[Teodoras Meiden]

 Po itin sėkmingų vasaros atostogų Prancūzijos pietuose, antrakursis klastuolis Teodoras, drąsiai žengdamas pažįstamais Hogvartso koridoriais, pagaliau priėjo išėjimą į gryną orą.
 Ruduo jam patiko. Toks magiškas ir gražus metų laikas. Didžiausios bėdos tada ir nutinka  — pavyzdžiui, mokykla. Ruduo jam primena ir Rouzę. Kaip gaila, kad jos nėra šalia, kada labiausiai trūksta šilumos. Nors berniukas nėra toks jausmingas, yra tik keturios mergaitės gyvenime, kurias pirsileidžia pernelyg arti savęs, nei kitus. Kitos jam tiesiog paprastos, niekuo neypatingos ir beviltiškai bandančios įrodyti savo teisumą.
 Bet dabar ne apie tai.
 Vyresnysis Meiden vaikas, eidamas kažkur gilyn kieme, be perstojo galvodamas tik apie jį besisukantį pasaulį, kažkuriuo tai magijos šakos būdu pasiekė įdomiai atrodantį statinį. Na, jis net nebuvo statinys. Gamtos suformuotas objektas. Akivaizdu. Ir taip, tai buvo ola. Aplinkui buvo taip tylu, gal net magiška. Kyštelėjo galvą vidun ir perbraukė per sienas, jei šias dar tokiomis įmanoma pavadinti. Kaip ramu, šilta ir gera, o taip primena jį patį. Kaip jam tinka ši ola...
 O ar kas galėjo pagalvoti, jog jis čia ne vienas? Gal ir galėjo, tik šįkart Teodoras pats to nesitikėjo. Jis priėjo prie berniuko. Lyg ir matytas, tačiau, kaip įprastai atpažįsta mokinius, šis jam arba išgaravo iš galvos, arba Hogvartse niekuom svarbiu nepasižymėjo. Pakreipė galvą klastuolis, stovėdamas varniuko pašonėje, pavartė akis. Žiūrėkit, tuoj gal savąsias smegenys pagaliau išvys!
-Senamadiškas reikalas, — tarė Theo, — žiūriu, keistas tu varnanagis. Neteisiu, tik sakau. Nes man nuobodu. — antrakursis vos susilaikė neleptelėjęs dar kažko.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Oktavianas stačia galva nėrė į superherojaus nuotykius. Žemei vėl ištiko pavojus, ją užpuolė atėjūnai iš kitos planetos ir dabar grasina sunaikinti visą žmoniją. Savo rasės apginti imasi Tonis Starkas ir štai jis, jau pasipuošęs raudonai auksiniais šarvais, stoja į puolą su visu būriu ateivių...
 Berniukas vertė komikso puslapius net nepastebėdamas, kas vyksta aplinkui jį, negirdėdamas žingsnių ar dar ko. Nuo genialaus milijardieriaus nuotykių jį atitraukė tik nepažįstamas balsas.
 Šeldonas nepatenkintas pakėlė galvą. Priešais jį stovėjo maždaug bendraamžis berniūkštis. Nors Setas tikrai bus ji matęs koridoriuose, nepažinojo atėjūno.
 – O tu keistas klastuolis, jei nuobodžiauji, – burbtelėjo, padėdamas knygutę į šalį, – Ir, jei nori žinoti, skaitymo mėgimas yra net labai tipiškas varnanagiams, – visažinio tonu atsikirto, nepaminėdamas fakto, kad jis pats niekada nejautė ypatingos meilės knygoms, – Bet šiaip sutinku, čia nuobodu. Kas sugalvojo tą nesąmonę, kad Hogvartse neveikia kompiuteriai?
 Net praėjus metams jam vis dar buvo pikta dėl technologijų stygiaus pilyje. Jam patiko viskas, kas galėjo pakeisti realų žmonių komunikavimą, taigi vieta, nepasiekiama internetu, prilygo pragarui. O gal ir buvo pragaras – kur kitur XXIa. nėra interneto?

[Teodoras Meiden]

