0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #30 Prieš 14 metus »
- Atleisk bet aš neturiu tiek laiko kiek tu Ružder. - Atsakė ramiu balsu Rosa - Jei turėčiau būtinai tau dar vieną antakį praverčiau. - Rimtai atsakė.
Na aš galiu ir dar vieną. Nebeesu kažkokia silpnuolė. Ir baisi jos šypsena. Niekas nėra jos tokios matę. Matydavo tik švelnią. Kodėl Rosa tik dabar išdrįso? Kodėl ankščiau taip nedarydavo. Aišku būčiau klastūnė. Ir kažkaip pamosavo rankomis virš veidą. Tai turėtų aiškėti " Atšok ir dink". Sukikeno. Nuo šiandienos niekada nebebus tokia KOKIA buvo. Galėdavau net primyšt į kelnes. Tada ramiai atsisuko į Ryder :
- Kodėl turiu tau durt? Ružder Ružder.. Gavai nuo manęs. Šitie paukščiai buvo patys geriausi Ryder. Žinok. - Suraukė antakius pasakius tikrąją Sam pavardę - Keista tave matyt. Labai. Ir dar tą.. - atsisuko į vilkolakę . Brungutę.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #31 Prieš 14 metus »
Kraujas žliaugė iš antakio, bet Samantai vienodai žydėjo sodai. Klastuolės veidas jau visas buvo išterliotas krauju. Iš prakirstos vietos kraujas net neketino sustori ir mažas upelis tekėjo per Sam skruostą nusileismas link smakro ir mažų lašiukų pavidalu krito ant žemės.
Šį rytą bus kruvina rasa. Žemė jau ragavo kraujo, jo paragavo ir iš pavasario bundanti žolė. Raudoni ryto spinduliai jau godžiai gėrė tamsą, palikdami spalvotą vaizdą ir kruviną rasą prie Samantos kojų.
-   Dar bent kartą ištarsi mano pavardę neteisingai, prisiekiu, daužysiu per snukį tiek, kiek kartų blogai ištarsi. Juk žinai, kad skauda – vyptelėjo Samanta.
Pagaliau tamsa nuėmė šydą nuo jos žalių akių. Žalios akys vis tebespindėjo, tačiau miego trūkumas atsispindėjo kiek pajuodavusiuose paakiuose. Nesinorėjo niekur eiti, tiesiog norėjosi tiesiog užbaigti šitą reikalą.
- Manai man labai įdomu, ar tu turi laiko ar ne? – vyptelėjo Samanta – kraujas sveika mieloji. Minėjau, kad aš ne tik sadistė, bet ir mazochistė? – klastingai pasakė Sam.
Klastuolė vis dar delsė išsitraukti lazdelę ir pradėti kovą. Ji vis dar žaidė su Rosa, naudodama fizinę jėgą. Juk ji buvo panašesnė į berniuką. Galbūt ji ateityje bus gangsterė? Boksininkė? Velniai tik žino visa tai...
Samantos akių spindesys blėso ir jai pasidarė nuobodu žaisti šitą kvailą žaidimą. Ji vos regimai pajudino pirštus ir nuleido akis žemyn. Ji koja pakapstė žemę ir vis galvojo. Klastuolė kapstė žemę vis giliau ir ji vis giliau skendo mintyse. Merginos akys trumpam užsimerkė. Joka kliudė akmenuką ir Sam atsimerkė.
-   Samanta buvo geresnė už tavo paukščius – pasakė klastuolė traukdama lazdelę iš kišenės.
Mergina lėtai tiesė ranką ir pasižiūrėjo į grifę. Jos akys šypsojosi. Šypsojosi klastinga šypsena. Du žali rutuliai tiesiog kvatojo.
- Še. Ir ką man gali padaryti su dviem lazdelėm? Darosi nebeįdomu. Vaizdas lyg daužytum kumpį – burbėjo Samanta – suteikim šiam žaidimui atspalvio. Imk, še, aš būsiu beginklė – klastingai ištarė Sam.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

