[Tae Yeon Min]

Raudonplaukė vos balsu nenusikvatojo, paika šypsena vis tiek išpuošė veidą. Tačiau nuo komentarų varnė susilaikė, juk pati prasitarė nenorinti, kad mažąjai skaudėtų, o tėškimas, kad šansų aplinkui pilna, nors mylėk ir žvenk, ir kad tai ne jai šansas nesuteikiamas, o pačiai Sirėjai, kuriai jis ir taip nereikalingas. Baisu net pagalvoti, kaip žmogus, gyva, mąstanti būtybė gali sudaiktinti tokį pat žmogų. Nieko daugiau nei fizinės traukos ji nejautė, vargu ar ir tą pačią būtų galima pavadinti meile, greičiau jau trumpalaikiu susižavėjimu.
Švystelėjus rankai kruvinu delnu varnė pajuto mažosios kūno šilumą per drabužius, pašėlusiai besivartančią širdį, vien tai akimirką privertė suabejoti, ar tikrai nieko nieko nėra. Bet tik akimirką, Sirėja galiausiai sukikeno, pavargusio žmogaus juoku.
- Galiu būti ir ten, tačiau ne tavo širdies man reikia, - išdavė. - Nežinau, neįsivaizduoju, ką turėtum padaryti, kad iš manosios išgrūstum kitą žmogų, mergaite. Gali stengtis ir toliau, nežinau, neįsivaizduoju... Ahh, nagai? Delnas irgi kruvinas, jame keturios skylutės, jei nori, pažiūrėk.
Sirėja patraukė ranką nuo Dalifrėjos krūtinės ir atvertusi delną parodė žaizdeles. Nieko neįprasto, galėtų pasakyti. Skausmas netgi patiko, atitraukė mintis. Nejučia ėmė mąstyti ir apie gilesnes žaizdas, bet ak, nejaugi išdrįstų?

[Rafaela Ginoble]

 Pašaipi šypsena žeidė garbanę, tačiau neišsidavė. Akyse vos akimirkai pasirodė liūdnas šešėlis, tačiau ir tasai kaip mat dingo. Tvirtai sukando dantis, nusprendusi nerodyti skausmo, kurį sukelia tas nemalonus juokas.
 - Gerai, nereikia širdies, supratau, - sudvejojo. - Tada galiu duoti kūną, jei tik nori, - greitai išpyškino ir drąsiai pažvelgusi kitai į akis, pajuto, kaip kaista skruostai. Na ir tegu kaista, kas iš to. Ji gi matė ją visiškai nuogą, keturiolikmetė atvėrė prieš ją savo širdį ir atidavė kūną, taigi ar dar yra ko gėdytis?
 Supratusi, kad jos pasakyti žodžiai skambėjo mažų mažiausiai keistai ir dviprasmiškai, nusuko akis į šoną. Arba, tiksliau, į varnės delną. Iš keturių žaizdelių vis dar sunkėsi kraujas. Mergaitė sunerimo, tačiau nežinojo, ką gali pasakyti. Nejaugi kokie nors žodžiai gali padėti? Tikriausiai ne, tad mergina taip ir liko stovėti, stipriai užčiauptomis lūpomis. Galiausiai švelniai perbraukė savo mažyčiu delnu per kruvinas skylutes, nubraukdama nuo jų kraują. Sutiktų pati kentėti dar daugiau, kad tik Sirėja nejustų skausmo, kad tik ji būtų laiminga. Kad ir be jos, tiek to. Tačiau neištarė to, tik tylėdama toliau švelniai vedžiojo pirštais po vyresniosios varnės delną. Šis jau visas buvo kruvinas, mat mažė nesusiprotėjo iš pradžių nuvalyti kraujo. Ak, tiek to.
 Nedrąsiai palinko prie pakelto raudonplaukės delno, švelniai pabučiuodama kiekvieną kruviną pirštą. Pajuto burnoje kraujo skonį, tačiau nekreipė į jį jokio dėmesio. Atrodė klaikiai: raudonom lūpom, raudoniu nulietais skruostais, vos ne pamišėliškai blizgančiomis, kone degančiomis akimis.
 Suprato, kad nedera taip daryti, kad dabar yra tas pats laikais nusisukti ir nueiti tolyn, išsaugojus dar nors kruopelytę savigarbos. Tačiau nedarė to, vis dar stovėjo tiesiog žiūrėdama į penkiolikmetę, netardama nė žodžio. Užtat mintys sukosi velnišku greičiu. Čia pat norėjo pajusti šiltą kitos kūno prisilietimą, o po sekundės jau galvojo, kaip kuo greičiau iš čia dingti ir užsidaryti visiems laikams kurioje nors nebenaudojamoje pilies patalpoje, kur jos susitraukusį kūną rastų po šimto ar daugiau metų.
 Tvirčiau suspaudusi Sirėjos delną pažvelgė jai į akis.

[Tae Yeon Min]

Kokie žmonės vis dėl to, juokingi. Kokie naivūs, šitaip lengvai pavergiami jausmų chemijos, turinčios bendrą pavadinimą, šitaip lengvai užmirštantys protą, šitaip paprastai pasiduodantys širdžiai. Ar troškimams.
Šįkart raudonplaukė jau nė nesistengė suvaldyti juoko, leido laisvai orui išsiveržti iš suspaustų, silpnų plaučių, juokėsi, kol ištryško ašaros, kol ėmė trūkti oro, kol paskaudo ir taip silpnus pilvo raumenis, kol galvoje sujudėjo tas visai nesenas troškimas lūpomis rašyti poeziją ant mažosios odos (angliškai vis tiek gražiau skamba), dar kartą pasinerti ir ištyrinėti jos nesubrendusį kūną.
Tačiau visad protą kėlusi aukščiau širdies (o dažniausiai stengdavusis rasti harmoniją tarp šių dviejų), ji kažkokiais įmantriais būdais numaldė tą prisikėlusį troškimą. Žiūrėjo į savo kruviną, vis labiau raustantį nuo kraujo delną, sekiojo akimis mažosios judesius, jos veiksmus, tyliai šypsodama atsiduso. Mergaitė pametė protą. Susirgo meilės liga.
Sirėja atsisėdo ant žemės sukryžiavusi kojeles, žaliai pažvelgė iš žemumų į Dalifrėją ir šypsodama tarė:
- Bučiuok. Gali. Ir nieko nesitikėk.

