[Kaja Adams]

Profesorius Auris atrodė labai labai piktas. Jis nieko nesakė Erkai ir Kajai, tačiau iš jo akių tai galima buvo suprasti. Profesorius paklausė, ar niekas neišėjo iš parduotuvės, bet Kaja to nežinojo. Tačiau suvokė, kad bus labai blogai, jei kažkas išėjo. Nufotografavo, nufilmavo, pasidalino internete ir išėjo.
- Tai užrakinkit, - pašnibždomis davė mintį Kaja. - Užrakinkit dabar, kad neišeitų.
Ji neįsivaizdavo, kas dabar bus. Nejau profesorius tikrai trins žiobarų atmintį? Įdomu, o gal ir Kajai arba jos tėvams kas nors kada nors yra keitęs ją arba trynęs, tik šviesiaplaukė šito nežino?
Kaja pakėlė galvą, prieš save matė ne vieną išmanųjį, tad vis dėlto nusprendė bandyti dengtis veidą rankomis kaip ir darė prieš tai. Erka pasakė, kad gali sutvarkyti parduotuvę. Trylikmetei pasidarė smalsu, ji atsargiai žvilgtelėjo. Norėjo pamatyti, kokios bus žiobarų reakcijos išvydus magiją.
- Aš parduotuvės vadybininkė! - pasigirdo garsus balsas. - Ar jūs policininkas? - paklausė balso savininkė, priartėjusi prie jų ir nužvelgdama Aurį. - Ką jūs čia darote?

[Auris Senkleris]

Auris paprasčiausiai ištiesė ranką ir paėmė iš Erkos jos lazdelę. Nei nesiruošė jai leisti ja pasinaudoti.
- Dar garsiau pašūkauk ir pamojuok savo lazdele. Išvis kaip drįsai į žiobarū parduotuvę atsivesti knisių? - Bet ne. Dabar nebuvo laikas aiškintis. Į Kają išvis nekreipė dėmesio. Kas iš to, jei užrakins duris. O ką daryti tada? Na gerai. Eis nuo žiobaro, prie žiobaro ir keis atmintį. O jų telefonai. Juk visko jau prifilmavo iki soties. Ar visus jam užkerėti valdymo kerais? O jeigu jau viską žino magijos ministerija. Ir jau tuojau bus čia? Erka į ne magišką vietą atsivedė magišką gyvūną. Bus teismas. Auris pro pyktį pajuto nerimą dėl Erkos. Knisių atims, ir gal net nužudys. O kas bus Erkai? Kaja tik liudininkė. Taigi išsisuks. Staiga ledinis jo žvilgsnis visai pasikeitė ir į Erką žvelgė nerimo kupinos akys.
- Kodėl niekada negalvoji ką darai? - Dabar balse aiškiai galėjai jausti nerimą ir liūdesį.
Ir tada prie jo priėjo vadybininkė. O Auris kaip visada ėmė improvizuoti. Akimirką jo rankoje pasirodė lazdelė ir dingo. Jis panaudojo bežodžius užvaldymo kerus.
- Taip. Esu detektyvas Džonas Hameltonas. Dabar paprašyčiau surinkti iš žmonių telefonus. Užrakinkite duris ir neleiskite niekam išeiti. Matote, tas gyvūnas patekęs į jūsų parduotuvę labai brangus. Pabėgo iš genetinių tyrimų stoties. Seku jį pagal navigacinį daviklį. - Auris parodė jai savo telefoną.
- Informuokite žmones, kad jei nesutiks atiduoti telefonų ir ištrinti nuotraukų ir jos pasklis, tai juos pasieks baudos už valstybinės paslapties išviešinimą. - Pasakė visą tai dėl visa ko, kad girdėtų visi aplink stovintys žmones. Nes juk ta vadybininkė vis tiek paklus. Juk buvo užburta valdymo kerais.
- O šitos dvi merginos bus apklaustos kur ir kada rado tyrimų objektą. Tam reikės žinoma iškviesti ir jų tėvus.

