[Persefonė Peloquin]

 Persefonė lėtai, bemąstydama, sekė visą varnų būrį. Nebuvo taip šalta, kaip tikėjosi, tačiau apsiaustas vis tiek tik nedaug dengė kojas, o vėjas pūstelėjo net ir po jos pilku sijonu. Viskas tik per mergaitės pačios užsimiegojimą, užsigalvojimą bendrajame kambaryje – jei nebūtų švaisčiusi laiko galvodama apie gimtąjį kaimelį, dar būtų suspėjusi persirengti.
 Atsargiai, kad veidu nesidrėbtų į kokią didelę sniego pusnį, nesusivokdama gražiai dėliojo kojas balta žeme, kol pastebėjo priartėjimą prie uždraustojo miško. Turėjo minčių, jog priekinė trijulė visai noriai suvestų mažesniuosius varniukus į jos gilumą, tačiau jai pačiai tokia idėja skambėjo fantastiškai, todėl per daug ir nesirūpino. Kaip keista, bet Persefonė nuoširdžiai apžvelgė aplinką ir pripažino sau, kad gražu. Po šitiek metų, kai norėjo tokią tiesą nuo savęs paslėpti. Galbūt ją veikia Hogvartso atmosfera?
 Visai netrukus monotoniškas ir teisingas ėjimas pasibaigė vaikino ir dviejų panelių skrydžiu į sniegą. Antrakursė nusipurtė, pagalvojus, jei vyresnėlis būtų su savimi nusitempęs ir ją. Šiandieną visai neturėjo noro bendrauti su šalčiu daugiau laiko nei užtektų žiūrėti, kaip laimėtojai maudo Sebastianą sniege – argi ne toks buvo susitarimas?
 Staiga pajuto perštintį skausmą aplink pliką kaklą, ranka jau nejausdama purtė sniegą nuo plaukų, išgirdo kelis aiktelėjimus šalimais – varniukus pasitiko snigo griūtis nuo medžio šakų. Persefonė tapo nepatenkinta, greičiausiai jos veidas tą ir parodė, tačiau žodžiais nieko nekomentavo ir įsistebeilijo į porą vyresnių merginų, kurios buvo paėjusios toliau nuo visų. Galimai jos išvengė ir papildomo sniego ant galvų.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Airina tyliai niūnavo, artėdama prie uždraustojo miško. Jai dar neteko lankytis niekur arti jo, tad net ir būdama apsupta kitų, įvairaus amžiaus, mokinių, jautė šiokią tokią baimę. Galėjo net girdėti slaugės Lidijos balsą, kad jai derėtų grįžti arčiau pilies. Tačiau kojos nešė į tą pusę, kur keliavo visi, ir niekaip nesisuko atgal.
 Pirmakursei buvo gana šaltoka, net su storu megztiniu, paltu, pirštinėmis, kepure ir šaliku, tad kartkartelėmis trumpus atstumus netyčiomis ir be žodžių, lyg pingvinukas eidavo šalimais kokios kitos mergaitės, jog būtų šilčiau.
 Vienuolikmetė šyptelėjo, kai trys vyresnėliai atsidūrė pūsnyje. Atrodė, kad turėtų būti visai linksma, bet dabar viena griūti visiškai nenorėjo – juk visi žvilgteltų į ją. Dėmesys Airinai greitai sukeltų jos drovumą. Laukti, kol galės įklimpti į sniegą, ilgai neteko, nes netrukus pajuto sunkaus sniego jausmą ant josios galvos, dabintos kepure. Iš pradžių, kiek išsigando, tačiau vėliau nusišypsojo ir apsižvalgė, ar visi gavo panašią dovaną iš viršaus. Medžiai šįkart buvo itin dosnūs visiems. Pasinaudodama proga, Sebastiana atbula krito į pusnį. Ar bent taip manė. Mažosios nugara susiliejo su kieta žeme, kurią puošė tik plonas sniego sluoksnis.
 – Ai! – sušuko Airina, pajutusi skausmą, perėjusį per visą kūną. Šiandien mergaitei nesiseka.