[Rafaela Ginoble]

 Sirėjos juokas skambėjo šiurpiai ir degino mažylės paširdžius, kaitria ugnimi bandė išgręžti jos viduje skylę. Nebuvo malonu, švelniai tariant, girdėti tą juoką. Jis skaudino, buvo lyg dar viena strėlė į ir taip jau subadytą paauglės širdį. Ar apkvaitusias nuo emocijų pertekliaus smegenis. Akyse jau tvenkėsi ašaros, tačiau, tvirtai sukandusi dantis, jog net ėmė skaudėti žandikaulius, neleido joms ištrykšti. Nes ką gi ašaros galėtų pakeist?
 Tankiai sumirksėjusi išsklaidė kvailą drėgmę iš akių, tačiau raudonis nuo skruostų niekur nedingo. Atrodė nesveikai išblyškusi, su baisiom kruvinom dėmėm ant veido, net ne tose vietose, kur įprastai būna paraudę skruostai. Suvaldžiusi savyje skausmą, paslėpė jį į tolimiausią smegenų kertelę. Kada nors, kai bus viena, pasislėpusi nuo kitų akių, leis jam užvaldyti visą savo kūną, tačiau ne dabar.
 Sutriko nesupratusi raudonplaukės žodžių. Prireikė nemažai laiko suvirškinti jos pasakytą frazę, tačiau net ir tada ji neįgavo jokios realios prasmės. Radusi kiek sausesnę vietą priklaupė šalia jos ir atsisėdo ant kulnų. Šaltis stingdė pusnuoges blauzdas, apdengtas tik plonom pėdkelnėm, tačiau šaltis žaliose varnės akyse buvo kur kas skausmingesnis.
 Labai atsargiai ir lėtai padėjo savo sušalusį ir pamėlusį delną ant vyresniosios kojos, kiek aukščiau kelio. Nė minutėlei nenuleido savo žvilgsnio nuo Sirės akių, šaltų it Arktikos ledynas. Sugniauždama savyje visas neigiamas emocijas, sutrypdama savigarbos ir savimeilės likučius, pasilenkė link josios skruosto, švelniai ir atsargiai paliesdama jį lūpomis. Nesitikėjo atsako, tačiau jai vidų šildė vien žinia, kad gali prie jos prisiliesti, pajusti jos širdies plakimą po savo delnu. Pridėjusi suspaustą delną prie jos krūtinės, nuleido žvilgnį, nurydama susikaupusias seiles. Mintyse vėl atgijo visi prisiminimai ir nors kojos šalo, pilvo apačioje pajuto jau pažįstamą šilumą.

[Tae Yeon Min]

Sėdėjo žvelgdama tiesiai priešais save, stiklinėmis akimis persekiodama vėjo gūsius, o širdis smarkiai daužėsi į šonkaulius, tarytum norėjo iššokti iš krūtinės, nukristi ant šaltos žemės ir persidurti pirma pasitaikiusia šakele, nebevarinėti kraujo po nusilpusį kūną. Kokia prasmė vis tiek gyventi, kai myli šitaip beviltiškai, trokšti ir vieno, ir kito kūno, tik vieno dar ir su širdimi, dar ir su meile trokšti, kito vien dėl niekingų žemesniosios būtybės poreikių, vien dėl to, kad pirmasis nepasiekiamas.
Pajutusi delnus ant savo kūno, ant savo krūtinės, ant šlaunies, užsimerkė ir įsivaizdavo, kad prieš ją - ne liepsnelė, kad prieš ją kitą kūną užgrobusi vieniša siela. Įsivaizdavo, kad tai ne Dalifrėjos lūpos glaudžiasi jai prie skruosto, kad tai merginos, kurią buvo sutikusi kartą savu protu ir savu kūnu, du kartus - kaip lėlę, valdomą į jos pasaulį įsibrovusios būtybės.
Tačiau akimirka baigėsi, o atmerktos akys patvirtino ir kitą tiesą.
- Išstumk iš manęs meilę kitai, pamėgink įdėti meilę tau, - sušnibždėjo. - Ir neverk.
Dar sekundes kelias pasėdėjusi atsistojo, nusipurtė žemes ir pernykščius spyglius nuo mantijos, kilstelėjusi kruviną delną prie veido, perbraukė keletą kartų per jį liežuviu ir nuvalė didžiumą kraujo į mantiją. Tada ėmė žingsniuoti link mokyklos, jau ir užmiršusi, ko iš tikrųjų ėjo į mišką.

[Rafaela Ginoble]

 Kai mėgstamiausia kava praranda savo skonį, kai gražiausia muzika nustojo groti ir jos vietoj girdima tik tyla, kai saulė praranda savo spindesį, kai lūpdažis nedažo lūpų taip, kaip anksčiau, kai žiūrėdama į priekį nematai nieko, širdis nustojo jau daužytis, o pasaulis plyšta po tavo kojomis, kai net magija atrodo nemagiška... Nejaugi galima taip stipriai mylėti?
 Galima. Dallifrea buvo tuo įsitikinusi, patyrė visą meilės grožį ir skausmą savo širdimi ir kūnu. Buvo pasiryžusi atiduoti tik kūną, jei jos širdis niekam nereikalinga. Gal jausmai ateitų su laiku, gal savo kūnu iššauktų priklausomybę.
 Naivu buvo šito tikėtis - dabar suprato. Suprato pastebėjusi Sirėjos reakciją. Arba jos trūkumą. Užmerktos akys kėlė dar didesnį skausmą nei amžinas šaltis jose, prie kurio jau buvo mažumėlę pripratusi. Taip, ji perspėjo, kad neverta kažko tikėtis, kad jos širdis užimta kita, kurią dabar turbūt ir matė užmerktomis akimis. Tačiau... viena yra žinoti, o visai kita - pamatyti ir pajausti. Raudonplaukė prarado įkarštį, jos prisilietimai pasidarė truputį bet kokie. Tai patvirtino ir jau atmerktos varnės akys. O tada ji nuėjo sau.
 Dallifrea nesuprato savo jausmų. Todėl vis dar sėdėjo ant šalčiu apgaubtos žemės, leisdama jo spygliams atakuoti jos kūną. Jau sušalusį ir niekam nereikalingą. Pagaliau kai į jos nevisiškai veikiančias smegenis įsibrovė suvokimas, kad jau yra tamsu, nevalyvai pasikėlė nuo sušalusių pernykščių lapų. Kojos jos neklausė, linko ir kliuvo už kiekvienos iš žemės kyšančios šakos, paversdamos keliolikos minučių kelią į pilį ilga ir nedėkinga kėlione.

