0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #105 Prieš 2 metus »
  Dvikovų Turnyras artėjo nepastebimai greitai, Arletės dvikova taip pat jau buvo ne už kalnų. Mergaitė suprato, kad jeigu ant pakylos atsistos mokėdama tik tai, ką mokėsi per kerėjimo pamokas paprasčiausiai nualps iš gėdos. Vien tik dėl to ši pirmakursė susitarė su kerėjimo profesore, kad ši jai padės išmokti pagrindinių dvikovai reikalingų kerų. Varniukė labai džiaugėsi tokiu savo sprendimu ir nė neabejojo, kad jis buvo teisingas. Žinoma, apie tokią naujieną pranešė ir mamai, prieš porą dienų sukeverzodama trumpą laiškelį ir išsiųsdama jį mokyklos pelėdyne laikoma viena iš mokyklos pelėdų.
  Šviesiaplaukė greitu žingsniu, rankoje suspaudusi savo juodmedžio lazdelę keliavo link senosios kerėjimo klasės. Pilnai nesuvokusi, kodėl Sabrina Spellman negalėjo jai pagelbėti savajame kabinete vis dar vaikštinėjo susimąsčiusi, tačiau galiausiai nusprendė, kad tai nebuvo svarbu. Tik tikėjosi, kad kerėjimo profesorė iš tikro mokėjo burti ir mokyti, kadangi kerėjimo pamokose vienuolikmetė to nepastebėjo. Tiesa, nekaltino Sabrinos, kadangi tikriausiai mokytoja pagelbėti turėjo ne vien tik Arletei, juk daliai mokinių burtažodžių tarimas ir kiti panašūs dalykai sekėsi sunkiau, nei jaunajai Russell.
  Ailanas nenorėdamas susižeisti liko bendrąjame Varno Nago kambaryje, ir tiesą sakant, žalsvų akučių savininkė jo nekaltino. Nors ir nebuvo neapdairi, mokantis naujus kerus galėjo nutikti bet kas, tad vargu, ar net ir norėdamas marso sakalas būtų įleistas į šią kerėjimo klasę.
  Kadangi pamokos jau buvo pasibaigusios mergaitė stengėsi prasibrauti pro šūsnį mokinių, kurie lėkė visai kiton pusėn, lauko link. Reikėjo pripažinti, kad pasivaikščiojimas ežero pakrante Arletę viliojo, tačiau vienuolikmetė savo sprendimo gailėtis nežadėjo, o ir senoji kerėjimo klasė buvo netoliese. Ji nedrąsiai patraukė kerėjimo klasės duris ir įžengė į kabinetą. Jame nebuvo nė gyvos dvasios, tad mergaitė įsitaisė ant vienos iš kėdžių ir pradėjo dairytis. Jos žvilgsnis nukrypo link vaizdo pro langą, tad pirmakursė net nepastebėjusi parėmė smakrą ranka ir stebėjo jį.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #106 Prieš 2 metus »
Rankinuke, jau buvo sukrautos visokiausios arbatos. Žolelių, braškių, žemuogių, aviečių, ramunėlių, kanapių. Tai pačios mėgstamiausios, garbanės arbatos. O Arletei kažkuri arbata iš šių šešių, tikrai turėtų patikti. Rankoje laikė savo lazdelę, kerėjimo knygą ir du puodelius. Norėjo ne tik išmokinti mergaitę kerėti, bet ir pasišnekėti, atsigerti arbatos. Juk su mokiniais reikia elgtis draugiškai ir mandagiai. Eidama, netyčia atsitrenkė į duris. Kur tu žiūri? Aš tikiuosi, kad gūzo nebus. Su šaltu puodeliu, palaikė ant kaktos. Šitaip turėjo sumažėti skausmas. Gerai, eik. Sabrina pravėrė dureles, senosios kerėjimo klasės duris. Čia turėjo nemalonių akimirkų, bet juk, nieko tokio. Galbūt savo kerėjimo kabinete būtų jaukiau ir saugiau, tačiau ir čia buvo gerai. Jau matėsi Arletė. Sabrina plačiai nusišypsojo. Pribėgo prie jos ir lengvai, ne stipriai, apkabino.
- Džiaugiuosi, kad atėjai!- Riktelėjo, džiaugsmingu balsu.- Mes išgersime arbatos ir tada galėsiu tave pamokinti. Tik iš manęs gausi geriausių patarimų ir pamokymų. Aš gersiu kanapių arbatą, tau padarysiu braškių, gerai?- Net neišklausiusi mokinės atsakymo, nubėgo prie arbatinuko ir užvirino vandenį. Į puodelius pripylė arbatos, sau į puodelį įsipylė šiek tiek viskio. Aš tikiuosi, kad ji nepamatė. Pamaišė šaukšteliu ir grįžo prie staliuko. Raudonas puodelis atiteko Arletei, o geltonas, profesorei. Arbata dar buvo karšta, tad negėrė. Nuėjo prie savo lentynos ir paėmė kelias kerėjimo knygas. Hm, gal pravers? Juk ne esu Dievas, kad atsiminčiau visus kerus.
