0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #345 Prieš 2 metus »
Štai ir po truputį artėjo popietę, kiek neįprastas laikas kuomet Vegard kažkur išeina prasiblaškyti, bet šiandien buvo galima padaryti išimtį, juk visuomet landžioti kur nereikia naktį jau darėsi nebeįdomu. Klastuolis ėjo pilies koridoriais nežinodamas kur jį kojos nuves, galbūt tai bus biblioteka? Galbūt ežero pakrantė ar ,net kambarys iki pareikalavimo. Nežinia kankino trečiakursį. Galiausiai vaikinas išėjo iš pilies ir atsidūrė lauke, sustojęs jis apsižvalgė ir nusprendė - šią popietę reikia praleisti smagiai, jis savaime aišku pasuko link uždraustojo miško. Klastuolis mąstė apie savo gyvenimą, kas jis yra šiame gyvenime ir kodėl išvis dar gyvena, juk planavo nusižudyti. Trečio kurso pasiekimas - buvo didelis žingsnis į priekį. Vegard mokėsi save pamilti, ir jau galima sakyti mylėjo, bet trūko keletos siūlų jog būtų užtikrinta. Vaikinas jau buvo netoli uždraustojo miško, iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę, nes niekada negali žinoti ,kas atsitiks miško platybėse. Giliai įkvėpęs trečiakursis ėjo kur matė akys, ir vedė kojos. Sustoti privertė tik pažįstamas veidas, David Dominguez - Vaikinukas pralaimėjęs dvikovą Vegard'ui. Tyliai sukikenęs vaikinas priėjo arčiau.
-Ką mes čia turime? Argi ne pats genijus David Dominguez?,-Pašaipiai tarė Vegard.
Pratęskime dvikovą, mažyli. Juodaplaukis užsisuko ir nuėjo toliau, atsisukęs nukreipė lazdelę prieš nekaltą vaiką ir tarė:
-Sectumsempra!
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #346 Prieš 2 metus »
Kartais Davidui patiko būti vienam - genijams tikrai reikia pailsėti nuo žmonių! Taip buvo ir šį kartą, taigi berniukas sugebėjo pamiršti, kad pasiklydo, o tik mėgavosi vienatve.
Nelaimei, tik iki to momento, kai išgirdo nemaloniai pažįstamą balsą. Vegard iš karto suprato Davidas ir atsimerkė. Savaime suprantama, jis nesuklydo - priešais jį buvo nelemtą kovą laimėjęs mokinys! Ar tai ir bus proga atkeršyti, kurios taip laukė Davidas?! Žinoma, reikia tuo pasinaudoti! Nelaimei, Vegard, atrodo, buvo nusiteikęs lygiai taip pat, mat pirmas paleido kerus. Davidas šastelėjo už medžio - taip netikėtai užpultam slėptis nėra gėda!
- Flipendo! - riktelėjo berniukas atsargiai iškišęs lazdelę iš už medžio. Jis negirdėjo, kokius kerus paleido Vegard, kaip ir nežinojo, ar pataikė, tačiau spėjo, kad jam nepasisekė: Vegard neatrodė esantis toks nevykėlis, kad paleistų kerus, kurie nieko nedaro. Nebent Davidas nieko nejaučia... Tokia mintis privertė berniuką kiek sunerimti, tačiau jis bijojo patikrinti, ar neturi kokios žaizdos - reikėjo saugotis to bepročio Vegard! Davidui buvo apmaudu, kad nepavyko laimėti kvailos kovos dvikovų turnyre - tokiu atveju tas pasipūtėlis tikrai nebūtų toks drąsus! Aš jam būtinai atkeršysiu! pagalvojo klastuolis ir atsargiai iškišo galvą iš už medžio. Ką gali žinoti, ar priešininkas nėra užsimojęs kirsti dar vienais kerais!

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #347 Prieš 2 metus »
Pro medžius stipriai kaitino saulė, tai labai nepatiko vaikinui, nes jis buvo nakties žmogus. Vaikino paleisti kerai nuskriejo kažkur toli ir atsitrenkė į medį. Ir kas jog jis nepataikė? Juk negali visada sektis. Prisiminus jog vaikinas laimėjo ,net dvi dvikovas, tai buvo labai jau menka nesėkmė. Nusičiaudėjęs vaikinas pasislėpė už medžio ir pasitvarkė lazdelę. Staiga išlindęs į ,,kovos lauką'' vaikinas ,net nepastebėjo kaip į jį lėkė kerai, būtų kvaila jeigu jie nebūtų pataikę. Paskutinę akimirką vaikinas suriko:
-Protego!
