[mergaitė123]

Adelė pajutusi stiprų ledo gniūžtės smūgį į veidą sutriko. Na, nemesiu vis gi jai atgal, gal geriau aprėksiu ją ir pasišalinsiu iš šitos kvailos vietos su šiuo prakeiktu žaidimu.
- Christina, elgiesi, kaip psichė, viso gero, panele, - supykusi burbėjo Adelė.
Ji apsisuko ir nuėjo Hogvartso mokyklos link, o išvydusi kažkokį Delfinauską nusijuokė, tačiau grifiukei padėti nė nagalvojo. Pati prisidirbo, tai pati ir kentės. Adelė ėjo per pūsnis ir pastebėjo kažkokį voriuką, todėl jį ramiai pakėlė ir nusinešė į savo klastūnyno kambarį, bus mano naujasis augintinis Mokslinčė ramiai pažvelgė į voriuką ir suprato, kad su juo jai niekados nebus nuobodu ar liūdna, nes šis mėlynas gyvis gali būti pats geriausias draugas jos visame gyvenime, o tokių kaip Christina jai tikrai nereikia.
Tai Christinai Granger aš tikrai kažkada atkeršysiu, o dabar einu atsišildyti veido ant, kurio milžiniška mėlynė nuo tos panelės veiksmų.

[Sabrina Wolfhard]

Iš labai tolimo miestelio- Grindeilo, Spellman stengėsi susipažinti su vietove kurioje buvo. Ši mokykla, burtininkai, vietovė Sabrinai atrodė visai miela ir patraukli, tik ji jautė, jog ši mokykla nėra skirta jai. Mergaitei patiko bent tai, jog Hogvartse buvo miškas, uždraustasis miškas, o tas jai ir patiko, nes į mišką ji eidavo kasdien savo miestelyje, tiesą sakant ji gimė miške, o ne kokioje nors įprastoje ligoninėje. Buvo ruduo. Šis metų laikas labiausiai Sabrinai buvo prie širdies, nes rudens dvasia, Helovynas, gimtadienis, visa ši atmosfera be galo patiko. Kadangi naujoji mokinukė kaip tik ruošėsi eiti į mišką, pasiėmė savąją lazdelę, jog nebūtų kokių nors problemų. Eidama mišku ji nieko nejautė, tik silpną baimę, vienišumą ir skausmą širdyje. Ji svarstė ar piktasis pusbrolis vis dar ieško jos ir ar jis bent nutuokia, kad ji yra ne, bet kur, o burtų ir kerėjimo mokykloje. Neturiu aš čia nei draugų, nei su kuo pasikalbėt, aš nieko neturiu.. viskas ką turėjau liko Grindeile.. Po kelių minučių, ji net nepastebėjo, jog užkliuvo už šakos ir krito tiesiai į balą.
- Nu ir gyvenimas! Nuostabu tiesiog.
Ši atsistojo, tvirčiau užsirišo batus ir ruošėsi toliau vaikštinėti naktį po mišką. Pro keistą namuką praėjo katė, juoda katė. Juodos katės vienintelės kurios mergaitei buvo prie širdies. Ji nubėgo arčiau namuko ir pasiėmė katiną į rankas.
- Na ir kas tu toks ar tokia būsi? Hmm.. matau esi mergaitė, tu neturėtum čia gyventi, gyvensi kartu su manimi, prižadu, tu būsi Luna. - Mielai kalbėjo Spellman.
Sabrina prisėdo ant kelmo ir glostė Luną. Ši katė buvo nuostabi, nesidraskė, klausėsi mergaitės ir dar davė puikių pasiūlymų tai buvo aišku, nes Spellman kažkiek mokėjo kačių kalbos, tiksliau išmoko praeitoje raganaičių mokykloje.
- Nagi, einame iš šios ganėtinai keistos vietos.
Varniukė užmiršo kur yra Hogvartsas, nes gana tolokai nuėjo, bet kadangi buvo Luna, ji rodė mergaitei kelią atgal. Ach, Luna, tu nuostabi katė.