rulonaS

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #32 Prieš 14 metus »
  Kojas paveikė kerai. Jos ėmė tingiai kilnotis. Mery net, prisidengusi tamsa, sutrypė trumpą šokį. Baigusi norėjo nusilenkti neesamai publikai, bet kojas vis dar tebeveikė kerai. Nestipriai, bet vis vien erzino. Mergina kaukštelėjo lazdele į "pagedusias" galūnes. Dingo. Ne kojos, o kerai.
  O Samanta sado-mazo, žiūriu... Gerai, kad pati tai pripažįsta. Mery išsišiepė. Pirmakursės niovėsi dėl nieko. Na, beveik. Tetos Mery pasiekėjos. O - jau rytas! Metas sukelti chaosą ir dingti iš čia. Klastuolė lazdele ore nubrėžė trikampį. Ir daugybę kartų bedė į jo vidų, murmėdama keistus žodžius. Pakilo vėjas. Vis stiprėjo, kol galiausiai ėmė plėšti lapus nuo medžių. Lapai pavirsdavo ledokšniais. Skriejo tiesiai į Rosą ir Samantą. Beje, tas žemės lopinėlis, ant kurio stovėjo Ryder ir Koul, įgriuvo (trumpiausias žodis... tiksliau būtų: išgaravo keliasdešimt kilogramų žemės, akmenų, sliekų, skaidytojų, lavonų, žolės ir kitų gerybių... liko tik didžiulė duobė Samantai ir Rosai po kojomis). Ar jos pakilo į dangų ir nuplasnojo, ar skaudžiai įgriuvo į duobę, tetulė Fate nematė. Ji kaip visuomet kažkur dingo. Tikriausiai sumanė pabėgioti. Porą ratų apie Uždraustąjį Mišką kiekvieną rytą ir antsvoriu niekada nesiskųsi...
  Beje, duobėje matėsi tunelio anga.

*

Neprisijungęs Rosa Fabes

  • VI kursas
  • *
  • 190
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #33 Prieš 14 metus »
- Sam nusišneka nesąmones. - piktai atsakė Rosa.
Jos akyse atsirado šviesa. Pagaliau. Juk nusibodo ta tamsa. Nusibodo stovėti ir gauti antausius. Tik pašviečius saulei Rosa pamatė beveik kruviną Samanthos veidą.
- Žinai man bjaurus tavo veidas - romiai atsakė - Bet.. Tergeo. Matosi kad iš laimės nemoki net burtų. - atrėžė.
Pagaliau Samanthos veidas pilnai matosi. Burtai išsiurbė kraują. Tačiau jos akyse buvo matoma pyksčio. Tačiau ji kai ką prisiminė:
- Gal einam į koridorius laiptai po galais? Juk ten turėjom būt prieš kelias minutes. - šaltai paklausė. Net nesulaukusi atsakymo Rosa dingo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Rosa Kaia Koul »

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #34 Prieš 14 metus »
- Nai nai nai, nusto čia nesamones kliedėt - burzgėjo Samanta kaip koks traktorius.
Samanta klastingai pasižiūrėjo į Rosą. Mergina blykstelėjo akimis lyg žaibais ir griebė savo lazdelę iš rankų.
-   Nors nelabai noriu sutikti su tavimi, bet tu teisi. Dingstam. Išsiaiškinsim viską ten – klastuolė mirktelėjo viena akimi grifei lyg norėdama pasakyti: „Ate paukštuk, susitiksime ten“.
Mergina pasileido bėgti. Ji bėgo taip greitai, kad mažas Sam kūnelis pamažu virto kruopelyte pilies fone ir ji dingo. Paskendo tamsiame pilies fone...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Gabriela van Leeuwen

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #35 Prieš 13 metus »

