0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #165 Prieš 1 metus »
- Nesakau, kad kai pratrūksti yra gerai. Nesakau, kad tada elgeisi gerai. Bet tu dar nesugadinai gyvenimo nei sau nei kam kitam dėl savo poelgių. Todėl tau ir kalu į galvą, kad save reikia išmokti valdyti. - Jis nutilo, pradėjo galvoti kas konkrečiai jam padeda nepasiduoti savo pykčiui.
- Kaip man pavyksta. - Pakartojo. - Gal tiesiog prisimenu ką aš galiu padaryti pykčio būsenoje. Prisimenu kai kuriuos žmones. Be to man patinka čia dirbti. Nenoriu kažko blogo mokiniams. Nenoriu prarasti šito darbo. Jei labai supykstu, tai paskui išsilieju visaip. Per muziką, lakstau motociklu arba tiesiog daug bėgioju. - Auris pagalvojo, kad jau labai daug sykių turėjo kažkokių panašių pokalbių su Dori. Kaip keista tai buvo. Kad jie gali šitaip šnekėtis.
- Jau klausiau tavęs man atrodo trobelėje. Tu sakei, kad tau nebuvo gaila Grėtės, kai panaudojai nukryžiavimo kerus. Klausiu dabar vėl. Kodėl tau taip norisi naudoti nedovanotinus kerus? Kam tu praktikuoji juos? Ar kada nors sau į tai atsakei? Ar tau neatrodo, kad nori mokėti valdyti šiuos kerus dėl tų prisiminimų apie savo įtėvius? Nes tada esi galingesnė, nepažeidžiamesnė? Galbūt ir nesigaili dėl kai kurių savo poelgių dėl to, jog kažkur pasąmonėje galvoji, kad tai silpnybės ženklas? O po tavo įtėvių poelgio tu nenori jaustis pažeidžiama ar silpnesnė? - Jai uždavus kitus klausimus atsakymo galvoti ilgai nereikėjo.
- Ar Alanas tau pasakojo kas buvo, kai jam suėjo devyneri? Kai sutiko mane naktį miške? Manau, kad tai žinai. Tą kartą jis manęs išsigando. Labai. O Alanas niekada manęs nebijojo. O po to mūsų ryšys pasikeitė. Aš pradėjau jį prarasti. Aš negaliu jo prarasti. Turbūt jis yra tokia pat paskata man keistis kaip ir tau. Mes augom kartu. Visada buvau jo vyresnis brolis, mokiau jį, žaisdavom, kalbėdavomės. Aš leidau jam sekioti paskui visur. Jei tik nebūdavau mokykloje. Bet vieną vakarą labai pykau ir palikau Alaną namie. Išėjau į kažkokį barą. Ten sutikau Grėtę ir tada užsisuko visas tas šlamštas. Ir vieną kartą kaip jau sakiau Alanas pamatė mane tame  miške ir pabėgo. O paskui vengė manęs. Pasijutau labai vienišas. Nors visada būdavau tarp žmonių. - Ne. Šį rrytą pabudęs tikrai nemanė, kad šiandiena bus tokia.
- Negalėčiau pasakyti, kad man labai patiko viskas, ką dariau dirbdamas su Dolohovais. Nebent tik veiksmo akimirką. Ir svarbiausia aš labai norėjau atgauti Alano pasitikėjimą manimi. Taigi aš pradėjau nusikratyti jais. Atėjau į mokyklą. Tiesiog pagalvojau, kad visus metus turėsiu gyventi pilyje. Visai kitoje aplinkoje. Kad čia galėsiu apsigalvoti kaip man toliau gyventi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #166 Prieš 1 metus »
- Na, bet ir tu nesugadinai. Juk neužmušei Sakuros, - suprunkštė. - Žinau, žinau. Nevykęs juokelis. Bet visi sveiki, - dabar pasakė rimčiau.
Kai Auris papasakojo apie tai, kad išsilieja per muziką ar lakstydamas motociklu, Dori pradėjo kalbėtis su savimi mintyse. Kodėl aš niekada apie tai nepagalvojau? Juk supykusi galėčiau kaip reikiant išsiskraidyti šluota. Arba mėtyti druklą į medieną.
- Žinai, ir man reikės ką nors tokio pabandyti, - atsakė. - Turbūt būtų protingiau apsisukti ir išsikrauti kitur, o ne išsiliet ant kitų. Aišku, būna situacijų, kai kitas nusipelno gauti į kailį, - šiek tiek susiraukė.
Pavyzdžiui, Roberta, pamanė mintyse. Dori nekentė tos mergos.
- Nežinau, aš negalvoju apie savo įtėvius, - šaltai nurėžė Dori. - Jie neverti, kad apie juos galvočiau.