[Ariella Annė Brown]

  Sparčiai artėjo žiema. Nuo pilies pastogių pakibo varvekliai, ežeras už Hogvartso užšalo. Dangus kas dien grasino pratrūkti sniegu, tačiau lauke buvo tik vėsu ir ramu. Žana norėjo pasimėgauti tokia oro temperatūra. Kažkodėl nuo vaikystės dievino šaltį ir nekentė karščio, tad išsliūkino iš pilies apsižvalgyti ir skirti laiko ramiam pasivaikščiojimui Uždraustojo miško pamiške. Vis dar prisiminė, kaip einant burtų ir kerėjimo mokyklos koridoriais, jos žingsniai aidėjo per visą mokyklą ir ne be reikalo, retas kuris iškišdavo nosį iš bendrojo kambario tokį ankstų rytą. Na, Žana ir buvo ta reta burtininkė, kuri išdrįso tai padaryti. Vienintelė problema buvo ta, kad tokį ankstų rytą jos ausyse jau spengė tyla.
  Astronomijos profesorės rankose snaudė Debesėlis. Šis nuo to laiko, kai Christina mėgino jį pavogti nė žingsniu nenutolo nuo Mokslinčės. Matyt, ta antrakursė gyvūnėlį nemenkai išgąsdino. Tiesa, tas vaikas gąsdino ne vien tik feneką, tačiau ir kreminės spalvos kailiuką turinčio gyvūnėlio šeimininkę. Na, bent jau dabar Debesėlis išdrįso nušokti nuo profesorės rankų ir keliauti kieta ir šalta žeme pats. Buvo nuostabu, kad žemė dar nebuvo padengta baltu sniego sluoksniu, ko pasekoje fenekas tikrai nebūtų išdrįsęs pėdinti pats.
  Žana stengėsi išlikti budri, bet mintys klaidžiojo kitur. Reiktų, kurią laisvą dieną užsukti į Kiauliasodį ir pažiūrėti ar dar namai nenugriauti, - pamintijo ir šyptelėjo nuo tokios savo minties. Tuo pat metu šmirinėjo tarp medžių ir dairėsi puikiausios vietelės, kur galėtų nuveikti ką nors įdomesnio ar ypatingesnio.

[Jessica Moony]

 Šaltas žiemos rytas jau brovėsi į pilį ir po truputėlį žadino mokinius. Jessica, kaip ne keista, pabudo baisiai užsimiegojusi ir dar vos ne sapnuojanti. Apsižvalgė, bet pamatė, kad dar tikrai ankstokas rytas, vis tiek nusprendė nebemiegoti. Kiekvieną žiemos rytą ji skubėdavo laukan tikrinti, ar dar nepradėjo snigti. Todėl dabar tik išsiropštusi iš lovos, svėrė arčiausiai gulintį jos labai mėgstamą rusvai raudoną su geltonais dryžiais chalatą, užsimaukšlino mamos numegztą šiltą kepurę ir nepastebimai šniurkštelėjo pro bendrojo kambario duris. Su ką tik įsispirtais ilgais žieminiais batais, skubiai nukaksėjo laiptais žemyn ir pasileido tekina koridoriumi. Mergina tikrai niekada nebuvo rami, ji tik dažnai nori miego, nors ir išsimiega iki vidurdienio.
 Jos siela yra paklaikusi nuotykiams ir įdomybėms, o ji dažnai įsivelia net į menkiausius išbandymų dalykėlius.
 Na štai, ji jau stovėjo lauke. Bet... Sniego kaip nebuvo, taip nebuvo. Nusivylusi, nuleido galvą ir lėtai kiūtino pasivaikščioti. Paskui ją sėlino vienas iš augintinių – Aslanas, jis nepabijojęs šaltuko susiruošė pasivaikščioti kartu, senukas buvo ištikimas ir nepakartojamas Jessicos draugas. Jie kartu neskubėdami žingsniavo dar sniegeliu nepadengta žole.
 Tada stabtelėjo, nes Uždraustojo Miško pakraštį ir išvydo kažkokį labai matytą žmogaus siluetą. Pirma pagalvojo, kad pasivaideno, bet pasitrynusi akis pamatė, jog tai ne kas kitas, bet astronomijos profesorė, teta Žana. Aslanas nuskubėjo prie profesorės Mokslinčės, nes kažką suuodė, pirmakursė dar bandė ką nors daryti, bet gaudydama tik skaudžiai plojosi ant žemės.

