0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
Daniela iškilmingai atsikrenkštė ir įdėmiai stebėdama vis žemyn besileidžiančius Dorotėjos antakius tarė:
- Žinok, tai, kad tas katilas sprogo, nebuvo mano kaltė. Na, bent jau ne vien mano. Tie kvaili Bezoaro akmenys labai panašūs į sprogiuosius žiedelius. Ir, dar pridursiu, niekas nenukentėjo, tik mano savigarba. - Klastuolė nutilo. - Ir to grifo pirštas. Jam nepasisekė.
Tada vėl nusuko akis į pergamentą, išsipešusios sruogos užkrito ant skruostų. Taip jos ir prasėdėjo kelias minutes, varnanagė su stora dulkėta knyga ir klastuolė pustuščiu lapu, neabejotinai reiškiančiu areštą. Nusprendus, kad šis laiko tarpas buvo kaip tik Dorotėjai numalšinti susierzinimą, prasižiojo.
- Paskutinis klausimas, ir atstoju, - sušnabždėjo. - Kam, be dilgėlinio eliksyro, reikalingas jauniklio Velso žvynuotojo inkstas?
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

domutis

Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
Senoji kerėjimo klasė buvo požemiuose prie Klastūnyno bendrojo kambario.Domantas apie senają kerėjimo klasę sužinojo iš kitų grifiukų.Vieną dieną Domantas keliavo į šia klasę.Nes visi žinojo koks Domantas buvo smalsuolis.Klasės durys buvo neužrakintos.Domantas įėjo į klasę.Klasėje buvo labai panaši į dabartinę Kerėjimo klasę.Ant vienos iš lentynų stovėjo begalė knygų su Kerėjimo pagrindais.Langų užuolaidos buvo užtrauktos juodomis užuolaidomis.Domantas pastebėjo jog visos senosios klasės buvo užtrauktos juodomis užuolaidomis.O dabartinėse klasėse užuolaidos skirtingos.Baigęs vaikštinėti po senają klasę Domantas keliavo į Grifų Gūžtos bendrajį kamabrį atlikti namų darbų užduočių.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Domantas Varnanagis »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
Dafydd buvo pavargęs. Tiksliausia būtų sakyti, kad pavargo nuo visko: pradedančio nusibosti darbo, nuolatinio ilgesio, nepakeliamą skausmą sukeliančių minčių... O dabar dar teko keliauti į Hogvartsą - vietą, kurioje vaikinas buvo laikomas neeiliniu šlykštyne, laukiniu ir, ko gero, blogiausiu mokiniu mokyklos istorijoje.
Buvo labai keista su kažkokiu profesoriumi žingsniuoti mokyklos koridoriais. Jautėsi taip, tarsi keliautų į eilinį areštą. Tiesa, pykčio buvo mažiau nei tada, kai jis vaikščiojo po pilį kaip mokinys. Tiesą sakant, pykčio nebuvo visai - tik liūdesys ir skausmas. Tiesa, prie šių nuolat Dafydd kankinančių jausmų prisidėjo ir susierzinimas: byla nebuvo itin aiški, mokinė tikriausiai nebus linkusi bendradarbiauti, be to, Hogvartse bet kada gali susidurti su Marku Moore, kuris tikrai nepraleistų progos pakomentuoti tokį susitikimą.
Galiausiai profesorius parodė raudonplaukiui kabinetą, kuriame turėjo įvykti pokalbis. Dafydd kiek padvejojęs atsisėdo į mokytojo vietą. Neįsivaizdavo, kas tiksliai čia įvyks, nežinojo, kokio amžiaus ta mergaitė. Žvelgė į portretus, pakabintus ant sienų, ir galvojo. Stengėsi susikaupti ties byla, apie kurią žinojo tikrai nepakankamai daug, tačiau labai nesisekė. Sėdėjo delnais užsidengęs veidą ir pradėjo nekantrauti: labai norėjosi, kad greičiau pasirodytų ta mokinė, kad būtų galima greičiau viską užbaigti ir keliauti namo. Vis dėlto tai buvo vienintelė vieta, kur jis yra mylimas. Ši pilis, priešingai, atrodė esanti tas pasaulio kampelis, kur būti visiškai nesinorėjo, nes kėlė ne pačius maloniausius prisiminimus. Jausdamas kylantį nekantrumą Dafydd dar kartą nužvelgė kabinetą ir pradėjo pirštais barbenti į stalą.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
 Kelios savaitės ligoninėje susiliejo į vieną dėmę. Liucija neatsiminė, ar Nojus atėjo jos aplankyti. Neatsiminė ir ar ji parašė Hayato laišką, o antro išsiųsti nebedrįso. Dabar mergaitės atmintis buvo skylėta kaip audinys, į kurį kažkas be perstojo gesino savo cigaretes. Ar čia taip veikė hilerių duoti eliksyrai? O gal kažkas sudėtingiau?