[Danielis Lorijanas]

Buvo apsiniaukę, bet oras buvo gražus. Pilkšvi kamuoliniai debesys kaupėsi viršum galvos, buvo gan šilta ir ramu. Etanas stypsojo šalia Freiro ir tvarkė šio plunsnas. Šią akimirką tai buvo palaima pabėgti nuo savo problemų ir tiesiog gyventi.
-Ach, - neįsivaizduoju, kur tiek šapų prisirenki!- niurzgėjo berniukas, tupinėdamas prie vieno iš didžiojųjų sparnų,- Ei, ar tave bent kažkas mokė tvarkytis..?
Freiras tik papurtė galvą, o Etanas tik užvertė akis į apsiniaukiantį dangų.
Koks jausmas skraidyti? Kajus jam parodė skraidymo pagrindus, bet tik šiek tiek. Melijandra niekados neužsimindavo, koks jausmas skristi ant audrapaukščio nugaros. Ei, kam jam svajoti! Jis dar neišsiaiškino, kaip keliauti oru su feniksu!
Kai berniukas baigė darbą (o tai užtruko nejuokais ilgas valandas), užsikorė ant Freiro nugaros ir išsitiesė kaip lovoje.
-O ką tu darytum? Freirai? - tyliai užklausė paukščio mažylis,- Gal galėtum patarti? Oi, tik netylėk! Ak, tiek to.
Pakišo ranką po galvą ir įsižiūrėjo į Uždraustojo Miško palengva linguojančias medžių viršūnes. Visur buvo ramu, tik ne švilpio širdyje.
Metamorfmagas priglaudė ištrauktą medalioną prie skruosto ir užsimerkė. Leido magiškąjai dovanai jį nunešti prisiminimų keliu.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Per gerą orą, norėjosi kur nors išeiti, saulė švietė, o sėdėti su feneku tik koridoriuose buvo beprasmiška. Kartu su Maila žingsniavo link laukelio ir nuėjo uždraustojo miško linkme. Eidama, striksėjo kaip aštuonmetė mergaitė, o fenekas ėjo kartu su ja. Trukdė eiti tik suknelė kuri buvo iki pat žemės. Atsirasdama prie pačio miško pakraščio, prisėdo ant žolės, žinoma pasitiesė sau rožinį pledą ir pasiėmė savo mėgstamiausių sausainių, davė jų ir Mailai. Šitaip galėjo daugiau praleisti laiko su feneku, su kuriuo buvo sunku prisiminti kada paskutinį kartą matėsi. Užplūdo vėl geri prisiminimai, prisiminimai pilyje, Hogvartse ir Londone. Šių akimirkų nebebuvo, buvo tik paprastas, eilinis gyvenimas kaip ir pas kitus. Vienintelis pasikeitimas buvo gyvenime, tai persikraustymas į naujus naujus, valstybėje kurioje niekad nebuvo tekę gyventi. Trūko to karališko gyvenimo, juk taip keista buvo, jog Niujorko princesė sėdėjo miške? Pačioje nemėgstamiausioje apylinkėje. Tai buvo nesvarbu, ėjo čia vien dėl Mailos, fenekas mėgo čia palakstyti kaip koks šuo ir pabūti gamtoje. Visai netoli matėsi kažkoks berniukas. Tai princesei visiškai nerūpėjo, tačiau vis tiek labai kas veikti nebuvo, o grįžti prie senųjų įsakymų buvo verta. Šventas Jeronimai, lavonas...
- Gelbėkit! Turime lavoną! Dar prieš mano akis guli. - Žviegė princesė.
Mergaičiukė greitai nubėgo prie savo feneko, apsigaubė jį ir saugojo nuo gulinčio lavono. Dar toks jaunas.. Nuo karaliaus dukros pradėjo tekėti sidabrinė ašara, nors tai buvo labai, labai keista. Ji atsisėdo šalia berniuko ir pasižiūrėjo į jo gražius plaukus, bandė įsitikinti ar jis tikrai negyvas.
- Varge, varge... nu nepasisekė..
Gal reiktų tėvo paprašyti karsto? O gal jis dar gyvas? Būtų šalia Sabrina, galbūt kažkaip pagelbėtų.. 