[Emilianne Mcwelle]

Bala žino ko Emilijanai per egzaminus prisireikė blūdinėti po Uždraustąjį mišką. Gal kokia dvasia pakuždėjo, kad tik nuoboda sėdi pilyje per egzaminus, o gal šiaip kažkokie neuronai smegenyse blogai susijungė, bet štai Emi jau ir čia - dailutė, balta kaip sniegas (ar kaip dar kažkas - spręskit patys) ir kaip visada vilkėdama kraujo raudonumo paltą (ech, kodėl būtina visad vikėti tau labiausiai netinkančią spalvą). Šiandien ant jo puikavosi naujas retro stiliaus akcentas - gėlė. Tiksliau tariant - Raganų gėlė, bet kadangi Emi nebuvo herbologė, tai apsimeskime, kad tikslus pavadinimas neįvardytas.
Grįžtant prie Emilijanos - šioji paprasčiausiai vaikštinėjo po mišką ir nesusilaikydama šypsojosi kiekvienam medžiui (o ką - jiems irgi meilės reikia). Staiga kuo puikiausią nuotaiką pakeitė kažkoks neaiškus susirūpinimas ir jaudulys. Su kiekvienu žingsniu miško tankynėn šis keistas jausmas vis stiprėjo, kol galiausiai pavirto noru apsisukti ir bėgti kuo toliau. Normalus žmogus būtų taip ir padaręs, bet kadangi Emi nebuvo "normali", o sirenos kaip ir ne žmonės, taigi ji kaip tik po žingsnelį leidosi tolyn. Būtų gal taip pamažu ėjusi iki miško galo, jeigu ne kelią pastojusi nuostabaus grožio gėlė. Gal žodis "pastojusi kelią" šioje situacijoje nelabai vartotinas, bet Emi nekilo jokios kitokios minties - ji sustojo kaip įbesta ir jau lenkėsi nuskinti nuostabiojo žiedo. Keistasis jausmas, prie kurio mergina jau buvo spėjusi priprasti staiga vėl sustiprėjo. Nepaisydama jo Emilijana švelniai palietė gėlę... ir staigiai atitraukė nudegintą ranką. Nuostabusis augalėlis persimainė: gerokai padidėjo ir iššiepė plėšrius dantis. Persigandusi Emi išsitraukė lazdelę ir šūktelėjo
 - Stupefy
Augalui sustingus mergina ėmė sukti galvą ką su juo daryti. Nužudyti negaliu - profesorė Linder niekada už tai neatleistų. Gal surišti? Bet tada neatsiriš. O gal geriau sumažinti? Taip ir padarysiu. Emilijana ryžtingai nukreipė lazdelę į augalą.
 - Reducio,- ištarė ji.
Gėlė bematant sumažėjo. Atsitraukusi keletą žingsnių mergina atgaivino augalą ir spruko tolyn kiek kojos neša. Jau atsidūrusi miško pakraštyje Emi pažvelgė į žiedą, prisegtą prie palto. Vis dėlto buvai teisi, gėlele.

[Aretha Leverett]

Laikrodis jau seniai mušė po vidurnakčio, visa pilis skendėjo tyloje, retai kuriam lange dar žibėjo šviesa, o pirmakursė niekaip nesugebėjo sudėti bluosto ir užmigti. Jau ne pirma naktis buvo kupina nemigos, bet visas jas mergaitė praleido savo kambaryje požemiuose, todėl šiąnakt nusprendė šiek tiek patyrinėti. Užsimetusi gaubtuvą taip, jog jis dengtų akis ir dalį veido ji vaikščiojo miško pakraščiu ir po jos pėdomis traškėjo šakelės. Stengdamasi įžiūrėti vaizdą (juk aplink buvo beveik aklina tamsa, o ji ėjo dar miško gilyn) Aretė primerkė abi akis, leisdama joms vis labiau ir labiau priprasti prie tamsos. Jokių piktų kėslų ji neturėjo, o ir miško giluma buvo dar toli, todėl nieko nepabijodama, žaliaakė išsitraukė lazdelę, iš galinio paprastų kelnių kišeniaus.
-Lumos,-tarė ir lazdelė nudžiugino ją nušviesdama kelią prieš ją.

[Celeste Victoria Lavenza]

