0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Aurora Gler

  • II kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1335 Prieš 3 metus »
Aurorai pasirodė, jog Adelė visai susidomėjo jos augintine ir Gler liko patenkinta. Grifė nebuvo nei "šunų žmogus", nei "kačių žmogus". Ji begalo mylėjo ir kates ir šunis. Katės jai suteikdavo daug ramybės ir palaimos su savo flegmatišku judėjimu ir bendravimu, o šunys tuo tarpu leisdavo jai jausti mylimai, saugiai ir suteikdavo jai patikimą aplinką. Aurora mylėjo visus gyvūnus ir niekada neišskyrė koks gyvūnas jos mėgstamiausias.
Besišnekučiuojant užplaukė didelis juodas debesis. Lietus!- gan nudžiugusi pagalvojo mergina, bet po valandėlės susiprato, kad esanti ne viena ir Adelei lietus tikriausiai nekelia tiek džiaugsmo kiek jai, o ir judviejų gyvūnėliai nenorės sušlapti. Tempiama Adelės Aurora pašoko iš vietos ir greitai spėjusi pagriebti Betą, pasileido link pilies. Na, o ji tikrai nenori sušlapti...,- dar pagalvojo grifiukė. Aurorai lietus buvo kažkas ypatingo ir ji galėjo kiaurą dieną, pliaupiant lietui, gulėti ant žolės ir gaudyti šaltus vandens lašelius. Bet tiesą sakant, kartais lietus Aurorą baugindavo ir nuo jo nuotaika, dar labiau subliukšdavo. Kartais lietus primindavo jai kokia vieniša ji yra ir koks didelis pasaulis. Tokiomis dienomis tenorėdavosi visą dieną sėdėti ir nieko neveikti. Kartais ji piešdavo, tapydavo, skaitydavo arba mirkydama plunksną į rašalą - rašydavo. Dar kartais ji tiesiog sėdėdavo Betą užsikėlusi ant kelių, Naidai sėdint šalia ir žiūrėdavo pro langą į niūrų, tamsų pasaulį ir svajodavo apie neįmanomus dalykus.
Auroros gilias mintis nutraukė garsus durų trenksmas ir apsidairiusi ji suprato, kad jos jau pilyje. Ji atsargiai nuleido katytę ant grindinio ir dar kartą apsidairiusi įsitikino, kad Naida ir Adelė su kačiuku šalia. Beeinant link pilies lietus jas užklupo ir nespėjus įžengti į mokyklą, jos buvo permirkusios ir sušalusios.
- Aš turiu persirengti, susitinkame už valandos ketvirto aukšto koridoriuje?- šyptelėjusi Adelei paklausė Gler. Ji Naidai paplekšnojo per krūtinę ir apsisukusi nukurnėjo link mergaičių miegamojo. Naida su Beta lėkė iš paskos, vos ją pasivydamos.

((Tęsinys čia: http://interaktyvus.hogvartsas.lt/index.php?topic=187.330 ))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Aurora Gler »

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1336 Prieš 2 metus »
  Tūnoti pilyje mergaitė visiškai netroško. Niekados. Žinojo, kad yra gamtos vaikas ir daug mieliau būtų slampinėjusi uždraustojo miško pamiške, stebėdama kerintį horizontą ir bendravusi su Ailanu. Šiam irgi patiko gamta, kadangi Hogvartse išskleisti savo metrą siekiančius sparnus buvo sunkoka, ypač kai koridoriuose visad spraudėsi vaikai nesugebėdami apsispręsti, kurion pusėm sukti jie norėjo tą akimirką. Ir dėl marso sakalo Arletė šiandien išlindo laukan apsidairyti, jos šviesius plaukus taršė žvarbokas rudeninis vėjelis ir pirmakursė džiaugėsi tuo, kad sumanė užsivilkti melsvą megztuką. Nors šis mergaitei buvo kiek per didelis ir priminė suknelę, žalsvų akučių savininkę nebūtų jo iškeitusi į nieką kitą. Juk šis megztinis buvo mamos, tik panelė jį pasiskolino, kad šis primintų Anyą, kurios spėjo pasiilgti pirmosiomis mokslo metų dienomis.