Tik labai gaila jog gerai neapsaugojo ir vaikinas nuskrido paveiktas kerų. Klastuolis skaudžiai krito ant nugaros, ją labai sudiegė ir Vegard sudejavo. Keletą minučių pagulėjęs ant šaltos žemės vaikinas atsistojo. Ką reikėjo daryti? Paleisti žudymo kerus? Eh, gerai būtų jog būtų tai įmanoma. Įdomu kelintą kartą Klastuolis jau norėjo kažką nužudyti. Priėjęs arčiau David, kuris kyšojo už medžio ir įsitaisęs taip jog kerai pataikytų neišvengiamai vaikinas suriko:
-Expelliarmus!,-Iš lazdelės išsiveržusi raudona šviesa skriejo tiesiai į David. Būtų keista jei tas mažas rūpužiukas išsisuktų.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs David Dominguez

  • IV kursas
  • *
  • 146
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #348 Prieš 2 metus »
Savaime suprantama, Davidas pataikė. Juk jis yra mokyklos genijus! Davidas išgirdo dejonę ir patenkintas nusišypsojo. Argi galėjo būti kitaip? Savaime suprantama, ne! Dabar Davidas paleis dar keletą šaunių kerų, ir Vegard sužinos, kaip turėjo baigtis kova! Taip, viskas buvo suplanuota, ir genijiška berniuko galva tiesiog sprogo nuo planų, kaip įveikti amžiną priešininką.
Nelaimei, paaiškėjo, kad Vegard nėra visiškai kvailas. Jis pasinaudojo tuo, kad Davidas žvelgė iš už medžio. Tiek susiprasti, žinoma, labai daug proto nereikėjo! To proto užteko, kad vyresnis mokinys paleistų kerus, ir Davidas prarado lazdelę! Jis nespėjo sureaguoti, kai ginklas išslydo iš rankos. Kad ir kaip nesinorėjo apie tai galvoti, Davidas susimąstė, kad būtent taip turėjo jaustis "protinga pirmakursė", kai jis nušvilpė lazdelę. Jausmas tikrai nebuvo malonus!
Vegard šito neturėjo suprasti. Kadangi Davidas yra tikras genijus, jis būtinai suras būdą apsimesti, kad viskas yra gerai! Berniukas pasilenkė ir griebė akmenį. Tai nebuvo labai garbingas kovos metodas, ir klastuolis puikiai tą suprato. Bet o ką daugiau daryti, kai kitų metodų nėra? Jis švystelėjo akmenį Vegard link.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #349 Prieš 2 metus »
Į vaikino rankas įskridusi David lazdelė atrodė labai jau menkai prieš Vegard lazdelę.
- Ir kaip toks genijus nesugebėjo išsisukti nuo tokių paprastų kerų?, - Norėdamas pašiepti David tarė Klastuolis.
Ar sulaužyti lazdelę ar ją atiduoti priešininkui? O gal įvykdyti kitą planą? Eh, vėl tie retoriniai klausimai, kaip jie erzino vaikiną. Savo lazdelę įsikišęs į apsiaustą vaikinas svarstė toliau, galiausiai atėjo sprendimo minutė.
- Lazdelę atgausi Klastūnyno bendrajame kambaryje., - Lyg profesorius tarė trečiakursis ir įsidėjo lazdelę į apsiaustą, šalia savosios. Ar galima buvo pagalvoti? Vegard antrą kartą laimėjo prieš bendrakursį. Gal ir paprastų dvikovų taisyklės buvo kitokios, bet juodaplaukio taisyklės buvo vienokios. Nuginklavimas - reiškia pralaimėjimą. Ar galima tai paskelbti kaip juodaplaukio gyvenimo moto? Nežinia, bet laikas parodys. Klastuolis pradėjo eiti link pilies, jam užteks, laukia dar visa diena, o ką kalbėti apie naktį? Po kelių minučių juodaplaukis pasislėpė medžių tankmėje.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #350 Prieš 2 metus »
Alanas dūmė pro medžius. Tankios šakos lindo į plaukus, draskė apsiaustą. Kur jis? Kur jis? Grifiukas bijojo rasti sužeistą šunį. Jei kentaurai, o jei dar blogiau vorai. Jis puikiai žinojo kas laukia miške. Nes šias istorijas, kurias pasakojo tėvai klausė labai atidžiai, mat svajojo čia patekti. Ir buvo, ne kartą, bet jei čia nuklysdavo, tai šuo eidavo šalia. Dori lazdelė jau jam net nerūpėjo, o ji bėgo paskui, jis girdėjo tai.