 Hayato rūkė, rūko ir rūkys... Eidama kabineto link užsigalvojo švilpė žiūrėdama pro vieną iš daugybės langų koridoriuje. Palaidos baltų plaukų sruogos gaubė mergaitės perbalusį veidą, net Liucijos laikysena pasikeitė - ji pagaliau išsitiesė ir pakėlė galvą. O kam slėptis? Net baltaplaukės žvilgsnis tapo kitoks, kažkoks negyvas, tarsi visi tie įskilimai, anksčiau slėpti giliai viduje, pamažėle tapo per daug akivaizdūs, kad juos ignoruotum. Ir ta paniekos pilna šypsena, atsirandanti kaskart kai švilpė akimis nulydėdavo savo bendramokslius. Liucija nebebuvo Liucija ir dabar Liucija žingsniavo į kabinetą susitikti su auroru.
 Laišką ji gavo dar būdama ligoninėje tik visi hileriai sutartinai skandavo, kad jos būklė apklausai visiškai netinkama. Taip tas nelemtas pokalbis nusikėlė į Hogvartsą. Ranka perbraukusi per duris, mergaitė trenkė, ne, pasibeldė. Nors pirmasis žodis kilusiam garsui apibūdinti labiau tiktų.
 Šiek tiek luktelėjusi, Liucija atidarė duris ir įėjo į kabinetą. Auroro leidimo jai nereikėjo - švilpė žinojo, kad turi būti čia ir dabar. Tą kuo puikiausiai priminė kišenėje gulintis laiškas.
 Atsisėdusi priešais vyriškį, baltaplaukė jį nužvelgė. Neatrodė kažkuo ypatingas, o tokiais ir reikėdavo mažiausiai pasitikėti. Na, dar ir nekantrus. Nusimato įdomus pokalbis.
 Išsitraukusi laišką, Liucija padėjo jį ant auroro stalo ir prisistatė:
-Liucija Andersson.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #79 Prieš 3 metus »
Pirštai nepatenkinti bėgiojo po stalą. Mergaitė vis nesirodė, tad Dafydd jau beveik stojosi iš savo vietos, kai išgirdo tokį trenksmą, tarsi kas būtų norėjęs išlaužti duris. Raudonplaukis nepatenkintas atsisuko, tačiau nieko nepasakė. Laimei, tai ir buvo ta mergaitė - ar bent jau taip tikėjosi velsietis.
- Na, labas, - abejingai ištarė jis, kai baltaplaukė atsisėdo. Tiesą sakant, jos žvilgsnis nestebino - ko gero, vaikai ne kasdien akis į akį susiduria su aurorų štabo viršininku.
Žvilgtelėjęs į voką spėjo žinąs, kas ten yra, tad jo net nepalietė. Dar kartą pažvelgė į mergaitę ir tarstelėjo:
- Dafydd. Jeigu nori, gali kreiptis vardu.
Tik dabar prisiminęs išsitraukė bylą. Greit permetė akimis, tačiau nieko džiuginančio nepamatė. Viskas ir toliau buvo visiškai neaišku.
- Kaip žinai, susirinkome aptarti šių metų balandžio vienuoliktosios įvykio Londone. Esi Liucija Andersson, Aleksandro ir Alisos Andersonų dukra. Trylika metų, iš Švedijos. Ar taip?
Dafydd irzlokai žvelgė į mergaitę. Jautė, kad nežino, nuo ko pradėti šitą kvailą pokalbį, tuo labiau, kad mintys skraidžiojo visiškai kitur. Neįsivaizdavo, kas galėtų būti grobikai, nežinojo, kiek pagrįsta buvo jų mintis, kad šita mergaitė ką nors žino. Tiesą sakant, būtent tai jam ir reikėjo išsiaiškinti.
