0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Yecatherine Delilah Lutterworth

  • ***
  • 123
  • Lytis: Moteris
  • Intellectual passion drives out sensuality.
Kamera nr. 386
« Prieš 7 metus »
   Ši kamera yra aukščiausiame Azkabano taške. Čia taip pat laikomi griežto režimo kaliniai. Šioje kameroje aukštas slėgis, tamsu, dvokia ir labai šalta, čaižo vėjas, nors langų nėra. Viskas sutverta taip, kad būtų galima jausti gamtos galias per sienas jų visiškai nesusilpninant. Deja, psichai šios aukštos vietos ne itin mėgsta, galbūt todėl čia nemirė ir minėtoji Belatriks Lestreindž, kuri paspruko iš Azkabano. Visgi vieta nesaldi, prižiūrėtojai jos taip pat nemėgsta dėl pojūčių ir milžiniško gamtos stichijų sukeliamo triukšmo. Vėjas čia itin didelis ir atsumušdamas į trikampes sienas kaukia bei sukelia itin nemalonius jausmus visiems esantiems. Žemiau esantiems kaliniams taip pat nesaldu, tačiau čia kalinamieji išprotėja greičiau, nei miršta esantieji minusinio lygio kamerose.

[CLICK]
Clever as devil and twice as pretty

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
  Kažkada, sunku pasakyti prieš kiek tiksliai laiko, Kaden girdėdavo šaukiant vyrą. Galbūt jis buvo kaimynas,  kalinys iš gretimo aukšto ar balsas vyro galvoje. Bet jis šaukė porą dienų, tai tiesiog varė iš proto, tamsiaplaukis šaukė atgal, rėkė, kad balsas nutiltų. Galiausiai taip ir nutiko, tačiau Kaden neturėjo progos pasidžiaugti tuo ilgam, balsas pradėjo lyg niekur nieko kažką kalbėti. Visoje toje pliurpalų lavinoje įsiminė tik vieni pasakyti žodžiai: „Azkabane baisiausia ne stichijų spjaudomos staigmenos ar vienatvė, niekad nepaliekanti tavo pusės. Čia baugiausia sutikti save, tikrąjį save. Hehehe. Žinai, sakoma, kad žmonės turi tris veidus. Vieną kurį rodo visam pasauliui, kitą kurį atskleidžia artimiesiems ir draugams ir tą trečiąjį, kurį laiko tik sau. Mes nuolatos bėgam, skubam ir taip niekad ir nesutinkam jo, tačiau čia laikas sustoja. Čia jis tave pasiveja. Neleisk jam nugalėti tavęs, Peyton. Supratai?“. Vėliau vyras neklausė iš kur jis žino jo pavardę, net nebuvo tikras ar išvis dabar nesapnuoja, tačiau žodžiai įsirėžė į atmintį ilgam.
  Praėjo laiko. Daug laiko. Galbūt metai. Gal ilgiau. Vyras niekuomet nematė šviesos, nejautė šilumos, nesikalbėjo su kuo nors, nebežinojo kaip atrodo daiktai. Gyvenimas slinko jam prieš akis. Keista, beprotiškai keista, tačiau jis nebematė blogio, kitaip tariant, taip ir nesutiko savęs. Ant apsilupusios, pelėsiu pradedančios smirdėti sienos kabėjo kryželis. Toks kokį mėgsta garbinti žiobarai, kokį mėgdavo ir Theodor. „Jis viską supranta ir atleidžia“ – vieni iš žodžių kuriais apibudindavo tikėjimą pasakomis. Kaden niekuomet nepripažintų to garsiai, bet būtent tas mažas daiktelis leisdavo jam matyti, prisiminti geruosius laikus.
  Kažkas įkyriai skambčioja kieme ir mažasis burtininkas burbėdamas, kad per jo gimtadienį kažkas taip kvailioja, praveria lauko duris. Puikiai prisimena kaip nuostabos paveiktas iš rankų paleidžia gimtadienio kepurėlę, ši nukritusi nusiridena į Mamos gėlyną. Tėvas besijuokdamas toliau skambčioja dviračio skambutį. Mažo, raudono su vėliavėle, styrančia gale, dviračio skambutį. „Pamaniau, kad jau laikas ir tau turėti transporto priemonę. Galbūt jau pats galėsi ir nuvažiuoti į mokyklą, o gal į parką.“ Kalbėjo tėvas toliau žiūrėdamas į net drebantį iš laimės Kaden. „Ateik, išmokysiu važinėti“ pakvietė Theodor tamsiaplaukį. Vėliau valandų valandas berniukas nenulipo nuo dviračio, net neatėjo valgyti jo paties šventės torto.
  Tyliai nusijuokė vyras prisiminęs tokią kvailybę. Gulėdamas ant drėgnos žemės jis dažnai galvodavo apie viską kas buvo gero šiam gyvenime. Įsikibęs į mielus laikus stengėsi niekad jų nepaleisti. Ne todėl, kad jam taip labai patiko šios smulkios kvailybės, vyras ruošėsi kažkam ką gali staiga mesti gyvenimas. Mirčiai jis buvo pasirengęs jau seniai, tačiau gyvenimas vis dar buvo išeitis, kurios taip lengvai jis neatsisakys. Kaupė laimę Psichams.
