[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh liūdnai atsiduso. Žodis "pasivažinėti" tikrai galėjo reikšti kažką įdomaus. Deja, šiuo atveju buvo gana akivaizdu, kad Matthew nieko konkrečiau nežino. O tai tikriausiai reiškė, kad jiedu sėdės viešbutyje ir stengsis kažkokiais būdais vienas kitam neparodyti, kokie yra nelaimingi. Tiesiog nuostabi atostogų pabaiga...
Panašu, kad mergaitės noras išsipasakoti buvo netikėtas abiems. Tiesą sakant, nors jau senokai mąstė apie tai, kad reikėtų pasipasakoti, ji nemanė, kad išties tą padarys. Bent jau ne artimiausioje ateityje. O dabar... Kadangi taip kvailai išsidavė, tikriausiai teks tą ir padaryti. Žinoma, dabar viskas priklausė nuo to, kaip reaguos Matthew. O įspūdis susidarė toks, kad jis nelabai žino, kaip reaguoti. Jis turbūt nenori manęs gąsdinti ir spausti nutarė Deoiridh. Nors ši mintis turėjo įtikinti, kad ji herbologui išties rūpi, ji nebuvo maloni. Tai dar labiau nuliūdino ir taip nusiminusią mergaitę.
- Nežinau, - galiausiai tarstelėjo ji. Ir tikrai nežinojo, ar nori kalbėti. Na, žinojo - ir norėjo. Bet ar tikrai norėjo tą daryti būtent dabar? Viena vertus, tai galbūt būtų padėję jiems negalvoti apie Daviną. Bet... Galbūt Matthew kaip tik reikia laiko apie ją pagalvoti, kad po to būtų lengviau? Grifiukė labai norėjo padėti buvusiam profesoriui, tačiau nežinojo, ką daryti, kad viskas neišeitų dar blogiau. Giliai įkvėpusi Deoiridh pasakė: - Jeigu nori pasikalbėti apie Daviną, galime. O jeigu nesinori apie ją galvoti, galime pasikalbėti apie kažką kita.
Grifiukė suprato, kad tik bando vilkinti laiką: vis dėlto nebuvo drąsu taip iš karto imti ir viską papasakoti apie save. Žinoma, koks čia iš karto? Juk jiedu pažįstami daugiau nei metus! Dabar prie visos situacijos sudėtingumo prisidėjo ir tai, kad animagė nebežinojo, ką daryti ar sakyti.
Mergaitė žiūrėjo į Matthew ir mąstė. Su nostalgija prisiminė laikus, kai jiedu galėdavo ramiai apie kažką šnekėti. Kai ji nieko tikro nežinojo apie Daviną, turėjo tik įtarimus... Dabar atrodė be galo keista, kad ji nesusiprato, iš kur atsirado herbologo varlės vardas.
- Gyvenau Uig kaime, - staiga pratarė Deoiridh. Pačią gerokai nustebino tokia pradžia. Deja, ji nežinojo, ką sakyti toliau. Neįsivaizdavo, ar Matthew žino, kur tas kaimas yra, tačiau dabar tai nebuvo svarbu. - Negyvenau su tėvais, - staiga pridūrė ji.
Ir tada pati išsigando. Nepaisant to, kad herbologas tikriausiai jau seniai tą suprato, imti ir garsiai išrėžti tą tiesą buvo keista. Ir nejauku. Mergaitė skubiai nuleido akis į lėkštę. Ryžtingai bedė šakute į blyną ir prisivertė jį suvalgyti.

[Matthew Turner]