 Įprastai berniukas neturi draugų ne dėl savo įžūlaus charakterio ar keistų įpročių. Dažniausiai jis pats nenori jų turėti. Šie tik maišosi po kojomis, bando padėti, vienas vargas ant sprando kariasi. Tik šįkart jis sutiko varnanagį, kuris nėra jau toks prastas jo lygiui. Gal net susidraugaus?
 Tiesa, iki kol Teo išdrįs ištiesti draugystės ranką - toli. Nors, visada tam bus proga, gal vertėtų pasimėgauti ne itin draugišku pokalbiu? Visko gali būti šioje oloje, viskas ir bus. O vat Teodorui jau pabodo antrakursio poros sakinių monologas:
 — Sakai, aš keistas? Tebūnie, sutinku, — lengvai vyptelėjo klastuolis, — žinai, aš išties turėčiau priklausyti varno nagui, tačiau, greičiausiai, bjaurus charakteris yra virš mano proto. Štai ir galime sakyti, kad mes beveik lygūs. Ir abiems nuobodu. O dėl knygų...visiškai neprimeni tų, kuris jas skaito. Na, gal ir skaitai, tačiau nemėgsti ar esi priverstas. Komiksai nėra rimtas skaitalas, man jie — lyg tau knygos. Kvailystė. — atsirėmė į uolą Teodoras, girdėdamas kaip skaudžiai atsimuša nugaros kaulai į akmenį.
— Kadangi jau įstrigau čia kuriam laikui su tavim, — sužybčiojo akimis Šermanas, — ir neabejoju, kad nei vienas nenori grįžti ten, kur didelis triukšmas. Teks kažką veikti kartu. Nors ne itin to noriu, bet sveikinu, dabar tu mano draugas. O jei tu mano draugas, tai su manim niekada niekas nebus gerai. — berniukas šyptelėjo mažajam varniukui.
 — Klausyk, lekiam apžiūrėti olą ir išgelbėti pasaulį nuo nuobodulio? Tu gali būti tas...tas...na tas... — klastuolis akies krašteliu žvilgtelėjo į komiksų knygelę berniuko rankose, — geležinis žmogus. O aš...o aš...galiu būti...nežinau, neišsirenku, padėk, — Teodoras niekada nėra skaitęs komiksų ir nežinojo, kokių dar yra veikėjų. O gal tėra tik vienas? Jei apsikvailins, tai liks savimi ir tiek. Žinoma, antrakursis nebuvo žaidimų fanatikas, gerokai išaugęs iš žaislų lygio, tačiau štai ir jis, siūlantis varniukui vaikišką laiko stūmimo būdą.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Vaikis lėtai pakilo nuo žemės, nusivalydamas nuo žiobariškų rūbų dulkes. Keista – visą gyvenimą gyveno tarp burtininkų, o elgiasi tikrai ne kaip vienas jų. Dėvėti apsiaustus ir kitą magų aprangą jam buvo vienas vargas. Daug patogiau su žiobarų apdarais – Setas įprastai vilkėdavo ryškius marškinėlius, trumpus ant ilgarankovių.
 – Tai, sakai, protu nepasižymi? – kilstelėjo antakį.
 Nutylėjo faktą, kad pats Oktas ne itin pritampa Varnanagėje. Vien tai, kad knygos nebuvo didžioji j gyvenimo meilė, buvo kaip geležinė uždanga, skirianti jį ir kitus varniukus. Pats mieliau būtų rinkęsis gyvatyną, tačiau, deja, kepurės nuosprendžio nepakeisi.
 – Kvailystė?! – pyktelėjo šviesiaplaukis, – Ką tu supranti! Jie moko gyvenimo, jų nuotykiai yra nuostabūs, daug įdomesni negu tavo nuobodus gyvenimas! Be to, jie rimtesni negu daugelis knygų, jei moki įžvelgti jų nešamas žinutes ar paslėptą prasmę. Kvailystė, nieko sau... – prunkstėlėjo, – Ir nenoriu būti tavo draugas, – pavartė akimis taip, kad jos apsisuko, pamatė smegenis ir grįžo savon vieton.
 Šeldonas neabejojo, kad jiems nebus gerai. Ten, kur susitinka du įžūlūs berniokai, kiekvienas su savais įpročiais ir ne itin draugišku, švelniai tariant, charakteriu niekada negali būti gerai. Oktas tą žinojo – juk ir Tonio Starko bei Kapitono pažintis privedė tuodu iki karo. Hm...
 Nežinia kodėl, tačiau staiga vaikio pasiūlyta mintis nebeatrodė tokia prasta. Kas žino, gal iš tikrųjų bus smagu – jei tas klastuolis per daug nemals savo gyvatišku liežuviu.
 – Žinoma, kad aš geležinis žmogus, – kiek įžūlokai šyptelėjo, – Jis protingas, turtingas ir gražus, – pats nepastebėjo, kaip raustelėjo, paminėdamas superherojaus (tiksliau, jo aktoriaus) grožį, – Tu gali būti Kapitonas Amerika. Man jis nepatinka, – perdėm draugiškai nusišypsojo.
 Berniukas atsargiai paslėpė savo komiksus, kad šieji nepakliūtų į nedraugiškas rankas ir šiaip nesusiteptų. Vis dar rankoje laikė žibintuvėlį, tačiau nusprendė jį palikti čia – tokioje vietoje burtų lazdelė kur kas labiau pravers. Pasišviesdamas ja kelią, nedrąsiai žengtelėjo kelis žingsnius olos gilumon.

[Teodoras Meiden]

