[Clementine Martes]

Nikoletei patiko to berniuko reakcija. Išvis, turbūt erzinti kokį nors žmogų, tai jos prigimtis.
- Kriokti? Aš tik norėjau pažadinti! - Dar kartą pradėjo šaukti.
"O Dieve, kaip gėda.."
 Varna tik šyptelėjo ir dar labiau priėjo prie tos lentynos. Užmerkus akis, mergina net nežinojo ką ten ir pasakė, bet atmerkus akis, jau atsirado kažkokios knygos.
- Vau... - Kažkaip net be emocijų pasakė ir pasiėmė pirmą knygą kuri jai pasitaikė po ranka. Nikoletė jau norėjo išeiti, bet ją paklausė, ką ji čia veikia. Na, neatsakyti būtu nemandagu, bet koks dar mandagumas, tada tai Nikai visiškai nerūpėjo. Todėl ji tiesiog išėjo iš ten ir jau priėjo prie išėjimo, bet nežinia kokie mėnuliai tada nušvietė Nikolettei, bet jį grįžo ir dar prisiartino prie to berniuko.
- Kokie vėjai? Nežinau. Gal musoninis? - Pakraipė galvą ir pradėjo žiūrėti į vaikiną.
"Jis paklausė, kodėl čia atėjai.."
 Nika suprato, kad Florentina jaučia gėdos jausmą. Todėl pabandė kažkaip išsisukti.
- AAaaaa.... Aš čia atėjau dėl knygos. O tu kas toks? Ir ką pats veiki čia?- Pradėjo žiūrėti ir vėl be kažkokių emocijų į tą vaikiną ir laukė kažkokio veiksmo iš jo. Bet pati paėmė ir prisėdo prie jo ir toliau į jį žiūrėjo jam tiesiai į akis.

[Bastiano Zuccarelli]

   - Nu kur tu mane tempi, - nepatenkintas murmėjo Marcus, nors mergiotė arba negirdėjo, arba nesiklausė.
   Visgi grifas nesipriešino. Netikėtos sąlygos leisdavo gimti netikėčiausiems pokštams ir pasireikšti genialiai šunybkrėčio vaizduotei. O Green'ai juk tikrai buvo tokių dalykų ekspertai ir vunderkindai.
   - Biblioteka. Nu kur gi daugiau varna temps, - nusivaipė grifas, kai Adelė pagaliau paleido jo ranką.
   „Ale, tokia maža, o tiek jėgos“, - net nusistebėjo vaikis, paprastai pasitikintis stereotipais ir pirmuoju įspūdžiu. Šįkart jie nebuvo patikimi.
   „Relationship“ klausiamai nužvelgė angelą. Ir kam gi reikėjo jį čia tempti? Marcus net nusiėmė kaukę - bėgdamas koridoriais truputį paduso ir dabar po raudonu velnio veidu darėsi karšta.
   - Tai ką čia? - paklausė jis.

[Adelė Ginger]

- Kur noriu, nezirzk,- šiaip ne taip, vargai negalais sugebėjo dar tempti grifą paskui save.
  Iš tiesų neturėjo žalio (ha, Marcus, juk irgi žalias) supratimo, kur velka vaikiną ir, kur pati velkasi. Ten, kur kojos ir akys vedė. Biblioteka.
- Ai, tik nereikia, neskaitysim mes tų knygų,- pavartė akis, vos tik jos draugelis (juk draugelis, taip? Nepažįstamų Ginger neverstų vilktis su ja) metė šiai nei šiokią, nei tokią repliką.
  Stereotipinis ožys, ups. Įgriuvusi į biblioteką, Adelė paleido Marcus'o ranką, tikėjosi, kad anas nesugalvos dėt į kojas ir ją palikti vieną. Pradėjo puškuoti patalpos galan. Galvoje kelis kartus perkratė visas mintis, idėjas ir sustojo ties Bombardo burtažodžio. Veide apsilankė klastingoji šypsena. Juk galima ne tik su burtažodžiais sprogdinti. Kekeke.
- Ė, velniūkšti, pasprogdinam?- nustatė angeliuko veidą ir mielai pakraipė lazdelę rankoje.