- Kada paskutinį kartą mateisi su tėvu arba bent jau gavai iš jo kokią nors žinią?
Dabar greitai ir aiškiai atsakai į šitą klausimą, nes visiškai neturiu noro čia su tavimi terliotis nė akimirka ilgiau nei būtina. Raudonplaukis ilgokai varstė mergaitę akimis, kol galiausiai teikėsi išsitraukti tušinuką. Juk vis dėlto galima buvo tikėtis, kad ji pasakys ką nors svarbaus. Jeigu ne, ką jiedu čia veikia?..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Dafydd Carwyn Llewellyn »

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #80 Prieš 3 metus »
 Auroras voko nepalietė, tik prisistatė. Liucijos veidą iškreipė šypsena. O jei nenoriu? O gal jai reikėjo suprasti, kad Dafydd - ne vardas? Na, tarkim, pavardė ar pravardė. Ak, keistai kalbėjo tas auroras, kas tikrai neskatino gerų jausmų jam. Todėl švilpė toliau tylėjo stebėdama, kaip tamsios vyro akys laksto eilutėmis aplanke. Jame, kaip spėjo baltaplaukė, buvo informacija apie ją, jos gyvenimą ir, žinoma, tėvą. Galbūt tokiais atvejais norėjosi palaikymo iš Eliko, bet sužinojęs apie Marso sakalę auroras tikrai iškels netinkamus klausimus. Nors gal...
 Buvo sunku pripažinti, bet po to, kas nutiko Londone, Liucija pati užsidarė nuo visų. Net ir nuo tos, kuri gebėjo permatyti jos mintis. Tai buvo keista. Būsena, iš kurios jėga neišsilaisvinsi. Lieki tik vienas, vienišas savo mintyse. Ta tuštuma gąsdino. Kaip aklinai tamsus kambarys, kuriame negali apčiuopti net sienų. Tik grindys, grindys ir dar daugiau grindų. Viešpatie, išgelbėk...
 Erzinantis auroro balsas per prievartą ištraukė baltaplaukę iš apmąstymų ir ši krūptelėjo. Lyg kelias sekundes nesusiprasdama, kur yra ir ką veikia, ji žiūrėjo į raudonplaukį, tariantį keistus žodžius.
-Taip,-galiausiai patvirtino paskutinę informaciją, kurią spėjo suvokti. Liucija tikėjosi, kad auroras pereis iškart prie įvykių - ką ji viena veikė Londone, jei gyvena Dovery su globėju? Ar ji pažįsta užpuolikus? Teoriškai, jei jie atsekė jų tapatybes, turi atrasti ir tai, kad jie buvo apkaltinti kartu su jos tėvu... Deja, Dafydd ėjo tiesiai per aplinkui. Nors gal taip ir buvo greičiau.
 Susimąsčiusi, Liucija nukreipė žvilgsnį į langą ir užsikišo plaukų sruogą už ausies. Apsimetė mąstanti.
-Prieš beveik tris metus. Stokholmo traukinių stoty,-mergaitės balsas nuskambėjo neįtikėtinai ramiai, tarsi jos kažkas būtų paklausęs, kada paskutinį kartą namų elfai vakarienei kepė obuolių pyragą. Kad ir kaip norėjosi kam nors pasakyti apie kelis mėnesius trunkančią neraminančią tylą, savo tėvo teisėsaugai Liucija nenorėjo įduoti. Ji - ne išdavikė.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #81 Prieš 3 metus »
Tai buvo tragiškai nuobodu. Dafydd jautėsi taip, tarsi tuoj neištvėręs atsistotų ir išeitų palikdamas mergaitę vieną. Deja, už tokį poelgį galeonų jam niekas nemokės, tad reikėjo likti čia ir toliau apsimesti, kad jam labai rūpi išspręsti šitą bylą.
