[Zelig Reiher]

Pašaipiai vyptelėjęs-- retas dalykas, kas nors pasakytų, tačiau šalia šios panelės visos jo emocijos kartais imdavo ir praslysdavo pro tvirtai užrakintų ir užtvirtintų durų plyšelius. Ir gerai, tiesą sakant, kartais reikia imti ir kiek pralaisvinti tas kaukes, kurias dėvime, nors kartais tai padaryti būna velniškai sudėtinga. O baisiausia būna, kuomet suvoki, kad toji kaukė jau yra dalis tavęs, suaugusi su tikruoju tavimi; it koks parazitas iš lėto perimantis valdžią iš kito žmogaus. Kaip ironiška.
-Formalumai man įaugę į kraują, deja, nieko nepadarysiu, - kiek lyg ir apgailestaudamas ištarė, tartum ne itin mėgtų tai. Būtų tiesiog labai keista, vyro manymu, tiesiog imti ir ištrinti tą distanciją tarp žmonių ir priimti juos kaip artimus. Visados yra tinkama sudaryti tam tikrą atstumą, antraip rizikuoji suteikti nereikalingų vilčių ir neparankių ryšių-- tą jį išmokė darbas ministerijoje.
Mostelėjęs lazdele iš oro išbūrė kelis gana patogiai atrodančius krėslus, kurie buvo išmušti švelnia, minkšta vilna ir padengti lengvai slystančiu tamsiu satinu, sustatė juos prie stalo. priešais vieną kitą taip, kad juos teskyrė metras su trupučiu. Žvilgsniu pasiūlė atsisėsti jai ant vieno iš jų; pats nepasekė merginos pavyzdžiu iki kol ši nebuvo susmukusi ant krėslo. Kad ir kiek erzulio buvo šioji sukėlusi Izaac, ji buvo ne tik jo mokinė, bet ir jauna dama; o ir šiaip nejautė nei neapykantos, nei pagiežos, nei kitų negatyvių jausmų. Buvo nuoširdžiai susidomėjęs ja, jeigu dar sugebėjo domėtis kažkuo išskyrus savimi ir darbu.
-Aš--,- buvo jau bepaimąs juodos arbatos  sklidiną porcelianinį puodelį nuo ant stalo esančio sidabrinio padėklo--kaip paranku, kad vos vienu piršto spragtelėjimu iš virtuvės galėjai imti ir atsigabenti ko tik užsigeisi. Ir kaip dar paranku.--, tačiau jo ranka sustingo, puodelis lėtai vėl klinktelėjo ant paviršiaus, o Izaac be išraiškos įsisteibilijo į klastuolę, tarytum nežinodamas, kaip sureaguoti. Pykti? Šyptelėti? Dar kaip nors atsikirsti su panašia ironija? Ne, jis šiuo metu to netroško. Todėl tiesiog užkabino pirštus už akies raiščio juostelės ir nutraukė jį šalin, o kita ranka sušukavo vienu judesiu plaukus atgal, taip visiškai atidengdamas savo veidą.
-Aš vis dar turiu savo akį ir ja vis dar kažkiek matau, - pratarė. Rankos, kurios dabar ilsėjosi tarp šiek tiek praskėstų kartais sutrūkčiodavo, tarytum vyriškis norėtų paslėpti veido pusę. O slėpti buvo ką-- visa kairė akis buvo gana subjaurota; akies baltymas pulsavo tamsiai raudona, šlapia spalva, tarytum būtų priplūdę užkrėsto, nusistovėjusio kraujo, kuris niekaip negalėjo išbėgti. Smulkūs kapiliarai esantys po akių vokais ir vedantys tolyn buvo nusidažę tokia pat spalva; kai kurie tokie bėgiojo ligi pat jo plaukų šaknų, smilkinių, ar netgi iki skruostikaulių. -Tačiau aš nenoriu šlykštinti mokinių, -paprastai paaiškino, be jokio kartėlio balse. -Manau, kad suprantate mane. Bereikalingas dėmėsys kartais erzina.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pati tylomis atsiduso - nė nesuprato, kad akimirką sulaikė kvapą, galbūt tas durnas ir nereikalingas baiminimasis ją pasiglemžė labiau, negu būtų norėjusi, ypač jeigu paprastas Izaac šypsnis, veide kelias akimirkas suspindėjęs, privertė ją atsipalaiduoti. Keistas gi tas gyvenimas buvo, su tuo, anuo ir dar kažkuo, kas paversdavo jį į klaustukų, džiaugsmo ir neapykantos suirutę.
Ahah, ar neturėtų būti keista tiesiog kalbėti taip formaliai su kažkuo - tai yra, su ja - per žmogumi, su kuriuo istorija, tarkim, nebuvo tiek itin maloni, bet spalvinga? Kreiptis į kažką tarsi būtų lygus arba aukštesniu (rango prasme, gink die ne ūgio), kai pati tokia mintis, kad žmogus kažkuo geresnis, ar toks anoks ir trečias, tiesiog kelia pasišlykštėjimą?
Žiūrėdama į atsirandančius krėslus vos susivaldė pusę lūpų nešyptelėjus - burtų amžius, huh? Visi patogumai, lengvumai ir jokių papildomų nuvargimų. Viskas, ko nori - va, prašom. Nors tikriausiai taip negatyviai žiūrėti nederėjo - kad ir rodos, bereikalingas patogumas, bet vis vien patogumas, ir koks gi skirtumas, kad skyrė abu krėslus palyginti didelis atstumas! Ne veltui į patogumus įėjo ir ratukai, kuriuos prikabinti ant krėslų buvo lengviau nei nuskinti delikačios gėlės žiedlapį.
Grįžtant prie svarbesnio, tarsi kojas praradęs, bet to nesuprantantis vaiduoklis pajudėjo pirmyn, veik įkrisdama į minkštą krėslą, kojas iškart susikeldama į viršų, o smarką įtaisydama ant kietų kelių - pilkai mėlynas akis įsmeigdama į besidarbuojantį (daugiau lazdele, bet ir tai skaitytųsi kaip "darbavimasis", tiesa?) Izaac, kurį rodos, savais žodžiais paveikė labiau negu norėjo. Puodelis dunkstelėjo į lėkštelę, sukeldamas nedidelį, tačiau per ausis skambiai nuėjusį garsą. Seni įpročiai, kad ir nenoromis pasirodę vis vien nepranyksta, tiesa?
-Ei, viskas gerai,- iškart šoktelėjo iš vietos, keliais sparčiais žingsniais priartėdama prie Izaac - daug aukštesnio ir dvigubai vyresnio, tačiau keistai pažeidžiamo tokioje situacijoje, kokia dabar susiklostė. Atrodė kaip žmogus, nenorintis išsiduoti su savo juntamais jausmais, tačiau nepajėgiantis jų sulaikyti viduje. Vaizdas akies, žinoma, pats gražiausias nebuvo. Nebuvo ir ant tiek malonus, kad galėtumei pražiūrėti pro šalį. Nė nežinojo, kaip derėtų elgtis.
Kiek prikando apatinę lūpą, greitomis apsispręsdama - pasičiupo Izaac drebančia ranką, šią stipriai suspausdama savoje, kita švelniai, kaip tik išėjo, perbraukdama apačią jo akies - nenorėjo nei sukelti nemalonaus pojūčio, nei kokio skausmo.
-Bet gi medicina pažengusi, vien su žiobariškąją gali akį kitą įsidėti, ką jau kalbėt apie patyrusių medicinoje burtininkų sugebėjimus,- pati nė nepajuto, kaip balsą pritildė. Gi turėjo būti ir kitų būdų, žinoma, sudėtingų, ne visuomet pasisekančių ir galbūt kainuojančių krūvas, tačiau būti jų buvo - bent tuo mergina buvo tikra. Dar stipriau suspaudė šio ranką,- O ir pripratus, kiek ilgiau mačius, nėra taip blogai. Sukelia savotišką blogiuko įvaizdį, gi tas tarp šiuolaikinių merginų populiaru.

[Zelig Reiher]

Kelias ilgas akimirkas tiesiog spoksojo į savo rankas, kurios buvo apglėbtos kitos pirštų; įdėmiai sutelkė žvilgsnį į merginos balsvą odą, kuri silpnai, tačiau kontrastavo su jo, į josios gana ilgus pirštus, kurie, rodos, patogiai gultų ant jo paties jeigu prilygintum ir suglaustum abi poras kartu. Pro akis nepraleido ir nagų; šie buvo šiek tiek ataugę, rodos, pažeisti tam tikrų grožio procedūrų, tačiau vis vien mielai bolavo ir tarytum kvietė imti ir paragauti jų, sukąsti tarp dantų ir liežuviu perbraukti per nelygumus ir aštrias briaunas. Žinoma, to jis nedarys, tai tik trumpa, kvaila mintis, kuri kilo dėl to, kad staiga buvo paliestas. Niekad nemėgo prisilietimų, jų jam net ir itin nereikėjo; jeigu kada ir lietė kitą ir leido jam ar jai daryti taip pat, nebuvo visiškai pilno proto arba tiesiog norėjo imti ir prasiblaškyti. Tačiau tai nereiškė, kad jis gaudavo kokios tai paguodos iš to, anaiptol, tai buvo tarsi koks pakaitalas, dirbtinė šiluma. Tačiau ta šiluma sklindanti iš merginos buvo malonesnė, tarsi ramino ir guodė, netgi toji ranka, prigludusi prie jo veido buvo tarsi švelnūs perbraukimai per jo širdies arfos stygas, kurie reverberavosi po visą jo vidų. Norėjo linktelėti galvą į šoną, prisišlieti arčiau ir užmerkti akis, tačiau--
Norėjo imti ir pritvoti save už tokias mintis.
-Sukelta kerų liga nėra taip lengvai išgydoma, - nusuko veidą į kairį šoną, taip, kad toji sudarkyta pusė nebesimatytų ir negadintų visiems nuotaikos ir apetito. -Jeigu kas nors ir persodintų mano akį, viskas paprasčiausiai imtų ir sugrįžtų, - monotonišku balsu paaiškino, nulenkdamas galvą žemyn; tamsios plaukų sruogos palengva ėmė sugrįžti į savo pradinę poziciją ir lengvomis bangomis gaubė veidą.
-Viskas jau yra įsikūrę daug giliau, - pasisuko link merginos ir tą jos galūnę, kuri laikė jo ranką, ėmė per perkėlė ant savo viršugalvio; vaizdelis iš kokios nors tai ikonos, kuri vaizduoja palaiminimą ar tai kokį nuodėmių atleidimą. -Tarsi koks gyvas dalykas, kuris lėtai draskytų mano mintis ir pojūčius. Aš žinau, kad jūs žinote tą jausmą. Arba, bent jau žinojote, arba net, -pažvelgė į ją pro primerktas akis, blystelėdamas šalta ugnimi, degančia jose.  Tačiau Izaac nepriekaištavo, nei kažką prikaišiojo, tiesiog konstatavo faktą, nes tarytum kažką nujautė, o galbūt tiesiog buvo neblogas dedukcijos meistras. Staigiu judesiu sugriebė merginos riešus rankomis ir kartu su ja pakilo iš krėslo; žinoma, ūgio skirtumas buvo gana didelis, todėl jis turėjo kiek prisilenkti, kad bent kažkiek priartėtų prie kitos veido.
-Juk atėjote ne manęs guosti, ar ne?- tyliai sušnabždėjo, kilstelėdamas antakius; nepridūrė tos sakinio dalies, kuri būtų sakiusi, kad jo guosti ir nereikia. Suspaudė akimirkai lūpas, jos netgi dar labiau pabalo, tačiau greitai pro jas ėmė vėlei veržtis žodžiai. -Panele Mei, prašyčiau jus su manimi būti atvira. Aš neapkenčiu žaidimų, kurie pernelyg ilgai užsitesia.