[Bastiano Zuccarelli]

   - Pfff, kodėl tavo norai turi būt viršesni už manuosius? - tingiai pabandė užvesti ginčą Marcus. Kažkodėl patiko erzinti žioplą varną.
   - Neskaitysi knygų? - teatrališkai išsidirbinėdamas išpūtė akis Marcus ir priglaudė platų delną prie mažytės kaktos. - Man atrodo, kad turi temperatūros, ir čia jau nebe juokinga situacija. Nuvesiu tave pas Pomfri.
   Bet sekantys Adelės žodžiai visai išmušė iš vėžių. Dabar Green'as jau tikrai pamanė, kad ji girta arba išdribo iš Varno Nago bokšto pro langą ir susitrenkė galvelę, o toje mažytėje galvelėje ir taip smegenų mažoka, o kas, jeigu ir tuos trupinukus kritimas sudaužė? Tragedija.
   - Bet tu gi varna, ką? - sumikčiojo Marcus, pradėdamas įtarinėti ir klastą. - Kaip šitą dabar suprast?

[Adelė Ginger]

 - Nes aš - Ginger, tavo žiniai,- pasakė taip, lyg būtų Anglijos karalienė.- Ir panelė, rupūžioke.
  Žaliaplaukė pakėlė antakius. Sukryžiavo rankas. Nemėgo, kai kas nors ją erzina. Net supykino nuo minties, kad šis ketvirtakursis sugebėjo ją suerzinti. Retas reiškinys, matot.
- Ne, neskaitysiu,- dar labiau susiraukė.- Trauk savo leteną, man niekur nereikia,- numušė vaikino delną nuo savosios kaktos.
  Mergina niekaip nesuprato, kodėl gi Marcus'as toks nustebęs. Juk varnė galėjo būti ir priglušus menininkė teroristė. Šlykštynė. Ir vis dėlto atsileido. Sukrizeno iš aukštaūgio žodžių.
- Nu, varna,- šyptelėjo.- Ir kas iš to? Bombardo,- lazdelės mostelėjimas ir sprogimas pasiekė vieną iš lentynų.
  Mergina kostelėjo kelis kartus, o tada pakėlė savo tyras akis į vis dar iš vėžių išmuštą Marcus'ą.

[Bastiano Zuccarelli]

   Į tokius menkus argumentus Marcus net nebesistengė sugalvoti atsikirtimo. Panelė. Nu ir kas?
   Green'as triumfuodamas, bet santūriai šyptelėjo, kai mergina tėkštelėjo jam per ranką. Štai ir pavyko šitą liliputę suerzint. Net diena prašviesėjo.
   Grifas primerkė akis, kai varna keistai sukrizeno - sakytai, kaip sena ragana iš rusų senosios animacijos. Tokie garsai vaikiui pasitikėjimo nekėlė, bet priklausydamas drąsiausiųjų higvartsiečių koledžui jis vis dar nenešė kanopų tolyn nuo šitos velnio pamestos mergiotės.
   Bet krūptelėjęs atšoko, kai lentyna išsitaškė į šipulius, o puslapiai pažiro po biblioteką it pirmosios snaigės.
   - O, - teištarė Green'as ir nužvelgė Adelę. - Pradedu įtarinėti, kad tu esi mano brolis dvynys, užgėręs multisulčių eliksyro, bet jis nevaliotų išvirti to eliksyro tokio tobulo, - nusivaipė Marcus. - Ką gi, kolega, jūsų idėja mane sužavėjo, - teatrališkai nusilenkė ir sušnabždėjęs burtažodį nusiuntė visa naikinančią bangą į lentyną sau už nugaros.
   - Visą? - paklausė vaikinas, plačiu mostu aprodydamas neregėtus tolius lentynų ir knygų gausybę.

