0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Mėlynasis parkas
« Prieš 7 metus »
Mėlynajame parke, kuris buvo Godriko Daubos pietuose, niekados neaugo mėlyni augalai. Mėlynuoju jis buvo pramintas todėl, kad per visą parką vingiavo mėlynas upelis neįprastai skaidriu vandeniu, kuriame vasarą žaisdavo mažieji Godriko Daubos gyventojai.
Parkas buvo jaukus ir gana didelis. Įėjimą į jį puošė dideli sidabriniai vartai su užrašu „Godriko Daubos Mėlynasis parkas“, o vos tik įžengus pro vartus gali pamatyti pilko grunto takelį, kuris tarsi ir kviečia juo pasekti. Takelis eina po upelį ir turi keletą atšakų, taigi, gali rinktis, ar nori eiti upeliu, ar pasigrožėti augalais, ar užsukti suvalyti ledų, ar nori jau eiti atgalios - namo. Parkas buvo gana populiarus, turbūt todėl, kad jo viduryje buvo ir botanikos sodas su keisčiausiais augalais. Ypač Mėlynojo parko botanikos sodą mėgo herbologai.
Taigi, parkas visad buvo pasiruošęs priimti naujus lankytojus, nepaisant to, kad po truputį sensta - sidabriniai dažai nuo jį juosiančios tvoros po truputį lupasi, o takelio gruntas apsinešęs medžių lapais. Dar sode auga vienas seniausių regiono medžių - šalia upelio augo didelis, kelių šimtų metų senumo ąžuolas. Bet, nepaisant to, kad parkas buvo Godriko Dauboje nuo neatmenamų laikų, jis nebuvo pamirštas. Čia užsukdavo ne tik Godriko Daubos gyventojai, bet ir miestelio svečiai.
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #1 Prieš 7 metus »
Lengvu žingsneliu, tarsi mėgaudamasi kiekvienu įkvėpimu, į ją mestu žvilgsniu, akių užmerkimu ar išgirstu garsu, link parko vartų žaismingai žingsniavo mergina - vos įžengusi, pasuko takeliu, iš kurio geriausiai regėjosi ežeras ir jo lėtai nuo vėjo banguojantis vanduo.
Jeigu būtų užmatę kas iš iš klasiokų, su kuriais rodos, dar visai neseniai vasaros atostogoms išsiskyrė keliais, tikriausiai net nebūtų pažinę šios merginos - trumpus, ligi pečių rudus plaukus pakeitė krūtinę siekiantys vos ne balti, o ir drabužiai buvo daug laisvesnio ir pramoginio tipo, negu įprasti patogūs, kuriuos dėvėdavo Junko. Bet aišku, net jei ir sugebėtum ją pažinti, vistiek klystum - vos ne baltai nubalinti plaukai buvo persimainę į švelnią, bet aiškiai regimą rožinę spalvą, o rudos akys pakeistos į pilkas su kiek mėlynu atspalviu. Ir aišku, kieno kito tai galėjo būti kaltė, jeigu ne kitos vargšės vienuolikmetės asmenybės, susigalvojusios vadintis Shima, kuri buvo totali priešingybė nuo originalo.
Dar lėtesniu žingsniu tipendama prie pat vandens, mergina susitvarkė savo juodą, keli centimetrai virš kelių einantį sijonėlį ir atsitūpė, ranką pamerkdama į ganėtinai šaltą vandenį - pora lašų netyčia užlašindama ir ant tokių pat juodų, virš kelių einančių kojinių. Lengvai nusišypsodama, Shima atgręžę veidą į Saulę - nors ir spigino įkyriai, jokios šilumos nesuteikdama, ji vistiek buvo maloni. Bent jau jai, kaip niekada realiai negaunančiai laisvės ir neesančiai žmogumi, neturinčiai savo kūno ir tik retkarčiais, be galo retai, gaudama proga pasimėgauti visu šiuo realiu, beviltišku gyvenimu ir pačia Žeme. Ji pagaliau galėjo bent minimaliai apsimesti žmogumi, bent patirti trupinėlį to, kuo galėjo laisvai mėgautis klastuolė, saldžiai mieganti užimtame savo kūne.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #2 Prieš 7 metus »
Rytas išaušo tikrai labai gražus . Lėja pabudo anksti , ją pažadino saulės spinduliai , nes vakar vakare eidama miegoti ji neužtraukė užuolaidų.Mergaitė žvaliai iššoko iš lovos ir persirengė - žaliai sidabrinę , klastūnyno spalvos pižamą pakeitė balta maikutė , juodas švarkelis nutrintomis rankovėmis ir šortukai. Vis dėl to Lėja neatsispyrė pagundai ant kaklo užsirišti žaliai sidabrinės spalvos šalikėlį . Ji dabar priklausė klastūnynui ir visaip stengėsi tą parodyti.
