[Žaneta Froz]

Nekaltas profesorės pasisveikinimas sukėlė griūti jos viduje. Sudaryti jauki ir rami aplinka buvo sugadinta, ir Žaneta jautė kaip tuoj padarys kažką kvailo ir neadekvataus. Pirmiausia pajautė įprastus pykčio priepuolio ženklus, prakaituotos rankos, įsitempę raumenys ir kvailai raudonio išmušti žandai. Ir žinoma, neapsieinama be nepaprasto verdančio įsiūčio. Šis kartas buvo kitoks, nes mergina suprato, kad elgėsi kvailai, ir jos pyktis yra visiškai niekuo nepagrįstas. Bet, nors ir tai suprato, nieko pakeisti negalėjo. Nors ir čia sau melavo, žinojo, kad kvėpavimas ir dėmesio nusukimas galėtų padėti, bet tuo momentu jai buvo nusispjauti į kvėpavimo pratimus. Tuo metu ji norėjo nurauti mokytojai galvą. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl žinojo, kad elgiasi kvailai. Tikrai galvoji kažkaip pakenksianti kerėjimo profesorei? Ir dar su savo įgūdžiai? Apgailėtina. Nors irgi suprato, kad mintys logiškos, veik negalvodama išsitraukė lazdelę ir mostelėjusi nukreipė į profesorę.
- Expelliarmus! - Balsas nors ir turėjo būti pasyvus, nuskambėjo skardus ir neužtikrintas. Ir toliau nieko nelaukdama, net nepažiūrėjusi ar jos kerai suveikė, ji šoktelėjo nuo stalo, įtempusi visus raumenis pasistengė jį apversti. Iš pradžių jai nepavyko, bet panaudojusi savo aukštą ūgį, mergina stalą kilstelėjo ir kuo smarkiau nuvertė. Gerai nežinojo kodėl tai daro, bet garso ir dulkių efektai jai patiko, todėl nusprendė, kad pasirinkimas buvo geras. Nustebus buvo ir dėl to, kad stalą jai pavyko apversti. Šis buvo senas ir masyvus, bet jau pradėjęs šiek tiek pūti, todėl lengvesnis negu seniau. Padėjo ir jos įsiūtis užvaldęs kūną.

[Ariella Annė Brown]

Išgirdusi burtažodį - Expelliarmus mokytoja šiek tiek išsigando, na, bet jeigu nori kovos, tada tu ją gausi - galvojo ji. Žana tikėjosi savo rankoje jau nebelaikyti lazdelės, kadangi šie kerai turėjo nuginkluoti burtininkus ir burtininkes, tačiau lazdelė gulėjo jos rankoje net nepajudinta. Mokytoja nusprengė ją smarkiau paimti į ranką ir tarė:
 - Negi nori kovos su kerėjimo profesore? Aišku, aš nieko prieš, kadangi pati ją ir pradėjai. Tai bus puiku praktika mokslo tikslams. Tik stalų vartyti manau, kad nėra būtina, vis gi tai ne kerėjimas, -tarė mokytoja ir atsiduso.
Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė tikėjosi, kad Žaneta (mergaitės vardą kažkokiu stebuklingu būdu atsiminė) pastatys stalą į vietą, bet palaukusi kelias minutes tarė:
 - Vingardium leviosa. Na, dabar teliko nuleisti stalą, o tas rūkas sudarytas iš dulkių primena senus laikus, kai dar Voldemortas norėjo nugalėti Harį Poterį. Beto, noriu tau parodyti, kaip iš tikro veikia Expelliarmus kerai.
Mokytoja nutaikė savo lazdelę, kurioje buvo fenikso plunksną į Žanetą ir ištarusi burtažodį lengvai išmušė mergaitę iš vėžių.
Kadangi per dulkių debesį nebuvo įmanoma nieko matyti Žana pasakė ,,Lumos" ir buvo bent kiek šviesiau.

[Žaneta Froz]

Kerų pagalba, į vietą pastatytas stalas buvo įrodymas, kad jos kerai nepavyko. Tiesą sakant mergina beveik nesistebėjo, vis dėl to rovėsi ant kerėjimo profesorės. Po to sekė ir lazdelės išplėšimas iš rankų. Tai jos nenustebino, bet ir per daug nenuvylė. Su kerėjimu labai nedraugavo ir net draugaudama negalvojo, kad pridarytų labai daug žalos suaugusiai moteriai, puikiai išmanančiai kerėjimo meną. Dabar, jos vienintelė apsauga ir puolimo taktika buvo naudotis dulkėmis. Jos sukilusios sukėlė sunkumu matyti kas yra kur. Tačiau jai pasisekė, kad sėdėjo prie arčiausiai lango esančio suolo. Dabar vėjelis sklindantis pro nedaug pravertą langą kiek prapūtė dulkes, o paskutiniai šviesos ruoželiai krintantys pro langą, grifiukės regėjimo lauką tik dar labiau praplatino. Pirmiausia Žaneta nusprendė pakeisti savo buvimo vietą. Tai nebuvo labai netikėtas ir originalus žingsnis ir jos priešininkė tikriausiai apie tai jau bus pagalvojusi, bet tikėjosi, kad tai bent kiek pagerins jos situaciją. Susilenkusi kuo arčiau žemės, žasele nužingsniavo prie tolimesnės sienos, prarado lango apsaugą, bet atsidūrė profesorei už nugaros, todėl apibendrinus kiek džiaugėsi savo pasirinkimu.
Pyktis vis dar buvo pagrindinė jos emocija, bet ji vis daugiau stebėjosi, kad šį kartą jis jos nevaldo. Ji veikė grynai blaiviu protu ir viską suprasdama, net pati galvodama įvairias įvykių sekas. To dar niekada nebuvo, nė per vieną pykčio priepuolį. Gerai, apie savo vidines dilemas galėsi galvoti vėliau, dabar - veiksmas. Nemanau, kad profesorė tave išleis taip ramiai. Kiek prasiblaškius dulkių miglai ji pastebėjo jos ieškančią rudaplaukę. Veiksmų ėmėsi iš karto, jų gerai neapgalvojus. Iš savo slėptuvės šoktelėjo staigiai ir nubėgo prie suolo esančio arčiausiai profesorės. Suprato tuoj pasielgsianti neapgalvotai ir labai labai kvailai, bet be lazdelės (na ir šiaip), jai teko pasikliauti savo fizinėmis jėgomis. Nusprendė pasinaudoti netikėtumu ir žemės trauka. Todėl daug negalvodama užšoko, visų pirma ant suolo, tada ant stalo, ir galiausiai, tiesiai ant moters. Ne pirmas kartas kai mergina naudojasi šia taktika ir tikėjosi, kad ir dabar tai padės jai, bent trumpam, pirmauti. Šoko ant nugaros ir apsivijo rankomis suaugėlės kaklą.