[Adelė Ginger]

  Žemaūgė dar pasiraukė išvydusi tą kvailą rudaplaukio šypseną. Šypsos dar jisai čia, matot, rupūžė. O tuomet jau sekė šypsena Adelės veide. Ne kiekvieną dieną pamatysi kaip grifas šoktelėja nuo menkučio sprogimo. Gerai, gerai, garsas ir varnėčkai šiurpuliukus, per kūną bėgančius, sukėlė.
- Baik tu, pft,- nusijuokė mergina, Marcus’ui pradėjus paistyt kažkokias nesąmones apie multisulčių eliksyrą ir savo broliuką.- Jaučiuosi pripažinta, sensėjau,- dažytoji panelė taip pat nusilenkė Green’ų vaikiui.
  Kitas vaikio veiksmas bei klausimas privertė ir pačią Ginger nustebt. Ji jau žadėjo rodyt pirštais į save su keista veido mina, kuri klaustų ‘tu čia rimtai žadi su manim sprogdint? Manim? Liliputine, pikta varnėčka?’
- Visą,- išdidžiai iškėlusi galvą žengė į priekį.- Jums pirmenybė, sere,- praleido vaikiną, o tada šoktelėjo ant jo nugaros.- Laikyk, kad nenudribčiau.
  Vis dėlto genai egzistuoja. Netgi iš tolimų giminių. Dėkui, tetule Melisa. Tatuiruotoji Adelė šyptelėjo. Dar ir arklį nuosavą turėsiu.

[Cassidy Melens]

Varniukė ta diena buvo užėjusi į biblioteką.Ji tada norėjo surasti knygą apie rečiausiais magiškų gyvūnų rūšis.Turėtu praversti artėja magiškų gyvūnu priežiūros pamoką. Galvojo mergaitė.Tad žiūrėdama pro lentynas ieškojo tinkamos.Ji gal vargo penkiolika minučių.Po kiek laiko jau norėjo klausti bibliotekininkės kur rasti tokia knygą.Tai pagaliau atėjusi į bibliotekos galą rado lentyną.Tada pagalvojo rasti jai tinkama knygą.Ir tada atsirado keletą knygų.Vovere tik žiūrėjo į knygas ir nieko nedarė.Pagaliau supratusi ,kad reikia jas apžiūrėti.Paėmė ir aiktelėjo ,nes jų pavadinimai buvo tokie.,,Rečiausi magiški gyvūnai'',,Brazilijos nematytos gyvūnų rūšis'',,Gyvūnai iš kito pasaulio'',,Egzotiniai niekam nematyti gyvūnai''. Ir dar visokiausių knygų.Pirmakursė paėmė keliais iš jų ir nusinešė prie netoli esančio staliuko ir pradėjo skaityti vieną iš jų.   

[Katherine Silverstone]