Situacija su kiekviena sekunde darėsi vis blogesnė. Faktas, kad Matthew neturėjo konkrečių pasiūlymų, akivaizdžiai nuvylė mergaitę. Buvo dar akivaizdžiau, kad ji to nenori parodyti. Ar tai įgimtas jausmų slėpimas, ar ji vis dar nepakankamai manimi pasitiki? Mintis nebuvo maloni. Tarsi sunkumo būtų maža...
Vis dėlto dabar kitkas buvo svarbiau. Matthew daug labiau rūpėjo, ką dabar sakys Deoiridh. Ar ji išties yra nusiteikusi išsipasakoti? Herbologas labai tikėjosi, kad taip, tačiau įtarė, kad viskas taip paprasta nebus. Juk tikriausiai reikia daug drąsos, kad viską paimtum ir pasakytum. Nepaisant to, kad ši mergaitė nebuvo bailė (grifiukė vis dėlto!), matėsi, kaip jai yra sunku. Matthew labai norėjo žinoti, ką pasakyti. Deja, joks proto nušvitimas neatėjo.
Ir tada Deoiridh pateikė tokį atsakymą, kokio vyras, tiesą sakant, ir tikėjosi - "nežinau". Buvęs profesorius įtarė, kad ji puikiai žino. Ir kad nori išsipasakoti. Jai tiesiog buvo nedrąsu. Dėl šito Matthew buvo visiškai tikras. Vis dėlto paliko įvykius savo tėkmei.
O tada gudrutė Deoiridh pabandė nukreipti pokalbį. Ir, deja, pasirinko Daviną. Herbologas labai nuoširdžiai nežinojo, ar nori apie ją kalbėti. Kai kuriomis akimirkomis atrodė, kad jam to reikia, bet tada pradėdavo mąstyti, kad gali apsiverkti. Tad ši tema buvo gana pavojinga.
- Ne... - tyliai sumurmėjo jis. - Geriau pakalbėkime apie tave.
Tik ištaręs sakinį suprato, kad jis gali išgąsdinti mergaitę, tačiau jau buvo per vėlu. Atrodė, kad ir vėl stos ta bjauri tyla, tačiau negalėjo nieko padaryti. Leptelėjęs tokią nesąmonę nenorėjo dar labiau visko sugadinti, tad sėdėjo užsičiaupęs ir beveik pamiršęs, kad jiedu čia atėjo pavalgyti.
Ir tada pagaliau sulaukė Deoiridh žodžių. Pradžia buvo labai netikėta - ir nieko nepasakanti. Matthew jau žiojosi kažko klausti, kai mergaitė pateikė dar vieną sakinį - kur kas informatyvesnį. Nepaisant to, kad herbologas jau seniai įtarė, jog ji auga be tėvų, išgirsti tai iš jos pačios buvo gana keista. Savo siaubui, Matthew suprato, kad jam tai buvo gana malonu. Tik dėl to, kad ji pagaliau tau kažką pasakė griežtai pratarė sau herbologas. Jis, žinoma, norėjo, kad Deoiridh būtų laiminga. Galbūt derėtų žengti tą žingsnį? Juk ji ką tik tarsi išsklaidė visas abejones.
Žiūrėdamas, kaip mergaitė verčia save suvalgyti blyną, Matthew pasekė jos pavyzdžiu. Visai nežinojo, ką sakyti. Kurį laiką mąstęs negarsiai ištarė:
- Visą laiką taip ir maniau. - Ar galiu dar ko nors paklausti? sušmėžavo beviltiška mintis. Galiausiai ryžosi: - Ar žinai ką nors apie juos?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Situacija buvo be galo keista. Deoiridh pasakė norinti išsišnekėti, nors toli gražu dėl to nebuvo tikra. Tada pabandė nukreipti pokalbį kita linkme, kuri, ko gero, buvo daug blogesnė. Matthew. O kadangi skaudu jam, liūdna ir mergaitei. Norėjosi klykti, pykti, verkti ar daryti kažką. Deja, kažkodėl nesisekė. Deoiridh juto, kad negali to jausti. Keisčiausia buvo tai, kad ji norėjo parodyti tuos jausmus. Deja, kažkodėl negalėjo. Nesąmonė nesąmonė nesąmonė mintyse kartojo rudaplaukė. Ir tada, žinoma, išgirdo Matthew nenorą kalbėti apie Daviną. Kadangi tas pasiūlymas tebuvo bandymas nukreipti dėmesį nuo jos tėvų, Deoiridh nei nustebo, nei nusivylė. Tiesą sakant, būtent to ir laukė. Deja, nuo to nebuvo lengviau, mat kalbėti apie save buvo tragiškai sunku. Kitą kartą prieš išsižiodama labai gerai pagalvosi griežtai pasakė sau mergaitė. Nenoromis pagalvojo, kad žmonėms iš viso reikėtų dažnai patylėti. Štai Sigurdas pasakė galbūt daugiau nei norėjo (ar bent jau ne tą, ką norėjo), ji pati nežinojo, kaip reaguoti. Viskas baigėsi tuo, kad... Tiesą sakant, Deoiridh neįsivaizdavo, kuo viskas baigėsi, mat nežinojo, koks bus jų santykis rudenį. Bijos vienas į kitą pažvelgti? Jis jos nekęs? Šitie variantai atrodė gana realūs, tačiau nė vienas iš jų nebuvo labai malonus.
Gyvenime neteko taip sunkiai ko nors nuryti kaip šito blyno. Pagaliau pavyko tai padaryti. Deja, kaip tik tuo metu Matthew pasakė net du sakinius. Deoiridh vos nepaspringo. Ir kam ji iš viso pradėjo apie tai kalbėti?.. Dabar nebenorėjo sakyti nieko. Susiraukusi badė šakute maistą. Galiausiai pakėlė akis į Matthew. Žinojo, kad dabar tylėti būtų tiesiog kvaila. Juk išsipasakoti norėjo seniai, tik trūko drąsos. Tad jeigu pradėjo, dabar nereikėtų trauktis. Deja, nuo to nebuvo lengviau.
- Ne, - trumpai tarstelėjo mergaitė. Dabar atėjo eilė naujiems svarstymams: ar Matthew kada nors mąstė, iš ko ji gyveno? Kad neturi tėvų, turbūt buvo kaip ir akivaizdu - kaip kitaip jos amžiaus mergaitė viena atsidurti Italijoje? Vis dėlto visi kiti dalykai... - Kurį laiką gyvenau su globėjais, - po kiek laiko pratarė ji. Nelabai prisiminė tuos laikus - ir nenorėjo prisiminti. Vis dėlto pradėjus pasakoti turėjo pasidaryti lengviau. Tad nelabai garsiai ir entuziastingai, bet vis dėlto pratęsė: - Nežinau, kas mane su jais sieja. Be to, labai greit jiems nusibodau. Nebenorėjo turėti nieko bendro. Tad... - Dar viena ilga pauzė. - Likau viena.
Galiausiai Deoiridh nutilo ir suprato, kad dar kažko sakyti nebenorės. Bent jau ne dabar. Nuleido akis į lėkštę. Maisto buvo likę pernelyg daug. Mergaitė puikiai suprato, kad nebenuris nė kąsnio. Ilgokai spoksojusi į blynus išdrįso stumtelėti lėkštę tolyn nuo savęs ir sumurmėti:
- Nebenoriu...