Lazdelė silpnai spingsėjo ir jis staiga išgirdo gailų inkštimą. Aidas jį iškraipė ir berniukas nežinojo kur lėkti, ėmė net blaškytis, nežiūrėdamas kur gi pasidėjo Klastuolė. Tada prisiminė, kad ji beginklė.
- Dori, būk šalia, jei kas nutiktų!- Šūktelėjo ir palaukė jos. Ir tada dar kartą pasigirdo šuns inkštimas, kaukimas.
Besiblaškydamas Alanas pastebėjo tai, kas trumpam jį sustingdė. Ant balto sniego matyti raudono kraujo lašai. Jie taip ryškiai spindėjo toje baltumoje.
Gal tai ne jo. Mėgino guostis jis. Pasileido ton pusėn.
- Diiingai! - Garsiai sušuko net negalvodamas, kad gali ką nors prikviesti.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #351 Prieš 2 metus »
Dori jau nebebėgo, bet ėjo sparčiu žingsniu. Kvailas šunpalaikis, niurnėjo mintyse, kai atgausiu lazdelę, abu juos nudėsiu. Antrakursė buvo sušalusi ir jautė didelį nuovargį. Kaži, ar jos burtų lazdelė vis dar sveika? Ar tas šuo nebus jos apgraužęs? Ką gi, Alano tėvas galės atsiųsti ne tik knygą, bet ir galeonų naujai lazdelei.
Alanas atrodė susijaudinęs, bet Dori žinojo, tiesiog žinojo, kad ne dėl mergaitės lazdelės, o dėl savo šuns. Dori tas gyvūnas mažiausiai rūpėjo. Juk jis pagriebė jos lazdelę! Pasigirdo šuns inkštimas. Staiga Alanas sustingo ir suriko savo šuns vardą. Kažkur tolumoje matėsi kraujas. Na štai, prisižaidė, Dori veide šmėstelėjo vos įmatoma šypsena. Tačiau tai buvo ne Dingas. Ką gi, teks ir toliau ieškoti lazdelės.
- Tikiuosi, kad tavo šuo nebus jos išspjovęs iš nasrų, - pasakė mergaitė. - Aš maniau, kad jis dresuotas.
Dori priėjo prie kraujo lašų, o netoliese gulėjo negyva stirna. Paspyrusi ją koja Mendel pamatė... savo lazdelę!
- Lumos, - ištarė paėmusi ją į rankas.
Ačiū Merlinui, sveika ir veikianti. Dori nuvalė šuns seiles į apsiaustą.
- Ar tai tavo gerasis šuo ją užpjovė? - paklausė žiūrėdama į gyvūną be gyvybės ženklų. - Na, bent jau išspjovė mano lazdelę.
Dori žinojo, kad Alanas ir toliau ieškos šuns. Kitaip ir būti negali. Mergaitė galėjo apsisukti ir eiti atgal į pilį, tačiau miške naktį jai buvo įdomu. O dabar, kai rankose ji laikė savo lazdelę, jautėsi dar ir pakankamai saugi.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #352 Prieš 2 metus »
Ne dingo kraujas. Lėtai su palengvėjimu atsiduso berniukas. Ant sniego gulėjo stirna. Negyva. Nejau tai jo šuo? Ne. Negali būti. Gal jis užuodė šitą stirną ir nusekė jos pėdomis, o gal užuodė ką kitą?
- Nesąmonė, jis nepjauna gyvūnų. O be to, juk girdėjai, kad inkštė šuo. Tai... - jis nutilo trumpam. - Aš nežinau kas tai. Eisi kartu? Nes aš negrįšiu tol, kol rasiu šunį.
Pasakė ir nelaukdamas jos nudrožė į miško gilumą. Lazdelę Dori susirado ir dėkui Merlinui. Galvojo braudamasis per tankynę. Nebelėkė kaip pašėlęs, atidžiai dairėsi. Sniege matėsi pėdsakai. Alanas pastebėjo negyvą triušį. Nesąmonė, Dingas per tokį laiką negalėtų sudraskyti ir stirnos ir triušio.