Keisčiau buvo tai, kad ir mergaitei, atrodo, ne itin terūpėjo, kas čia šnekama. Kai Dafydd pradėjo kalbėti, atrodė, kad ji yra kažkur toli. Ar jai neturėtų rūpėti, kad mes rastume jos skriaudikus? suirzęs paklausė savęs raudonplaukis išgirdęs abejingumą spinduliuojantį patvirtinimą. Žinoma, sulaukti bent kokio atsakymo nebuvo taip ir blogai, nes kai kuriais momentais atrodė, kad vaikas iš viso bus davęs tylos įžadus. Vis dėlto Dafydd tikėjosi daugiau entuziazmo.
- Prieš beveik trejus metus? - pakartojo Dafydd. Šiek tiek tingėjo skaičiuoti, tad paprasčiausiai spėjo: - Vadinasi, pradėjusi mokytis Hogvartse jo nebesutikai? Ar esi gavusi iš jo kokį laišką? Ar jis žino, kad gyvenai vaikų namuose?
Vaikinas nutilo. Visai neįsivaizdavo, ko klausti. O gal ši mergiūkštė net nežino, kad jos tėtukas gyvas? Gal ji nieko apie jį nežino? Kaip jam sužinoti šitai? Ar gali būti tikras, kad Liucija Andersson sakys tiesą? Kažkodėl būtent toks įtarimas pradėjo krebždėti Dafydd mintyse. Jeigu ši mergaičiukė viską apie tėvą žino, gali būti, kad nenorės jo išduoti. O jeigu nežino, tai iš jos taip pat nebus naudos. Ar neatsitiks taip, kad jis į mokyklą grįžo visiškai be reikalo? Kažkokiu būdu reikėjo aiškintis toliau. Didžiausia problema buvo ta, kad Dafydd siaubingai tingėjo.
- Ar tu žinai, kad tavo tėvas yra gyvas? - paklausė jis. Įdėmiai stebėjo mergaitę: įtarė, kad atsakymas gali būti bet koks - nuo kuklaus nustebimo iki atkaklaus teigimo, kad tai neįmanoma. Vis dėlto šioje vietoje daug svarbesnė buvo kūno kalba, tad Dafydd nė akimirkai nenuleido nuo šviesiaplaukės akių.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #82 Prieš 3 metus »
 Stokholmo traukinių stotis, kiek Liucija jos matė, mergaitei patiko. Gyvenant mažame miestelyje retai sutikdavai tokį žmonių būrį, o ir miestai... Na, miestai ją gąsdino. Gąsdino ir nežinia bei lagaminas tėčio rankose. Bilietai baltame voke. Prie sienos tave pasitiks Marie, atiduok jai juodą voką, supratai?
 Liucija, vėl nepastebimai panirusi į prisiminimus ir apmąstymus, bandė prisiminti tėčio veidą. Nesėkmingai. Kažkodėl dėl to skaudėjo viduje, tarsi paskutinės jos šeimos šukių dulkės grasintų pabėgti iš jos mažų delnų. Aurorui taip pat neužteko jos atsakymo - ir vėl pasipylė klausimų lavina. Ką gi, visgi apklausa.
 Liucija pagalvojo, kad dabar norėtų užsirūkyti. Išties, uniforminis sijonas, susiglamžę balti marškiniai, Švilpynės kaklaraištis, šiek tiek suvelti plaukai ir smilkstanti cigaretė tarp pirštų - beveik estetiškas nuotraukų koliažas kokioj tai žiobariškoj svetainėj. Ir debesis aplink, pridedantis šiokio tokio paslaptingumo ir lyg šydas skiriantis dvi žmogystas jame. Mintyse gyvenanti Liucija prisidėjo cigaretę prie lūpų. Vilties žiburėlis.
 Baltaplaukė papurtė galvą, suprask, ji nieko nežino. Ir nėra čia ką žinoti.
-Jis ir sutvarkė dokumentus, kad papulčiau į juos. Tikrai žinojo, kad esu saugi, bet ar kad dabar gyvenu su Amenta... Šito greičiausiai nežino,-nagrinėdama suolo paviršių atsakė mergaitė. Kažkoks deja vu - auroro balsas buvo itin girdėtas, tik kur? Ir kodėl ji užuodžia ne aitrius tabako dūmus, o vanilinius keksiukus? Tuos, su papuošimais ir daugybe grietinėlės...