 Gailiai sugurgė pilvas savo kasdieninį maršą, Kaden uždėjo ranką ant jo tarytum ramindamas:
  - Matyt šiandien negausim valgyt, kaip to negavom ir vakar. Jie pamiršta,- paskutinį sakinį išspaudė su karčia pašaipa. Pilvas nesustojo riaumoti. Žiobaržudys apsivertė ant pilvo ir atsirėmęs rankomis į žemę pradėjo daryti atsispaudimus. Tai teikė daug gėrio. Šildė, vertė pamiršti ir kūreno pabėgimo vilties ugnį. Jis nebeturi savo lazdelės, ji buvo atimta ir sulaužyta jam prieš akis.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Pokštelėjimas, paskui dar vienas, šalto, tarytum su surbliu nuo laimės išsiurbto oro gūsis iškart pasigavo dviejų moterų plaukus ir kaip įmanydamas žavingai susuko. velniai rautų, nežinot, kiek reikėjo magijos, kad atblokuotum bent vieną, aukščiausiąjį Azkabno tašką nusileidimams oru. O be Danielės pagalbos gabrielė ir nebūtų sugebėjusi. Mėlynais apsiaustais besiplaikstydama ji per aptrupėjusias, akmenuotas ir nešvarias grindis žengė prie artimiausios sienos. Pirštinėtu delnu nubraukė iš kažkur atsiradusias dulkes, išvydo akmenyje iškaltą numerį: 379.
- Dar truputį toliau, - tarė ir nužingsniavo koridoriumi tolyn. Vienoje pusėje pro langus švilpė ledinis vėjas, rodos, amžinai neramių bangų purslai neįmanomais būdais atitikšdavo ir iki čia.
Staiga sustojusi ji atsisuko į Danielę.
- Mūsų ieškomasis tūno trys šimtai šešiasdešimt aštuntoje kameroje. Melskimės, kad nebūtų išprotėjęs, - tarė ir šyptelėjo. O taip, iš išprotėjusio Keideno nebūtų jokios naudos, būtų be reikalo čia atsidanginusios. Tačiau žavingoji prancūzė, paskutinį kartą jį mačiusi prieš vienuolika metų, buvo beveik tikra, kad tokios asmenybės kaip Keidenas paprastai nepalūžta.
O ji, deja, nežinojo, net neįsivaizdavo, kaip kadaise jos pažinotas klastuolis gyveno po to, kai paskutinį kartą matė jį. Net į galvą nebuvo atėjusi (o gal ir buvo kokia nors mažulytė) mintis, kad jis galėtų tam tikrais būdais susigriauti sau gyvenimą.Vis dėl to neabejojo, kad padarė kažką siaubingo, jeigu jau tūno burtininkų kalėjime.
Vis tikrindama numerius ji galiausiai atsidūrė prieš tą, kurio ieškojo. Atsisukusi į Danielę paprašė jos išsprogdinti sieną, skiriančią Keideną ir dvi pasipriešinimo gaujos nares. Ne dėl to, kad nenorėjo teptis rankų (tokia pasipūtusi dar nebuvo), greičiau dėl to, kad norėjo leisti ir jai pajusti smagumą.
- Labas, Keidenai, - tarė, kai sienos nebeliko.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Nusileidusi ant storu purvo sluoksniu padengto grindinio, Danielė galėjo lengviau atsikvėpti. Pati, net ir baisiausiuose košmaruose, negalėjo sugalvoti siaubingesnio dalyko, nei keliavimas oru. Tačiau retkarčiais, dėl aukštesnių tikslų, reikia pasiaukoti. Juk niekas ant auksinio padėkliuko joms nepatieks šviežutėliai išlaisvinto kalinio. Nors tokiomis sąlygomis labiau tikėtina, kad tasai padėkliukas būtų iš aprūdijusios geležies, kaip ir visos aplink esančios metalinės detalės.
Paskui Gabrielę eidama pro kameras, atkreipė dėmesį kokie sunykę kūnai jose tūno. Nežinodamas galėtum pamanyti, kad ten nudrėbtos paprasčiausios skarmalų kruvelės, tačiau tamsoje žibančios akys neleido pamiršti, jog po visais skudurais slepiasi žmonės, kadaise trykšte tryškę energija.
- Jo, nekoks vaizdelis. Būtų tikrai nekas, jei tavąjį Keideną tektų vilkti per jėgą. Nors tikriausiai svertų ne per daugiausiai, - dar kartą nužvelgusi vieną iš kalinių, pasidalino pastebėjimu. Išties, visi čia esantys gyviai (kitokio žodžio jiems apibūdinti nerado), neįskaitant koridoriumi žingsniuojančių moterų, atrodė sudaryti tik iš kaulų ir odos.
Galiausiai prisikasus prie reikiamos kameros, moteris žvilgtelėjo pro duryse įtaisytų grotelių plyšį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ankšta patalpa tuščia, tačiau ji negalėjo žinoti, ką slepia šios niūrios vietos šešėliai. Lengvu rankos mostu, pasinaudodama bežodžių kerų pagalba, Danielė išsprogdino joms trukdančią sieną. Vidun patekusiai šviesai galiausiai pasiekus ir joje esančią žmogystą, Dan nesusilaikė bei šyptelėjo puse lūpų. Nors jos šypseną, kad ir menkutę, tuojau pat užgožė iš kameros atsklidęs kvapas. Ir tikrai ne ramunėlių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Danielle Deverous »

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
  Tylūs tipenimai pasigirdo koridoriumi. Lengvai atsimušdami į drėgme įsisunkusias sienas, jie sklandė tartum sapnas. Vargiai juos galėjai girdėti, tačiau Kaden buvo pakankamai išalkęs ir toks jis būdavo dažnai, tad sakyti, kad nebudėdavo prie durų laukdamas supelijusios duonos ir įtartinos spalvos vandens, būtų buvęs didžiulis melas. Jis prisislinko neatsistodamas prie šaltų metalinių durų ir pravėręs skylę maistui drėbti, priglaudė ausį. Žingsnių buvo per daug, jie per lengvi ir sekami tylių žodžių, gestų ir susižvalgymų. Nepanašu į šiandienos maistą, tačiau Kaden vis tiek atsistojo pasiramstydamas sieną. Į galvą plūstelėjo daugybė idėjų ir teorijų, tačiau, kad už šios ganėtinai neįveikiamos rankoms sienos stovi dvi išlaisvinti atėjusios būtybės, nė nebandė svajoti. Šiame aukšte veiksmo beveik nevykdavo, niekas ne tik nenorėdavo, bet dažnai ir tingėdavo vargintis tokiems žygiams. Kartas nuo karto užlipdavo ir apeidavo sargai, prižiūrėtojai ir kiti velniai pasižiūrėti kas dar liko gyvi. Garsai taip pat čia būdavo vienodi: verksmai, klyksmai ir aimanos, dar dažnai pasigirsdavo ir keiksmažodžių lavinos. Tylūs laisvės tipenimai buvo kažkas naujo.
