[patsuan]

Viskas buvo per daug siurrealu ir tiesiog absurdiška. Žvilgtelėjo į dangų, tikėdamasis išvysti balkšvą mėnulio pilnatį, tačiau šis buvo tamsus, be jokių spindinčių, raminančių žvaigždžių. Viskas ką jis tematė tebuvo tamsus siluetas lange, grasinantis blogu, jeigu jis nesutiksiąs. Juk teisingai suprato, tiesa?
Vos pajuto vėlei atsidūręs ant vaikino kelių, kadangi visas jo kūnas buvo suglebęs, tarsi ne jam priklausąs. Stipriau suspaustas sudribo it skudurinė lėlė, nors viduje virte virė įvairios emocijos ir mintys, baimės, viltys. Tačiau buvo mažai ką iš tiesų berniukas galėjo padaryti, todėl tiesiog leido sau sukniubti į tą nenorimą apglėbimą.
-M-Man nereikia n-nei pinigų, n-nei kažko panašaus,- tykiai sumurmėjęs jis iš padilbų pažvelgė į kito veidą. -Ir pone Velinai, a-aš nebijau t-to, kas žinau yra m-melas. Juk m-mums į mišką negalima. K-Kodėl mus turėtų siųsti ten at-atlikti bausmės?- berniukas tarsi padaręs kažką gudraus šyptelėjo ir netgi šiek tiek išsitiesė, tačiau pažvelgęs pro vyresniojo petį žemyn suvirpėjo. Kol kas jis tikrai nebuvo nei saugus, nei ramus, nei nieko. Kol kas jis turėjo kaip nors surasti geriausią kompromisą. -J-Jeigu aš sutikčiau, jeigu t-tapčiau jūsų... - čia jis susiraukė iš tam tikro pasibjaurėjimu žodžiu. -... tarnu... Ar galėčiau kai ko iš jūsų paprašyti ateityje?- su viltimi tamsiose akyse Nero paklausė ir pajuto, kaip jo raumenys instinktyviai įsitempė; specialiai nesakė savo vardo, nes jeigu viskas pakryptų itin negera linkme, galbūt... galbūt tuomet jis tikrai tuomet pabėgtų ir nesirodytų akyse.

[Armand Desrosiers]

Plačiai nusižiovavo, na ir bernelis... taip sunkiai su juo susitarti. Nejaugi jis nenutuokia, kad sėdi ant palangės krašto, piktam vilkui ant kelių? Išleido atodūsį ir papūtė šilto oro jam į ausį it norėdamas paerzinti, ar tai įkišti į jo galvą nepadorių minčių, kad galbūt ims ir patvarkys jį čia, jeigu nesutiks tarnauti, kad tokią  mintį patvirtinto, taip pat tvirtai laikydamas jį, vieną ranką pakišo jam po marškinėliais. Ledinis delnas perbraukė per jaunojo odelę.
-   Nejaugi manai, kad kažkas klauso Hogvartso personalo, todėl  kad jiems duoda nurašinėti knygas? Tu toks naivus, - nusikvatojo, patraukdamas savo ranką nuo bernelio šiltos, nekaltos odos, vis dar laikė apkabinęs. – Jeigu niekas dar nebuvo ten išsiųstas šiais metais, tai nereiškia, kad tai neegzistuoja, be to... galvoji, kad visi pasakotų ir kuždėtus apie tokius siaubingus įvykius koridoriuose? Aišku, kad ne! Jeigu senas reikalas, niekam nebeįdomu, bet kad ir šviežias, jiems dažniausiai sumoka, jų šeimoms, visgi pastaruoju metu į Hogvartse mokosi neturtingos šeimynėlės, kurioms vienas kitas pinigas praverstų, - padėjo savo smakrą berniukui ant galvos, o tada nusprendė jį paguldyti ant palangės ir pats apkabinęs bailiuką kaip pagalvę, padėti savo galvą jam ant pilvo, m.. kokia puiki plati palangė.
-   Juk sakiau, katinėli, kad apginsiu tave, duosiu pinigų ir pastogę bei nemokamo maisto, ko dar nori? Nesijaudink nenužudysiu, - tarstelėjo jau visai pamiršdamas, kad padėjo galvą ant gyvo žmogaus, o ne šiaip pagalvės. – pasakyk savo vardą.... ah... mieguistas aš... greičiau baikim su visu šitu reikalu arba būsi pagalvė iki ryto... – nusižiovavo.