 Liucija, tyliai palingavusi galva, atsakė į dar vieną rinkinį klausimų, mestų jos pusėn:
-Negaliu pasakyti, kad žinau, kad jis gyvas, bet žinau, kad jeigu jis būtų miręs, jo lavonas seniai būtų pratemptas miesto gatvėmis. Kaip išdavikas. Taigi, jis gyvas, mirė kokiuose kalnuose arba nusižudė.
Vien mintis, kad jos tėtis negyvas, atrodė gąsdinanti, o dar ta kelis mėnesius trunkanti tyla... Gal tikrai ji liko viena pasaulyje?
Ir vėl ta stingdanti minčių bedugnė...
Mama, tėti, aš bijau...
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #83 Prieš 3 metus »
Dafydd įdėmiai stebėjo mergaitę. Kol kas taip ir nesuprato, ar ji yra linkusi bendradarbiauti, ar ne. Tiesa, iki šiol dar nebuvo uždavęs jokio nepatogaus klausimo. Tik buvo be galo įdomu, ką atsakys dabar. Ir štai -  ji nebeatrodė nusiteikusi šnekučiuotis labai atvirai. Pro auroro ausis nepraslydo faktas, kad klausimą apie (ne)gautą laišką ji paprasčiausiai praleido. Kilo įtarimas, kad tai nebuvo netyčinis atvejis. Vadinasi, su juo ryšį palaikai, ar ne? padarė išvadą vaikinas. Tai jau buvo šioks toks žingsnelis į priekį, tik apmaudu, kad kol kas gana nereikšmingas.
- Ar Amneta vyko su tavimi į Londoną? Negi išleido tokią mažą mergaitę vieną? - tarsi tik dabar pagalvojęs apie globėją paklausė Dafydd. Amneta? Ir vėl? Ar jis Jasmines brolis? beveik susidomėjo raudonplaukis. Vis dėlto tai nebuvo susiję su byla, tad šį klausimą reikėjo atidėti ateičiai. Galbūt netgi paklaus pačios kolegės. Ar Jasmine pažįsta šitą? susirūpino Dafydd. Tai galbūt galėjo būti susiję su byla. Ji velsiečiui patiko vis mažiau ir mažiau. Vis dėlto Magijos ministerijos darbuotojos sąsaja buvo labai jau menkai tikėtina, tad vaikinas nustūmė tą mintį į šalį.
- Panašu, kad panašios nuomonės yra ir tavo grobikai, - abejingai tarstelėjo Dafydd. - Tad darykime prielaidą, kad tavo tėvas gyvas. Bet, pasak tavęs, jau beveik trejus metus su juo negyveni. Kodėl tuomet parūpai užpuolikams? Jie turėjo tave atpažinti ir susieti su Aleksandru. Galbūt mums pasisekė taip, kad juos atpažinai ir tu? Ar turi ką nors, kas galėtų padėti juos surasti? Gal pastebėjai kokių vertų dėmesio savybių? Apgamas, išskirtinė išvaizda... Gal jie kalbėjo švediškai? - paskutinis klausimas pačiam vaikinui buvo labai netikėtas: kaip jis anksčiau apie tai nepagalvojo?.. Raudonplaukis įdėmiai stebėjo mokinukę ir su tušinuku rankoje laukė kokios nors informacijos. Tikėjosi, kad ji pagaliau bus konkreti ir naudinga.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #84 Prieš 3 metus »
 Tamsi ir nyki tuštuma. Kaip laukas, pro kurį neseniai prasiautė ugnis. Ir vieniša kaliausė, kaip koks pirmykštis stabas. Iš aukštai žiūri į pajuodusią žemę, praveria savo išpuvusią burną ir tris kartus sukranksi.  Sudėk akmenų ratą, sudėk...
 Tamsa po akių vokais buvo nepakeliama.
 Ir apklausa tęsėsi toliau. Liucija žiūrėjo į Dafydd. Dafydd ir Londonas... Negi ji šį aurorą jau pažinojo prieš įžengdama į kabinetą? Mergaitė prunkštelėjo.
-Sugebėjau iš Stokholmo nukeliauti į Londoną ir po dar metus išgyventi vaikų namuose. Šitai mažai mergaitei tas miestas jau pakankamai pažįstamas, kad eidama nuo stoties į autobusų stotelę nepasiklystų. Plius, gi nesitrinu Vestminstery. Ir Amneta manęs nelydėjo, nes pati to nenorėjau. Kelionės į Londoną iš Doverio man nėra naujiena, nereikia vaikščiot susikibus už rankučių visą laiką.