Ji melavo. Tiek sau, tiek Auriui. Na, galbūt konkrečiai apie juos mergina iš tiesų nebelabai galvodavo, tačiau praeities vaiduokliai tamsiaplaukę vis tiek persekiodavo. Pasidarydavo skaudu ir pavydu, kai kiti kalbėdavo apie savo tėvus, kurie juos myli. Po to karto, kuomet Trafalgaro aikštėje ji susitiko tuos menkystas ir ant jų išsiliejo, gyventi pasidarė šiek tiek lengviau. Aišku, susidūrimas neapsiėjo be Dori pasiutimo.
- O tu kažką žinai? Apie tą vakarą Trafalgaro aikštėje? - Dori net nenutuokė, ar Alanas Auriui ką nors minėjo. - Man patinka jaustis valdingai, - tarė. - O kam nepatiktų? Tu nesidžiaugi galėdamas padaryti įvairius dalykus? Ir, po velnių, tai tikrai silpnybės ženklas. Gailėtis to ar bijoti panaudoti. Beje, tu nedovanotinus kerus panaudojai dar šiandien, - draugiškai kumštelėjo Auriui į petį ir nusijuokė.
Ji nepyko dėl to. Juk Auris tiesiog norėjo, kad Dori išeitų.
Tada klastuolė išklausė Aurio pasakojimo apie tai, jog būtent Alanas irgi yra vyresniojo Senklerio paskata.
- Pasakojo. Žinau tai.
Mendel tai sužinojo praėjus ne tokiam jau ir ilgam laiko tarpui nuo jos ir Alano pažinties. Ir Aurį ji įsivaizdavo visai kitokį žmogų. Šešiolikmetė žinojo, jog tai, ką Alanas būdamas dar visai vaikas pamatė miške, labai paveikė jį ir jo bendravimą su pusbroliu.
- Gerai, kad yra Alanas. Jei ne jis, tikriausiai mes abu dabar būtume nusikaltėliai, ar ne? - apmaudžiai šyptelėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #167 Prieš 1 metus »
- Taip. Dabar gal ir nieko baisaus nenutiko. - Bet jei mes kalbėtume apie praeitį. Tai yra nemažai žmonių, kuriems sugadinau gyvenimą. Bet Auris nenorėjo aiškintis. Jau ir taip Dori žinojo apie jo gyvenimą labai smarkiai per daug.
- Aha. Pabandyk. Padeda patikėk. Tik reikia rasti, kas tau patiktų. - Auris netikėjo tuo, kad mergina negalvoja apie savo įtėvius. Jie buvo jos tėvais visą gyvenimą. Na beveik visą. O tada taip skaudžiai ją išdavė. Jis jau buvo suaugęs vyras ir tai dar apimdavo niūrios mintys, kai prisimindavo savo tėvą. Negalvojo apie jį tiesiog. Bet kartais labai norėdavosi turėti tėvą ar motiną. Kažką brandesnį už save. Kažką, pas ką galėtų ateiti bet kada pasiklausti patarimo. Ar šiaip pasikalbėti. Norėjosi žinoti, kad tėvų esi visad laukiamas ir mylimas. O ji dabar dar tik pradeda žengti į tą suaugusio žmogaus pasaulį. Tai juk laikas, kada tėvai tokie reikalingi.
- Aš žinau, kad taip nėra. - Nusišypsojo jai. - Gali su manimi ginčytis ir tvirtinti, kad apie juos niekada negalvoji. Gal ir negalvoji. Bet galiu įsivaizduoti, kad kartais jų labai trūksta. O kas nutiko toje aikštėje? Nežinau. - Susidomėjo. - Auris manė, kad kada nors apie nedovanotinus kerus ji gal galvos kitaip nei dabar. Bent jau tikėjosi, kad taip bus.
- Nesuteikia tie kerai jokio valdingumo. Kartais po jų panaudojimo pasijauti labai purvinas. Ar tau patiko, kai tave užvaldžiau? Kai praradai savo veiksmų valią. Manai, kad kažkam sukelti mirtiną skausmą ar atimti gyvybę vienu lazdelės mostelėjimu yra galinga? Žinai, visada prisimink, kad ir tau lygiai taip pat kas kitas gali padaryti. Aš jau tau sakiau. Tie kerai tiesiog parodo kiek šlamšto yra tavo sieloje ir daugiau nieko gero. - Kalbėjo. - Taip. Turbūt taip ir būtų. Ir žinai, tai pripažindama pati griauni visas tas kalbas apie galią, kurią suteikia nedovanotini kerai. Tau taip neatrodo? Didžiausia galia turbūt yra išlikti kantriam, geram žmogui. Tokiam, dėl kurio kam nors kitam norisi pasidaryti geresniu. - Dabar Auris taip kalbėjo. Bet gerai žinojo, kad jei nutiktų kažkas, kas jį įsiutintų, tai visos tos kalbos liktų užmarštyje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #168 Prieš 1 metus »
Dori ėmė vartyti akis. Apsidairė po klasę. Prisiminė tą kartą, kuomet šveitė čia pelėsį.