[patsuan]

Nežinia, ko jis iš tiesų tikėjosi. Bet juk ir aklai vištai kartais tenka laimė atkasti grūdą; kaip jis norėjo bent supuvusio, sukirmijusio grūdelio... Deja, matyt, kad nespėjus jo atrasti buvo pagautas kokios žebenkšties.
Lėtai, labai lėtai Nero mintys ėmė blankti ir tilti jo galvoje, kvėpavimas išsilygino ir beveik buvo nepastebimas, atrodė, kad berniukas užmigo, tačiau išdavikė širdis vis dar tebesiblaškė ir daužėsi į šonkaulius it paukščiukas narve norintis ištrūkti į laisvę. Jis buvo tikras, kad vaikinas juto tą plakimą visu pajėgumu prilietęs odą, kuri netruko pasidengti šiurpuliukais dėl didžiulio temperatūrų skirtumo.
"Nusiramink, pamiršk viską. Nieko neprisimink. Rask saugią vietą ir užmik joje. "
-Išties nelabai saugu,- sumurmėjo Nero ir, žvelgdamas į dangų su primerktomis akimis, giliai atsiduso. Be jokių prieštaravimų leido save paguldyti ir tapti žmogumi-pagalve. Tiesą sakant, jeigu dabar ir būtų nustumtas nuo palangės, visiškai nieko nedarytų ir tiesiog kristų į žemę; galbūt išsitėškus net neskaudėtų. Negalvodamas ištraukė rankas ir jas ištiesė prie vyresniojo galvos, vos vos priliesdamas ją. Pagalvojo, kad tikrai būtų juokinga, jeigu dabar juos abu nutrauktų žemyn. Nesusilaikęs nusijuokė, tuomet, staigiai patraukęs rankas, pasirėmė į palangę.
-Nero,- tarstelėjo ir tada pabandė atsisėsti, vos vos pastebima šypsena veide. -Štai pasakiau, todėl jūs nebegalite ant manęs gulėti, nes tai yra pernelyg nesaugu. Man baisu, - šypsena praplatėjo, nors Nero pats daugiau nejudėjo, ir tiesiog laukė kol jam pasakys ką daryti.

[Armand Desrosiers]

Nemanė, kad netikėtai atras tarną pelėdyne, bet bent jau šitam buvo pasiruošęs, o ne tai kai buvo su savo vaikinu, dabar jau oficialu sutuoktiniu, kai neturėjo tepalo ar tai kokio skysčio jo pirmam kartui... Dabar tarnui turėjo antkaklį, tą visada nešiodavosi sau užsikišęs už diržo, kuris atrodydavo it mažas gyvatiškas botagėlis.
Botagėlį nusipirko kai buvo Prancūzijoje, juodosios magijos parduotuvėlėje, kadangi toks magiškas botagas buvo gan brangus, tad nusipirko tik vieną, juk reikėjo dar pasilikti pinigų ir kitiems menkniekiams, ir pačiam grįžimui bei kitoms kelionėms.
Kiek atsitraukęs ar bent pakėlęs galva nuo berniuko pilvo, atkabino botagą ir įsikando sau į pirštą, Iki pat kraujo. Priglaudė prie odinio botago, kruvinąjį pirštą ir pliaukštelėjo su juo per Nero kaklą. Botagas it gyvatė apsivijo aplink jaunojo mokinuko kaklą ir suleido į jo odą galvą, kuri spėjo atsirasti per kontaktą su tarneliu. Turėjo skaudėti, ar bent jau taip manė Velinas, kadangi garsas ir vaizdas, atrodė pakankamai skausmingai, visai kaip žiedų ceremoniją.
Antkaklis ant bernelio kaklo buvo sidabriškas ir priminė apsisukusią ploną gyvatėlę savo žvyniška tekstūra.
-   Kiek atsimenu sakė, kad būsi laisvas tik kai nusipjausi galvą, - šyptelėjo sušiaušdamas berniuko plaukelius. – Gali pabandyti nusiimti dabar tą antkaklį, nenusiims, taip pat minėjo, kad tarnas patirs siaubinga skausmą jeigu tai bandys daryti, - tarstelėjo.
Nusliuogė nuo palangės ir sučiupo tarnelį už rankos, kad kartais nepamanytų nusižudyti šokdamas pro langą.
-   Aš būsiu geras šeimininkas, patikėk manimi... – žibtelėjo akimi, net neketindamas pasakyti visko ką galima daryti ir ko ne, tai bus vėlesniam pokalbiui. – O dabar, Nero, mano tarne Nero, nuvesk mane prie Varno nago stalo, jis bus dabar tuščias nes juk tokia nuostabi naktis, - patenkintas davė pilną paliepimą.