[Ariella Annė Brown]

Žana labai ramiai stebėjo mergaitės kovų menų sugebėjimus, tačiau ji tikėjosi kerų kovos, todėl tarė:
 - Pasiimsi lazdelę ar ne? Aš čia ne muštis su tavimi atėjau.
Ji šiek tiek nutilo, nes pajuto pakankamai sunkų daigtą ant nugaros. Ar ji ant manęs užšoko? Kas jai su protu negerai?- rėkė mintyse burtininkė. Ji neturėjo žodžių, per rūką mintyse bandė sudelioti normalius ir suprantamus žodžius į suprantamus ir logiškus sakinius. Po gal penkių minučių Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė įkvėpė ir prakalbo:
 - Staigiai nulipk nuo manęs, dar nukrisi, o paskiau ir ligoninės sparnas nebepadės.
Ji nukėlė mergaitę nuo nugaros, nes dar nežinai ko ji galėjo prisigalvoti ir pakėlė jos lazdelę, lyg pati to padaryti nesugebėtų. Ji šiek tiek nusivylė, kadangi norėjo burtų kovos, tačiau norėjosi, kaip geriau, o gavosi, kaip visada. Todėl profesorė atsiduso ir pažvelgė į Žanetą savo šokoladinėmis akimis:
 - Aš jau eisiu, o tu geriau pasitreniruok, nes kol kas nugalėti tave yra labai lengva.
Moteris apsisuko ir atsidarė nenaudojamos klasės duris ir iškeliavo kažkur, tiesą sakant net nežinojo, kur.

[Žaneta Froz]

Nors kova baigėsi be konkretaus nugalėtojo, ji jautėsi pralaimėjusi. Profesorės ramiai ištarti žodžiai privertė ją susigėdinti. Nors teoriškai ji kova ir laimėjo, tai yra pasiekė tai ko norėjo, bet jautėsi dar blogiau. Pyktis maišėsi su gėda ir savikritika. Ji negalvojo ką darė, tai tiesa, ir dabar jei galėtų atsuktų laiką ir nešoktu ant mokytojos nugaros. Deja, laiko atsukti nemokėjo, todėl liko kita išeitis - pasiskandinti liūdėsiu ir jame pasislėpti. Kerėjimo profesorė, nors ir nenorėjo, palietė labai skaudžią temą. Kad nemokėjo kerėti ji žinojo, kartais Žaneta net pagalvodavo, kad yra nevertelė. Bet tie keli, tikriausiai ant rankos suskaičiuoti galimi, kerai šią hipotezę paneigdavo. Niekada labai dėl to nesijaudindavo, turėjo kitų sričių kuriose buvo, bent kiek geresnė, tačiau tokie žodžiai sklindantys iš kerėjimą dėstančios moters kiek žeidė. Ne jos kaltė, kad esi nevykėle. Su tokiomis mintimis šviesiaplaukė grįžo prie stalo kurį nuvertė, ir profesorė paskui pastatė, ir atsisėdo. Grįžo prie savo pradinės veiklos. Grožėjosi vaizdu ir pyko ant savęs ir pasaulio.

[Sabrina Wolfhard]

Oras buvo per daug šaltas, lauke lijo, tad net nesinorėjo išeiti iš Hogvartso ribų. Neseniai atkeliavusi Sabrina, vaikščiojo koridoriais kol galiausiai surado senąjį kerėjimo kabinetą. Mergina net ne abejodama užėjo ten, ir pasidarė sau arbatos su pačiais mėgstamiausiais kerais. Žinoma, atsisėdo prie stalo ir gurkšnodama vėl užsirašinėjo dienoraštyje savąsias idėjas ir visokiausius keistus jausmus. Jog profesorė sirgo depresija, buvo puikiai aišku, bet su mokiniais ar mokyklos darbuotojais ji stengėsi kaip tik įmanoma atrodyti laiminga, kaip saulės spindulėlis. Prie Sabrinos kojų buvo ir prisiglaudusi katė Luna ir šildė merginai kojeles. Dienoraštis kol kas buvo išrašytas dvejais puslapiais, juose buvo parašyta apie septyniolikmetės vienatvę ir ligas. Na ir žinoma, baimę, bet vienintelė buvo baimė ta, jog ją suras pusbrolis kuris yra išprotėjęs. Užsirašiusi kelis puslapius savo jausmų, užvertė dienoraštį ir toliau gėrė arbatą. Arbatos pasidariusi buvo net gi per daug, tad toks jausmas buvo, jog ji nepasibaigs. Ach, ir kaip gi man reikės bendrauti su mokiniais, kaip reikės neparodyti tikros savęs, o juk kai aš susinervinu mane apsėda prie polis.. na, gal mokiniai visus šiuos tris mėnesius bus gyvi. Spellman ilgai pagalvojusi, pradėjo kažkokias keistas būtybes piešti ant stalo, ji nesuprato kodėl tai daro ar tai buvo vėl eilinis prie polis ar jai kažkas buvo negerai.
- Ką aš čia darau? - Paklausė savęs plonu balsu, Sabrina.
Ji kaip mat nustūmė pieštuką toliau nuo savęs ir stengėsi neprisiliesti daugiau prie stalo, vis dėl to stalo purvinti ji nenorėjo. Iš merginos nosies pradėjo bėgti ne iš šio ne iš to kraujas, nors tai būdavo gana dažnai, nuo nervų ir nervinių ligų. O ne, aš skaičiau apie vampyrus gal dešimt knygų ir žinau, kad Hogvartse yra tikrai ne vienas vampyras, jeigu aš pradėsiu vidury pamokos kraujuoti? Spellman išgirdo kaip kažkas atidarinėja duris, o ši kuo greičiau nusivalė nuo nosies kraują ir toliau atsisėdusi gėrė arbatą. O jei, net gi tokį ramų vakarą kažkas ateina man trukdyti...