Miškas darėsi vis nepraeinamesnis. Alanas sušalo į ragą. Tikriausiai jai dar šalčiau, juk sušlapo krisdama nuo rogių.
Buvo jau labai tamsu. Tikra naktis. Lazdelės šviesa atrodė tokia menkutė.
Alanas kažką išgirdo, kažkas sušlamėjo krūmuose ir liuoktelėjo iš jų. Tikrai ne dingas, kažkas kitas, didesnis ir gauruotesnis.
- Sustink! Sustink! - Sušuko jis. Šių kerų gyvenime nebuvo naudojęs, bet daugiau niekas neatėjo į galvą.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #353 Prieš 2 metus »
Dori jautė, kad Alanas nervuojasi. Iš tiesų ji prieš grifą neturėjo nieko prieš, tačiau ją erzino perdėtas saldumas. O grifas pasirodė būtent toks, kai jie susitiko. Perdėtai mandagus, draugiškas ir geras. Todėl jai patiko, jog berniukas pamažu praranda kantrybę. Dabar jis atrodė toks naivus. Ar ir Dori buvo tokia praeitais metais? Kaži, ar Alanas pasikeis? Galbūt po metų jau gailėsis papuolęs į Grifų gūžtą ir supratęs, kad nėra visi čia tokie geri?
- Einu, einu, - atsakė Dori ir nusekė iš paskos.
Mergaitė paspartino žingsnį ir pradėjo eiti greta Alano.
- Nesinervuok, - pasakė ji berniukui. - Nėra šitas miškas jau toks baisus, kaip visi piešia, - pasakė Mendel, tačiau tą akimirką vaikai praėjo pro negyvą triušį. - Na taip, taip, čia gyvūnai ėda vieni kitus, bet buvau čia šimtus kartų ir nieko neatsitiko. Esu tikra, kad ir Dingui nieko nenutiks.
Gal. Staiga kažkas sušlamėjo ir Alanas akimirksniu atėjūną sustingdė. Pasigirdo, kaip paslaptingasis gyvis bumbteli žemyn.
- Žinai, - ramiai prabilo Dori, - tu esi geras kerėtojas ir turi puikią reakciją. Gaila, kad pakliuvai ne į Klastūnyną. Esi išties gabus.
Štai, ką reiškia grynas kraujas. O jis dar sako, kad tai neturi reikšmės.
Priėjusi prie sustingdyto padaro Mendel pamatė hovilką.
- O! - sušuko Alanui. - Tai hovilkas. Jie tokie... vilkų pusbroliai. Jeigu iššoks tau prieš nosį ir nespėsi sustingdyti ar panašiai, žinok, kad tereikia paleisti iš lazdelės vandenį ir jie visi papustys padus.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #354 Prieš 2 metus »
Alanas stebėjosi savo rankų darbu. Labai trumpam leido sau pagalvoti, kad baigus mokyklą gal pasiseks tapti Kuo nors ypatingu. Šiaip jau norėjo būti apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju. Kerėti man sekasi, reikia tik nepamesti galvos ir viskas bus gerai.
Apžiūrėjo tą didelį vilką ir atsakė savo bendrakeleiviai.
- Šito apie vilkus nežinojau ačiū. Žinai, miško aš nebijau. Esu čia buvęs, vienas su šunimi. Aš tik... Na žodžiu užauginau tą šunį, daug dirbau su juo ir nenorėčiau jo prarasti. Matyt čia tiesiog girdėjosi tų vilkų balsai, o ne Dingo. Net nežinau kaip jį rasti. Matyt jis užuodė vilkus, o gal stirną nežinau. Haskių labai smarkus medžioklės instinktas ir net dresuojant jį sunku panaikinti ir jie gali pabėgti. - Staiga, jis nusišypsojo. - Žinai, labai gali būti, kad kol mes čia naršom mišką, jis jau kokiu kitu keliu pardūmė arba ten, kur mudu buvome prie rogių arba net į pilį. Dar Paieškokim ar ką? Kaip manai?