[patsuan]

Antkaklis šiek tiek veržė, buvo sunkoka ryti seiles, o giliai gerklėje sumykus, jo Adomo obuolys prisiliesdavo prie metalo ir vibracijos sukutendavo visą kaklą. Nero visa ceremonija visai neskaudėjo, nes tuomet visiškai atsijungė nuo pasaulio, viskas buvo nutaškyta juodai jo regoje, tačiau visa kita buvo visai ramu.Tik tos pradurtos vietelės niežtėjo ir dilgčiojo; jis nejučia įkišo pirštą tarp antkaklio ir odos ir nekantriai timptelėjo bandydamas pasikasyti; tą pačią sekundę berniuką pervėrė didžiulis, tikras skausmas kažkur jo esybės viduje, tarsi dalelė jo buvo išplėšiama laukan. Po velnių, kas per kerai ar užkeikimas buvo čia?
-Ar tai legalu?- atgaudamas kvapą dusliai pagalvojo atsistodamas ir laikydamas savo...savo poną viena ranka ėmė keliauti į didžiąją salę. Delnais slėpė antkaklį nuo pašalinių akių, jeigu tokių tik pasitaikytų. Juk vis dėlto jie turės praeiti pusę mokyklos; Nero nenorėjo,kad kažkas pastebėtų jį, kol jis dar nepasiruošęs.

[Hayato Shinohara]

Pasišvilpaudamas, vaikiškai strikinėdamas pirmakursis Taenral'is Faamsurjad'as keliavo į pelėdyną su keliais laiškais rankose. Kai didelės, sunkios durys buvo jau visai netoli, berniukas sulėtino žingsnį - buvo slidu, o pardribti ir susitrenkti minkštosios visai nesinorėjo, takas nukastas ir nušluotas - matyt, ūkvedys Black'as pasidarbavęs.
Pravėręs sunkias duris į pelėdyną, Taenral įkišo galvą ir apsidairė. Dalis pelėdų vis dar miegojo, kita dalis triukšmavo, apspietusios kažką pelėdyno pastogėje. ,,Kas ten vyksta?" - retoriškai paklausė savęs Taenralis ir nedelsdamas nužygiavo į ten. Atsiprašinėjo pelėdų, manydamas, kad jos jį visgi supranta, pravaikė (o kaip bebūtų kleista, pelėdos tą kažką buvo apipuolusios niršiai, nenorėjo geruoju pasitraukti).
- Štiš iš čia galų gale, kiek begalima?!- šūktelėjo Taenral, pliaukštelėdamas kažkuriai per pūkuotą marmūzę. Kai berniukas pamatė, ką buvo apsupęs paštininkių būrys, iš rankų iškrito laiškai. ,,Negali būti..." - nustėro jis ir paskubomis išsitraukė iš kuprinės herbologijos vadovėlį. ,,Rečiausi augalai" - paskubomis susirado žodį turinyje, o tada ėmė reaktyviniu greičiu versti puslapius, kol sustojo ties vienu. ,,Galabatoninis kibonas, pastoginė rūšis. Labai retas" - skelbė užrašas virš paveikslėlio, paskutiniai du žodžiai buvo pabraukti ir paryškinti raudonai. Berniukas palygino paveiksliuką su tikrąja gėle - lapai, orinės šaknys, mažyčiai gelsvi žiedeliai, kibios šakos - atitiko viskas. Tik tiek, kad šis augalas buvo gerokai apdraskytas pelėdų. Taenral pasilenkė prie augalo šaknų ir pabandė jas atkasti, bet staiga atšoko - jos kando!
- Mėšlas,- nusikeikė berniukas ir susirado drakono odos pirštines, apsimovė. Pabandė ištraukti šaknis, bet augalas ėmė šnypšti.
- Ei, bičiuli, nesikarščiuok, aš tik noriu tau padėti,- sušnibždėjo Taenral. Augalas sušnypštė dar garsiau. Berniuko kakta išrasojo.- Nusiramink gi, viskas bus gerai.
Atsitraukęs vaikinas įsirėmė rankomis į šonus, mąstydamas, ką čia padarius. Kol jis mąstė, prie augalo atsliūkino dar viena pelėda, kurią Taenral negailestingai nuvijo. Augalo šnypštimas nutilo. Berniukas nusprendė pamėginti darsyk.
- Aš tave tik iškasiu, parnešiu į šiltnamį ir pagydysiu... Būk geras, nepyk ant manęs,- jausdamasis labai kvailai, berniukas kalbėjo su augalu. Atsargiai palietė šaknis. Jos sujudėjo ir lengvai iškilo iš žemių. - Labai gerai. Gal tu žmonių kalbą supranti? Protingas esi... - murmėjo grifiukas toliau. Susiradęs kuprinėje maišelį, Taenral su visomis žemėmis į jį atsargiai įkėlė augalą, išsinešė iš pelėdyno ir pasuko link herbologijos šiltnamio.