 Klastuolis atsiduso:
 – Jei nori taip manyti – prašom, neprasidėsi gi su Varnanagiais, – berniukas itin pabrėžė paskutinį žodį.
 Antrakursis kiek susierzino.
 – Ką aš suprantu? Kad turiu gyvenimą ir tiek. O jis, patikėk, nėra toks nuobodus,– juodaplaukis lengvai trūktelėjo pečiais, klausydamasis varniuko protrūkio.
 Oho koks drąsus.
 – Tu net neįsivaizduoji su kuom prasidėjai. Siūlyčiau patylėti, bet žinau, kad ir tu tikiesi to paties, tad grįžkime abu prie draugiško pasikalbėjimo, – tarė Teodoras Šermanas Tomas.
 O pats tu nei protingas, nei turtingas, nei gražus... – iš pradžių norėjo atkirsti antrakursis, tačiau prikando liežuvį, ištardamas kažką panašaus į porą m raidelių. Tikrai kvaila mintis buvo pasilikti čia kartu.
 Žinoma, jog jis bus Kapitonas Amerika, skamba daug puikiau ir neabejotinai laimėtų karą prieš tą pasipūtėlį Tonį Starką. Berniukas menkai šyptelėjo. Galbūt normaliai bendrauti jam niekada ir nepavyks, ko čia tikėtis. Nors, visgi, kaltas ne jis, o Oktavianas. Kam kaltinti save, kai galima kitus?
 Iš apsiausto išsitraukdamas juodą, paprastą burtų lazdelę, sužnabždėjo burtažodį:
 – Lumos, – akmenų tunelis greitai paskendo gan nedidelėje šviesoje, kuri sklido iš lazdelės galo.
 Žingsniai buvo greiti. Batams vis atsimušant į grindinį, galima buvo išgirsti duslų garsą. Berniukai ėjo vedini nieko (o gal ir ne?). Net nėjo, ar bent Theodore - klastuolis bėgo, kad ir nelabai greitai.
 – Man atrodo, kad kažką girdėjau, – susiraukė Teo, – bet čia turbūt mano vaizduotė per plati. Neabejoju. – juodplaukis atsargiai pridėjo ranką prie sienos. Atsirėmė. Kišenėje susikrapštė mažytę, devyniolikto amžiaus adatėlę. Dėl visa ko. Paėmė kišeninį padidinamąjį stiklą. Irgi dėl visa ko.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

 Berniukai nieko nelaukę patraukė olos gilumon, pasišviesdami vien savo lazdelėmis. Vis girdėjosi duslūs garsai, tačiau Šeldonas negalėjo suprasti, ar tai kažkoks pavojaus ženklas, o gal tiesiog jų batai taip atsimuša į molines grindis?
 Teodoras jį smarkiai aplenkė, tačiau varniukui tas buvo nė motais. Ar jis durnas, kad bėgiotų? Gyvenime yra svarbesnių dalykų už tokį beprasmį užsiėmimą kaip bėgimas. O ir klastuolis tuojau pat sustojo – taip staigiai, kad šviesiaplaukis bene atsitrenkė į jį.
 Pastebėjęs, kad jo bendrakeleivis išsitraukė adatą ir padidinamąjį stiklą, Oktavianas minutėlei sustojo ir prunkštelėjo. Labai greitai jo prunkštelėjimas persimainė į garsų juoką kuris aidu atsimušė nuo olos skliautų, nunešdamas garsą tolyn į tamsumas. O jis juokėsi taip stipriai, kad net susirietė per pilvą, kurį jau skaudėjo.
 – P-palauk, – pratarė, vis dar juokdamasis ir negalėdamas atgauti įprasto kvėpavimo, – Ne-galiu. Ar tu nusprendei Šerloką pažaisti? – iir vėl užsinešė jam visiškai nebūdingu juoku.
 Jau aprimęs, įsiklausė į tylą. Dabar, kai abu berniukai stovėjo vietoje, olos gilumoje itin aiškiai buvo girdėti ritmiškus garsus – bum bum bum. Blaivus protas liepė jam kuo greičiau nešti savo kailį tolyn iš čia, tačiau išdidumas neleido pasirodyti bailiam prieš tą įžūlųjį bernioką.
 Palikęs Teo užnugaryje, pats žengė priekyn, kuo įdėmiau įsiklausydamasį garsus, sklindančius iš anapus olos sienos. Galiausiai kelias, kuriuo jiedu ėjo, išsišakojo į du siaurus bei labai tamsius – dar tamsesnius – tunelius.
 – Tai kur einam? – tyliai burbtelėjo.

[Teodoras Meiden]

 Antrakursis išties net nežinojo, kaip žaisti superherojus. Ar jie turi kažkokias ypatingas galias? Aišku, Teodoro vaizduotė plati, tačiau tokiems kvailiems dalykams net neina įsivaizduoti, jog dabar puola ateiviai ar dar visokie baisūs gyviai. Per daug vaikiška, o Šermanui juk jau dvylika! Jam daug geriau sektųsi lobio ieškojimas ar dar bala žino koks tyrimas.
 – Na, ne, jo negalima žaisti. Galima tik juo būti, – šįkart atsakymas buvo ramus, stengėsi nedraskyti varnanagiui akių, juk vis tiek nesupras, kas jam sakoma.
 Kelionė, jei taip galima būtų pavadinti žaidimą, tęsėsi ir Theo, šiek tiek atsilikęs nuo Oktaviano, budriai klausėsi garsų oloje. Negalėjo pasakyti iš kur jie sklido, kadangi visur atsimušė aidas. O keliui išsišakojus, klastuolis sustojo šalimais kito. Šis jau klausė į kurią pusę eiti. Tu palauk truputį. Išėjo labiau į priekį. Buvo dar visai mažas ir jokie fizikos dėsniai galvoje nesisuko (ar beveik), bet vis tiek surado išeitį. Pradėjo laviruoti adatėlę. Nerūpėjo ar varnius kreipė į jį dėmesio ar ne, bet Teodoras Šermanas Tomas dabar bandė pagauti garso virpesius. Išties, galvojo, jog nervuotis prie nepažįstamojo būtų nelabai gražu, bet tiesiog nepavyko.
 Kartais berniukas pagalvodavo. Jei gydytojai būtų diagnozavę aspergerio sindromą, o ne sociopatiją, ar jis būtų protingesnis, šiuo atveju? Galbūt. Dabar ne laikas apie tai galvoti.
 – Didesni dažniai, sakyčiau, dešinėje pusėje, asmeniškai, eičiau ten. Bet suprantu Tave, einam kairėn, – vyptelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Tikiuosi, nebus bailys ir pasuks į dešinį tunelį, ten įdomesni garsai.