Miškas, žalias kaip visada - tokia žaluma, kad neaprėpia akys; tokia žaluma, kad net sukasi galva. Tačiau - tačiau, tas sukimasis turėjo ir kitą priežastį, kuri nebuvo tokia maloni ar net ir tokia padori, ypač jos tipo mergelei - Jai, kuri galėjo lygiuotis į didžiausius veidus ir jai, kuri kažkada galėtų užkariauti pasaulį savo grožiu, it būtų keistas Afroditės, Kleopatros ir Dzeuso meilės vaikas. Nors gal net ne kiek ir keistas, kiek apdovanotas viskuo, kas geriausia.
Nes, žinoma, Celeste tokia ir buvo. Geriausia iš visų. Tobuliausia iš visų. Nevisavertiškumo kompleksai, kuriais, atrodo, kas antras sirgo, nebuvo jai.
-Prašyčiau man priminti, ką čia veikiame, profesoriau. Nepamirškite paminėti savo neįsivaizduojamų įžvalgų, kodėl būtent aš gavau areštą. Aš! Iš visų žmonių! Ar nejaučiate gėdos jausmo, puolančio jus it pulkinas žiurkių ratas?!
Liežuvis vos vos pynėsi, akys veik veik buvo apdujusios. Paprastai balta oda, kurią dar labiau gražina plonas prabangaus makiažo sluoksnis nesugebėjo paslėpti mažo mažo raudonio, lėtai lėtai žydėti bandančio ant skruosto.
Nesuprato, kaip tas galėjo nutikti - kaip visad, atžygiavo į kabinetą, nes buvo iškviesta. Nes buvo pasakyta, kad jai paskirtas areštas, o dar prieš jo pradžią, ji turėjo eiti ir atskaityti nekompetetingam, kaip pasirodo, profesoriui pamokslą apie taip, kaip ji įsižeidė, kaip jis drįsta taip elgtis su kilmingąją, ypač ta, kurios šeima taip remia šitą mokymosi urvą! Užsiprašė arbatos iškarto, kai prisistatė, atsiprašė už trukdymą ir atsisėdo į minkštą krėslą, regis, kurį laiką jai čia kabinete esantį. Gavo arbatos, iš, kaip suprato, termoso - bent jau šilta ši buvo dar - ir pilną kažko siaubingai kartaus. Galbūt tai buvo kokios vaistinės arbatžolės, taip tikėjosi ji.
Tačiau, žinoma, karalienė gali tikėtis, tačiau net tokios aukštumos kaip jos mintys ir troškimai į pasaulį neišlįs. Kas jau kas, bet nesitikėjo, kad kompetetingas profesorius, kuriuo jį pamokoje palaikė, ims ir arbatą maišys su vodka, juolab tokį dalyką nešis į darbo vietą! Argi profesorius Reinher nebuvo pagarsėjęs kaip tasai, kurio arbatos kvapai buvo maloniai pasklidę kabinete kiekvienos pamokos pirmosios pradžioje? Kur čia malonumas, kur čia profesionalumas!
Vieną akimirką jai buvo blogą, kitos metu jautėsi siaubingai gyvybinga - praėjus trečiai ir ketvirtai suprato, kad stovi prie įėjimo prie garsiojo miško, prie to prakeiktųjų miško. Dėkui die, tai yra, dėkui tėve, Dzeuse šventas ir mylimas visų, kad tokią dieną nepasiuntei ant mylimos dukters savos lietaus lašų -- viskas buvo tik šiek tiek miglota. Šiek tiek. Bet jautėsi gerai, gyvybinga, energinga, tik gal nederėjo judėti per greitai, jeigu vertino dar pusryčiams valgytą pyragaitį su braške ant viršaus.
-Nors kad ir kokios priežastys menkos būtų jūsų, nesiruošiu kelti kojos į tokį mišką. Jeigu taip norite įgyvendinti savą arešto bausmę, būsite priverstas mane į jį įstum- turiu omenį, būsite priverstas mane nešti rankose, jeigu taip norite jau bristi per šliužus ir žemių pilnus purvus, per aukštas žoles ir džiungles neaprėpiamas,- iškėlė galvą aukštai, įsižiūrėdama į vyriškio purpurines akis; dėkui die, kad Kleopatrą mylimoji nepagailėjo ūgio jai, o Afroditė garbingoji gražių batelių aukštakulnių - nebuvo toks didelis ūgio skirtumas, kad gražioji Celeste Victoria Lavenza, pirmą kartą paragavusi alkoholio - koks skirtumas, kad praskiesto, jei taip sakyt ir galima - ir sužinojusi, kad negali imti jo dideliais kiekiais - pravers ateičiai, tačiau dabar ji buvo viso karalienė! - nesijaustų nusileidžianti profesorianti turinčiai personai, stovinčiai priešais. 

[Zelig Reiher]