[Erka Forrm]

- Pats tai gali mojuot, tik aš matai ne, - pradėjo siusti ir pati. Ne, juk tik ji viena kalta. Man ką, gyvūnams nerodyti lauko šviesos? Iš kur, po velnių, turėčiau žinoti, kad narveliai gaminami tokie, kad patys knisiai sugeba juos atsidaryti? Galvojo, tačiau garsiai nieko nesakė. Dabar nerimą pakeitė pyktis. Tikėjosi pagalbos, o ką gavo?
  Tačiau išgirdusi, kad ji visai negalvoja, violetinplaukė tik dar labiau supyko. Aš mat negalvoju! Lyg pats niekada toks nebuvai! Visos pasaulio problemos tik per mane, ar ne? Ne, šito jau buvo per daug.
- Puiku, daugiau niekada neisiu jums pirkti saldainių, - pasakė ir, pasiėmusi knisių, atsistojo eiti. Taip, Erka puikiai žinojo, kad taip tik dar pablogins situaciją, tačiau ką turėjo daryti?
  Priėjusi prie durų dar kartą atsisuko, o tada staigiai jas atidarė ir pralindo.
- Jau geriau elgsiuos kaip mažvaikė... Viskas gerai, Erkyte... - ramino save. Nusprendė pasiimti pinigų ir nuveikti ką nors linksmo. Greičiausiai net kelias paras praleisti viešbutyje. Akyse jau pradėjo tvenktis ašaros, tačiau Erka jų nesivalė. Tik pasuko už kampo ir verkdama dingo Londono gatvėmis.

[Kaja Adams]

Profesorius Auris ėmė kaltinti Erką dėl visko, kas įvyko. Tai Kajai labai nepatiko. Erka buvo šauni mergina, į kurią trylikmetė lygiavosi. Tikrai ne ji kalta dėl to, kad Auris antrasis pabėgo. Jeigu kas dėl to ir kaltas, tai turbūt pats profesorius! Nes juk tai tikriausiai jis nupirko blogą narvelį.
Erka išėjo. Kaja dar galvojo bėgti iš paskos, tačiau vis dėlto negalėjo profesoriaus palikti vieno tokioje padėtyje. Nors iš jos pagalba, žinoma, menka, bet grifiška širdis neleido pasiplauti.
Profesorius Auris ėmė meluoti parduotuvės vadybininkei. Šviesiaplaukė iškart suprato, kad nieko nebus. Juk ji tikrai nepatikės. Bet Kajos nustebimui, vadybininkė patikėjo ir ėmė rinkti iš žmonių telefonus. Kaja žiūrėjo išsižiojusi. Kai kurie telefonus davė, kiti - ne. Kažkas kažką kalbėjo apie policiją, netrukus į vietą įžengė ir du policininkai, dabar jie ėjo Kajos ir profesoriaus Aurio link.

[Auris Senkleris]

