0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #15 Prieš 7 metus »
Igoris lėtai, susikūprinęs dėl priskaupusių rūpesčių, nunarinęs galvą, slampinėjo Karališkojoje Grinvičo observatorijoje. Keturiolikmetis vaikinas tylėdamas mislijo, kurgi taip ilgai užtruko įbrolis Džeimsas.Kur tu? Kur tu, Džeimsai?-sunerimo vilkolakis. Negi kažkas tau sutrukdė susitikti čia?-vis nerimo rudaplaukis garbanius. Igoris pakėlė galvą ir apsidairė, lyg trokšdamas tuojau pat išvysti šaltąjį Greywindą, bet visgi teko nusivilti. Jaunasis burtininkas tik pastebėjo nesuskaičiuojamą galybę senų, jaunų žiobarų ir Igoris pasijuto toks vienišas... Galiausiai švilpis be vilties atsiduso.
Laikas lėtai slinko it vėžlys ropšdamas per gelsvo smėlio paplūdimį, o Igoris ir toliau nerimaudamas vaikščiojo po Grivinčo observatoriją, bei laukė Džeimso. Tačiau, netikėtai pasigirdo it pelės krebždėjimas senoje palėpėje, garsas. Igis sustingo. Sustingęs kaip iš ledo iškirsta  kario skulptūra, ketvirtakursis įsiklausė. Jis be vaikščiodamas nužingsniavo į didžiulę salę, kurioje vos vienas, kitas te buvo keli žiobarai, ir, bet koks paslaptingas garsas, Igoriui reikšdavo tik viena- Džeimsas kažkur netoliese yra.
-Maniau, kad jau ne be ateisi...-pasakė vilkolakis atsisukdamas į Džeimsą, kuris stovėjo Igiui už nugaros.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #16 Prieš 7 metus »
Keli spartūs žingsniai, keli staigūs išsisukimai bandant nesusidurti su tai šen tai ten slampinėjančiais žiobarais, bei keliais burtininkėliais ir gali didžiuotis nepaklydęs ar kur kakton neįsitaisęs guzo, kad taip laimingai pasiekei astronomų dievinimą šventovę, tai yra Karališkąją Grinvičo observatoriją. Panašiai jautėsi ir juodaplaukis grifas, atsidanginęs observatorijon nežinia ko prireikusio brolio (ar įbrolio- kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) dėka. Bet jei jau kvietė, tai tikrai ne paspoksoti į planetariumus, nes abiems broliams astronomija- tai antra miego šaka. Bent jau Ilvermonyje taip buvo.
Kaip visada nunarinęs galvą -šitaip slėpdamas randą, kad keli mažieji žiobariukai, esantys observatorijoje, neužsispoksotų į Greywindą ir taip neįsimūrytų į kokią sieną, Džeimsas kiek skubančiu žingsniu lėkė į didžiąją salę kur ten tikėjosi išvysti naujai iškeptą švilpį. Tikiuosi,- mintyse suniurnėjo, kai vis dėlto viena žiobarė mergina užsižiūrėjusi į grifą, paskutinę akimirką išsisuko nuo susidūrimo su magijos pasaulio atstovu. Nepatenkintai atsidusęs vaikinas žengė dar kelis žingsnius ir atsidūrė didžiojoje salėje. Nereikėjo nė vargti nė minutės, kai Džeimsas pastebėjo gan vienišą rudaplaukę makaulę. Akimirksniu grifo veidą papuošė šypsena, išvydus seniai matytą brangų žmogų.
- O kodėl manei, kad neateisiu mmm?- prisiartindamas prie Igorio tarė, vos pasigirdus rudaplaukio spėlionėms,- Aš niekad nepraleidžiu progos pabūti su artimaisiais. Ypač kaip dabar gera nuotaika.
Paslėpęs rankas kišenėse atsisuko į įbrolį galiausiai paklausdamas labiausiai nežinomybę keliantį klausimą:
-Beje, kodėl pakvietei?- trumpam nutilęs pridurė, pakeldamas antakius,- Kiek suprantu, tikrai neapžiūrinėsime observatorijos, nors jei taip,- pasisiūpuodamas ant kulnų teištarė mėlynakis nusukęs žvilgsnį nuo vilkolakio ir akis įsmeigęs į grindis,- Lauk pasaulio pabaigos,- pajuokavo vėl pakeldamas galvą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #17 Prieš 7 metus »
Igoris nusišypsojo ir pažvelgė į besišypsiantį Džeimsą. Įbrolis buvo laimingas.
-Galvojau, kad jau taip pamilai Hogvartsą, ir jau ne be atvyksi čionai, - sarkastiškai šyptelėjo rudaplaukis.-Ir be to...-nutilo švilpis,-...Pasikviečiau čonai, ne veltui. Tai dėl mūšio, Džeimsai. Turim kažką daryti.-jau tyliau sumurmėjo Igis, apžvelgamas, saulės šviesos pripildytą, salę, kurioje jiedu buvo.
-Karas artėja, brolau, ir tai man nepatinka....-prislopintu balsu tarstelėjo vilkolakis.-Turim kažką daryti,-antrą kartą pakartojo tai, Igis.-Turim.
Taip pasakęs, sunerimęs švilpis pradėjo po lėto vaikščioti, apmąstydamas kiekvieną žodį, jo prasmę ir reikšmę. Sukišęs rankas Igoria it koks žiobarų mokslininkas galvojo...Lyg nuo jo mislijimo priklausytų visas vaikino gyvenimas. Bet deja, visus grandiozinius apmąstytmus sutrugdė ant kėdės padėtas nelematas keistas daiktas, už kurių vos neišsitiesė Greywindų įsisūnytas vaikis. Nusikeikęs pusiau rusas, pusiau amerikietis, piktai dėbtelėjo į daiktą, gulintį ant medinės kėdės. Pilka, plona plytelė su švytinčiu stiklu. Mintyse apibūdino keistąjį daiktą Igoris.Tokio daikto aš niekada nesu matęs... Sutrikęs keturiolikmetis siužiuro į Džeimsą, įbrolį.