Jau seniai jam pabodo įvairios paauglių dramos, intrigos ir kitokios nesąmonės. Retkarčiais,  pro praėjimo pro mokyklos koridorius pertraukų metu, vyriškiui pradėdavo trūkti sveikatos nuo nesustabdamo kiekio pliurpalų ir kitokio visokio šlamšto, kuris šviesos greičiu skriedavo iš amžiais atvertų vaikų lūpų. Taip kartais norėdavosi prigriebti kokį vaiką, surišti jį, užkimšti burną obuoliu, kaip kokio tai paršelio, ir nugrūsti kur giliai į rūsį. Deja, tokia prabanga buvo ne jam.
Bet matyt kažkur aukštai yra dievas, kuris pasigailėjo jo ir  nusprendė duoti mažutę dovanėlę, mažytę pramogą, kuri bent kiek prablaškytų jo maudžiančias smegenis, kurios netgi dabar spengė ir ūžė nuo kiekvieno spigaus garselio. Naktimis jo rankos neklausė jo proto ir be atvangos naršė jo paties spinteles. Ir dienomis. Po velniais, atostogos Rusijoje tikrai nebuvo pati geriausia įdėja iš visų, ar ne?
Bent alkoholis buvo vienas iš patikimesnių nutildymo ir valdymo metodų, ir, tiesą sakant, Izaac jau mažai rūpėjo, kas gali nutikti po viso šito. Išmes iš darbo? Išniekins prieš visuomenę? Ištrems kaži kur? Tegu, suras vietos, kur galės ramiai nugyventi likusį amžių. Arba emigruos į Ameriką. Ten merginos prieš europietį negali atsilaikyti.
Tiesą sakant, buvo sunku pakankamai advekačiai galvoti. Paprastai jo areštai tebuvo ilgos valandos sėdėjimo kabinete, kurių metu mokiniai turėjo zulinti suolus ir perrašinėti vadovėlius. Kartais liepdavo jiems kažką sutvarkyti ar panašiai, tačiau, likimo ironija-- šiandien vyriškio mintys sklandė kitur. Na, dar taip pat norėjo ir šiek tiek nukankinti tą pasikėlusią aristokatėlę. O kadangi smurtas prieš mokinius kol kas dar nėra leidžiamas, reikėjo kažkaip improvizuoti.
-Panele, - scheiße, jis negalėjo atsiminti jos pavardės nei pro kurį galą, su tokia daugybe mokinių ir velnias prisidirbtų vietoje. -Nesvarbu, jūsų vardas nesvarbu, - suniurzgė it nepatenkintas, nutąsytas katinas, kiek suirzęs po makalynės žodžių, kurie pabyrėjo kaip karoliukai iš merginos lūpų. Be jokios išraiškos nužvelgė į jį žvelgiančią kitą ir vyptelėjo.
- Galėtumėte būti nors ir pati mergelė Marija, tačiau aš jūsų nepaleisčiau nenubaustos, - be ceremonijų ar pompastikos tarė-- šiaip atrodė it vienišas penkių vaikų tėvas, kuris išleistas žvejoti nusitašė it malka. Nors gal ne taip baisiai-- ir be atvangos stumtelėjo ją į priekį. Gana švelniai, nors jeigu pasirodys esanti višta, tai be jokios abejonės tėkšis veidu į purvą.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Nesvarbus,- pakartojo, akis sutrūkčiojo, o pati mergina šaižiai įkvėpė. Nesvarbu? Nesvarbu!- Aiškiai matosi, jog esate neišauklėtas. Nepadorus vaikigalis, nesulaukęs jokio pradinio etiketo mokymo, ką kalbėti apie tokį gyvenime girdėjus! Kaip galite, ne, kaip drįstate neatpažinti būsimos Lavenzų šeimos galvos, juolab dėti jai tokias bausmes bereikšmes!
Net nupurtė mintis, jog kažkas gali nežinoti tokios šeimos -- ypač jai būnant jos dalimi! -- netgi aukštos klasės mados gerbėjai turėjo būti girdėję garsiai nuskambėjusią pavardę, ypač po atvejo to, kai Louboutinas, dėl kurio kurtų aukštakulnių mama iš proto ėjo, asmeninę kolekciją jai padovanojo už tokį palaikymą ilgą! Tačiau gal ir nieko keisto, kad toks apšepėlis, bandantis profesoriumi apsimesti, net nežinotų kas šis per vienas.
-Jūs taip ir ne,- pasipiktinusi pradėjo, akimirkai sustodama - nesugebėjo prisiminti, ar jau buvo minėta jos arešto priežastis? Buvo? Nebuvo? Galva sukosi vėjo greičiu, tačiau per dažnai trenkėsi į krūmą ar kitą šakos dalį - niekaip negalėjo prieiti prie vienareikšmiško taip arba ne; jeigu paprašys dar kartą kartoti, net pati išsijuoktų iš saves, karalaitės turėjo pirmu kartu išgirsti visų norus.
Gal ir gerai, kad tą akimirką buvo stumtelėta - nereikėjo ant pasileidusio liežuvio ieškoti kitos sakinio dalies, ir galėjo grįžtis prie piktinimosi.
Alkoholis buvo geras daiktas tam, kad parodytų kitą asmenybės dalį - tiems, kurie šią nė nesuprasdami slėpė, ji išnyra tiesiai prieš akis, išjuokdama iš tokio beverčio nulaikymo vietoje. Celestės vietoje, išlindo karališkumas, kuriuo save ji apgaubė - jai buvo šlykštūs, ne, pasibjaurėtini žiurkės palikuoniai visi, kas nebuvo jos lygio, jos, gražiosios karalienės. Tačiau net ir ji negalėjo būti ant tiek pasikėlusi kasdienybėje, galvojanti menkiau už vyrą, kuris jai bus paskirtas greitu metu, ir jo tėvus negu už save.
-Turėkite gėdos! Net nusiplakęs latras atpažintų drabužių ir batelių kokybę ir gėrybę, o jūs it žvėris stumiate į purvus mane!- nežinojo, kaip sugebėjo prieš purvui baltų batelių kraštą palietus išsisukti ir pasigriebti profesoriaus apdaro skverną su savais nerangiais judesiais, tačiau toks veiksmas padėjo jai liptelėti kelis žingsnius priekin, atsiduriant profesoriui už nugaros,- Bausmė, sakote! Nenustebčiau, jeigu niekad gyvenime nepatyrėte meilės brangios, šlykštūne tikras. Argi taip elgtis turima su mergina tyra?! Ar taip su kilmingąją galva elgtis dera?!
Vienu staigiu šoktelėjimu - ir susvyravimu, kas buvo suprantama iš staigumo tokio - užsišoko ant nugaros vyriškio, kuris, net keista, kad nedvokė ant tiek stipriai, kaip buvo manyta. Kad ir kaip baisu, kad jai paskirta bausmė buvo, nesiruošė iš jos bėgti, tačiau, atsiprašant, tikrai nesiruošė gadintis savo prabangių rūbų - gi buvo savaitgalis, aišku kaip diena, jog ji apsirengs padoriai ir prašmatniai, taip, kad atspindėtų ją esant geresnę už kitus - rankomis apsivijo jo kaklą, keliu trenkdama kažkur nugaros apačioje.
-Taip norėjote mane, karalienę didžią pamatyti, kad net bausmę sukurpėte? Kaip apgailėtina! Nagi nagi, jei taip norėjote, tuomet apšviesiu jus savo egzistencija, o jūs pradėkite eiti, kad jau taip. Žinote, kairė dešinė, kairė dešinė, ar net užmiršote tiek paėmęs, mh? Pirmyn, pirmyn!

[Zelig Reiher]