Ją lipant laiptais pamatė tetulė Lindrabora
-Pusryčiai ant stalo , mieloji ! - saldžiu balseliu sugiedojo tetulė
-Ačiū tetule Lindra .
Lėja nekentė kai į ją kreipdavosi visokiais saldžiais , tačiau jai bjauriais žodžiais. Pavyzdžiui žodis ''mieloji '' buvo blogiausiųjų dešimtuke , kartu su ''brangute '' , ''vaikeliu '' ir panašiais.
Pusryčius  ji matė ( o gal labiau užuodė ) iš tolo - garsiosios kepenėlės su svogūnais.
Lėja metė tikari ne patį gražiausią žvilgsnį į jai prieš nosį padėtą maistą . Kelis kartus ji apsidairė - ar nėra tetulės , pas kurią ji atvažiavo atostogų . Šiaip tetulė nebuvo blogas žmogus , irgi mokėsi Hogvartse , bet ne klastūnyne , tik dėja , negalėjo pasigirti sugebėjimu skaniai gaminti.
Kadangi tetulės nesimatė , Lėja suvertė kepenėles katinui į dubenėlį . Kišenėje ji turėjo kelis galeonus , taigi pavalgyti , jei norės , nusipirks kažką skanaus.
Ir mergaitė , net neatsisveikinusi su teta išlėkė į lauką. Ji jau žinojo , kur eina - į mėlynajį parką.
Vos tik pamačiausi parko vartus Lėja lengviau atsiduso - ji nepasiklydo . Ji pasuko takeliu , vedančiu palei upę . Netoliese ji pamatė iš medžio padarytą suoliuką visai arti upės .Lėja lėtai prie jo nužingsniavo .Atsisėdusi ant suoliuko mergaitė įsiklausė.
Čiulbėjo paukščiai , girdėjosi upelio čiurlenimas , ak , kokie tie garsai buvo nuostabūs ir taip ramino ! Tą akimirką , galėjai net nerasti ramesnės vietos . Bent jau taip atrodė Lėjai.


 
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #3 Prieš 7 metus »
Palėta ištraukiant ranką iš šaltoko vandens, perkeliant šią ant gražiai netoliese bežydinčios rausvai mėlynų žiedelių gėlytės, ją lengvai suimant ir prilašant ant jos pačios ir augamosios teritorijos - visa tai bedarant, merginos veide švietė nedidelė, palaiminga ir džiaugsminga šypsena, paverčianti ją į tą iš pirmo žvilgsnio atrodantį maloniai žmogų. Piktu ir greitu judesiu nuskynus gėlę ir perlaužus šią perpus, o šią abejingu mostu numetus į vandenį, rusvaplaukės veide aiškiai buvo pykčio, nevilties, beviltiškumo pilnas šypsnis, o akys degte degė neapykanta.
Tik dievai tegalėjo žinoti, iš kur toks nuotaikų pokytis atsirado - na, o gal tai tiesiog buvo Shimos dalis, nesunaikinama ir neprarandama. Ir nepatampanti nuobodi.
Merginai piktai įsikandus į apatinę lūpą, ji greitu judesiu pasikėlė kūną aukštyn, atsukdama ir į ką tik žiūrėtą saulę ar juntamą vandenėlį nugarą, nors žingsniuoti tolyn dar nepradėjo. Pilkai mėlynoms akims laikomom piktai ir agresyviai primerktoms, pati aura, supanti merginą pasikeitė - koks atsargesnis žmogus, ar turintis tobulus instinktus iškartų bandytų jos vengti, jusdami pavojų, koks idiotas bandytų ją sutramdyti.
Gailiai atsidūsdama, mergina įrėmė ranką į klubą, pereidama į savo mėgstamąją poziciją - nors neviltis skandė visur, ją buvo galima užčiuopti ore, pajusti kūno ląstelėse, jai pernešti reikėjo žmonių - dėl didesnio poveikio.