- Arletyte, ar norėtai išmokti pradžioj sunkesnius kerus ar lengvesnius?- Paklausė mergaitės. Ko aš čia kalbu kaip pelytė po šluota? Gi ji neprigirdi.- ARLETYTE, AR NORĖTAI IŠMOKTI PRADŽIOJ SUNKESNIUS KERUS AR LENGVESNIUS!?- Garsiai pakartojo tą patį klausimą. Dabar rėkiu kaip dinozauras. Sabrina žvelgė į pirmakursę ir jau gurkštelėjo atšalusios arbatos. Reikėjo tik tikėtis, kad nuo alkoholio nepasidarys girta ir vietoj normalių burtažodžių, pradės vardinti draugelių vardus.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #107 Prieš 2 metus »
  Žalsvos akutės stebėjo ant vieno iš medžių įsitaisiusį mažą paukštuką. Gyvūnėlis niekur neskubėjo, atrodo, žvelgė į mergaitę ir jų žvilgsniai susitiko. Deja, tokią pasakišką akimirką išvaikė staigus žvarbaus vėjo gūsis, kuris reiškė, kad kažkas pravėrė duris. Varniukė šyptelėjo paukšteliui, taip atsisveikindama ir pažvelgė į profesorę Sabriną, kuri ką tik įžengė pro senosios kerėjimo klasės durų slenkstį.
  - Sveiki, - nedrąsiai pasisveikino. - Žinoma, - gūžtelėjo pečiais, nors giliai širdyje troško viską pradėti taip pat greitai, kaip ir užbaigti. Juk ne gerti arbatos vienuolikmetė atkeliavo į šį kabinetą, tačiau buvo tik vaikas ir žinojo, kad ginčytis su vyresniais nebuvo prasmės. Kaip ir visur kitur, aišku, tik to žalsvų akučių savininkė pripažinti kol kas nežadėjo.
  Braškių arbata buvo gardus dalykas ir tai žinojo kiekvienas bent kartą ragavęs šio skonio arbatos. Russell ją dievino, ypač, kai šį gėrimą išvirdavo mama, deja, Hogvartse Anyos nebuvo, tad teko tenkintis ir kitų žmonių gerais norais. Juk nenorėjo pasirodyti, kaip nedėkinga ir išlepinta šviesiaplaukė. Žinojo, kad tokia tikrai nebuvo.
  - Sabrina, - prabilo, pamiršusi, kad į profesorių nereikėjo kreiptis vardu. - Jeigu jūs rėksit, aš nieko nesuprasiu, - ramiu, tolerantišku balsu pasakė. Vylėsi, kad kerėjimo profesorė teiksis pakartoti, ką norėjo pasakyti, kadangi Russell legilimantė nebuvo, kad ir kaip to norėjo.
  Pirmakursė į ranką paėmė rausvą puodelį pripildytą braškių skonio arbatos ir gurkštelėjo jos. Galbūt profesorės arbatos pasiūlymas nebuvo tokia prasta idėja.. - pamintijo ir šiltai šyptelėjo profesorei Spellman, kuri po pirmos pamokos tikrai neatrodė tokia baisi, na ne tokia bauginanti, kaip tas vaiduoklis vis sudrumsiantis ramybę, kurioje nors burtų ir kerėjimo pamokoje.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #108 Prieš 2 metus »
Toks mergaitės elgesys, tenkino profesorę. Dar niekados nekalbėjo su tokiu mandagiu vaiku, na, apart dukrytės- Alisos. Džiaugėsi, kad yra vadinama vardu, kokį davė tėvai, o ne tiesiog profesore, ar mokytoja. Aišku, nebuvo didelio skirtumo kaip vadint, svarbu ne višta ar kokia kvaiša. Pamačiusi, kad vaikas geria, dar labiau nušvito. Šitaip parėkusi, pasijautė nejaukiai. Galbūt buvo prastas sumanymas garsiai kalbėti su šia pirmakurse, tikriausiai būtų išgirdusi ir iš pirmo karto. Tai aš nesupratau, ji čia kuriuos kerus pasirinko? Nu tebūnie pradėsim nuo lengvų... Sabrina atsigėrė arbatos. Kanapių arbata ramino buvusią varniukę ir leido nenusišnekėti, bet viskis, to neleido. Ši atsiduso, pavartaliojo knygą. Joje buvo keletą burtažodžių, kuriuos ruošėsi parodyti, išmokinti, Arletę.
- Arlete, - Taip pačiai pavadino, tik su kitokiu vardu, kaip ji, Sabriną. - Atsiprašau. Aš maniau, kad tu geriau girdi kai aš rėkiu.. ech, atleisk.- Atsiprašė mergina. Hm..- Galvojo ką dar pasakyti, devyniolikmetė. Arbata buvo jau išgerta, nuo jos šiek tiek svaigo galva. Galbūt buvo pats metas eiti prie kerų ir pasimokinti? O vėliau, pasikalbėti. Lovinsmit, mokysimės šitus.- Nutarė vilkolakė. Pala, ar aš durna? Juk... Juk jie nereikalingi bus dvikovų turnyre, geriau ką nors kito.. o gal ji išvis nemoka jokių kerų? Tik Aklimytunto?- Visai persigando kerėjimo žinovė.