[Oktavianas Setas Šeldonas]

  Oktavianui neliko nieko, tik irzliai užversti akis. Šerlokas mat atsirado! Kad bent perpus toks protingas būtų, o tai dedasi esant nežinia kuo.
  Tiesa, šviesiaplaukis nemaloniai nustebo pamatęs, kaip tas berniokas nustato bangų dažnius. Ne todėl, kad nesuprastų – suprato viską – o todėl, kad nesitikėjo, jog tas mažvaikis gali žinoti tokius dalykus. Negi ir čia jam nebus ramybės su visais, besistengiančiais jį pralenkti?     
  – Ar aš tau į durnelį panašus? – burbtelėjo ir žengė tvirtą žingsnį kairėn.
  Aišku, jei jis būtų drąsesnis (ir, be abejo, kvailesnis), eitų ten, kur jų tikrai laukia nuotykiai. Tačiau kam to reikia? Nors nebuvo bailys, tačiau buvo įsitikinęs, jog nėra reikalo pačiam kištis į pavojus. Net jei šaltas protas, intelektas ir nuovokumas padėtų jam išsisukti iš bene bet kokios situacijos, mieliau rinkdavosi ramų, stabilų gyvenimą.
  Negirdėjo Teodoro žingsnių. Ir gerai. Nebuvo tikras, ar pasikeitęs gruntas slopina aidą ir kitus garsus, ar visgi klastuolis nusprendę eiti savais keliais, tačiau išdidumas neleido atsisukti ir patikrinti.
  Todėl ėjo tylomis, pasišviesdamas savo lazdele. Po dviejų šimtų metrų priėjo ankštą aikštelę, kitapus kurios matėsi grotos, o jose – du žali žiburėliai, įtartinai panašūs į akis.   
  Gal visgi reikėjo eiti į dešinę.

[Elzė Merė Smitherson]

Šią dieną galite be problemų ar papildomų klausimų apsibraukti raudonai kalendoriuje. Jeigu jūs to nepadarysite, kalendorius apsibrauks pats. Pirmą kartą, po kentaurų nesąmonių, Elzė išlindo į Hogvartso apylinkes tiesiog pasibūti. Be jokio tikslo. Gal kvidičas irgi buvo betikslis, bet ten bent jau buvo naudos. Dabar pasižmonėti (nors koks čia žmonėjimasis su medžiais ir tarakonais) išėjo lygiai tai pat kaip ir prieš nemalonųjį incidentą. Pamiršk visas tas nesąmones. Šį kart Smitherson kulniavo ne taip toli, tačiau akys nešė vistiek tamsumon.
Apėjusi lapų mėšlynais apklotą ežero pakrantę švilpei už akių užkliuvo kažkokia ola. Tegu, dėku Dieu čia netilps jokie kentaurai ar šrektaurai
Galva siekė lubas, bet stovėti vidury skylės sienoje švilpė čia ir neketino. Prisėdo.
Visas Hogvartsas jau kvepėjo pačiomis Kalėdomis, o ir žvakių deginama buvo vis daugiau ir daugiau. Tie visi kvapai ir visokios ugnys labai erzino pagaliau iš po kvidičinės slogos išsikapsiusčią nosytę. Kviiiiidičas...
Mąstydama apie, palyginti, nesenai vykusį čempionatą švilpė išiesė kojas. Atremiant galvą į olos sieną, plaukuose prikibo visokio plauko objektai (kokie atsitiktinumai ir ironija). Gal net ir koks vabalas susirado namus šieniniuose plaukučiuose.
Buvo girdėjusi istorijų, kad vorai įlenda į ausis ir gyvena ten po kelis metus. Dažniausiai miršta, nes neturi ką valgyt, bet nariuotakojų lavonai galvoje kliunksi iki tol, kol žmogelis pasiskundžia daktarams. Tada visi alpsta ir džiaugiasi, kad viskas baigėsi laimingai.
Nupurtė kūną nuo tokios minties. Norėjosi trūkti ir skuosti iš čia, kol ausyse gyvenančios akromantulos ir penkios storos meškos iš šios olos gelmių neužpuolė jau kartą sužeistos mergaitės. Tuo pačiu pagalvojo apie visas penkiasdešimt žvakių sueinančių į vieną kvadratinį metrą bei tiek pat žmonių, ligoninė arba pamiršta ola atrodė daug geresnis variantas negu kolidoriai. Nors eik ir ieškokis krokodilų pats.
Šalto oro gūsis spaudė viską žemyn. Žiemos pradžia užklupo netikėtai, bet be sniego. Vėjas taršino tuščias medžių šakas, o vanduo giliuose apmąstymuose sprendė; užledėti ar ledinio šaltumo vandeniu teikti paskutinės vasaros prisiminimus. Sunku bus išsiskirti su šia mokykla, ypač kai Hogvartsą pažinti pradėjai tik dabar.
Kilo klausimas ar grįžti čia kaip profesorei. Buvo pliusų, buvo minusų. Tačiau reikėjo labai didelės konsultacijos šiuo aspektu. Pas ką kreiptis? Pas Melijandrą? Nenorėjo trukdyti Šventos ramybės žmogui, matosi, kad jauna moteris ir taip susirūpinusi. Gal tada pas Neptunicą?
Kaip smagu apkalbinėti žmones. Kad ir vienai.
Ties olos pradžia, šešėlyje, atsirėmusi į šaltą sieną ir ištiesusi kojas šaltyje sedėjo septiniolikmetė. Iškvėpinėjant orą iš burnos išeidavo šalti garai. Gera būti vienam. Nors be jokių priekaištų Elzytė būtų priėmusi ir dar vieną individą paplepėti. Kad ir tą pačią mešką, su voru ausy.