 Ir jis man ne tėvas. Liucijai norėjosi pridėti tą paskutinį sakinuką, bet ji susilaikė ir laiku prikando liežuvį. Nereikia čia dabar pasauliui skanduoti, kad ji ne itin mėgsta savo globėją. Bet geriau negu vaikų namai - amžinoji mantra, kurią tenką kasdien sau priminti.
 Apie savo ,,grobikus", kaip juos pavadino Dafydd, Liucija galėjo papasakoti daug. Iš atminties iškasti keletą asmeninių faktų ar net šyptelėjusi albume surasti nuotraukų. Bet štai ir didis nusivylimas - jie ją kankino, o pasirodę aurorai nesugebėjo jų sulaikyti. Nuostabioji Anglija, kur net teisėsauga dvokia šūdu kaip Temzė pavasarį!
-Ak, matai, pasisekė. Gal man dar pasisekė, kad neleidot tiems trim debilams manęs mirtinai nukankinti? Ar man pasisekė, kad jie šiuo metu slepiasi kaip žiurkės šiukšlėse, laukdami ir planuodami savo sekantį žingsnį? Turėjot šansą!-pašokusi nuo kėdės, Liucija apėjo suolą ir atsistojo priešais raudonplaukį.-Turėjot šansą juos sučiupti, bet praleidot. Kodėl? Negi trys idiotai švedai yra per daug Anglijos aurorams? Ir dar galite didžiuotis savimi? Ar galiu po viso šito pasitikėti jumis?-žengusi žingsnį atgal, švilpė skėstelėjo rankomis,-Nes puf! Viskas! Jų nebėra! Nesučiupsit, kaip nesugebat sučiupt mano tėvo! Game over, Dafydd, trys žemesnio nei vidutinis intelekto impotentai jus pergudravo!
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #85 Prieš 3 metus »
Dafydd be didelio entuziazmo žiūrėjo į mergaitę. Žinojo, kad nebus lengva terliotis čia su kažkokia paaugle, tačiau nesitikėjo, kad taip greitai viskas paprasčiausiai nusibos.
- Ar Amneta bent žino, kas tau atsitiko? O gal jūs nebendraujate? - prarasdamas kantrybę paklausė vaikinas. - Jis, šiaip ar taip, yra atsakingas už tavo priežiūrą ir gerovę. Ir akivaizdu, kad nelabai tuo rūpinasi.
Raudonplaukis sunkiai atsiduso. Panašu, kad teks siųsti ką nors iš vergų patikrinti, kaip jiedu ten gyvena.
Vis dėlto kitas klausimas buvo daug svarbesnis, tad apie Amnetą buvo galima ir pamiršti. Bent jau kol kas. Paskui... Na, bus Wallflower'iui veiklos, kiek galima tinginiauti? Daug aktualiau buvo tai, ką blondinukė teiksis pasakyti apie užpuolikus. O ji sugalvojo skeryčiotis!
- Nusiramink gi, - sugebėjo ištarti Dafydd, nors nebuvo tikras, ar Liucija jį gali girdėti per savo šūkavimus. Vienintelis naudingas dalykas, kurį ji teikėsi pasakyti, buvo "trys švedai."
- Ne tau žinoti, ką mes galime ar negalime, - nebesugebėjo apsimesti, kad yra nusiteikęs draugiškai, Dafydd. - Savo riksmais nieko nepakeisi. Geriau aiškiai pasakyk, kaip jie atrodė. O aurorui, panelyte, labiau rūpėjo išgelbėti tave. Jeigu būtų gaišęs laiką galbūt jau būtum išlaisvinusi Amnetą nuo savo egzistavimo.
Raudonplaukis nutilo. Nesuprato, ko taip supyko, o ir Mayraną pradėjo ginti?! Vis dėlto tai tikriausiai buvo jo, kaip aurorų štabo viršininko, pareiga neleisti drabstyti jų skyriaus purvais.
- Ar tu pasitiki mumis, ar ne, man nerūpi. Bet privalai pasakyti viską, ką žinai - taip pat ir apie tėvą. Mes juos sučiupsime, bet tam reikia tavo pagalbos. O kol kas mūsų pareiga - tave apginti.