[Celeste Victoria Lavenza]

Negalėjo savęs pakęsti. To, ką gavo su šituo kūnu - kitų skleidžiamos šilumos jutimą, lengvus saulutės prisilietimus ar šaltą ir šlapią sniegą, kuris jos taip smarkiai neveikdavo. Negalėjo pakęsti naujų emocijų bandos, kuri seniau buvo tarsi kur sandariai uždaryta ir palikta likimo valiai, ir tik maža dalis jų galėjo išsiskleisti. Negalėjo pakęsti, kad nebeturėjo kontrolės dėl to ar ano. Negalėjo pakęsti žymių. Negalėjo pakęsti, kuo patapo. Paprasčiausiai negalėjo pakęsti, o tas išsirutuliojo į neapykantą viskam.
-Bet tai..- skausmingai susiraukė. Jautėsi kalta - nežinia kodėl, neturėjo jaustis kalta, tokia ji nebuvo, tai kokio velnio? Kažkas viduje skausmingai susitraukdavo vien su mintimi, kad Izaac gali paprasčiausiai gėdytis tos išvaizdos, kuri dabar jį puošė - ir tikriausiai ilgam dar puoš - ir dar labiau įsiskausdavo supratus, kad buvo logiška reakcija jo į tai, jog kažką tokio netinkamai grotetiško reikėjo slėpti.
Tikriausiai Izaac rūpėjo jai labiau, nei pati Karasuna būtų įsivaizdavus - gal ne taip ir keista, kad tai net neskambėjo kaip visiška naujiena. Kodėl kitu atveju jinai būtų ėjusi čia, o ne kur kitur? Net nebejautė "nebejutimo", kuris buvo įsismelkęs kairioje rankoje - daug labiau rūpėjo bent kaip nors vyresniajam vyrui parodyti, kad ji buvo šalia, net jei jis to ir nenorėjo.
Pajautusi savą delną ant vyriškio plaukų nesusilaikė jų nepaglosčiusi, pirštų galiukais nepalindus giliau, neįkišus jų po viršutinėmis plaukų sruogomis - švelniai, atsargiai, tarsi jie priklausytų ne vyriškiui, o kokiam mielam ir pūkuotam triušiukui. Nieko neatsakė. Žodžiai jo kiek per giliai susmigo ir įlindo į vidų - ką, bent jau pasidžiaugti galima buvo, kad judviejų duetas buvo it tie nelabieji atstumtieji, kurie buvo savotiški ir negyvieji. Dviese smagiau, kaip kažkas gi buvo sakęs.
Viskas vyko per greitai - nuo kada tempas kažkieno jai buvo per greitas, kada ji pati nenorėjo visko sutvarkyti kaip išeina greičiau? - Karasuna nė nesureagavo, tik pajuto, kaip abi rankos stipriai sugniaužtos, o ji pati ištiesta viršun. Šaižiai įkvėpė, net nebežino, ką sakyti. O ką derėtų?
Negalėjo pakęsti, negalėjo, negalėjo - pasidarė tokia pati silpna, veik identiška tiems, kurių nekentė. Per daug emocijų, jausmų, pojūčių - per daug vietos! Tiek daug, kad liko daugybė tuščių erdvių, kurių ji užpildyti nemokėjo - negalėjo. Buvo paprasta, nesugebėjo prisidėti dalies to, ano ir kažko kito prie savęs, prie savos sielos, kad nebebūtų tuštumos ir šalčio, užsislėpusio tamsiuose ir tuščiuose viso kampuose.
-Tarsim leistum man tave bandyti guosti. Ir kodėl negaliu tavimi rūpintis?- šyptelėjo, užverstomis į viršų akimis žiūrėdama į vyriškį, kurio veidas keliais centimetrais galėjo būti ir kiek per arti šios. Tylus balsas nuskambėjo ausyse, nuaidėjo visuose kampuose, atsimušdamas į visas kūno vietas - užsinorėjo būti jo apkabinta, taip ilgam, kad pagaliau jaustųsi verta kažko. Kad būtų pilna kažko. Ar bent prisipildytų apgaulingos šilumos, sklindančios iš daug, daug vyresnio vyriškio. Apgailėtina, tikrai ir siaubingai, tiesiog apgailėtina,- Izaac. Paleisk mane.
Kairę ranką nudiegė skausmas, iš niekur atsiradęs, tikriausiai dievų siųsta pasityčiojimo žinutė su priežasties prierašu - norėdama arčiau šio pabūti ir prisiliesti pažeidė nejautimo taisykles. Primerkė vieną akį, stengdamasi, kad šis per daug veide neatsispindėtų.
Koks graudus reginys - kažkada pasaulį nuversti norėjusi, ir net įtikėjusi tą galinti padaryti Karasuna Mei tebuvo paprastas žmogus, besijuokiantis iš to, kas realiai buvo ir ji pati.

[Zelig Reiher]

Prisilietimai, nors ir kokie jie bebūtų mieli, malonūs, guodžiantys tebuvo tik pigus vietinio cirko triukas, tik miražas tuščioje, pamirštoje dykumoje. Prisilietimai niekad, jokiais būdais, niekada niekada negalėjo būti priimtini; seniai seniai sau prižadėjo, kad niekuomet nejus tikros, nesuvaidintos šilumos kitam žmogui; bet kokius tik pradėjusius busti gležnus ūgliukus, kurie tik tenorėdavo daugiau šviesos savo gyvenime, pirštais sutrindavo į plėnis, į nesuvokiamą, neperprantamą masę; užberdavo druskos tarsi baidydamas negeras dvaisias, norėdamas užkirsti kelią tokiems augimams.
-Rūpintis manimi?- ištarė tai ir greitu judesiu iškvėpė pro nosį, tyliai, tik šiek tiek, tarytum tyčiodamasis iš šios įdėjos, minties. -Aš visad maniau, kad jums trūksta kelių varžtelių, tačiau niekad nebūčiau pagalvojęs, kad esate tokia naivi, - kiek kilstelėjęs smakrą sušnypštė, žvelgdamas į merginą iš aukšto, pro primerktas, užšifruotų emocijų pilnas akis. Nors kai kurie ir sako, kad akys yra sielos veidrodis, tačiau šiuo momentu atrodė, kad šios vienintelės dar buvo užrakintos, nepasiekiamos ir neperprantamos; o tuo metu kūnas ir jo kalba šaukte šaukė ir skleidė neigiamų, chaotiškų emocijų lavinas. Tačiau kas išties galėtų suprasti, kas dedasi žmogaus viduje? Ypač kuomet jis pats nesupranta, kas dedasi? Galbūt ir nenori suprasti; gyvenimas praeitimi kartais būdavo daug mielesnis, grandinės, jungiančios su praeitų akimirkų šešėliais, nors ir kaip giliai įsirėžusios į odą, kartais buvo daug priimtinesnės už dabarties jausmus, daug artimesnės už degančią ateities nežinomybę.
-Tokia naivi ir kvaila, - pridėjo ir piktdžiugiškai šyptelėjo, išplėsdamas akis, tarytum žvelgdamas į kokią auką; taip panašiai galbūt koks plėšrūnas stebėtų savo mirtinai sužeistą auką, kuri stagaruotų aplink tik tam, kad galop imtų ir sukniubtų ant nudžiuvusios žolės, imtų ir nugaištų tik tam, kad būtų palikta supūti, prisiglaudusi prie šaltos žemės. Tačiau--- keista būtų pasakyti, kad vyriškis tokiu žvilgsniu persmelkė ne pačią Karasuną, bet kažką už jos? Tarsi net nematytų jos, tarytum kiek stiklinėmis akimis žvelgtų į tik jam vienam matomą poltergeistą.
Ilgi, kiek pernelyg šiuo metu pabaltavę pirštai vienu judesiu atsileido; pats vyras atsitraukė mažą žingsnį atgal.
-Aš žinau, kad turite daug daugiau pasirinkimų savo kompanijai, - monotoniškai ištarė; nors ir pastebėjo skausmo vypsnį merginos bruožuose, jo smegenys tarsi atsisakė pilnai sufokusuoti reakciją jo paties veide. -Aš žinau, kad jums būnant su jais jūsų veide šypsena pasirodytų.daug dažniau ir daug lengviau, - konstatavo tai kaip paprasčiausią faktą, kaip nepaneigiamą tiesą. -Kodėl siekiate dulkės pakelyje, kuomet laikote saulę rankose?

[Celeste Victoria Lavenza]