- Arlete, - Pakartojo tokiu pačiu kreipiniu, ir išsitraukė savo rudą, dailią, lazdelę. - Lumos, - Tarstelėjo ir iš lazdelės išlindo švieselė.
- Arlete, ar tu moki bent šiuos kerus?- Paklausė Sabrina. Jeigu ji nemoka net paprasčiausių kerų, tai ką kalbėti jau apie rimtus kerus... nu ką gi, išmoks, pasėdės šešias valandas ir išmoks, yra protinga, tad nebus sunku.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #109 Prieš 2 metus »
  Sabrina neatrodė sunerimusi dėl to, kad šią popietę turėjo išmokyti Arletę poros burtažodžių. Galbūt profesorė net gi džiaugėsi, kas pradžiugino ir pačią Arletę. Ji niekuomet nenorėjo būti kažkokia našta, tad tokius dalykus stengėsi vertinti.
  - Viskas gerai, - tarstelėjo nesumintydama ką daugiau galėjo pridurti ir nutilo. Jai reikėjo susikoncentruoti į kerų mokinimąsi, bendravimą su Spellman ir visą kitą, galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus paprasčiausiai nebuvo nei noro, nei laiko.
  - Aha, - atsakė į profesorės klausimą ir sumurmėjo Lumos burtažodį, taip įrodydama profesorei, kad menkų žinių varniukė turėjo. Juk negalėjo visą laisvą laiką tik snausti bendrajame kambaryje. Russell stengėsi mokytis ir tai puikiai atsispindėjo rezultatuose, kurie privalėjo pradžiuginti tėvus. Daugumoje dalykų ji nepasirodydavo prastai, visuomet stengdavosi, o tarkim eliksyrų virime net stengtis nereikėjo. Juk profesorė po pirmosios pamokos nė neužsiminė, kad pirmakursė galėjo padaryti kažką ne taip, o tai, varniukės nuomone, reiškė, kad jai viskas pavyko, net nebūnant susikoncentravus į tai. Deja, tai nebuvo viralų maišymo pamoka, tai buvo kerėjimas, kuris kiekvienam ir žiobarui, ir burtininkui skambėjo daug sunkiau. Jaunoji magė tikėjo, kad burtininkas be kerų magijos pasaulyje būtų pražuvęs, tad mokėti juos nebuvo blogai.
  - Jūs turit idėjų, kokius kerus galėtumėte mane išmokinti? Man būtų gerai, kad jie praverstų dvikovų turnyre, tačiau nenorėčiau stipriai sužeisti priešininko, - išdėsčiusi mažus reikalavimus mergaitė atsiduso ir įsistebeilijo į profesorę laukdama jos atsakymo. Juk kerėjimo profesionalė tikrai galės Arletę kažko išmokyti, Russell tuo nė neabejojo.

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #110 Prieš 2 metus »
Viskas gerai, pagrindinius kerus, pirmakursė tikrai moka. Nebuvo sunku kvaršinti galvos, nuo kokių kerų pradėti. Reikės pradėti tiesiog nuo normalių, dvikovos turnyrui, kerų. Ką gi, ką gi, pradėkime.- Perbraukė pirštu, per grakščią lazdelę.
- Be abejo turiu,- Draugiškai šyptelėjo. - Nesijaudink, saulyte, su mano pagalba įmanomas dalykas, jog gali laimėti. Nors ir esi pirmakursė, smegenų turi,- Gyrė savo mokinę, kerėjimo profesorė. Kokia ji jautri, aš jos metų.. vaikui pirštą sulaužius buvau.. Prisiminimas sunervino Sabriną, ji tai greitai užmiršo ir nieko nelaukdama, pradėjo aiškinti kokius kerus geriausiai naudoti, ir... kaip susitelkti ties kerais.
- Žiūrėk, - Paėmė lazdelę, susikaupė. - Pradėsime nuo puolimo kerų, jie nėra pavojingi, lengvučiai, dvikovų turnyrui pravers,- Mirktelėjo ir atsistojo, ruošėsi kažką vėl sakyti. Paėmė nuo stalo plaukų gumytę, susirišo palaidus plaukus į trumpą, žemą, uodegytę ir atsiraitojo megztuko rankoves.