   Gabriela atėjo čia nes mergaičių plotą užėmė kažkokie durniai. Niekada ten normaliai nepabūni. Ateina neišprusę berniukai. Nevalos...Kvaili nevaaalos pagalvojo Gabriela pamušdama koja akmenėlį. Jeigu jie žinotų ką ji galvoja... vistiek nesužinos! Gabriela vaikštinėjo,vaikštinėjo o jos ausyse skambėjo ,deja žiobarų lyg tais „Mprr“. Nu sakykim kažkoks groutuvėėėlis.
-   Groutuvėėėlis! Aš tave dievinu – nusijuokė  piktdžiugiai išklausydama kažkokią dainą. Visur meilės melodramos susiraukė išklausydama meilės dainelę. Jos tėvas turtingas nupirko dukrelei žiobarų daikčiuką. Nors dvynukės spiegė kad joms negalima tėvas vistiek joms nupirko po meškiną.
Gabriela susiraukusi išėmė iš ausų ausinukus ir sviedė į kraštą miško :
- Viiiiisuurrr kvailoooos melooodramooos!!!!!! – suklykė mergaitė kai jai ausyne pasigirdo testralių inkštimo garsas. – Nejau žiobareėlių kvailiai nemoka normalių dainų sukurt???
Kad nusiramintų ji pasiėmė savo sąsiuvinio iškamšą ir pradėjo rimuoti. Atsisėdus ant akmenėlio pradėjo rimuoti :
                 Stovi bernai šalia mergų,
                 Oj,oj kaip negražu!
                 Merginos susiriesdamos
                 Bliauna tarp bernų.
Po kūrimo ji pasijuto geriau. Jai visada patikdavo rimuoti. Tėvai vertindavo mergaitės talentą. Jei pamatysiu berną.. Apsimainysiu gražia mergele. nusišypsojo.

*

Victory Verz

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #36 Prieš 13 metus »
Po kojomis vis čežėjo lapai ir šakos. Vic ir Ros tyliai įsliūkino į pamiškę.
Pamiškėje pasirodė dailus medžių puslankis juosiantis šiurpoką vietovę. Vėjas stūgavo joms į veidą.
-Jau geriau būtumėm čia nėjusios,- Sumurmėjo Vic
Ros nieko nesakė tik žiūrėjo į vieną tašką.
Medžiai sušlamėjo. Tikriausiai klastuolė.
- Labas. -Išlemeno Vic nepažįstamam pavidalui.
Ji žengė lėtą žingsnį artyn kaip iš siaubo komedijos. Lapai traškėjo po kojomis. Šaltas vėjas vėl pripūtė miglos į akis. Vic girdėjo žingsnius kurie artėjo. Pamenu kerus kokius naudojo brolis. Pamąstė ji. Pabandysiu patikrinti ar jie veikia. Jie parodytų ar netoliese yra žmogus.
-Homenum revello,- ištarė
Keistai ramu, tikriausiai kas buvo arti, nuėjo... Ji vėl išgirdo kažką staigiai artinantis.
-Homenum revello!-Pakartojo
Lazdelė pasisuko rodydama kryptį. Ros nusisukusi vis dar stebėjo medžius.
-Sveiki? Ar čia kas nors yra?- Ir Vic sustojo kaip įbesta ir žiūrėjo į tą pusę kur lazdelė buvo pasisukusi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Victory Verz »

*

Gabriela van Leeuwen

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #37 Prieš 13 metus »
Gabriela stebėjo kaip prie jos artėjo dvi figūros. Nuostabu.. Ką ir besakyti. ji piktdžiugiai mestelėjo keistą pozą ir dingo..
Štai kodėl Victory jos nepamatė. Tik riktelėjo „Labas“ ir pradėjo dėlioti sraiges ką čia klastuolei metus.. Tupėdama po tankia egle ji žiūrėjo kaip dvi grifės beprasmiškai ieško. Jos. Ant žolės matėsi Gabrielos juodraštis. Šūdas! Jeigu pamatyys? kramtė lūpą.
-   Na gerai. – išlindo klastuolė iš tankumyno. Po egle – Ką. Jūs. Čia. Veikiat?! Sekat mane? Norit lopšinės? Šekit ! – nusijuokė.
Rimts ką jos čia veikia? paklausė savęs Gabriela. Kadangi jos tėvų dvare nevaikščiodavo vaikėzai jai tiesiog buvo staigmena. Dažniausiai likdavus viena, Gabriela rašė eilėraščius, dabojo sesutes.
- Nagi, nagi , aiškinkitės – bambėjo.