-Taip, nesvarbu, - pakartojo savo žodžius ir su aiškia panieka nudelbė savo žvilgsnį į merginą. -Mažų spygaujančių mergiščių titulai yra tas pats kas niekas, - vėlei suniurzgė ir tuomet nusuko akis nuo jį erzinančio vaizdo. Niekad negalėjo pakęsti grynakraujų šiukšlių, kurios, matyt, nuo metų kraujomaišos tapo visiški atsilupę kvailiai-- bent jau tokią nuomonę jis susidarė dar mokantis mokykloje. Kadangi buvo klastuolis, metus praleisdavo apsuptas lygiai tokių pat asilų, nors kartais žinoma pasitaikydavo ir išimčių. Deja, ši mergina tikrai nebuvo ta išimtis.
-Išlepintos, - akimirkai nutilo ir nebepratęsė, mat, vis dėlto, kalbėjo su mažamete, taigi turėjo prikąsti liežuvį. Tačiau greitai susitvardė ir tęsė toliau. -Išlepintos mergaitės ir jų nuomonė man visiškai nerūpi. O ypač man nerūpi jų absurdiški apdarai, - dar viena paniekos dozė; o šiandien jų gana daug, ar ne? Na, tiesą sakant, merginos skonis gal ir buvo neblogas, tačiau koks idiotas galėjo taip apsirengus vaikščioti paprastomis dienomis? Nors, kelintadienis šiandien buvo? Kažkur galvoje jam kirbėjo, kad buvo savaitgalis, matyt dėl to šiek tiek atleido vadžias. Bet vis vien, taip ekstravagantiškai apsirėdžius valkiotis po miškus buvo it mirties bausmė bet kokiam drabužiui, kuris nebuvo pakankamai tvirtas. Pats į areštą nusivilko su paprastais marškiniais ir kelnėmis; dar dėl vaizdo užsimetė ilgą, vos ne žemę šluojantį paltą-- švarkai atsibodo, todėl teko eiti apsipirkti. Alas, jo "stilius" pasirodė esantis tik problema.
-Tyra mergaitė atsiradote, - vyptelėjo. -Dar pasakykit, kad laukiat princo ant balto žirgo, -su pašaipa nusijuokė, trumpai ir dusliai, žodžiai susimaišė su juoku. Tačiau likimo ironija, pats greitai tapo žirgu-- it ungurys ar kokia tai gyvatė toji mergšė užsliuogė ant jo nugaros vos tik prieš ją pasimaišė purvo balelė. Žinoma, vietoje jos į tą purvą įlipo jis ir tai jį įsiutino labiau negu gorila-- na, mergina nebuvo tokia baisiai sunki, tačiau žinutė suprantama-- įsitaisiusi ant jo. Nekentė išsipurvinimo labiau nei nieko, tai buvo tiesiog šlykštu.
-Gal vaikystėje jus kažkas numetė ant galvos?- piktai suriaumojo ir suleido trumpus nagus į rankas apsivijusias jo kaklą. Galėjo laisvai imti ir permesti ją per petį ir išties numesti ją ant galvos-- praskeltų šią be jokios abejonės, jei pasistengų ir išjungtų mokinę visai. Tačiau nenorėjo sėsti į kalėjimą už vaikžudystę. Pasuko galvą šonu ir pažvelgė į kitą, neslėpdamas šalto pykčio purpurinėse akyse. -Ar jūsų aplinkoje yra normalu jodinėti ant vyrų?- paklausė, nors tada jo smegenys prigavo liežuvį ir Izaac sukando dantis. Nemanė, kad sugebės nukratyti kitą nuo savęs, o ir dabar jam pasidarė kiek nepatogu-- to, žinoma, neparodė-- todėl susierzinęs pradėjo eiti į priekį-- suras kokią vietą, kur žemė bus minkštesnė ir tada jau ją tėkš žemyn.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Nesvarbu, sakote jūs,- tylus krizulys išsprūdo iš jos lūpų; atgalia ranka prisidengdama besijuokiantį veidą mergina žaliomis akimis nudelbė profesorių,- Jeigu dar ir pasakysite, kad socialiniai statusai nevaldo visų gyvenimo ir buvimas kilmingu nėra buvimas geresniu, ir finansiškai, ir dėl pripažinimo, tikrai imsiu abejoti, ar jūs šios planetos gyventojas, profesoriau. Kurios galaktikos dalimi būsite? Ar ten esate karalius, kad kalbate taip?
-Nerūpi apdarai,- Celeste tankiai sumirksėjo, greitomis dar kartą permesdama priešais esančiojo apdarus - darė tą akivaizdžiai, su šiokia anokia teisiama mina veide,- Pripažinsiu, dėl to gal ir ne taip ir nustebau - gi pats rėkte rėkiate išvaizda sava, jog veidą plaunatės tik kartą per dieną, o drabužius vogiate iš labdarynų. Tačiau, žinoma, tai tėra mano, kaip bent prisižiūrėti ir gerai  atrodyti mokančios lepuolės nuomonė, klausyti jos tikrai nederėtų, tiesa?