[Danielis Lorijanas]

Pasvajoti ilgai neteko, nes netrukus išgirdo mergaitės riksmą. Iš pradžių Etanas sutriko, dėl ko išsigando mergaitė, bet vėliau...vajezau.
Vos šiai arčiau priėjus, (o gal net atsisėdus? Viskas įvyko taip greitai!) Freiras pašoko, vos Etano neišsviesdamas į dangų. Medalionas su iriso ir pakalnutės žiedais nusirito į žolę.
-Ei! Ramiau! - ar mergaitei, ar audrapaukščiui sukliko švilpis, griebdamasis už auksinės spalvos plunksnų,- Traukis šalin! - dabar jau suriko grifiukei. Pala, ar ten Christina?
Kažkur ją buvo matęs pamokose, bet dabar tai buvo nesvarbu, nes tuojaus Freiras pritrėkš ją!
Kraujas mušė į smilkinius ir Etanas neiškentė. Jis žaibiškai nučiuožė žemyn, šoko tarp grifės ir audrapaukščio. Šiam tai nepatiko, jis pakilo į orą, suklykė.
Etanas suirzo.
- Freirai! Ramiau! Ji tau nieko nepadarys!
Merlino barzda, jei jis sukels audrą, mums šakės!
Staiga, audrapaukštis nusileido, tada, žaibiškai atsispyrė nuo žemės, ir šovė į orą.
Etanas be žado klestelėjo ant žemės. Aš visiškai nesuprantu gyvūnų!
Bet tada, pyktis užkunkuliavo švilpio gyslose. Šis kaip žaibo nutrenktas pašoko ant kojų ir atsisuko į grifę:
-Ar tau su rega viskas gerai?! Matei, kad tysau ant audrapaukščio, tai neik artyn! Tau kažkas bent pasakojo, kaip elgtis su audrapaukščiais?!

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Kažkas atsitiko. Mergaitės nuojauta buvo teisi, berniukas kuo sveikiausias, bet užtat jaunoji princesė greitai nebebus sveika.
- A, aš rami. - Pasakė be jokios reakcijos ji.
Kažkas tam paukščiui buvo negerai, vos nesutraiškė princesės. Mergaitė nebuvo didelė bailė paukščių, vienintelė baimė juk buvo knisius. Labai nekreipusi dėmesio pasitraukė toliau ir žiūrėjo su išsprogusiomis akimis. Išgirdusi tokį savanaudišką liepimą, liko stovėti be žado, kol galiausiai prakalbo.
- Ką? Tu žiūrėk su kuo šneki, ir taip, man su rega viskas yra gerai, ir man nerūpi, ar pingvinas ar višta, normalūs žmonės neguli ant paukščių! - Susinervino kilmingos šeimos narė.
Vis dar stovėjo kupina pykčio. Savo feneką taip pat traukė toliau, juk nenorėjo prarasti savo gyvenimo augintinio. Kadangi, audrapaukštis buvo visai neblogas, davė jam kelis guminukus.
- Jaučiu net ėsti neduodi jam.
Christina nuobodžiaudama vis dar galvojo ką galėtų nuveikti.
- Nulakuok man nagučius, čia mano mėgstamiausias, prabangus lakas, nu aišku rožinis, tai va, lakuoji tik tai. - Įsakmiai pasakė Granger.
Ji pasiėmė savo nagų lako ir davė jį berniukui, laukė kol jis nulakuos jai nagus, juk turėjo tiek daug susitikimų karalystėje, o su nulakuotais nagais ateiti buvo mada.
- Tai kuo tu vardu? Kiek tau metų? Tipo man nesvarbu, bet man reikia tiesiog, kad pasakytum, labai reikia.
Bendraujanti Christina pasiėmė dar ir savo užrašų didelę knygą ir laukė kol berniukas padarys visus princesės įsakymus.
 

[Danielis Lorijanas]