  Pasislinkęs į kameros galą, šešėlių link, netyčia įsilipo į seną balą susidariusią dėl lašėjimo nuo lubų. Tačiau Kaden tai mažai rūpėjo, smalsiai kilstelėjęs antakius jis klausėsi kaip žingsniai sustoja ties jo durimis. Krebždesys, įsakmus balsas kažką kužda, daugiau krebždesio ir staigus BUM. Ranka prisidengęs nuo plūstelėjusios šviesos vyras žengtelėjo priekin norėdamas per visas tas sukeltas dulkes įsižiūrėti į netikėtai atvykusius svečius.
  Ant purvinų, šlapių ir šaltų grindų stovėjo dvi moterys. Atrodo nė kiek nesistengusios čia patekti, tik šiaip atėjusios pasisvečiuoti ir galbūt net gurkštelėti puodelį arbatos. Pirmoji čia atėjusi neatrodė nė kiek matyta, žinoma, žiobaržudys nepasižymėjo gera atmintimi žmonėms, ypač per pastaruosius metus. Tamsiaplaukė šyptelėjo, tačiau grakščiame, porcelianiniame, bet visgi kovotojos veide galėjai pastebėti greitai prabėgančią pasibjaurėjimo kaukę. Paskui ją įžengė tartum kokia deivė, seniai matyta auksaplaukė. Kaden išsitiesė, tartum dar galėdamas kuo nors pasipuikuoti. Šyptelėjęs puse lupų vyras žemai nusilenkė ir išsitiesęs atsiliepė:
  - Gabrielle, vėluoji. Jau baigiau numirti tavęs čia laukdamas,- žemas, kiek kimus balsas pirmą sykį po daugybės metų buvo vėl panaudotas kalbantis su kitais žmonėmis.
Ištiesęs baltą ir šiurkščią ranką paėmė tamsiaplaukės mažą plaštakėlę, prisitraukė prie lūpų ir pakštelėjo nenuleisdamas akių nuo moters:
  - Be galo malonu susipažinti,- atsitraukęs tarstelėjo vyras,- Kaden.- prisistatė tamsiaplaukis. Tuomet žvilgtelėjo link Gabriellės ir kilstelėjęs antakius pratęsė:
  - Matyt, neturėtume gaišti laiko. Kiek girdėjau, čia nelabai mėgsta pabėgėlių.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Moteris veik nepastebėjo, kuriuo metu, iš pačio sukilusių dulkių sūkurio, išlindo tas garsusis Keidenas, dėl kurio jiedvi šitaip aukojosi. Ar bent jau aukojosi Danielė, mat greta stovinti prancūzaitė nerodė jokio nepasitenkinimo šia turistine kelione į tikrą atogrąžų salą. Juk ne kiekvienam tenka tokia garbė. Šiaip ar taip, išlindusysis atrodė geriau nei buvo  galima tikėtis. Gal nekvepėjo dieviškai ir nebuvo kažin kiek pailsėjęs, tačiau neatrodė ir išprotėjęs, ar pernelyg nusibaigęs.
- Na, jei nespėjai numirti, tai reiškia, kad atlėkėm pačiu laiku, - niekieno neprašyta įsiterpė. - Danielė. Trūksta žodžių apsakyti tam... malonumui... pagaliau tave išvydus, - šyptelėjo šykščia šypsenėle ir, galbūt, ne itin mandagiai pasitraukė tolyn. Nebuvo linkusi be reikalo glaustytis.
- Daug visko apie tave girdėjau, - nė velnio, - ir būtų be galo puiku pasišnekučiuoti prie puodelio arbatos, tačiau, kaip ir pats ką tik minėjai, niekas neapsidžiaugtų mus išvydę prie išgriautos kameros. Todėl turėtume iškeliauti tuojau pat...- klausiamai žvilgtelėjo į Gabrielę, o tada, veik maloniai („veik“. Jei tuose žodžiuose nebūtų užslėpta krislelio pašaipos, galbūt kam nors ir pasirodytų nuoširdūs) pasiteiravo buvusio kalinio: - nebent norėtum atsisveikinti su kaimynais? Manau papildomas kelias minutes rastume - visgi čia praleidai nemažai laiko ir, tikriausiai, emociškai prisirišai. Na žinai, grupiniai pasiklykavimai ir panašūs dalykai.