[kablelis]

Žiema. Paskutinė žiema Hogvartse. Ką tai reiškė? Ogi tai, kad jai pasibaigus Stevie vėl galės džiaugtis pavasariu ir leisti laiką gryname ore! Deja. Šį kartą tai reiškė, kad iš galvos neišlindo tas šlykštus klausimas: o kas toliau?
Šventojo Skutelio ligoninėje atliekama praktika ne itin tenkino merginą. Nors buvo visai įdomu, ji suprato, kad darbu to paversti nenorėtų. Juk dabar tam skiria visai nedaug laiko. O jeigu reikėtų tai daryti kasdien? Po kelias ilgas valandas? Green buvo tikra, kad jai nusibostų. Tad ką, po galais daryti? O kad egzistuotų toks darbas, kuriame mokama už tai, kad visą dieną prasėdi atsirėmęs į medį! Gal įkurti verslą? pašaipiai paklausė savęs grifė, išlįsdama į lauką. Buvo šalta - vis tik artinosi Kalėdos. Tačiau žinodama, kad tai yra paskutinieji metai mokykloje Stevie norėjo kuo mažiau laiko sėdėti pilyje. Jos mergina taip ir neįsisavino. Štai Uždraustasis miškas ir ežero pakrantė - visai kas kita...
Kodėl aš negaliu būti kaip Dafydd Llewellyn, kuris lieka kartoti kurso? susimąstė Stevie, suprasdama, kad toks įvykis padėtų atidėti sprendimą. Mergina lėtai kulniavo ežero link. Nužvelgė visas pažįstamas vietas. Net pati pašiurpo, kai prisiminė, kad bent keliose iš jų susidūrė su lavonais. Lavonai, užkeikti karstai... Kas tavęs laukia šįkart? paklausė savęs Stevie.
Turbūt dėl tos priežasties, kad mąstė apie lavonus, oloje pamačiusi kažką sėdint Green net riktelėjo. Ar ji ir vėl susidūrė su kažkokiu nuotykiu? Deja, šįkart su ja nebuvo nei Nihal, nei Kaylie, nei brolių... Stevie buvo visiškai viena. Šiek tiek norėjosi eiti atgal - prisiminimai vertė Stevię jaudintis. Vis dėlto ji buvo grifė. Ir dar Green. Negalėjo taip paprastai paimti ir apsisukusi keliauti į pilį. Teko eiti pirmyn, net jeigu kojos ir drebėjo kaip pašėlusios.
Tik priėjusi visai arti septyniolikmetė pamatė, kad tai yra mokinė. Kuo gyviausia jos amžiaus mokinė. Ir Stevie netgi žinojo, kas ji tokia. Kvidičo čempionė pagalvojo grifė ir susiraukė. Tiesa, būtent ši mokinė pridarė lyg ir mažiausiai žalos komandai, kurios kapitonė Stevie buvo. Tačiau vis tiek ji pasigailėjo, kad neturi su savimi blokšto. Ar man priprasti jį nešiotis? paklausė savęs Green, susimąstydama, kad paskutiniu metu vis susitinka su švilpiais.
Vienaip ar kitaip, galiausiai reikėjo prieiti ir pasisveikinti. Mergina, ko gero, išgirdo šūksnį. Ką gi, jeigu ką, Stevie apsimes, kad tai šaukė ne ji. Užtat ji kuo ramiausiai prisiartino prie Elzės ir pratarė:
- Sveika. Nešalta čia sėdėti?

[Elzė Merė Smitherson]