Net keista, kaip lengvai mergina skelbė savo mintis, kaip greitai mintijo žodis po žodžio ir keikė priešais esantį taip, kaip būtų dariusi tik mintyse; žinoma, ji žinojo tokio lengvabūdiškumo ir kartkartėmis susimalusių į vieną krūvą žodžių atsiradimo priežastį - tai kas, kad jai, kaip šventai mergelei, tai turėjo būti gėdinančiai šlykštu. Negalėjo atrasti pagrindo keikti save ir kaltinti, todėl (galbūt) žemina save, kartu smugdant ir šeimos vardą - visos tokios mintys buvo nuvytos taip toli, kad prieš akis merginai net susidarė vaizdas, kaip šios tekinos lekia ir lekia, kad nepasivytų vyraujantis laisvumo pojūtis, užsiėmęs karalienės poziciją.
Gal nebuvo tokia ir staigmena sužinojus, jog net minčių išdėstymas ir veiksmų vykdymas bei kūrimas turėjo savo pasiskirstymą ir hierarchijos sistemą.
-Prašyčiau, ar taip menkai apie mane manote? Verčiau pasiimsiu žirgą ir josiu ten, kur noriu bei valdysiu taip, kaip noriu. Tačiau, žinoma, tyra būsiu, gi esu mergelė viena,- tingiai sumirksėjo, jausdama visokius judesius ir kraipymus žemiau jos - ar verčiau ten, kur buvo jos pasiimtas žirgelis - kaip gaila, kad šis nebuvo nei baltas, nei gražus, nei daug ko vertas. Dėl ištvermingumo irgi tikriausiai tektų galynėtis, vis jau savo piko amžių praaugo.
-Auch auch auch,- jos gražias rankeles nusmelkė skausmo banga - net norom nenorom ėmė ir jo nagus prilygino aštrių šakų galams, su kuriomis jau teko nedėkingai susidurti - ir tame pačiame miške, ką kalbėti daugiau,- Jūsų! Nemokė jūsų niekas, kaip su damomis elgtis reik! Ar užaugote sąvartyne, kur tik su parazitais  bei blusom draugas tebuvote?! Ak, nenustebčiau aš, vis pasirinko jus kaip mokytoju tokia vieta, ką kalbėt daugiau bereiktų.
Būtų mielai paleidusi rankas, kurios apsivijusios buvo aplink kito kaklą - tačiau tai reikštų, jog ji kristų ant žemės, kas reikštų išpurvintą garderobą ir ją pačią, kas reiškė nieku gyvu. Celeste paprasčiausiai stipriau apsikabino kaklą vyriškio - nežinojo, ar tai buvo netoli smaugimo lygio, ar tai dar buvo niekis, ir, atvirai prasitariant, jai nerūpėjo net - jausdama, kaip ir šis pasiduoda ir ima žingsniuoti.
-Yra normalu vyrams liepti, kad moterys tą darytų,- prasprūdo žodžiai iš lūpų nė nepagalvojus - ak, ką gi ir padarysi. Prisitraukė savo veidą arčiau, jautė, kaip šiurkštūs plaukų galai rėmėsi į jos skruostą - net nepajuto, kada ir nusižiovauti spėjo, vis tas pusiau ramus kratymas apačioje ir išgertas skystimas ją veikė per daug gerai,- Jeigu ne jūsų siaubingas charakteris ir gimimas šiukšlynuose, sakyčiau, kad būtumėte nebloga pagalvė. Turėtumėte jaustis pagerbtas, kad turite progą pasitarnauti man, iš visų pasauly šiam paplitusių žiurk- žmonių.
Reinher buvo aukštas, ji buvo aukšta - sudėjus taip, jog nešama jo buvo ji, klastuolė buvo veik akių lygmenį su kiek aukščiau išsidėsčiusiomis šakomis. Realiai, koks keistas buvo miškas šis - atrodė, kad jis it žudikas tau į kaklą jau kvėpuoja pasivijęs ir kraupą varo, tačiau mažieji miško gyviai - kurie turėtų būti mažesni, žiūrint normalių miškų standartu - čia jautėsi puikiau negu kitur. Net ir šlykščios kirmėlės ir vabzdžiai, kurie it gamtos klaida atrodo, buvo tarsi pilnos pasitikėjimo - kuom? Mišku, savimi?
Paprastomis aplinkybėmis, ji jomis siaubingai šlykštėtųsi. Visa, kas nėra pritaikyta namams, yra šlykštu - ypač su tomis plonomis kojytėmis ir siaubą varančiu snukiu. Paprastomis aplinkybėmis, ji jų ne tik neliestų, bet imtų rinkti peticijas tam, kad jas išnaikintų.
Žinoma, visa tas būtų paprastomis aplinkybėmis.
Ant vienos šakų, pro šalį lėtai tipenant užmačius ilgą ir storą slieką, lėtais susitraukinėjimais šliaužiantį į kažkur, Celeste nė nedvejodama jį pagriebė - glitus, šlapias ir šaltas. Kokia šlykštuma - vietoje to, kad mestelėtų jį ant žemės ar kažkaip draugiškai ant kitos šakos padėtų, neabejodama savo veiksmais mergina įmetė jį į tarpą tarp marškinių ir palto, kuriuos dėvėjo vyriškis.
-Ką galiu padaryti, jam atrodė taip pat šalta kaip ir man,- murmtelėjo kažką po nosimi nesuvokdama žodžių - kas jau kas, bet net taip menkai apsirėdžius ir į mišką išėjus, jai keistai šilta buvo; ypač skruostai, kurie, regis, degte degė.