Nutaisiusi klausiamą mimiką, moteris porą akimirkų žvelgė į Keideną ir, galiausiai, paspyrusi keletą betono gabalų, nuėjo į mažiau nuolaužomis nukreiktą vietą. Pasiekusi artimiausios kameros duris, bilstelėjo į jas ir grįžtelėjusi atgal išsišiepė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Danielle Deverous »

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
  Plonais kaulėtais pirštais vyras perbėgo per šlapius nuo visur tvyrančios drėgmės plaukus. Jie jau buvo ilgoki, nepatogiai krisdavo ant veido, bet skųstis nebuvo įmanoma. Kitiems kaliniams kartas nuo karto ateidavo kirpėjas ir nuskutęs plikai palikdavo pusei metų, Kaidenas buvo kiek per daug „pagerbtas“, kad pas jį kas užeitų. Pasiraitojęs rankoves iki alkūnių sunėrė rankas ant krūtinės. Niekas negalėtų paneigti to fakto, kad po trijų metų kalėjimo, pirmas laisvės reginys – moterys nėra nuviliantis.
  Hmm... matyt pasaulis ne taip jau ir baisiai pasikeitė. Visi kas turi galios, neturi proto.
  Kaden pasidarė labai įdomu ką Gabrielle turėjo padaryti tamsiaplaukei, kad ji čia sutiktų ateiti, nes akivaizdžiai pastaroji nespindėjo laime:
  - Viskas gerai, esi graži, žodžiai tau nebūtini.- atsiliepė vyras nuo lūpų nenuleisdamas nežymios šypsenos.
  Juodaplaukė akivaizdžiai buvo gavusi su karšta geležte per užpakalį, nes tamsiaplaukis buvo šimtu procentų įsitikinęs, kad moterys buvo kiek ramesnio būdo anksčiau:
  - Vienas malonumas būtų pasišnekučiuoti daugiau, ypač kai kompaniją palaiko tokia žavinga moteris,- primerkęs akis stebėjo kokia nekantri ir užsidegusi ji yra. Įdomu būtų pasižiūrėti kaip jai sektųsi čia, kameroje, vienai porą metų sėdėti. Tikriausiai sienas išgraužtų į laisvę.
Sodriai nusijuokęs vyras papurtė galvą. Ne, moterys nepasikeitė. Vis dar tas pats mėšlas galvoje leidžiantis taip gausiai vešėti plaukams:
  - Manau nenoriu susigadinti vaizdo po tokių mielų merginų užsukusių išgelbėti manęs. Ir šiaip, saugau balso stygas,- praeidamas pro tamsiaplaukę mirktelėjo puikiai žinodamas kokias neigiamas emocijas jai kelia vyras,- mėgstu naktimis dainuoti serenadas.
  Priėjęs prie sienos skiriančios kameras pasilenkė. Pačiomis pirmomis dienomis čia buvo radęs porą laisvų plytų, tad ten buvo paslėpęs medžioklinį peilį. Į tokius dalykus niekas rimtai nežvelgia, nes juk visa burtininko galia slypi burtų lazdelėje ir šiaip, ką jis jau tokio galėtų padaryti su tuo peiliu, nebent nusižudyti, o tai kaip tik būtų gerai – mažiau burnų „maitinti“, mažiau rūpesčių. Ginklą užsikišo už diržo ir paslėpė po marškiniais.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Už sienų žemę su dangumi maišanti audra tai sustiprėdavo, tai aprimdavo. Nuolat graudžiai grėsmingas melodijas savais prištais išgrojantis vėjas šiuo metu it grąsindamas daužėsi į sienų akmenis, suposi ant bangų keterų jas tarytum įsiutusius pragaro žirgus vadeliodamas.
Gabrielė pasitenkino vien veido išraiška atsakiusi į priekaištus dėl vėlavimo. Jai jie atrodė nepagrįsti ir naivūs, išties, kaip Keidenas galėjo tikėtis ją it kokią amazonę ateisiant išvaduoti iš šitos bjaurios skylės? Prancūzė apsiėmė taip padaryti vien dėl savų, ko gero, egoistinių priežasčių, ir niekas (ji tikėjosi) daugiau su Keidenu jos nesiejo. Jis paprasčiausiai buvo skolingas Gabrielei paslaugą.
Labai maloniai leisdama Danielei ir Keidenui pasikalbėti jiems vieniems, matyt, svarbiomis pirmosios pažinties temomis, ji ramiai pastovėjo šalia gniaužydama kumščius, skaidriu žvilgsniu žvalgydamasi į šalis. Buvo keistoka, kad aplinkui taip tylu. Manė, kad kiti čia kalintys žmonės puls maldauti ir juos išlaisvinti, kai kurie galbūt padėti numirti. O iš tiesų aplink tvyrojo tik kapų tyla. Moteris pasijuto nejaukiai.
- Ei. Keliavimui oru šita.. hm.. vieta nebus atlaisvinta amžinai, -  galiausiai įsiterpė Gabrielė į be galo turiningus draug bendrinin anų dviejų pokalbius, - Jeigu neišsinešdinsim iš čia tuoj pat, mūsų lauks nuostabi ir įkvepianti kelionė žemyn pas psichus, o po to malonus pasiplaukiojimas ligi kranto audringoje jūroje, - išdėstė padėtį ir kreivai šyptelėjo. Minutę kitą galėjo palaukti, skirti itin reikalingoms procedūroms, be kurių jie apsieiti negalėjo, tačiau laikas kaip visada turi tam tikrą ribą.