Keistu pojūčiu buvo galima tai pavadinti - viena ranka skendi kažkokiame neįprastame skausme, riešai it su geležimi sutvirtinti drauge, o aplinkui sklido ir plėtėsi aura, mintys, energijos ir apskritai visa, ką buvo galima priskirti prie viršutinesnės hierarchijos neigiamumo. Puolimas iš visų pusių.
Sukando dantis, iš žemiau atgalios žiūrėdama į Izaac - į jo pasityčiojimo perpildytus žodžius ir už ledą šaltesnes akis, bandydama su pastarosiomis palaikyti akių kontaktą. Įsiutins jį - na ir kas? Ne kartą taip buvo, ne kartą jau turėjo profesorių priversti susimąstyti, ką jis čia daro šalia mokinės, įsiveržusios į jo asmeninę erdvę.
-Žinoma,- atsakomai šyptelėjo. Buvo išvadinta ir blogiau - žinoma, žmonių, kurie jai nieko nereiškė, tačiau nenorėjo imti ir įklimpti į jo niekinimus, kurie, regis, buvo sakyti iš širdies gelmių. Jis jos nekenčia; mano, kad tėra naivi, savanaudiška mergiotė, neverta to, ano, ir norinti, kad visi jai paklustų - na ir kas?,- Jei turėčiau atitinkamus varžtus ne tik nepažinotumei manęs, bet ir neprisimintumei. Tame nėra smagumo, tiesa?
Ak, aišku, kad gyvenimas nebus lengvas - kad ir ko norėtumei, ar net visa širdimi trokštumei it vandens šulinį dykumoje pamatyti meldžiąs ištroškęs, tai retai išsipildo. Norai ir mintys dar rečiau būna išreikštos, žodžiu ar veiksmais, - o kas nutiktų, jei šias ir išreikštume? Nieko. Galų gale, tai tikriausiai ir buvo nereikalinga dalis, slypinti visuose. 
Tik žmogaus natūra, regis, to nesuprato. Kažko užsimaniusi troško ir visa širdimi, ir visa siela - kad ir kokius skausmus kėlė. Apgailėtina.
Žinoma, ji tikrai nepasakys, kad galų gale jai užtektų vien to, kad Izaac ją prisimintų, apkabintų ir pasakytų tuos prasmės neturinčius žodžius, kad nepamirš - seniau norėjo, kad visas pasaulis būtų išgirdęs jos vardą, o ji ir vėl nepranyktų, vėl nepavirstų į dulkę, kuri nebuvo minima nė giminės medyje. Žmogiškumas, su visomis emocijos, galų gale buvo siaubingai keistas jausmas.
Kažkur besipinančių minčių sraute buvo paleista - automatiškai žengtelėjo kelis žingsnius atgal, lyg bijotų pargriūti. Jau nutirpusiais pirštų galais pasitrynė paraudusius riešus, kuriuos vis vien diegė keli skausmo dygliai, pakėlė akis ir keliskart sumirksėjo - nuostaba? Pasiryžimas? Norėjimas peržengti per save, per tą silpną ir nevykusią žmogiškąją save?
-Aš ir laikau saulę rankose,- gūžtelėjo pečiais, rankas pakišdama po megztiniu, bandydama šį kaip skubiau nusitraukti per galvą,- Tokią seną, kiek pavytusią ir siaubingai niurgzlią saulut- uf!
Nusitraukė juodą megztinį ilgu kaklu, papurtė galvą į šonus, kad susivelti spėję palaidi plaukai bent kiek sugrįžtų į sau įprastą poziciją. Vieną ranką paliko įkištą į rankovę, šią nuleido žemyn, leisdama megztiniui pusiau nugulti ant grindų - pati taip atidengdama savo kūną ir kiekvieną menką brūkšnį vyriškiui.
Randas, einantis aplink kaklą - ypač ryškus iš priekio, nugaroje kažkiek susmulkėjantis ir nublankstantis - priminė kažkokį mišinį tarp šašo, ką tik įvykusio nubrozdinimo ir vos regimų mėlynių. Kažkas, įpusėjęs gijimo procesą, bet tuomet viskas susimaišė ir galiausiai nutrūko. Pats kūnas buvo nusėtas mėlynių - tų šlykščiai geltonų, pačiose paskutinėse stadijose esančių, tačiau taip ir nesugebėjusių sugyti - ir mažų paraudusių žaizdelių, ypač susikaupusių aplink pilvą ir krūtinę, daug mažiau susibūrusių ant rankų. Ant klubo ir krūties buvo po keistą dėmę, o gal verčiau paprastą odos papilkėjimą - nepaisant to, Karasuna buvo įsitikinus, kad tai buvo tiesiog dar vienas požymis, atsiradimu sekinąs kvapą. Kaži, kas būtų, jei staiga paaiškėtų, kad viena viską ir temato? Ar tai nebūtų savotiškai žiauri ir negailestinga ironija? Lėtai iškvėpė - norėjo tikėti, kad taip nėra, blogiausiu atveju tiesiog kraustosi iš proto.
-Žinai, kaip įvairioje literatūroje mirštantieji dažnai nori saulės. Ją pamatyti dar kartą, atsisveikinti, ar net mirti su akimis, įsmeigtomis į jos akinančius spindulius,- ir vėl atsirėmė į suolo kraštą, norėdama stovėti tiesiai prieš jį, ir vėl naudodama tą patį saulės palyginimą, kurį pradėjo pats Izaac,- Galų gale, žmogus ar saulė, taip ar anaip tėra tik po vieną, kuriam egzistuoja noras ištarti sudie ir ligi pasimatymo ten, kur bus daugiau laiko pasibūti drauge.

[Zelig Reiher]

-Kartais pamirštu, kad jūs dar tik vaikas, - nepatenkintai žvilgtelėjęs į šoną atsiduso. -Bent jau elgiatės kaip vienas, - pridūrė; lūpų kampučiai nusvirę į šonus, akys vėlei primerktos, o rankos šiuo metu ilsėjosi sukryžiuotos ant krūtinės. Tačiau juk negalėjo pasakyti, kad tie prisiminimai, kurie asocijuojasi su tam tikro lygio beprotyste, kad ir netiesiogine, tikrai nebuvo malonūs, ne; verčiau tokius vyriškis išsyk pamirštų, vos tik jų šaltinis imtų ir dingtų. Skaudūs ir kartėlio pilni prisiminimai įsirėždavo į atmintį daug smarkiau negu laimingi ir šviesūs, tačiau naktimis, kuomet esi vienas ir kuomet ištiesęs ranką galėdavai užčiuopti tik nesibaigiančią tamsą, tie šviesuliai vieninteliai praskaidrina slogučius ir nerimą. O to naktimis būdavo ir yra užtektinai; juk niekas neapgins tavęs nuo paties savęs. Pakėlė akis į merginą.
-Palaukite, nenusirenginėkite, - skubiai ištarė ir tarsi kiek susinepatoginęs ištiesė rankas delnais į išorę. Nežinia, kaip ten veikė jos smegenų dažniai, bet kartais kai kuriems ne itin gerai susišviesdavo esama informacija. Na, ir dar tas faktas, kad jis buvo profesorius, o ji- mokinė, taigi tokia situacija esti kiek pernelyg... nepadori. Visgi negalėjo sustabdyti savęs nuo tam tikro lygio nužiūrinėjimo-- tos šlaunis apglėbiančios pėdkelnės buvo išties vienas iš dalykų, kuris jam atrodė gana estetiškai ir dailiai, o dar tas kontrastas tarp jų ir odos spalvos buvo nuostabus. Tačiau negalėjo sustabdyti ir nuo tos veido išraiškos, kuri signalizavo tam tikro lygio sumišimą-- suraukti antakiai, kiek labiau pravertos lūpos, kurios tarsi nežinojo, kaip kažką pasakyti.
Lėtai, vos vos pastebimai ėmė artėti prie kitos, žingsniai aidėjo kabinete it varpo dūžiai, akių vyzdžiai šiek tiek, bet vis vien pastebimai išsiplėtę; priglaudė ranką prie merginos, pirštais apsivijo josios kaklą ir kiek pasukęs galvą į šoną klaktelėjo liežuviu. Nedrįso rankos nuleisti kiek žemiau ir nuodugniai ištirti kiekvieną sužeidimą, kiekvieną skaudulį ar mėlynę.
-Jeigu manote, kad aš esu jūsų saulė, labai klystate, - nykščiu paglostė tą žaizdą--randą, šašą, nesvarbu-- tarsi mėgaudamasis nelygumais ant jo odos paviršiaus, tarsi jam patiktų stebėti, kokias reakcijas sukelia jo šalti pirštai. - Aš greičiau seniai užgesusi, krentanti žvaigždė, kuri nebent gali suteikti paskutinį kokį norą, - gana poetiškai, bent jau taip manė, atsakė į Karasunos žodžius ir atitraukė savo ranką nuo jos. Greitais judesiais nusiėmė savo paltą, kuris po apačia slėpė paprasčiausius baltus marškinius ir tamsias kelnes--ir tam tikrą citrusinių vaisių kvapą, kuris, sujudintas nusirengimo, pasklido aplink---, ir užmetė jį ant josios pečių. Tarsi koks keistas, ne itin jam būdingas gestas; tylus ir romus.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Ne visi smagumą supranta kaip vaikiškumą. Nuo kada linksmybės yra tyrumo, o ta pačia prasme ir vaikiškumo simbolis?- dar kartą šyptelėjo, šįkart parodydama dantų kraštelius - žinoma, vaikas ji buvo. Bet kartu ir nebuvo. Komplikuota, tačiau ne taip ir labai - tiesiog šlakelis priešistorės, ir viskas susidėliotų į savas vietas, visi reikiami mechanizmai susijungtų ir pradėtų ne tik stabiliai, bet ir efektyviai veikti.
Kaip gaila, kad rakto tam ji neduos. Prasmės, galų gale, tam daryti net nebuvo - tad mergina ir nedarys.
Užsimerkė - pati atsistojo priešais jį, tačiau bijojo žvelgti į vyriškio išraišką. Subjaurotas kūnas nėra gražus kūnas - pamoka, išmokyta pačio gyvenimo, jau seniai seniai. Baimė yra nesąmoninga emocija - kodėl ji turi egzistuoti, kodėl ji turi sukaustyti taip, kad nesugebi net pajudėti? Net jei praplatėtų ribos, kurios ir taip skiria žmogiškumą nuo žvėriškumo, viskas būtų lengviau, jeigu baimė neegzistuotų.
Ir, žinoma, jos nebuvo - ilgą, ilgą laiką. Baimę mergina išsiugdė į neapykantą, viskam ir niekam vienu metu, kuri liepsnojo toje menkoje širdelėje smarkiau už viską - liepsnojo, liepsnojo, ir neleido baimei sutrukdyti būti stereotipišku prasto žmogaus įvaizdžiu, tai merginai, kuri pasuko "blogu" keliu.
O tuomet ji vėl patapo pilna kūno savininke. Kito kūno, žinoma - tačiau baimė užpildė visus tuščius kampus, kurių jos menka ir nieko verta siela yra palikus per daug. Užsigrobė, suparalyžiavo - ir nepaleido. Net ir dabar, ji nebebuvo niekas menkiau už vaiką, vienišą, apleistą kitų ir net savęs.
Staigiai įkvėpė, vos regimi plaukeliai ant odos pasistatė speigu, tarsi pajutę nenorėtą svečią - taip ir buvo. Baimė dėl išvaizdos taip užvaldė Mei mintis, kad nė neišgirdo priartėjančio Izaac, juo labiau nepajuto jo žvilgsnio, jo keistai švelnių pirštų, kol šie tiesiogiai jos nepalietė - tarsi tos pačios baimės perpildyta ji staigiai pravėrė akis, žiūrėdama į taip arti esantį vyriškį. Lūpos suvirpėjo, o pati mergina sudrebėjo su švelniais prisilietimais prie pagrindinio rando - visą tą sekė gilūs įkvėpimai ir pašėliškai plakanti širdis.
Šlykštu net pagalvojus, ant kiek žmogiška ji patapo. Net suvokti nėjo, kad ne taip seniai šitam vyrui akiplėšiškai siūlė fizinį susijungimą - o dabar, vien jo paliesta, jinai paniro į paauglišką nevalumą ir pasidarė per silpna atsispirti hormonams, kurie impulsus per kūną siuntė kiek per aiškiai.
Žinoma, pati mintis, kad jo pirštai lėtai ir švelniai leistųsi jos kūnu žemyn, o šiurkščia barzdele aplink padengtos lūpos užimtų rankų vietą prie kaklo; tikrai negalėjo įsivaizduoti, kaip vyriškio lūpos jaustųsi prie jos odos, ypač tų vietų, kur švelnumas pereina į šiurkščią šašo tekstūrą, o pirštai imtų sukti mažus ratukus ant nuogo kūno. Tai, jog vėliau galėtų užuosti raminantį ir saugumą pojūtį suteikiantį vyriškio kvapą ant savo odos, kartu ir prisispausti savo, regis, tokiu gležnu kūnelio prie saugančio ir stipraus vyriškio buvo tiesiog absurdiška - ar net tai, kad visi jos iškilumai (ir ne) keltų jam kokį pojūtį. Ką jau kalbėti apie garsus - jeigu Izaac lūpas paliktų bent kokio tipo švelnus, tarsi bandantis save sutvardyti murmesys ar aimanėlė, jinai galėtų priskirti save prie mirusiųjų.
Kokios kvailos mintys!
Nespėjus merginai susitvardyti, ar juolab imtis savų veiksmų, ranka buvo atitraukta, ir atrodė tokia pat tolima kaip vyriškis - net jei jis pasitraukė per žingsnį du. Kelis kartus tankiai sumirksėjo, atbula ranka smarkiau atsirėmė į stalo kraštą - taip, kad oda net pabalo.
-T-tai,- sumirksėjo, pati nežinoma, ką derėtų atsakyti. O kas, jei jis jai buvo Saulė? Ne tik svarbiausia ir ryškiausia, bet ir reikalingiausia išgyvenimui - ir, kad ir kaip svajokliškai ir pozityviai skambėjo, bet jos vienos ir vienintelės. Likusią minčių virtinę, kurią norėjo išreikšti, tačiau nesurado būdo kaip pertraukė gestas - oras pakvipo citrusinių vaisių aromatu, o pečius užgulė palto svoris - pilkai mėlynas akis pagaliau pakėlė į jį, kiek įžūliai ir kiek sutrikusiai įsižiūrėdama į jo tamsias violetines raineles, tačiau šių atgalinio žiūrėjimo neištvėrė. Smulkiu iltiniu dantimi prikando patį apatinės lūpos kraštą, net ir bailų žvilgsnį nuvesdama prie vyriškio lūpų.
-O jeigu,- tyliai pradėjo, su kiekvienu skiemenimi bandydama gražinti balsą į įprastą garsumą, o vyzdžių regimą vaizdinį vis keldama aukščiau, kol jos akys vėl susitiko su jojo. Lėtai - nenorėjo, kad paltas nukristų nuo pečių - ištiesė abi rankas link Izaac, pasigriebdama šio delną, suimdama ir apglėbdama jį savais, tiesdama vis arčiau savęs. Nuvedė jo ranką prie savų krūtų vidurio, tačiau laikydamasi savo kairės - ten, kur turėjo būti širdis ir ten, kur ji lėtai, bet kiek pašėlusiai plakė. Vieną ranką nuo jo paleido, kita sunėrė judviejų pirštus,- Žvaigždė būtų įkvėpta gyvybės naujos, ir suteiktų man antrąjį, paskutinį, norą?