Dabar tai Erka jį dar labiau supykdė. Puiku. Pamanė įsidėdamas jos lazdelę į kišenę. Išlėkė. Nesvarbu, kad tokiu kvailu poelgiu, tokiu kad atsivedė knisių galėjo prarasti ir knisių ir savo gyvenimą magijos pasaulyje. Juk tikrai jei kas iš ministerijos atsivilks Erka praras lazdelę. Saldainių mat nepirks... Kam vestis tokį gyvūną į žiobarų parduotuvę? Kam? Vėliau pasikalbėsim.
Sekėsi ne visai gerai. Nes kai kas nedavė savo telefonų. O Auris dar pamatė tikrus policininkus. Velniop... Niršo. Reikės imtis brutalesnių metodų. Gal Erka pradės mąstyti tada, kai už nedovanotinus kerus Auris sės į Askabaną?
- Imperio, imperio. - Ėmė kerėti jis. Dabar užkeikė visus žiobarus. Lengviau nebūna. Tada užrakino duris.
- Visi atiduokite man savo telefonus ir susėskite ant žemės. - Paliepė. Buvo keista matyti daug žmonių, paklusnių kaip zombiai. Jie sunešė jam telefonus ir susėdo pasieniais. Policininkai irgi.
- Ar dar kas nors turite knygelių ar kitų įrodymų, kad matėte tą keistą gyvūną? - Paklausė. Kai kas atidavė jam užrašų knygeles ir vėl atsisėdo atgal. Jei ministerijos atstovai tai sužinotų, ką dabar išdarinėja su tais žmonėmis. Bet apie tai stengės negalvoti.
Senkleris neturėjo kada naršyti po telefonus ir trinti nuotraukų. Jis tik užkerėjo tuos prietaisus, kad išsitrintų visos nuotraukos ar vaizdo įrašai. O tas kelias knygeles pervertė ir išplėšė tuos puslapius, kuriuose buvo aprašytas keistasis gyvūnas. Tada telefonus sugražino klusniai sėdintiems žmonėms.
O tada ėmė eiti nuo žmogaus prie žmogaus ir kerėti.
- Obliviate, obliviate. - Keitė ir keitė atmintį. Įteigdamas prisiminimą, kad policija čia atvyko dėl vagystės. Vagis pabėgo. Reikėjo melstis, kad keičiant atmintį daugybei žmonių nepakenktų kuriam nors.
Jis baigė. Kol kas jų akys atrodė apsiblaususios,kaip ir turėjo būti.
- Einam. Jie nieko neprisimins. - Paliepė Kajai.

[Kaja Adams]

Pradėjo dėtis keisti dalykai. Visi žmonės pakluso profesoriui Auriui. Ar jis naudoja nedovanotinus kerus? Kaja žinojo apie juos. Buvo užmiršusi burtažodį, bet prisiminė, kad yra kerai, kuriais galima valdyti žmones. Ir kad tie kerai - nedovanotini.
Kai jau visi žmonės buvo atidavę telefonus ir kitką, kur galėjo būti informacija apie knisių, ir kai ta informacija buvo pašalinta, profesorius ėmėsi keisti atmintį. Kaja stovėjo ir žiūrėjo išpūtusi akis. Net negalėjo įsivaizduoti, jog įmanoma, kad vyktų tokie dalykai. Šitiek žmonių!
- Jūs didis burtininkas, - nuoširdžiai pasakė Kaja. Ji nežinojo, nesuprato, kaip visa tai yra pavojinga. - Nesijaudinkite, aš niekam nesakysiu, kad naudojote nedovanotinus kerus, - patikino mergaitė. - Ir tik nebarkite Erkos, - paprašė. - Ji gera.
Profesorius paliepė eiti. Tačiau jie juk negalėjo to padaryti.
- Kai ką pamiršote, profesoriau, - pasakė Kaja.
Tada ji pirštu parodė viršun ir pamojavo į filmavimo kamerą.

[Auris Senkleris]

Auris niekada nekeitė atminties tokiai galybei žmonių. Ir dabar nuoširdžiai nervinosi dėl to ar jiems paskui bus viskas gerai.
- Aš kvailys, o ne didis burtininkas. - Tiek rizikos. Nebarti Erkos? Gal per šitas nesąmones kažkam visai pakriks atmintis.
- Tau taip atrodo? Turėčiau jai nieko nesakyti? Keisti atmintį subtilus reikalas. O čia tiek žmonių. Niekada neimk nieko magiško į žiobariškas vietas. Niekada nekvaliok šitaip. - Ji nesakys apie nedovanotinus kerus. O jei netyčia kada išsiplepės? Tai užgulė dar vienu jaudulio sluoksniu.- Taip. Tikrai Ačiū. - Auris ėmėsi kerėti. Galėjo tik tiek sugadinti kameras, kad dingtų visas šios dienos įrašas. Tai ir padarė.
- Dabar jau einam. - Pasakė, kol žmonės nepradėjo busti iš transo. Jie išėjo. Auris paliko duris atrakintas.