- Aišku, kad trūksta, - vis dėlto pripažino. - Kaip galėtų netrūkti? Kai man buvo vienuolika, net pagalvoti negalėjau, jog jie mane išmes kaip šiukšlę. Jau vien sužinojus, kad esi įvaikintas, turėtų būti didelis smūgis, ar ne? Bet situacija būtų kitokia, jeigu įtėviai vaiką vis tiek mylėtų. Gyvenimas man smogė stiprų smūgį. Bet nieko. Ištvėriau. O Trafalgaro aikštėje susitikau savo buvusius tėvužėlius su nauja įdukra, - skausmingai nusijuokė. - Šlykštynės. Gyvenimas jiems atlygins. Garantuoju.
Paauglė ir vėl ėmė vartyti akis, kai Auris skaitė moralą apie nedovanotinus kerus.
- Ne, man taip neatrodo, - atsakė, bet nenorėjo leistis į kalbas apie tai. Žinojo, kad būtų kažkas panašaus į Juzefo plaukų, kurių jis neturi, pešiojimą. - Šiaip jau ne apie save pasilikau pakalbėti, o apie tave. Bet tau turbūt jau ir taip šiandien užtenka. Galėtume kaip ir eiti, bet man reikia meilės eliksyro. Jeigu jo parūpinsi šiandien, pažadu, kad pagalvosiu apie tai, kaip blogai naudoti nedovanotinus kerus, - prunkštelėjo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #169 Prieš 1 metus »
- Taip. Nelengva sužinoti, kad esi įvaikintas. O tavo situacija dar skaudesnė. Gal kartais jų pasiilgsti ar tiesiog jų trūksta. Sakysi, kad taip nėra. Bet nėra labai paprasta užmiršti žmones, kuriuos laikai ar laikei tėvais. - Išgirdęs tą istoriją susiraukė.
- O ką darei, kai juos sutikai? Jei taip būtų nutikę man turbūt būčiau juos užkerėjęs. - Ir kam reikėjo tai sakyti? - Nieko gero, kai padarai, o paskui pagalvoji. Bet aš turbūt būčiau taip pasielgęs. - Nauja įdukra. Nuostabu. Netinka viena, pasiimi kitą prekę. Tobula. Niršo. Kaip galima taip imti ir pakeisti vieną dukterį kita? Ką jie galvoja? Jis labai norėjo sužinoti ką galvoja Dori įtėviai. Ar jiems tikrai tas pats? Ar jie pamiršo Dori visam laikui?
- Na ką gi. Gal kai užaugsi suprasi,kad tie kerai nėra tokie jau kieti. - Pasakė.
- Kad kaip ir pakalbėjom apie mane. - Tarstelėjo.
-
- Kas aš tau kurjeris? Šiandien tai tikrai to nedarysiu. Gal rytoj. Bet nepažadu. Kieno ten tas eliksyras Marinos? Tu supranti, kad pagal taisykles turėčiau ją išsikviesti ir skirti areštą? Kaip tu mane nervini Mendel. - Nusijuokė. - Nieko nepažadu. Gal ir nupirksiu. Bet šiandien aš turiu reikalų ir į miestą nesitrenksiu.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #170 Prieš 1 metus »
- Na, užkerėti juos nužudymo užkeikimu būtų gal ir nieko, - burbtelėjo. - Bet burtų nenaudojau. Aplink maišėsi žiobarai. O man jau užteko ir to, kad po antro kurso iš manęs vos nebuvo atimta burtų lazdelė. O šiaip, kaip visada. Rėkiau, mušiausi, - nusijuokė.
Apie tai, kad naujoji Mendel įdukra buvo siaubingai išsigandusi, Dori nutarė neužsiminti.
- Jeigu nenupirksi, nupirks Alanas, - pasakė. - Taip, jis Marinos, ir man reikia jį gauti šiandien. Kitaip iš manęs liks košė. Ar tu matei, kaip ta merga atrodo? Aš jos taip lengvai neįveiksiu. Todėl jeigu man nenupirksi eliksyro vakare, Alanas nusigaus į Kiauliasodį ir parūpins, - pabandė manipuliuoti. - Juk tu žinai, kad jis tai tikrai dėl manęs padarys, o ar nori, kad jį kažkas sučiuptų ir paskui jis prisidarytų problemų? - kilstelėjo antakį.
Tiesą pasakius, Dori nelabai norėjo pasakoti apie šį įvykį Alanui, bet reikės. Negali nepapasakoti tokio dalyko. Be to, jam tai tikrai nekantravo pasakyti, kad galvoja, jog Sakura įsižiūrėjusi Aurį. Tačiau jau dabar tamsiaplaukė mintyse girdėjo Alano moralus, kaip nereikėjo saugoti to viralo.