[Ariella Annė Brown]

  Žana negalėdama patikėti savosiomis akimis žingsniavo jau ištyrinėtos pilies koridoriais. Ji stebėjo daug vaikų, girdėjo jų linksmus ir pažįstamus balsus. Negalėjo pasakyti, kaip jautėsi tačiau, gal tai buvo ir į naudą. Vis dar šiek tiek suskausčiusi mergina, kaip visad be šypsenos veide šmirinejo koridoriais rankose laikė Debesėlį. Mažasis jos draugas tikrai padėdavo jai tada, kai buvo nelengva, o Varno Nago koledžui priklausiusi menininkė žinojo, kad dar kartą dėstyti Hogvartse tikrai bus ne atostogos. Ir, kam jai to reikėjo būtent dabar? Negi negalėjo palaukti metus ar kelis ir būti užtikrinta, kad burtų ir kerėjimo mokykloje norės išmokyti vaikus kažko, ką puikiai mokėjo pati?
  Kad ir, kaip būtų buvę rudaakė stengėsi gyventi šia akimirka. Juk ji gyvenime daugiau niekad nebepasikartos. Paskendusi savo mintyse ir švelniai ranka perbraukdama per kreminės spalvos feneko kailiuką mergina priėjo klasę, lyg ir prisiminė, kad šioje jau kartą buvo atsidūrusi ir lygtais naudojo kerus, tačiau šiuo momentu ne burtažodžiai merginoje labiausiai rūpėjo.
  Naujoji Astronomijos profesorė lėtai patraukė kerėjimo klasės durų rankeną ir, neskubėdama atidarė duris. Ji čia buvo, tik kelias dienas, naujų veidų išvydo vos kelis, vis gi daugelį mokinių jau buvo regėjusi tada, kai dėstė Kerėjimą, tad be jokios nuostabos veide pažvelgė į jauną asmenybę, vis dar kažkuo primenančią mokinę.
  - Labas vakaras, - šaltu tonu, kaip ir buvo įprasta prakalbo, ir nužvelgė mergaitę ar merginą, nesugebėdama suprasti ar tai ką tik Hogvartsą pabaigusi profesorė ar burtų ir kėrėjimo mokyklos mokinė.
  Lyg niekur niego nuleido feneką ant žemės ir apsidairė. Taip, trisdešimtmetė čia lankesi tikrai ne pirmą kartą.

[Sabrina Wolfhard]

Pro duris, įėjo, aukšta, astronomijos profesorė. Mergina, aptvarkė šiek tiek stalą ir pasižiūrėjo linksmai į moterį.
- Labas vakaras? Aš tai skaitau, kad dar tik diena, iš tiesų, pradedu vadinti vakarą, kai būna bent antra nakties, taip aš keista. Aš Sabrina Spellman, galbūt žinote mano pusseserę Christiną? Arba mano seserį Veronicą? Tai esu jų giminaitė, Veronicos sesuo. Galbūt ir atrodau pernelyg jauna, bet man aštuoniolika, vis dar džiaugiuosi, kad esu kerėjimo profesorė ir galiu mokyti mokinius, na, o jūs astronomijos profesorė, tiesa?
Trumpaplaukė neišgirdusi atsakymo, atsistojo, užkaito arbatinuką ir paėmė du gražius, raudonus puodelius. Į puodelius įdėjo vieną šaukštelį cukraus ir juodos kavos miltelius, na ir žinoma, užpylė visa tai karštu, užvirintu vandeniu.
- Na štai, dabar reikia, kad atšaltų, o šiaip, gal kuo dirbate be profesoriavimo? Nes aš pavyzdžiui, žiobarų pasaulyje esu žurnalistė, laidų vedėja, beje, vaišinkis mano firminiais saldainiais, daviau mokiniams juos per kerėjimo pamoką, pirštus apsilaižė, tobuli. Kitą pamoką planuoju atnešti sūrelių.
Spellman buvo per daug bendraujanti asmenybė, kavos puodelio buvo net neprilietus, norėjosi tik kalbėti ir kalbėti. Mergina išsitraukė savo rankinuką ir pasiėmė dėžę, kurioje buvo keistas, juodas žaidimas. Stalo žaidimą, Sabrina padėjo ant stalo ir tarė:
- Labai įdomus magiškas žaidimas, galima jame kviesti dvasias, jei laimi, apdovanoja tave vaiduoklių apsilankymu, jei pralaimi, atima iš tavęs tai kas tau brangu, nedelsk ir pradėk žaisti, beje, išsirink statulėlę, šita vadinasi Kaukas, šita Lunis, šita Vaidilas, šita Juodlampis ir kitų neatsimenu, bet visos kažką reiškia, bandau išsiaiškinti būtent ką.
Aštuoniolikmetė nustojo kalbėti ir gurkštelėjo savo kavos, atsigėrusi pasižiūrėjo į moterį ir mostelėjo ranka, duodama ženklą, kad ši pradėtų žaisti.