- Susikaupk, atsipalaiduok, teisingai ištark kerus. Dabar su savo lazdele, nukreipk ja į mane ir sakyk Aqua Eructo. Šitie kerai mane aptaškys vandeniu. Tikrai, nebijok ir sakyk, aš vis tiek vandens nebijau,- Nusišypsojo kaip iliustruota saulutė knygose. Bijau..- Gal kiek išsigando, profesorė. Šiek tiek atsitraukė, mostelėjo ranka, kad ši jau bandytų kerus. Galbūt tai nebuvo pats geriausias mokymo būdas, bet juk kaip sužinosi ar pavyko jei nebandysi? Vis dėl to, tai nebuvo kerėjimo žinovei problema, nes pati mokėjo kuo puikiausiai apsiginti. Devynis metus mokėsi kerėjimo ir burtų, žinių galvoje turėjo užtekti. Mintyse buvo dvi viltys, viena, kad mergaitei nepavyktų ir Sabrina nebūtų šlapia, o kita, kad Arletei pavyktų ir ji galėtų padėkoti, garbanei. Na, bandyk.. - Laukė, kol Arletė Russell išdrįs į profesorę, pataikyti kerus.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #111 Prieš 2 metus »
  Arletė nuoširdžiai šyptelėjo Sabrinai įsitikindama, kad kerų mokymasis šiandien bus visai smagus laisvalaikio praleidimo būdas. Vis kažkokia pramoga, kai dažniausiai ši mergaitė tūnodavo Varno Nago bendrajame kambaryje ir mėgavosi Ailano draugija arba skaitė įvairius vadovėlius, knygas ir kitokius leidinius pagelbėjančius lengviau įsisavinti informaciją, kurios galėjo prireikti mokantis burtų ir kerėjimo mokykloje. Juk jeigu nebūtų bandžiusi išmokti kerų ar praktikuotis jų, magė tikrai nesiregistruotų į Dvikovų Turnyrą, kuris šiai varniukei nedavė ramybės. Ne, ji nebijojo pralaimėti, tikėjo, kad pralaimėjimas žmogų sustiprina dar labiau, tačiau netroško apsikvailinti prieš visus Hogvartso mokinius, profesorius, direktorę ir kitus šioje pilyje esančius burtininkus. Galiausiai ir pati norėjo įrodyti sau, kad savyje turėjo ir aršumo, bei noro laimėti, kadangi dažniau aplinkiniai ją regėdavo kaip mažą ir nuoširdų angeliuką, kuris nė musės nenuskriaustų.
  - Aš nenoriu jūsų aptaškyti vandeniu, - kelis kart pamosikuodama lazdele, bandydama kuo taisyklingiau mostelti ja, pasakė, tačiau jau numanė kerėjimo profesorės atsakymą, juk jeigu Spellman nebūtų sutikusi, kad pirmakursė taip darytų nebūtų to pasiūliusi. - Bet gerai..
  Russell kelis kart tyliai sumurmėjo burtažodį, kurį baltaplaukė profesorė teikėsi išmokinanti, o po to mostelėjo lazdele nukreipdama ją į profesorę Sabriną, tuo pat metu garsiai ir kaip įmanoma raiškiau ištarė kerų pavadinimą. Nenutuokė, kas bus toliau, tačiau smalsumo kupinu žvilgsniu pažvelgė į mokytoją laukdama, bet kokios reakcijos iš jos. Nė nesusivokė pažiūrėti ar vandens čiurkšlė bent prilietė profesorę, visgi galbūt Russell reikėjo labiau susikoncentruoti..   

*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #112 Prieš 2 metus »
Profesorė Spellman Tomasz'ui beveik patiko - savaime suprantama, tiek, kiek šiam didžiam vaiduokliui gali patikti niekuo neypatinga gyvoji. O patiko tik dėl to, kad per pamoką baisiausiai persigando. Kas gali būti smagiau?! Panašu, kad bent vienas padaras šitoje kvailoje mokykloje žino, kaip turi reaguoti į Tomasz'o, svarbiausio pasaulyje vaiduoklio, pasirodymą.
Būtent dėl tos priežasties buvęs grifiukas po pamokos slapta sekiojo kerėjimo profesorę. Jam buvo be galo paprasta! Pakibdavo palubėje ir kuo ramiausiai stebėdavo, kur ta nevykusi gyvoji vaikšto. Planas vaiduoklio galvoje dar tik brendo, bet jis žinojo - dar išgąsdins ją taip, kad tikrai neliks pamirštas! Savaime suprantama, tokio asmens kaip Tomasz ir neįmanoma pamiršti, bet argi gali būti tikras, ką tie nevykėliai prisimena?
Vaiduoklis, aišku, jautėsi žeminantis save, kai sekiojo tą gyvąją, bet jis seniai žinojo, kad bet koks bendravimas su kitais asmenimis yra žeminimasis. Nėra nė vieno gyvo ar negyvo padaro, prilygstančio Tomasz'ui. Vaiduoklis dėl to neketino likti visiškai vienas! Argi jis tam grįžo į Hogvartsą šiame pavidale, kad liktų vienas?! Ne, jis grįžo tam, kad primintų visiems gyviesiems, kad jie nėra verti vaikščioti šia žeme!
Taigi Tomasz pastebėjo, kad profesorė įėjo į kažkokią klasę, į kurią prieš tai lyg ir atėjo ir kažkokia mergaitė. Išgąsdinti profesorę, kai ten yra ir mokinė? Tiesiog nuostabu! Spellman tikriausiai pradės klykti taip, kad visas Hogvartsas išgirs! Būtent to Tomasz'ui ir reikėjo - kad apie jo nuostabią egzistenciją žinotų visi! Buvęs grifiukas greitai nusileido prie durų ir ilgai nedvejojo. Įskrido prie uždarytas duris ir pakibo šalia profesorės.