Atėjusi į biblioteką grifė su grifų gūžtos uniformą ir užsimetusi plona megztuką, apsižvalgė aplink ir matė aukštas lentynas prikištas pilnas storų knygų ir tylumoje sėdintys mokiniai kurie skaitė knygas, bet rudaplaukė jau nuo pamokų pradžios turėjo užsibrėžtą tikslą, nors ir kaip norėjo pabūti kartu su mokiniais ir paskaityti kartu knygas, bet jaunoji Silverstone atėjo į biblioteką, kad surastu užburta lentyną ir paklausti lentynos dar vienos eilinės pirmakursės klausimų kurie tikrai neturėtu logikos ir atsakytu su storom knygom, kur galėtu atrasti dar nežinomus atsakymus.
Nuėjus iki bibliotekos galo, matė dar daugiau lentynų, kurios buvo užmirštos ir nepaliestos ilga laiką.
-Nejaugi dabar, turėsiu ieškoti kiekvienoje lentynoje. - sumurmėjo sau po nosim rudaplaukė, jausdama tingulį kažką ieškoti.
Pasitaisiusi juodo megztuko rankoves, ieškojo tarp kiekvienos gale esančios lentynos, ir likus paskutiniai. Pamąstė pirmakursė na tai, tai ši lentyną.
Nuėjus giliau tarp dviejų aukštų lentynų, bandė prisiminti ką pažįstama mokinė sakė apie užburta lentyną. Taigi man dabar reikia pridėti ranka ant lentynos ir pasakyti apie ką noriu sužinoti. Stipriai užsimerkė ir pridėjusi ranką ant lentynos prakalbo iš gilios tylumos.
-Noriu sužinoti, kada žiobarai nustos šiukšlinti planetą. - iš kart suprato kokia nesąmonę pasakė ir dar kartą atsiraitojo rankoves.
-Kokia yra pati seniausia roplių rūšis? - bet ši kartą ir vėl nepavyko, ant lentynos tik gulėjo tos pačios knygos turinčios keleto sluoksnių dulkių.
-Kas čia vyksta, nejaugi grifė man pamelavo! - prašneko ir viską permąstė ką sakė kita mokinė.
Taip, taip buvo kerėjimo pamoką ir užkalbinusi grifė pasakė, kad yra užburta lentyna bibliotekoje pačiame gale tereikia pridėti ranką prie jos ir pagalvoti pamąstyti ką nori sužinoti. Nuostabu, tai dar viena klaidą, kai aš sakau garsiai banalius ir kvailius klausimus, bet susiimk. ilgai pamąstė rudaplaukė ir susiėmė už galvos. Gerai, bandysiu iš naujo.
Noriu kuo daugiau sužinoti apie roplius - pamąstė rudaplaukė pridėjusi ranką ant lentynos.
Ši kartą priešais ją atsirado keletas knygų, iš pavadinimų suprato, kad jau buvo perskaičiusi dauguma knygų, bet liko dar dvi knygos kurios dar nėra skaičiusi ir sudomino vienuolikmetę mergaitę, dar neperskaitytos knygos. Pagrėbusi dvi knygas apie roplius kurios laukė su nekantrumu kol galės perskaityti, bet dar vis stovėjo tarp dviejų lentynų ir laikė rankose knygas kur vartydavo plonus knygos puslapius.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant sta... Ne, teleskopas nestovėjo ant stalo. Jis buvo tvirtai spaudžiamas Klastūnyno globotinės rankose. Žinoma, tai buvo Elliw, ir ji ėjo... Kažkur, nors ir pati nebeprisiminė, koks buvo jos kelionės tikslas. Tikėtina, kad ieškojo Liucijos arba tikėjosi pasislėpti nuo neLiucijos ar ne neLiucijos. Deja, draugės nematė jau labai seniai - atrodė, kad kiek, ir Elliw pamirš jos vardą. Ar galbūt susitikusi nebeatpažins. Vis dėlto vis dar atsiminė abi bjauriąsias mergiūkštes, kurių matyti tikrai nenorėjo. Kažkokiu būdu reikėjo nuo jų pasislėpti. Tiesa, velsietė nežinojo, kur jos yra, tačiau labai dažni susitikimai su ne neLiucija bylojo, kad ji yra ne tik bjauri, bet ir galimai pavojinga: galbūt ta nemandagi mergaitė seka Elliw? Rudaplaukė baugiai apsidairė. Deja, laiku nesusiprotėjo sustoti ir atsitrenkė į sieną. Skubiai apžiūrėjusi teleskopą pamatė, kad tas išliko sveikas. Lengviau atsikvėpusi rudaplaukė nuskubėjo pirmyn.
Pamačiusi kažkokias duris Elliw sustojo. Pasidarė visai smalsu, kas gali būti už jų, tad prisiartinusi atidarė. Atsidūrė kažkokioje nematytoje patalpoje, pilnoje lentynų su knygomis. Susižavėjusi mergaitė apsižvalgė. Galėjo prisiekti niekada čia nesilankiusi - tokią vietą ji tikrai būtų įsidėmėjusi.
Elliw užvertė galvą: kai kurios lentynos buvo tokios aukštos, kad, atrodo, siekė lubas. Tai labai sužavėjo mergaitę, bet ji puikiai suprato, kad geriau net nebandyti užlipti.
Besižvalgydama aplinkui velsietė atsidūrė bibliotekos gilumoje. Nebežinojo, kurioje pusėje išėjimas, tačiau kol kas to ir nereikėjo: patalpa vis dar žavėjo savo didybe. Ar kurioj nors iš šitų knygų parašyta, kaip sutaisyti teleskopą? susirūpino trylikametė. Labai tikėjosi, kad taip, nors neįsivaizdavo, kur reikėtų tos knygos ieškoti.
Pasitaisiusi astronomijos prietaisą Elliw kažką išgirdo. Kažkas netoli jos šnekėjo.
- Liucija? - viltingai paklausė mergaitė ir nuskubėjo balso pusėn. Kelis kartus už kažko užkliuvo, kol pamatė kalbėjusį žmogų. Deja, tai nebuvo geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Tiesa, gerai buvo bent tai, kad ji nebuvo ir neLiucija ar ne neLiucija. Galbūt buvo galima tikėtis, kad ji žinos, kur yra Elliw draugė. O gal ji pasakys, kur galima rasti Sabriną arba Joaną trečiąją?
- Kur Liucija? Kur Sabrina? Kur Joana trečioji? - artindamasi prie nepažįstamos mergaitės ištarė Elliw. Neapskaičiavusi greičio ji laiku nesustojo, tad teleskopas įsirėmė jaunesnei mokinei į šoną.