[Sorenas von Sjuardas]

Prie pelėdyno, milžiniško, apsnigto, iš išorės visai gražaus pastato, pasigirdo kažkoks ūžtelėjimas: paprastas žiobaras būtų palaikęs tai kažkieno praskriejimu pro šalį vadinamąja ,,britva" maždaug dviejų šimtų per valandą greičiu, o prietaringesnis - prasidedančia greičiausiai sėkminga ateivių invazija į žaliąją Žemės planetą. Deja, nė vienas, nė kitas žiobaras nebūtų buvęs teisus: priešais pelėdyną staiga gi atsirado du žmonių siluetai. Vienas - žemesnio ūgio, laibesnis, moteriškas, o kitas - aukštesnis, stambesnis, vyriškas. Tie, kurie mokėsi Hogvartse, galėjo nesunkiai atpažinti šiuos du asmenius, na, bent jau vieną iš jų. Tai buvo profesorius Sorenas von Sjuardas, Hogvartse dėstantis Nuodus ir Vaistus jau kelerius metus iš eilės, ir moksleivė, pirmus ar antrus metus besimokanti šioje nuostabioje Anglijos kerėjimo mokykloje, o jos vardas buvo Anabetė Liz. Tik atkeliavę čia kažkokiu būdu (lyg ir oro, bet juk Hogvartse tai nėra labai leidžiama?), jiedu nužygiavo į pelėdyną, kuris iš vidaus visiškai nebuvo toks gražus, kaip iš išorės, ir buvo nevalytas maždaug dešimtį metų, todėl tuos, kurie eidavo į jį išsiųsti laiškų, buvo galima užjausti tarsi po tėvo ar motinos mirties - tokias kančias (na, labiau dvasines) jie patirdavo, žengdami pro mėšlo krūvas ir turėdami jausti tą įspūdingą smarvę.
- Na, štai, panele Liz, tavo darbas bus čia,- trumpai tarstelėjo Sorenas, įteikdamas kibirėlį, kastuvėlį, buteliuką su kvepiančiu skysčiu bei skudurėlį.- Turėsi išvalyti tik pastogę, mažąjį prižiūrėtojo kambarėlį ten, jį pasieksi kopėčiomis. Aš dabar turėsiu išeiti, bet tave stebėsiu. Sėkmės darbuojantis.- Sorenas, mostelėjęs apsiausto skvernu, žengtelėjo pro duris, palikdamas klastuolę atlikti bausmės.
- A, ir beje,- Soreno galva kyštelėjo pro duris.- Jeigu sukčiausi - valysi ne tik kambarėlį, bet visą pelėdyną.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Mergaitei pritemo akys ir ėmė svaigti galva.
Po tokio skrydžio, dar galvos neteksi.-mąstė Anabetė.
Greitai permetusi patirtas akimirkas, klastuolė krūptelėjo.
Užduotis ne Hogvartse... Šie neseniai girdėti žodžiai baugino ją.
Patrynusi žydras akis, Betė peržvelgė patalpą dar kartą.
Kvapelis užgožė, bet kokį nemalonų prietemoje pamatytą vaizdą.
-Peledynas...- sušnibždėjo pirmakursė. 