Pagaliau pasijudindama iš vietos, rusvaplaukė priėjo kažkokį laimingos išraiškos vaiką, džiaugsmingai laikantį rankoje balioną. Tarsi netyčia užkabinusi ilgu, raudonu nagu baliono šniūrėlį ir ištraukdama šį iš vaiko rankų, paleisdama klajonei ore, mergina nesustodama žingsniavo toliau - pasigirdus riksmams, klyksmams ir verkimui, sklindančiui iš vaiko, Shima nesusivaldė nenusišypsojusi ir vėl tąja mieląją, draugiškąją šypsena - neviltį geriausia pajusti nuo jauniausio amžiaus. Gaila, kad gali tik tiek, ir negalėtų, pavyzdžiui, nustumti vaiko tėvų po autobusu ir jų nudėt - tai jau būtų ilgaamžė neviltis, sunkiai paliekanti ir tik besismelgianti gilyn. Nors, tikriausiai ir tos kelios sekundės vaikiško liūdesio tiks - merginos kūną nukrėtė širpuliukai, ir ji pajuto tą nuostabų, nuostabų pojūtį, dėl kurio visų pirma ir atsirado Junko kūne - kad galėtų jį patirti, o dabar ir praplėsti.
Bežingsniuodama užmačiusi mergaitę, kažkur panašaus amžiaus, sėdinčią ant suoliuko ir į ją žiūrinčia, pilkaakė sulėtino ėjimą ir vėl išleido draugiškąjį šypsnį, tuo pat metu suvarydama savo raudonus netikrus nagus į rankos odą, kad neprapliuptų panikiškai juoktis.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #4 Prieš 7 metus »
Lėjai rusvaplaukės merginos elgesys pasirodė visiškai nepriimtinas .Nors ji pati mokėsi klastūnyne , tikrai nemanė , kad klastuoliai gali taip elgtis.
Lėja metė į pilkaakę žudantį žvilgsnį ( nors žinant Lėjos būdą tai turbūt atrodė tik kaip piktas žvilgnis)
-Kodėl taip padarei ? Kodėl ? Ką tas vaikas tau blogo padarė ?
Ir nelaukdama atsakymo Lėja pasiraususi krepšyje surado savo piniginę . Atsegusi matalinį užtrauktuką mergaitė žvilgtelėjo vidun.Tarp kelių galeonų , kokio tuzino sidabro siklių ir kokio milijonų varinių knutų Lėja vis del to surado žiobarisku pinigų .
Pakilusi nuo suoliuko ( ir palikusi ant jo visą savo turtą ) mergaitė priėjo prie bendraamžės nuskriausto vaiko , kuris dabae gailiai verkė.
Lėja nuskynė ryskiai raudona tulpe ir padave vaikui
- Neverk , gerai ?
Vaikas paeme mergaites jam dovanota gelyte ir jo verkimas baigesi.
-Viskas gerai .Neverk . Nupirksiu tau nauja balioneli. Gerai ?
Vaikas kelis kartus sulinksejo ir tai Lėja prieme kaip teigiama atsakyma. Ji nuzingsniavo prie balionu pardavejo kioskelio ir apsidaire.
Ji zvilgtelejo i vaika
- Kokios spalvos baliono nori ?
Vaiko rankute parode į raudona baliona. Raudona kaip jam dovanota tulpė.Raudona kaip jį nuskriaudusios merginos nagai.
Lėja gerai pazinojo ziobaru pinigus ( juk su jais uzaugo ! ) ir padave padavejui  banknota.Už likusius pinigus ji neatsispyre pagundai vaikui nupirkti ir porcija vaniliniu ledų su sokoladu. Pradziuginus vaika , kuris dabar linksmau padėkojęs jai pasisokinedamas begiojo takeliu Lėja grizo į savo vieta .
Ji atsisedo ant suoliuko ir vel mete zvilgsni i vaiko nuskriaudeja.
-Nedrisk jo vel nuskriausti . Ir paaiskink , ka gi jis tau blogo padare?



 




Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #5 Prieš 7 metus »
Ahahah.. Štai ir nevilties gadintoja. Šaudama tokį patį piktą žvilgsnį atgalios, mergina pavartė akis - jeigu toji mergiūkštė vadino tai kažkuo "agresyviu", tada jai dar liko eit ilgas kelias.