[Ariella Annė Brown]

  Menininkė prisėdo ant vienos iš senojoje kerėjimo klasėje stūkstojančių mokiniams pritaikytų kėdžių ir atsirėmė į jos atlošą. Persibraukė per veidą ir primerkė akis, jautė, kokia pervargusi buvo,jautėsi lyg nesavame kailyje. Kažkodėl atrodė, kad kažkas pasikeitė, ji niekad nesijautė tokia pavargusi anksčiau, tačiau niekaip nesugalvojo priežasties, kodėl taip galėjo būti. Juk viską darė ir bandė ne pirmą kartą, tai kur buvo problema?
  - Šiek tiek neįprasta, kai pats burtininkas prisistatydamas išduoda manąs, kad yra keistesnis, nei kiti, - nesusivaldžiusi tarė ir įtariamai nužvelgė Spallman. Dabar, kai aštuoniolikmetė užsiminė apie savo neįprastumą dizainerei buvo privalu sužinoti, kuo ji iš tikro išsiskyrė iš kitų. Deja, kol kas neįžvelgė nieko ypatingo. Išvaizda buvo įprasta, baltą atspalvį turintys plaukai labai tiko prie Sabrinos melsvų akių. Mergina buvo smulkutė, tačiau tai buvo suprantama ir tikrai nereikėjo to skaityti keistumu. Tai ką gi naujoji kerėjimo profesorė turėjo omenyje pasakiusi tokį įdomų prisistatymą? Ar tai buvo užduomina, ar tai buvo kažkoks nevykęs juokelis? Žanos mintys susimaišė ir ji pasidavė. Galvojimas labai vargino, vargino jau išvargintą profesorę, po sunkios darbo dienos.
  -Pagrinde aš esu modelis, taip pat dizainerė, - šyptelėjo, norėjo papasakoti daug daugiau. Visgi tos tylos, kuri galėjo, bet kurią akimirką aplankyti šią patalpą mergina visdar negalėjo pakęsti, tad kelias sekundes prasedėjo mąstydama, kaip pratęsti šią temą, kadangi šiuo, bei tuo Žana pasigirti tikrai turėjo teisę.
  -Kiauliasodį kada užsukusi galėsite išvysti mano darbovietę, kur galėsite nusipirkti įvairiausių suknelių, - mintyse nusijuokė pagalvodama apie tai, kad ką tik sau pasidarė mažytę reklamą. Nežinojo ar išvis ką nors darė gerai, tačiau stengėsi išlikti pozityvi, kad ir kokia situacija buvo. Deja, šitai padaryti buvo nelengva.
  Ta neapykanta užplūdo netikėtai. Atrodo, mergina norėjo viską ką mano apie profesorę jai tiesiai į nieko nežadančias melsvas akis, tačiau stengėsi valdytis. Jai reikėjo nusiraminti, o ir sprendimų pavargusi priimti nenorėjo. Per trisdešimt metų jau suprato, kad tai daryti yra labai neapsimoku. Juk mergina tada tikrai pasigailėtų, o tada nežinia, ką galėjo padaryti ir sau ir kitiems...
  Saldainio aišku neėmė, dar nebuvo tokia neišmanėlė, kad vaišintųsi visai skaniai atrodančiais saldainiais iš net nepažįstamos būtybės, kuri gal būt Hogvartse lankėsi ne vien tik dėl to, kad išmokytų mokinius kerėjimo meno. Norėjosi paklausti ką iš tikro čia veikia, ar turi misiją ar ką, nes matėsi, kad Sabrina čia nebuvo iš geros valios.
  - Tavo dvasių žaidimėlių, deja, net nežaisiu, geriau išgerkime arbatos ir ramiai pasišnekučiuokime, - visiškai nekaltu žvilgsniu, užslėpta ironija pažvelgė į burtininkę, kuri matyt, iš tikro nebuvo patyrusi gyvenimo siaubų. Žanos galvoje ir vėl atsirado krūva klausimų apie šį asmenį, tačiau aišku, nebuvo kažkas, kam derėtų klausti tokių dalykų. Išvis ir kodėl mergina palaikė pokalbį su kažkuo, su kuo neturėjo nieko bendro? Mergina atsiduso, nebesuprato kas dedasi ir joje dabar ir ant lentos, kuri buvo ant stalo. Negi Spallman iš tikro žadėjo žaisti kažkokį žaidimą, kuris galėjo nusinešti ne vieną mirtingojo gyvybę?

[Sabrina Wolfhard]