Jam bekalbant pasigirdo vilkų staugimas. Aidas jį dar padidino. Į Alano širdį įsimetė nuotykių troškimas, sveikas protas sakė dingti kol gali, bet Kita jo dalis... Tada, dar tolokai, o gal taip atrodė tik dėl aido pasigirdo šuns lojimass ir Alanas jį pamatė. Dingas risnojo link jų, lėkė iš miško gilumos. Nuo jo širdies nukrito akmuo, Dabar galėjo susidurti su visu pulku tų padarų, jei tik jie pultų.
- Kaip aš tavęs nepastebėjau? kur tu po galais buvai? - Švelniai pasakė  šuniui. Dar kartą gūdžiai sustugo vilkai.
- Gal dinkim iš čia? Jei mes išvis dar čia nepaklydom. - Pasakė jis Dori.

*

Prisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #355 Prieš 2 metus »
- Tik nepamiršk, kad paprastam vilkui tai nesuveiks, tas vanduo. Tik hovilkui!
Alanas pradėjo kažką veblenti apie tai, kad užaugino tą šunį, kad nenorėtų jo prarasti. Neįdomu. Bla bla bla. Paskui berniukas pasakė, kad galbūt Dingo išvis nėra miške. Tai ką, eiti atgal? Tai klastuolę nustebino. Nejau jis palūžo?
Bet netrukus viskas išsisprendė savaime. Dingas iš kažkur atkėblino pas vaikus. Dori sužaibavo į jį akimis. Norėjo kažką padaryti jam už tai, kad šunėkas nugvelbė tamsiaplaukės burtų lazdelę. Tačiau tuo pačiu Mendel pajuto tam gyviui ir pagarbą: o jeigu tai jis patvarkė triušį ir stirną?
- Na, Dingai, ar prisivalgei mėsos? - pajuokavo dvylikmetė.
Dori atsisuko į Alaną.
- Nepaklydom. Pilis ten, - parodė į dešinę. - Buvo smagus vakaras, ne? Žinai, dėl tos knygos... Būtų tikrai įdomu paskaityti. O jeigu kada susipyksi su kokiu švilpiu ar varniu, gali drąsiai į mane kreiptis. Abiems sekasi kerėti, tai kaip reikiant juos pamokytume. Ypač varnius, - mergaitė prisiminė kvidičą ir jos akyse sužibo keršto troškimas. - Eime, - Dori pasuko pilies link.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Uždraustasis miškas
« Atsakymas #356 Prieš 2 metus »
Alanas nenorėjo tikėti, kad tai Dingo darbai tie gyvūnai, tikriausiai vilkai. Ant šuns pyko, kad šitaip paspruko ir neklausė. Už tai dabar visur lauke kėblins ant pavadėlio. Nusprendė. Taip, protinga nelaukti vilkų, geriau dingti. Jis ėjo paskui mergaitę, norėjo kuo greičiau patekti į šiltą pilį.
- Gerai, aš paprašysiu tos knygos. Tikrai kad smagus. Gerai, kad lazdelę suradai.  - Šyptelėjo.
- Puiku. Nors tu ir išdidi Klastuolė, bet jei kartais koks bjaurus grynakraujis Klastūnyno atstovas labai tau užknis pasakyk, nes dievaži, pokštus krėsti aš irgi moku.

Priėjęs vietą, kur paliko roges nutempė jas į pašiūrę. Tada, patraukė į šiltą pilį. Jautėsi pavargęs, o dar laukė nepadaryti namų darbai.

*

Neprisijungęs Majami Džekson

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Uždraustasis miškas
« Atsakymas #357 Prieš 1 metus »
Taip jis pavadintas ne veltui! Į jį nepatartina eiti, Bet turbūt niekas ir nenorėtu.
Jame kribžda daug pavojingų gyvūnų, kurie neapsidžiaugtu, jei jūs pas juos apsilanksite. Su Uždraustojo miško gyventojais susitvarko tik dideli gyvūnų mylėtojai kaip Rubėjus Hagridas. Uždraustojo miško medžiai aukši ir tankūs.
O aš turiu jums keletą klausimų!
1) Ar norėtute aplankyti uždraustojo miško gyventojus?
TAIP () NE
2) Ar per herbalogiją tiriate Uždraustajame miške augančius augalus?
TAIP () NE () NE, BET GIRDĖJAU, KAD TUOJ TIRSIME
Tikiuosi jums patiko mano aprašymas apie Uždraustąjį mišką!      (:       :)