- Laba diena, - kuo mandagiausiai pasisveikino jis.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #113 Prieš 2 metus »
Po pamokų Meg nuėjo į senąją kerėjimo klasę. Jai labai reikėjo pasimokyti Šaukiamuosius kerus, o sena, nenaudojama klasė tam kuo puikiausiai tiko. Pasiekusi kabinetą mergaitė įėjo vidun ir uždarė duris. Nors buvo tikra, kad nepažeidžia jokių taisyklių, vis tiek nenorėjo, kad kas nors ją aptiktų. Klasė atrodė visai kaip kitos - suolai, lenta, mokytojo stalas, spinta kabineto gale. Nieko ypatingo. Vienintelis išskirtinumas - klasė buvo taip seniai naudota, kad viską dengė storas dulkių sluoksnis. Meg tyliai nutipeno į kabineto galą prie spintos. Švilpiukė tikėjosi surasti joje ką nors, ką galėtų mėginti prisišaukti naudodama Accio kerus. Nuojauta mergaitės neapgavo, nes spintoje buvo sudėta krūvelė pagalvėlių. Jei nukreipsiu jas kur nors ne ten, pagalvės bent jau nieko neturėtų sudaužyti. pamanė mergaitė, ištraukė pagalvėles ir padėjo ant galinio suolo. Pagalvės kaip mat išsipurvino nuo dulkių, tačiau Meg tai nerūpėjo. Ji ryžtingai nužingsniavo į klasės priekį ir atsistojo prie mokytojo stalo. Tada išsitraukė iš apsiausto lazdelę, nukreipė į pagalvėles ir šūktelėjo:
- Accio!
Nieko nenutiko. Net dulkelė nekrustelėjo. Meg pabandė dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar. Ji šaukė, kol užkimo gerklė, tačiau nieko neįvyko. Kas čia vyksta? Po tiek kartų bandymų jau tikrai turėjo nors kartą pavykti. Ką aš ne taip darau? Švilpiukė piktai nužygiavo prie savo kuprinės, išsitraukė kerėjimo vadovėlį ir patikrino ar teisingai atlieka lazdelės judesį. Techniškai ji viską darė tobulai, bet pagalvėlės vis tiek nejudėjo. Kitas žmogus gal būtų apsiverkęs dėl tiek kartų nesėkmių, tačiau Meg nenuliūdo, o supyko. Ji tvirtai sukando dantis ir dar kartą suriko:
- Accio pagalvėlę!
Vis dar nieko. Mergaitė sugriežė dantimis. Ji neketino pasiduoti, toli gražu, ne. Tačiau ją labai pykdė tai, kad ji negali panaudoti paprasčiausių kerų. Ir tada Meg prisiminė seniai seniai skaitytą knygą "Garsių burtininkų garsios citatos". Mergaitė prisiminė, kad toje knygoje buvo penkiolikmečio Hario Poterio pasakyta mintis: "Burtažodžiai ir kerai dar ne viskas. Yra kai kas svarbesnio. Turite tikėti savimi." Meg suprato, kad ši frazė dabar puikiai tinka ir jai. Švilpiukei nepavyko, nes ji netikėjo, kad jai pavyks. Mergaitė ryžtingai atsistojo ir iškėlė lazdelę. Ji giliai įkvėpė, pajuto savo energiją, suprato, kad ji yra stipri ir iškvėpdama šūktelėjo:
- Accio pagalvę!
Jai pavyko! Pagalvė zvimbdama atsklendė iki jos ir Meg nuleido ją ant grindų, prie savo kojų. Švilpiukė pergalingai nusišypsojo. Ji pabandė dar kelis kartus, o kai pagalvės klusniai atzvimbė, mergaitė ėmėsi kitų daiktų. Po dešimties minučių ji jau stovėjo atsupta visokiausių daiktų, buvusių kerėjimo kabinete. Nudžiugusi dėl sėkmės, Meg visą dieną treniravosi ir mokėsi kitų kerų: Sustingdymo (stingdydama muses), Atsikratymo (skraidindama viską, ką prisikvietė su Šaukiamaisiais kerais atgal) ir Skydinių (priversdama ką nors į save skristi ir tada tai atmušdama). Visi kerai jai ėjosi kaip iš pypkės ir dienai pasibaigus Meg suvokė išmokusi daug daugiau nei per pamokas. Pergalės džiaugsmo lydima ji sugrįžo į Švilpynės bendrąjį kambarį.
Some things never change.