Jaunajai profesorei, šis asmuo tikrai pasirodė keistas, net gi labai. Mergina kiek išsigandusiu žvilgsniu pasižiūrėjo į moterį ir patraukė žaidimėlį tolyn. Keista, juk.. juk juodojoje bažnyčioje visi žaisdavo šį žaidimėlį, negi ji nori tik šnekučiuotis apie darbą ir gerti arbatą? Fotografė išsitraukė fotoaparatą, kurį padovanojo kažkada Hogvartso darbuotojas, taip pat jis buvo magiškas. Išsitraukusi pradėjo žiūrinėti nuotraukas ir rodyti jas Žanai.
- Žiūrėk, čia aš bandžiau nufotografuoti Hogvartso medžius, č...čia netyčia nufotografavau mokinį paslydusį, o čia mano dukra Alisa, sėdinti prie pianino, aš ją įsivaikinus, nes nemanau, kad kažkada turėsiu tikrų vaikų..
Nuo Sabrinos nulašėjo kelios ašaros, o stresas, baimės ir vėl sugrįžo pas merginą į galvą. Avelės plaukų mergina, įsidėjo savo fotoaparatą į rankinuką, galvodama, kad tai moteriai net nėra įdomu.
- Aš.. aš turiu išgerti savo vaistus, nuo depresijos ir nerimo, turiu gerti ir kitus vaistus, tačiau jie jau nuo kitų ligų, taip pat mano sesuo.. Veronica vaišina mane kažkokiais vitaminais, nežinau ar jie narkotikai ar normalūs, padedantys vaistai, bet poveikis tikrai stiprus, manau ir tuos man reikia išgerti.
Sabrina įsidėjo dvi tabletes į burną ir užsigerdama arbata, nurijo. Nenorėjo gadintis nuotaikos nei sau, nei šiai moteriai, tad stengėsi išlikti linksma, kokia ir buvo prieš tai.
- Na tai.... kuo jūs vardu? Ar turite vaikų? Vyrą? Matau, kad pas jus tikrai geras gyvenimas, jaučiu tai.. aš esu įskaudinta gal dešimt kartų, jei ne daugiau.. taip pat mano vaikinas, bendradarbiauja su mano broliu, kurie abu manęs ieško kaip kokia policija ir ruošiasi pakarti, nužudyti, žinoma stengiuosi labai neimti į galvą, tačiau girdėti tai iš savo šeimos nario yra baisu. Na, bet ką aš čia apie save, geriau papasakokite apie save, kaip jūsų gyvenimas? Ar neturite tarkim kokių nors baimių?- Klausinėjo keistų klausimų, Spellman.
Sabrina atsigėrė dar savo arbatos ir stengėsi išsiklausyti astronomijos profesorės. Manau, jog reiks arbatos pasidaryti dar.. ar aš rimtai tokia keista? Kodėl? Išvis ar aš tinku gyventi čia? Įdomu, ar mokiniams pasirodžiau tą pamoką ne keista? 

[Ariella Annė Brown]

  Mergina visiškai nekaltu žvilgsniu toliau tyrinėjo Sabrinos veido bruožus, kažkodėl jautė, kad dar bent žodelis ir mergina apie naująją kerėjimo profesorę žinos kiekvieną gyvenimo detalę. Atrodė, kad aštuoniolikmetė buvo per daug atvira, taip Žanai patiko, kad jos šnekučiuojasi, tai buvo šaunu, nenorėjo, kad šioje patalpoje būtų galima išgirsti kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, vėjo gūsius už pilnai neužverto lango, pro kurį matėsi keliatas vaikų, matyt po pamokų burtininkai vis dar mėgavosi rudeniškos saulės spindulėliais ir šiltesniu oru.
  Tamsių akių šeimininkė turėjo nemažai vilties, kad šiandien, šioje senoje kerėjimo klasėje tyla neišgąsdins jos ir, kad galės ramiai ir be jokių nuoskaudų pasišnekučiuoti su mergina, po valandėlės ar kitos tiesiog apsisukti ir nužingsniuoti link savo kabineto, kur skaitytų kažkokią knygą, jau nublukusiu mėlynu viršeliu ir plonais, pageltusiais lapais, užlankstytais lapo kampučiais. Tokią pat, kokią skaitydavo ir jos motina. Keista, tačiau tokie skaitiniai rudaplaukei iš tikro buvo labiau prie širdies, daug lengviau suprasti ir ką norima pasakyti tais žodžiais išspausdintais ant lapo ir širdžiai malonesnė atmosfera. 
  Šyptelėjo stebėdama, kaip ne šiek tiek nustebusi baltaplaukė staigiu judesiu patraukė visiškai Žanai nepriimtiną žaidimą nuo vieno iš klasėje stovėjusių suolų. Medinis stalas, ant kurio buvo sustatytos keistos, lyg prieš kelis amžius pastatytos figurėlės dabar buvo visiškai tuščias, matėsi tik plonas dulkių sluoksnis, tačiau mergina dėl to nesirūpino. Ji dar kelias sekundes stebėjo tas spalvą praradusias figūrėles, bandydama suprasti ką tokio ypatingo jose atrado profesorė Sabrina. Deja, arba mergina buvo per daug senamadiško mąstymo arba jose tikrai nebuvo nieko įdomaus. Jos būtų tikusios sugriaužti Adelės katinams, o pati Žana prie jų prisilietusi tikrai nebūtų.