[Matthew Turner]

Vieno žodžio atsakymas. Ne. Ji nieko nežino apie savo tėvus. Ar Matthew tikėjosi kažko kito? Ko gero, ne. Vis dėlto buvo be galo smalsu, kaip ir kur ji gyveno. Tiesa, į pastarąjį klausimą atsakymą pateikė pati Deoiridh: kažkokiame Uig kaime. Deja, tai nepasakė nieko, kas iš tiesų domino herbologą. Juk ji dar visai maža. O atrodo, kad viena gyvena jau gana seniai. Bent jau pernai ji tikrai buvo visai viena - dėl to juodaplaukis buvo tikras. Tad... Kaip? Labai norėjosi to paklausti, tačiau nežinojo, kokiu būdu tai padaryti, kad neišgąsdintų mergaitės. Ji akivaizdžiai apie kažką mąstė, tad Matthew neskubino įvykių. Buvo aišku: reikia leisti jai kalbėti tada, kai pati to nori. Juk ji kalba. O tai buvo jau nemažai. Buvęs grifas kantriai laukė. Bandė valgyti, tačiau tai buvo labai sudėtinga veikla, tad galiausiai nusprendė tiesiog pastumti lėkštę toliau nuo savęs. O vis dėlto skanu spėjo nutarti vyras, tačiau tuo metu Deoiridh prakalbo, tad teko skubiai susitelkti į tai, ką ji sako.
Globėjai. Tai galbūt paaiškino, kaip ši mergaitė dar iš viso gyva. Vis dėlto iš jos tono ir veido išraiškos buvo galima suprasti, kad tie laikai nebuvo jai itin malonūs. Uig kaimas nebuvo girdėtas, tad Matthew negalėjo žinoti, ar ten, pavyzdžiui, gyveno burtininkai. Galbūt Deoiridh apie savo magiškąją prigimtį sužinojo tik tada, kai gavo laišką? O kaip ji gavo tą laišką? staiga susiprato herbologas. Spėjo, kad prieš išvykdama į Hogvartsą Deoiridh jau buvo viena. Nebent tai ir buvo priežastis pagalvojo Matthew. Suprato, kad mergaitę vis dar gaubia daugybė paslapčių.
Dabar ji tylėjo ir žiūrėjo į lėkštę. Matthew labai norėjo kažko paklausti, bet paprasčiausiai nežinojo, ko klausti. Ką daryti, kad vaikas nesijaustų dar nejaukiau?
- Ar galiu dar kai ko paklausti? - tyliai paklausė buvęs profesorius, tačiau Deoiridh mintys, atrodo, jau buvo nukrypusios kažkur kitur. Į maistą. Tiksliau, į tai, kad ji jo nenori. Negali kaltinti vaiko griežtai priminė sau juodaplaukis. Viskas prasidėjo tada, kai jiedu sutiko Daviną su... juo. Tada Deoiridh kentėjo dėl to, kad kentėjo jis, Matthew. Dabar mergaitė išdrįso kalbėti apie save. Juodaplaukis spėjo, kad jai dabar yra tragiškai sunku, tad nutarė nebespausti mergaitės. Tikėjosi, kad jiems kada nors dar pavyks ramiai pasiplepėti. Tačiau ne dabar. Šiuo momentu reikėjo perlipti sudėtingą situaciją. Deja, Matthew nepasižymėjo puikiais bendravimo ar psichologiniais sugebėjimais, tad nežinojo, ką daryti.