[Katherine Silverstone]

  Pusdienis. Pamokos jau buvo pasibaigusios, o ilguose koridoriuose tik skambėjo vaikų tylūs kuždesiai. Diena nebuvo tokia varginanti baltaplaukei. Per dieną spėjo pavogti penkis galeonus ir septynis siklius, kas praskaidrino niūrią nuotaiką. Deja, antrakursei jau buvo sustiprėję įgūdžiai pavogti pinigus gyvatėms iš burtininkų kišenių, bet teorinių ir praktinių žinių, kaip atrakinti savarankiškai spyną pritrūko nuobodžioje kasdienybėje. Baltų plaukų savininkė sumanė, kad gali nueiti į tą pačią užburtą lentyną, kurioje magijos būdu atsiras žmogaus užsigeidusi knyga. Tai privertė Katherine atkėblinti iki bibliotekos ir surasti sau norima knygą.
  Bestovyniuodama antrakursė tarpdury, matė tas pačias aukštas medines lentynas, kurias jau buvo užmiršusi, kokios jos aukštos, o keliuose suoluose sėdėjo mokiniai skaitydami knygas.
  Katherine žengė kelis žingsnius pirmyn ir pamažu apsižvalgė aplink biblioteką ir dėbtelėjo akis į priekį. Galvoje sukosi mintis, kurioje pusėje yra užburta lentyna, bet galva buvo tuščia - nieko neprisiminė, net menkiausios užuominos, kurioje pusėje buvo lentyna. Žinoma, mergaitė galėtų paklausti, kur yra lentyna, bet nenorėjo pasirodyti užuomarša, o prisipažinti, kad užmiršo, net nebuvo pasiruošusi tai sau pasakyti.
   - Kairė ar dešinė? Kairė? Nors ne... Gal dešinė. - murmėjo jau panosėje, žvalgydamasi į dvi puses.
  Apsispręsti mokinei buvo sunkiau, kai noras paskaityti knygą apie spynos atrakinimą vis didėjo, o į kurią  pusę pasukti buvo nežinoma. Mėlynos akis lakstė po dvi puses, kol išsirinko pusę... KAIRĖ! Bet mėlynų akių savininkei tik abejonės didėjo, kuri linkmė yra teisinga.
  Visa sumišusi, vis dar stovėjo tarpdury nužengusi kelis žingsniu į priekį, o iš nerimo tik suspaudė stipriau rankas ir suko kairįjį riešą, lyg būtų pasirinkusi tą pusę, bet neišdrįso iki jos nueiti.