[Ariella Annė Brown]

  Profesorė įkvėpė šalto oro ir nusipurtė. Iš tiesų, ankstus rytas buvo gan vėsokas. Ir kodėl burtininkė sugalvojo atsibelsti čia? Priežasties Žana nenumanė, tačiau samprotavo, kad galbūt tai buvo keistoka nuojauta, o galbūt širdyje atsirado vietos paprastam norui, patirti ką nors naujo. Nors pastarasis variantas ir skambėjo kiek absurdiškai, ypač trisdešimtmetės akimis, jai reikėjo poilsio ir ramybės, nelendančių pirmakursių prie jos ir viskas. To ir tereikėjo iki pilnos laimės. Bent jau šiandieną, tai tikrai.
  Mokslinčė giliai atsiduso ir susisiautusi į žieminę mantiją, rudomis akimis nužvelgė kerintį horizontą. Būtų paminėjusi, kad vaizdas, kurį regėjo tuo metu priminė pasaką, o gal labiau stebuklą, tačiau aišku, tokias mintis privalėjo kažkas nutraukti. Kaip visada.
  Žanos ausis pasiekė seniai negirdėtas garsas, tačiau jis visiškai nestebino. Katino miaukimas, profesorės atžvilgiu nebuvo toks prastas dalykas, juk miške nebetvyrojo tyla, taip neapkenčiama tamsiaplaukės. Reikėjo džiaugtis dėl to, tačiau toks aplaidus mokinės ar mokinio elgesys kiek piktino astronomę. Negi iš tikro buvo taip sunku, savo augintinius pasilaikyti sau? - piktdžiugiška šypsena papuošė ispanės veidą ir ši, tik gūžtelėjusi pačiais, demonstratyviai aiktelėjo.
  - Kieno šis katinas?! - kiek įmanydama šaižiau paklausė ir sunėrusi rankas pažvelgė į ant šaltos žemės gulinčią mergaitę. Jau numanė atsakymą į jos klausimą, visgi tai išgirsti ir pačios pirmakursės buvo šiek tiek įdomu.
  Pirmakursiai. Kiekvieną kartą būtent jie...

[Jessica Moony]

Nepatiko Jessicai tas dirbtinas profesorės aiktelėjimas. Juk kiekvienas turi teisę į laukelį išsivesti savo mieląjį augintinį. O dar negana to, ir pati Mokslinčė buvo išsivedusi kažkokį katšunį su ilgom ausim. Susinervinusi mergina atsistojo, patrepsėjo, kad nukistų purvai ir sustingusi piktai ir gero nežadančiai žiūrėjo į astronomijos profesorę. Moony nebijojo jos, nes nu kodėl bijot? Kokiu reikalu? Priėjo arčiau „ponios“ ir pasiėmė savo katinuką. Toks jausmas, kad ta Žana bijo tokio mielo padarėlio! Vis dar įsmeigusi karštą žvilgsnį į Madam, prispaudusi prie krūtinės laikė savo senąjį bičiulį. Pastovėjo dar gal kokią minutę ir vėliau jai atsileido širdis, kai dar kartą pamatė profesorės gyvūniuką, jis tikrai nebeatrodė bjaurus katšunis ir nulėpausis, o buvo mielas, smėlio spalvos kailiuku ir mielomis rudomis akytėmis padarėlis. Savo katuką paleido ir pastūmėjo kiek toliau nuo tosios lepūniškos tetos.
- Mano tasai katinas, profesore Mokslinče, mano, - su pasityčiojimu rėžė grifė. Ir jau tikrai nebenorėjo atsakymo į šį faktą.
Iškvėpė visą pyktį ir dar kart dirstelėjo į pūkuotąjį Žanos fenekutį, jai atrodė, kad tas išsigando, bet gal tik taip atrodė... Dar kartą, bet jau daug švelniau pasakė profesorei:
- Galima paglostyti?