- Ar nori dar čia sėdėti? Gal eime pasivaikščioti? - pasiūlė vyras. Suprato, kad neturi pasiūlyti nieko protingesnio, tačiau sėdėjimas ir blynų baksnojimas šakute neatrodė ta veikla, kuria dabar norėtųsi užsiimti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh niekada nebuvo plepė. Nuo pat ankstyvos vaikystės jai buvo liepiama užsičiaupti. Vėliau tiesiog neliko su kuo šnekėtis. Pradėjusi lankyti Hogvartsą mergaitė taip niekuo nepasitikėjo, kad daugelio mokinių paprasčiausiai bijojo. Taigi ji nebuvo patyrusi kalbėtoja. Ir dabar tikrai būtų galėjusi patvirtinti: žodžiai, pasakyti ką tik, buvo sunkiausiai ištarti žodžiai jos gyvenime. Nepaisant to, kad jau pasitikėjo Matthew (o kaip kitaip būtų iš viso ką nors prasitarusi?!), šnekėti apie praeitį nebuvo lengva. Ji įtarė, kad herbologas tą supranta: jis tikriausiai degė iš nekantrumo sužinoti daugiau, tačiau teikėsi tylėti. Už tai Deoiridh buvo dėkinga, tačiau kol kas nieko nesakė. Žinojo, kad kažkada turės padėkoti Matthew. Už viską. Bet tai padarys vėliau.
Tyla, užsitęsusi po to, kai rudaplaukė baigė šnekėti, atrodė, niekada nesibaigs. Ji pati nenorėjo daugiau nieko sakyti, o herbologas, ko gero, vis dar laukė. Ir tada, žinoma, jiedu prašneko vienu metu. Į Matthew klausimą ji atsakė tiesiog papurtydama galvą. Suprato, kad jis nori žinoti daugiau. Bet buvo tikrai ir dėl kitko: nebeturi jėgų daugiau nieko sakyti. Jeigu tik vyras nedings iš jos gyvenimo, jis tikrai viską sužinos. Bet dar ne dabar. Kaip pirmam kartui užteks ir to, ką mergaitė pasakė.
Buvo galima spėti, kad vyriškis suprato, kaip jaučiasi grifiukė. Tai buvo momentas, kai Deoiridh išties suprato, kaip jai pasisekė, kad sutiko Matthew. Jam nuoširdžiai rūpėjo šitos mažos neaiškios mergaitės gerovė. Jis tikrai norėjo padėti. Tai buvo be galo keista. Net ir globėjai, pametę Deoiridh, ją priglaudė tik dėl pinigų. Dėl šito ji buvo tikra. O štai Matthew... Juk jis ne tik negauna pinigų. Jis dar visą krūvą išleido dėl jos. Buvo labai sunku suvokti, kad yra žmogus, kuris tą daro. Vis dėlto jausmas buvo be galo malonus. Norėjosi padėkoti jau dabar, tačiau kaip tik tada Matthew eilinį kartą parodė, kaip puikiai ją supranta. Jis yra tas žmogus, kurio man reikėjo visą gyvenimą staiga suprato grifiukė. Pakėlė dėkingumo kupinas akis į vyrą. Prisiminė, kaip vakar spėjo užsisvajoti apie Matthew ir Daviną kaip tėvą ir motiną. Dabar suprato: jai nereikia nei Davinos, nei jokios kitos mamos. Jeigu tik šis žmogus, sėdintis priešais, galėtų būti jos tėtis...
- Einam, - skubiai atsakė mergaitė. Tik vėliau suprato, kad galbūt atsakymas buvo pernelyg greitas. Vis dėlto jis jau buvo ištartas. Be to, Deoiridh dabar buvo tikra: Matthew ją puikiai supranta ir nei įsižeis, nei supyks. Ji atsistojo nuo kėdės. Nužvelgė kavinę. Ji nebuvo kažkuo ypatinga, tačiau mergaitė žinojo: atsimins ją visą gyvenimą. Juk būtent čia jiedu atėjo be galo liūdni, po to ji sugebėjo pasakyti tai, ko manė niekada neišdrįsianti pasakyti. O viskas baigėsi tuo, kad Deoiridh jautė Matthew tokį artumą, kokio nebuvo jutusi nė vienam žmogui. Galų gale vizitas buvo ne toks ir blogas.
Mergaitė beveik linksmai nusišypsojo ir galiausiai išėjo iš kavinės.

[Matthew Turner]