  - O tu nori namo? - nedrąsi mintis lyg ir nuskrido paukščio, patogiai įsitaisiusio ant mergaitės dešinio peties, link, o vienuolikmetė tik nuoširdžiai šyptelėjo pastebėjusi susirūpinimo kupiną žvilgsnį link jos.
  - Man visur gerai..
  - Negalėjai pasakyti kažko pozityvesnio ir paguodžiančio?
  - Na, jei šiandien gausiu daugiau skanėstų nei įprastai, galėsiu apmąstyti geresnį atsakymą, - šviesiaplaukė pajuto, kaip Ailanas nuskriejo kažkur tolyn, tad ši tik nusekė paukštį savo žalsvomis akutėmis, galiausiai įsitikinusi, kad šis jos tikrai nematys lėtu, tačiau grakščiu žingsniu vaikščiojo palei ežero pakrantę kartais liūdnai vyptelėdama žuvytėms, kurios ramiai ir palengva plaukiojo visai šalia.

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1337 Prieš 2 metus »
Štai ir nauja diena kaip bebūtų keista šį kartą Luna ne bibliotekoje ,bet vis vien rankoje laikė knygą. O kitoje savo šuns Rubės pavadėlį  Na
 galų gale ,juk galiu paskaityti ir lauke ir išvesti savo Taksę  ,juk geras oras ir be to čia labai gražu ir galiu rasti dragų.
Evanns nusišypsojo pati sau. Dar kelias minutes švilpė tiesiog ėjo ir galvojo tuo pačiu ieškojo kur atsisėsti paskaityti. Vis tik džiaugiuosi čia išėjusi reikėtų dažniau tarp kitko. Dar po kelių minučių galvojimo Luna pakėlė galvą aukštyn į dangų ,o Rubė sulojo. Ten pamatė nežinia kieno skrendantį paukštį. Luna skubiai išsitraukė savo burtų lazdelę. Aišku jo nežudysiu ir todėl ,kad negalima ir todėl ,kad esu tam per silpna ,bet vis tik ,o jeigu jis agresyvus? Ir vis tik būtų ne blogai surasti šito padaro šeimininką ar šeimininkę kas tai bebūtų nesvarbu. Ir štai po kiek laiko Evanns pamato vienintelę mergaitę vaikštančią pakrante. Po kiek laiko antrakursė prie jos pribėgo. Na ir ką man jai pasakyti? Nuo ko pradėti? Po šiokio tokio tylėjimo Luna ištarė:-
Sveika, aš Luna....Luna Evanns iš švilpynės ,o tu?.- Dar kiek patylėjusi tarė:-
Aš tik norėjau paklausti ar tas skraidantis paukštis tavo?
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1338 Prieš 2 metus »
  Slankioti palei ežero pakrantę varniukei patiko. Viskas šioje vietoje priminė harmoniją, lengvą ir įprastą Arletės gyvenimą, ramybę. Paprastus, tačiau mergaitei reikšmingus dalykus. Dauguma su šia pirmakurse bendraujančių žmonių tai jau suprato, tačiau ar Russell tai suvokė pati..
  - Labas! Aš Arletė, pirmakursė varnė, - džiaugsmingu, pakyliu tonu prisistatė ir šiltai, bei nuoširdžiai šyptelėjo šviesiaplaukei mergaitei stovinčiai prieš ją. Nuo jos sklindanti maloni energija nuramino varniukę ir ši jautėsi užtikrintai. Juk toks draugiškas žmogus jai negalėjo padaryti nieko blogo.
  - Taip. Tai Ailanas, - tarstelėjo ir pažvelgė aukštyn į dangaus žydrynę. Paukštis išgirdęs savo vardą atplasnojo arčiau Russell ir mandagiai linktelėjo galvą Lunai. Žalsvų akučių savininkė žvilgsniu švilpiukei stengėsi parodyti, kad gyvūnėlis tikrai jos nenuskriaus, tačiau suprato, kad mergaitė vis tiek galėjo jo šiek tiek baimintis.