- Keliaujam į Koukvortą, ten daug žiobarų, maža tikimybė, kad sutiksime ką nors, kas atpažintų tave - ji kryptelėjo galvą Keideno pusėn. - Yra kažkoks motelis hostelis (dievai žino, kaip vadinasi tie žiobarų nakvynės namai), susitinkame ten, - išdėstė trumutį ir nedetalų, galbūt net visai prastą planą. Viskas atrodė per daug paprasta. Ir čia galiojo viena nerašyta matematinė taisyklė: jeigu viskas labai paprasta, kažką darai neteisingai. Tik šiuo atveju Gabrielė nežinojo, kas neteisinga ir mintyse meldėsi, kad tai paaiškės iškart, kai jų čia nebebus. Naivu, ar ne?
Žingtelėjusi žingsnį į priekį ji apsisuko ant kulno. Neišnyko, nenumirė. Vis dar stovėjo ten pat, aukščiausiame Azkabano taške. Pabandė dar kartą.
- Ką gi, imsimės plano B, - atsidusdama tarė, kai suvokė, jog oru išvykti iš čia nebeįmanoma, - Leisimės žemyn.
Prancūzė nubraukė iš aplink galvą apvyniotos kasos išsprūdusias sruogas nuo veido ir patraukė į tą pusę, kur, jos manymu, turėjo būti laiptai. Ar kažkas kito, kuo būtų galima patekti į žemesnį aukštą. Ir dar žemesnį. Ir dar. Ir į kitus žemsnius aukštus.
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
Žvelgdama į ką tik pro ją praėjusio Keideno nugarą, Danielė negalėjo nusistebėti, iš kur jis toks išlindo. Na, gerai. Ji žinojo iš kur išlindo, tačiau tai nenumaldė šiokios tokios antipatijos jam. Labiau siutinančio vyro nebuvo sutikusi, o ir ganėtinai žvalaus, turint omeny, kad pratūnojo čia kelerius metus.
- Kvailys,- tylomis burbtelėtas žodis tylos apgaubtame koridoriuje nuskambėjo pernelyg garsiai. Išties, moteris tik dabar pastebėjo, kad čia neįprastai tylu. Anksčiau nebuvo į tai atkreipusi dėmesio, o gal viskas nutilo tik dabar, tačiau kad ir kaip bebūtų, tai gerokai slėgė. Ir vertė nerimauti.
Nepavykus iškeliauti oru, Dani suprato, kad jiems bestoviniuojant, laikas išseko. Tai kiek apsunkino padėti, tiksliau, tai gerokai apsunkino padėtį ir jų galimybės išnešti sveiką kailį, beregint sumenko. Jei pakeliui žemyn nieko nesutiktų, kas veik neįmanoma, jų dar laukė stingdanti, audros apimta jūra, kurią įveikti, geriau būtų, nenuskęstant.
Danielė skubriu žingsniu pasileido numanomų laiptų link, be perstojo sukdama galvą. Jei jie rastų langą, nors tuo abejojo, galėtų visus laimingai nukelti žemyn, o tada beliktų tik sprukti iš salos, meldžiantis, kad išplauks gyvi. Tai ne tik sutaupytų laiko, bet ir, tikriausiai, išvengtų galimybės sutikti Keideno draugužius, kurių šiuo metu mažiausiai trūko. Tačiau tokią galimybę beregint atmetė. Ir ne dėl to, jog vargu ar pakeltų abu, tačiau todėl, kad aplinkui nesimatė net landos pelei, ką kalbėti apie visą langą.
Pasiekusi koridoriaus galą, apsižvalgė ieškodama galimo išėjimo. Netoliese buvo durys, bet kaip ir buvo galima tikėtis - užrakintos. Laimė, tai vienintelis dalykas, kuris jiems nekėlė jokių problemų, tad vienu lazdelės mostu jas atrakino (nusprendė, jog dar vienas sprogdinimas jiems neišeitų į naudą) ir nieko nelaukusi atplėšė. Už jų žemyn vinguriavo laiptai. Siauri. Ir aptrupėję. Iš pažiūros galintys susmegti tą pačią akimirką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Danielle Ophelia Deverous »

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
  Per gulinčius mūro gabalus nulipęs į kitą kameros pusę vaikinas sustingo, lėtai apsižvalgė ir šyptelėjo. Visgi buvo sunku susitaikyti su šia laisvės idėja. Išskleidęs šonan rankas jis pasirąžė ir galiausiai visai laimingas atsigręžė į moteris. Šios neatrodė nė pus tokios laimingos, Gabriellės veide švytėjo pykčio nuotrupos atėjusios nuo pat pradžių o tamsiaplaukės susierzinimas ir akivaizdžiai siunčiamos – „tu man nepatinki, tikiuosi po šito, tavo veido daugiau nebematysiu“ – bangos gan stipriai jautėsi ore. Pastaroji burbtelėjo panosėje tai kas veikiausiai galvoje sukosi kuris laikas, vyras nereagavo, apsimetė negirdįs.
  Tamsiaplaukis suprato, kad čia jos stovi norėdamos ko nors iš jo, bet tiesa ta, kad jam mažai rūpėjo ką teks padaryti, bet daugiau čia nebegrįš nė už ką. Pasaulis turi dar daug dalykų pasiūlyti vyrui, kad šis taip lengvai viską paleistų. Įdėmiai apsižvalgęs jis grįžo prie moterų veidų. Juose spindėjo nerimas, kiek įtempusios ausis jos tyrinėjo aplinką. Tuomet prabilo Gabriella. Kaden nebuvo tikras kodėl jis norėtų praleisti bent sekundę ilgiau čia, bet visgi nieko nesakė.