-Kas tai?-pasibaisėjęs paklausė Igis, mosteldamas į radinį.-Kieno jis?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #18 Prieš 7 metus »
-Pamilau?- perklausė brolį Džeimsas,- Net nežinau,- pridūrė,- Nors...ta pilis vis dėlto bus mano antraisiais namais,- kiek liūdnokai šyptelėjęs tarė grifas prisiminęs tikruosius namus, kurie jau nekvepėjo saugiu užkampiu ir jų nebegalėjai pavadinti "namais". Igoriui prakalbus apie tvyrančius neramumus Džeimso nuotaika dar labiau subjuro. "Šaunuolis Igi, gal tau reikėtų padavonoti medalį už meistrišką mano nuotaikos gadinimą? Labai ačiū tau",- jau ruošėsi šiuos žodžius, perpildytais sarkazmo ištarti garsiai kai susilaikė. Tik iš hogvartsiečio lūpų atsklido ne žodžiai perpildyti sarkazmo, o gilus atodūsis.
-Nežinau, Igi...- nutęsė vaikinas,- reikėtų, bet visų pirma reikia atsirinkti kas yra draugai, o kas yra priešai. Vis dėlto to mokė mūs tėvas ar ne? Nepamirškim to,- su kartėliu balse išrėžė kažką panašaus į moralą.
-Ir...- jau ruošėsi juodaplaukis kažinką sakyti, kai jo žodžius pertraukė triukšmas. Iš netekėtumo kiek atšokęs šalin su nuostaba veide Džeimsas spoksojo į keistąjį daiktą su kuriuo turėjo pažintį Igoris. Tiksliau jį numetė nuo šalia stovinčios kėdės ir pats vos nepasekė to daikto pavyzdžiu.
- Ei, ramiau, ramiau, Igi, nenugriauk observatorijos,- su  ironijos ar bala ko gaidele perspėjo švilpį, kuris gan piktokai dėbsojo į daiktą.
-Ir nesikeik, geriau savo tiradas palaikyk karui,- pridūrė žvilgsniu apžiūrinėdamas keistąjį objektą,- manau tada bus tinkamesnis metas keiktis nei šičia. Beje nedaryk blogos įtakos žiobaramas, dar išgirs kokį prakeiktą Merliną ar hipogrifą ir bus šakės- nebegalės miegoti naktimis...Nesvarbu kad čia jų yra keli,- užginčijo savo nuomonę jaunasis burtininkas. Netrukus pritūpė prie plokščios, kvadrato formos dėžutės su stikliniu ekranu- taip spėjo grynakraujis burtininkas, niekada rimtai nežiūrėjęs į žiobarų daiktų pažinimą kaip svarbų dalyką.
-Nežinau ne kas čia, nei kieno jis...Neklausk manęs Igori, aš nesu žiobarų specialistas, bet jei jau ką žinau tai čia jų daiktas,- pateikė savo spėliones paiimdamas daiktą į rankas. Kažkodėl nuojauta sakė, kad šį objektą reikia įjungti...Tos nuojautos paklausęs vaikis taip ir padarė.
- Na ir tie žiobarai keisti...- mąsliai nutęsė Džeimsas, kai dėžutės ekrane sužibo paveiksliai,- ir net nežinau kas čia...- darsyk pakartojo, dėžutę patraukdamas nuo akių, nes šią buvo prisikišęs vos ne prie nosies.
-Imk, pažiūrėk, gal tau atsiriš kas čia yr,- pasakė paduodamas daiktą broliui į rankas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #19 Prieš 7 metus »
Rudaplaukis švilpis liūdnai šyptelėjo.
-Draugus ir priešus mūšy mes atsikirsim. Nepamiršiu ko mūs tėvai mokino. Būtų nuodėmė pamiršt... Beje žinai, kad pabėgo viena persona iš Azkabano?-klausiančiai pakėlė vieną antakį Igoris kai pažvelgė į Džeimso akis. Pastarosios skleidė negatyvius jausmus. Igorio nuotaika iš karto subjuro. Ar jis kada nors prabūna linksmas ar išsišiepęs visą dieną? Atrodo ne...Konstatavo faktą Lorijanas-Greywindas. Dėl tavo šaltumo vargiai susirasi draugų... o galbūt ir ne.. Mintyse neapsisprendė rudaplaukis keturiolikmetis. Šitaip be galvodamas vaikis nepajuto, kai jis priėjo prie pat įbrolio. Kažkur tolimoj pasigirdo sakinių tirada, kalbanti apie keistąjį daiktą, kuris jau dabar gulėjo Džeimso delnuose...
Galiausiai Igoris atkuto, bei greitai pačiupo žiobarišką išradimą.
-Nežinau pats, Džeimsai,-susirūpinęs susmurmėjo rudaplaukis, pavartydamas daiktą tarp pirštų ar pakratydamas, lyg trokšdamas, kad kažkas subarškės viduje.-Pasiteiraukim aplinkui esančių žmonių, galbūt jie žinos šio daikto savininką ir pasakys šio išradimo pavadinimą,-paskutinisyk energingai pakratydamas švytintį daiktą, tarstelėjo Igis.- Beje, retoriškas klausimas...-nutilo švilpis,-Kaip reikalai draugystėj? Gal susiradai draugų? Jei taip... supažindink mane su jais..nenoriu likti tavo šėšėliu,-jau tyliau burbtelėjo keturiolikmetis vilkolakis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #20 Prieš 7 metus »
Įdomu, mes šiais metais atrišime kas tai do daiktas?..- pamislijo Hogvartso mokinys susidomėjusiu žvilgsniu sekdamas kaip paslaptingasis objektas atsidūrė švilpio rankose.
-Na taip, girdėjau kad kažkokia persona pabėgo iš Azkabano. Tiksliau panelė Diggory. Ji mokėsi Ilvermonyje. Atsimeni, kai dar ten mokinomės girdėjome įvairių gandų ir legendų ape ją... Tai va čia ji pabėgo. Bet nuskendo,- šnekėjo it užsuktas, nors tai nebuvo būdinga šiam Greywindui,- manyčiau nereikėtų sukti dėl to galvos. Kol kas,- pridūrė mąsliai nutildamas, bei sutikdamas Igio akis. Galiausiai atsistojęs, apžvelgė salėje esančius žiobarus lyg spręsdamas kurį čia pakamantinėti apie tą dėžutę.