- Marina beveik tavo ūgio, jeigu sužinos, kad išgėrei jos eliksyrą, - prunkštelėjo. - Prilups tave. Ar galiu tau pasakyti, kad jeigu nenupirksi, išpliurpsiu Klastūnyne, kas buvo? - išsišiepė iki ausų. - Juokauju, Auri, - surimtėjo. Ir iš tiesų juokavo. Net neketino pasakoti kam nors kitam apart Alano. - Tylėsiu kaip ir tu tyli žinodamas visas nesąmones apie mane. Einam iš čia?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1797
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #171 Prieš 1 metus »
- Baik. Ir gerai, nereikia jokių burtų. Karma yra pamatysi. - Ak, neturėčiau taip kalbėti. Galvojo. Neturėčiau kurstyti jos pykčio dar labiau.
- O ta mergaitė. Ką ji sakė? - Paklausė.
- Tu rimtai? Tai gerai, kad išdavei šitą planą. Dabar pats galėsiu pasigauti Alaną, jei jis bus toks mulkis ir lėks pirkti tau meilės eliksyro. Išvis įdomu kam jis buvo skirtas? Aš tuojau surengsiu protesto akciją prieš tą gėralą. - Jis šypsojosi. Jau geriau plepėti šituos niekus, nei galvoti apie Gruodę po stalu arba apie tai, kad vos nenudobė Sakuros Levins.
- Ir beje, nei nebandai apie tai pasakoti Alanui. Nenoriu, kad jis žinotų kaip krausčiausi iš proto išgėręs to kvailo eliksyro. - Ne dėkui. Jis visai netroško, kad tie du. Tai yra Alanas ir Dori mėtytų jam pastabėles apie šį nutikimą. Jam pilnai pakako ir to, kad Dori matė jį pačiame pamišimo įkarštyje.
- Marina visai draugiška. Ji mėgsta žaisti kortomis. Jau prasilošė man žinai? Ji man pareiškė, kad jei laimės galės mėnesį nedaryti namų darbų. Mat turinti svarbesnių reikalų. Aš jai pasakiau, kad gerai. Bet jei laimėsiu aš, tai gaus namų darbų dvigubai. Taigi aš ją užversiu kalnu darbo. Ji tave pamirš. Bet gerai jau Gerai... Einam į miestelį kartu. Nes aš paskui tikrai nelakstysiu ir tavęs neieškosiu. - Nusileido. Mane išmes iš darbo vieną dieną. Pagalvojo.
- Nebijau Marinos. Aš su ja susitarsiu net jei ji sužinos, kad išgėriau tą eliksyrą. Beje, aš to nenorėjau. Tai lengvinanti aplinkybė. Einam. - Auris žinojo, kad ji juokauja ir žinojo, kad nieko nepasakotų Klastuoliams.
- Greičiau tu baigtum mokyklą. Dabar mane truputėlį graužia sąžinė, nes vis laužau taisykles. O juk aš visgi tavo mokytojas. Po galais kaip bus gerai, kai tu pabaigsi mokyklą ir galėsiu su tavimi kariauti be jokių sąžinės priekaištų. - Nusijuokė raudonplaukis ir patraukė prie durų.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1785
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamirštas koridorius ir dulkėtas kabinetas
« Atsakymas #172 Prieš 1 metus »
- Nieko nesakė, - atsiduso išgirdusi klausimą apie naująją Mendel įdukrą. - Verkė. Ji daug verkė. Gal kada nors ją užmaršinsiu, - netyčia leptelėjo. Vis dėlto širdyje jautė, jog tai nėra paskutinis jos ir tų bjaurybių susitikimas. - Nežinau, kam buvo skirtas tas meilės eliksyras, - gūžtelėjo pečiais. - Šiaip esu girdėjusi kalbų, jog Marina įsižiūrėjusi tave, - nusijuokė. Tokių kalbų ji tikrai girdėjo. - Tad atsargiai su ja lošk kortomis, - mirktelėjo.
Ji pažiūrėjo į Aurį. Tiksliau - jį nužiūrėjo. Auris patiko Marinai, patiko, dabar jau Dori labai stipriai įtarė, ir Sakurai. Mergina niekaip negalėjo suprasti, kuo. Juk Auris kur kas vyresnis, o dar tas randas. Alanas šimtą kartų už jį gražesnis ir mielesnis.
- Ačiū! - nudžiugo šeštakursė, kai Auris pasiūlė jai eiti į miestelį. - Na, tau teks kentėti dar visus ateinančius metus, - išsišiepė.
Toliau kažką čiauškėjo ir jiedu paliko kabinetą, o paskui ir koridorių bei nutolo.