*

medeina11

Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #114 Prieš 2 metus »
Po ilgų pamokų ir  didelio mąstymo Gloria labai norėjo pailsėti, bet už tad dar jos laukė nemažas skaičius namų darbų. Kodėl mokytojai turi užduoti tiek namų darbų. Iš viso kam užduoti tuos prakeiktus namų darbus ? Susierzinusi savęs klausė varniukė eidama koridoriais. Nes bendrajame kambaryje ar savo kambaryje ji negalės susikaupti, o bibliotekoje buvo labai daug žmonių. Dėl to mergaitė bandė ieškoti kažkokios ramios vietos kur galėtų greitai padaryti namų darbus. Eidama painiais dar vienuolikmetei nelabai žinomais koridoriais ji rado gražias ąžuolines duris. Manau čia niekas netrukdys nutarė rudapalukė ir atvėrusi duris įėjo į erdvią patalpą. Šiek tiek apsižvalgiusi Mechel pavardės savininkė nutarė, kad čia yra klasė. Tikiuosi, kad ji jau nebe naudojama. Po savo minčių garbanė atsisėdo prie galinio suolo ir iš kuprinės išsitraukė namų darbus ir plunksną su rašalu. Iš pradžių britė atliko visus rašinius ir kitus namų darbus kuriuose reikia rašyti. Eh jau taip norėčiau baigti ir pailsėti, bet deja dar liko. Liūdnai pagalvojo pirmakursė ir pažvelgė į savo užrašus kur buvo parašytą taip:
Citata
Išmokti burtažodį Episkey .
Na tereikia susirasti knygą ir paskaityti apie jį. Galvodama paėmė kerėjimo knygą našlaitė ir pradėjo ramiai ir lėtai skaityti.

*

Neprisijungęs Charlotte Wolfman

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #115 Prieš 2 metus »
   Šarlotė pasišniurkčiodama ėjos koridoriais. Ką tik ją užgauliojęs viresnis klastuolis jau buvo nuėjęs. Ji buvo įsižeidusi, o kaip būtu dabar gera sugrįžti ir užvožti jam už visas pravardes. Betgi ji taip negalėjo. Negalėjo gauti arešto pirmąją savaitę. Tai būtu taip nepakeliama. Mokytojai tikriausiai daugiau nepriimtu maęs į avo klasę! Tai buvo neįmanoma, bet Šarlotės galvoje vis dar sklandžiojo abejonės. Gal vis dėlto sugrįžti. gal niekas nepastebės kaip ji jam atkeršijo? Bet net jei ji tam pasiryžtu jis buvo daug aukštesnis, stipresnis ir galingesnis už ją. Kartais jai taip nusibosdavo būti pastumdėlę. Juk ir praitoje mokykloje jai nekaip sekėsi su kitais, o Hogvartse dar atsirado burtais padedantys užgauliotojams!
   Paskui ją kaip visada sekė vienas iš jos kačių - šį kartą - Merci. Kitos slankiojo kieme - vos lietaus nulytoje žolėje. Buvo jau po pietų. Ką tik. Ir Šarlotė nesivargino prisiminti kada bus vakarienė. Dabar jai tereikėjo vietos kur galėtu pabūti visiškai viena, niekeno netrukdoma, kur galėtu tyliai išverkti savo vargus. Tiksliau vieną. nebepakentė minties apie Klastūnyną. O dar tas...
   Jai galvoje it viesulas sukosi begalė minčių. Šmėstelėjo viena į kurią ji visiškai neatkreipė dėmesio ir ši su viesulo vėju nuskriejo toliau. Tik staiga jis paputė į kitą pusę ir ta mintis vėl šmėstelėjo pirmakursės galvoje. Kur aš?! Ji dar nelaba pažinojo koridorius. Iš tiesų tai teisingiau būtu sakius visai nepažinojo. Tik vieną kelią ji jau beveik suprato. Tarp pagrindinių pamokų kabinetų. Bet ką jai daryti dabar?
   Arčiaus buvusios duris buvo ąžuolinės ir dailiai išraižytos nesuprantamais burtininkų ženklais. Ant jų taip pat buvo išraižyti keli vardai drauge. tai tikriausiai buvo naujesni įrašai Hogvartso mokinių.
   Ji suabejojo. Bet vis tiek paspaudė rankeną. Gal šios duris veda į jai pažįstamą koridoriu? Ji atsargiai jas spustelėjo. Neužrakinta. Tuomet atidarė. Viduje buvo šilta. Sklendėjo dulkės ir Šarlotė vos nenusičiaudėjo. Staiga ji suakmenėjo. Suole sėdėjo mergaitė. Šarlotė nebuvo tikra, kad ši ją pastebėjo. Bet po akimirkos... Taip! Ji mane pastebėjo.
   - Atleisk jei sutrukdžiau, - žiobariukė visai pamiršo mandagu pasisveikinimą. - Aš galiu išeiti.
   Ji jau norėjo uždaryti duris, bet staiga pagalvojo o kas jei ta mergaitė nori, kad likčiau. Gal geriau palaukti atsakymo? Bent jau susirasčiau draugų. Bet kokie šansai? Bet vis dėlto. Jos kojos liko tvirtai pastatytos ant žemės, o durys užvėrimo pozoje.