Žiūrėdama į linksmybių gadintotą, kaip šioji vis puošia viltimi ir gerais kėslais sublogintą vaiką, rusvaplaukė vos nenusipurtė - tokių beviltiškai lėkštų žmonių nepakentė - aišku, su jais smagu pažaisti, elgtis tarsi skudurinėmis lėlėmis, bet jie buvo nepataisomai įkyrūs.
Na, bent jau vaikiūkštis turi skonį. Norom nenorom kilusi mintis, tarsi nedidelė raketa įsprūdusi į minčių verpetą privertė ją šyptelėti - raudona buvo gera spalva, pilna emocijų, o gerų ar ne, tai priklausė nuo tavęs pačio. Pasikrapštydama netikrus nagus, nusivalydama tą nedidelį kiekį purvo, patekusį po jais, Shima net nepastebėjo, kad įkyrioji mergina žingsniuoja atgalios. Per ilgas galvojimas kartais išeina į blogąją pusę.
Mestelėdama žvilgsnį į jos daiktus, romiai besiilsinčius ant suoliuko, klastuoliškoji tikroji šio kūno klastuolė suraukė antakius, bet tik pradėjo žingsniuoti tolimiau. Nedideliems batų kulnams vis taukšint į grindinį, vėjui lengvai taršant plaukus ir žaidžiant su sijonu, jau nužingniavusi tam tikrą atstumą mergina išgirdo balsą, tokį pat įkyrų kaip ir jo savininkė.
-Hah?!- grakščiu judesiu apsisukusi, kiek pakėlusi galvą aukštyn ir žvelgdama į ją lyg iš aukšto, užklausė ji. Nusukusi deginančiai agresyvų žvilgsnį į šoną, pasigirdo nedidelis nagų barbenimas į odą,- Na, jeigu taip nori, gali pasisiūlyti būti sudeginta gyva vietoj jo kančių. Arba iššokti pro aukšto pastato langą, man nėta skirtumo.
Aršiu, bet kiek džiaugsmingu balsu nukirtusi, pilkaakė būtybė ir vėl ėmė žingsniuoti tolimiau. Nematė prasmės likti čia ilgiau, ypač šalimai būnant tokiems įkyrumams.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #6 Prieš 7 metus »
Pilkaakė mergina Lėją jau pradėjo gąsdinti. Ji buvo kažkokia...keista. Nors mokėsi klastūnyne , Lėja tikrai nematė keistesnės personos už šiandien sutiktą merginą. Pamačiusi , kad ji nužingsniuoja , Lėja , palikusi kuprinę pribėgo prie keistuolės rusvaplaukės.
-Tu man neatsakei ? Kodėl taip elgiesi ? Ir prie ko čia tie tavo ''iššokti pro aukšto pastato langą ''?
Lėjos balsas nuo joje liepsnojančio įsiūčio ėmė lūžinėti. Ji atsikvėpė , padarė pauzę tarp neapykantos kupinų žodžių
Jautri Lėjos siela visur matė gėrį . Ji sugebėdavo įžvelgti gerų savybių net iš jos pardinėse besišaipančiuose vaikuose .Bet šioje merginoje Lėja nesugebėjo įžvelgti nieko gero . Nieko gailestingo.
-Mokaisi Hogvartse , tiesa ? Matyt , klastūnyne.
Nors pati jame mokėsi ir buvo apie jį geros nuomonės , bet juk visokių burtinikų pasitaiko.
Bet nejučia , žvelgiant į pilkaakę Lėjai į galvą atėjo keletas naujų , ir visiškai kitokių minčių.
-Nėra blogų žmonių , yra tiesiog nelaimingi - lėtai , be jokio įsiučio ar neapykantos Lėja pasakė šiuos žodžius. Galbūt...tik galbūt...ši persona nusipelnė ne neapykantos , o supratimo ?
-Gal...tu tiesiog nelaiminga , ir nori tą neviltį perduoti kitiems ? - Lėja bandė atrodyti draugiška , bet ji nedrįso žvelgti tiesiai šiai merginai į akis - Tau tikrai nebūtina to daryti
Lėja išdrįso pakelti akis . Ji stengėsi nepasirodyti mikštaširdė , bet dėja , Lėja tokia buvo.

Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #7 Prieš 7 metus »
Išgirdusi žingsnius, skubiai žengiančius į tą pačią kaip ir jos žingsniuojamą pusę, mergina kiek susiraukė - nors kalbėti jai dažnai net nepabosdavo, kažkaip net nebuvo nuotaikoje ginčams, pokalbiams, ar apskritai žodžių tarimui. Išgirdusi merginos balsą, kuri net nesugebėjo sulaikyti savų apgailėtinų emocijų vietoje, Shimai neliko nieko kito, kaip tik apsigręžti ir susidurti su ja akis į akį. Kiek pakreipdama galvą šonan, leisdama trumpesnėms lengvai rožinėms sruogoms priekį užkristi ant veido, pilnai paslepiant kairiąją veido pusę.
Tarsi kiaurai įsmeigdama pilkai mėlynos rainelės žvilgsnį į merginą, vyzdžiui kiek išsiplėtus ir susikoncentravus ties šia, balsas pats, tarsi automatiškai prisipildė šalčio.
-Ko kišiesi į nesavus reikalus? Pasilik savo nesibaigiantį klausimyną kitam purvo maišui, panašiam į save.
Išgirdusi pastabą apie klastūnyną, Shima vos vos susilaikė nepavarčiusi akių - na, kažkuria prasme ji nebuvo jo dalis, bet tikriausiai tik dėl jos Junko ir tebuvo paskirta į šį koledžą.
Jau norėdama sukti atgalios, toliau žingsniuoti ir atsikratyti šitos įkyrumo virtinės žmogaus pavidale, būtybė išgirdo kitą komentarą ir tiesiog.. neatsispyrė pagundai.
-T-taip.. Tu teisi, žinai.. V-viskas, taip sunku, ir nepakeliama.. Ne vien nevilties formatuose, bet ir vienišumo, ir viskas.. Viskas, taip nepakeliama, sunku, ir erzina.. ž-žinai?- Tyliu, kiek gailiu ir realistišku tonu pratarė Shima, tuo pat metu išleidusi tylų šniurkščiojimo balsą ir atsukdama ašarotas akis į merginą, pilkaakė dar kelis momentus patraukė nosį, rankomis patrindama ašarojančias akis.
Rodosi, kad kita, gėrio ir draugiško įkyrumo perpildyta mergina nuleido savąją gynybą, atminkštino širdį ir šią atvėrė klastingai būtybei, tad pastaroji nusprendė baigti ašarų upelių teatrą - akims žaibiškai nusausėjus, balsui nebelūžinėjant ir nebedrebant, ji sugriebė už merginos drabužio ir agresyviai pritraukė prie savęs, savomis pilkai mėlynomis akimis spoksodama į šiosios.
-Mergyt, nelaikyk manęs tokia pat apgailėtina, kaip tu! Bandai priskirti mane prie tokių purvo priemaišų, jausmingų ir gerų žmonių, kuriems rūpi tas ar anas, beviltiška!- Kiek praplėstomis akimis, su pamišimo gaidele balse ir piktu drėbsojimu, susijungusiu su gera nežadančiu šypsniu ant veido, būtybė atrodė kaip kokia pamišusi persona - nors realiai, kas gi galėjo patvirtinti, kad kaip nebuvo?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #8 Prieš 7 metus »
-Tai gal vis dėl to tu pasilaikyk tą savo beviltišką pasipūtimą tokiems pat apgailėtiniems žmonėms kaip tu ? -Lėja bandė atsikirsti -Juk toks žmogus , kuris nesugeba nieko kito o tik liūdinti kitus , beviltiškai stengdamasis paversti juos panašiais į save viduje yra visiškai silpnas. O savo silpnumą jis bando užmaskuoti vaidindamas piktą ir agresyvų , nors iš tiesų toks ir nėra !!!!! Ir mano reikalas , jeigu tokie kaip tu kenkia kitiems , taigi pasiimk tą savo pyktį ir agresiją ir laikyk ją savyje arba išliek ją ant ko nors kito , pavyzdžiui , kad ir ant sutręšusios spintos !!!
Iššaukė viską , kas buvo susikaupęs joje per visus metus . Visas neigiamas emocijas klastuolė sudėjo į šį aklo įniršio kupiną riksmą , kurį pagavo vėjelis ir nunešė tolyn.
Išgirdusi ašaringą merginos toną Lėja , nors ir gyvenime buvo mačiusi tiek melo ir vaidybos , kad ne vienam spektakliui pastatyti užtektų , mergaitė ne iš karto pastebėjo , kad pilkaakė vaidina . Gal melas nebuvo artimas jos tyrai ir draugiškai sielai , kuri visuose matė gėrį.