  Apžiūrėdamas šį aukštą vyras užmetė akį į vos ne kiekvieną kamerą. Vaizdas buvo pasibaisėtinas, nors ne kiekviena iš jų buvo užimta, bet tose kur kažkas dar gyveno, sklandė vis kitas beprotybės lygis. Jis retai girdėdavo kurį nors kalbant ir pats mažai kalbėdavosi su kitais, klyksmai jau buvo pasibaigę, nebuvo prasmės, niekas niekad neišgirsdavo. Visų išskyrus Kaden atveju, juk visgi jis stovėjo ir žvelgė į juos iš kitos barikados pusės. Kameroje esančioje visai netoli tamsiaplaukio iššoko vyras trenkdamas rankomis į duris. Kaden kiek įpykęs pažvelgė į garso pusę. Ten besitrankę vyras sušnypštė:
  - Pasiimk ir mane arba sukelsiu daaaug triukšmo, kuris sukels daaaug problemų jums.
Kaden priėjo prie pat kameros ir šyptelėjo puse lūpų:
  - Jei kelsi triukšmą niekas neišeis iš čia.- tačiau nebaigęs kalbos nusuko žvilgsnį į Gabriellę, kažkas akivaizdžiai nesisekė. Jo žvilgsnį pasekė ir kalinys. Suraukęs antakius jis atsiduso, bent jau turėjo planą B.
  Tik linktelėjęs galvą jis atsisveikino su įsiutusiu kalinių kuris pradėjo klykauti per visą aukštą, kviesdamas pagalbą, mat kalinys bėga. Įsitempęs ir pasiruošęs viskam kas gali netikėtai užpulti jis nusekė paskui išvaduotojas.
  Pažvelgęs į vienintelį kelią jis linktelėjo supratęs, kad nieko kito nelieka kaip tik leisti šiuo keliu žemyn. Nenorėdamas pasirodyti kaip šiknius jis pradėjo lipti pirmas, juk jei jau kas nukentės, tai lai tai būną bėglys žudikas. Atsargiai rinkamas žingsnius jis sukuždėjo:
  - Čia reikės šviesos.- paprašė vienos jų pašviesti lazdele. Kuo gilyn einant tuo tamsiau darėsi, kol galiausiai juos pasiekė kažkokia blausi ugnies liepsna. Kaden neskubėjo galvoti, kad tai kitas aukštas ir tai buvo geras sprendimas, mat priešais juos su deglu rankoje stovėjo moteris, jei tai galima pavadinti taip. Pabaisa turėjo platų veidą, išplėstas akis, auksinius sparnus, visas kūnas padengtas slibino žvynais, rankos varinės su aštriais nagais o vietoj plaukų styrojo kupeta nuodingų gyvačių. Kaden persigandęs pamanė, kad veikiai tai bus Medūza, bet visgi jis žiūri į ją nesustingdamas. Gorgonė prasižiojo iššiepdama pora eilių aštrių kaip durklai dantų ir iškardama ilgą, raudoną liežuvį. Matyt kai kas išgirdo kalinio klyksmus.

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
Na va, kaip nuostabu, turim savanorį savižudį, tuoj apie mus sužinos visa apylinkė penkiasdešimties mylių spinduliu, jei ano niekas neužčiaups...
Gabriellę aplankė nušvitimas ir nutildymo kerai puikiai suveikė.
Taip pat kurioj nors vietoj tie nelemti laipai bus išgriuvę ir teks šokti į kitą pusę mažiausiai dešimt pėdų, ir o, kažkam reikiam šviesos...
Užžiebusi lazdelės galą, ištiesė ranką per priekyje keliaujančio žudiko petį (nenorėjo įduoti įrankio anam į rankas, nežinia, ko gali pridaryti, nors lazdelė ir neturėtų padoriai veikti kito žmogaus rankose..)
Ir velnias, kodėl taip tamsu, ar jiems sunku vieną kitą deglą įsigyti, sakiau gi, kad nebus pats maloniausias nuotykis, galbūt net mirsim, o taip, tokia pabaiga labai vilioja, nuostabi antraštė apgailėtinam straipsniui žudikas, neaiški motera ir ministerijos darbuotoja žuvo azkabane nukritę nuo laiptų ir... oo, kas čia per šviesa...
Gabriellė išsižiojo iš išgąsčio, nuostabos, ir dar ko nors, paskui ruošėsi suklykti ir bėgti viršun, iššokti pro langą ir užsimušti į salos akmenis, tačiau nusprendė, kad tokia baigtis jos visai nevilioja. Taigi tik užsičiaupė ir spoksojo. Keistas padaras darė tą patį, matyt, laukė kokio nors ženklo, kad jau gali sutarkuoti bėglius savo dantimis. Galiausiai šviesiaplaukė vėl išsižiojo:
- Hm, labas, susitarkime draugiškai, mes praeinam tavęs nekliudydami, tu musų irgi nekliudai ir malioniai praleidi, supranti, mes labai skubam iš čia pabėgti, juk čia ne pati jaukiausia pasaulio vieta, kaip manai, juk tau irgi nelabai patinka čia tupėti ir laukti, gal pasirodys tokie kaip mes, kuriuos galima sutarkuoti ir įdėti į morkų pyrągą, ką? - vis greitėjančiu tempu išbėrė ji, sulig kiekvienu žodžiu prarasdama dar vieną viltį ramiai gražiai praeiti pro sutvėrimą.