The feeling of missing someone or something

*

medeina11

Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #116 Prieš 2 metus »
Kai jau tekstas ėjo į pabaigą Glorią išgirdo, kad kažkas atvėrė duris. Pasirodo čia nėra rami vietą kur galima pabūti vienam. Šiek tiek nusiminusi pagalvojo garbanė ir patraukusi akis nuo teksto pažvelgė į trukdytoją. Pasirodo ji buvo mergaitė, atrodė, kad buvo varniukės bendraamžė, turėjo mėlynai žalias akis ir tokias pačias rudas garbanas bei nemažai strazdanų ant skuostų. Na ji galėtų ir išeiti. Šiek tiek susierzinusi pagalvojo jaunoji Mechel po bendraamžės žodžių. Našlaitė jau norėjo pasakyti, kad ji užsiėmusi, bet kažkodėl ji pasakė visai kitus, neplanuotus žodžius :
- Ai nieko gali užeiti. Aš Gloria.
Ką aš pasakiau ? Kaip gaila kad negaliu pakeisti žodžius. Eilinį kartą savo žodžių pasigailėjo britė. Na bent jau jos neišvariau ir elgiausi gan mandagiai ir maloniai. Bandė išvysti teigiamą pusę pirmakursė, bet vis tiek ji žinojo, kad toliau mokytis ji nebegalės. Dėl to ji ramiai pasakė:
- Gal gali būti tyli, nes aš noriu išmokti vieną burtažodį.
Tikiuosi ji man iš tikrųjų netrukdys. Pagalvojo mergaitė ir vėl pradėjo skaityti tekstą apie privalomą burtažodį. Varno nago mokinė po kiekvieno sakinio dar pažvelgdavo į rudaplauke ir po to vėl grįždavo prie teksto.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #117 Prieš 1 metus »
Ryan'as jautėsi tragiškai. Po įvykdytos pirmosios užduoties viskas tapo tik blogiau. Kiekvieną naktį tas pats bjaurus sapnas - rūkas, kuriame vis pasirodo kažkokie keisti vaizdiniai ir šešėliai. Kiekvieną naktį jis pasineria į tą rūką ir nebegali iš jo išnerti. Nuo viso to Jones pavardės savininkas labai pavargo, tačiau suprato, kad jam reikia kaip nors išsiaiškinti šių sapnų reikšmę, kadangi tada jis galės bent jau bandyti išsiaiškinti sapną. Gal po jo išsiaškinimo viskas baigsis? Gal tada vaikinukas ir vėl galės ramiai sudėti savo bluostą ir ramiai ilsėtis? Gauti miego, kurio jam taip trūksta? Jam tikrai labai reikėjo normalaus nakties miego. Rudaplaukis sunkiai atsiduso pasitvarkydamas savo plaukus. Miegas kartais paimdavo viršų ir vaikinukas tiesiog atsijungdavo pamokų metu. Šviesiai rudų plaukų savininkas buvo pasibaisėjęs tokiais dalykais. Anksčiau taip niekada neįvykdavo, bet dabar dėl to kvailo Burtų trikovės turnyro jis visiškai negaudavo miego ir realiai tiesiog tai jam ėmė trukdyti gyventi. Jis norėjo visą šią kančią kuo greičiau užbaigti. Jam liko dvi užduotys. Po jų jis bus laisvas vaikinas, kuris galės ramiai miegoti. Tada jis bus pailsėjęs ir visas jo gyvenimas ir vėl nusidažys visomis vaivorykštės spalvomis. Na, žinoma jei kažkas dabar būtų šalia jo galbūt ir dbar, net per Burtų trikovės turnyrą jo gyvenimas būtų gana spalvotas. Kokių nors kvepalų kvapas įstrigęs į galvą, o tas plaukų švelnumas ir akių gilumas... Švilpis atsiduso. Jau seniai suprato, kad yra niekam nereikalingas ir meilės greičiausiai niekada nesuras, bet niekas juk netrukdė jam svajoti apie dalykus, apie kuriuos jis norėjo svajoti. Juk tas pirmosios ir nepirmosios meilės saldumas kiekvienam susukdavo mintis. O tie nekalti žingsniai link prisipažinimo meilėje būdavo patys sunkiausi, bet ir maloniausi. O tos naktys, kurios nors ir būdavo bemiegės, dėl meilės džiugindavo jaunuolį. Viskas būdavo gerai, tačiau dabar bemieges naktis lydėdavo ir košmarai. Kartais košmaruose jis matydavo ir praeito Burtų trikovės turnyno fragmentus. Švilpynės čempionas pradėjo tikrąją tą žodžio prasme nebekęsti miego ir nakties. Viskas buvo taip sunku ir komplikuota.
- Kodėl visa tai turi nutikti man? Kodėl viskas turi būti taip sunku ir komplikuota? Kodėl košmarai skirti būtent man? - susinervinęs pats savęs klausinėjo jaunuolis vis tampydamas savo plaukus. Galiausiai rudų akių savininkas tiesiog atsisėdo ant palangės nebegalėdamas savęs pakęsti ir pakęsti visko kas yra su juo susiję.
There's no such thing as fate.