Įtampa, atrodė, tuoj išaugs tiek, kad viskas sprogs. Matthew nebuvo pratęs prie tokio bendravimo: šeimoje su visais sutarė puikiai, labai artimų draugų neturėjo, o mokiniai... Na, net ir jų sukeliama įtampa buvo labai toli nuo tos, kurią vyras jautė dabar. Vis dėlto ši situacija buvo kažkuo beveik maloni: vyras galėjo jaustis naudingas. Puikiai suprato, kaip mergaitei yra sunku. Vis dėlto faktas, kad ji kalbėjo, leido suprasti: jai to reikia, o Matthew yra tas žmogus, su kuriuo ji gali būti atvira. Širdį apėmė malonus jausmas. Taip gerai nesijautė, ko gero, jau labai seniai. Turbūt Madride nekviesta atėjo mintis. Vis dėlto dabar net ir faktas, kad Davina yra su kitu, negalėjo sugriauti tos laimės, kurią jautė herbologas. Jis atkreipė dėmesį, kad Deoiridh papurtė galvą - daugiau nieko nesakys. Vis dėlto šitam momentui užteko ir to, kiek ji pasakė. Tiksliau, užteko to, kad ji pasakė. Tai dabar buvo visų svarbiausia. Matthew buvo tikras: anksčiau ar vėliau jis sužinos ir daugiau. Nebūtų galėjęs tvirtinti, kad kada nors žinos apie šią mergaitę viską, bet žinojo, kad ji dar kalbės.
Pamatęs dėkingumo kupiną rudaplaukės žvilgsnį buvęs profesorius net sutriko. Nesijautė kažką padaręs. Įtarė, kad kažkoks pokytis įvyko mergaitės viduje. Kol kas nežinojo, kas tai tiksliai yra, tačiau akivaizdu, kad pokytis buvo geras. Tai padėjo Matthew šiek tiek pralinksmėti. Žinoma, viduje liko mintys apie Daviną, tačiau dabar ji atsidūrė antrame plane - pirmame karaliavo Deoiridh. Ir tai, reikia pasakyti, buvo didelis laimėjimas. Juk jiedu ką tik čia atėjo stengdamiesi tiesiog negalvoti apie jaunąją ispanę. O dabar... Jie gali apie ją negalvoti. O gali dėl to, kad atsitiko kažkas gero. Juk jai buvo be galo sunku! Kodėl aš apie tai galvoju kaip apie gerą dalyką? pats savęs nesuprato Matthew, tačiau buvo akivaizdu: šiuo momentu Deoiridh yra daug laimingesnė nei buvo prieš dešimt minučių. Vadinasi, herbologas taip pat gali pasidžiaugti.
Atsakymas, kurį pateikė rudaplaukė, buvo beveik, o gal netgi ir išties entuziastingas. Matthew buvo tikras, kad šiuo metu apsimetinėjimo yra daug mažiau negu jo buvo tik atėjus į šią kavinę. Mergaitė buvo tikrai kažkuo patenkinta. Herbologas prisibijojo klausti, kas būtent ją pradžiugino. Nesinorėjo visko griauti. Vis dėlto kadangi Deoiridh norėjo palikti kavinę (svarbiausia, kad ji norėjo tai padaryti, o ne tik abejingai sutiko), vyras ramiai atsistojo ir sumokėjo už maistą. Susidarė įspūdis, kad padavėja nebuvo patenkinta, tad tik gūžtelėjo pečiais. Vis dėlto dabar daug svarbiau buvo tas mažas žmogutis, kuris sugebėjo netgi išspausti šypseną. Matthew atsakė tuo pačiu ir ramiai išsekė mergaitei iš paskos. Viduje juto keistą pakylėjimą, kurio tikrai nesitikėjo prieš čia įeidamas.

[Dori Mendel]