[Ariella Annė Brown]

  Pašaipus atsakymas Žanai tikrai nepatiko. Išvis niekas jai nepatiko, tenorėjo kuo greičiau grįžti prie ramaus ir gaivaus pasivaikščiojimo, kai jai netrukdė kažkokia pirmakursė, nerandanti sau vietos. Išvis, kodėl tokie mažiai turėjo mokytis Hogvartse? Čia jiems nebuvo vieta, jie nebuvo nei savarankiški, nei motyvuoti veikti ką nors kito, be kiekvieno suaugusiojo (ypač Žanos) erzinimo.
  Debesėlis nustėro išgirdęs Jessicos balsą. Ir iš tiesų, Mokslinčei tai visiškai nepatiko. Profesorės ausis pasiekė nejaukus gyvūnėlio suinkštimas, mergina paėmė jį į glėbį ir perbraukė per kreminės spalvos kailiuką. Lyg to, kad išgąsdino nekaltą trisdešimtmetės augintinį Moony būtų negana, ši sumintijo paklausti vieno kvailiausių klausimų Žemėje.
  - Ne, - paprasčiausiai tarstelėjo ir nusisuko nuo rudaplaukės mergaitės, taip parodydama, kad jai iš tikro nebuvo svarbi jos nuomonė šiuo klausimu. Išvis jai kito asmens nuomonė pradėjo neberūpėti. Žinojo, kad jos priimti sprendimai buvo nuostabūs ir neginčytini, tad kitų individų žodžių šia tema nė nesiruošė klausytis.
  - Jeigu tavo elgesys būtų pagirtinas, atsakymas būtų kitoks, - nekaltai šyptelėjusi pasakė, vis dar tamsių akių nepakeldama į pirmakursę.

[Meghan Natali Pritz]

Medžių viršūnėse žaidė stiprus vėjas ir kedeno palaidus Meg plaukus. Mergaitė vaikščiojo Uždraustojo miško pamiške. Tolumoje leidosi saulė, bet švilpiukė dėl to nesijaudino. Tamsos ji nebijojo. Rudaplaukei patiko temstant vaikštinėti, be to, jai mirtinai reikėjo prasiblaškyti. Diena buvo sunkoka, todėl Meg turėjo atsipalaiduoti. Rudaplaukė leido mintims nuklysti tolyn, kol kojos nešė ją nežinia kur.
Išgirdusi kažką švilpiukė sustojo ir apsidairė. Nieko įtartino nesimatė. Medžių viršūnes nudažė besileidžianti saulė, tačiau tankmėje nieko negalėjai įžiūrėti. Aplink irgi jokios gyvybės mergaitė nepastebėjo. Merlino barzda, Meg, gal laikas nustoti skaityt detektyvus? Ar bent jau to nedaryti prieš miegą...
Vėjas pūstelėjo mergaitei į veidą išsklaidydamas jos plaukus. Švilpiukė pajuto, kad yra pavargusi, tačiau į pilį eiti dar nenorėjo, todėl tik prisėdo prie medžio ir nugara atsirėmė į kamieną. Pritraukusi kojas prie savęs rankomis pasirėmė galvą ir susimąstė. Ji negalvojo apie kokius reikšmingus žmonijai dalykus, tiesiog leido mintims nuklysti nežinia kur. Jei dabar kas nors būtų paklausęs Meg, apie