[Zelig Reiher]

Žvelgdamas į virpantį, drebantį merginos kūną, jis tarsi pats nejučiomis ėmė jausti kažką savo viduje, ten, kur kažkur žioėjo tik saugiai pleistru užklijuota žaizda. Kažkur giliai jo atminties kertelėse spragtelėjo raktelis, kurio garsai nuaidėjo per jo visą esybę, ir staiga prieš jo akis skydo ir lydėsis mergaitiški jo mokinės bruožai, o vietoje jų šmėkštelėdavo jo paties-- dar pernelyg mažo, dar pernelyg naivaus-- veido kontūrai.
Su savo teta ėmė gyventi palyginus dar visai jaunas--aštuonerių, devynerių?--, tačiau pagal aplinkinių kalbas suprato, kad buvo gabus ir mandagus jaunuolis-- na ir kas, kad dar tuomet angliškai ne itin gerai kalbėjo, o jeigu ir prabildavo, tai jo visi žodžiai būdavo persunkti sodriu vokišku akcentu. Izaac mėgavosi aplinkinių dėmėsiu ir pagyromis, susižavėjimo šūksniais ir paskatinimais, ak, kiek daug jis gaudavo saldumynų, knygų, ir kitų mielų dalykų iš kitų žmonių-- o juk namie, ten Vokietijoje, to beveik visiškai negaudavo. Tačiau dabar jis buvo ypatingas, o ypač toks buvo savo tetos draugėms, ypač vienai. Josios vardo nenorėjo, ir negalėjo prisiminti, tačiau puikiai prisiminė jos išvaizdą--oda balta it gulbės sparnas, pasipuošusi ilgais, banguotais blondiniškais plaukais, kurie apgaubdavo moters kūną iš visų pusių, gražiai įrėmindavo josios iškilią krūtinę, kutendavo iškilumus klubų srityje, o svarbiausia, nuostabiai papildydavo josios veidą, tas kaštonines, tankiai pridažytas akis, tas tamsiai raudonas lūpas, tuos aštrius, smailius dantis, kurie jai šypsojantis šviesdavo ir šildydavo it kaitriausia saulė. Ar bereikia ir sakyti, kad šioji tetos draugė ir buvo jo pirmasis susižavėjimas? Tiesa, vaikiškas, tyras susižavėjimas-- jam, berniukui užtekdavo paimti ją už rankos, kuomet toji moteris vesdavosi jį į kiną arba suvalgyti ledų, užtekdavo tiesiog apvynioti savas rankutes aplink jos kaklą ir paslėpti nosį jos garbanose, kuomet jiedu atsisveikindavo. Ak, laikas praleistas su ja buvo nuostabus; todėl net neįmanoma apsakyti to džiaugsmo, kuris jam kilo kuomet teta turėjo keliomis savaitėmis darbo reikalais išvykti į Ameriką, o jo aukle tapo toji tobula moteris. Keista, kad šioji neturėjo nei vyro, nei vaikų nieko-- tą pagalvojo berniukas, kuomet įžengė į josios namus. Tačiau pirmas buvimo dienas neklausė, buvo kažkiek nedrasu ir nepatogu; ir šiaip kuo toliau, tuo labiau toji moteris jam kėlė nerimą; nors ir nuo pat pirmos dienos pranešė, kad turės su ja miegoti vienoje lovoje-- nesipriešino tam, jautėsi gana saugiai, kuomet prieš miegą jam glostė plaukus--, nors ir kartais jam nepatikdavo, kad toji moteris jam kartais pernelyg atidžiai padėdavo apsirengti drabužius, nors jam to ir nereikėjo, nors kartais ji nužvelgdavo jį keistu žvilgsniu, kuomet jis atsikeldavo iš ryto, ne, Izaac niekad nieko nesakė. Mat manė, kad ji tiesiog labai vieniša ir labai norėjo turėti vaikų, todėl nesipriešino jos rūpesčiui. Tačiau tai moteriai anaiptol ne tokio vaiko reikėjo.
Kuomet prieš miegą-- abu jau gyveno savaitę-- pagaliau prisidrąsino ir paklausė, ar šioji kartais nesijaučia vieniša, kai gyvena be šeimos, berniukas susilaukė ilgos akimirkos tylos. Tuomet pajuto pirštą prigludusį prie jo, kelis kartus šiuoju ji patapšnojo per jo nosį, o tuomet tik išgirdo--man neliūdna, kai tu šalia, aš tau parodysiu, kaip gali mane dar labiau pralinksminti ir nudžiuginti, tai mūsų paslaptis, ar ne, ar ne, ar ne -- o tuomet viskas tiesiog susimaišė į įvairiausių pojūčių laviną. Tačiau geriausiai prisiminė visko pabaigą-- ašaros ant skruostų, skausmas tose vietose, kur skaudėti neturėtų, dantų žymės ant jo odos-- bet labiausiai į atmintį įsirėžė tas begalinis tuštumos ir išdavystės skonis. Nors gerai net nesuprato, kas darėsi, tačiau suvokė, kad tai yra nesveika, negražu, netinkama-- taip suaugęs žmogus tikrai neturėjo ir negalėjo elgtis!
Pas tetą jis grįžo po savaitės, rodos, visai normalus ir nepasikeitęs, bent jau taip jo giminaitė sakė, kuomet su kažkuo kalbėjo telefonu. Na, gal kiek tapo tylesnis ir uždaresnis, tačiau kas juk supras tuos vaikus šiais laikais! Ak, na, dar taip, nuo to pasibuvimo kažkodėl rečiau susitikdavo su ta jos drauge, bet nieko nepadarysi, gal tiesiog šiek tiek ji ir atsibodo. Juk vaikai auga. Savyje laiko daug emocijų. Slepia daug paslapčių, apie kurias niekam nesakys.
Su pernelyg daug emocijų verdančių savyje Izaac kelis kart sumirksėjo ir pažvelgė į merginos akis, kurios atrodė pernelyg ryškios ir pernelyg realistiškos jam šiuo metu, pernelyg tyros ir pernelyg nesuteptos. Nenorėjo kitam perduoti savyje tūnančios gyvatės, kuri iš lėto graužė ir nuodijo jo sielą. Tačiau truputis, mažutis kasnelis obuolio juk tikrai nepakenks, ar ne? Ypač kai dabar jo delnas juto merginos širdies ritmą, kuris buvo it užspeista pelytė odos ir šonkaulių narve, iš kurio išėjimo nėra; ypač kai jo pirštai buvo taip tobulai susijungę su josios pirštais, kurie taip maloniai gludo prie jo.
-Jeigu tu taip to nori, tuomet aš...- pasilenkė arčiau jos, arčiau to, ko jis nenorėjo sutikti nenorėjo pažinti, nenorėjo prisiminti, nes tiesiog tuomet būtų pernelyg skaudu, kai jam reikėtų viską imti ir atstumti, palikti. -Tuomet aš dėl tavęs tai padarysiu, jeigu toks tavo pats trokštamiausias noras, - trumpa akimirką, per kurią jo akys apibėgo visą jos veidą, visas detales, visus linkius, viską viską-- ir tuomet lengvu judesiu priglaudė savas lūpas prie josios lūpų, tvirtai ir ryžtingai, tačiau švelniai ir galbūt net kiek nedrąsiai, tarsi jau būtų daręs tai šimtus kartų, tačiau tarsi tai vis vien būtų buvę kažkas neleistino, naujo.