Neapykanta mergaitei vos neišsiveržė pro kraštus, Etanas pagiežingai sukando dantis ir nudelbė akis žemėn. Vos iš jo lūpų neišsprūdo kandi replika: "o, tu rami? Vaje, papasakok, kaip sekasi gyventi be reakcijos. Turbūt, ant tavęs rėkia daug profesorių, nes nesureaguoji į jų žodžius. Vargšelė." Užsimerkė. Ei. Ramiau. Giliai atsiduso.
-Tu nieko nežinai,- pagaliau sumurmėjo, niūriai nužvelgdamas ant rudeninės žemės nukritusios guminukus. Niekas jų jau nebepaims - purvinų niekas nevalgys. Freiras senai klajojo dangaus platybėse.
-Kažkada buvai magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje? - sėsdamas ant šaltos žemės liūdnai paklausė grifiukės pilkšvaplaukis,- Jei ne, tada viskas aišku. Gyvūnai neėda žmonių sukurto maisto, pavyzdžiui saldainių. Jiems negalima, nes nuo to jų sveikata sublogės. Gi turėtum žinoti, kad šunims negalima duoti šokolado, ar ne? - tada išsprūdo, nustebdamas Christinos tonu,- Ei... kas aš tau?! Eik ir pati lakuokis! Ot, susimanė, miške - lakuok! Ar tau protas nuvažiavo?
Ką ji sau mano?! Aš jai tarnas?!
Neatsistojo ir nepaėmė to lako buteliūkščio. Iš viso, tokio tipo mergiūkštė kaip ji turėtų mokėti tokius dalykus padaryti. Net panoro numykti ir jai neprisistatyti. Visgi...
-Etanas,- sunkiai ištarė. Pilkšvi plaukai dar patamsėjo. Paniuro.
Neatsakė, kiek jam metų. Per daug melo. Berniukas dar labiau nunarino galvą.
Ir kodėl gi?! Kodėl gi jis turi gyventi taip, o ne kitaip?! Kodėl pagaliau negali išdrįsti pasakyti viskas ir gyventi tiesoje? Tiesiog tarti - "aš Danielis Zadkielis Lorijanas, vilkolakio Igorio Gabrielio Lorijano Greywindo ir sirenos Emilijanos Lenės McWelle sūnus? Taip, aš slėpiausi po kita tapatybe. Daugelis jūsų mane pažįstate Etano Serafielio Lorijano vardu, bet paklausykit...Aš nenorėjau meluoti, aš turėjau. Privalėjau. Ar, ar galit atleisti už melą? Ir viską pradėti nuo pat pradžių? Ir-ir, geriau į mane kreipkitės Danielio, o ne Etano vardu. Ačiū."
Bet kur tau. Dabar kiūtojo prieš nenormalią grifę, nežinodamas ką toliau daryti. Kažkuo ji man panaši į Danielą. Pala, negi man pabėgti? Bet, ar Freiras išgirs mano kveitimą? Iš viso, ar man pavyks jį pasikviesti?
O, varge, kartais jis norėdavo, kad Freiras nesekiotų jo ir būtų pasilikęs pas savo senąją šeimininkę -Melijandrą.

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Eina sau, koks įkyrus. Mergaitė vis dar laikė savo rožinę knygutę ir išgirdusi vardą, įrašė jį į savo nubaustų žmonių sąrašą.
- Gerai Etanai, sveikinu, patekai į mano tamsųjį sąrašą, o tai reiškia, kad privalėsi man paklusti, na kitos išeities nėra, mano gyvenimas ir tai sumautas, šis sąrašas bent kažkoks išsigelbėjimas.
Padariusi trumpą pauzę, tęsė.
- Tai va, patikėk, tu nenori sužinoti kas būna kai tu neišpildai princesių ar karalienių norų, na tarkim kol gyvenau pilyje, tuos žmones kurie nesilaikydavo taisyklių, įstatymų, juos degindavo liepsnose, arba pakardavo, aš ne esu ta paprasta princesytė iš knygutės, pamatei mano vos ne tikrąją tapatybę.- Šyptelėjo princesė.
Užrašiusi vardą į savo knygą, užvertė ją ir prisegė lipduku. Na štai. Tuomet, pratylėjusi, pasižiūrėjo į savo senovinį žiedą. Jį atsuko berniukui ir vėl pradėjo neužsičiaupus kalbėti.
- Tai žiedas, labai senas, nešioju jį gal daugiau nei penkis metus, šis žiedas išties patrauklus, ne visai mano stiliaus, bet tikiu, kad jis neša sėkmę, bet kame problema.. šis žiedas turėjo kristalą viduje, dabar jis kažkur dingo, manau, kad visai netoli, galbūt kol čia ėjau ir pamečiau, surask man jį. - Paprašė jaunoji princesė.
Laukusi, kol jis suras, paglostė savo feneką. Tada, pamatė medį ir ant jo užlipo, bandydama pasirodyti šaunia. Užlipusi, su šypsena ir vėl tarė:
- Jei surasi mano kristalą, galėsime paskraidyti ant tavo paukščio, niekada ne esu kažkur skraidžius, ai nors ne, esu, tik ne ant gyvūno, nagi, ieškok, man tas kristalas yra labai svarbus, svarbus jis yra ir žiedui, nedelsk! Aš nemanau, kad tu nori būti pakartas ar kažkas tokio.
Tupėdama ant gana ilgos šakos, bandė vis lipti aukščiau, kol pasieks viršūnę. Anksčiau, pas savo senelę, mėgdavo lipti ant medžių, būdavo smagu, tikrai labai smagu. Šį kartą ji mąstė, kaip norėtų būti pas savo mamytę Vilę. Šiek tiek užsisvajojusi, pasiėmė tą patį nagų laką ir nusilakavo jau tris nagučius. Nuostabu, alyvinė spalva kaip tik man.
- Žinai, tau pasisekė, vietoj nagų nulakavimo daviau lengvesnę užduotį.- Sėdėdama ant medžio tarė ji.
Darėsi vis nuobodžiau, o ta mintis, jog kristalo ant žiedo nebėra, dar labiau nervino antrakursę. Kaip nuobodu, tėvas padovanojo tobulą kristalą, rožinio kvarco, ne, bet tai žinoma, būtinai turėjau kažkur pamesti... ech, kaip nervuoja. Įdomu, ar tas bent ieško, visai jau užsimiegojau. Christina pradėjo vis labiau laukti, kol atgaus savo kristalą.