  - Nu, jau mane apkalbinėjat?
  - Žinai, kad aš negalėčiau, - šypsena nė nepaliko vienuolikmetės veido, tačiau pirmakursę užplūdo šiluma. Ak, kaip ji mėgo savo augintinį, su kuriuo praleido didžiąją laiko dalį šioje burtų ir kerėjimo mokykloje, tačiau norėdama nesukelti streso šalimais esančiai mokinukei mintyse paprašė, kad Ailanas nuskristų apsižvalgyti, paliktų paneles vienas.
  - Tau nereikia jo bijoti..

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1339 Prieš 2 metus »
Luna dar vis ne galėjo nuleisti akių nuo to prakeikto paukščio ir vis dar laikė savo Burtų lazdelę pakelta tik šiek tiek žemiau, kad to nematytų Arletė. Na ir kodėl aš jo tiesiog nenudėjau kai šitas paukštiena ten skraidė? Nors greičiausiai aš to padaryti nesugebėčiau, o be to dėl šito greičiausiai sėsčiau į Azkabaną taigi nemanau, kad tai labai gera mintis. Evans pabandė nusišypsoti ir apsimesti nebijanti Alano. Po kiek laiko Luna ištarė :
-Iš kur gali žinoti, kad jis man nieko nė padarys? Tau jis nieko nedaro, nes esi jo šeimininkė, o klausimas ką jis gali padaryti visai nepažįstamiems žmonėms. - Luna nutilo ji visai ne norėjo skaudinti nei Arletės nei jos paukščio, tačiau tiesa pasakyti turėjo.
- Kaip tu iš vis gali laikyti tokį gyvūną negi nenorėtumėte kokios pelėdos, šuns, katės ar galų gale rūpužes, juk jeigu turėtum šituos niekas nebijotų. - Luna šiptelejo ir laukė ką jai atsakys Arletė.
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1340 Prieš 2 metus »
  Arletė primerkė savo žalsvas akutes, kadangi saulės spindulėliai švietė tiesiai į jas. Manė, kad taip galės puikiai pamatyti Švilpynės koledžo atstovę, suprasti, ką ji nori pasakyti. Burtininkė troško pabendrauti su mokinuke, draugystės su burtininkais anglei ėmė trūkti. Žinoma, bendravimas su marso sakalu taip pat buvo nuostabus, tačiau kalbėtis mintimis vien tik su juo darėsi nuobodoka.
  Ir, regis, mergaitei tai pavyko. Ji iš tikro suvokė ką jai sako Luna, nors žodžiai ir nebuvo labai malonūs. Deja, Arletė jau žinojo, kad ne kiekvienas grifas, švilpis, varnas ar klastuolis buvo labai draugiškas, tad teko su tuo susitaikyti. Nors vienuolikmetė to, kaip ir nenorėjo..
  - Na, jis jau dabar tau nieko nepadarė, - nusijuokė nenuleisdama savo blankių bei žalsvų akučių nuo Evanns. - Ir nieko nepadarytų. Ailanas geras paukštis, aš su juo bendrauju mintimis, jį pažįstu.. Taip pat jis negalėtų nieko tau padaryti, na nebent nusileistų ant dešiniojo peties, o tai tik išgąsdintų, - nuoširdžiai šyptelėjo pasakiusi viską, ką norėjo dvylikametei.
  Net pati nustebo savo pasakytais teiginiais. Keista, tačiau Arletė buvo jautri, retkarčiais bijodavo kiekvienos smulkmenos, o dabar drąsino už save vyresnę panelę. Ne, nesijautė viršesnė už ją, jaunajai Russell tai netgi buvo nuoširdžiai smagu.