Mergaitė sau labai labai ramiai atsirėmusi į olos sieną skendėjo savo mintyse kai kažkieno riktelėjimas išjudino ir pabudino švilpę nebesugrįžtamai į šią egzistavimo neaišku kur fazę.
Elzė greitai sudrebėjo ir atsistojo. Iš kišenės staigiu judėsiu išsitraukė lazdelę. Suveikė savigynos refleksai, kurių, ji, nežinojo turįs.
Tuomet iš dar kažkokio neaiškaus kampo išlindo Stevie! Taip ir įsivaizdavo kaip grifė su blokštu ką tik sumušė kokį nors pakeliui einantį švilpiuką, o dabar atėjo užmušti Elzės.
Ne, Green neturėjo lazdos nei rankose, nei už nugaros.
-Ar, ar girdėjai kaip kažkas čia sukl-kliko? - pamiršusi visus pasisveikinimus ir mandagumus iš toli baimės persmelktu balsu sušuko švilpė.
Kodėl ji tokia rami? Nejaugi ji užavadakedavrina švilpius?
-Ne, ne šalta, labas, - nors tirtėjo iš šalčio, bet to nepripažino, - ar eidama čia nieko nematei? J-jokios au-mžmogaus ar kažko, kas klykė?
Cit, tvardykis. Mes nieko nebijom, mes labai drąsūs.
Ar noramlūs žmonės taip šenkasi? Kaip jie iš viso šnekasi? Gal kažko kasdieniškesnio?
-Kaip sekasi? - tartum septintakursės būtų labai geros draugės paklausė Elzytė. Dabar tikriausiai grifė palaikys šviesiaplaukę prilipusiu dvylikamečiu vaiku. Tegul. Nežinojo apie ką daugiau klausti ar kalbėti. Gal pasišalinti? Pabėgti? Išeiti?
Greičiausiai tai yra dalykai, kuriuos Elzė darytų. O jeigu pabandom kitaip?
Ji jau buvo atžaidusi tiesą ir drąsą su Kajumi, kas gali būt blogiau? Stevie, ji mušasi ir blokštuojasi. Bet nenuskriaus manęs.
Švilpei tikrai reikėjo nuraminti mintis, kad Green stengsis ją nuskriausti. Žinoma, nepažįstamas žmogus kažkada kovojęs prieš Švilpynę vardan savo koledžo gali būti baisus. Bet tai ne Satanas ar demonas trečią nakties po lova.
Iš olos pasigirdo keisti garsai. Greičiausiai tai buvo vėjo primirštas aidas. Taip švilpė tikėjosi, bet paranojiška ląstelė diktavo viską kiek kitaip.
-Ar... Girdi? - tyliai Stevies paklausė. Elzė Merė jau buvo bepamiršusi, kad šalia jos stovi kitas žmogus.
Ne, ne, ne. Mes ten jokiu būdu neisim. Paleisim Stevie ten vieną klampoti. Ką mes padarysim, tai išsinešdinsim iš čia kuo greičiau į saugias Arwen rankeles.

[kablelis]

Velnias pagalvojo Stevie, kai Elzė pirmiausia paklausė apie klyksmą. Nors buvo pasakiusi sau, kad apsimes, jog tai buvo ne ji, garsiai pameluoti buvo daug sunkiau. Tad ilgokai grifė iš viso nieko nesakė.
- Aha... Lyg ir, - galiausiai nelabai aiškiai sumurmėjo. Nesuprato, ko švilpė taip persigandusi. Tik po kelių akimirkų susivokė: juk jeigu ji nežino, kad tas, kas riktelėjo, buvo Stevie, tai gali atrodyti išties baisu. Ar reikėtų jai pasakyti ir nuraminti? paklausė savęs Stevie ir iš karto atsakė į šį klausimą: Ne.
- Ne, nieko nemačiau, - atsakė į ne itin aiškiai užduotą klausimą rudaplaukė. Kiek pamąsčiusi nutarė, kad reikėtų apsimesti, kad yra kiek išsigandusi - juk atrodys tikrai įtartinai! Tad Stevie apsižvalgė aplinkui, tarsi ieškotų to, kas čia klykė. Deja, visa ši situacija merginai buvo juokinga, tad buvo labai sunku tvardyti juoką.
- Nemanau, kad ten buvo kas nors labai baisaus, - sumurmėjo grifė, iš paskutiniųjų stengdamasi neprunkšti. Tiesą sakant, ji nesijautė labai gerai. Atrodė taip, tarsi apgaudinėtų Elzę. Bet ką jau padarysi. Jeigu dabar pasakys, kad ten buvo ji, viskas bus tik blogiau.
- Sekasi? - kažkodėl gerokai nustebo dėl klausimo Stevie. - Ahm... Gerai gal.
Grifė visai nenorėjo aptarinėti savo jausmų su šita menkai pažįstama mergina. Green buvo nepatenkinta tuo, kad nežinojo, ką darys po mokyklos. Ir tikrai nenorėjo šiais jausmais dalintis. Tuo labiau, kad Elzė, šiaip ar taip, ją nugalėjo kvidičo aikštėje!
- Girdžiu ką? - pasitikslino Stevie, tačiau vos tik ištarė tuos žodžius, suprato, apie ką kalba švilpė. Nuostabu! ironiškai pagalvojo grifė, puikiai suprasdama, kad ir vėl kažkas įvyks. Na ir kodėl ji nuolat turi susidurti su kažkokiais neaiškiais dalykais?
- Manau, reikia nueiti į vidų ir išsiaiškinti, kas ten vyksta, - drąsiau nei jautėsi ištarė Stevie. Apsidžiaugė, kad sutiko Elzę. Vis dėlto po kurio laiko nuotykius prisiminti smagu. O kai esi ne viena, tie nuotykiai ne tokie jau ir baisūs. Hm... pati save pertraukė Green, prisiminusi, kaip buvo patekusi į karstą, iš kurio Kaylie šiaip ne taip ją ištraukė.
Bet nuotykio dvasia jau buvo apsėdusi Stevię. Ji įėjo į olą. Kiek padvejojusi atsisuko į Elzę:
- Ateini?