-Tai tikrai turėtų būti pelėdynas.- jau garsiau tarė ši ir lyg tai būtų ženklas pro rudaplaukės galvą praskriejo didelis gyvis.
 Ana staigiai, neabejodama paėmė ir suspaudė, nepastebimai stoviniuojančio šalia, profesoriaus ranką.
Taip pat greitai atleido ir šiek tiek raudonuodama šyptelėjo:
- Atsiprašau...
Dar kartelį apžvelgusi buveinę, iš kurios ji tikrai greitai nedings, atsisuko į profesorių.
Von Sjuardas staigiu mostu įbruko klastuoliukei į glėbį kelis valytojų reikmenis.
-Išvalyti?- naglai išplėtė akis Liz, išklausiusi NiV dėstytojo reikalavimų ir užduoties.
Tada nusiramino ir gyliai įkvėpė.Ištikrųjų tai neturėtų būti sunku..- mintijo ilgakasė.
Juk prieš atvykdama į Hogvartsą gyvenau kaime, o ten tikrai daugiau darbo nei čia..- entueztingai nusiteikė mėlynakė.
- Bus padaryta profesoriau, nors vis dar manau,jog tai truputėlį neestetiškai korektiška duoti tokią bausmę už areštą, bet na... Iššūkių nebijau!- vos ne kaip armijoj išpyškino klastuolė.
Ir nusigręžus ėmėsi klampioti per mėšlinas grindis ir dairytis laiptų į prižiūrėtojo kambarėlį.
-Laptai..kambarėlis..
Valyti..laiptai..
kambarėlis..
..juoktis..laiptai...
kambarėlis..užduotis...juokas- kaip eilėraštį deklamavo pa nosei Anabetė ir tikrai nesiruošė nusiteikti pesimištikai arba kaip, tikriausiai (nežinau turbūt tikrai) mąstė Sorenas von Sjuardas pulti ant žemės raudoti ar imti zyzti.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas susimąstęs žygiavo priešais pelėdyno duris. Galėjo prisiekti, kad visai neseniai čia matė paprastosios uborėksnės žiedus, kurie kartais visai praversdavo, gaminant pasilpninto veikimo eliksyrus, arba palengvindavo eliksyrų gamybą pirmakursiams, kadangi kai kuriais atvejais priversdavo eliksyrą šnypšti, urgzti, burbuliuoti, stūgauti, kvaksėti ir skleisti visokius kitokius garsus, neleidžiančius nė sekundėlei pamiršti, kad ugnis kaitina katilą, pilną galimai sprogaus ar kitaip pavojingo skysčio.
Sorenas, išgirdęs brūžinimą skudurėliu jau per švarias grindis ar plyteles, greitai perėjo pelėdyną ir užlipo į prižiūrėtojo kambarėlį.
- Gerai, Ana, užduotį atlikai, ačiū tau,- tarstelėjo jis.- Dabar laisva. Kitąsyk duosiu visą pelėdyną iššveist, jeigu dirbsi nesąmones pamokoj. Iki pasimatymo. - sarkastišku tonu atsisveikinęs, profesorius von Sjuardas ištirpo ore.