[Danielis Lorijanas]

Ne, vėl pyktis įsiplieskė berniuko širdyje, tačiau taip pat jis ir sutriko. Christina nė kiek nesusierzino dėl jo atšiaurių žodžių. Ir, rodos, nė kiek nepergyveno, jog jos nagai nėra nulakuoti. Švilpis sumirksėjo. Širdyje vis dar buvo nemalonu, pikta, kad net fiziškai skauda, tačiau...smalsumas sužibo metamorfmago akyse.
Planas gimė Etano galvoje. Buvo kiek nedrąsu, kvaila, bet, bet. Buvo įdomu, prie ko šis eksperimentas jį prives.
Ji nelegilimantė. Bus daug lengviau.
Persibraukė pirštais per pilkšvus plaukus. Bet, rimtai, jis tikrai imsis šios beprotystės? O kodėl gi, ne? Šią akimirką bet kokia veikla leido pabėgti nuo skausmo ir problemų, su kažkuo pasikalbėti ir mintis užkrauti kitais dalykais. Šis socialinis-psichologinis eksperimentas būtent tai ir užtikrino.
-Puikumėlis,- niūriai šyptelėjo šis,- tarnavimas 21 amžiuje. Turbūt, praeitame gyvename buvai plantacijos šeimininkė,- pakilo,- Beje, kaip orginalu sąrašus pavadinti spalvomis. Tai gal yra ir auksinis? Atspėsiu, jame yra tavo draugai? Ai, tiesa! Tu princesė! Tu tik žinai, kas yra vergystė ir viskas! Tau draugystė neegzistuoja,- įsiviepė.
Man, rodos, kaip ir tik sužinosiu, ką tai reiškia. Tačiau Etanas nebijojo. Už grifę daug ilgiau mokėsi Hogvartse. Už ją daugiau visko žinojo. Jis nepražus.
-Tu tik gąsdinti,- jau ramiau atrėžė švilpis,- tavo tėvą už tai turėtų jau seniausiai būti suėmę ir nusiuntę myriop. Jei jis taip elgiasi su savo tarnais, tada jis nevertas karaliaus vardo. Karaliai yra išmintingi, geri ir dori. Šitas yra tironas. Ne karalius. Tada nesistebiu, kad tu eisi lygiai tokia pati kaip jis.
Kaip dabar reaguosi? Vėl praignoruosi ir pasakysi kitą užduotį atlikti?
Žiedas be kristalo. Puikumėlis.
-O pasakysi bent kokios jis spalvos yra?- kiek draugiškesniu balsu užklausė, bandydamas nuslėpti kiek keistokai džiaugsmingą šypseną,- O, nuostabu. Bent virvę turi? Žinok, aš sunkus, viena manęs nepakarsi,- apsidairė aplinkui. Žemės kupstai. Tarp rudų žolės stiebų nesimatė joks išskirtinės spalvos akmuo. Tik nesakyk, kad tai rudos spalvos .- Klausyk...kiek galiu kartų sakyti - audrapaukščiai neprisileis svetimų žmonių. Freirui tu esi svetima. Bent džiaugiuosi, kad šią akimirką jis tavęs nenutrenkė su žaibu. Oho, princese, tik neiškrisk iš medžio! Po to iškrisi, prisiplosi ir man nepavyks tavęs atplėšti nuo šios žemikės!
Christinos kristalo vis dar nerado.
-Lengvesnė, kurgi, ne,- po nosimi suniruzgė ir ėjo tolyn, žvilgsniu skenuodamas Uždraustojo Miško paklotę. Dėl kurio velnio, ji nešasi tokios brangius daiktus į mišką? Ach, jei būčiau pasiėmęs kartu Sindrių...
Buvo girdėjęs apie acio kerus. Deja, juos mokinosi penktakursiai ir tai dar nebuvo įkandama Etanui. Na ir kas, kad trečiame kurse yra vienuolikos metų?
Metalas dzingtelėjo dešinėje ir švilpis žaibiškai atsisuko ton pusėn. Tarp žolių ir šakelių bolavo metalinis medalionas su iriso ir pluknės žiedais. Švilpiui širdis nusirito į kulnus. Visiškai tai išgaravo iš galvos!
Čiupo pamestą Melijandros dovaną ir skubiai įkišo į kišenę. Jei sulauks klausimų apie tai, tegul Christina žemėj prasmenga!
Kiek sunerimusiu žvilgsniu vėl ieškojo to prakeikto kristalo. Kiek praėjo laiko? Penkios? Aštuonios minutės? Berniukas pradėjo save graužti, ar iš tikrųjų teisingai pasielgė.
Švelni spalva sužibo akies kampelyje. Etanas pasilenkė.
-Čia šitas? Ei, princese?- Etanas iškėlė  delną su rožininiu kvarcu.
Oi, sakė netipinė princesė. Bet ar ne tik tipinės princesės nešioja rožinio akmens žiedus?