ką ji galvoja, švilpiukė nebūtų sugebėjusi atsakyti. Nežinotų. Todėl lengviausia buvo apie tai negalvoti. Apie nieką negalvoti. Atsipalaiduoti ir išsilaisvinti nuo žmogiškų minčių ir rūpesčių. Pabūti ramiai, klausantis medžių ošimo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Iš Hogvartso pilies išėjo teleskopas. Tiesą sakant, jis ne išėjo (juk teleskopai neturi kojų, ar ne?), o buvo išgabentas. Ir, deja, tikriausiai niekas nepasidomėjo, ar prietaisas nori keliauti į lauką, ar ne. Buvo vėjuota, bet didžiausią brangenybę rankose laikanti Elliw to nepaisė, o visai netrukus ir pamiršo. Ji sparčiu žingsniu kulniavo miško link. Nė neįsivaizdavo, ką ten veiks, bet užtikrintu artinosi prie miško. Neilgai laukęs faktas, kad mergaitė eina miško link, išnyko iš jos atminties, tad vos po kelių akimirkų Elliw jau žigsniavo kažkur. Tiesa, verta pastebėti, kad nuo to žingsnių užtikrintumas nė kiek nesumažėjo.
Velsietė jau labai seniai nematė savo draugių, kartais jų vardai netgi išnykdavo iš atminties. Galbūt pagaliau pavyks bent vieną iš tų trijų gerų mergaičių surasti? Labai norėjosi pasišnekėti su Liucija, Sabrina arba Joana trečiąja, tik jos buvo kažkur dingusios. Kaip žinoti, kur jas rasti? Gal reikia keliauti pas direktorių? Ar šita mokykla (koks ten jos pavadinimas?) turi direktorių? Jis tikrai turi žinoti, kur yra trys geriausios mergaitės!
Taip, vadinasi, Elliw dabar ėjo būtent pas tą žmogų. Kadangi nė neįsivaizdavo, kur jį būtų galima rasti, ir toliau ėjo ta pačia kryptimi, kol galų gale priartėjo prie miško. Mergaitė nežinojo, ar tikėtina, kad direktorių ras būtent ten, bet vis tiek ėjo. Paėjusi kiek giliau į mišką Elliw pastebėjo kažkokį žmogų, atsirėmusį į medį, ir baisiausiai apsidžiaugė. Gal tai ir yra direktorius? Skubiai prisiartinusi velsietė gavo skaudžiai nusivilti: tai buvo kažkokia mergaitė, bet, deja, ji nebuvo nė viena iš trijų, kurias labai norėjosi sutikti.
Kad ir kas ta mergaitė buvo, Elliw nespėjo laiku sustoti ir užkliuvusi už jos plojosi ant žemės. Teleskopas netrakštelėjo, o tai leido spėti, kad jis vis dar yra sveikas, nebent jau prieš tai buvo sudužęs, o šito klastuolė neprisiminė. Iš atminties dingo ir bet kokia informacija apie mergaitę, per kurią velsietė dabar gulėjo ant žemės. Bet viltis surasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje privertė gailiai ištarti:
- Liucija?..

