0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #45 Prieš 4 metus »
Kas pirmas žiežirbas pastebėjo, tas jau turėjo jau lėkti labirintu, tačiau Kajus nenutuokė ar kas nors pastebėjo jo žiežirbas. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, tai neketino sustoto, o tai jau pradėjo įgrįsti - na, ir kas, kad jau šlaput šlaputėlis, bet lietumi nelabai džiaugėsi.
Kajus nykščiu perbraukė per lazdelės medieną. Kad mokėtų gynėjo kerus, pagalba atskubėtų greičiau...
Prefektas sunkiai atsiduso ir užsimerkė. Kaip po velnių jis čia atsidūrė? Purvinas kaip viščiukas, šlapias kaip skuduras ir galva tuščia kaip skardinė. Kas jam nutiko? Deja, atsakymo negalėjo atrasti. Tačiau kažkas jį surado.
Ne, ne, ne atsakymą, bet jį!
-Aš čia! - iš visų plaučių suriko, jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo. Kiek iš atbėgelio balso suprato, jį surado mergina, ir tikrai kokių jo metų. Septintakursis ištiesė kaklą, pasistebė ant kojų pirštų galų, bet labirinto tvora buvo daug daugiau aukštesnė nei jį,- Lieku, lieku savo vietoj! Nepergyvenk!
Ir iš tiesų, tai nebuvo sapnas ar jo paties išsigalvojimas - prieš jį sustojo mergina. Kajaus veide apsirodė šypsena.
-Ačiū, kad suradai mane,- tada susiraukė,-  Kvailai nuskamės, bet pats nežinau. Nieko neprisimenu kaip čia atsiradau,- Kajus paniuro,- Kuo tu vardu? Esu Kajus.
Jau norėjęs kažką pridurti, už nepažįstamosios nugaros atsirado dar kažkokia mergaitė, tokia jaunutė, kad Kajus suabejojo ar ši tikrai dar eina į Hogvartsą (va, kas nutinka, kai nustoji už save jaunesniais bendrauti).
Kajus žvilgtelėjo į vyresnę merginą. Kas jam nutiko, turi likti tarp judviejų - tą sakė jo žvilgsnis. Mintis, kad tai kažkaip susiję su Hogvartso šnekomis, jį graužė iki pat sąžinės. Jaunesnių negalima į tai įtraukti - taip jam sakė jo prefektiškumas.
-Tiesiog, keliaukim iš čia. Tikiuosi, bet užžymėjote kelią,- nukreipė temą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #46 Prieš 4 metus »
- Keista... - numykė šioji ir paleido vaikinuko ranką. - Ničnieko? Koks paskutinis prisiminimas?
Grifės širdį permelkė nerimas. Kažkas buvo negerai. Labai negerai. Ar tik tai nebus susiję su pastaraisiais įvykiais Hogvartse ir aplamai Anglijoje?
- Miona. Miona Hera, - patikslino šioji ir linktelėjo vaikinui. Vylėsi, apie ją jis nieko nežinojo.
Išgirdusi vardą ir atpažinusi veidą, prisiminė, kur mačiusi šį vaikiną. Wintersas. Tokia buvo jo pavardė. Švilpis ir prefektas. Uolus mokinys. Mintis, kad prefektas negalėtų prisiliuobti ar vartoti narkotikų (bent jau to mergina tikėjosi), lyg ir patvirtino josios teoriją. Kraupoką ir verčiančią rimti sunerimti. Keliančią norą griebt vaikiną už rankos ir skuost lauk iš labirinto. Neabejojo, kad tai jautė ir Kajus. Čia oras net kvepėjo pavojumi.
Išgirdusi tekštelint batą į šlapią žemę ir vaikišką balselį, šviesiaplaukė staigiai atsisuko. Tarp krūmų stovėjo nedidukė mergaitė. Labai nedidukė. Neabejotinai pirmakursė. Scena priminė siaubo filmą, bet, vis dėlto, mokinukės klausimas grąžino Herą realybėn.
Pajutusi žvilgsnį vėl pasuko galvą į Kajaus pusę. Akimis pasistengė perduoti, kad žinutę suprato. Mergaitės į tai netrauks.
- Taip, žinoma, - stengdamasi į balsą įpinti linksmesnę gaidą ir visom išgalėm, taip, kad vargu, ar galėjai pastebėti, paslėpdama sumišimą ir baimę patvirtino šešiolikmetė. - Eime, - silpnai šypteldama švilpiui, o vėliau ir mergaitei, patraukė į ten, iš kur buvo atėjusi.
Nutarė mergaitės per daug nekalbinti. Anei mokėjo su vaikais bendrauti, anei to labai ir norėjo. O ir sakyt nebuvo ko. Tad tylėdama nužingsniavo prie pirmojo posūkio ir sustojo kaip įbesta.
- Kur gėlė? - Žvilgtelėjo priekin, į sekantį kampą, kur, žinojo, turėjo būti gėlė. - Kur gėlės?
Suvokimas it žaibas trenkė. Kažkas sunaikino gėles.
- Šūdas, - sumurmėjo ir pasisuko į prefektą. - Nebėra ženklų. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Miona Hera »