Kaip klastuoliams tėvams galėjo gimti toks vaikas kaip Oliveris, svarstė Dori ir jau nežinia kelintą kartą pagalvojo, jog tikriausiai jam kažkas buvo nutikę, kad berniukas taip stipriai nepasitiki savimi. Ir, žinoma, perdėtas Dafydd rūpestis. Tai merginą gerokai erzino, mat vyrukas su savo sūnumis elgėsi kaip su kokiais dvimečiais. Nieko keisto, jei toks tėvo elgesys verčia vaikus būti mažiau savarankiškais. Bet iš kitos pusės, Eliotas, akivaizdu, nuo brolio skiriasi kaip diena nuo nakties. Įdomu, kokie kiti jo vaikai.
Buvo keista eiti kartu su šia šeima. Tačiau tas vienišumo jausmas, kurį tamsiaplaukė šiuo metu jautė, slėgė stipriai, tad draugija šią akimirką jai tikrai nemaišė. Dėl to jie visi kartu pravėrė kavinukės duris. Prieš įeidama į kavinę septyniolikmetė pastebėjo raižinius. Tai priminė Alaną, mat jis turi menininko gyslelę. O dar tai, kad ten buvo išraižyti paukščiai, gyvatės, žvėrys. Ar ilgai ji visur matys savo buvusį vaikiną? Norėjosi dabar pat nudažyti Dafydd plaukus bet kokia kita spalva, kad bežiūrint į juos Dori neprisimintų Alano.
- Kokie tavo mėgstamiausi ledai, Oliveri? - paklausė ji vartydama meniu ir rinkdamasi savuosius.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kažin kaip jie atrodė iš šalies. Vyriškis su dviem vaikais ir mergina, gerokai per jauna būti vaikų mama, bet kartu - per sena, kad būtų jo paties dukra. Ar kas nors pagalvotų, kad jis pabėgo nuo žmonos ir susimedžiojo gerokai jaunesnę merginą? Tokia mintis gerokai išgąsdino, ir Dafydd jau buvo beatsiprašąs Dori, kad jiems reikia namo. Vis dėlto labai nekantriems aštuonmečiams jau buvo pažadėta ledų. Jis negali dabar jų apgauti. Tik ką daryti, kad Mayra neįsižeistų? Dvynukai būtinai papasakos įspūdžius, o mylimosios reakcija, kai jis palydėjo nėščią jauniklę iki Aberdino, gąsdino iki šiol. Negalima taip elgtis su mylimiausiu žmogumi pasaulyje. Tik ne tada, kai ji laukiasi šeštojo mažylio. Bet apie tai pagalvos vėliau - dabar dviejų nenuoramų laukia ledai.
Pasodinęs berniukus prie staliuko padavė jiems vieną meniu ir atsisuko į Dori. Kažkodėl buvo keista, kad ji klausimą uždavė tik Oliveriui, tad susirūpinęs žvilgsnis iš karto įsmigo į Eliotą. Ar jis neįsižeis? Keista nemeilė broliui dvyniui darėsi vis akivaizdesnė.
- Apie kokius ledus pati galvoji? - paklausė labiau tam, kad Eliotas neturėtų laiko reikšti nepasitenkinimo. Atsivertė meniu ir suprato nieko nenorintis. Pernelyg rūpėjo, kad dvynukai nesusipeštų. Kad nekiltų ledų karas. Ir kad Dori nepalaikytų jų kažkokiais neišauklėtais laukiniais. Nors šios merginos beveik nepažinojo, juto, kad palaikytas kvailu nevykėliu tėvu labai ilgai dėl to išgyventų.
- Na, ar jau išsirinkote? - paragino Oliverį ir Eliotą Dafydd pats svarstydamas apie šokoladinį ledų desertą. Jeigu ką, jis tiems dviems saldėsių mėgėjams tikrai patiks.

[Oliveris Llewellyn]

Ledų! Jie eina ledų! Norėjosi paimti tėtį už rankos ir greičiau nutempti jį į ledainę. Deja, vos atsidūrė lauke tą ranką paleido ir nebeturėjo galimybės ištaisyti šios klaidos. Jis jau didelis, tad tikrai neleis šitai moteriai pagalvoti, kad nesugeba nueiti iki kavinės ir ramiai užsisakyti. Be to, ir Eliotas rastų ką pasakyti. Ne, teks kažkaip pakentėti, o pasiekus taip trokštamą vietą išsirinkti skaniausią desertą pasaulyje.
Vos tik įėjo vidun, norėjo eiti tiesiai prie gražių sudėliotų saldėsių, bet teko atsisėsti prie staliuko. Tai buvo nuobodu, o tėtis dar ir vieną meniu tepadavė. Kaip galima išsirinkti kartu su Eliotu? Oliveris liūdnai pažvelgė į tėtį, bet netrukus išgirdo klausimą. Jis buvo sudėtingas - paprastai berniukas imdavo tą, ką imdavo ir visa žinantis tėtis. Jeigu bus neskanu, galima atiduoti. O jeigu skanu, užteks vieno maldaujančio žvilgsnio, ir galės sušlamšti papildomą pusę porcijos.
- Visi ledai skanūs, - nelabai užtikrintai atsiliepė berniukas nedrąsiai žiūrėdamas į meniu. Bijojo imti jį į ranką, nes neabejojo, kad tai Eliotą supykdys. Norėjo apkabinti brolį ir pasakyti, kad jis gali rinktis pirmas, bet nedrįso to padaryti.
- O kokius tu ledus mėgsti? - paklausė moters berniukas ir pažvelgė į savo klausimą uždavusį tėtį. - Noriu to paties, ką imsi ir tu, - įprastai atsakė.

[Eliotas Llewellyn]

Jau ko ko, o ledų Eliotas tikrai neatsisakys. Tik kodėl su jais turi būti ir Oliveris? Turbūt dėl to tėtis jį, Eliotą, ir laiko tokiu mažiumi. Painioja su tuo prakeiktu tyleniu. Piktokai ištraukęs ranką iš tėčio gniaužtų berniukas išdidžiai žygiavo paskui jį. Niekaip negalėjo išsirinkti, kokių ledų norėtų - norėjosi visko.
Vos tik atėjo į kavinę, gavo gerokai pasipiktinti. Kad tėtis tą apsimetėlį tylenį myli labiau, gal ir nekeista. Bet kodėl šita moteris irgi kalbasi tik su juo? Eliotas piktai pažvelgė į staiga pradėjusią baisiai nepatikti moterį ir išplėšė meniu Oliveriui iš rankų.
- Tu vis tiek amžinai imi tai, ką ir tėtis, - burbtelėjo ir pasislėpė už saldėsių sąrašo. Stengėsi neklausyti, ką nusišneka jo brolis, o jis, kaip visada, pliurpė kažkokias nesąmones. Kodėl amžinai reikia visiems įtikti? Atsirado, matote, geruolis! Tiesą sakant, nuo tokio kvailio buvimo šalia norėjosi vemti. Bet Eliotas negalėjo parodyti tėčiui, ką galvoja apie brolį dvynį.
- Noriu karamelinių su glaistu! - atsakė į klausimą ir garsiai nutrenkė meniu ant stalo. Akys įsmigo į tėtį, o Oliveris ir jį pamėgusi bjaurioji moteriškė Eliotui nė neegzistavo.