O ir sutvėrimui, matyt, nelabai patiko josios kalba. Gyvatgalvė sumirksėjo savo visai gražiomis, gal kiek per didelėmis akimis ir... ištiesė naguotas letenas link trijų.. hm.. dviejų žmonių. Gabriellė, kaip kadaise, prieš daug metų (trylika?) šūktelėjo užkeikimą, tik šįkart riksmas buvo persmelktas baime. Nėra čia ko vaidinti didvyrės, kai beveik dedi į kelnes. Gal kadaise dvikovose buvo viena stipriausių savo amžiaus merginų, tačiau... nesileiskime į detales, jos čia nereikalingos.
Keistasi užkeikimas pataikė į ištiestą leteną (ranką, galūnę - kaip ją vadinti?), padaras suriaumojo, įsiuto, ėmė kabarotis laiptais aukštyn...
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Kiek nusistebėjusi dėl tokios netikėtos džentelmeniškumo apraiškos, moteris pasekė Keideno pėdomis ir pradėjo atsargiai lipti šiam iš paskos. Regis, laiptai nekėlė pasitikėjimo nei vienam iš jų, tačiau nebuvo ko daryt, jei norėjai išsidangint iš šios salos dar prieš sulekiant visai Azkabano sargybinių gvardijai. Nors, iš tiesų, jie lyg ir neturėtų girdėti aplinkinių garsų ar išvis ko nors jausti apart žmogiškųjų jausmų, kuriuos taip trokšta iščiulpti iš kiekvienos kelyje pasipainiojusios būtybės. Bet, matyt, jiems toks džiaugsmas neatiteks, nes pasirodo, šis kalėjimas turi ne vien juos.
Suerzintas beprasmių Gabrielės kalbų bei paleistų kerų, gyvis, kad ir kas jisai bebūtų, puolė laiptais aukštys, mojuodamas savo letenomis it visa griaunančiais vėzdais (Danielei teko pastebėti, jog jo žvynai gan gerai atlieka savo paskirtį, mat tasai burtažodis nepadarė didelės žalos. Na, bent jau fizinės žalos, tačiau jei tie kerai turėjo dar labai įsiutinti padarą, tuomet jie suveikė tiesiog nuostabiai). Dėl laiptų siaurumo, jo naguotos letenos trankėsi į sieną bei betoninius turėklus, vis atskeldamos vieną kitą cementinį grumstą. Tai irgi nelengvino aplinkybių, ypač, kai turėjai saugotis, jog negautum į galvą iš kumščio dydžio akmens ir atsijungusi nenukristum į pirmą aukštą. Nors taip bent jau sutrumpėtų kelias iki apačios.
Padaras vis labiau artėjo prie jų, įveikdamas paskutiniąsias pakopas. Laiptai buvo per siauri, kad jo išvengtum stojęs tiesiai prieš jį, tad pamačiusi pakankamo dydžio plyšį tarp jo šlaunies ir sienos, Danielė pritūpė ir nėrė žemyn. Žinoma, neišvengė pečiu neužkabinusi Keideno, tačiau bent jau besiblaškanti pabaisa, sutelkusi dėmesį į priešais ją vis dar stovinčius du žmones, nekreipė dėmesio į pažemę praslenkančią figūrą. Bet ir praslinkti taip sklandžiai, kaip būtų norėjęsi, nepavyko; užkliuvusi už kaip tik tą akimirką nukritusio betoninio luito, moteris ne itin grakščiai išsirietė bei persivertusi nudribo dešimčia pakopų žemiau.

*

Neprisijungęs Kaden Peyton

  • I kursas
  • **
  • 17
  • All Monsters Are Human
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
  Vyro rankos susispaudė į kumščius pajutus grėsmę. Be burtų lazdelės jis jautėsi silpnas ir bevertis, mat visą gyvenimą kliovėsi ja. Tačiau sėdėdamas kameroje turėjo marias laikas apmąstyti kasdienybę be magijos. Šią akimirką į galvą nešovė jokia idėja kaip elgtis toliau. Mokykloje mokė naudotis burtais kai pakliūni į tokią situaciją, žiobarų mokymo įstaigos net nekvaršino galvos apie tokias nesąmones.
  Gabrielle nesustodama plepėjo išduodama savo baimę ir vyrui dabar be galo norėjosi užkišti tą mažą, dailią burnelę, kad jai nebekiltų noras netyčia ko nors sugadinti. Tačiau šviesiaplaukė, atrodo, vienu įkvėpimu spėjo dar ir burtažodį išpilti.
  Kaden instinktyviai iškėlė rankas priešais save į gynybos poziciją, Gorgonei pradėjus šokinėti laiptais į viršų.
  - Taigi, ar turim planą C?- paklausė Kaden nenuleisdamas akių nuo pradedančios viską griauti pabaisos. Vienas po kito ant žemės griuvo akmens ir betono luitai.
  Visiškai negalvodamas, o tik darydamas bet ką vardan išlikimo Kaden griebė deglą, kurį Gorgonė pamėtė įsiūčio metu, ir atkišo jai į veidą. Tuo metu pro šoną pralindo Danielle bandydama prasibrauti kuo toliau nuo jų. Jos bėgimas nuo situacijos nė kiek nestebino ar nepykdė vyro, jam kaip tik patiko faktas, kad dabar už jo stovi tik viena moteris, kol kita atsidūrė ten kur priešui mažai rūpės – už nugaros.
  Pabaisa sušnypštė ir iššiepė dantis Kaden nenustojus mosikuoti deglu jai prieš nosį. Jei padegs ją, yra didelė galimybė, kad ugnis pradės plisti ir kitais, ateičiai dar pravarčiais, žmonėmis. Daniellei kažkur ten priekį nusiritus vyras meldė, kad Gorgonė nenuspręs patikrinti kaip ji laikosi:
  - Tau ten viskas gerai?- negarsiai pašaukė Kaden negalėdamas įžiūrėti nusiritusios moters. Pabaisa nesirūpino ja, galvojo, kad nėra prasmės vaikytis vieną, jei priešais stovi du.