[Celeste Victoria Lavenza]

Tarsi nušvitimo viduryje, merginą pasičiupo mintis - dar viena, žinoma, tačiau ne apie baimes, net apie ją pačią. Supratimas, kad nežino apie Izaac veik visko trinktelėjo it geras kalavijas - ji norėtų, dar ir kaip norėtų kažką sužinoti daugiau, nuo banalybių kaip jo mėgstamiausia spalva, metų laikas, kokia gėlė atrodo estetiškiausia, kas jam patinka, ko jis nemėgsta iki to, kaip jam ir paprasčiausiai sekasi - gebėjo prisiminti, kaip kažkada pamokos pradžioje šis gėrė arbatą, galbūt jas mėgsta labiau už kavą? Žinojo, kas pastaroji skleidė malonų aromatą, tad galbūt jis išrankesnis, verčiau į žoleles dėmesį kreipiantis, nei parduotuvėse esančius arbatos maišelius?
Troško žinoti daugiau apie jį - viską, jei tai buvo įmanoma. Nebenorėjo jo teršti, nenorėjo išniekinti, nenorėjo laikyti kaip vienalaikiu žaislu, kurį arba numes, arba kuris išmes laukan ją. Norėjo kažko tvirtesnio, stipresnio - pačių akių kampučiuose lėtai ėmė tvenktis ašarėlės, ir merginai teko tankiai sumirksėti, kad šių atsikratytų joms nepradėjus riedėti skruostais.
Nenorėjo jo sugadinti, palikdama neišbraukiamą potėpį - būta to jo darbo istorijoje ar mintyse. Geriau pagalvojus, net ir pati mintis, taip trokšta ir geidžiama, vien tas, kad jis neužmirštų Mei, tai buvo šlykščiai savanaudiška.
Trokštamiausias noras - ha! Jautėsi kalta, siaubingai ir sužlugdančiai, tačiau neatstūmė nei jo, nei atitraukė save - leido judviejų lūpoms susiglausti, tarsi abu būtų jauni vaikučiai, turintys savus pirmus kartus. Lėtai, švelniai, atsižvelgiant į porininką ir jo judesius - nenorėjo jokio vulgarumo, jokių perdėtų aistrų, jokio geismo. Suspaudė emocijas tvirtai viduje, neleidžiant šioms ištrūkti laukan, nepasiglemžti ir nesuteršti tos gražios akimirkos, kurios tokį ilgą laiką troško.
Laisvąją ranką pakėlė aukštyn - norėjo imti, atsargiai perbraukti per šio skruostą, tačiau nenaudėlė ranka sustojo pakelėje, įsitaisydama ant vyriškio peties, o pirštais sugniauždama jo marškinius. Kad ir koks nekaltutis, pirmąjį kartą primenantis bučinys jautėsi, tačiau Karasuna nesusilaikė nepajautusi tų greitos širdies plakimo ir geismo punktų, kurie dažniausiai taip greitai atsiranda tik aistringame - net per daug linkstančiame į seksualinį - bučinyje.
Atvirai, buvo malonu - Dieve šventasis, norėjosi pritrėkšti save vien už tokią mintį. Jautėsi blogai, netinkamai, nedorai - tačiau didžiąją dalimi švelnios Izaac lūpos ir neskustos barzdos šereliai, vis baksnojantys jos odą, buvo tarsi vienas ir didžiulis, neišsenkantis laimės fontanas. Kažkoks retas brangakmenis, kurį pasičiupo ji viena - akimirką jis jos ir jos vienos, paverčiantis į tokią begėdę, kad pati dalinimosi mintis kėlė šlykštulį.
Atsiplėšė nuo vyro - giliai kvėpuodama, kiek paraudusiu veidu ir akimis, dar savotiškos nuostabos pilnomis, tačiau laiko nešvaisčiusi pastūmė vyriškį link fotelio, pati užsilipdama ant jo, šį apžergdama - ir vėl sujungė lūpas, šįkart greičiau, be tos praeitąją akimirką pasirodžiusios mielos nekaltumo kibirkštėlės. Tarsi bandytų kovoti su vulgariąją savimi, tačiau nesėkmingai.
Žinoma, jinai galėjo - ir Aukštesnieji regėjo, kad ne tik norėjo, bet tiesiog troško - prisitraukti vyriškį arčiau, pati veik glaustydamasi į jį, paimti jo drąsos stokojančias rankas ir uždėti ten, kur retas žmogelis gali užčiuopti, kol pati atsikratytų jo marškiniais; vos susivaldė žaismingai neįkandusi į jo apatinę lūpą, kad ir į vyresnįjį ateitų didesnis žaismingumo ir godumo kiekis - ką jau kalbėti apie mintį pajudinti klubus žiūrint, ar Izaac būtų pasigrobtas bent kokio malonumo, ar jis išleistų bent kokią tylut tylutėlę, bet vistiek aimanėlę..
Ne, ne, ne - tai nebuvo gerai, tai nebuvo derama, ji to nenorėjo; nenorėjo suteršti jau ir taip prasto jos įvaizdžio jame, nenorėjo suteršti nei jo įvaizdžio savo viduje, paverčiant jį tik dar viena pasismaginimų auka.
-N-ne,- atsiplėšė nuo jo, kad ir viduje įsižiebusi ugnelė prašė daugiau ir daugiau. Nuleido galvą žemyn, įremdama šią į jo krūtinę - ranka ir toliau glamžė jo baltus marškinius,- Ar atsimeni, kaip sakei, kad turiu būti verta to? Nusipelnyti?- akimirkai nutilo, bandydama sukoncentruoti jo marškinių baltumą, vis išskystantį iš jos regos lauko,- Nesijaučiu verta, ir vis dar nesu, tiesa? Žinoma, kad nesu.
Atsiduso, kelis kartus giliai įkvėpė - iškart po bučinių keliskart padažnėjęs kvėpavimo greitis stabilizavosi, tačiau tarsi Izaac lūpos būtų perpildytos pienių vynu, merginos vidus vis dar buvo šiltas, o galva šiek tiek svaigo. Atsiplėšė nuo vyriškio, akis įsmeigdama į jį - gražios, gražios akys, regis, galėtumei įkristi ir kristi, kristi, kristi.. Savotiška begalybė, kurioje prasmegti galbūt ir nebūtų taip blogai.
-Kokia kvaila, kvaila mergiotė,- tyliai ištarė, sugrįždama į neseniai vykusias akimirkas, kai panašaus konteksto žodžiai sprūdo iš vyriškių lūpų - tų pačių, kurias dabar susirado jos pirštai, švelniai braukdami per apatinę lūpą, tarsi jau būtų jų išsiilgusi,- Naivi, ir sukelianti tau tiek, tiek daug vargų..
Žvilgsnio nesugebėjo nulaikyti, galvą, pasuktą į šoną, nuleido ant jo peties - nepatogi poza, tačiau būdama taip arti jo jautėsi saugi, tarsi Izaac būtų koks angelas, apglėbęs ją savais sparnais - klausimas teliktų, ar šie buvo juodi, ar balti.
-Pasakyk kažką apie save. Kokį mažą, nereikšmingą faktą, kurį žinotų retas,- arba tik aš viena. Mintis, pasigauta prieš bučinį - kad nori jį pažinoti, suprasti daugiau, galėtis vadintis kažkuo, kas bent kruopelytę komforto jam suteikia - ir vėl užvaldė Karasuną, šį kartą išsprūsdama laukan, nebepasilikdama tik jos į visas puses išskydusiose mintyse.

[Zelig Reiher]

Jeigu dabar būtų buvęs kitoje vietoje su kitu žmogumi, tikrai žinotų, ką dabar tiksliai daryti. Žinotų, ne, jaustų vidumi, kad jam dabar reiktų parversti kitą ant stalo, užgulti ją kūnu, įsisprausti tarp kojų ir elgtis taip, kaip elgiasi nuo pavadėlio paleistas šuo per rują. Tačiau dabar taip daryti būtų tiesiog neatleistina ir dar blogiau, negu įprastai-- vien dėl to fakto, kad negalės tiesiog išspirti jos pro duris vos tik viskas baigsis, o jau tuo labiau negalės imti ir dingti be pėdsako. Ne, dabar tikrai ne toks atvejis-- tas jį ir kiek neramino. Vyriškis tiesiog stovėjo it sodo nykštukas per didžiulę audrą, jausdamas, kad kažką lyg ir reikėtų daryti -- gal apvynioti savo rankas per šiosios pusiaują? gal imti ir priglausti ją dar arčiau savęs?-- tačiau visos jo mintys sukosi tik apie tai, kokios šiltos ir minkštos buvo merginos lūpos. Tarsi ką tik iš krosnies ištraukta bandelė su tąsiu karamelės įdaru; kvapai ir skoniai pynėsi Izaac galvoje it kokios nelemtos gijos, kurios vis labiau jį apraizgė ir veržė.
Kai jiedu pagaliau atsitraukė vienas nuo kito-- bent jau viena kūno dalimi-- jis pajuto, kaip dilgčioja jo lūpos, tarsi tūkstančiai mažų skruzdėlyčių lakiotų po jomis, norėdamos kažin ką atrasti ir nusinešti su savimi. Tačiau vos tik suvokė, kad staiga buvo kiek stumtelėtas ir kad dabar jo nugara rėmėsi į krėslo atkaltę, visos tosios skruzdės tuoj pat nuskubėjo po visą jo kūną, tarsi nerimaudamos, tarsi laukdamos kažko, kas jau seniai vyko, kas jau turėjo įvykti. Pusę lūpų šypsodamas padėjo savo rankas ant ranktūrių ir su akimis, kuriose dusliai, bet vis vien ruseno ugnelė, stebėjo, kaip ji užlipa viršum jo. Nespėjo gerai atsižiūrėtį į tą merginą-- o gal moterį? juk tikrai šioji nebuvo raustanti ir nekaltutė mergaitė-- kuri jam šiuo metu taip priminė gracingą, tačiau nuodingą ir netgi mirtiną juodąją našlę; jie ir vėlei buvo susijungę. Tiesa, šį kartą vyriškis nesusilaikė-- galbūt judant kažkas.susikratė jo smegenyse-- ir uždėjo savus delnus ant jos klubų, tvirtai suleidamas pirštus į po jais esančią odą, o pats visą tą laiką vis aršiau ir aršiau mėgavosi jos lūpomis; jeigu ankstesnysis bučinys tebuvo paprastutė bandelė, suvalgyta prieš popiečio miegą, tai šis buvo hašišo pripildytas kepinys, sukrimstas vidury abstinencijos skaudulių; kaip kaip lietus nudžiūvusiai gėlei, kuris žadina ir kildina ją iš miegų. Nors dar ne, gal tik šiuo metu tik žadina-- kilti dar negalėjo, neleidžia savikontrolė.
-Ne, - iškvėpė vėlei jiems atsiplėšus nuo vienas kito; viena iš jo rankų pakilo nuo klubo ir nusileido ant merginos galvos. Kelis kartus lengvai suglostė švelnius plaukus, kad šie nebūtų pernelyg išsipešioję, netvarkingi. - Jeigu anuomet būtume buvę kur nors kitur, kur nors vieni, aš tokių žodžių niekuomet nebūčiau sakęs, - greitai atitraukė pirštus nuo josios galvos ir vietoje to jais kilstelėjo merginos smakrą, priversdamas ją nenuleisti nuo jo akių. Anuomet man visiškai nerūpėjai, galėjau bet kada užsidėti bejausmę kaukę ir tuomet taip galėjau padaryti tai, ko taip norėjai; tiesiog imti, ir sutrinti viską degančios cigaretės galiuku-- norėjo ištarti tai garsiai, tačiau nesugebėjo, rodėsi, tarytum tie žodžiai būtų buvę pernelyg skaudūs ar žiaurūs; tiesa, tačiau gana nemaloni.
-Tu esi ne daiktas, kad galėtum kildintis savo vertę, -ramiai ištarė ir abiejomis rankomis stipriai apsivijo jos juosmenį, paslėpė savo veidą merginos kakle, kur galėjo ramiai skruostu jausti ritmiškai tuksenantį pulsą. Idiliška ir tyku.
Tačiau sekantis Karasunos klausimas vėlei kiek timptelėjo vyriškio sielos grandines; paslapčių jis turėjo pernelyg daug, ir pernelyg tų paslapčių jis šiomis dienomis žinojo tik vienas vienintelis. Kartais žmonės dėl nelaimingos meilės taip dažnai šokinėja nuo stogų, kariasi ar pjaustosi venas, tarsi tai kažką pakeistų, tarsi gai būtų naudinga. Bet juk apie tai negalėjo imti ir sakyti tokią akimirką, ar ne? Lėtai atsilošė ir mąsliai truputi prikando apatinę lūpą.
-Aš... Aš nežinau, ką pasakyti, - po kelių sekundžių galvojimo ištarė, balse pynėsi šiokio tokio apgailestavimo gaidelės. -Kad ir ką manytum, esu tik paprastas profesorius, ne nutrūkgalvis keliautojas, - bent jau dabar pridėjo mintyse. - Aš žinau, kad tu labiau savyje turi įvairesnių spalvų. Pamokose tai lengva pastebėti, - pabandė išvengti ir atmušti klausimą-- tikrai nenorėjo imti ir pradėti kalbėti apie tai, kad pasislėpęs turi daugybę cheesy romantinių novelių.