*

Neprisijungęs Zoey Richter

  • VII kursas
  • *
  • 186
  • Taškai:
  • Kartais visko baigimas geriau nei kančia
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #118 Prieš 1 metus »
Švilpė trynėsi Hogvartso kampais. Ji nežinojo kur galėtų leisti savo laiką, kadangi norėjo pasislėpti nuo visų žmonių akių. Ji tiesiog norėjo būti viena, kadangi jos vis tiek niekas nepasiges, o buvimas vienai padėdavo jai nurimti. Mėlynplaukė susitvarkė savo mėlynus ir labai susivėlusius plaukus.
Galiausiai Richter pavardės savininkė pasiekė vietą, kurioje leido nemažą savo laiko dalį - senąją kerėjimo klasę. Na, ji nevisuomet leisdavo savo laiką būtent kerėjimo klasėje. Kartais tai būdavo kokia nors apleista transfigūracijos ar herbologijos klasėje. Žodžiu, jai nebuvo svarbu kokio dalyko dalyko klasė tai buvo, jai buvo svarbu tik tai, kad ji toje klasėje būtų viena.
Galiausiai Zoey uždėjo savo ranką ant durų rankenos. Mergina nedrąsiai atvėrė duris, kadangi bijojo, jog kažkas vis tik gali būti klasės viduje. Kartais pasitaikydavo tokie variantai. Deja ir dabar ten buvo žmogus. Tas švilpis dalyvaujantis Burtų trikovės turnyre. Išgirdusi jo žodžius žalių akių savininkė įėjo į vidų ir prunkštelėjo.
- Žinai, man keista, kad toks žmogus kaip tu skundžiasi košmarais ar gyvenimu. Tu turi tiesiog viską, o kiti neturi nieko, - irzliu ir dirgliu tonu pasakė mergina susiraukusi. - O košmarai atsiranda todėl, kad mūsų mintys žaidžia su tavim pačiu. Bet neleisk joms to daryti.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • ****
  • 399
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #119 Prieš 1 metus »
Pirštais vaikinas tikrąją ta žodžio prasme pešė savo plaukus iš galvos. Jis jautėsi tikrai prastai. Jis labai norėjo dabar ir čia pabėgti nuo gyvenimo. Staiga pasigirdo kažkoks mergaitiškas balsas, kurio pasakyti žodžiai vaikinui nelabai patiko. Jones pavardės savininkas ėmė įnirtingai purtyti savo galvą.
- Tu nieko nežinai apie mane. Visi mato tik tai, kad aš daug gyvūnų turintis mokinys, kurio tėvai jį labai myli ir vis jam perka tokį gyvūną, kokio jis užsigeidžia. Taip pat aš toks šaunus, nes aš buvau išrinktas dalyvauti Burtų trikovės turnyre. Juk aš čempionas ir panašiai, bet taip nėra. Visa tai yra taip painu ir sunku. Iš tiesų, aš viską turiu užsidirbti ir gauti pats. Niekas man nieko neperka ir nėra taip kaip visi galvoja. Dėl Burtų trikovės turnyro mane medžioja košmarai, kurie man kiekvieną naktį neleidžia ramiai sudėti bluosto, - pasakė vaikinas pažvelgdamas į merginą kiek paraudusiomis akimis. Taip, jis verkė. Košmarai tiesiog užgraužė jį iš vidaus. Viskas graužė jį kaip koks kirminas, kuris galiausiai sugrauš jį iki galo. Iš jo liks tik kauleliai, neliks daugiau nieko.
Išgirdęs kitą mėlynplaukės repliką, Ryan'as kilstelėjo savo antakį. Suprato, kad kitos švilpės žodžiuose gali būti tikrai nemažai tiesos.
- Sapnus valdo mūsų mintys? Bet juk mes valdome savo mintis, tai kodėl mes vis tiek sapnuojame  tuos košmarus? Kodėl mes negalime jų tiesiog sustabdyti? - jaunesnės mokinės paklausė Burtų trikovės čempionas. Jis buvo kiek susinervinęs, tad jo balsas šiek tiek trūkinėjo, tačiau jam tikrai reikėjo atsakymų. Galiausiai jis suformulavo kitą  klausimą, kuris ilgai kirbėjo jo galvoje, tačiau vis bijojo išlysti.
- Ar mūsų košmarai gali kažką reikšti? Ar jie gali turėti kažkokią ateities pranašavimo galią? - pasidomėjo šviesiai rudų plaukų savininkas ranka persibraukdamas per savo plaukus. Jis ėmė labiau nervintis, tad taip dažnai ir veldavo savo plaukus ar juos tvarkydavosi. Jones pavardės savininkas pradėjo kramtyti savo lūpą. Jis bandė nukreipti savo mintis kur nors kitur, tad lūpos kramtymas jam turėjo padėti tai padaryti. Deja, nepadėjo. Vaikinas ir toliau temąstė apie savo košmarus ir dalykus, kurie jį liūdino. Tačiau dabar jis įžvelgė ir šviesos šiuose sapnuose. Jei jie vis tik pranašauja ateitį, galbūt juos išsiaiškinus jis galėtų bandyti išvengti scenarijų esančių košmaruose tikrame gyvenime. Galbūt tada viskas būtų daug paprasčiau nei yra dabar.
There's no such thing as fate.