  - Mieloji, į mane prašau kreiptis žodžiu „jūs“. Jeigu nežinojote profesorius turėtų rodyti tinkamą ir pagarbų elgiasio pavyzdį mokiniams, mes neesame nei draugės, nei giminaitės, tad tikiuosi pasimokysite ir kitą kartą elgsitės pagarbiau, - šaižiu balsu, kuriame galima įžvelgti ir neapykantos lašelį, o gal ir kelis, šiek tiek pamokslavo. Norėjo išauklėti šią jauną asmenybę, kad ši nepadarytų daug klaidų, dėl kurių gailėtųsi netrumpą laiko tarpą, tad visiškai nesigailėjo savo žodžių.
  - Nuotraukos neblogos, tačiau jūsų vietoje fotoaparatą laikyčiau kitaip, - strengdamasi žiūrėti į melsvas Sabrinos akis ištarė ir apsidairė. Akys užkliuvo profesoriaus krėslo linkk, kuriame Žana ir atsidūrė po mažiau nei dešimties sekundžių. Vis gi čia nebuvo pakabintos taisykles, sakančios, kad sėdėti ant jo būtų draudžiama, taigi Mokslinčė sunėrė rankas ir jau iš kiek tolesnio atstumo klausėsi bendradarbės.
  - Vaiko turėjimas yra didelė atsakomybė, tikiuosi, pagalvojote apie tai...- sumurmėjo, ne taip garsiai, kaip šnekėjo anksčiau, šiek tiek suabejojo ar tokia mergina, kaip Sabrina galėjo būti tinkama motina, kai visiškai nekontroliavo savęs. Mintyse palygino save su ja. Šyptelėjo. Minutę ar kelias, jautėsi šauniausia motina pasaulyje, tačiau prisiminus pykčius su trylikamete dukra teko mintyti truputį giliau. Deja, merginoms samprotavimams galvoje čia nebuvo vietos. Sabrina šnekėjo nesustodama, Žana net nesuprato, kurią sekundę ji spėdavo įkvėpti oro, kadangi sakiniai krisdavo vienas po kito. Tai pradėjo šiek tiek erzinti, dauguma trisdešimtmetės pažįstamų žinojo, kad ilgai mergina tikrai nesiruošdavo tylėti, o tokioje sitaucijoje, kaip ši tik tą daryti merginai ir teko.
  - Sabrina, ar jūs nusistatėte sau depresiją pati ar ji jums nustatyta gydytojų? - uždavė klausimą ir įtariai pažvelgė į ką tik baigusią Hogvartsą merginą. Iš tikro atrodė, kad ji viską per daug sureikšmino, tačiau Žana nežinojo, kas dėjosi profesorės širdyje. Gal iš tikro buvo viso to priežastis ir mergina buvo per daug įtari, tačiau, kaip visad žodžių nesigailėjo. Nebuvo dėl ko, juk į šitą klausimą atsakyti nebuvo sunku.
  - Kaip jūs, profesorė - žmogus, kuris turėtų rodyti gerą pavyzdį vaikams leidžiate sau vartoti tai, kas net nežinote, kas yra? - pažėrė šiek tiek kritikos, tačiau ilgiau kęsti nebegalėjo. Pradėjo abejoti ar norėjo tęsti pokalbį su žmogumi, kuris elgėsi taip neapgalvotai ir nepaaiškinamais žingsniais.
  Žana atkrepė dėmesį į tai, kad Sabrinos skruostais riedėjo ašaros, tačiau nieko apie tai nesakė, jau buvo įpratusi stebėti, per daug jautrius asmenis ir žinojo, jog savo sakiniais, bent jau čia iš tikro nepadės. Tiesa, burtininkei reikėjo išmokti valdytis, kadangi taip apsikvailinti prieš mokinius nežinia ar norėjo, bet kokia gyva dvasia.
  Mergina atsiduso, buvo pradėję šiek tiek skaudėti galvą, tad ji atsistojo ir pravėrė, nepilnai užvertą langą, plačiau. Į merginos veidą, lyg atsitrenkė vėjo gūsis ir vos neparvertė modelio. Ši nujautė, kad tokia „maloni“ staigmena galėjo turėti pasėkmių, taigi lyg kokia neapsisprendžianti asmenybė užvėrė langą ir dar kartą atsiduso. Jau mieliau bus apsikvailinusi prieš naująją profesorę, negu gavusi plaučių uždegimą ar dar kažkokią ligą, kurios pasekoje būtų vos ne prikaustyta prie lovos visiškoje tyloje, na arba bent jau taip įsivaizdavo.
  Palengva vaikštinėdama po klasę, visai taip pat, kaip ir per astronomijos pamoką mergina išgirdo krūvą klausimų jai, tačiau nebuvo labai nustebusi jais. Ar visada buvo būtina klausinėti apie asmeninį gyvenimą? Žana tuo per daug nesidžiaugė, manė, neatsakys į kelis susijusius su šeima. Kodėl profesorei tai turėjo rūpėti?
  - Aš esu Žana, Sabrina, - prisistačiusi nutilo ir pradėjo mintyti, ką gi pasakyti profesorei toliau. Ji iš tikro nenorėjo pasakoti apie asmeninį gyvenimą, gal net stengdavosi privengti to, todėl kelias minutes, kaip šešėlis slinko tarp tusčių suolų ir tylėjo.
  Tyla spėjo užimti patalpą, mergina to tiesiog negalėjo pakęsti, vien tik dėl to prakalbo:
  - Savo gyvenimą pasiliksiu sau, o dėl baimių...tai manau, kiekvienas turime bent jau kelias, tačiau jas taip pat pasiliksiu sau. Tai per daug asmeniški dalykai pasakoti asmeniui, kurį esu mačiusi vos kelis kartus.
  Ji nutilo neturėjo ko pasakyti, tiek sau, tiek Sabrinai.