[Dori Mendel]

- Eee... - susimąstė Dori.
Atrodė toks paprastas klausimas - apie kokius ji galvojo ledus. Mergina vartė meniu ir nežinojo, kuriuos rinktis.
- Dar nežinau, - galiausiai atsakė. - O tu? - paklausė Dafydd. - Na, skoniai skirtingi, - gūžtelėjo pečiais kalbėdamasi su Oliveriu. - Pavyzdžiui, jeigu labai mėgtum bananus, tikriausiai bananiniai ledai tau būtų labai skanūs, ar ne? O jeigu labai nemėgtum mėtos, greičiausiai ir mėtiniai ledai nesužavėtų, - nusišypsojo. - Aš labiausiai mėgstu vanilinius, - tarė vis dar vartydama meniu. - Su kokiais nors priedais, - pridūrė.
Dori šiek tiek nustebo, kai Oliveris pasakė, jog valgys tą patį, ką ir tėtis. Juk jis net nežino, ką Dafydd ims. Nebent tikrai visų ledu mėgėjas arba jo ir Dafydd skoniai tokie patys.
Elioto elgesys erzino. Jis atėmė iš Oliverio meniu. Taip pat pareplikavo dvyniui. Tai kaip ir atsakė į klausimą. Tapo aišku, jog visur ir visada Oliveris greičiausiai ima tą, ką ir tėtis. Negi jis bijo pasakyt, ką mėgsta?
- Ar išsirinkote? - paklausė priėjusi padavėja.
- Man vanilinių ledų su braškių užpilu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesą sakant, norėjosi, kad Oliveris pradėtų pats rinktis skanėstus. Jis ir vėl pernelyg idealizavo ne itin vykusį (o gal itin nevykusį) tėvą. Tarsi bet koks jo sprendimas ir pasirinkimas yra tinkamas. Bėda ta, kad tas tėvas labai jau dažnai priimdavo neteisingus sprendimus.
Bet kol kas dar turėjo laiko pagalvoti. Oliveris ir Dori aptarinėjo ledus, o Dafydd per tą laiką bandė apsispręsti, ar tikrai nori šokoladinio ledų deserto.
- Ramiai, Eliotai, - kitam dvyniui nutraukus mintis pakėlė galvą vaikinas. Akivaizdu, kad kažkas yra ne taip. Sudėtingas pokalbis su mažyliais artėjo, tik teks į pagalbą pasikviesti ir Mayrą. Vienas tikrai nesugebės to padaryti. Bet kaip jis gali versti mylimąją jaudintis, kai ji laukiasi dar vieno mažylio?
Vis dėlto dabar sėdėjo kažkokioje kavinėje su dvynukais ir beveik nepažįstama mergina. Ne laikas svarstyti tokius asmeniškus dalykus. Geriau pasistengti bent šiek tiek atsipalaiduoti. Deja, Eliotas atrodė nusiteikęs trikdyti bet kokią ramybę.
- Nagi, nekelk triukšmo. Gali ramiai pasakyti, ko nori, - subarė sūnų Dafydd ir nejaukiai žvilgtelėjo į Dori. Ką gi, ji tikrai pamanys, kad šitie du mažyliai yra nesuvaldomi laukiniai. O jų tėvas - tikras nevykėlis. Laimei, priėjo padavėja, ir buvo galima pateikti pageidavimą.
- Man, prašau, šokoladinį ledų desertą, - dar kartą žvilgtelėjęs į meniu pratarė Dafydd. Atsisuko į dvynius ir bandė pajusti jų nuotaiką. Akivaizdu, kad čia kažkas bus. Ak, kad tik Eliotas nesugalvotų suniokoti Oliverio deserto...
- Pasakykite patys, ko norite, - pratarė velsietis. Taip ir daro normalūs tėvai, ar ne? O gal vis dėlto ne? Kaip galima žinoti tokius dalykus, jeigu niekada gyvenime nematei, kaip elgiasi mylintis ir atsakingas tėvas?..