Šį kartą tonas buvo gerokai ramesnis. Žiūrėjo į mokinę ir pradėjo svarstyti, kokia ji galėjo būti prieš užpuolimą. Kažkodėl kilo įtarimas, kad šitaip rėkti nebūtų pradėjusi.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #86 Prieš 3 metus »
 Sunėrusi rankas ant krūtinės, Liucija žiūrėjo į Dafydd. Jo tas ,,nusiramink" ją erzino. Ne jos kaltė, kad jie čia dabar sėdi kaip paskutiniai durniai.
-Galėjo manęs ir negelbėti. Koks skirtumas, gyvas ar mirus,-piktai žiūrėdama į auroro kaktą burbtelėjo baltaplaukė ir vėl nusuko žvilgsnį į langą.
-Negrąžinkit manęs į vaikų namus. Nereikia. Blogiau už ten nebus,-vėl pasipylė tylūs žodžiai iš mergaitės. Išties, su Amneta gyvenimas nebuvo itin malonus, na, bet jis jos neskriaudė, pasirūpindavo vaistais, gydytojais ir maistu, o ir turėti nuosavą kambarį buvo visai smagu. Ne, į vaikų namus Liucija nenorėjo.
 Bet tas ,,privalai" atrodė nei iš šio, nei iš to. Gal Dafydd, kaip ir trys idiotai grobikai, pamiršo pasirūpinti Tiesos eliksyru? Tada jis žinotų, kad tai, ką ji sako, yra tiesa. O dabar ji gali sakyti ką nori. Jokio ,,privalau".
 Liucija susimąstė. Jeigu būtų jų vietoje, kur dingtų? Kurioje vietoje teisėsauga mažiausiai būtų linkusi ieškoti? Žinoma, ten, kur jie išrausė jau kiekvieną kampelį. Kur nebėra ko ieškoti. Priėjusi prie į kampą nugrūstos lentos, švilpė pasiėmė aptirpusį kreidos gabalėlį ir atsargiai užrašė tris vardus. Tik vardai, pavardės buvo kažkur paslėptos atminties. Jei paukščiai turėtų sparnus, ar jie grįžtų į namus?
-Susisiekit su Švedijos aurorų štabu. Liepkit jiems patikrinti mano senus namus. Jie arba ten, arba pakeliui į Vengriją,-su užslėpta neapykanta balse tarė Liucija.-Apie tėvą nieko nežinau. Jau beveik keturi metai praėjo nuo tada, kai jį mačiau ir su juo kalbėjau.
 Priėjusi prie durų, švilpė ruošėsi išeiti, kai tarsi kažką prisiminusi sustojo ir įsižiūrėjo į Dafydd.
-Sudie, asile,-tarė Liucija, išsišiepė ir išeidama užtrenkė duris. Daugiau ji jam negalėjo padėti.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #87 Prieš 3 metus »
- Galėtum parodyti bent kiek dėkingumo, kad dar esi gyva, - griežtai pasakė Dafydd. Nejučia susimąstė apie tai, kad vos prieš pusmetį būtų galėjęs pasakyti lygiai tą patį. Kaip viskas buvo apsivertę! Žinoma, jis neketino viso šito pasakoti mažai mergaitei, kuri ir toliau demonstravo nepasitenkinimą. Tad jis tik mintyse palinkėjo, kad kas nors gero greit nutiktų ir jai.
- Pažiūrėsime, kuo užsiima Amneta, tada ir kalbėsime. Tikrai nenorime tavęs grąžinti į tą įstaigą, - kuo ramiau šnekėjo vaikinas, nors jautė, kad kantrybės likučiai labai jau greitai tirpsta. Norėjosi atsistoti ir išeiti. Galbūt dar prieš tai gerai papurtyti šitą mergaičiukę. Deja, reikėjo likti čia ir bandyti išsiaiškinti bent kokios nors informacijos. Labai nesinorėjo, kad laikas būtų iššvaistytas veltui.