-Gerai, galim,- sutiko grifas su Lorijano pasiūlimu,- tik per daug čia negaiškim laiko, kad nesusivėlintumėme grįžti Hogvartsan. Gerai?
Pagriebęs iš vilkolakio rankų objektą, patraukė link pirmo pasitaikusio žiobaro, dar spėdamas atsakyti į rudaplaukio klausimą:
- Tai buvo retoriškas klausimas į kurį nebūtinai galiu atsakyti...Bet nekankinsiu su tavęs nežinioje. Taip, susiradau draugų. Tai Beatričė Sandra Ridlle, penktakursė iš Grifų Gūžtos,- ir vyptelėjo prisiminęs, kokioje situacijoje su ja susidraugavo,- Beje, aš tave su ja supažindinsiu, jei nepabėgsi su savo švilpinukais,- pajuokavo nueidamas,- Ir tu niekada nebūsi mano šešėliu! Prisimink tai,- galiausiai šūktelėjo mėlynakis įbroliui.
Po penkių minučių galiausiai prisikasęs prie pagyvenusio žiobaro Džeimsas lengvai atikvepė ir pasiruošė nesuprasto žvilgsnio, kuriuo į jį spigins senis, kai keturiolikmetis paklaus kas čia per daiktas jo rankose. Nors ne, geriau neklausiu tiesiai, dar tas senis pagalvojos, kad esu koks beprotis ir iškvies kokius gydytojus ar hilerius, kaip ten pas juos ir po to nutrenks į beprotnamį...
-Atsiprašau, sakykite, kieno šis...- madagiai kreipėsi į sutiktąjį žiobarą Džeimsas, tačiau greitai nutilo, supratęs kad vistiek apsikvailins, bet nuvijęs šias mintis, kiek tyliau toliau tęsė toliau,- daiktas?..
- Kas?- neišgirdęs, o gal ir nesupratęs paklausė žiobaras su akiniais ant nosies,- daiktas? Eh, vaike, čiaa... Kur tu jį radai? Aš visur to telefono eškau ir ieškau, galvoju kad pamečiau!- ėmė nustebęs vyriokas tauškėti it turgaus moterėlė. Jaunasis burtininkas tik pakėlęs antakį klausėsi jo. Tele...kas?...- sutrikęs pagalvojo ketvirtakursis.
- Na, jei čia jūsų tai imkit,- ir įbruko į rankas telefoną jo savininkui. Man tikrai reikėtų pasimokyti mandagumo su žiobarais... Bet kaip visada turbūt tingėsiu ateiti į tą žiobarotyros pamoką...- apsisukdamas aplink savo ašį pagalvojo. Vos seniokui pasišalinus iš jaunojo burtininko akiračio, vaikinas atsisuko į brolį.
- Tai ką, daiktas atpažintas ir grąžintas savininkui. Grįžtam Hogvartsan?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #21 Prieš 7 metus »
Liečiamas telefonas? Ah liečiamas telefonas! Tėškė Igoris delną kakton. Kaip aš tai galėjau pamiršt? Susikrimto jisai. Bet, niekis. Nusiramimo švilpis ir netrukus, patylėjęs prakalbo:
-Taip, daiktas atpažintas, bet ar žinai jo paskirtį? Jei ne, pasakau dabar,-tarstelėjo Igis
-Pasinaudoję liečiamais telefonais žiobarai, galėdavo susisiekti su saviškiais per didžiulius atstumas, panašiai kaip mes su pelėdomis...-nutilo vilkolakis,-Ir dėl nuskendėlės-man neramu. Prisimeni Trumpulį? Jis apgavo visus burtininkus, bei raganas, priversdamas juos manyti, kad jisai-Trumpulis, miręs. Ar negali būti tas pats su panele Diggory?-vis labiau krimtosi ir nerimo Igoris.-Ir taip, ją aš prisimenu. Neitin gera buvo moteriškė. Bet visgi, amžimą atilsį jai.
Taip pasakęs ketvirtakursis susikišo rankas į kišenes, bei atsigrežęs į senį žiobarą, atsisveikindamas linktelėjo. Tačiau Igoris neilgai buvo sunerimęs. Jau po kelių sekundžių, jis pasišokinėdamas ir išsišiepęs ,pradėjo erzinti Džeimsą, prisminęs merginą vardu Beatriče.
-Tai ką, jau merginą susiradai?-erzino Lorijanas-Greywindas,-Kaip jai tavo randas, tavo šaltumas? Nepabūgo?-įsišiepęs "šaipės" rudaplaukis vaikinas.-Tik nepamirš jai dovanų iš Londono parvešt, paskui būsi apkerėtas,-juokavo Igis.-Juk penktakursė.
Švilpis linksmas atšoko nuo Džeimso, mat puikiai žinojo, kad pastarasis užsius it bulius, pamatęs kraujo raudonumo skraistę prieš pat savo akis. Dabar nuo Džeimsas bus piktas kaip didelė, pasiutusi širšė. Man šakės. Reik, kuo greičiau laukt pilnaties, antraip aš bėjėgis. Įsišiepė Igoris.
-Gerai, jau gerai!-sušuko rudaplaukis, kai pastebėjo,kad jam tuoj bus riesta.-Atsiimu savo žodžius! Nepyk, brolau!-Uždusę sušvokštė Lorijanas, atsiremdamas į sieną.-Dar paskui nesupažindinsi su Beatriče. Be to, jau laikas grįžti į Hogvartsą. Taika, brolau.-gaudydamas orą kalbėjo švilpis...
Galiausiai Igoris išėjo iš
Karališkosios Grinvičo observatorijos, nelaukdamas įbrolio Džeimso, bei patraukė link antrųjų namų-link Hogvartso burtų ir kerėjimų mokyklos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #22 Prieš 7 metus »
Kaip visada Greywindas pro ausis praleido visą informaciją apie telefono paskirtį. Vėl.
- Panašiai situacija kvepia bet ar tai tiesa- pagyvensim, pamatysim. O dabar nenukabink uodegos, gyvenimas kol kas vis dar garžus,- lyg ir paguodė Igorį Džeimsas.