[Sabrina Wolfhard]

Girdėti tokius niūrius atsakymus, buvo keista. Merginai neatrodė, kad ši moteris elgiasi labai mandagiai, bet juk visokių žmonių sutinkama. Pro langą šildė graži saulutė kuri bent kažkiek praskraidino profesorei nuotaiką. Buvo liūdna, šviesiaplaukė tikrai nenorėjo knistis į moters gyvenimą, o tik buvo įdomu kaip kiti žmones gyvena tą kiek keistą gyvenimą. Bandė nekreipti dėmesio, tačiau vėl su pieštuku pradėjo piešti ant stalo. Arba iš nerimo arba iš liūdesio.
- E, na supratau, žinoma, jei nenorite sakyti, nesakykit, tik buvo smalsu kaip gyvenimas klostosi ir pas kitus.. o dėl depresijos, tai.. man gydytojai nustatė, kad sergu. Tiesiog, visad prastai jausdavausi, kankindavo mane brolis, dar ir dabar siunčia visokiausius grasinančius laiškus, bet vis tiek stengiuosi neimti į galvą ir pradėti viską iš naujo, pradėti kartu su savo dukrele. - Atsakė ramiu balsu Sabrina.
Nutilusi, atsivertė savo fotografijos knygą ir pradėjo šiek tiek skaityti, nekreipdama dėmesio, jog Žaną paliko be savo dėmesio. Apsiskaičiusi, užvertė knygą ir vis dar nežinojo ką pasakyti, buvo kiek nejauku bendrauti su žmogumi kuris nelabai mandagiai atsakydavo. Sabrina nors ir buvo labai kalbi, tačiau kartais net gi būdavo smagiau šnekėtis su gėlėmis ar kokiais nors augalais. Mergina pasiėmė savo katytę ant rankų ir davė jai kelis skanėstus. Ją švelniai paglostė ir stipriai apsikabino.
- Čia mano katė Luna, kažkada ją sutikau miške ir pasiėmiau, labai ją myliu, ji mano naujojo gyvenimo pradžia, dar pamenu buvau varno nago koledže, ach, geriausia mano sutikta katytė.
Panašu, jog katė norėjo jau nulipti nuo šeimininkės rankų, tad padėjo ją vėl po stalu, gražiai nusišypsojus. Kuprinėje, pasimatė Sabrinos šautuvas. Ne, ji tikrai nesiruošė savęs žaloti ar žaloti kitų. Jei, Žana pamatė, tikrai turėjo labai išsigąsti.
- Ne, poni Žana, jei pamatei kai ką, tai tą šautuvą nešiojosi dėl saugumo, tikrai nesiruošiu kažko žaloti, juk kiekvienas žmogus yra svarbus pasaulyje, o pagrinde jį laikausi dėl brolio.. jis šautuvų labai bijo, kažkada parodžiau, paliko mane metams, tai va ir dabar manau, kad jei kažkada mane brolis suras, parodysiu šautuvėlį ir vėl mane paliks ramybėje, na, bet jei jis suras mane su savo draugeliais tai blogai..
Pravirkusi, pasidėjo tą savo "žaisliuką" atgal ir nutilo. Nebežinojo ką daugiau pasakyti, pasirodė tikrai ne iš gerųjų žmonių, nors buvo tikrai gera. Prisiminusi ką dar sakė ši moteris, pasisiūlė sau gerą idėją.
- Hm, tu modelis, tiesa? Aš esu fotografė, na dabar nelabai tuo užsiimu, bet... mane pakvietė žiobarų pasaulyje nufotografuoti kokį nors modelį, kad jie galėtų įdėti jį ant žurnalo viršelio, kažkoks ten labai populiarus, galėčiau nufotografuoti tave jei jau esi modelis, tarkim galėčiau nufotografuoti, kad ir čia, ką manai?
Laukusi moters atsakymo, pasitaisė garbanėles ir šyptelėjo.

[Ariella Annė Brown]

  Stebėti tokį vikrų katinėlį Žana neturėjo noro, tikriausiai, tai buvo vienas didžiausių skirtumų tarp jos ir Adelės. Antrakursė be problemų būtų čiauškėjusi su katinėliu kelias valandas, ir net nepastebėjusi, kaip išgaravo laikas. Deja (o gal ir ne) profesorė nebuvo tokia, tad tik retkarčiais žvilgsnį nukreipdavo į žalsvas akytes turintį gyvūnėlį.
  - Supratau, tiesiog keista matyt,- pradėjo. Tokią mergina, atrodo, apsimetančia, kad turi daug gyvenime problemų, o iš tikro gyvenančią ramiai...
  Žana buvo pašiurpusiu tokiu profesorės elgiasiu, jau ruošėsi išeiti iš kabineto, kadangi ta ir nežinia ką kliedėti pradėjo. Mokslinčė nei matė, nei girdėjo kažką tokio, ką Sabrina turėjo savo kuprinėje, tačiau iš jos žodžių buvo aišku: tai buvo ginklas, ir ne, bet koks, o šaunamasis ginklas.
  - Tu gal išprotėjai!? Mokykloje nesu mačiusi nei vieno, kuris nešiotųsi šautuvą su savimi! Kas tau negerai, gi esi kerėjimo profesorė, apsiginti tau turėtų užtekti ir lazdelės! - net nesusivaldžiusi pradėjo rėkti ant ką tik Hogvartsą baigusios merginos. Ji pasirodė kvaila, ne kiek keista, bet kvaila. Kas per burtininkas su savimi nešiojasi šautuvą? Ir tikėjosi, jog astronomijos profesorė į tai nekreips dėmesio? išvis, kodėl apie tai užsiminė? Ar jai dėmesio trūkumas? Panašios mintys skraidžiojo ir jos galvoje, stengėsi neberėkti and Spellman, tikrai nenorėjo, taip elgtis, tačiau šį kartą tai buvo tikrai neįmanoma. Beliko tikėtis, kad jų neišgirdo visa mokykla, nors ir buvo mažai šansų, kalbos mokykloje įvairiausiomis temomis buvo garsesnės už pykčius su profesore Sabrina.
  - Tu nieko dabar nefotografuosi, o staigiai sunaikinsi tą savo šautuvą. Nesunaikinsi tu - sunaikinsiu aš, - piktu, įsakmiu balsu sumurmėjo tik taip, kad išgirstų tik ji ir Sabrina, na aišku, ir jos katė vardu Luna.
Mokslinčė bent jau burti mokėjo, o ar šį gebėjimą turėjo ir jaunoji kerėjimo profesorė spėjo ir suabejoti. Net nematė jos rankoje suspaustos lazdelės. Sabrina buvo neįprasta, ir tas neįprastumas iš tikro nebuvo gerai.
  - Tikiuosi, supranti, jog sunaikinti reikėtų su burtažodžiu...- tarė, susimąstydama ar Spellman tokį moka, tad mintyse jau kartojo burtažodį, kurį tikriausiai turės pasakyti pati. Nenorėjo to, tikrai ne, tačiau žinojo, kad to reikės.