[Mikasa Sei Yoshitaka]

Nuobodžiai laikydamasi už šakos, mergaitė pradėjo žiūrinėti, ar fenekas vis dar vietoje, juk tai buvo visas jos turtas. Kol ieškojo "draugas", Christina tik juokėsi ir galvojo, kas būtų jeigu kristalo netyčia nerastų, tikriausiai tėvas nurautų galvą. Karališkos šeimos atstovė nušoko nuo medžio ir priėjusi prie berniuko, čiupo savo kristalą.
-Taip, čia šitas, gerai padirbėta.- Šaltu tonu atsakė ji.
Savo kristalą uždėjo ant žiedo ir užsidėjo ant kairės rankos piršto. Puikumėlis. Po penkių minučių, atsisėdo prie savo pleduko ir negalėjo atsigrožėti savo žiedu.
- Taigi, girdėjau, kad sakei, jog tavo paukštis manęs neprisileis, gal tu juokauji? Man vienodai, vis tiek skrisiu, aš jo nebijau.
Viskas buvo tvarkoje ir kristalas vietoje ir nagai nulakuoti.
- Žodžiu, aš nežinau ką tu čia bandai man įrodyti, jog esi teisus, bet tu visiškai klysti, mano tėvas nėra tironas, jis būna kartais malonus, tačiau ne visad, tarnai tiesiog privalo paklusti, ar gi ne taip? Juk toks jų tas vardas, aš manau, kad tu galėtum tokiu tapti, padėjai man surasti kristalą, kuris tikrai man yra brangus, susipažintum su pilimi, ten tarnams sakyčiau labai gerai ir maisto gero gauna ir darbo turi, aišku čia tik pasiūlymas.
Padariusi trumpą pauzę, atsikvėpė ir pasitaisė plaukus.
- Tai va, dabar kaip tik girdėjau, kad pilyje tarnų trūksta, ar tiktai jie nesudeginti laužuose? Nežinau tiksliai, bet jo, tu ten puikiai tiktum.