*

Neprisijungęs Gerda Marqeen

  • Burtininkė
  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #47 Prieš 4 metus »
Dažnai Gerda bendravo su vyresniais mokiniais (nebūtinai draugiškai), todėl lengvai priprato aukštai kelti akis, kad pamatytų pašnekovo veidą.
Vėl tie žvilgsniai... Vėl nuo manęs kažką slepia... Na, nieko nuostabaus, juk aš tik pirmakursė piktai pagalvojo kaštonplaukė, bet pykčio atvirai neparodė. Na, ne pirmas kartas.
Vyresniai už varniukę mokinei pasiūlius išeiti iš labirinto vienuolikmetė dar apsižvalgė. Ak, kad tik galėčiau ilgiau čia pasilikti... Taip norėčiau viską ištyrinėti...
Kadangi Gerda pėdino gale, ji tik išgirdo balsą, kuris skelbė, kad nebėra ženklo - gėlės. Žalsvai pilkų akių savininkė pajuto didelę baimę. Labai didelę baimę. Kas, jei mus užpuls? Kas tada? Ramiai, nepanikuok.
- Ar... ar... mes kaip nors grįšim?
I'm more than a man, I'm a god

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #48 Prieš 4 metus »
Kajus papurtė galvą.
-Nieko. Aš sau visiškai negalėjau pasinaikinti savo atminties su obliviate. Vargu, ar kažkaip su kitais kerais sau pasinaikinau dalį atminties, bet...
O jei ne tu tą padarei. O kažkas kitas? Kajus žvilgtelėjo į ką tik prisistačiusią Mioną. Miona negalėjo, nes ką tik dabar atėjo į labirintą. Ta mažytė irgi. Ji net nemokėjo sudėtingų kerų!
Kajus patraukė paskui Mioną. Daugybė minčių dūzgė jo galvoje, tačiau išėjo tik šnipštas. Kajus nežinojo už ko užsigriebti. Minčių koštuvas? Gal. Bet...Kaip? Vieną kartą naudojosi, jei to atmintis nemeluoja, tačiau tai buvo gan seniai! O jei neprisimins kaip tuo daiktu naudotis? Profesoriai? Ne. Pas kerėjimo profesorę, nors ir buvo Švilpynės vadovė, neeis. Jai pasitikėjimo nejautė. Mela? Magiškų gyvūnų priežiūros profesorė buvo savo reikalais užsivertusi, vargiai kažką padės jam. Tuo labiau, kad globėjo sesuo jautėsi kaip į spąstus įpuolusi vilkė, negebanti iš jų išsivaduoti. Igoris. Širdį suspaudė skausmas, vos prefektas prisiminė savo globėją. Igoris galėtų jam pagelbėti, tačiau šalia jo nebuvo. Igoris buvo dingęs. Kajus nudelbė akis į purvynę po savo kojomis. Lazdelę su savimi turėjo, turėjo jausti užtikrintai, tačiau taip nesijautė.
-Gėlės?- Kajus sustriko, sustingdamas. Tai tiesa, mes - ne vieni.- sukuždėjo vidinis balsas. Kajus kietai suspaudė lūpas. Galvok, galvok. Kokie kerai, padėtų mums ištrūkti iš labirinto? Atsisuko į pirmakursę.
-Kaip tu čia atėjai? Ar gėlės buvo savo vietose?
Kad mažylė panaikintų gėles, buvo beprotiška galvoti. Jei taip būtų pasielgusi, taip greitai pas jį ir Mioną neatbėgtų. Bet, argi?
-Miona, kai tu ėjai...Nejautei tarsi kažkas tave sektų?
Galvok. Kokie kerai? Gynėjo kerų nemoku. Rodyk? Dar, ne. Mes turime sužinoti...
Kajus staigiai grįžtelėjo per petį. Ar jam pasigirdo? Įsiklausė. Lietus toliau barstė savo ašaras, šaltis graužė jo odą. Nieko. Tik jų alsavimai, žodžiai ir lietus. Daugiau nieko nėra. Tačiau Kajus liko įsitempęs.
Gandai...Kaip jis nekenčia gandų.
-Miona, žinai kurioje pasaulio šalyje yra Hogvartsas? Tai yra rytuose, vakaruose ir taip toliau? Ar gali pasinaudoti kerais rodyk? Aš patikrinsiu...
Kajaus sustirę pirštai savaime sumosikavo lazdele, mintyse ištarė Homenum revelio. Septintakursis (neesmė, kad bus paliktas antriems metams), tačiau žinojo, kad šie kerai egzisuotoja.
Šliukšt. Kažkas įlipo į balą.