[Meghan Natali Pritz]

Meg vis dar patogiai sėdėjo ant žemės, atsirėmusi į medį, kai kažką išgirdo. Šį kartą neabejotinai ir detektyvai niekuo nebuvo dėti. Rudaplaukė pakėlė galvą ir apsidarė. Link jos pakankamai greitu žingsniu kažkas ėjo. Iš eisenos buvo galima spėti, kad mergaitė. Kadangi jau buvo prieblanda, Meg nesugebėjo įžiūrėti nei koledžo emblemos, nei veido bruožų. O mergaitė vis artėjo ir, arba švilpiukės nematė, arba nenorėjo matyti. Meg jau norėjo atsistoti, kad artėjanti persona neįsirėžtų į ją, tačiau nespėjo, nes minėtoji persona jau spėjo užkliūti už švilpiukės kojų ir plojosi kiek ilga ant žemės. Rudaplaukė priklaupė prie mergaitės (paaiškėjo, kad Meg buvo teisi - tai buvo mergaitė) ir paklausė:
- Ar nesusižeidei?
Išgirdusi, kad mergaitė pavadino ją Liucija, Meg susiraukė.
- Ne, mano vardas Meg. O kuo tu vardu? Ir ką čia veiki?
Pastebėjusi, kad mergaitė kažką išmetė, rudaplaukė ištiesė ranką prie to daikto. Paaiškėjo, kad tai teleskopas. Švilpiukės atmintyje atgijo kažkokia keista mergaitė, kuri į visas pamokas nešiodavosi teleskopą. Neprisiminė jos vardo, tačiau buvo beveik įsitikinusi, kad ji - klastuolė.
- Tu iš Klastūnyno, tiesa?
Meg paėmė už Teleskopų mergaitės rankos ir padėjo jai atsistoti. Tada nusibraukė žemes nuo savo apsiausto ir, atsirėmusi į medžio kamieną, laukė, ką atsakys galima klastuolė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kai kažkas prakalbo, Elliw gerokai išsigando. Kadangi ji jau buvo pamiršusi, kad už kažko užkliuvo, manė čia esanti viena. Na, tikėjosi, kad kartu yra ir Liucija, bet balsas nebuvo girdėtas. Išgąsdinusį sakinį velsietė netrukus pamiršo, bet štai faktas, kad mergaitė nėra Liucija, atmintyje užstrigo. Ir, ko gero, ilgam.
- O kur Liucija? - paklausė Elliw. Žinoma, mergaitės vardas išnyko kažkur nebūtyje, ir velsietė jo neprisiminė. Ar jai reikėjo prisistatyti, ji irgi nežinojo, bet kiek padvejojusi pasakė: - Aš Elliw. Bet kur Liucija? Sabrina? Joana trečioji?
Ak, kaip klastuolei reikėjo kurios nors iš tų trijų ją suprantančių mergaičių! Nemaža dalis kitų mokinių buvo bjaurūs (prisiminusi neLiuciją, ne neLiuciją ir ne ne neLiuciją rudaplaukė net nusipurtė), o profesoriai mėgo daužyti teleskopu per galvas. Ar ir ši mergaitė yra lygiai tokia pati nemaloni? Tikriausiai, bet ji lyg ir padėjo Elliw atsistoti, tad dabar pastaroji jautėsi sutrikusi.
- Mano teleskopas! - į klausimą apie koledžą "atsakė" Elliw. Kaip ji sugebėjo pamiršti savo brangenybę?! Kur ji?! Rudaplaukė žvalgėsi aplinkui, bet astronomijos prietaiso niekaip nepastebėjo. Negi ji pametė teleskopą?!
- Kur Liucija?! - visai pamiršusi, kad neseniai to klausė, vėl sušuko mergaitė. Jautėsi vis labiau ir labiau išsigandusi bei sutrikusi. Ji ne tik negali rasti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje, bet dar ir pametė teleskopą! Ką reikės daryti dabar?
Kurį laiką Elliw stovėjo ir svarstė, ką reikėtų daryti dabar. Ir kodėl jai taip nuolat nesiseka? Juk ji - gera mergaitė, bet labai jau dažnai prisišaukia bėdą... Galų gale ji nutarė, kad ši vieta nėra gera. Reikia eiti atgal į... Iš kur ji atėjo? Tiesiog reikėjo eiti atgal ir daugiau niekada čia negrįžti. Problema buvo ta, kad velsietė neprisiminė, iš kurios pusės atėjo, tad neįsivaizdavo, kur keliauti dabar. Kur yra tas atgal? Ko gero, reikėjo spėti, bet vos žengusi porą žingsnių Elliw atsitrenkė į medį. Galvą suskaudo taip, kad ji pamiršo ir mergaitę, padėjusią atsistoti, ir Liuciją, ir netgi teleskopą.

[Meghan Natali Pritz]