  Kažkas tarytum trakštelėjo burtininko smegenyse ir jis prisiminė vieną mažytę detalę kuri turėtų padėti čia.
  - Gabrielle, man reikia, kad padarytum paslaugą.- prabilo vyras nenuleisdamas deglo,- lįsk paskui Danielle. Aš nuviliosiu šitą padarą prie lango esančio kiek aukščiau ir tu turėsi ją išstumti pro jį, kartu nenumesdama manęs. Gerai? Padarysi tai dėl manęs?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Kaden Peyton »

I’d tell you to go to hell, but I work there and don’t want to see your ugly mug every day.

*

Neprisijungęs Brielle Siri Devers

  • Burtininkė
  • ****
  • 252
  • Lytis: Moteris
  • Ella está tratando de matarme
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
Nieko čia keisto, kad žmonės panikuoja patekę į kritinę situaciją. O jeigu nieko keisto, tai ko čia nepapanikavus? Na, gal panikuoti - kiek per stiprus žodis, Gabrielė nepanikavo. Bet taip, jai buvo baisu, kam čia nebus baisu, kai užpuola visokie neaiškūs pavidalai ir panašiai. Bet veiksmų imtis reikėjo. Taip, veiksmų.
- Aš? Dėl tavęs? Kuo tu mane laikai? - pruknštelėjo jau besilenkdama ir bečiuoždama ant užpakalio visai nenuzulintomis ir aštriakraštėmis siaurų laiptų pakopomis pro sutvėrimą. Žinoma, į sieną per apsiausto medžiagą nusibrozdino petį, truputėlį susitrankė nugarą, bet ką čia, išgyvens. O baimė neapleido. Vos žvilgtelėjusi į ten kažkur žemai atsidūrusią Dani, atsistojo. Gal Keideno planas nebuvo tobulas, tačiau visai tikėtina, kad veikiantis. Į kurią nors pusę. Būtų nuostabu, jei į tą, kurios reikėjo Gabrielei.
Kai padaras pajudėjo į priekį, laiptais aukštyn, moteris nusekė paskui, kartą slystelėjo užlipusi ant itin apvalaus akmens ir dar nusibrėžė koją į aštrią pakopos briauną. Nusikeikusi judėjo toliau. Jau visai netrukus gyvatgalvis sutvėrimas kartu su Keidenu pasiekė skylę sienoje, vadinamą langu, o tada beliko išstumti padarą pro jį.
Rankomis naudotis ji nenorėjo. Ne dėl to, kad būtų silpna ar kažką, tiesiog... na... nesvarbu. Ji pasinaudojo lazdele. Tuo nuostabiu pagaliuku bakstelėjusi į orą išstūmė du sutvėrimus pro langą. O tada suvokusi ką padarė, pripuolė prie skylės sienoje, paskubomis atkabino pabaisos pirštus nuo palangės, o kitus sugriebė ir suspaudė, pati jau persisvėrusi per tą nelemtą langą.
- Daniele!
"If he wants to sleep with half of London, he should sleep with half of London"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Kamera nr. 386
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Sakoma, kad stovint ant mirties slenksčio, žmogui prieš akis prabėga visas jo gyvenimas. Kad vienas mirksnis išsitempia iki begalybės ir beregint vėl susitraukia. Na, Danielė dabar bent jau žinojo, kad tai netiesa, mat jai krentant nuo laiptų, nespėjo pagalvoti net apie tai, ką valgė pusryčiams. Arba, greičiau, ko nevalgė pusryčiams. Bet žinoma, taip galėjo būti ir dėl to, kad jos gyvenimas pernelyg ilgas, jog jį visą prisimintų, arba... dėl to, kad pora metrų ir keli smailesni kampai dar nieko nenužudė. Na, šiaip ar tai, tai nebuvo itin geras laikas įnikti į diskusiją su savimi.
Moteris, nusiritusi kiek žemiau nei jai būtų norėjęsi, keletai akimirkų taip ir liko gulėti. Kad negalėjo nuo tokio smūgio užsimušti, dar nereiškia, jog visų iškilusių gumbų ir mėlynių taip pat neskauda. Nustojus svaigti galvai, pasikėlė ant alkūnių ir atsargiai pasigrabaliojo pakaušį, ant kuriuo pūpsojo putpelės kiaušinio didumo guzas. Lyg ir nepajutusi tekančio kraujo, lengviau atsikvėpė ir pabandė atsistoti. Įsitempus kūnui suskaudo petį, tačiau nepastebėjusi kitų sutrikimų apsisuko ir pažvelgė viršun kaip tik tą akimirką, kai Gabrielė išstūmė tuodu nelaimėlius pro langą. Dani buvo vis dar apdujusi, tad kol užlėkė laiptais aukštyn ir pripuolė prie lango, jos manymu, praėjo gerokai daugiau laiko nei buvo galima leisti.
Pasiekusi langą persisvėrė ir sugriebusi už vyro rankovės, truktelėjo.
- Gal gali tą ranką kažkaip į viršų mestelt? - paklausė vis dar išorėje besisūpuojančio Keideno ir dar labiau pasviro į priekį. Šiaip ne taip sugriebusi akmeninius pirštus, pabandė atsitiesti, tačiau vietoj to, kad pajustų kietą pagrindą po kojomis, liko tik suvokimas, jog ji netenka pusiausvyros.