  - Yra daug žmonių, kurie bijo ar katės, ar šuns, ar tos pačios papūgos. Turiu omenyje tai, kad kiekvieno žmogaus baimės skirtingos, - tarstelėjo šviesiaplaukė ir nežymiai atsiduso. - Ar pati turi kokį augintinį? - paklausė norėdama pokalbio temą pakeisti į ką nors linksmesnio. Koks vaikas norėtų kalbėtis filosofinėmis temomis su bendraamže, kai stūksojo lauke, kuriame mielai būtų pažaidęs slėpynes ar kokį kitą linksmą žaidimą, kuris visad praskaidrindavo nuotaiką?..
  Mergaitė nieko nelaukusi ištiesė rankoje laikytą pledą ant žalios, gyvybingai atrodančios žolės, kuri dar buvo padengta menku rasos sluoksniu ir patogiai įsitaisė ant jo, savo žvilgsniu parodydama, kad tą patį galėjo padaryti ir Luna.

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1341 Prieš 2 metus »
Luna dar vis stovėjo ir žiūrėjo į Arlete galvodama kas dabar bus. Evanns buvo šimtu procentų įsitikinusi, kad mergaitė iš Varno nago nenorės su ja draugauti ypač po to ką ji pasakė paprastai Luna ne sakydavo to ką mano tiesiai į akis, bet argi ji kalta, kad bijojo to paukščio? Švilpė jau ketino eiti, tačiau tą minutę ji gavo atsakymą iš Arletės ir Evanns suprato, kad Arletė teisi Alanas jai nieko nepadarė, bet galėjo . Ir iš kur ta Arletė gali žinoti, kad jis man tikrai nieko nepadarytų? O jei ir nusileistų ant peties ką man reikėtų daryti su visiškai svetimu man paukščių. Luna atsiduso nieko nesakė, nes ne norėjo, kad Arletė galutinai supyktų. Galų gale išklausiusi viską ką pasakė Varniukė ištarė :
- Atsiprašau, atleisk tikrai nenorėjau skaudinti ir tu teisi, bet aš tikrai jo bijau. - Evanns šyptelėjo ir tęsė kalbą - Ir taip turiu net gi du gyvūnus pelėda Avą ir Šunį Rubę kurią man padovanojo mano pusseserytė Jessica. - Luna nusijuokė. Po kiek laiko Arletė išskleidė pledą ir atsisėdo Luna žinomą padarė tą patį  ir ištarė :
- Labai ačiū tikrai nelabai malonu taip stovėti tiesa sakant,o kaip tu susikalbėti su tuo paukščiu mintimis? Gal tu netgi moki jas skaityti?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Luna Evanns »
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1342 Prieš 2 metus »
  Gaila, nesumąstė nugvelbti kokio nors keksiuko ar sausainio nuo pusryčių stalo, galvojo, kad ne ji vienintelė šiuo metu buvo išalkusi, na, o jei tai ir nebuvo tiesa, šiek tiek gailėjosi, kad sugebėjo praleisti gardžius pietus, kurių laukdavo kiekvieną dieną, tačiau taip pat mintijo, kad vienus pietus laisvai galėjo iškeisti į draugystę su šia švilpiuke, juk draugų per pirmuosius metus susirasti Arletė vis dar nesugebėjo, kas šiai mergaitė buvo šiek tiek skaudu, ypač, stebint draugų grupeles, kurios kiekvieną dieną šnekučiavosi bei užsiėmė kitomis, Russell nežinomomis, veiklomis.
  - Galėtum kada nors atsivesti savo šuniuką bei pelėdą, aš labai norėčiau juos pamatyti, tikiu, kad jie draugiški, kaip ir tu pati, - pasakė ir šyptelėjo.
  Nukreipė žalsvas akutes į dangų - Ailanas skraidžiojo padange, tolumoje matėsi ir kitų mokinių paukščių, tačiau, kažkodėl, marso sakalas prie jų nesiartino, net neskrido kažkur arčiau, nei per metrą. Tai glumino šviesiaplaukę, tačiau negi ji galėjo patarti savajam augintiniui susirasti bendraminčių, kai pati nesugebėjo padaryti to paties?..