- Amžiną atilsį jai,-  grifas su broliu lyg dvyniai kartu ištarė šiuos žodžius, tik kiek tyliau, vos ne sumurmėdamas. Nė neatsisveikinęs su žiobaru, ketvirtakursis atsisuko į mokslo bei bėdų draugą.
- Merginą? Baik juokus, Igi, iš vis čia nusišnekėjai,- kiek juokais, kiek iš tikrųjų pasispiktino vaikinas,- o rando  ir šaltumo nepabūgo, greičiau moralą išrėžė, kodėl aš toks šaltokas...- nė pajutęs nusišypsojo, prisimindamas pokalbį pelėdyno salėje,- ah, tiksliau jau buvau atkerėtas jos.
Vaikinas kaip tikėjosi Igoris, nebuvo pasiutęs it bulius,  gal greičiau neutralios būsenos, nors kalbėjimo tone galėjai ne kartą pajusti linksmumo gaidelę. Bet galiausiai per pirmas penkiolika sekundžių juodaplaukyje tvyrantis neutralumas išgaravo lyg rukas ryte ir šis staigiai šoktelėjo ketindamas gerai užvošti vilkolakiui. Tačiau susilaikė.
- Ponaiti. Igori. Lorijanai. Greywindai. Prašyčiau nesišaipyti tokiomis temomis jei nenori susipažinti su motinėle žeme,- lėtai tardamas žodžius, žemu tonu prakalbo keturiolikmetis.
Galiausiai nurimo kai bala kodėl uždusęs vilkolakis paskelbė kad atsiimąs žodžius.
- Puiku, šiaušiam Hogvartsan,- sutiko mėlynakis, ir patraukė paskui Igorį Lorijaną- Greywindą link observatorijos išėjimo.
Ką gi, ką gi, Hogvartso laukia tikrai įdomūs laikai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Tyloje skendančioje salėje pasigirdo pokštelėjimas. Sukniubo figūra.
- Šūdas,- sukeldėjusios lūpos nusikeikė. Vaikinas pasirėmė rankomis, darsyk nusikeikęs sunkiai atsistojo. Tamsa slėpė neigiamų emocijų perkreiptą veidą, bet neįstengė užmaskuoti atėjūno sukeliamų garsų, išduodančių, kad septyniolikmečiui ne viskas tvarkoj su sveikata- šis, vos įkvėpęs oro, užsikosėjo krauju. Grindinys nusidažė raudoniu. Džei duso, galvoje švystelėjo mintis- o kas jei taip ir pakratys kojas? Nuo pačio savo kraujo? Apgailėtina. Tirštas skystis lipino gerklę, kosėjo ir žiaugžiojo tuo pačiu metu. Vos pasikėlęs vėl krito ant grindų, susiėmęs už kaklo traukė deguonies likučius į save. Gulėdamas ant nugaros kruvinomis lūpomis gaudė orą. Turėjo keltis, bet kojos kaip švininės. Turėjo keltis, kitaip persekiotojas jį suras. Suras ir sučiups. Norėjo sukikenti iš to suvokimo, kad jį "medžioja" Melijandra Julija Lorijan, mažutė Igio sesutė, jį, septyniolikmetį, jokios moralės neturintį vaikiną. Veidą perkreipė vypsnis. Užgesti, neužgeso, kai tik viena girdinčia ausimi išgirdo ženklus, rodančius, kad mergina čia pat. Toji penktakursė įbrolio kopija mėlynai rudomis akimis. Alkūnėmis pasirėmęs, šiek tiek pakėlė nugarą, akis įsmiegdamas ten, kur manė esanti mažoji vilkolakė.
- Ar tu supranti, kad be pilnaties tu manęs neužmuši, o tuo labiau neišpeši to, ką žinau?- prunkštelėjo, parodydmas kruvinus dantis,- be jos tu silpna. Ir nemanau, kad maža švilpė taip pasielgtų. O jei taip, iškart nubėgtų guostis Helgai,- išsiviepė tyliai nusijuokdamas dirbtinu juoku.
Kad tik jis suprastų, kad yra Karališkojoje Grinvičo observatorijoje. Ten, kur pirmą sykį susitiko su Igoriu, grifui išnešus sėdimąją iš gimtųjų namų Jungtinėse Amerikos valstijose. Ten, kur viskas prasidėjo. O čia ir viskas pasibaigs, tik ne su pačiu Igoriu Lorijanu, o su jo seserimi. Vis tiek tie patys Lorijanai. Pradžia ir pabaiga. Lūžio taškas.
Kad tą prakeiktą simboliką ir atsitiktinumus nusineštų Nadžinė, po paraliais.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #24 Prieš 6 metus »
JAV, Virdžinija, Štabas. Prieš du mėnesius, rugpjūčio pabaiga.

-Ahailo nesuradai?- paklausė Mela, atsisukdama į brolį.
-Ne...- suniurnėjo šis, stipriai palinkęs prie stalo. Jis kažką braižė.
Penkiolikmetė atsiduso.
-Ar tikrai?
Igis atsiteisė. Jis piktai dėbtelėjo į mergaitę.
-Ne, Mela, o dabar palik mane vieną. Užsiėmęs aš, ar nematai?- susinervinęs iškošė pro dantis.
Švilpė staigiai atšoko. Jos veide pasirodė nuostaba ir šaltas sumišimas. Igis niekada nepykdavo ant penktakursės ir jos neatstumdavo. Negi kažkas broliui atsitiko?
Vilkolakė sutrikusi žvilgtelėjo į septyniolikmetį, kuris jau vėl grįžo prie savo darbo.
Negi?

Jaunesnioji Lorijan tyliai uždarė brolio miegamojo kambario duris už savo nugaros ir greitai nužingviavo akmeninių sienų koridoriumi, apkabintu peizažų paveikslais. Greitai pasuko dešinėn ir suktais laiptais nusileido apačion. Pro stiklinius langus krito balsva vasaros šviesa, nušviesdama kiekvienus tamsius Štabo kampus. Čia rinkosi ir gyveno likusieji Lorijanai. Čia vyko svarbūs klano įvykiai. Čia buvo sprendžiami įšūkiai, lementys klano gyvavimo trukmę. Lorijan nulipusi nuo paskutinės laipto pakopos atsidūrė trečiame aukšte- salėj, kuri turėjo daugybę koridorių, vedančių į darbo kambarius, bibliotekas. Čia vyko darbai, ketvirtame buvo įrengti miegamieji, antrame- įvairios paskirties salės, holas. O pirmame, arba rūsyje, buvo milžiniškas sandėlys vaistų, ginklinė, kurioj pilna tiek žiobariškų, tiek Magijos pasaulio ginklų. Tai pat rūsyje buvo specialūs kambariai įvairiems nelaimėliams...