[Nicole Fields]

Vieną rytą Nicolė sumanė nusiųsti laišką namo. Užsivilkusi apsiaustą ir pasiėmusi laišką į ranką, lėtai nužingsniavo pelėdyno link. Užkopusi stačiais aptrupėjusiais laiptais atsidūrė aukštoje tamsioje patalpoje. Kvapas buvo ne pats geriausias, viskas buvo apšnerkšta ir nešvaru. Aplink ūbavo pelėdos. Nicolė greitai susirado savo pelėdą, pririšo prie kojelės laišką ir paleido.
     – Graži pelėda. Koks vardas?– kažkas prašneko už Nicolės nugaros. Ji atsisuko. Tai buvo šviesiaplaukė mergaitė su akinukais. Nicolė atpažino, kad tai pirmakursė varnanagiukė.
     – Aaa, tai Elė. Lututė.
     – Aš irgi turiu pelėdą. Štai ji!– mergaitė parodė į didžiulę juodą pelėdą maloniomis akimis. – Tai Miegalė. Kuo tu vardu?
     – Nicolė Fields, o tu?
     – Aš Aria Darkbloom. Gal norėtum puodelio karšto šokolado Didžiojoje salėje? Būtų neprošal, bebūdama čia visai sustirau...
     – Žinoma!
Mergaitės išskubėjo iš apšnerkšto pelėdyno. Regis, jis gali būti puiki vieta draugų paieškoms.

[Grantacija Gerietė]

Grantacija po pamokų nubėgo į pelėdyną.Jau pripratusi prie nešvaros jame,mergaitė peržengė slenkstį.Ji yra mačiusi visas pelėdas,bet ji jas visada apžiūrinėja.Kelių pelėdų nebuvo. Turbūt neša laiškus kitiems Hogvartso mokinių šeimos nariams. pamanė Gran.Priėjusi prie savo pelėdos Juki vietos ten jos nerado.Mergaitė persigando jug neseniai rašė laišką tėvams,o Juki ilga neužsibūna.Ji jau turėjo seniai grįžti.Mergaitės galvoje lakstė pašėlusios mintys.Nuo to,kad ji pasiklydo.Iki to,kad galbūt ji mirė?Bet abejonės išsisklaidė pamačius Juki parskrendant į pelėdyną.Protingoji pelėda nutūpė mergaitei ant pečių.Jos snape buvo laiškas.Gran jį pamėmė ir pradėjo skaityti.

Gran sesute,nuo tavo išvažiavimo į Hogvartsą namuose pradėjo dėtis keisti dalykai.Mama nuolat barasi su tėčiu.Tėtis susirado kitą darbą.Man baisu vienam be tavęs man nesaugu.Suprask.Ar greit baigsis mokslo metai?Ar greit grįši?Prisimink,kad tėvai nežino,kad tau siunčiu laišką.Aišku buvo šiokių tokių įtarimų,bet aš jais atsikračiau.

Česteris...

Gran negalėjo patikėti,kad nuo jos išvykimo gali pasikeisti tėvų šeimyninė padėtis.Arba dar blogiau grėsti pavojus Česteriui.Gran laužė galvą kaip greičiau grįžti namo,bet jug kitos atostogos tik per velykas.Teks laukti jų...Mergaitė nutarė atrašyti savo broliukui ir mąstyti kaip gali padėti šeimai.
 Parašiusi laišką Gran tarė pelėdai.
-Žinai kur skristi,bet prižadėk,kad būsi atsargi...Nepakliūk tėvams į akis.Skrisk tik pas Česteri...Nagi skrisk!
Gran žiūrėjo kur skrenda jos pelėda,bet greit nuvojo mintis į šalį ir nubėgo į mokyklą.

[Claudie Amneta]

Varniukė nusprendė pirmą kartą išsiųsti tėvams laišką. Hogvarste buvo praleidusi nemažai laiko. Žinoma, mokinei kiek viena diena yra iššūkis. Taip pat ir šįsyk. Ji pirmą kartą lankėsi pelėdyne. Savo palėdos Claudie neturėjo, tad nusprendė pasinaudoti mokyklos turima.

Mama ir tėti,
man sekasi gerai. Hogvartsas tiesiog puikus. Pakliuvau į Varno Nago koledžą. Dabar turiu draugių. Mums nekliudo ir tai, kad dauguma iš Grifų Gūžtos.
O kaip sekasi jums? Viskas gerai? Kaip laikosi sesutė? Ar neserga?
Lauksiu atsakymo
Claudie