*

Victory Verz

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #38 Prieš 13 metus »
Vic akimirką suprato, kad išsisukt nepavyks, bet jeigu pasitelktų pagalbon melą kažkas išeitų.
Vėjas katik priminė, kad tuoj leisis saulė ir reikės grįžti į mokyklą. Vic skubėjo galvoti ką čia pasakius.
-Um... Am... aš tai yra mes...vaikščiojom ir užsinorėjom užeiti pasižiūrėti kaip aukštai užaugo medžiai,- kaltai pasakė Vic. Oj, velnias! Kvailai pasakiau. Koks sveiko proto žmogus eitų ir žiūrėtų kaip aukštai užaugo medžiai, nebent išprusęs žiobaras gamtosaugininkas pametęs protą dėl medžių.Bet kurių galų jai eiti į mišką?
-O leisk paklausti ką čia veiki tu?- garsiai paklausė. Įdomu sužinoti kam klastuolei eiti į Uždraustojo miško pamiškę. Vic pradėjo koją kalenti į žemę belaukdama atsakymo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 13 metus sukūrė Victory Verz »

*

Gabriela van Leeuwen

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #39 Prieš 13 metus »
Gabriela stebėjosi grifiūkštės drąsa. Ne kiekvienas taip lenda prie klastuolių. Gal jos prisidirbti nori??
-   Ahą... Pasivaikščioti mat... Ryte pasivaikščioti.. Tetrūksta princo ir žaliosios varlės... – nusijuokė. 
Gabriela staiga kažko sumišo. Prisiminė : Jos „Mprr“! Ji vis nesupratus pradėjo raukytis be mužykos.. Žiobariškos dainos skambėjo galvoj , o dabar ji stovi prieš grifą. Jai reikėjo mėsos. MĖSOS! Po velnių duokit jai mėsą...
Pavargusios akys klaidžiojo belenkur. Keista , nes grifai nežiūri kaip išaugo medžiai. Tuomet Vica paklausė ką ji čia veikia :
- Klausausi medžių ošimo. – Tuomet jos akys vis labiau klaidžiojo ir vis užuodė grifės kvapo – Duok mėsos ! – suriko mergaitė be džiaugsmo.

(Nepyk Vica nes turėjau palikt kompą :D )

*

Victory Verz

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #40 Prieš 13 metus »
Mėsos...Kas tiem klastuoliam užeina...Drąskosi kaip vilkolakiai ir ėda kaip vilkolakiai.
-Besaikiai jūs!-Vic šaukė taip garsiai, kad net susigėdo bežiūrėdama į mėsos trokštantį Gabrielos veidą. Medžių ošimas.. gerai sumanyta. Vi galvojo ką čia susukus. Jos mintys drąskėsi su mintimis besipešdamos kurią pasirinks Vic. Jokie saulės spinduliai neapšvies jos minčių. Sunku atkirsti klastuoliams. Vėjas papūtė žolę ir vis dirgino Vi odą, kuri ir taip sausa.  Vėl pasruvo minčių lavinos užliedamos visą kas gyvą viduje.
- Mėsos? Eik papjauk kokį briedžioką, bet tavęs už tai nepagirtų, na, bet koks man skirtumas. Čia juk laksto daug didelių vorų, skraido paukščiai, o gal nori vienaragio kraujo? Vi stebėjosi savo įžulumu, buvo negera tai paskius. Vi veidas pasikeitė ir sušvelnėjo:
-Arba eik į didžiają salę normaliai pavalgyti.-Šyptelėjo. Vi krūptelėjo nuo dar kartą papūtusio vėjukščio ir pasileido link pilies.


*

Gabriela van Leeuwen

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #41 Prieš 13 metus »
-   Kur tu dabar skubi ,perekšle?Gal prisiminei , kad tavo tėvai nužudyti? – nukikeno. Vėliau pamačiusi, kad jos „Mprr“ guli po egle,numesta Gabrielos. Sulūžęs grotuolis uodė kvapą kurį išgavo grifė. Matyt „ pagadino orą“ grifė prieš išeidama. Tačiau pastebėjus , kad jai nuėjus Victory iš vis dingo. Nebesigirdėjosi , kad jai nuėjus jokio garso , šnokštimo.
-   O.O.O. – nustebo Gabriela – Negi aš prieš ją burtus panaudojau?? Ne. Negali būti... – atsitupė ant kelių ir pradėjo verkšlenti.
Kas bus jeigu tėvas sužinos , kad jo duktė , žudikė?Huh... Gabriela kam tu su ja prasidėjai??? Gabriela stengėsi nuvyti mintis , kad tėvas ir mama sužinoję , kad jų duktė , metamofmagė ŽUDIKĖ???
- Viskas pasiduodu. Einu į Požemius... – tarė mergaitė susigraudinus..