Švilpė panirusi savo mintyse vos neįsimūrino į vieną giminaitį.
-Žiūrėk kur eini,- sušnypštė piktai tamsiai rudais plaukais  vyras vardu Aleksas.  Jo mėlynai pilkos akys blykstelėjo atžarumu, staiga jis greitai paslėpė kišenėje ranką.
-Gerai,- sumurmėjo po nosimi švilpė, susiraukdama nežymiai. Nosį pasiekė silpnas kraujo kvapas. Kas čia vyksta?
-Dink iš čia,- Alekso pyktis rodo niekur nedings, ir dvivardė žaibiškai pasišalino.
Kas per velnias čia vyksta?Igoris, Aleksas, anskčiau ir Harlieta su Migel...

Melijandra it akis išdegusi atlopojo observatorijos duris, greitai panaikindama signalizacijos rinksmą burtais. Ji turi kuo greičiau tai pasakyt Džeimsui antraip tam djevelenui šakės. Švilpė niršo ant savęs, kad anksčiau nesusižvejojo to grifo, o tik dabar. Velnias!
Julija uždususi atbėgo į salę, kur ir buvo tasai Greywindas.
-Man nereikia tavęs įveikti! Tu nesupranti!- sukliko ši, gaudydama orą. Vos laikėsi ant kojų. Raumenys degte degė,- Džeimsai, tu turi bėgti...-sušvokštė ji, tačiau savo žodžių nepabaigė, nes tamsoje, už grifo nugaros sušmėžavo lyg neaiški figūra. Melijandra sustingo, praverta burna. Penktakursė išplėtė iš siaubo akis. Sustingo it stabo surakinta. Figūra dingo iš buvusios drumštramgietės akiračio.
Jis pasirodė...
Tą akimirką Mela tikrai nesuvoks, kad po jos dingimo, jos vietą užims jos klonas, sukurtas kerų pagalbos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #25 Prieš 6 metus »
Signalizacija sykį sukudakavo ir nutilo lyg užmušta- Mela kerais panaikino tąją "pagaminta žiobaryne" rėksnę. Džei suniurzgė prisiminęs, kad savoji lazdelė guli kažkur numesta Demonų metro. Tamsoje apsidairė. Gražiai gražu,-subambėjo sau nebyliai,- net šviesą pamiršo įjungti. Kuo tu mąstai? Galva ar užpakaliu? Aš gi lazdelės neturiu, ei. Tuo tarpu mergina tarsi prisukta varė įsitempusiu ir nerimo pilnu balsu. Vaikinas noromis nenoromis sukluso.
- Ko aš nesuprantu?- nesusigaudė, o po to prunkštelėjo iš vis atsisėdamas. Juokas užgniaužė skausmo riksmą,- bėgti? Nuo ko? Igio? Aš jo nebijau.
Klydo. Ir melavo. Gražioj formoj. Kai pirmąsyk pamatė perpykusį įbrolį, kuris tikrų tikriausiai troško jį atjungti nuo pasaulio, pripažinkim, susimąstė, kad geriau nelįsti Lorijanui į akis aršiaušiu būdu. Bent jau dabar.
Julija užsikirto. Jos veidas persikreipė ir sustingo kaip ir visas kūnas. Kažkas sušmėžavo jam už nugaros. Kažkas privertė tiek fiziologine, tiek psichologine reikšme sušalti švilpę į nematomą ledo gabalą. Kažkas baugaus. Septintakursis atsargiai dirstelėjo sau už pečio. Kas ten buvo?. Juodumoje nieko neįžvgė, anaiptol, tik išskydusias spalvų dėmes. Rega dar labiau pablogėjo. Suvokimas dar labiau sukaustė galūnes, panika kilo skrandžiu. Viskas vėl praplius su krauju. Trūksmingai įkvėpė oro. Pagaliau ir pats pastebėjo judančią dėmę. Lazdelės neturėjo, tad ūmiai pašoko iš vietos. Rodos, kūnas lūžo per pus iš to klykiančio skausmo. Sugriežė dantimis, griebdamas jaunėlę už dilbio:
- Kur jis? - sušvokštė palenkdamas galvą merginos pusėn - jų aukštis pakankamai skyrėsi - teko Greywindui žvelgti iš viršaus,- ateik čia,- sukomandavo tempdamas sustabarėjusią mergiotę paskui save. Žingsniai artėjo prie jų  Paaugliai pasislėpė tamsoje. Niekas nežiebė šviesos, ačiū Merlinui. Prisitraukė šalia savęs, ranka uždengdamas Melos burną. Žingsniai sukaukšėjo beveik šalia pasislėpusiųjų. Grifas nustojo kvėpuoti.
Medžiotojas- suvokė.
"Turinčius daigiau patirties sunkiau nužudyti, net jei jie ir vaikai. Jie automatiškai darosi pavojingesniais. Gal ir dvylikmetis nenušnios galvos, bet kaip suaugs ir pasuks šunkeliais, gali tapti įtartinai pavojingu šunsnukiu. Tačiau čia žmonės turi laisvę rinktis. Ir keistis. Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja. Jei norėsi ir išsikapstysi, taviškė ateitis ir nebus tokia sumauta."- tąsyk šnekėjo Bendžjaminas paniurusiam jaunesniąjam Greywindui. Šis pervertė akis. "Tik nesek tų pasakų. Atmintinai jas žinau". "Bet vis tiek kaip kvailys laikaisi savo išsigimusios nuomonės! Susiprotėk vieną sykį ir nustok verkti!"