  - Hm.. Na, tai sunkoka paaiškinti, - nejaukiai nusijuokė mąstydama ką turėjo pasakyti antrakursei. - Man jį nupirko mama, kurios labai pasiilgau..- liūdnai vyptelėjo panerdama į prisiminimus, kiekvieną vakarą drauge, pokalbius ar tiesiog kitą veiklą, kurią visad atlikdavo su Anya, tačiau nenorėdama tapti liūdnesne tik stengėsi susikoncentruoti į atsakymą, kuris galėjo būti pateiktas, kaip atsakymas į Evanns klausimą. - Jis man savo žodžius, sakinius, teiginius ir įvairiausius dalykus perduoda į mano mintis. Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kokia čia magija, tačiau šiuo metu man tai nėra svarbu. Jo balsą, kaip ir girdžiu galvoje ir galiu jam atsakyti tiek balsu, tiek mintimis. Jis jas supranta, na tikriausiai.

*

Neprisijungęs Luna Evanns

  • II kursas
  • *
  • 77
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • L+V will never be together
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1343 Prieš 2 metus »
Luna kurį laiką tiesiog tylėjo ir laukė ką gi pasakys jos naujoji draugė. Taip pat tuo tarpu stebėjo dangų ir Arletės paukštį. Ačiū dievui tas paukštis dabar ten kažkur sau skraido kuo toliau nuo mūsų ir aš galiu ramiai bendrauti su Arlete ramiai prasidėjusi savo lazdelę įšalį. Po kiek laiko Evanns šyptelėjo Arletei ir pratarė:
- O taip žinoma, būtinai kada nors jas atsivesiu.- Pratarusi šiuos žodžius švilpiukė taip pat nusišypsojo Arletei ir po kiek laiko vėl pasakė:
- Kaip šaunu,  kad tau Ailaną tau padovanojo mama! Tikriausiai jis tau ją primena? Žinai aš Avą gavau dovanų iš brolio aš labai prastai sutariu su tėvais ir kartais pagalvoju, kad  jie manęs nemėgsta jie labai norėjo, kad aš pagaliau išvažiuočiau čia tau labai pasisekė, kad gerai sutari su  mama .- Evanns atsiduso ji niekada gyvenime niekam taip atvirai nepasakojo ypač apie savo šeimą.
Sono fuori di testa, ma diverso da loro
E tu sei fuori di testa, ma diversa da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro
Siamo fuori di testa, ma diversi da loro

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1344 Prieš 2 metus »
  Kuprinėje gulėję pergamentai, įvairūs sąsiuviniai ar vadovėliai jau seniai glaudėsi tamsoje, o prieš akis išvysti troliu įvertintą namų darbą galėjo norėti tik burtininkas, kuriam jo ateitis visiškai nerūpėjo. Žalsvų akučių savininkė stengėsi nebūti tas žmogus, tad visus darbus ruošė, nors dalies jų prasmės ir nesugebėjo įžvelgti. Pavyzdžiui, transfigūracijos namų darbams ji privalėjo perskaityti visą vadovėlio skyrių. Tai mergaitei atrodė beprasmiška: ką ji pasieks skaitydama tai, ką profesorius turės paaiškinti klasėje?
  Anglė nežymiai papurtė galvą. Vienuolikmetei reikėjo grįžti iš pamokų pasaulio į karčią realybė, tik, regis, šiuo metu ji nebuvo tokia prasta. Gi pirmakursė bendravo su malonia švilpiuke ir, žinoma, tai darė mielai. Negi būtų buvusi tokia nuostabia aktore? Faktas, kad atsakymą žinojo ir pati ją šiek tiek nuvylė. Galbūt vertėjo apgalvoti prašymą mamai, kad ši galėtų ją užregistruoti į vaidinimo sugebėjimus praplečiantį būrelį? Tik, aišku, šias svajones galėjo išvaikyti vienas dalykas: negalint girdėti, jaunoji magė, ypač žiobarų pasaulyje, buvo priversta atsisakyti tokių idėjų. Leisti joms pasilikti tik kažkur giliai fantazijos žemėje ir priversti save niekuomet neprasitarti apie tokį norą. Nesinorėjo liūdinti tiek savęs, tiek mamos...