Bet vos tik keistoji mergina padarė pirmąjį agresyvų fizinį veiksmą , nukreiptą prieš Lėja , mergaitė tiesiog visiškai sumišo.Bet nurijusi visą tą bjaurių žodžių gumulą , įstrigusį gerklėje mergaitė prisivertė nusišypsoti
-Išties juokinga
Ji išsivadavo iš pilkaakės nagų ir pakeitė plaukų spalvą į pilką .
-Nelaikau tavęs tokia kaip aš
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #9 Prieš 7 metus »
O tu dievai, ar šita įkyrumo manta kada nors užsičiaups? Galėjo jau verčiau ją dievams paaukoti, negu kokią vargšę karvę ar avinėlį. Aiškiai ir mintyse, ir realiai pavartydama akis taip, kad visu gražumu apsireiškė akių baltymai, apsupti ir suvynioti mažomis, vos regimomis kraujagyslėmis, pilkaakė pradėjo barbenti savo nagus vienas į kitą, merginai vis dar bekalbant.
-Aaaaght, naaaaaa..- smagiu tonu, vėl patapusi žaisminga ir linksma, tarsi ką tik ant jos nebūtų išrėkta visa tirada, mergina tęsė,- Mieloji, žinai, dėl to ir lieju ją ant ko kito.
Pakeitusi veido išraišką taip pat staigiai, kaip kai kurios personos keičia vaikinus, viena ranką apgyvendino kažkur ant savųjų raktikaulių, kol kita vis dar laikė sugriebusi merginą - veide atsispindėjo tokia pati išraiška, kokia tikriausiai būna narkomanams pavartojus, užkietėjusiam rūkaliui gaunat ilgai burnoje nelaikytą cigaretę, ar gobšuoliui aptinkant ką tik iš banko išėjusio milijonieriaus piniginę. Kitais žodžiais, visa mergina atrodė tarsi apimta euforijos, su kiek iš džiaugsmo drebančiu kūnu. išraudusiais skruostais - įkyrumui žmogaus pavidalę išsivadavus iš jos gniaužtų, mergina apkabino save rankomis, išleisdama tylų kikenimą, kuris palaipsniui vis garsėjo.
-Hah.. ahaha, aš jiems perduodu, hahah, savąją neviltį, o jie man tuo pat atsilyg-haha-ina, ir ta-ai taaaaip nuostabu, hahah. Vias pasaulis persmeigtas, pervertas, pasiglemžtas nevilties, baimės, ir skausmo, ghahaha, argi tai nėra pats suknistai nuostabiausias dalykas?!
Vėl įsijausdama į savąjį juoką, pritraukdama žmonių žvilgsnius ar piktus drėbtelėjimus, Shimai neberūpėjo - ahh, toji neviltis ją išvarys iš proto, o mergina to laukė nesulaukė, pati nesustodamai mintyse rėkdama ir prašydama dar.

((Jeigu toji "euforijos" būsena kiek neaiški buvo, tai gal padės kiek - maždaug tai buvo kažkas panašaus į http://vignette3.wikia.nocookie.net/danganronpa/images/b/b7/5%28264%29.png/revision/latest?cb=20160301033347))
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #10 Prieš 7 metus »
''Kas jai negerai '' - mąstė Lėja
Ji pasitraukė nuo jos toliau , bet tik per kelis žingsnius .
-Pasaulis nėra persmeigtas, pervertas, pasiglemžtas nevilties, baimės, ir skausmo ir tai tai nėra pats suknistai nuostabiausias dalykas!!! Pasaulis yra kitoks .Jis kupinas gėrio , pasiaukojimo , draugystės ir meilės .Tik kodėl kai kurie žmonės negali to suprasti ?
Tai Lėjai pasirodė mažų mažiausiai skausminga . Jos veide ankčiau buvusią pykčio išraišką pamažu pakeitė kita . Ji buvo liūdna , tarsi mergaitė kęstu skausmą .Bet ji ir kentė skausmą .Viduje . Ir žmonės to nematė.
Ji vėl pasitraukė nuo jos per kelis žingsnius. Išgirdusi pilkaakės juoką mergaitė dar labiau sumišo .Ji nebežinojo , ką jai daryti .