[Celeste Victoria Lavenza]

Norint atvirumo iš kitų, tikriausiai derėjo šį pirmą atrasti savyje; ta pačia gaida buvo galima prisipažinti, jog mergina nekentė bučinių. Vos su Izaac susijungus kažkur gilumoje vidaus tūnojusi minties kaltininkė ėmė spyriotis, ėmė inkšti ir rėkauti, vadinant ją išdavike sau - kaip drįso ji mėgautis tuo, tai buvo negalima, neleistina, šlykštu šlykštu šlykštu. Susijungimas su kitu per lūpas, iš kurių plūste plūsta melagingi žodžiai ir pažadai - ji negalėjo pakęsti ir pačio pojūčio, tos šlapumos, kuri pasilieka net ir atsitraukus; ji negalėjo pakęsti to, kokią reikšmę turėjo bučiniai; negalėjo pakęsti, kaip šie buvo vos pakopa žemiau neleistino. Siutino vien mintis, jog būdami kažkas tokio sujungiančio ir rūpestį rodančio, jie buvo tik melagingas pažadas, kurio kitas taip ir neištarė.
Kas be ko, Mei suprato jų galimą svarbą - tai, jog šie yra visko įvadas, kad it aršiems žvėrimis esant nebūtų puolama susijungti vienas su kitu, tačiau vis vien jų pakęsti negalėjo. Priimdavo tai kaip būtinumą sekančiam veiksmui, žinoma, tačiau daug mieliau pripažindavo, kas per netikusi persona buvo, norėdama kito vien dėl intymumo, ne dėl bevertės romantikos - todėl ir dabar, pirmąjį kartą atsitraukus, ji būtų pilnai ėmus ir rodžiusi, kad prastų įvadų nereikia, kad jie nereikalingi, kad jie ne tokie, kad jie yra netinkami.. Gi jis leido, priėmė ją, sutiko su noru, kuris kažkuomet joje liepsnojo kaip visą sudeginanti ugnis..!
Žinoma, noras išliko - tačiau per tą trumpą, realybės nepaveikusią akimirką, kai mergina tarsi ir pajuto šiltus ugnies liežuvius, vis kylančius priešais esančiame, tarsi kitos jėgos traukiama ji vėl susijungė su Izaac, su tuo pačiu bučiniu, kurį ir toliau tebekeikė. Kas gi blogo, jei akimirką trumputę save apgaus; kas blogo nutiks, jei apsimes tai neesant vien tik veiksmą, atliekamą beširdžių ir kvailų? Įtikins save, kad daugiau negaus, kad tai bus vienintelis gyvenimo veiksmas, kurį aplipins melais tam, jog galėtų perpildyti save nereikiama ir nepajausta meile; kad tai nebus tik geismas, tik troškimas kito kūno, tik noras smagumo savo..
Galbūt todėl ir atsitraukė - net jei Izaac, regis, pats ėmė ir pripažino ją, bent dalimi, tebūtų tai vien kūniškąją prasme; kad ir kiek mažai trūko, jog šiltos vyriškio rankos nuslystų žemiau, pasigriebtų pėdkelnių ir apatinių medžiagos kampelius, o viskas dar labiau susimaišytų ir susiterštų, kad mintys persipildytų tik maloniai skausmingų pojūčių, o kūnas pataptų perpildytas žymių, tą toliau parodančių. Norėjo, kad jis ją priimtų; norėjo, jog jis galėtų savų skaudulių ir emocijų, išpažinčių ir keiksmų pripildyti ją - neprieštaravo, jei pataptų tik medžiagine Onute, kurią jis suterštų ir išniekintų, tačiau nenorėjo, jog pačiame procese susiterštų ir jis pats.
Per daug minčių, per daug minčių, kodėl ji buvo tokia - negalėjo pakęsti to, kaip laisvai galėjo elgtis su kitais, pati paversdama juos savomis lėlėmis; tik pasižaidimas, nieko daugiau, nieko svarbiau. Kodėl negalėjo mėgautis ir priimti visko kaip yra? Kodėl negalėjo sakyti, jog laimėjo prieš taip besispyriojantį vyriškį, nenorėjusį priimti jos?
Kodėl negalėjo pripažinti, jog visko kaltė buvo emocijos, kurių pilną laikė savyje - ir kad jos visos buvo susijusios su vyru priešais?
-Ir tu vis vien laikeisi savų vertės reikiamumų ir reikalavimų, it Biblijoje išraižytų šie būtų,- pusę lūpų šyptelėjo, žiūrėdama į jį - stengėsi akivaizdžiai neišduoti, kad toks, mielumo ir rūpesnio kitam pilnas aktas akimirką trumpą nevertė jos širdies pasiusti. Ir taip visą laiką skendo jo violetinėse akyse, kurias retai įskaityti sugebėjo - norėjo tą pasakyti, jog visą laiką ir taip žiūri tik į jį, kad nereikia jos nė nulaikyti, tačiau žodžiai įstrigo viduje.
Tyliai nusijuokė, lūpas papuošė maža, tačiau šiek tiek liūdna šypsenėlė - ritmingas vyriškio kvėpavimas, kartu su barzdos šeriais skirtingai kuteno josios kaklą, priverčiant ir beveik nuogą merginos kūną keliskart maloniai sudrebėti. Jautė, kaip jos krūtinė buvo įremta į jo; užuodė tą patį maloniai svaiginantį citrusinį aromatą - tikriausiai būsią tai jo šampūnas, toks malonus ir raminantis kvapas, taip lengvai susiejamas su žmogumi..
-Nė nebūčiau patikėjus, kad tavo nuomonė apie mane tokia gera. Buvau tikra, kad daugiau neapykantos ir mažiau mėgimo prieš mane laikai,- tylomis pratarė, toliau besišypsant - tarsi keršydama už keliamą kutulį piršto pagalvėle ėmė lengvai braižyti žvaigždutes ir mėnuliukus ten, kur matėsi bent didesnis jo nuogos odos lopinėlis. Ak, sustok, akimirka žavinga - nebūtų prieštaravusi dabar pat kristi negyva, jeigu tai pasiliksią jos atmintyje per amžius,- Nesuprantu, kaip susidomėjimas pavirsti gali greit kažkuom kitu - jei tau pačiam teigiamumą ar laimę tai atneštų, nė neprieštaraučiau, kad savas nuodėmes perleistumei man, išniekinant viską maną pakely. Keista, kad tiek daug specifiškumų reikia, jog save kitam atiduoti galėtum.
Žodžiai, prikaišioti jos pačios susikurtų įsitikinimų, patys išsprūdo laukan - jautėsi tinkama tai pasakyt tik šiuo vieninteliu momentu, tarsi pabrėžiant, kad jei jis nori ko daugiau, nei jis ir toliau nori jos po viso to, tuomet Mei neprieštarautų, net pati su didžiausiu džiaugsmu atsiduodama jam vienam.
Dar kartą giliau įkvėpė citrusinių vaisių kvapo, dar kelias minutes pabuvo ramiai, pasimėgaudama jo artumu ir šiluma, kurią vainikavo ir visą apsupusi ramumą. Bent jau akimirką, trumputę ir tokią ypatingą.
-Mhhh,- nepatenkintai papūtė lūpas, pirštu keliskart baksnodama į jo skruostą. Netikėjo nė žodžiu, išsprūdusiu iš jo lūpų,- Spalvos yra spalvos, tačiau be konkurencijos jokios įdomumu pavergtų tasai žmogus, kurio vidus pilnas prieblandos spalvų, rašalo kvapų ir pojūčio lietaus,- įnirtingiau pabaksnojo, tarsi liepdama atversti visas savas paslapčių kortas - tačiau pilkai mėlynose akyse žibėjo smulkūs džiaugsmo gabaliukai, persimaišę su smagumu, sukurtu iš paprasto buvimo dviese,- Esi siaubingai geras šokėjas? Kažkada visą savo mėnesinę algą išleidai ant šokolado gaminių? Tavo namų sienos yra nukabintos įrėmintomis triušiukų nuotraukomis? Kažkuomet nemėgstamo bendradarbio kabinetą pripildei su burtais neišvaikomų nuodingų vorų, o jei tave išaiškino pasakei, kad tai buvo balandžio pirmos pokštas? Esi oficialus vežliukų nindzių narys, tam skirtuose susitikimuose netgi dėstydamas visas paskaitas apie šiuos?

[Zelig Reiher]

