lengviau ištveriamos.
Užsimiršusi įsižiūrėjo į Igorio veidą. Nesuvokė, koks jausmas turėtų būti uždarytam tiek laiko, atskirtam nuo šeimos ir mylimų žmonių, greičiausiai kankinamam - ir dar kaip... Išblyškę odos lopinėliai (o tokių, nepadengtų krauju ar sužeidimais, buvo labai nedaug) rodė, kad saulės ir gryno oro jis taip pat neregėjo. Galėjo tik atsargiai džiaugtis, kad rado jį gyvą - labiau panašų į lavoną nei į žmogų, tačiau dar gyvą. Kad buvo sąmoningas, kad atpažino ją ir Melijandrą, kankinamas neprarado proto. Tai jau daugiau, megu drįso tikėtis.
Freiras sumosavo sparnais ir pakilo. Gal pirma sirena būtų baiminusis lėkti pačiame audros epicentre (tiksliau, sėdint ant paties audros epicentro), bet dabar jautėsi palyginti rami. Atsargiai paglostė sveikesnę skruosto dalį, nužvelgdama pasikeitusius Igorio bruožus: seniai neskustą smakrą, ataugusias, susivėlusias garbanas, prigesusias, tačiau lygiai taip pat mėlynai pilkas akis. Ilgi dienų stūmimo metai traukėsi į mėnesius, skilo į savaites, dienas, traukėsi į prisiminimus. Ne, ji niekada jų nepamirš, tačiau dabar suvokė, kad tas laikas baigėsi. Nereiškia, kad dabar viskas bus gerai. Tačiau dabar turėjo tikslą.
Ore pasirodęs gynėjas pranešė žinią, kad Kajus ir kiti išsisuko gyvi. Mergina lengviau atsiduso. Ištirpdamas ore sidabraspalvis aviganis ištirpdė dar vieną ramybės nedavusią mintį. Be galo bijojo motinos vaidmens, klaidų, graužėsi, stengėsi elgtis labiau kaip gerokai vyresnė sesuo, bet dabar nesusilaikė nepagalvojusi, kad dėl vaikų baiminosi kaip dėl savų. Pagaliau suprato ir Igorio nerimą. Jie abu kentėjo. Atsidususi toliau valė ir tvarstė smulkesnes žaizdeles, nors suprato, kad grįžus reiks visko imtis iš naujo. Toks gydymas ant tokių sužeidimų merginai priminė nebent skilusį stiklą, suklijuotą pleistru. Bet sėdėti rankų sudėjus irgi negalėjo.
Išeidama manė, kad grįš su Igoriu, arba visai negrįš. Vienaip ar kitaip, ilgiau neteks gyventi nežinioje. Dabar suprato, kad nežinios nejautra ir žinojimo skausmas žeidžia skirtingai, bet žeidžia abu. Tolumoje pradėjus ryškėti Ūdrų Žabangų miškams, Emilijana atsargiai šyptelėjo. Jie niekada negalėjo pasirinkti, ar bus skaudinami.  Tegalėjo rinktis, kas tai darys. Spustelėdama vaikino ranką,  Emi pamanė, kad jos pasirinkimas jai patinka.

((Paskutinių sakinių idėja man nepriklauso,  pasiskolinau iš J. Green))