Džeimsas stipriai suspaudė akių vokus. Vos valdė norą užsikosėti. Seniai jau kvėpavo, bet nesijautė drąsiai lįsti lauk iš slėptuvės. Prisiminimai vis dar aidėjo galvoje. Jame seniai jau nebeliko antgamiškumo, ko gero medžiojo vilkolokiškumu atisduodančią Melijandrą.
Likimas mus veda, bet ne kontroliuoja. Bet kas iš to, jei nesugebu jam paspriešinti?,- mėlynakis spaudė švilpės lazdelę prie šios kaklo. Ją paslapčiomis atėmė tam medžiotojui marširuojant per visą Karališkąją Grinvičo observatoriją. Slapstūnai nors ir pakeisdavo jo prisiminimus apie grėsmę keliančius pokalbius, pagrobimus, tačiau niekada nepanaikindavo pašnekesių nuotrupų su nurodydamomis kitomis aukomis. Savotiškas išbandymas vardant to ar moki išsaugoti informaciją ar ne. Savotiška kančia.
- Bėgsi su manim,- sušnabždėjo penkiolikmetei į ausį. Viena ausimi girdėjo kažkur vaikčiojantį priešą,- kitaip pats įduosiu tam medžiotojui,- visai ne mielai sumurkė savo baritonu. Maumedžio lazdelę dar labiau įsmeigė į švelnią vilkolakės kokalo odą,- supratai? Nežaisk su manim.
 Šiek tiek išlindo iš slėptuvės dirstelėdamas kur tas velnio neštas ir pamestas idiotas vaikšto. Užsimanė pažaisti su mirtimi, mat,- nepatenkintas suniurzgė mintyse. Burtinišką įnagį atitraukė nuo merginos odos, nutaikė kažkur į tamsą ir bežodžiais kerais pasiuntė sprogstamuosius kerus, turėsiančius nukreipti medžioklį.  Su driogstelėjusiu trenksmu apsisuko ant kulno, kartu pasigriebdamas Igorio seserį, oru išsinešdino iš astronomijos šventyklos.
Dar viena auka. Pakankamai lengva, ačiū Likimui.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #26 Prieš 5 metus »
Ji nesitikėjo, kad atklys čionai. Po darbo susiruošusi keliauti į Ūdrų Žabangus, mergina nė nemanė, kad kojos nuves čionai - į Karališkąją Grinvičo observatoriją.
Prieš kelis metus šis pastatas jai buvo stotelė Mirties link.
Visgi, ji liko gyva per stebuklą.
Sniegu aplipusiai batais Melijandra žengė pro observatorijos slenkstį. Gal čionais ir turėtų malonių, nostalgija dvelkiančių prisiminimų jeigu ne netikro giminaičio įvykdytas pagrobimas, pamatytas medžiotojo siluetas, o po to virtinė per miglą švysčiojančių nutikimų su Slapstūnais.
Kodėl jie mūsų nebepuola?
Vilkolakė apsižvalgė po nebylias, tuščias sales. Ji nė nenutuokė, kad kadaise, prieš kelis ar kelioliką metų čionais susitiko jos brolis ir žmogus, kuris ją pagrobė - Džeimsas Greywindas.
Mela praėjusi kelias sales, pasisuko įšėjimo link.
Pasaulis neramus. Kada vėl kils mūšis? - mergina atsisukusi per petį paskutinį sykį apžvelgė nebylų, tamsoje paskendusį su astronomija susijusį pastatą. Žiobarai sargai jos nė nepastebėjo vaikštančios po pastatą - visai pravartu, kai esi pilanametė ragana, mokanti kaip du kartu kerus, reikalingus linkti nepastebėtai.
Pasigirdo pokštelėjimas nė Londono dangui nenusidažius juoda deguto spalva.

*

Avery Michel Streiker

Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #27 Prieš 4 metus »
Sunkus, varginantis laukimas lėtai, bet švelniai gniaužė merginos kūną. Ši, visgi, ramiai stovėjo ir užvertusi galvą stebėjo freską. Jai, nors ir kaip laukti nepatiko, žinojo, jog vėliau, tai atsipirks.
Mergina užkišo juodą sruogą už ausies, atsiduso, tarsi kažkieno gailėdamasi, ir nuėjo šalin - tyliais koridoriais nukaukšėjo auliniai batai.
Iš tamsios kertės išlindo vyriška figūra, tačiau mergina ėjo toliau, tarsi nieko nepamatydama, tarsi dėl nieko nesijaudindama. Juodaplaukė pasuko dešinėn, laiptų link. Vyras nieko nelaukė.
Pirmiausiausia, ji pajuto sunkią ir tvirtą ranką, sugniaužiančią jos riešą, vėliau, lyg vandens banga, švelniai grįžtanti nuo kranto į jūrą, vyra trūktelėjo ją į savo glėbį - mergina nesipriešino, ji pakluso jam; pora pasislėpė tamsioje koridorius kertėje. Atrėmusi galva į tvirtą vyro krūtinę, juodaplaukė spėjo pastebėti menką burtų lazdelės judesį, ji pabandė įsivaizduoti, kaip Muffliato, Salvio hexia ir praskeidimo kerų skara apgaubia juos. Sunki ranka gniaužė jos liemenį.
-Su tavim sunku susisiekti, - tylus, kimus vyro balsas pasigirdo prie jos dešinės ausies, vyriškio iškvėptas oras sudirgino lygią merginos odą. Juodaplaukės lūpose persikreipė šelmiška šypsenėlė.
-Tik dabar pastebėjai. Nesistebiu, ko tiek laiko užtrukai.
-Artyn prie savęs neprileidai.
Juodaplaukė dirstelėjo į kišenę, kurioje gulėjo jos lazdelė. Ji buvo laisva ją paiimti, tačiau, visgi, vyro artumas ją trikdė.
-Būčiau tave prisileidusi tik su tiklsu tave nužudyti.
Vyras tyliai nusijuokė.
-Aš taip pat.
Mergina šyptelėjo, labiau atsipalaidavusi atsirėmė į ją laikantį vyrą. Galėjo lengviausiai pabėgti, tačiau nei vienas, nei kitas to netroško - nebuvo jokios prasmės taip pasilegti.
-Labai skaudėjo?
Koridoriuje įsvyravo tyla.