Meg, vis dar atsirėmusi į kamieną klausėsi, ką kalba nauja pažįstama. Taigi, jos vardas Elliw. Keistokas vardas, tačiau panašu, kad ir ji pati nėra įprasta.
- Nežinau, kur Liucija. - rudaplaukė sutriko, išgirdusi tiek kitų vardų, iš kurių nei vieno nebuvo net girdėjusi. - Ir nežinau, kas yra kiti tavo išvardinti žmonės, juo labiau, kur jie yra.
Kai Elliw ėmė kažką rėkauti apie teleskopą, švilpiukė suprato, kad Teleskopų mergaitės brangenybę ji vis dar laiko rankoje. Jau norėjo atiduoti, tačiau tada Elliw vėl paklausė, kur Liucija, ir Meg galvoje viskas stojo į savo vietas. Ji suprato, kad Elliw serga kažkokia atminties liga ir viską pamiršta. Taip pat rudaplaukė prisiminė kai kurias pamokas, kuriose Teleskopų mergaitė dalyvavo ir jos elgesį jose. Reikia su ja elgtis ypač švelniai ir gražiai. Ir taip pat būtų neblogai palydėti ją į pilį, nes jau tamsu - gali pasiklysti. Tiesą pasakius, man irgi jau reikėtų eiti atgal.
Kol Meg galvojo ir dėliojo savo mintis į vietas, Teleskopų mergaitė pradėjo eiti ir iš karto atsitrenkė į medį. Rudaplaukė pribėgo prie jos, išsitraukė lazdelę ir sumurmėjo:
- Lumos.
Tada, jau šviesoje, paėmė Elliw už rankos ir pasakė:
- Pažiūrėk man į akis. - Meg kalbėjo lėtai ir švelniai, tarsi su išgąsdintu žvėreliu. Švilpiukė nežinojo, ar toks elgesys tinkamas, tačiau daugiau nesugalvojo, kaip elgtis. - Štai tavo teleskopas, - ištiesė jai prietaisą. - Dabar einam kartu į pilį, nes jau beveik visiškai sutemo. Gerai? Beje, mano vardas Meg. - antrą kartą prisistatė rudaplaukė, nes nebuvo tikra ar klastuolė (lazdelės šviesoje jau galėjo matyti emblemą) tai prisiminė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Bet kaip tai įmanoma? Kaip galima nežinoti, kas yra Sabrina ir Joana trečioji?! Juk jos yra nuostabios mergaitės, kurios taiso teleskopus! Šita, kuri buvo šalia Elliw, aiškiai buvo atsilikusi. Nežinoti tokių dalykų?.. Tiesą sakant, velsietė visai rimtai susirūpino šita mergaite: jai aiškiai buvo negerai su galva, tad gal reikėjo padėti?
Kai mergaitė, kurios vardą Elliw, žinoma, buvo pamiršusi, prisiartino, klastuolė kiek išsigando. Ką gali žinoti, gal toks atsilikimas užkrečiamas? Ji bandė žengti žingsnį atgal, bet kadangi jau buvo atsisukusi į tą mergaitę, tiesiog dar kartą atsitrenkė į tą patį medį.
Velsietė skubiai čiupo savo teleskopą, bet tas iš karto nukrito ant žemės. Laimei, ten pasitaikė minkštos samanos, tad astronomijos prietaisas (lyg ir) nenukentėjo. Elliw lengviau atsikvėpė ir pasilenkė jo paimti. Ko gero, to ir reikėjo tikėtis, bet ji susipainiojo tarp savo kojų ir nugriuvo ant teleskopo. Šį kartą ausiai taip pažįstamas trakštelėjimas nuskambėjo labai jau garsiai.
- Tai tu kalta! - suriko Elliw, staiga labai supykusi. Ji jau seniai pamiršo, kodėl iš viso artinosi prie šitos mergaitės. O dabar dar paaiškėjo, kad jai negerai su galva. Taip, velsietė ir vėl pateko į kažkokią bėdą ir visiškai neįsivaizdavo, kaip reikėtų šitą problemą spręsti. Klastuolė miglotai prisiminė, kad ta atsilikusi mergaitė norėjo kažkur kartu eiti, bet nė neketino to daryti. Jai ir taip kartais tas ar anas nepasiseka, ji tikrai nerizikuos užsikrėsti šituo atsilikimu!
Vos po akimirkos Elliw pamiršo sprendimą niekur neiti ir atsistojo nuo žemės. Netyčia trinktelėjo galvą į tą patį medį, bet to nepaisė. Ji pažvelgė į ką tik čia iš kažkur atsiradusią mergaitę ir paklausė:
- Gal moki taisyti teleskopus?
Ar Elliw ką tik buvo įsitikinusi, kad ta mergaitė yra atsilikusi? Ką tik kažkuo ją kaltino? Galbūt, bet visos šitos smulkmenos jau seniai išnyko iš rudaplaukės atminties.

[Meghan Natali Pritz]