[Elzė Merė Smitherson]

Nemeluok gi, nepaskųsiu kokiam mūsų mokytojui dėl žmogžudystės
-Mhm, - abejingai dėjo į visus primakaliuotus grifės einančius žodžius. Įprastai naiviąją Elzytė buvo gana lengva pergudrauti ir pakeisti jos nuomonę, tačiau dabar švilpė buvo tvirtai įsitikinusi, kad Stevie žudikė ir mintyse nebuvo pasiruošusi priimti jokių pasiteisinimų, na, nesvarbu, kad jų ir nebuvo.
Taip, Merė buvo pasižadėjusi, kad kadaise per nelaimę šalia palatoje stovėjusiai ir gydime dalyvavusiai merginai švilpė bus dėkinga visą savo gyvenimą. Tos laimės taip ir nespėjo parodyti per rungtynes, gal išeis parodyti bent kiek dabar? Taip ir neprisiminė ar padėkojo dėl to, bet jau šitam dalykui buvo per daug gėda, jeigu jau yra dėkojusi, o ir šiaip, žmonės nedėkoja  po metų ar kelių. Mintyse maišėsi dėkingumas ir bloga nuojauta apie netoli esančią personą.
O, dar viena kurčia į mano klubą. Ar invalidumo pažy- Kas darėsi jos mintims? Nuo kažkada, Elzė pati nežino kada, jos mintys tapo labai keistai pašaipios. Nusiramink, ji girdi puikiausiai ir buvo tave i taškas, š taškas, g taškas, e taškas, b taškas, ė taškas, j taškas, u taškas, s taškas, i taškas, - ir kol pilkaakė sau dėliojosi taškus mintyse, kalba pakrypo apie olą ir ėjimą gilyn. Ne, mes esam ponios, ten neinam, mūsų taip neauklėjo ir-
-Mhm, ateinu, - balso stygos tarsi sekundei patapo atsijungusios nuo minčių, tačiau dar vis liko alsuojančios nemaloniu abejingumu.
Paauglytė atskuodė iš paskos ir dabar jau tikrai galės pasigirti, jog kartą buvo meškos, arba ne meškos oloje. Kad įsivėlė į kažkokį nuotykį, jeigu išviso įsivels. Gal ir ne. Kokio velnio ji išvis čia ėjo? Jeigu kitas žmogus kaskart išėjęs iš Hogvartso, būtų patekęs į tokias bėdas ar šiaip veltųsi į nesąmones, turbūt pagautų alergiją laukui ar dar kažką. Hm, kada paskutinį kartą išėjus šiaip sau pasivaikščioti viskas baigėsi gerai?
Giliau einant darėsi daug tamsiau ir netgi atsirado aidas. 
-Lumos, - jau dantų žymes turinti lazdelė dar vis buvo rankose, bet kažkas kuždėjo, kad ir vėl ji bus sukąsta tarp dantų. Keistas įprotis. Kas kramto pieštukus, kas nagus, o kas lazdeles.
Vargšelė mergytė, mažiausiai norėjo čia būt. Vietomis praskrisdavo šikšnosparniai, o gal tai buvo tik vandens lašai, kurie kažkaip visada būdavo olose. Šita duobė plokštumoje ne tokia jau ir maža

[kablelis]

Stevie ėjo gylyn į olą ir jau beveik pamiršo, kad čia yra kažkas dar. Koks skirtumas?! Greičiausiai merginos laukia kažkoks naujas nuotykis. O ar ji viena, ar su kuo nors kitu, nebuvo labai svarbu. Mergina galvojo apie visus keistus - ir kartais itin šiurpius - nuotykius, kuriuos patyrė visokiuose Hogvartso kiemo užkaboriuose. Ko gero, šiurpiausias buvo tas, kurį patyrė su broliais. Nepaisant to, kad tada kartu buvo visi trys Green'ai, buvo itin baisu.
Stevie taip užsigalvojo, kad nepastebėjo kažkokio atsikišusio daikto. Atsitokėjo tik tada, kai smagiai kaukštelėjo galvą į jį. Mergina nusikeikė.
- Kas per?.. - tyliai pratęsė ji, tačiau greitai nutilo. Jeigu švilpė eina jai iš paskos, gal nereikia gąsdinti tokia negražia kalba. O jeigu švilpė iš paskos neina, vis tiek niekas neišgirs.
Tada grifė išgirdo, kaip kažkas už nugaros ištarė burtažodį. Teliko tikėtis, kad tai Elzė, o ne koks nors kitas - nepageidautas - padaras. Tai, kad mergužėlei prisireikė šviesos, kiek nuvylė Stevię.
- Kam tau ta šviesa? - pakankamai garsiai, kad Elzė išgirstų, paklausė rudaplaukė. Juk pats smagumas eiti tamsoje! Skaudžiai deganti kakta, žinoma, tai puikiai priminė, tačiau Green suprato, kad buvo pati žiopla.
- Čia yra kažkoks keistas atsikišęs... Dalykas, - vis tik perspėjo kompanjonę Stevie. Tada vėl nebežiūrėdama atgal patraukė pirmyn. Kažkodėl buvo tikra, kad ras čia ką nors įdomaus. Už nugaros šmėžuojanti švieselė gerokai erzino, tačiau penkiolikmetė nieko nesakė. Tiek jau to. Jeigu švilpiukei baisu, tegul. Pro šalį kažkas praskrido. Stevie nebuvo tikra, ar tai šikšnosparnis, ar koks kitas - magiškesnis - gyvūnas, tačiau tai nebuvo labai svarbu. Green tiesiog jautė, kad netrukus turi prieiti kažkokią patalpą, kurioje kažką ras. Tereikėjo išsiaiškinti, kas gi tas kažkas.
- Nenori užgesinti lazdelės?! - galiausiai neištvėrė grifė, kai priekyje pamatė kažką silpnai švytint. Mergina paspartino žingsnį. Atrodė, kad netrukus galės išsiaiškinti, kodėl jos abi čia eina.
Po kelių akimirkų Stevie įžengė į aikštelę. Ji nebuvo itin didelė, tačiau po siauro koridoriaus vietos atrodė tikrai daug. Green staigiai žvilgtelėjo sau už nugaros - ar Elzė vis dar čia? - tačiau jos visą dėmesį netrukus susirinko aikštelės viduryje esantis daiktas. Tai buvo itin prašmatni kėdė, galima sakyti, netgi sostas. Jo viršus skleidė tą blausią švieselę, į kurią mergina jau buvo atkreipusi dėmesį.