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #42 Prieš 13 metus »
Klastuolė vaikštinėjo vienui viena. Buvo diena, mažai debesuota. Nors vienas kitas debesėlis uždengdavo saulę, tačiau tai tik padėdavo nors kiek atsigauti nuo pakankamai kaitrios saulės, kuri spigino ne ką prasčiau negu Sacharos dykumoje.
Pamiškė. Aplinkui šviesu, tik pažvelgus į mišką, darosi kraupu. Paslaptingos, pavojingos mirties džiunglės lyg ir tykote tykoja kažkas pavojingo. Mergina susirado nors kiek mielesnę vietelę ir išsitraukė lazdelę. Ji keiksnojo save, kad taip apsileido ir praleido mirtinai daug pamokų. Tačiau toks gyvenimas, kad už visa, kas mums atsitinka gera, reikia sumokėti velniškai daug. Todėl dabar Samanta turi lieti kruviną prakaitą, nes antriems metams tame pačiame kurse nenori likti. Nors niekas to dar garsiai neminėjo, tačiau ji nujaučia, kad taip gali įvykti.
Štai kaip žūva talentas. Kai tinginystė užgožia darbą, žmogus paisdaro nebevertas nei vieno surūdijusio cento. Nors Samanta buvo talentinga burtininkė, visa tai kaip mat virsdavo visišku nuliu, kada ją valdydavo demonas, vadinamas Ponu Tinginiu. Visas tas nusimuilinimas iš pamokų, simuliavimas, lyg kažkoks užkeikimas žudo merginos talentą.
Klastuolė vis tebeturėjo lazdelę rankoje. Kiek prisimerkusi ji žiūrėjo į medį, esantį netoliese. Ji nukreipė lazdelę medžio link.
- Soncini! - sušuko Samanta ir grakščiai it plunksną rankoje laikydama, mostelėjo lazdele.
Pasirodė oranžinė migla, kol pagaliau pradėjo ryškėti kažkokio keisto gyvūno situetas. Dūmams visiškai išgaravus pasirodė lūšis. Mažos ausytės, kurių galiukuose puikavosi sutankėję plaukeliai, atrodė kaip mažytė puokštė lūšies ausyse. Geltonos akys grėsmingai žiūrėjo į merginą ir vos vos praverta burna... Lūšis dusliai kvėpavo, bandė gaudyti orą. Viskas grėsmingumas kaip mat išgaravo ir padarėlis sumanė pažaisti. Neramiai vaikščiodamas iš vienos vietos, į kitą lūšis ir vis dairydamasi į šeimininkę.
- Nagi nagi... stoviu pamiškėje su lūšimi... - burbėjo Samanta.
Ji vis galvojo, kokią užduotį būtų galima duoti lūšiai, kad išmokti valdyti padarą. Galiausiai ji pasižiūrėjo į medį. Viršūnėje buvo kažkokio paukščio lizdas. Klastuolė tik šyptelėjo sau patenkinta ir žybtelėjo žaliomis akimis lūšiai.
- Lipk į medį ir išardyk tą lizdą. - įsakmiai pasakė Sam.
Lūšis tingiai vilkdama uodegą žvilgtelėjo į medžio viršūnę ir atsispyrusi užpakalinėmis kojomis į žemę užšoko ant pirmosios, gana storos medžio šakos. Po to lūšis pakreipė galvą ir smalsiai žiūrėjo į viršų. Ropšdamasi ta pačia šaka aukštyn, lūšis nagais įsikibo į medžio žievę ir vėl atsispyrė užpakalinėmis kojomis. Ji užšoko ant daug plonesnės šakos. Pastaroji tik pradėjo siūbuoti ir atrodė, kad tuoj nebeišlaikys gyvūno svorio. Galiausiai viskas buvo tvarkoje, ir lūšis letena pradėjo siekti lizdo.
Lūšis nagais užkliudė vieną lizdo kraštelį ir šis pajudėjo iš vietos. Užkliudžius antrą kartą, lizdas jau balansavo tarp kritimo ribos. Trinktelint trečią kartą, lizdas kaip akmenukas nukrito ant žemės. Lūšis greitai išsiropštė iš medžio atsistojo prie lizdo ir klausiamai žiūrėjo į Samantą, gelntono gintaro akimis.
- Gerai, gali valgyti tuos kiaušinius... - nutęsė Samanta subedusi savo žalias akis į lūšį.
Gyvūnas pasiėmė vieną iš penkių kiaušinių ir tvirtai suspaudė tarp savo aštrių dantų. Šiek tiek stipriau spustelėjo ir visas kiaušinis su lukštais išsitaškė burnoje. Lūšis tik nusipurtė ir antrą kiaušinį tik prakando. Godžiai gerdama kiaušinio turinį, lūšis vis akimis stebėjo klastuolę, kuri vis atrodė nepatikima. Pabaigusi valgyti visus kiaušinius, lūšis vėl klausiamai pasižiūrėjo į Samantą, lyg laukdama naujų įsakymų.
- Sėst - įsakmiai pasakė mergina.
Lūšis kaip mat atsisėdo ir suriaumojo savo lūšišku balseliu.
- Prie kojos - tarė klastuolė.
Gyvūnas atsistojo paėjo kelis žingsnius iki merginos ir atsisėdo prie pat kojos vėl įsmeigdama savo geltonas akis į Samantą. Klastuolei nepatiko, kad gyvūnas taip keistai žiūri į ją. Ji stengėsi kuo mažiau žiūrėti padarui į akis, kad netyčia nesukeltų kokio nors agresijos priepuolio. Juk vargu, ar kas nors ją rastų šioje Dievo pamirštoje vietoje.
- Manau, kad dabar eisime gąsdinti kitų. Paskui mane - pasakė klastuolė lūšiai.
Gyvūnas iš karto atsistojo ir sekė paskui Samantą. Gyvūnas ir šeimininkė vis labiau tolo nuo vienos iš kraupiausių vietų visame Hoge - pamiškės. Galiausiai jų siluetai vis mažėjo ir du greta einantys padarėliai dingo kažkur už horizonto...
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.