-Taip, skaudėjo. Taip, Ianai, skaudėjo,- šaltos, metalinės gaidos ištrūko iš jos lūpų, pasisuko į vyrą, tačiau iš jo glėbio neištrūko,- Tu ją nužudei.
-Kaip ir  tu - maniškį,- Ianas tyliai suurzgė, tačiau, visko laimei, išliko ramus.
-Tai buvo kerštas,- tyliai su pykčiu išdrėbė juodaplaukė,- Kurio tu buvai nusipelnęs.
Ianas kietai sučiaupė lūpas, mergina pajuto jo pirštus prie šios šankaulių - vienas judesys - vienas smulkus triukas -  vienas nemalonus jausmas - taip būtų papraščiau išreikšti šėlstančias mintis ir jausmus Iano galvoje ir širdyje, bet to vyriškis nesiėmė, mergina tik matė pykčio perkreiptą randuotą vyro veidą, perlietą balsvos šviesos juostų, sklindančių iš koridoriaus galo. Saulė keitė savo poziciją danguje.
-Ir iki šiolei, vis nesuprantu, ko palikai mane gyvą,- Ianas palinko prie jos veido, -Kodėl? - sušnabždėjo, juodaplaukei užsimerkiant,- Tau būtų buvę taip lengva. Šiam pasauliui būtų daug lengviau nei dabar. Be manęs gyvo.
-Norėjau pamatyti, kaip tu kenti. Pamatyti, kaip tu kenti praradęs savo mylimą, kaip aš kadaise,- tyliai atsakė, atsimerkdama, vos krusteldama lūpas, išdidžios akys peliejo Ianą šiltai lediniu žvilgsniu,- Mirtis yra greita. Kančia yra ilga.
Ianas vyptelėjo.
-Gerai.
Juodaplaukė akimirką susiraukė iš nuostabos - ji pajuto, kaip Iano ranka paleidžia ją.
-Tikiuosi, susitarimas galioja, - juodaplaukė įtariai dėbtelėjo į vilkolakių vadeivą,- Pasiimsi tas, kas tau yra svarbu, bet paliksi mano dalį neliestą.
Vilkolakis lėtai linktelėjo.
-Viskas išlieka tas pats, tačiau nepamiršk ir savo pareigų, kurias ir tu turi atlikti.
Šios lūpų kampučiai pakilo.
-O kam gi tada mes sudarėme nesulaužomą priesaiką, a? Ianai, nesijaudink dėl manęs. "Krikštamotė" vargiai priešinsis tau, gal vienas kitas bus tavose gretose, tačiau jie tau tikrai nesukels rūpesčių. Hogiečiai - tuo labiau,- patikino ji,- Beje, taip ir neradau tau laiko padėkoti už steiktą informaciją dėl Lorijano.
-Informacija už informaciją,- Iano akyse blykstelėjo linksmumo kibikštėlė.
Mergina linktelėjo - kiek ji perdavinės informacijos Ianui apie "Krikštamotės" veiksmus, tiek jis jai suteiks reikiamų žinių. Ianas iš kišenės ištraukė mažą paketą. Reducio kerai,- suprato ši.
-Ačiū,- užmokestį paslėpė savoje kišenėje, dirstelėjo į saulės šviesos ruožus. Tuoj tems.- Turėtume paskubėti. Kitą kartą su tavim susieksiu per pelėdą. Melijandrai išėjus iš Magiško transporto departamento, galim mažiau nervintis dėl sekimo, tačiau vis vien ji ir jos vidinio rato personos lieka pavojingos, Ypač ta sąsaja su Greywindais.
Ianas sutiko su ja:
-Džeimsas Greywindas sukėlė Demonų mūšį. Tas vyras turi daug parako,- vyptelėjo.
- Tai jo giminės bruožas,- pridūrė mergina, keistai įsišiepdama, - Draugą laikyk tolėliau, o priešą - prie savęs. Iki kito susitikimo, Ianai.
Mergina žengė prie kerų sienos.
-Kiek dar laiko slapstiesi mokinės kailyje, lape?- tyliai šūktelėjo Ianas,- Pasaulis turėtų sužinoti, jog nesi dingusi!
Mergina įsišiepė ir praėjo bespalvę magišką sieną.
-Turėtų, bet ne dabar,- sumurmėjo sau ir drąsiais, išdidžiais žingsniais išėjo iš koridoriaus. vėliau ir iš astronomų šventovės, su mintimi nusiųsti laišką su liūdna, pilna už širdies griebiančių atsiprašymų žinia dėl nepavykusios misijos išgauti iš Fasiro von Sjuardo informacijos dėl Edgar Jeffter. Galėjo išgauti kitaip, tačiau sąmoningai to nepadarė, o ir jos pačios žinomos informacijos neperduos, nes išsiduos savo tapatybę.
Visai ir gerai, akd burtininkai neturi žiobarų facebook'o. Būtent su juo būtų galima daug lengviau suprasti, jog pasaulis yra toks mažas ir visi žmonės yra kažkaip vienaip ar kitaip susiję.- dingtelėjo mintis į juodaplaukės galvą, priversdama ją kvailai įsišiepti.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #28 Prieš 3 metus »
   Dūmydamas jau aštuntą ar devintą kartą iš eilės prikimštą pypkę Sorenas sėdėjo pasaulio centre, observatorijoj ant stogo, Londono užmiestyje, kur paranojiškai mirksinčios, traiškanotos didmiesčio akys netrukdo mąstyti.
   Išsiaiškino, gal net atkeršijo.
   Kas dabar?
   Antgamtas paėmė pypkę už galvutės, išpūtė dūmus. Truputį džiūvo burna. Auksinės akys nukrypo į spingsulę – lėtai degantį tabaką. Vėliau – į dangų. Kraštiniuose rajonuose miesto šviesos neužgožia žvaigždžių.
   Tai visgi kas dabar?
   Vampyras rytuose užmatė degant blankias žiežirbas. Atsiminė 1666-uosius. Gerai, kad dabar ramu. Tik vaikai galvoja kitaip. Mūšiai, sukilimai... Jau ir kvapo nebėra. Nebėra gero mūšio kvapo.