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
« Atsakymas #49 Prieš 4 metus »
- Kur atsiminsi čia jau... - beveik nesuprantamai sumurmėjo šviesiaplaukė. - Išsiaiškinsim tai mokykloje, o dabar dingstam. Pila kaip iš kibiro, susirgsit dar.
Norėdama dingti iš labirinto jautėsi kaip didžiausia bailė, bet atsižvelgiant į pastaruosius įvykius Hogvartse stačia galva nerti į pavojus būtų buvę beprotiškai kvaila ir neatsakinga. Taip pat turėjai būti idiotas, jog nemėgintum pirma pasirūpinti nukentėjusiu. Šiuo atveju, Kajumi.
- Taip, gėlės, - braukdama per plaukus išspaudė Miona. Tai buvo labai, labai negerai.
O Gerdą ji buvo pamiršusi. Mergaitei atsakant į klausimą, Hera įdėmiai stebėjo kiekvieną  jos judesį, akis. Gal ir atrodė kvaila įtarinėt mažą pirmakursę, tačiau atsarga gėdos šeštakursei jau nedarė.
- Eikš čia, - pakvietė Varno Nago globotinę. - Visada būk tik tarp mudviejų, gerai? Neatsilik ir neik pirma, - mergaitei ant pečių uždėjusi rankas ir įkypai žiūrėdama į akis veikiau įsakė, nei maloniai tarstelėjo. - Aišku? - švelniai šyptelėjo ir atsitiesė.
Kajui uždavus klausimą Miona akimirką pamąstė. Žinojo, kad pirmakursei meluoti neverta, o ir pati neturėjo motyvacijos visko spalvinti šviesesnėmis spalvomis, tad linktelėjo.
- Jutau, - atsidūsėjo ir apžvelgė aukštą gyvatvorę. Be kerų vargu, ar išsisuks.
O ko griebtis - nežinojo. Nebuvo papuolusi tokion situacijon, o ir nepagalvojo, kad įmanoma į tokią patekt. Visko niekada nesuplanuosi, - niauriai mintyse burbtelėjo ir išsitraukė lazdelę. Žiežirbos jau nepadės. Ugnis? Abejotina, ar gera mintis padegti labirintą. Gynėjo, žinojo, nebemokės išsikviesti. Nebesugebės.
Miona ūmai pakėlė galvą. Matė, tai padarė ir Kajus. Nieko. Greičiau, - žvilgsniu paragino švilpį. Jautė, kad laiko laiko beveik nebeliko. Kas nutiks, kai išbyrės paskutinė smiltelė?
- Šiaurės vakaruose, - skubiai atsakė ir stebėjo, ką daro prefektas. Jau beveik tikėjo, kad pavyks sutvarkyti visą šį reikalą, tik...
Šliukšt.
Miona staigiai pakėlė galvą ir sustingo. Ten, kur rado Kajų, kažkas stovėjo. Per vis stiprėjantį lietų matėsi tik neaiškus siluetas. Tvykstelėjo žaibas. Pasimatė nepaprastai aukšto žmogaus veidas. Nedoro žmogaus veidas.