- Tai tu juos pažįsti? - suirzęs paklausė raudonplaukis. Ką ji ten tada sapaliojo prieš tai? Kodėl reikėjo kažką vaidinti, kad dabar tiesiog pasakytų viską? Ar visa tai buvo tik žaidimas? Dafydd itin nepatenkintas žiūrėjo į Andersson. Pažvelgęs į tris vardus ant lentos jis susimąstė. Suprato galų gale pasiekęs netgi daugiau nei galėjo tikėtis. Mergaitės pateikta informacija sudėliojo tam tikrus taškus ant i.
- Kuo čia dėta Vengrija? - spėjo paklausti Dafydd nebekreipdamas dėmesio į tai, ką mokinė dar kalba apie tėvą. Deja, į klausimą ji nieko neatsakė: sugalvojo tiesiog išsinešdinti - ir dar skirti aurorui ne patį maloniausią epitetą.
- Viso gero, višta, tikiuosi daugiau gyvenime su tavimi nebesusitikti, - suburbėjo Dafydd atsistodamas nuo kėdės. Dėl visa ko užsirašė vardus ant popieriaus ir galiausiai išėjo iš klasės.
Kuo spartesniu žingsniu perėjo mokyklos koridoriais ir patraukė Kiauliasodžio link.

*

Neprisijungęs Žaneta Froz

  • VI kursas
  • *
  • 187
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #88 Prieš 3 metus »
Į seną kabinetą, mergina įpuolė kupina įsiūčio. Pyktis ją buvo užvaldęs iki sielos gelmių, o ji net gerai nežinojo ko taip susinervino. Tai greičiausiai buvo pykčio priepuolis, tačiau mergina vis tiek buvo nustebusi. Todėl taip neatsargiai, gerai neapsižvalgius ir be jokių apsaugos priemonių jį įlėkė pro pirmas pasitaikiusias duris. Norėjo paprasčiausiai nusiraminti ramybėje, viena, kad tik neiškrėstu ko kvailo.
Duris atsivėrė į, kaip atrodė, seną klasę. Taip, Žaneta, nusprendė iš sustatytų suolų ir priešakį esančia lentą. Kokio dalyko čia buvo mokyta, grifiukė nežinojo, tačiau galų gale tai nebuvo svarbu. Svarbiausia aplinkybė buvo tai, kad ši nenaudojama, kaip tik tai ko jai reikėjo nusiraminti.
Uždariusi duris mergina burtais apšvietė kambarį ir ėmė žvalgytis. Gerai, kad bent tiek moki. Klasė buvo senai valyta, pilna dulkių ir voratinklių, bet išsaugojusi savo estetiškumą. Dryžuotos sienos ir langai atsiveriantys į gražiai apšviestą ežerą, tik dar labiau suteikia šiam kabinetui jaukumo. Vaizdas ir ramybė būnant vienai ją šiek tiek nuramino. Mergina užsilipo ant vieno iš suolų, kad galėtų patogiau gėrėtis vaizdu pro langą.
“I keep wondering
how sad do I have to be
for someone to stop insisting
everything is going to be fine?”
― Courtney Peppernell, Pillow Thoughts

Ats: Senoji kerėjimo klasė
« Atsakymas #89 Prieš 3 metus »
Tą dieną Mokslinčė buvo ne labai gerai nusiteikusi, tačiau turėjo tiek daug reikalų, kad gulėti lovoje ir skaityti knygą jai tikrai nebūtų išėję į naudą, todėl profesorė jau ėjo koridoriumi link senos kerėjimo klasės. Žana ten ėjo ne dėl nieko, o dėl reikalingos knygos, kurią buvo galima rasti tik toje klasėje. Šios knygos jai reikėjo mokymo tikslais, nes atsiranda tokių nuostabių mokinių, kurie klausimų turi begales. Tikiuosi, kad mano kelyje neatsiras kokių nors kvailelių pirmakursių, kuriems per mažai namų darbų užduoda ir jie neturi veiklos galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti kerėjimo profesorė. Taip užsigalvojusi profesorė atsidūrė prie senosios kerėjimo klasės durų, ji tarė:
 - Alohomora, ai gi klasė jau ir taip atrakinta, kam aš čia bereikalingai kerais šaudaus.
Ji pravėrė duris ir išvydo mergaitę, todėl net negalvojusi tarė:
- Labas, aš kerėjimo profesorė Žana Mokslinčė, jau tikriausiai mane pažysti, o tu kas?
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”