Parašiusi laiškelį mergaitė išsirinko nedidelę šviesios spalvos pelėdą.
-Primena liepsnotąją pelėdą... Tyto alba. Pamenu, skaičiau apie jas knygą...
Taip begalvodama mergaitė davė pelėdai laišką.
-Na, šįkart , mielasis ar mieloji,-tarė pelėdai mergaitė.- Šįkart teks skristi tolokai. Nunešk laišką mano tėvams. Jie gyvena...-Mergaitė pasakė adresą.
-Supratai? Tai skrisk.
Su šiais žodžiais pelėda pakilo ir ėmė gabenti mergaitės laišką tėvams. Claudie žiūrėjo kaip pelėda kyla. Buvo gan vėlu. Ji pažiūrėjo į lubas. Tikėjosi, jog ten bus dangus, bet klydo. Pamatė tiktai lubas. Ji dar šiek tiek pažiūrėjo į pelėdas, o paskui nubėgo į bendrąjį kambarį.

[Česteris Wan Gerietis]

Teris atpėdino į pelėdyną.Gavęs laišką nuo tėvo jis turėjo parašyti atsakymą.

Tėti,tavo laišką gavau.Ir viską supratau.Kodėl viską turiu daryti kaip tu liepi?Ji yra mano sesuo ir aš jai turiu pasakyti ar net ją paversti...Tiesiog suprask,aš nebenoriu visko nuo jos slėpti...Juk ji mano sesuo,o ne kaimynė...Šiame laiške įšdėsčiau viską ką norėjau...Nesupyk...Tik neišsigąsk pelėdos kuri šiek tiek kandžiojasi...

-Jurgi,nešk laišką...Tik neužsibūk...
Teris -iūrėjo kaip jo pelėdos siluetas dingsta dienos šviesoje,kol galiausiai jo nebesimatė.Atsidusęs jis kažką paburbuliavo panoseje ir išėjo ieškoti Gran kurios laukia gan nemaloni žinia...Teris sutraškino savo pirštus ir išėjo iš pelėdyno...

[Klarė Konė Karter]

Klarė užlipo į pelėdyną išsiųsti laiško mamai.

Labas mama,
prašei dažniau parašyti, taigi aš čia, kiurksau pelėdyne ir rašau tau laišką.
Mokytis man sekasi gerai, na bent jau manau, kaip naujokei. Stengiuosi įsilieti į pamokų veiklą, nors sunku, kadangi apie magiją daug žinau tik iš tavo pasakojimų.
Susiradau kelis draugus, po truputėlį susipažįstu su pilimi.
Laukiu tavo atsakymo.
Apkabinu ir siunčiu bučkį.
Klarė.

Kadangi dvi iš trijų pelėdyno sienų buvo atviros, o žiemos saulė ėmė ristis žemyn, grifė sustojo netoli turėklo, nenorėdama remtis į pelėdų apdergtą metalą. Ji stebėjo, kaip po truputėlį leidžiasi saulė, dangus nusidažo nuostabiomis spalvomis: šaltos žiemos žydrumą keitė sodri rožinė, apelsino atspalvio oranžinė, nuostabi purpurinė...

[Elna Klumpar]

  Elna eilinį kartą nusipurčiusi visus namų darbus vaikštinėjo ir tyrinėjo Hogvartsą. Kur aš dar nebuvau? Pelėdynas! Prisiminusi dar nelankytą vietą El drąsiai nužingsniavo link pelėdyno ir nieko nelaukusi užlipo į pastogę. Pro jos galvą prašvilpė paukštis. Kelis kartus perbraukusi per plaukus varnė įsitikino, kad jos plaukams nepakenkta. Tik tada ilgaplaukė nužvelgė patalpą, kurioje stovėjo. Nieko, tik visur pilna pelėdų mėšlo. Nors ne. Čia dar stovėjo Klumpei nematyta mergaitė. Išdidžiai atmetusi plaukus varnanagė įdėmiai debtelėjo nepažįstamosios link. Tuomet sumaniusi pertraukti jos saulėlydžio stebėjimą dvylikametė garsiai ir aiškiai pasakė:
-Kokiam koledžui priklausai?
Viskas kas domino pamačius mokinį Hogvartse Elnai būdavo kokiam koledžui jis priklauso, nes su vienos grupės mokiniais El turėjo nemalonių ir pyktį keliančių nuotykių. Jau šiek tiek ramesniu tonu rudaakė pasiteiravo:
-Patinka saulėlydžiai?