  - Nežinau ar Ailanas man primena mamą, - vos sugrįžusi į realybę prabilo, - tačiau labai jos pasiilgau, tikiuosi, kad grįšiu namo Kalėdoms, kad galėčiau visą laiką praleisti su ja, - nežymiai šyptelėjo varniukė ir toliau stengėsi suprasti ką sakė Luna, nors tai, šiuo metu, ir buvo sunkoka, kadangi būti susikoncentruoti į kažką ilgesniam laikui, kai galvoje vyravo sumaištis, buvo neįmanoma ir vyresniems už ją.
  - Aš netikiu, kad jiems tu nepatinki, - atsakė į dvylikametės teiginį, - juk esi tokia maloni bei draugiška, - perbraukė per savo šviesius plaukus ir net nepastebėjusi pradėjo vieną sruogą sukti aplink pirštą.
  Arletės šviesius plaukus taršė rudeninis vėjelis, lyg pranešdamas, kad mergaitei reikėjo skubėti pilin.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1345 Prieš 2 metus »
Juodu išėjo pro mokyklos duris ir patraukė ežero link. Pakrantė driekėsi į tolį ir prasieiti čia tikrai buvo kur. Žmonių kol kas  čia nebuvo.
Berniukui patiko vėsus ir tylus rytas. Dingas laimingas, kad pagaliau gali laisvai lėkti šuoliavo priekyje. Iš pradžių, Grifiukas galvojo uždėti jam pavadėlį, kad nenutiktų kaip tada, kai kartu su Dori teko eiti jo ieškoti į mišką. Bet nusprendė leisti jam dumti laisvai. Nors pavadėlį turėjo paėmęs dėl visa ko.
Alanas drožė spėriu žingsniu, buvo smagu eiti ne vienam.
Aš irgi atsiprašau, Juk pirmas tave užkerėjau. - pratęsė jis pokalbį pradėtą prie stalo. Tada, šelmiškai šyptelėjo ir paklausė.
- Mėgsti bėgioti? Gal nori palenktyniauti? Iki tilto dar gana toli.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1346 Prieš 2 metus »
Eiti koridoriais su pirmakursiu berniuku buvo keista. Deoiridh niekada neturėjo pernelyg daug draugų, tad matydama, kaip kiti mokiniai eina būreliais, jiems pavydėdavo. O štai dabar pati ėjo su kažkuo taip, tarsi turėtų draugų. Jausmas buvo keistai malonus, tad mergaitė tiesiog mėgavosi. Buvo keista ir kiek nejauku žinoti, kad žingsniuojant šalia Sigurdo jausmas būtų visai kitas. Ko gero, ji būtų daug labiau įsitempusi, tačiau širdyje jaustų tą šilumą, kurią pripažinti buvo… keista. Dabar buvo galima atsipalaiduoti ir paplepėti. Ko ji daryti, tiesa, nelabai mokėjo.
Į atsiprašymą Deoiridh neatsakė, tik gūžtelėjo pečiais. Nenorėjo grįžti į tą situaciją, mat jautė, kad pati pasielgė kvailai ir neapgalvotai. Daug geriau žiūrėti į šunį, kuris akivaizdžiai mėgavosi laisve. Grifiukė nusišypsojo ir pagalvojo, kad pačiai būtų visai smagu turėti tokį augintinį.
- Tikrai nori lenktyniauti? - gudriai šyptelėjo ji. Žinoma, apsigyvenusi su Matthew kiek aptingo, tačiau vis dar buvo tikrai greita. Žinoma, negali žinoti, ką Alanas sugeba, tačiau mergaitė šioje vietoje tikrai pasitikėjo savimi. Ji neskubėjo pradėti bėgti, tačiau juto, kaip tai turėtų būti smagu. Nepaisant to, kad nemėgo žmonių susibūrimų, dabartinė tuštuma kieme netgi kiek liūdino: niekas nemato, kad ji kaip normali mokinė kažką veikia su koledžo draugu.