[Danielis Lorijanas]

-Tik tiek? "Gerai padirbėta"? - Etanas papurtė galvą, - Žinok, už ačiū nedirbu kitiems.
Bet toliau nesiginčijo. Ne dėl šalto grifiukės tono (negi jam pavyko užkabinti jautrią stygą?), o dėl to, kad daugiau parako nervinti Christiną jau nebeturėjo. Tik sunkus atsidūsėjimas paliko švilpio lūpas. Na, ir ji užsisipyrusi.
-Kaip nori, bet tau kapo nekasiu.
Medžių viršūnės ritmingai siūbavo pagal vėjo norus. Uždraustajame Miške buvo ramu, gal būtų net ir jauku, jei ne problemos ir įsitempę nervai. Etanas atsiminė susidūrimą su hipogrifu. Tiek daug visko pasikeitė. Jis pats pasikeitė. Prieš trejus metus nebūtų įsivaizdavęs kalbėsiąs (ginčysiąs) su kitu hogiečiu iki nukritimo. Ar tai buvo gerai? Nežinojo.
Ji manė, esanti teisi, jis irgi manė, esantis teisus. Tuo labiau, jis nežinojo visos informacijos, nematė, nebuvo toje pilyje. Pyko dėl to, kad Christina gyveno kitokį gyvenimą, kurio nesuprato. Turėjo tokius charakterio bruožus ir mąstymo būdą, kurie jam buvo atgrasūs. Ar Christina suprastų gyventi svečioje šalyje tik kartą ar du matydamas savo tėvus? Visą laiką apsimetinėti kažkuo kitu, net mąstyti kaip kitas žmogus, nes gal priešas bus legilimantas? Mokytis daug, kad tik tėvai galėtų didžiuotis juo. Aplinka jį išugdė nepasitikėti kitais, apsimetinėti, slėpti nuo kitų savo sunkumus ir skausmą. Neprašyti pagalbos. Sakyti, kad viskas gerai. Būti šešėlyje, būti nuošalyje. Niekam neįkristi į akis. Bet ar jis suprastų gyvenimą pilyje, kur kiekvienas tavo noras yra išpildomas? Kur visi tavimi rūpinasi, kur kasdien matai savo tėvus? Gyveni patogiai ir šiltai? Ar jis suprastų tą šoką pereiti į kitą aplinką, kuri nesiruošia paklusti tau, nešokti pagal tavo dainą? Aplinka, kuri niekina tave už tai, kas esi, nors nesi kaltas, kad gimei šeimoje, turinčioje titulus, gal net giminės istoriją, siekiančią viduramžių laikus. Kaip jis reaguotų? Turbūt bandytų kitiems primesti elgesio normas, kurios supo tave, kurios tau yra suprantamos. Nes tai galbūt yra vienas būdas pasijusti komforto zonoje, pasijusti saugus. O gal tai blogybė? Negebėjimas prisitaikyti, negebėjimas suprasti kitų, kurie nenori taikytis prie tavęs? Eidamas toliau šiuo keliu, visuomenė visados tavęs neapkęs, šalinsis nuo tavęs. Bet ar reikia taikytis prie kitų, kad kitiems būtų geriau, bet ne tau? Etanas nežinojo atsakymų.
Bet jis negalėjo kaltinti Christinos. Neturėjo teisės. Pasakė požiūrį? Pasakė.
Bet ar dabar jis nori tęsti eksperimentą? Po viso šito?
-Aš netarnausiu. Aš nenoriu šio darbo ir negyvensiu pilyje,- suniurnėjo,- Tu manęs nepažįsti. Aš nepaliksiu savo šeimos,- dar tyliau pridūrė.- Bet tie žodžiai nebuvo skirti Christinai. Jie buvo skirti jam.
Kišenėje gulėjo medalionas.
Berniukas nusuko žvilgsnį nuo medžių. Tyliai atsiduso. Melancholiškos akys nukrypo į princesę. Atsisveikinančiai liūdnai nusišypsojo ir su savo mintimis nuėjo gilyn į mišką.

[Dori Mendel]