   Įkišo kandiklį atgal tarp dantų, giliai įkvėpė ir atraitojo kairiąją apsiausto rankovę. Pšššš – Sorenas mažumėlę nusivylęs garsiai išpūtė dūmą, spingsulė pypkės galvutėje sužibo bemaž kaip garsiosios auksinės vonsjuardiškos akys.
   Rodyklė gana ritmiškai sukosi aplink. Visiškai išderintas kompasas. Tokį jūroje galima mesti lauk per bortą.
   – Miegi? – sumurmėjo į tamsą. Įsiklausęs išgirdo ramų kvėpavimą. Spaikas miegojo ramiai, dabar būdamas užtikrintas. Dėl visko.
   Dilgtelėjo suvokimas, jog jis vis dar skolingas. Supykino, pamąsčius apie žalią švarką. O jei jis dar liktų kur nors Anglijoje... Ne, čia jis negalės likti. Gal dar reiktų palaukti. Motina Anglija išspjovė jį kaip šiukšlę, gal pats dėl šito ir kaltas - štai todėl reikės ieškoti prieglobsčio kitur.
   Kas dar? Aišku, Sabrina. Vienintelė gyva būtybė, dar užtikrintai pririšusi jį prie Europos žemių. Jauniausia, mažiausiai patyrusi ir būtent todėl nedvejotinai labiausiai pažeidžiama. Dar vienas dūmas, išsprūdęs iš lūpų, pasirodė panašus į Leopoldą. Eliksyrininkas susimąstęs stebeilijo į vaizduotės performatyviai minkomą beformį debesėlį iki tol, kol jis beveik visai išsisklaidė. Leopoldas jau seniai buvo žengęs negrįžtamą žingsnį, iš dalies dabar dar priklausė šitam pasauliui, iš dalies - jau nebe. Kartais ir Sorenas sudvejodavo, ar jo protas nepradeda atsiskirti nuo to, kas žemiško. Netgi jau nežinojo, kaip geriau ir kas iš tiesų žemėje verta pastangų.
   Kam sulaužei nugarą, nutrenkęs į medį/ Kas baimingai stovėjo, tą tiesą atnešęs/ Nelaiminga dvasia iš tamsios giminės/ Susitikęs nudobk ir ramybę atgausi...
   Sunkiai atsiduso, išpurtė pelenus. Turbūt nereikėjo net pasipriešinti likimui. Jau pats laikas aplankyti senus draugus turbūt bene paskutinįsyk. Pasidarė netgi mažumėlę liūdna supratus, kad po daugelio metų grįžęs čia jau nieko neras ir neatpažins - tik jau ne dabar, kai žiobarai šitaip tarkuoja žemę, o žmonės veisiasi greičiau ir baisiau nei japoninės pelės.
   Tik reikia... Reikia, tiesa? Kartais esti būtina palikti gimtuosius kraštus.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Selena Lawrenz

Ats: Karališkoji Grinvičo observatorija
« Atsakymas #29 Prieš 2 metus »
  Šitą įrašą norėjosi pradėti kažkaip ypatingai ir ant kelio užvesti it tyvuliuojant upeliui - ramiai bei melodingai, tarsi jokia gyvenimo problema neegzistuotų. Taip šiuo metu gyveno Selena, kurios gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Vienintelis nepasikeitęs dalykas - meilė Kleonui, kuri tik augo ir augo. O tokių jausmų apibūdinti nepavyktų niekam, nebent kažkas iš tikro gebėtų skaityti ar jausti emocijas, kurias jautė ši jaunatviška porelė.
  Galbūt juos būtų galima apibūdinti kaip Romeo ir Džuljetą - tik jų neskyrė drastiškas metų skirtumas, o ir nebuvo verta nusižudyti dėl meilės. Bent jau kol kas. Niekas nežinojo kas bus po valandos, dienos, paros, metų… Tai buvo paslaptis, kurią galėjo išsiaiškinti tik tuomet kai kažkas įvykdavo. Tik tada paslaptis nebūdavo paslaptimi. Ją sužinodavo kiekvienas bent truputį tesidomėdamas tuo.
  Užtat paslaptingas oras vyravo Londono teritorijoje. Ant Selenos tamsių plaukų krito sniego gumulai, labiau primenantys ne dailiai šokančias snaigutes, o gniūžtes, kuriomis mėtydavosi vaikai. O ir šiltesnį paltuką dvidešimtus metus perkopusi mergina buvo priversta nusipirkti. Dėl to šiuo metu girliandomis apšviestoje gatvėje vaikščiojo su juodu it varno sparnas paltuku, o lakuoti aukštakulniai vis įsmigdavo į sniegą. Savo neapdairumu nusivylė ir pati, tad vos susitvardė nenusviedusi batų kažkur tolėliau ir trūko tik poros sekundžių, kad balta sniego paklode vaikščiotų basomis.
  - Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad Kalėdų išvakares leisiu ne namuose, prie žaliaskarės nukabintos žaisliukais, o observatorijoje, - atrėmusi galvą į Kleoną prabilo žemaūgė ir žvelgė į vaikino kerinčias akis. Norėjo taip stovėti visą amžinybę, tačiau to padaryti negalėjo, tad tik stipriau suspaudė Kleono delną ir tankiai kvėpuodama kulniavo šaligatviu.
  - Siūlau dovanomis apsikeisti užlipus prie milžiniško teleskopo ir stebint žvaigždutes. Tiesa, tau jos neturėtų pasirodyti dailesnės už mane, - saldžiai šyptelėjo Bela prižengus prie observatorijos durų ir jas pravėrus. Ją užliejo šiluma, sklindanti iš šio pastato, o tai nuotaikingai nuteikė ir ją pačią - bent jau nesušals pastato viduje, kuris buvo nupuoštas žalia ir raudona spalva, kaip ir kiekvienas pastatas žiemos laikotarpiu kuomet krikščionys tikėjo, kad gimė Jėzus ir keitėsi dovanomis taip švęsdami dievo gimimą. Nors pati auksinių akių savininkė nebuvo tikinti, ši tradicija jai patiko, tad galvoje kirbant panašioms mintims ji nusisiautė paltuką ir liko tik su iš bordo spalvos pasiūta palaida suknele, kurią vilkėdavo kiekvienų metų Kalėdų dieną.