Atgavusi teleskopą Elliw, regis, labai apsidžiaugė. Tačiau kaip mat jį išmetė ant žemės ir pati pargriuvo. Šį kartą Meg nepuolė jai pagelbėti. Kažkodėl nusprendė, kad bus geriau jei Teleskopų mergaitė susitvarkys pati. Ką gali žinoti, gal ji pagalvos, kad švilpiukė ruošiasi pagrobti jos teleskopą. Kai klastuolė atsistojo paaiškėjo, kad jos numylėtasis astronomijos prietaisas sulūžo (nors gal reikėtų sakyti - buvo sulaužytas). Elliw labai aiškiai nusiminė ir supyko. Meg toliau stovėjo atsirėmusi į medį ir stebėjo klastuolės pykčio protrūkį. Išsiliek, gal tada su tavimi bus įmanoma susikalbėti. Nors kažin... Meg žvilgtelėjo į savo laikroduką. Po penkiolikos minučių bus uždarytos pilies durys. Aišku, pro jas praeiti nebus labai didelė problema, sunkiau bus nepastebėtai nusigauti iki Švilpynės bendrojo kambario. Be to, rudaplaukei tiesiog sąžinė neleido palikti čia Elliw. Nors klastuolė Hogvartse išgyveno pakankamai ilgai, ką tu žinai, kur ji gali tamsoje nuklysti ar ką padaryti. Jeigu ji per artimiausias dešimt minučių nenusiramins, gali tekti ją sustingdyti ir taip pargabenti į pilį. Kita vertus, koks mano reikalas..?
Kol Meg ramiai mintijo, Teleskopų mergaitė, regis, pamiršo, kad ant kažko pyksta ir kuo nekalčiausiu balseliu pasiteiravo, ar Meg mokanti taisyti teleskopus. Su beveik nematoma šypsenėle veide rudaplaukė paėmė iš Elliw teleskopą, palietė lazdele ir tvirtai ištarė:
- Reparo.
Teleskopas vėl buvo kaip naujas. Švilpiukė atidavė prietaisą jo teisėtai (teisėtai, ar ne? Juk Elliw negalėjo pavogti teleskopo? Ar galėjo?) šeimininkei ir vėl atsirėmė į medį, laukdama, ką Teleskopų mergaitė darys toliau. Gal ji pati sugalvos eiti atgal į pilį? Meg su džiaugsmu būtų pasekusi iš paskos. Tik dabar rudaplaukė pajuto, kokia yra pavargusi ir kaip ji svajoja apie savo minkštą lovą Švilpynės mergaičių miegamajame.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo gerokai sutrikusi ir nežinojo, ką daryti. Nepaisant to, kad teleskopo skundų nesigirdėjo, mergaitė buvo tikra: jam skauda. O dėl to kalta yra tik... Šita bjauri mergiūkštė! Tiesa, ji nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija, bet velsietė vis tiek nutarė, kad viskas yra tik jos kaltė. Reikėjo ją gerai pamokyti! Taigi klastuolė pradėjo įtemptai mąstyti, ką reikėtų padaryti šitai bjauriai mergiūkštei.
Elliw buvo visai pamiršusi, kad paklausė, ar ta mergaitė gali taisyti teleskopus. Taigi kai išgirdo kažkokį negirdėtą burtažodį, persigando, kad dabar jos brangenybė dar labiau nukentės. Atsisuko į mergiūkštę ir jau norėjo ją aprėkti, bet gavo baisiausiai nustebti: ji atidavė teleskopą! Ir, kas svarbiausia, jis buvo visiškai sveikas!
- Mano teleskopas! - apsidžiaugė Elliw, nors fakto, kad jis ką tik buvo sulūžęs, jos atmintyje jau nebuvo. Tiesa, velsietė neprisiminė ir to, kad dar ką tik pyko ant mergaitės. Netrukus jau buvo beveik pamiršusi ir tai, kad ji iš viso čia yra, bet vėl pažvelgė į ją ir pastarąjį faktą prisiminė.
- Kas tu tokia? - nuoširdžiai nustebusi paklausė Elliw. Ji buvo visiškai tikra, kad su šita mergaite dar nekalbėjo ir, žinoma, nežinojo jos vardo. Kadangi susipažinti būtų mandagu ir draugiška, velsietė nusišypsojo ir išrėžė: - Aš Elliw.
Netrukus ji pamiršo, kodėl ką tik prisistatė, o netrukus iš atminties išnyko ir tas faktas. Ne, reikėjo sugalvoti, ką daryti dabar. Galbūt reikėtų eiti į pilį? Deja, klastuolė neprisiminė, kur ji yra, tad to padaryti paprasčiausiai negalėjo. Ji dar kartą pažvelgė į tą nepažįstamą mergaitę tarsi laukdama, kad ji nuspręstų, koks bus tolimesnis dienos planas.