[Elzė Merė Smitherson]

Sekė paskui. Tai buvo viskas, ką tegalėjo padaryti. Jeigu kas nors užpuls ar iššoks, grifė kentės pirma.
Taip ir nutiko. Didelis aido sukeltas garsas ir skardūs žodžiai nuvarė švilpės širdį į kulnus bei dar žemiau, o adrenalino banga apsėmė visą kūną ir širdis pradėjo dayžytis dar greičiau, taip ausyse palikusi galimybę Elzei girdėti kraują varančius dūžius.
-Ar viska...? - išgirdusi, kad mandagumu vedlė netrykšta nutraukė savo mintis. Juk jokie vienašališki ryšiai negali būti toleruojami, taip kažkur skaitė Elzytė. Tam, kad neatsitiktų tas pats, kad ką tik atsitiko tau. Atleisk, bet skambi kaip Hogvartso paveikslas, - norėjo tarti lūpos, bet išėjo tik į mūkimą 'mm' panašus garsas. Kas kaip nori, tas taip ir supranta.
-Matau. Girdėjau, tiksliau, - palenkdama aukštai įsikūrusią galvą ir išvengdama kyšuliuko burbėjo Elzė.
Ir vėl mergina liko gale. Dabar ne tik muštukai, bet ir žmonės bėgo nuo jos. Smagu.
Negana to, pro šoną praskrido kažkoks daiktas, mesdamas šešėlius ant sienos. Instinktų vedama įsmeigė akis į Stevie, tarsi ieškodama atsakymų ir to paties sąmyšio ar bent jau reakcijos, tačiau pamatė tik per daug nesusirūpinusį rudą pakaušį ir nieko daugiau. O Elzė nesitikėjo, kad pasaulyje iš tikrųjų yra žmonių, kurie į sprogimą net neatsigręš. Deja, bet net lazdelės šviesa rankoje nepadėjo įžvelgti kas ten per būtybė pralėkė, o Magizoologijos žinios nebuvo pakankamai stiprios, kad Elzė atpažintų gyvūnus iš susiliejusio silueto.
Ausis pasiekė vėl girdėta melodija. Niurzgesys. Nenoriu, bet ką jau:
-Jeigu jau taip trukdo, tai galėčiau, - savo bendravimui nebūdingai tarė ir užgesino šviesą. Bet kažkas visgi švietė. Ne. Nejaugi ji nebemoka paprasčiausio burtažodžio? Specialiai įsikišo lazdelę po paltu, kad tik pasislėptų ta šviesa. Gal dabar ji ir suprato kaip jautėsi grifė apsupta šviesos. Ką aš čia dabar pridirbau ir vėl? Tačiau kuo labiau stengtasi paslėpti, tuo toliau einant šviesa ryškėjo.
Ha, intriga. Kėdė. Neverta net kalbėti apie nuostabas ar dar ką nors. Tik šalti vandens lašeliai, ištryškę iš akmeninių lubų gražino iš suglumusio veido minos į mąstymo būseną. Tačiau ne, ji nepaklaus. Kiek juokinga, kad abi merginos vaidins viską žinančiomis ir apsimes, jog viskas aišku. Ar ant jos reikia atsisėsti? - bet per daug knygų buvo parašyta apie pagrobtus lobius ir pradėjusias griūti sienas nuo svorio kaitos. Horokrusas? - kas slėptų horokrusą prieinamoje oloje. Parduoti ar sunaikinti?
Elzė apžiūrėjo vietą. Skirtingai negu prieš tai, dabar ola turėjo išsišakojimų ir netgi septynis koridorius. Giliau paėjus arba atidžiau primerkus akis pažiūrėjus, matėsi nežymūs civilizacijos ženklai: tušti fakelų laikikliai ir grandinių liekanos. Tačiau koridorių buvo daug. Žinoma, galima pasiklysti, bet septintakursės gal jau nėra tokios silpnos. Tad Smitherson vaikas išdrįso nubaigti tą kapų tylą ir kalbėti:
-Einam kartu ar skirstomės?