[Danielis Lorijanas]

Lorijanas kiūtojo kitam bibliotekos gale, apsivertęs krūva knygų. Nors buvo penktadienis ir po pamokų, buvo kiek keista matyti trečiakursį švilpį, taip aršiai besimokantį. Juk daugelis dabar džiaugėsi tinginyste.
Tai buvo Etano kaina.
Niekas neįsivaizdavo, kiek ir kaip jam reikėjo vargti, graužti karčią ir kietą mokslo šaknį. Mokėsi ir savarankiškai ir jau dabar ėjo į pamokas - kitaip jau nebeištempė. Trečio kurso sudėtingumas ir krūvis grasinosi visiškai sužlugdys mažąjį metamorfmagą. Tarsi kitų problemų būtų per mažai.
Galėjau dar pasilikti...Aš toks kvailas!
Kerėjimo vadovėlis gulėjo ant herbologijos, kažkur buvo nukištas apsigynimo nuo juodosios magijos, o dar šiais metais pagaliau prisiruošė nueiti į magiškų gyvūnų priežiūrą...Magijos istorijos knyga iš viso buvo kažkur nugrūsta, gal jau velnias ją nusivogė. Be trečio kurso programos, šalia Etano rietuvėm stūksojo ir praeitų - antro, pirmo kurso vadovėliai. Etanas žvilgtelėjęs į pirmo kurso krūvą viduje pajuto karčią šilumą, tik jam viena suprantamą. Tamsiai violetinė ir pastelinė mėlyna įsimaišė į jo plaukus.
Dėl ko? Ar...verta? Kodėl?
Etanas nusuko akis ir užsimerkė.
Kodėl aš negalėjau pasakyti? Kodėl klausiau Dulksnos? Bet...ar būtų kažkas buvę kitaip? Saugumas? Bet... Globėjo žodžiai iškilo mintyse: "Bijok legilimantų". Bet aš niekados nebuvau jų sutikęs...Aš visą laiką buvau saugus.
Bet ar tikrai? - sukuždėjo vidinis balsas. Lorijanas nebuvo tikras. Jis dar daug ko nežinojo.

Užtruko sudėdamas knygas atgal. Gavo progą pasidžiaugti, jog pačios knygos prie lentynų pačios nuskrisdavo į savo vietą. Užtat, sulaukė keistų, sutrikusių, gal kiek susižavėjusių kitų bibliotekos lankytojų žvilgsnių.
-Jis turėjo papulti į Varno Nagą...- kažkas sumurmėjo už nugaros.
-Patylėk, Karlai!
-Kas?!
-Ahhh! Negali gyventi be stereoripų!
- Jis metamorfmagas! - sušnypštė trečias iš nuostabos,- Ką reiškia raudona spalva?
-Tiesa! Jo plaukai raudoni! O, žėk, pradingo! Jis blondinas?
Etanas galiausiai neiškentė. Čiupo (tikrai ne paskutinę) knygą, ją įgrūdo į lentyną ir išdūmė iš skyriaus. Tegul bibliotekininkė uždraudžia jam lankytis (likusias knygas paliko kurksoti ant stalo), bet daugiau nesiklausys tų kalbų! Kaip ir bijojo, taip ir nutiko!  Tapo pramoga kitiems! Akims paganyti! Kodėl aš turiu būti vienas vienintelis?! Kodėl metamorfmagai negali būti tokie dažnesni?!
Švilpis lėkė, bet nežinojo kur. Kažkur buvo bibliotekoje.
-Oi!
Į kažką minkšto atsitrenkė, akys sugavo baltą ir mėlynas spalvas.
Etanas per greičio miglą suvokė, kad atsitrenkė į žmogų, gal į grifę, gal į varnę. Rankos iš reakcijos sučiupo mergaitę už dilbio, kad ši nenugriūtų (nebuvo laiko suprasti, ar ši grius, ar negrius), pats atgavo pusiausvyrą. O varge...! Pala...!
Rausvos ir gintarinės spalvos paletė užliejo švilpio plaukus. Katherine! Čia ta grifė! Och, ji sveika!
-Labai atsiprašau, Katherine! - Pala! O ji mane atpažins? - Aš nepastebėjau tavęs, atsiprašau! Neužsigavai?
Prieš akis išdygo žiema, sniego patalas iki kelių ir sniego gniūžtės lekiančios į vieną kitą. Taip, tą dieną Ra skraidė viršum jo galvos. Nerimas ir nesusipatoginimas įsmeigė į širdį. Net ir tiek laiko praėjus, taip ir nepasidomėjo astma.
O gal ji jau sveika? Ar ne dabar ji antro kurso? Mąsliai nužvelgė mergaitę.