*

Vanille Brooks

Ats: Pamiškė
« Atsakymas #43 Prieš 13 metus »
Vanilė pagaliau nusprendusi apvaikščioti visą pilies teritoriją pasileido link Uždraustojo miško. Į miško gilumą nutarė neiti- Tėvai ko gera užmuštų sužinoję. O ir mokytojai neleidžia eit... Et... Gaila. Paėjus dar kokį šimtą metrų Vanilės akys užmatė pirmuosius medžius ir krūmokšnius. Norėdama pamatyti tolimesnius medžius varniukė priėjo atrėliau, bet nieko gero nepasiekė. Joks saulės spindulėlis neprasiverždavo pro klastings medžių šakų ir lapų pinkles. Praradusi viltį daugiau ką nors išvysti Vanilė trespeno toliau, jautė tarsi ją kažkas stebi. Kai tik sušlamėjo lapelis ir šakelė Varnė pašoko lyg nuplikyta. Net jeigu ir leistų į tą mišką eit, kaip gyva ten kojos nekelčiau... Vanilė pažvelgė ton pusėn kur išgirdo šlamant ir neteko amo. Juodi vyzdai auksiniame fone žiūrėjo į mergaitę ir po kelių akimirkų dingo. Šakos toje vietoje kraupiai trakštelėjo ir Vanilė pamatė kažkokį pavidalą skuodžiantį į miško tankmę.
- AAAAaaaa!!!
Mergaitė nedrįsdama net atsigręžti pasileido link pilies. Daugiau- Niekada- Niekada- Ten- Neisiu. Atsidūrusi tolėliau varnė dar ilgai tirtėjo ir jos cemento spalvos akis nedrįso pažvelgti miškan.