[Zelig Reiher]

Tylomis palydėjo merginos sapaliojimus apie kilmes, turtus ir kitokius išvedžiojimus; nejautė nei noro, nei reikalo atsikirsti į tokius veblenimus. Žinoma, kilmingiems žmoniems gyvenimas buvo daug lengvesnis ir malonesnis, tačiau šiais laikais kilmė reiškė vis mažiau ir mažiau. Pinigai tebuvo tas dalykas, kuris dar darė aristokratus įdomius ir pakenčiamus kitiems; be jų nors ir pats kilmingiausias žmogus tėra niekas, tik pakėlės dulkė, kurią dar ir priminti niekas nesiteikia. Pats,matyt,  nebeturėjo nei kruopelės gryno kraujo-- tėvas žiobaras, motina iš puskraujų giminės-- tad kodėl jam turėtų rūpėti kažkokie titulai ar vardai? Puikiai kildavo karjeros laiptais ir be mėlyno kraujo savo gyslose.
-Galvojate, kad esate pakankamai daili ir gracinga, kad galėtumėte vadintis dama?- po ilgos akimirkos tylos prabilo, šypsodamas lūpų kampučiais tokia maniera, kad buvo išsyk aišku, kad tai tebuvo tik vyro manifesto pradžia. Buvo daug lengviau tai daryti negu tiesiog tylėti; dar toks elgesys padėjo pamiršti apie tam tikras kūno dalis prigludusias prie jo nugaros ir šonų. Tam tikros smegenų kertelės nelabai kreipė dėmėsio, kokiai bestijai toks dalys priklausė, todėl vienintelis išsigelbėjimas dabar tebuvo nesustabdomos ir nesulaikomos patyčios. -Prieš save matau tik išlepintą mažą mergytę, kurios niekas nestatė į kampą, - pratęsė savo mintį, tačiau kai dar po kelių akimirkų norėjo smogti dar vieną žodinį smūgį, jo kaklą apsivijusios rankos dar labiau suspaudė jo kvėpavimo takus. Žinoma, nepadarė nieko, netgi visiškai nebekreipė dėmėsio į jokius komentarus; tačiau jo viduje tiesiogine to žodžio prasme virė emocijos. Tikrai ne teigiamos.
Gal būtų ramiai išlaukęs tinkamos akimirkos ir tik tuomet atsikratęs mokinės, galbūt po žingsniavimo miško takeliais jis būtų buvęs nusiraminęs ir viską nuleidęs negirdomis, visus tuos erzinimus ir bandymus įžeisti iš jos pusės. Tačiau Izaac nugara paskaudo nuo tokio kalbančio bulvių maišo nešimo tokį ilgą kelią-- nebuvo kokia antgamtinė būtybė, kad galėtų nešioti visus kiek tik panorėjus-- o dar tas faktas, kad kažkas ėmė vinguriuoti jo nugaros linkiais... Na, apart pykčio, ne, apart nesuvaldomo įtūžio neliko nieko.
Iš visų jėgų staigiu judesiu ložtelėjo galvą atgal-- juto merginos veidą-- ir pakaušiu smogė mokinei į josios nosį? Galbūt, pajuto tik ausiai malonų gana šlapią tekštelėjimą. Tuomet sugriebė apie jo kaklą esančius riešus ir tvirtai juos suspaudė ir tuomet vienu suktelėjimu atkirto merginą nuo savęs ir per petį prasuko jos kūną didžiulės purvo balos link-- vyriškio judesiai buvo sklandūs ir netgi šiek tiek gracingi, tarsi jis tai darytų ne pirmą ir ne antrą kartą.
-Gal nebenorite gyventi ar tiesiog labai trokštate būti palikta klaidžioti po mišką?- sušnypštė vos tik permetimas buvo baigtas ir jis klūpojo prie jos, viena ranka prispausta prie balto mokinės kaklo, o kita grabaliojo to gyvio įmesto į jo drabužius.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ak, argi tik nebandote manęs įžeisti? Kaip nemalonu, kaip negražu - gal dar pilnavertė dama nesu aš, tačiau jus ir džentelmeniškumą skiria keli šviesmečiai. Prašyčiau nemanyti, kad gyvenimas ir kilmingiems visiškai rožėmis klotas, gi net šios turi spyglių - tačiau bent galiu pasigirti neaugimu šiukšlynuose, priešingai negu jūs. Atrodo, net dabar taip namų ilgitės, kad kitų mestose šiukšlėse vartaliojatės tam, jog jaustumėtės juose. Pasibjaurėtina.
Realiai ji nemelavo - nuo profesoriaus ėjo tam tikras dvokas, tikriausiai maišytas gėrimas su dar kažkuo; galbūt kaip kai kurie paaugliai nemokšiškai cigarečių dūmų tvaiką bandė slėpti su kvepalais, galbūt alkoholis buvo bandomas slėpti su papildomu odekolono ar dezodoranto purkštelėjimu? Tačiau, žinoma, ji nieko apie tai nežinojo, vis ji buvo ne tik kilminga ir grakšti, bet ir pavyzdinga. Tobula, jeigu galėjo taip sakyti pati.
Palydėjo slieką žvilgsniu - matė, kaip jis vinguriuoja ir judina drabužį po juo, kaip nyra vis gilyn ir gilyn, bejėgiškai bandant surasti išėjimą, tačiau realiai tik tolo nuo šio. Net sužavėjo tą tas glitus padaras, taip beprasmiškai norįs kovoti dėl savo gyvybės - nepajuto, kaip visą laiką stebėjo judantį mažą kauburėlį; akimirką net panoro jį sutraiškyti, visa turima jėga užsimoti ir jį priploti - tačiau bent ši mintis, dėkui die, buvo numesta į šlykštumų teismą, kur buvo nepriimta, ir išvadinta pasibjaurėtina bei nederama.
O visa kita, žinoma, vyko per greitai - jai taip rūpėjo slieko gyvenimas, kad nepajuto pirmos skausmo bangos; antroji užplūdo taip greitai, tarsi būtų maras. Net nepajuto, kad jau gulėjo išsitiesusi ant murzinos ir terlinos žemės, o diegė ne tik nugarą, ant kurios krito ar pakaušį, kurį susitrenkė į žemę, net ir ne nosį, į kurią smarkiai trenktasi buvo, bet visas kūno dalis, kurias dar turėjo energijos pajudinti. Rudomis dėmėmis ne tik apranga jos - kuri, priminsiu, buvo suknelė; gal ir ne trumpiausia, tačiau toks kritimas ir skridimas, jei pavadinti buvo galima, atidengė šlaunis kiek per gerai - nuėjo, bet ir pats kūnas, net ant veido ir plaukuose jautė šlykštų žemės tvaiką ir siaubingą pojūtį.
Nespėjus atsipeikėti nuo skausmo, ant kaklo užkrito keistai šiltas kilogramas miltų, paliekant ją gaudant kiekvieną oro įtrūkį - akyse viskas maišėsi, liejosi ir sukosi; net nebegalėjo pasakyti, ar tai buvo dėl deguonies stygiaus ar per greitų judesių prigėrus - gal jos gėrimas ir laukan po to norės išlįsti?
Visas Celeste kūnas buvo užgultas - vieninteliai pirštai pabėgo iš piktų profesoriaus gniaužtų ar prispaudimo kūnu, kuriuos vos vos judino ir šiuos; galų gale, nebenulaikydama rankos, tiesiog įmerkė ją purvan.
-Pr-prašyčiau,- kažkur kažką sugurguliavo, kažkur kažką iškosėjo - akys šaltai sužaibavo, o merginos lūpas iškreipė šleikšti šypsena,- Nemanykite apie mane t-taip prastai, pone profesoriau. Gal i-ir esu kilminga šiukšlė jūsų akimis, tačiau nesudvejočiau sunaikinti bet kokio gero gyvenimo š-šipulio, kurį turite. Jūs mane nugirdėte, žinote? Ir dar atsivedėte į mišką, t-tokį nuo kitų paslėptą.
Žodžiai išsikreipė į springstantį juoką - žiūrėjo tiesiai į jo purpurines akis, aiškiai parodydama kokia žemo rango žiurkė jis yra jos vizijos lauke. Šlykšti, bevertė, ir nereikalinga. Kaip drįsta tokio šlykštūno rankas ant aukščiausio žemės gyvio, jos, dėti?
-Jeigu aš, turtinga ir nekalta m-mergelė imsiu ir prasitarsiu, kad a-ak, mane apsvaigino ir bandė išprievartauti, jūs t-tapsite visur žinomu pedofilu, kuris nebeturės karjeros. Nemanykite, kad apsieičiau tik naikindama jūsų gyvenimą - pabandytumėte pasitraukti ir nulįsti į šešėlius, ir kaltė kris visiems, kas jums buvo ar-artimas, kartu ir bet kokia jūsų giminė.
Žemė ėmė tyliai drebėti - nežinojo, ar ją jaučią todėl, kad guli, ar tiesiog garsas it aidas atsimušė iš visų pusių; atrodė, tarsi įširdintų bulių gauja kažkur lekia. Koks netikėtumas būtų, jeigu koks žvėris staiga pasirodytų priešakį
Celeste pajuto nutekant srovelę skruostu - ak, kaip šlykštu, ji ir vėl bus išsiterlinusi kraujais; nesuprato šios visų politikos, kad smurtas prie kažko priveda. Ranką, kurią laikė į purvus įmerkus, sugniaužė - jautė, kaip pro tarpelius jis sunkiasi ir vėl laša į terlynę, todėl ilgai nė nelaukė.
-Nemanykite, kad buvimas vaiku mane padaro tyrą ir švelnią, o kad kilmingos damos visą laiką tik pudruojasi nosytę. Prašyčiau manęs nenuvertinti,- tik tetrūko, kad nusispjautų jam į veidą ir visa tai būtų patapę prasto filmo siužetu - vietoje to, purvuose mirkusia ranką nusitaikė jam į akis, kaip pagrindinę nusitaikydama raudonesnę, kuri vien atrodė turinti didesnę infekcijos riziką, o nutirpusiu keliu kažkur suduodama, nelabai kreipdama dėmesio kur tiksliai - svarbu, kad pataikytų bent vienas.