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]

[Arletė Russell]

  Atkėblinusi į biblioteką varniukė tikėjosi kažkokio kitokio vaizdo. Kadangi dažniausiai tarp lentynų vaikštinėdavo vakarais, prieš ar po vakarienės jaunoji burtininkė net nenutuokė, kad ši pilies vieta galėjo būti taip mėgstama burtų ir kerėjimo mokykloje besimokančių mokinių. Taip ir stovėjo vienuolikmetė bandydama susigaudyti, kas vyksta, į kurią pusę jai reikėjo pasukti, kadangi tiek daug vaikų ji matė nebent koridoriuose, tad šio veiksmo pateisinimas egzistavo.
  Galbūt tai, kad šiuolaikiniai vaikai nemėgsta skaityti yra tik kvailas stereotipas? - susimąstė, bet supratusi, kad stovėti prie pat bibliotekos įėjimo nebuvo patogu nei jai, nei asmenims norintiems praeiti žengė porą žingsnių toliau, o po to dar greičiau nulėkė į galinį bibliotekos tašką - užburtą lentyną. Apie ją magė žinojo iš seniau, tačiau negalvojo, kad tokia lentyna iš tikro galėjo atlikti savo paskirtį - vien tik pagalvojus apie knygą, kurią norėjo perskaityti, kažkokiu stebuklingu būdu, atitempti prie pat vienuolikmetės ar kito asmenio, kuris stūksodavo toje vietoje. Žinoma, pirmakursė nebūtų labai nustebusi, jei visgi būtų išaiškėję ir tai, kad tai buvo visiška tiesa. Juk Hogvartsas turėjo krūvą įdomybių, tad užburta knygų lentyna taip pat galėjo būti viena iš jų.
  Atkulniavo į biblioteką nežinodama ką tiksliai norėjo joje rasti. Ne paslaptis, greičiausiai būtų pasiėmusi kokią nors knygą apie magiškuosius gyvūnus ir perskaičiusi ją visą, bandydama atrasti bent trumpą sakinuką paaiškinantį kas dėjosi su jos marso sakalo orumu. Žiūrint iš kitos pusės suprato, kad šioje pilyje buvo galima atrasti ir kitokių variantų išspręsti esamą situaciją. Beliko prisiminti, kaip..
  Regis, vyresniems mokiniams ką tik baigėsi astronomijos pamoka, kadangi nuo jų žingsnių drebėjo visa biblioteka. Nustebusi mergaitė porą minučių bandė susigaudyti, kas vyksta, žvalgėsi aplinkui. Pastebėjo jaunuolį slenkantį prie lentynos, kurioje drybsojo knygos apie eliksyrų virimą, paslaptis, įdomybes, taip pat, ten turėjo būti šimtai viralų receptų. Russell suprato, kurio tiksliai jai reikės, tačiau nebuvo tikra, kad tiesios serumas galėjo paveikti ir paukštį.
  Na, nepabandžius nesužinosiu, - vyptelėjo, tikėdamasi, kad Ailanui sugirdyti šį eliksyrą nebus labai sunku. Žinoma, ji elgsis su juo atsargiai, bet vietoj to, kad dabar galvotų planą, kaip privalėjo rasti paukštį, mergaitė pagalvojo apie nuodų ir vaistų vadovėlį, kurį užburta lentyna burtų pagalba pristatė tiesiai prieš jos žalsvas akutes. Burtininkė pagriebė knygą ir išdūmė iš bibliotekos, reikėjo susirasti eliksyro, kuris privalėjo būti parašytas šiame vadovėlyje, receptą, ingredientus bei vietą, kur galėjo saugiai ir be pašalinių trukdymų išvirti minėtąjį gėrimą.