*

Neprisijungęs Zwei Eberhardt

  • VI kursas
  • *
  • 268
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • No comments
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #44 Prieš 13 metus »
Dar viena bemiegė naktis... Kam slampinėti mokyklos koridoriais, jeigu nepričiuptas gali slampinėti lauke. Dėl to mergina nemėgo vaikščioti po mokyklą, o tyliai kaip vieniša katė sėlino nugludintais, bet dar žaliais Hogvartso laukais. Vis viliote viliojo miškas su savo pavojais. Vien pagalvojus apie kokį baisų padaradą plaukeliai pasišiaušia ant viso kūno, širdis pradeda plakti stipriau ir pagaliau jauti, kad krauju jau bėga adrenalinas, kuris pagavęs įsupa į beprotybę. Kodėl beprotybę? Juk adrenas kaip narkotikas - verčia daryti kvailiausius dalykus: šauti iš šautuvo vamzdžio, šokti nuo skardžio, skristi ir visu greičiu trenktis į sieną. Kažkokia beprotybė...
Balta Samantos oda švietė mėnulio šviesoje. Mergina atrodė visa suglebusi, visai neklastuoliška. Net eisena buvo tokia: kojos nestabilios, vos vos linko per kelius, blauzdos vis kažko tūkčiojo. Ne nuo šalčio ar baimės, bet nuo kažko kito. Klastuolė išsitraukė spyglį iš kojos, kurio smaigalyje puikavoji jos kraujas ir kažkoks lipšnus skystis.
Kartkartėmis atrodė, kad tas lašas ant smailaus spylio galiuko juokiasi iš vos. Vis kvatojasi, kad nieko nėra šalia, kad niekas negali apsaugoti šitos pagautos būtybės. Juk čia buvo prakeikti spąstai... kažkas mane seka. O siaube, kažkas man paspendė spąstus. Žino, kad vaikštinėju naktimis. Galbūt tiesiog norėjo sužinoti, kas aš per viena ir kodėl čia slampinėju naktimis... Tačiau šitie nuodai? Ar jie mirtini?
Samantos blauzda vis dar trūkčiojo. Matyt šie nuodai išvaro iš rikiuotės raumenų darbą, todėl jie nevalingai trūkčioja. O dieve... ŠIRDIS Sam suklupo ant žemės pagalvojosi vien, kad širdį, vieną iš pačių svarbiausių raumenų, gali išmušti iš rykiuotės. Kas tada? Skausminga ir lėta mirtis, kai kiekvienas širdies dūžis vis kitoks, kai kraujas nuo nepastovių dūžių užstringa atokiausiose vietose, nuo ploniausių kapiliarų iki pat širdes - kraujas negrįžta į ją. O dar baisiau, jeigu širdies dūžiai darysis vis silpnesi... Pamažu pradės šalti pirštų galiukai, delnai pėdos, kol galiausiai mus varantis motoriukas visai užgęs.
Pasiduoti panikai dabar buvo nemetas. Tačiau ką daryti, kai nėra jokios išeities iš tokios idiotiškos sitacijos. Kai pakliuvai į bėdą ir tau belieka tik nusibaigti. Galbūt jos kūną ras koks pirmakursis, tačiau jau nebe tokiį kaip anksčiau. Galbūt jau aptaškytą žemėm nuo lietaus arba perkepintą saulėj. O dar baisiau, jeigu sudrąskytą kokio nors žvėries. Tačiau jeigu jos kūno niekas nerastų... Juk tada jos menkame kūnelyje pasidarytų puotą kirmėliukai lendantys visur kur tik įmanima: į nosį, ausis, pamažu  graužtų jos švelnią, bet jau šaltą odą, gyvnetų jos aksominiuose plaukuose ir rengtų didžią šventę - maisto juk netrūksta.
Bet Samanta gaudė kiekvieną oro dalelę, kuri leido kvėpuoti. Kiek įsistebėjusi į nedidelį dygliuką Samanta negalėjo patikėti savo akimis. Ant jo buvo tik miręs geltonas šliužas. Galiausiai Sam suprato, kad jos koją sutraukė paprastas mėšlungis.
Klastuolė net neįtarė, kokią kvailą situaciją sukūrė vien leidus baimei prasiskverbti į jos mintis ir pamažu imti valdyti jos protą. Taip, tai buvo adrenalinas, kai bijai, kai panikuoji, kai širdis spurda kaip pašėlusi vis kėsindamasi pabėgti nuo savininko....
- Prakeikta naktis - suburbėjo Samanta taip tyliai, kad tik ji pati vos išgirdo savo drebandy ir pamėklišką balsą.
Visko bijote kaip mirtingi, visko trokštate kaip nemirtingi. (Seneka)2010.10.30. Tik šiandien supratau kokie mes, broliai lietuviai, menininkai - turime meno gyslelę kapų daržininkystei.