Buvo sekmadienio popietė. Gruodis. Dori bimbinėjo kieme. Praėjus daugiau nei dviems mokslo metams Hogvartse ji vis mažiau ir mažiau slampinėdavo viena. Visų pirma, nebuvo tiek laiko, nes mokslai stipriai spaudė, darėsi vis sunkesni, vis sudėtingesni. Visų antra, Dori laimei, šiais metais ji turėjo nemažai pažįstamų, nemažai draugų, su kuriais leisdavo laisvą laiką, tad tai vienatvei daug laiko ir nebelikdavo, bet šiaip jau Mendel to ne itin ir pasigedo.
Tik šią dieną taip išėjo, jog trylikmetė vaikštinėjo viena. Tokiomis akimirkomis klastuolė įprastai iš kišenės išsitraukdavo savo vorą Džo. Deja, šiandien Džo su trečiakurse nebuvo. Mergaitė instinktyviai pasičiupinėjo kišenę, kuri buvo tuščia. Ir atsiduso. Jos voras Svogūnas - Džo buvo kažkur prie ežero ir ilsėjosi amžinu poilsiu. Akimirkomis, kai mergaitė likdavo viena, voriuko jai pritrūkdavo.
Keista, tačiau lįsti gilyn į mišką Klastūnyno mokinei šiandien taip pat nebuvo noro. Net eiti į olą. Po to karto, kai jos su Meg baigė ten virti eliksyrą Apelsinui, Mendel į olą nebuvo nuėjusi. Todėl ji tik vaikščiojo miško pakraščiu, ties pačia jo pradžia, ir kvėpavo grynu oru bei džiaugėsi žiemiška gamta. Artėjo Kalėdų atostogos ir Dori širdyje pajausdavo virpuliukus, tačiau jie buvo malonūs, nors ir kėlė jaudulį. Juk Dori nereikės grįžti pas žiobarus per šventes ir ji išvys Deoiridh bei herbologijos profesoriaus namus.

[Andrew Link Grey Vilson]

Šį rudens sekmadienį buvo tikrai šiltą. Džeimsas po biški pažindavosi su naujais mokiniais kurie tikrai padėjo Džeimsui nenusiskandinti juodajame ežere kas vaikiną labai viliojo. Nors kartais atrodė ir kitaip.  Šilta diena tikriausiai daugumą viliojio į kiemą. Net Herbologijos profesorius iš savo urvo tikriausiai buvo išlindes o gal ir ne. Vaikinas nenustebtu jeigu profesorius būtų užsimušes. Jis taip mokėjo burti kaip ir Džeimsas kabinti mergas. Nu bet pamirškim jį jis tik eilinis profesorius. Dabar labiausiai ramybės nedavė vienas klausimas "Kodėl vaikinas yra vienas?" Kodėl su juo nieko nėra? Ir išvis dabar Džeimsas norėjo tik pavalgyti kaip niekada visada ir aišku aišku jis norėjo vieno dalyko Blynų su daug sviesto ir uogomis bei klevų sirupu.

[Dori Mendel]

Tačiau juk per atostogas Dori negalės turėti savo burtų lazdelės. Apie tai pagalvojusi mergaitė susikrimto. Tai bus didelis iššūkis klastuolei. Galvodama apie burtų lazdelę Mendel ją išsitraukė iš žieminės mantijos kišenės. Ak, tai pats nuostabiausias kada nors sukurtas daiktas. Kriaušė su testralio uodegos plauku. Keturiolikos colių. Elastinga. Vartydama rankoje šį stebuklą žaliaplaukė ėmė leisti bet kokius kerus, kokie tik šovė galvon, į tolį. Grožėjosi spalvotomis kibirkštimis. Kaip gerai, kad svarstymo Magijos Ministerijoje metu nebuvo sulaužytas šis didžiausias mano turtas. Visą gyvenimą liksiu dėkinga Hogvartso direktorei, galvojo.
Staiga Dori išgirdo kažką už nugaros. Atsisukdama ji suriko burtažodį ir paleido kerus link atėjūno:
- Sustink!

[Andrew Link Grey Vilson]

Žiežirbos. Riksmas. Ir Džeimsas jau nebepajuda. Truputį pabandęs sujudinti pečius suprato, kad jam niekaip nepavyks ir bandyti daugiau neverta. Kodėl? Į šitą klausimą dabar nieks atsakyti negalėjo. Nors gal ir galėjo ta mergina kuri tikriausiai Džeimsą nusprendė sustingdyti. Vaikinas ant jos nepyko ir suprato, kad klastuolė tai tikriausiai padarė netyčia arba išsigandusi. Po tokių minčių rudaplaukis suvokė pasikeitęs. "Senesnis Džeimsas", kaip berniukas įprato save vadinti būtų supykęs ir visaip išvadinęs tą kuri taip padarė. Ką gi, visi keičiasi. Kai kurie į gerąją pusę, kai kurie į blogąją. Supratęs, kad jau kurį laiką guli nieko neveikdamas, vaikinas pradėjo mąstyti kaip ištrukti iš šių kerų. Gal pagaliau mergina teiksis atšaukti savo pačios kerus?