[Melody Moondragon]

 Pagaliau Melodė atpėdino į biblioteką. Niekad nė nebūtų pagalvojusi, kad biblioteką bus taip sunku surasti. Po gero pusvalandžio klajojimų po pilį, grifė pagaliau išvydo begalines dulkėtas bibliotekos knygų lentynas, kurios spinduliavo senove, žiniomis ir magija. Vos įžengusi į šią magišką vietelę Melodė pastebėjo, jog visi bibliotekos kampai apsėsti mokinių. Visi moksleiviai įtemptai išplėtę akis  rijo knygas, įtemptai naršė lentynas arba tiesiog neramiai vaikštinėjo bandydami atsiminti visus reikalingus burtažodžius. Akivaizdu, jog egzaminų savaitė sujaukė visų Hogvartso mokinių mintis. Tikriausiai tik aš vienintelė nekalu visų burtažodžių... Kaip išlaikysiu, taip išlaikysiu, tačiau tikrai neketinu tapti knygu žiurke, kai kad jie. Pirmakursė apžvelgė visus nerimstančius mokinius. Tik pažvelkit į juos... Kaip užjaučiu. Tikriausiai ne kas nemiegoti naktimis, o dienomis tūnoti bibliotekoje. Galiausiai grifė atitraukė žvilgsnį nuo kitų Hogvartso mokinių ir nužingsniavo link vienos iš lentynų. Ji nežinojo kuo ta lentyna ją traukė, tačiau kad ir kas tai bebūtų, ji negalėjo tam atsispirti. O kad pavyktų čia rasti kažką apie Katie Adams... Ir kokių nesamonių pripliurpiau Dori tą syk ant suolelio... Gerai, reikia gerai paieškoti. Noriu surasti kokios nors informacijos apie Katie Adams. Lentyna buvo pustuštė, kas buvo tikrai keista. Mergaitė pridėjo ranką prie lentynos ir atsitiko kažkas neįtikėtino... Ant lentynos staiga magiškai iš niekur nieko atsirado sena paslaptinga knyga. Viena vienintelė. Viršelis buvo juodas kaip naktis ir negana to odinis su aukso raidėmis, kurios skelbė "Žymiausi visų laikų juodieji burtininkai". Tikriausiai ši lentyna užburta... Melodė tikrai nustebo, tačiau pati nepajusdama paėmė knygą į rankas. Susiradusi dar neapsėstą kampelį giliai įkvėpė ir atvertė paslaptingąją knygą. Tačiau ten nebuvo nieko ypatingo. Tiktais keisti žodžiai...

.smadA eitaK .egnartseL xirtaleB .elddiR olovraM moT- satromedloV savodlaV

Kad ir kiek kartų skaitytų keistuosius žodžius, ji niekaip nesugebėjo suprasti kas ten parašyta. Galiausiai padėjo knygą toliau nuo savęs ir išsiemė veidrodėlį. Atrodė taip kaip visada: blyški oda, juodi susivėlę plaukai ir žydros akys. Tačiau tada mergaitė atidžiau pažvelgė į veidrodėlį. Jame atsispindėjo atverstos knygos puslapis- tas pats į kurį dar prieš akimirką žvelgė tos žydros grifės akys. Tačiau dabar ji iš dalies jau suprato kas per žodžiai aukso raidėmis išrašyti knygoje... Pasirodo tereikėjo skaityti iš kito galo! Melodės širdyje sukirbėjo jaudulys ir džiaugsmas. Ji nekantravo perskaityti kas parašyta šioje tamsios odos viršelio savininkėje.

Valdovas Voldemortas- Tom Marvolo Riddle. Belatrix Lestrange...

Mergaitė akimis bėgo per pirmąjį puslapį. Jame buvo surašyti vieni žymiausių juodųjų burtininkų istorijoje, ką beje skelbė ir knygos viršelio pavadinimas. Didžiosios daugumos vardų ji niekad nebuvo girdėjusi. Ir pagaliau grifės akys užkliuvo už vardo, kurį ji mažiausiai tikėjosi čia išvysti.

Katie Adams

Ji dar kokius dešimt sykių peržvelgė šį vardą ar tikrai ko nors nesupainiojo, o tada griebė knygą į rankas ir išskuodė iš bibliotekos. Ji nežinojo kur ketina bėgti, tačiau tai ir nebuvo svarbu. Dabar jai tiesiog reikėjo surasti ramią vietelę nuo smalsių akių ir išsiaiškinti visą tiesą apie Katie Adams- vaikų namų (kuriuose grifė gyveno) darbuotoją.