Ją pačią pasiglemžė neviltis .Ji jautėsi nugalėta .
Ji traukėsi nuo pilkaakės akyse vos sulaikydama ašaras , kurios grasino tuoj pat prasiveržti
-Žinai ką ? - Lėjos balsas lūžinėjo - Kažką įrodyti tokiai beviltiškai personai kaip tu tiesiog beviltiška .Beviltiškai neįmanoma
Lėja nusiuko ir nuskuodė prie savo daiktų , kuo greičiau , kad tik pilkaakė nepamatytų ašaros, kuri nutekėjo jos skruostais .Bet mergaitė susiėmė , pagalvojo apie gerus dalykus -prisiminė savo draugus ir ašaros liovėsi grasinti .Ji ramiai susirinko daiktus ir prieš išeidama dar stabtelėjo prie sumaištį sukėlusios merginos
-Kuo tu vardu ? - paklausė
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #11 Prieš 7 metus »
Besijuokiant ir bekrizenant, Shima jau pradėjo justi oro stygių, susidariusį nuo nepaliaujamo kvatojimo. Kelias akimirkas tiesiog begarsiai juokdamasi, bandant įtraukti reikalingojo deguonies ir nustoti krizenant. Pagaliau bent kiek sugrįžusi į normalesniąją pozicija, kuri ir kitiems atrodė tikriausiai kaip turinti daugiau psichikos, mergina ir vėl apsivainikavo tąją šypsena, kuri išreiškė jos euforijos pojūtį taip pat gerai, kaip ir nepaliaujamas krizenimas. Ignoruodama mažą seilių kiekį, susidariusį lūpos kamputyje, mergina rankomis apsikabino veidą, lengvai įsmeigdama raudonuosius nagus į odą.
-Mieloji, mieloji, mielojiii..- tarsi išdainuodama lengva gaidele žodžius, nutęsdama šiuos ir su kiekviena akimirka naikindama savąjį malonumo veidą, pilkaakė ir vėl susidėjo rankas prie veido, šį kartą kumštukais pasiremdama smakrą, o akis tarsi meiliai išplėsdama,- Brangute, tu pasaulio nepažįsti, heheh! Jis pilnas skausmo, nevilties, neapykantos sau ir kitiems, ir tas gėris tėra įsivaizduojamas pretekstas, kad galėtum manipuliuoti kitais? Argi nežinojai?! Nesibaigiantys karai, konfliktai, nesantaikos, išdavystės, pykčiai - štai ko pilnas pasaulis, hehe!
Visa tai buvo pratardama saldumo pilnu balseliu ir greitakalbe, tarsi greitai sukama magnetofono kasetė, kuri bėgte bėgo per raides, žodžius ar sakinius. Žiūrėdama tiesiai į merginos akis, ji užfiksavo tą patį momentą, kada šioji pajuto nevilties tykojimą šalia. Smagiai nusijuokdama, Shima dešiniąją ranka lengvai persibraukė sau per skruostą, nebefiksuodama akimis, ką veikia įkyrumas žmogaus pavidale.
Nežinia kiek laiko prastovėjusi taip pat, toje pačioje pozicijoje, tylomis besimėgaudama aplinkui perteiktu nesibaigiančiu nevilties pojūčiu, bet sugrįžusios merginos balsas ją ir vėl prižadino. Pereidama į narcistinės asmenybės tipą, rankas įrėmė į klubus, pati pakeldama galvą ir mėgaudamasi įsivaizduoja, tik jai vienai juntama karūna ant galvos.
-Tu gal, o gal ir ne sužinosi vėliau. Bent jau parodysi savo vertingumą kaip šiukšlė, humpf!
Žiūrėdama į ją iš aukštybių, pilkaakė staigiu judesiu apsisuko ant kulnų ir smagiu ir užtikrintu, tarsi valdytų pasaulį žingsniu nužygiavo toliau akmeniniu takeliu.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #12 Prieš 7 metus »
Pamačiusi , kad mergina nueina Lėja apsidžiaugė .Ir šį kartą nepuolė jos stabdyti . Ji palaukė , kol ji nueis pakankamai toli , o tada staigiai apsisuko ir nuskuodė į priešingą pusę , tikėdamasi daugiau niekada tos keistuolės nesutikti.Ji loštelėjo savo ugninių garbanų padabintą galvą į dangų .Ji pamatė , kad debesys niaukia gražų skaidrų peizažą .