[Oliveris Llewellyn]

Oliveriui net akys ant kaktos iššoko. Dori kalbėjo tokius dalykus, kad patikėti buvo labai sudėtinga.
- Egzistuoja bananiniai ledai? - pasitikslino jis, ir pasirinkimas imti tą patį, ką ims ir tėtis, susvyravo. Jeigu jis ims bananinius ledus, viskas puiku. O jeigu ne? Labai jau norėjosi paragauti tokio neregėto skanėsto. - Ir mėtiniai? - dar pridūrė, nors atrodė, kad moteris šį kartą jau nusišnekėjo. Kaip galima pagaminti ledus iš žolės? - Ar būna ledų iš žolės, kuri auga kieme? - dar pasidomėjo aštuonmetis.
Deja, netrukus visa gera nuotaika dingo - Eliotas akivaizdžiai pademonstravo nepasitenkinimą, ir jo brolis dvynys nusiminė.
- Nemanau, kad tai yra blogai, - šį kartą išdrįso paprieštarauti broliui Oliveris, nors vis dar nesuprato, kodėl reikia taip pykti. Be to, kaip ir reikėjo tikėtis, meniu buvo tiesiog išplėštas iš rankos, ir aštuonmetis dar labiau susigūžė savyje. Ir vėl suerzino brolį, nors nė neįsivaizdavo, ką jau tokio padarė. Akivaizdu, kad yra blogas brolis ir sūnus. Bet kodėl? Kodėl jis toks nevykęs?
Nuotaika buvo taip subjurusi, kad berniukas visai pamiršo įdomių skonių ledus, apie kuriuos dar taip neseniai svajojo. Dėl to priėjus padavėjai ir moteriai bei tėčiui išreiškus savo pageidavimus, tyliai pratarė:
- Man irgi šokoladinį ledų desertą...
Atsargiai žvilgtelėjo į Eliotą - gal bent dabar jis neturės priežasčių kabinėtis?

[Eliotas Llewellyn]

Ką gi, jeigu šita moteriškė nesišneka su Eliotu, jis taip pat su ja nesišnekės. Vis tiek kažkokia nuoboda, sugebėjusi rasti bendrą kalbą su kvailiu Oliveriu. Ir visai nesvarbu, kad iš pradžių ji pasirodė šauni. Ne, tikrai šaunūs žmonės su tyleniu apsimetėliu nebendrauja.
- Aš ramus, - pasipiktino berniukas, kai ir tėčiui neįtiko. Akivaizdu, kad tas vienintelis kartas, kai jie žaidė futbolą, buvo tik kažkoks stebuklas. Tėtis Oliverį myli labiau, ir tai siaubingai skaudino. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės nieko nebesakė. Nejučia pradėjo svarstyti, ar jį iš viso kas nors myli. Ar mama irgi pultų ginti šito tylenio, kuris mėgsta apsimesti esąs labai geras? Tėtis ir vėl priekaištavo, ir Eliotas dar labiau susiraukęs sėdėjo ir nutarė iš viso nieko nebesakyti. Net ir ledų nebenorėjo.
Vis dėlto atėjusi padavėja ir užsakymus pateikiantys moteriškė, brolis ir tėtis netruko pakeisti nuomonę.
- Aš noriu karamelinių ledų su glaistu, - kuo ramiau atsakė berniukas. Jeigu dabar tėtis vis tiek priekaištaus, jis tiesiog atsistos, išeis trenkdamas durimis ir daugiau niekada negrįš.

[Dori Mendel]

Žiūrėdama į tai, kaip su dvyniais vargsta Dafydd, Dori pagalvojo, jog tikrai niekada nenorėtų vaikų. Ir dar dviejų tokio paties amžiaus. Štai, Dori galės po dienos tiesiog ilsėtis (arba gailėtis savęs), o Dafydd bus užsiėmęs su vaikais. Bet taip gal ir visai gerai? Nėra kada galvoti apie problemas. Jeigu turėčiau kuo rūpintis, mažiau galvočiau apie Alaną. Bet aš nenoriu niekuo rūpintis. Mane tai užknisa.
Dori džiaugėsi bent jau tuo, jog šį kartą raudonplaukis savo sūnus sudrausmino, o ne ėmė juos guosti ir nešioti ant rankų. Ji prunkštelėjo įsivaizdavusi tokį vaizdą čia ir dabar.
- Žinoma, kad egzistuoja, - rimtai atsakė Dori Oliveriui. - O tu žinojai, kad sušaldžius paprasčiausią bananą iš jo gaunasi puikūs ledai? Pabandyk kada.
Kai berniukas paklausė apie ledus iš kiemo žolės, septyniolikmetė pasimetė. Po velnių, juk mėta yra augalas. Jai pačiai pasidarė įdomu, kaip iš mėtų pagaminami ledai.
- Ne, nėra, - pasakė. - O mėtiniai ledai gaminami iš mėtų sirupo, - pasakė tvirtai, nors nežinojo.
Tikiuosi, jis nepaklaus, kaip iš mėtų gaminamas sirupas.
Į Eliotą mergina nekreipė visiškai jokio dėmesio.