-Kaip veikia žmogus ir jo emocijos niekuomet niekas negali pasakyti ir suprasti, todėl nereikia stebėtis, kada šie pasielgia keistai - šiek tiek duslokai ištarė, žodžiai ne itin maloniai nusirito nuo jo lūpų, tarytum būtų buvę iš paskutiniųjų kabinosi pasilikti jo burnoje, tačiau buvo negailestingai išstumti liežuvio ir stūmos jėgos, kurie niekad nepalikdavo gyvų. Tie žodžiai, atsakymas,  rodos, buvo tokie banalūs ir netgi ne itin įdomūs ar turintys pakankamai vertės, tačiau už jų slėpėsi daugybę dalykų; tamsiai tamsiai rudos, išplėstos akys, kurios nerimastingai žvelgė užu raidžių, ploni, dėmėmis padengti pirščiukai, renkantis skiemenis, trumpučiai, netaisyklingai ir nedailiai iškarpyti plaukai, kurių gijomis rišosi žodžiai; o sakinys? o kas jungė sakinį? galbūt balsas, kuris ir kimus, ir švelnus, ir virpantis, ir neskambantis. Prisiminimai buvo galingas ginklas, galingas priešas ir draugas; todėl kas galėjo kaltinti jį, kuomet paniro į tam tikrą transą, ypač tada kai jo odos paviršius buvo pradėtąs negailestingai erzinti; šis pasidengė galybe šiurpuliukų, kurie tarsi ir perspėjo, kad verčiau gal taip nedaryti. Žinoma, paprastu atveju būtų tiesiog nusviedęs tą žmogų, kuris jį kutena, į kitą kambario pusę vienu papraščiausiu iškėlimu ir metimu, tačiau dabar buvo pernelyg pasimiršęs savo gilumose, kad kažką galėtų atlikti. Pirštai negalvodami pradėjo minkyti ir maigyti, ir ardyti, ir žaisti su kažkur ten prie rankų esančiais merginos plaukais; vyniojo sruogeles ant pirštų taip smarkiai, kad nutraukdavo kraujo tiekimą į piršto pagalvėles, o paskui laisvai atleisdavo ir jausdavo, kaip maloniai dilgčioja rankos; kartu su tuo sudėjus tą kutenimą Izaac pasijuto taip, tarsi kažkas dar labiau su mikseriu trintų jo smegenyse klampią košę. Panašiai, kaip dabar pasijautė, kuomet išgirdo didžiulę klausimų laviną, kurie buvo vienas už kitą labiau bizarūs.
-K-Ką?- nesusilaikė nekilstelėjęs savo galvos ir nepažvelgęs į tas akis taip, kaip draugai žvelgia į savo girtus, ir nuogus lakstančius bičiulius-- su tam tikru susirūpinimu, tačiau kartu ir su šelmiškumo žybsneliais. -Iš kur tokie klausimai netgi?- po ilgos akimirkos tylos staiga išsišiepė jis, plačiai ir nevaržomai; akių kampučiuose susimetė retai pasirodančios to pobūdžio raukšlės, o pačios akys, ir taip ne iš plačiausių, tapo tik siaurais plyšeliais, kurie priminė žemyn linkstančius pusmėnulius. Vyriškis nuleido savo galvą, tarsi norėdamas paslėpti tą šypsena, kuri atrodė taip keistai jo veide-- tarytum kažkas kitas akimirkai būtų apsigyvenęs ten, kažkas, kas buvo jaunesnis gera dešimtimi metu ir dar niekad niekada neturėjo jokių rūpesčių.
-Aš visad buvau labai pavyzdingas mokinys ir darbuotojas, todėl negaliu pasakyti, kad darydavau tokius dalykus, - ištarė kada jo veidas vėlei grįžo į neutralią, bet vis viena gana apsipatenkinusią ir ten visokią kitokią, veido išraišką. Tarkime, kad kitų žmonių skriaudimas nebuvo dalis to pavyzdingumo, bet, vis dėlto, niekad to nedarė pats tiesiogiai. Bent jau kažkuria prasme. -Tačiau, na, aš, - kiek sumišęs, tik trumputę, mažutę akimirką sumišęs; paskui vėlei prisitraukė arčiau merginos kaklo ir pasislėpė ten. - Dažnai išleidžiu visus savo algos pinigus tam tikro pobūdžio knygoms, na, pavyzdžiui, - kiek dvejodamas ištarė, nenorėdamas tiksliai sakyti, kokioms būtent. -Na, kaip šioji ten yra stalo stalčiuje, - pirštu parodė, kur slėpėsi viena iš daugybės romantinių novelių. Kažkiek norėjo pasidalinti šia informacija-- juk kai dažnai eidavo į naujausius savo mėgstamų novelių autorių pristatymus ir kitus conventions, labai dažnai matydavo tuntus jaunų merginų ir moterų. Po velnių, ten praktiškai jos ir tebūdavo. Todėl, galbūt kažkur sukirbėjo neapmąstyta mintis, kad galbūt ir Mei būsią tokių knygų megėja. Nors kažin. Vėlei paniro į tam tikrą apmąstymų transą, kurio metu atsilošė atgal krėsle, smakrą nuleidęs žemyn
Trumputę sekundės akimirką pagalvojo, kad galbūt išties, kai pernelyg varžai save, imi elgtis neracionaliai. Visi tie hormonai prieš tai vyriškiui buvo pakankamai stipriai trenkę į galvą, sumaišę mintis, suplakę jausmus, išėdę širdis--- ir jam vis vien reikėjo daugiau. Tačiau dabar, kada jis iš lėto ima apie viską viską mąstyti ir galvoti, tuo labiau supranta, kad galbūt vertėtų susigriebti. Juk jau seniai buvo nusprendęs atverti naują gyvenimo lapą, o senuosius lapus troško suplėšyti ir sudeginti ugnyje, kuri be jokių klausimų paslėptų visa, kas nereikalinga, kas žalinga ir netinkama. Ar išties puolimas į glėbį merginos, kuri tiesiog buvo tokia nenuilstanti, tokia nepasiduodanti ir kuri visad siekė savo tikslo, ar tai buvo gera mintis? Nemanė, kad sutiko savo antrąją sielos puselę, nemanė, kad praleis su šia mergina visą savo gyvenimą, kol abu susens ir kol kažkuris iš jų pakratys kojas-- žinoma, Izaac būtų pirmasis tasai kandidatas. Nemanė, kad šis paprastas susižavėjimas truks ilgai, taip tiesiog nebūna. Reikia visuomet realistiškai žvelgti į situaciją ir suprasti, kad pasaulyje tikros meilės-- jam-- nebuvo ir nebus. O jeigu ir buvo, šioji jau seniausiai skendi jūros dugne, sukremuota, paleista vėjais ar pakasta po šalta, suledėjusia žeme. Likimas daugiau nei vieno šanso niekuomet nesuteikia, todėl praganius jį telieka džiaugsmo ir vilties trupinėliai, tik keli lašai tosios ambrozijos, kurios krentančio lašo, iškišęs liežuvį, beviltiškai lauki ir trokšti. Vyras stipriai užmerkė akis ir pajuto, kaip išnyra iš savo apmąstymų, tarsi kažkas jį būtų sugriebęs už plaukų ir ištraukęs it nardantį žuvelioką. Sumirksėjo ir pažvelgė į Mei, rodos, nepasikeitusiu žvilgsniu-- tačiau aplink jo širdį ir sielą po truputį dėjosi tasai šarvų, ledo, gynybos sluoksnis-- jis juk turėjo ten būti, juk po daugelio metų neišnyks taip greitai.

[Celeste Victoria Lavenza]

-Bet ta keistuma,- nutęsė pati, toliau plėtodama mintį, kuriai prieš kelis laiptelius tašką jau buvo pasąmonėje padėjusi,- yra ne tokia, ne įprasta, ne norima. Kažkas neleistino, netinkamo, o pati žmogiškumo sąvoka yra tarsi kitas šventvagystės apibūdinimas. Kažkas tokio nedėkingo, kaip nežinomų negyvųjų regėjimas stiklo atspindžiuose ar šviesos, net ne naktyje pasklidusios visur. Žmogiškumas yra keistas. Žmogiškumas yra toks tyras ir toks nusidėjęs, jog yra neleistinas.
Keliskart tankiai sumirksėjo, nebenorėdama gilintis į tai labiau - gi kur tuomet atsirastų vieta jai, netinkančiai nei žmogiškąją sąvoka, nei kokia kita? Kada tikęs, kada ne, tačiau vis vien viskas turėjo susimaišyti į vieną, o pasvertas ant dieviškųjų svarstyklių žmogiškumas, jos viduje kažkur turintis būti, tiesiog nebuvo užtektinas praėjimui pro dangaus vartus.
Lūpose įsitaisė šypsena, vyzdžiai susitelkė vien į Izaac veidą, į jo plaukus, į viską, ką tik galėjo užmatyti - net jei toks susimąstęs vyriškis pats tikriausiai nejuto, kad peša ne tik jos plaukų sruogeles, tačiau sutrukdo ir savą įprastinį kraujo tekėjimo į pirštus procesą; tačiau kažkas neleido bandyti žadinti jo iš to transo, kaip nors išgąsdinant ar tylos akimirką perveriant savu balsu - tai neatrodė tinkama. O ir užsimerkus, atrodydavo - ak, tai buvo jos svaja, argi ne ironiška, argi ne šlykštu - kad dabar esti idiliško sekmadienio ryto pradžia; jog jiedu tėra vienas kitą trumpo džiaugsmo minutę atradę žmonės, suartėję ir nepažįstami, tačiau užtektinai artimi, jog nereiktų užsidėti nereikalingų sienų. Kad ji, pagal dabartinio kūno standartus, nėra mokinė, o jis mokytojas - ar net tai, jog dauguma atliktų veiksmų buvo nelegalūs, galintys pridaryti tokias krūvas bėdų jam, kurio skaudinti ji gi nenorėjo. Ar net tai, kad kūnas iš pūva, o ilgai ji čia nebeliks.
Akimirką vieną norėjo save apgaudinėti.
Kitą turėjo pripažinti realybę ir jos kartumą; kažkur tolumoje varpas dūžiais galingais ėmė skubinti mokinius į pamokas, priverčiant suvokti savo mokyklines pareigas vien skleidžiamu garsu - nori to ar ne. Mokinė ir mokytojas, ak, koks nedėkingas gyvenimas.
Atsitiesė, iškarto prunkštelėdama iš sulaukto žvilgsnio - tačiau smagaus juoko pilnos akys ėmė keistis, rimti ir savotiškai net nuoširdėti, kol Karasunos Mei žvilgsnis, įsmeigtas į vyrą priešais, tebuvo kupinas laimės su kelių grūdelių vertės meilės priemaiša. Kažkada buvo sakius, jog šypsena tinka jam labiau už rūgštiną miną - ir tikriausiai nebuvo labiau įtikėjusi į kitus savo ekspromtu ištartus žodžius.
-Ar blogai yra norėti tave pažinti?- atkartojo žodžius, ne per seniausiai ištartus. Greitu judesiu pakėlė ranką aukštyn, nubraukdama kelias plaukų sruogas jo, vis bandančias uždengti ir paslėpti vyriškio šypseną,- Pavyzdžiui, aš..- akimirką sudvejojo, ar net verta buvo ką tokios sakyti - tikriausiai jis tik ims ir vėl susierzins, o tokią trumpą ir žavią akimirka veide atsiradusi šypsena pranyks,- Kiekvieną kartą, kai pamokoje ar kitoje erdvėje, kur pagal taisykles dera kreiptis į tave kaip į profesorių, tai apsimesdavau, jog norėdavau instinktyviai kreiptis į tave vardu. Kiti to nė neužfiksuoja, tačiau nė sekundei nepraėjus tu būni įsmeigęs į mane žvilgsnį, kiek susinervinusį, tačiau žiūri tik į mane, ir tą akimirką galvoji, net ir keikiant, tik apie mane. Taip darydavau, nes savanaudiškai norėjau to nepakartojamo trumpučio jausmo vien tik sau, bent dalelę menką.
Visų žodžių, kurie paliko lūpas jo klausėsi susidomėjusi - ypač tuomet, kai balsas sekundės daliai nutrūkdavo, tarsi Izaac klaustų savęs, ar tikrai vertėjo apie tai užsiminti, ar kad ir pradėjus sakyti nederėjo sustoti; žinoma, labiausiai sukluso knygos vietoje - gi tai, kad šis buvo padorus ir pavyzdingas mokinys buvo tarsi savotiškas akivaizdumas. Pagalvojus apie knygą ir Izaac, pirmoji mintis jai būdavo apie istorines ir apskritai realiais faktais remtas - net nežinia kodėl, galbūt tai savotiškai derinosi su mokytojo disciplinuota aura, sklaidančia aplink šį? - tačiau girdint, kaip nesusipatoginti verčia kalba apie tai, mintys iškart nuklydo kitomis linkmėmis. Būtų, regis, ėmus ir pašokus iš savos vietos, it išbadėjęs žvėris puldama prie stalčiaus, tarsi ten slypėtų aukso luitai - nors žvėries atveju, gal mėsos gabalai tiktų labiau? - tačiau tikslingas ir ramus Izaac kvėpavimas, vėlei juntamas jos jautresnio kaklo, buvo užtektinumas susitvardyti, toliau būti šalia jo - gi viskas palauks, skubos nėra, skubos nėra..
Žinoma, kad yra.
Nenorėjo pripažinti, jog regi jį paskutinį kartą - bet ar ne keista vien ir tai, kad pačiam paskutiniui kartui visus jausmus ir apskritai viską viską pasiliko išsakyti? O jis vistiek ją priėmė, gal ir neišskėstomis rankomis, tačiau priėmė - o vien faktas tas, paprastas ir aiškus, buvo jai svarbiausia.
Gi sakė, jog nebenori kelti jam problemų - ak, kiek vargo daug! Tikriausiai pirmąkart šiame kūne, šitos sąmonės būsenos rinksis gerovę kitam vietoj sau. Nepripažinto žmogiškumo gijos vėl lindo į paviršių - gal tiesiog nenorėjo ji fakto priimti, kad patapo žmogiška, kad ir kokiu kiekiu, net per daug?
Ak, nesvarbu.
Nusprendė, kad nebekels problemų, jog nenori matyti jo apskritai kenčiant jos veiksmų padarinių - o čia ilgiau pasilikus nebenorės išeiti ir palikti vyriškio vieno.
Tyliai paskutinįjį kartą įkvėpė citrusinių vaisių kvapą, sklidiną nuo jo - pati tylomis atsitraukė, nulipdama nuo jo ir pasičiupdama megztinį, pamestą ant grindų. Lūpose spindėjo romi šypsenėlė, tačiau galbūt nesusilaikydama nuo savų pervertiškų veiksmų, galbūt tenorėdama, jog Izaac atsimintų ją, tą vieną ir vienintelį rūbą rengėsi lėtai, net per daug lėtai; galbūt norėjo, kad jis, jei akių nenusuks nuo jos, įsidėmėtų viską viską, iš ko sudaryta buvo Mei - net jei kūnas nepriklausė jai.
Pasikėlė po megztiniu pasislėpti norėjusius plaukus, atsisėdo ant stalo - ranka pasigriebė stalčiaus rankenos, po neegzistuojančiai egzistuojančių vargų pravėrus šį, ištraukė knygą, apie kurią prieš minutes kelias kalbėti vyriškiui nesinorėjo. Apskritai skaitovė iš jos menka - tačiau gi nebereikėjo laiko švaistyti kur kampuose, rezgant susibūrimus, renginius ir visa, kas bent dalimi buvo netinkamo, tai kodėl gi ne?
-Neprieštarauji, jei pasiskolinsiu? Gražinsiu, pažadu,- suklapsėjo blakstienomis, tarsi dar prašytų - na, jei nutiktų taip, kad negautų leidimo, gal per prievartą neimtų - knygos bent jau. Padėjusi šią ant palto, prieš kurį laiką apglobusio merginos pečius, keliais skubriais žingsniai sugrįžo atgal prie krėslo, kelias akimirkas tiesiog žiūrėdama į jo violetines akis ir skęsdama jų gelmėse; dar, dar ir dar..
Rankomis staigiai apsivijo vyriškio kaklą, galvą šio lengvai priglausdama sau prie krūtinės - it motiną vaizduojanti būtų, klastuolė atsargiai perbraukė kartą ir antrą per jo plaukus, kelias sruogas pakeldama viršun ir pakštelėdama ten, kur dėstėsi paraudę ir akies vargų dalį gavę smulkių kapiliarų raizginiai; nieko intymaus, bent tą galėjo paskutiniajai progai padovanoti, argi ne?
-Žinai, man atrodo,- staigomis atsitraukė, sugrįždama prie stalo, kur pamestas paltas ir knyga buvo,- jog trečią kartą turėsiu. Pirmasis buvo tik neapykanta, dabartinis - šios išliejimas į kitus žmones. Trečias, regis, bus ieškojimas tavęs - gi be sutikimo daiktus pasiskolinti nėra labai gražu.
Iš lūpų išsprūdo tylus krizulys, ranka viena pasičiupo ir paltą - kuris vien ilgas ant savininko būdamas jai prilygo dar ilgesnei ir dar sunkesnei sukniai - ir knygą, pasukdama link durų - bent gerai, kad varpas jau nuaidėjo prieš laiką kurį, mokiniai išsiskirstę po pamokas buvo; gi nieko blogo nenutiks, jeigu toliau nuo kabineto nuėjus ji leis sau ašarėlę kitą palte jo paslėpti, argi ne?
-Bet jei trečiu kartu sužinosiu, kad negyvenai ilgai ir laimingai, aš supyksiu. Siaubingai supyksiu, tad būna tai kačiukas, šuniukas ar širdies pusė kita, atrask tą savą laimę, ką? Neliūdink mokinių,- dar kartą šyptelėjo, nusisukdama nuo jo ir praverdama kerėjimo kabineto duris - kartu su tariamais žodžiais šį ir palikdama. Ir pasirodo, kad turėjo baltus sparnus šis - pasirodo, net prieš laiką ilgą užduoto klausimo atsakymas pats buvo jos suvoktas, - Ačiū už visą vargą su nedėkingais mokiniais, profesoriau Reinher, jūs tikras angelas.