[Sabrina Wolfhard]

Ko ji čia klykauja? Sabrina išpūtus akis pasižiūrėjo į Žaną ir klausėsi visa išsigandusi.
- Ką tu čia nusišneki? Aš dar ne tokia išprotėjusi, ne naikinsiu aš to šautuvo! Tikrai nesiruošiu mirti, tu nesupranti? Mane nužudyti nori, manęs ieško po visur, tas šautuvas bent atbaido mano brolį, kodėl dėl tavęs aš turėčiau nebesisaugoti?
Tačiau, jei jau Žana taip norėjo, Sabrina nusprendė sunaikinti šautuvą. Koks ten tas burtažodis? Ši pasakiusi burtažodį nutilo.
Šautuvas buvo tokioje pačioje būsenoje, kol per kelias minutes neišsiskirstė kaip kokie pelėnai. Sabrina tik pravirko ir metė savo vyno butelį ant žemės. Jis sudužo. Buvo ne kas. Ir garsas buvo stiprus. Vynas pasipylė po grindis. Mergina apsiverkė ir dar trupinėlis, būtų ir ištikęs prie polis. Ji žinojo, kad šiai moteriai visiškai nusispjaut, bet tiesiog norėjo šios dienos prisiminimo nuotraukos.
- Ar tu bent suvoki, kad aš esu dabar lengvai nužudoma.
Aštuoniolikmetė buvo per daug silpna ir vos vos pasiėmusi savo magišką fotoaparatą, nufotografavo tą sudaužytą vyno butelį. Kad ji buvo be galo keista, tą žinojo.
- Nieko man nesakyk, turėjau šią puikią akimirką nufotografuoti.
Daugiau nieko nebeliko, o tik laukti kol tas brolis ją suras ir bus šakutės. Tikriausiai katytė buvo sužeista, tad ją pasiėmė sau ant rankų ir paglostė, ją mylėjo taip stipriai, jog ant jos niekada nebuvo išsiliejusi ar bent jau supykusi. Šį momentą, norėjosi tik būti kartu su dukrele arba skaityti kokį nors detektyvą. Žinoma, to nebuvo. Jausmas buvo nekenčiamai blogas, tačiau nieko pakeisti ji negalėjo. Kodėl man taip? Bet juk ne viskas buvo blogai, juk ji turėjo ir gerų akimirkų, profesorė būti norėjo visą gyvenimą, o ypač kerėjimo, kerėjimas sekėsi nuo pat mažumės geriausiai. Tuomet, įsivaikinimas tobulos dukros, ją mylėjo labiausiai. Juk tai buvo tik pradžia, ji nusprendė nenuleisti rankų atgal ir gyventi, džiaugtis gyvenimu. Nors ir buvo be galo blogos nuotaikos, pabandė nusišypsoti ir galbūt net nudžiugo, jog šautuvo nebėra, tai nėra geras ženklas vis tiek. Nors ir prietarais netikėjo, tačiau ne vieną kartą yra girdėjusi, jog šautuvas atneša tik nelaimę. Hm..
- Klausyk, ar tau pačiai neatrodo, jog elgiesi baisiai nemandagiai?- Paklausė išdidžiai Sabrina.
 
 

[Ariella Annė Brown]

  Tai štai iš, kur ji paveldėjo ūmų charakterį!  – pagalvojo Žana, prisiminusi Christiną. Neapykanta mergaitei vis augo. Taip pat buvo ir su Sabrina. Jos buvo panašios, kaip du vandens lašai. Ne išore, o vidumi, aišku.
   – Dievulėliau, kaip užjaučiu, - šaltas balsas, be kruopelytės užuojautos atrodo, perverė kerėjimo klasės sienas. Šiek tiek sarkastiškas žingsnis iš astronomės pusės buvo neįtikėtinas. Ar kažkada elgėsi, kažkaip panašiai? Šiek tiek tuo suabejojo, bet numojo į tai ranka. Nebuvo verta apie tai galvoti, reikėjo susitvarkyti su kerėjimo profesore, kuri kažkodėl pradėjo priminti ožį.
  Sabrina vis dar elgėsi, kaip paauglė. Vieną minutę beveik klykdama, su ašaromis melsvose akyse rėkė, kad tikrai nedarys vieno, o kitą minutę, be problemų padarė tą patį. Ir, kaip toks žmogus, galėjo mokyti vaikus burtų ir kerėjimo mokykloje?
  Trisdešimtmetė sudvejojo savo mintimis. Nusprendė jų neišsakyti garsiai. Juk ta aštuoniolikmetė ką tik pradėjusi savarankišką gyvenimą būtų tiesiog sugniuždyta, o tokia akimirka ji norėjo pasimegauti iš žiūrovės pozicijos.
   – Tai juokinga,  – pareiškė ji, visiškai rimtai. Nesusitvardžiusi šyptelėjo. Klounas... Žana elgėsi tikrai pagarbiai, ko gi kito buvo galima tikėtis iš šios elegantiškos ponios? Ji visada buvo teisinga. Visada. Ir net nedrįso tuo abejoti. Tikrai ne. Ji juk žinojo, žinojo, kad tokia yra, o ta Spellman nuomonė tikrai nebuvo tokia svarbi. O gal buvo? Giliai įkvėpė ir atsiduso. Bus apie ką galvoti bemiegėmis naktimis, kai neves astronomijos pamokų.
  Reikėjo tai buvusiai varniukei pasakyti dar ką nors. Ne vien tik dėl to, kad mergina negalėjo nulaikyti liežuvio už dantų, bet ir dėl to, kad tikrai trūko šios temos užbaigiamojo sakinio. Kažko neįtikėtino iš Žanos pusės, nustebinti baltaplaukę. Mintyse nieko ypatingo nesugalvojo. Ir kodėl paskutinį naujosios kerėjimo profesorės sakinį kažkaip per daug sureikšmino...
   – Aš...- minutėlę sudvejojo, nežinojo ką tiksliai pasakyti norėjo šiuo metu.  – Tiesiog prašau, nedaryk neapgalvotų veiksmų, nes bus ne vien tiek tau blogai, bet ir kitiems. Smegenis gi turi.
  Bent jau turėtum turėti, - pabaigė sakinį mintyse ir viltingai pažvelgė į mėlynakę. Viltis dar nemirė, gal ta aštuoniolikmetė supras tą, ką norėjo pasakyti ispanė.