 Ji dar kelias sekundes žiūrėjo į dangų , o tada nuskuodė namo .Pamačiusi , kad tetos nėra ji atsidarė šaldytuvą , ten susirado kefyro kokteilį ir nusinešė jį į viršų , į savo kambarį . Mergaitė numetė kuprinę ant lovos ir atsisėdo ant įšalusios palangės .Atsidarė kefyro buteliuką ir įsistebeilijo pro langą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Lėja Laputė »
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Lėja Laputė

  • III kursas
  • *
  • 236
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • metamorfmagė
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #13 Prieš 7 metus »
Lėjos juodi lakuoti bateliai klinksėjo į kietą grindinį . Jos dabar jau juodus plaukus kedeno vėjas ir klastuolė nė nekėtino jų rišti į kasą ar uodegą , kad jie taip nesiveltų.
Išsišukuosiu vėliau

Mergaitė ranka patraukė plaukus , kurie vėlėsi į jos akis ir apsižvalgė. Jos akys surado gana nuošalią vietą , kurią slėpė susipynusios gluosnių šakos. Lėjos ranka nebloškė šakas ir mergaitė atsidūrė tarsi gluosnių šakų pavėsinėje . Čia buvo tylu ir ramu , nes nedaugelis žinojo šią vietą . Juodaplaukė nusivilko juodą švarkelį ir numetė ant žemės . Lėja pakėlė galvą į dangų .Jo nesimatė , nes viską užstojo medžių šakos .Bet žiūrėjimas į viršų mergaitę ramino .O šakos užstojo kaitrią vidurdienio saulę.......
Net geriausi išduoda, mylimiausi palieka, net nuoširdžiausi pamiršta. Toks jau tas gyvenimas.

*

Neprisijungęs Somin Ishii

  • ***
  • 167
  • Lytis: Moteris
  • 1
Ats: Mėlynasis parkas
« Atsakymas #14 Prieš 7 metus »
Buvo šiltas,saulėtas vidurdienis.Tačiau ramus,netriukšmingas.Hogvartse buvo atostogos,tad galėjai daryti ką tiktai nori ( beveik ).Na,dabar Andrea atsipalaidavusi nuo mokslų,nusprendė pasivaikščioti.Gal ir būtų likusi mokykloje,tačiau ten,nelabai buvo kokios draugijos.Kažin,ką jie veikia?,-mintyse kalbėjosi su savimi mergaitė.                                                           Andrea niekaip negalėjo nuspręsti,kur eiti.Ir tada prisiminė,kad jau senokai buvo Mėlynąjame parke.Tad ji link ten ir nusuko.Iki Mėlynojo parko,nebuvo labai toli.Keliasdešimt metrų.Pirmakursė pėdino jau kokias dešimt minučių,ir pagaliau priėjo didelius,pasakiškai gražius,melsvai išraižytus vartus.Varniukė greitai ir linksmai pro juos praėjo bei nukėpesčiavo vienu takeliu.Tada beeidama smalsiai apsidairė,ir prisiuostė gardžiai smilkstančių kvapų,nes labai skaniai kvepėjo žydinčiai medžiai,tuoj pradėsiantys auginti vaisius.Parke vaikščiojo keli burtininkai,tiksliau mokiniai iš Hogvartso,tačiau iš kitų koledžų.Bet Andrea jų nepažinojo,na,aišku,praeidavo pamokų metu pro kelis,bet nieko daugiau.Dabar varniukė priėjo labai didelį,labai smarkiai apaugusį,medį.Tai buvo ąžuolas,retai matomas burtininkų pasauly.Andrea palindo po juo,patogiai įsitaisė ir apsižvalgė aplink.Netoli,kairėje pusėje,augo neypatingai didelis,tačiau labai daug šakų užsiauginęs,gluosnis,primenantis Gluosnį Galiūną.Bet mergaitė nusuko nuo ten akis,ir ją patylomis,niekam nematant,pradėjo pamažomis svaiginti gaivus vėjas,su skaniai smilkstančiais kvapais,kurie priminė daug gerų prisiminimų,ir vis labiau artėjančią vasarą.O mergaitė gulėjo,lyg užkerėta ir mąstė,nežinia apie ką,bet tik apie tai,kas buvo itin paslaptinga...                                                                                                                                                                                                                                                                             
1