[Zelig Reiher]

-Hm, galbūt, - mąsliai nutęsė, apgalvodamas jos ištartus žodžius; šie, rodos, buvo keistas prieštaravimų ir painiavos raizginys, kurio atpainiojimas užtruktų pernelyg daug laiko. O juk laikas-- prabanga, tokia prabanga, kuri kartą panaudota nebegrįžta. Nors-- juk egzistuoja laiko atsuktuvai, juk galima tiesiog imti ir atsukti laiką atgal, pakeisti viską taip, kad visi šie jausmai net nebūtų gimę, net nebūtų galėję egzistuoti ir išvešėti. Viska sunaikinti būtų lengviau ir paprasčiau, bet... Kartais gera dozė skausmo gelbėja, kartais šis verčia toliau imti ir rytais pabusti iš miego, bet juk kartais tas pats skausmas verčia žmones šokinėti nuo stogų. Kaip ir Mei sakė-- žmogiškumas yra keistas.
Kilstelėjo galvą išgirdęs kažkur tolumoje nuskambėjusį varpą, kuris gaudė it koks nors prakeiktas lemties ženklas, tačiau Izaac jautėsi visiškai ramus ir neišmuštas iš vėžių. Tokie dalykai nebuvo kažkas tokio, kas itin baugintų jį, nors seniau varpai jam reikšdavo ne itin malonius dalykus-- ar tai ilgas, nuobodžias sekmadienio mišias, ar tai kokius įkvailus kalėdinius elnius su tais įkvailais skambaliukais, arba netgi kokias tai laidotuves; negyvėlių veidų prisižiūrėjo ligi gyvenimo galo. Bet tai nebuvo baisu.
Jį kiek baugino kiti dalykai.
-Pažinimas yra pavojingas, - tarsi erzindamas ištarė, nors tokiam norui visiškai neprieštaravo. Tai buvo visiškai normalu. Po velnių, jeigu taip pat būtų jaunas hiperaktyvus vaikinukas, irgi norėtų viską žinoti, trokštų visur įkišti savo nosį. Gal ir ne tik nosį.
-Tavo būdai buvo ganėtinai akivaizdūs, to tikrai neslėpsiu, - gūžtelėjo pečiais, lengvai ir paprastai, it drugys, tūpiantis ant trapios, bet ryškios ir neįtikėtinai kvapnios gėlės žiedlapių. Arba ir koks juodas, kiek pernelyg trapus voras, kuris rudeniop, pasidarbinęs mažutį parašiutėlį iš plonų, sidabriškų gijų, sklendė pavėjui, ieškodamas geresnio ir palankesnio gyvenimo. -Bet aš nesiskundžiu. Pernelyg, - lyg tarp kitko pridūrė, tačiau... Tos trumpos akimirkos, kurių metu pamokų banalybė būdavo pakeista į šiokią tokią linksmumą liko ir liks jo atmintyje kaip gana brangios akimirkos-- dažnai prisiminęs tuos mokinės "suklupimus" nejučia šyptelėdavo. Net ir dabar jo lūpų kampučius kuteno juokas, tačiau neprajuko. Kas jis po velnių-- maža mergaitė? Koks mažvaikis? Jau seniai nebeašarodavo pasislėpęs po antklode. Tačiau...
-Išeini?- vos jai pradėjus kilti šie žodžiai išsprūdo iš jo burnos ir jis tyliai mintyse susikeikė, nes jo balsas nuskambėjo pernelyg švelniai, pernelyg sutramdytai; akimirkai pasijuto it koks šunėkas su antkakliu. Išsiblaškęs pasitrynė smakrą, tarsi norėdamas nuvalyti tą savąjį suklupimą, tačiau kilstelėjęs akis pamatė vaizdą, nuo kurio sustingo. Gal nebuvo etiška spoksoti į nepilnametės kūno linkius, visus odos posūkius ir išgaubimus, tačiau juk dar keli metai ir tasai kūnas jau būtų buvęs teisiškai legalus-- o ką gi tie keli metai galėtų pakeisti?
Ne--nusuko akis į žemę.
Tai vis vien negerai, blogai, šlykštu-- vien tik apie tai pagalvojęs pasijuto keistai; neigiama prasme. Verčiau tyrumą palikti tyrą, nesutepti jos. Todėl vėl į Mei pažiūrėjo tik tada, kai ji buvo prisidengusi. Tyliai linktelėjo, leisdamas jai imti ką tik nori, juk tai tik materialiniai dalykai, kurie ar šiaip, ar taip, būtų buvę supuvę. It per miglą glustelėjo ausį prie kiek kaulėtos krūtinės, kelias akimirkas pasiklausė ritmingo širdies plakimo, netgi slaptai įkvėpė keistai besimaišančio ir nuo merginos sklindančio gėlių kvapo; it klejodamas priėmė tą keistai švelnų bučinį, tačiau nieko nebeatsakė. Kaip keista. Kaip skaudu.
Visada kai reikėdavo kalbėti, kai reikėdavo kažką daryti, tiesiog tylėdavo ir nieko nedarydamas stovėdavo, stebėdamas aplink vykstančius dalykus. Tarsi kokia statula, kuri išlieta iš ledo.
Tačiau ką galėjo pasakyti?
"Sugrįžk?" "Pasilik?" "Palauk manęs?"
-Aš,- staiga prieš jai išeinant atsistojo, tarsi norėdamas prieiti prie jos, tačiau, kaip visada, nieko nedarė.  -Ne, - papurtė galvą ir sukando dantis, tegu, tegu, tai ne pasaulio pabaiga, karmos ratai rieda ir tikrai nieko nepasigaili.
-Panelė Mei, jūs... Jūs man esate pernelyg didelė enigma, - pauzė. -Tačiau galbūt vieną dieną... Galbūt.- nerišliai užbaigė ir nutilo.