- Gerai, bėgam, - po kiek laiko apsisprendė Deoiridh. Nelabai žinojo, kaip reikia tokias lenktynes pradėti, tad tiesiog davė Alanui akimirką pasiruošti ir netrukus pasileido bėgte. Buvo netikėtai gera ir smagu.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1347 Prieš 2 metus »
Pamatęs, kad šeštakursė jau ruošiasi lėkti jis irgi sukruto ir puolė paskui. Juodu kūrė pro medžius, teko kilti į kalnelį. Kaip smagu šitaip dumti. Galvojo Alanas vydamasis Deoiridh. Pagaliau susilygino su ja. Dingas garsiai skalydamas lėkė priekyje.
- O tu super bėgikė.- linksmai pasakė. Buvo gana sunku nuo jos neatsilikti ir pirmakursis kūrė iš visų jėgų.
Kadangi ūžavo žiema kelias buvo dar gana slidus, bet taip bėgti Alanui atrodė net smagiau. Pagavo toks puikus ūpas, tai jis išsitraukė lazdelę ir susižėrė sniego gniūžtę. Galėjo tai ir rankomis padaryti, bet nenorėjo sustoti. Tada, švystelėjo purią gniūžtę į Deoiridh.
- Čia bus lenktynės su kliūtimis. - Smagiai nusikvatojo berniukas ir dar pagreitino tempą.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1348 Prieš 2 metus »
Ko gero, toks lėkimas buvo kaip tik tai, ko Deoiridh ir reikėjo. Buvo be galo gera, mintys, atrodo, išskrido ir pagaliau paliko mergaitę ramybėje. Ji dūmė į priekį ir, atrodo, pamiršo, kad paskui ją turėtų bėgti ir Alanas. Jam kažką pasakius grifiukė tik nusišypsojo, bet neatsisuko: nenorėjo švaistyti jėgų ir laiko. Dabar pagavo azartas būtinai aplenkti šitą vaiką. Jis nebuvo blogas, bet praleisti vis tiek nesinorėjo.
Kažkurią akimirką slystelėjusi Deoiridh vos neišsitėškė ant žemės. Laimei, pavyko išstovėti ant kojų ir beveik neprarasti greičio. Beveik. Nežinia, ar Alanas būtent tuo ir pasinaudojo, bet netrukus į galvą kažkas kaukštelėjo. Rudaplaukė gerokai išsigando, bet netrukus viską suprato: linksmas koledžo draugo tonas pasakė daugiau nei reikėjo.
- Aha! - sušuko Deoiridh ir staigiai sustojo. Bėgo taip greit, kad vos nenusivertė. Čiupo šalimais buvusį Alaną už rankos ir taip jį sustabdė. - Nori išsimaudyti sniege?
Gudri šypsenėlė, nušvietusi Deoiridh veidą, turėjo parodyti, kad ji nenori pyktis, kad viską daro draugiškai. Tiksliau, mergaitė tikėjosi, kad Alanas tai supranta, nors ką ten gali žinoti?
Pakėlusi berniuką nuo žemės Deoiridh stengėsi jį parversti švelniai, bet nelabai pavyko: netyčia labiau numetė nei paguldė jį ant žemės.
- Atsiprašau, - tarstelėjo animagė, tačiau rankos jau buvo pilnos sniego. Dar kartą nusišypsojusi ji pažvelgė Alanui į akis. - Tai sakai, nori karo, ar ne? - skambus juokas nuskambėjo paežerėje. Galvoje iškilo klausimas, kodėl dabar buvo taip lengva bendrauti, bet Deoiridh pasistengė nustumti mintis į šoną. Ilgai nebegaišdama ji paleido purų sniegą tiesiai Alanui į veidą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1030
Ats: Ežero pakrantė
« Atsakymas #1349 Prieš 2 metus »
Šaltutėlio sniego pribyrėjo visur. Už apykaklės, į plaukus. Jis degino odą ledinėmis adatėlėmis ir tai Alanui reiškė žiemą. Kai esi visas snieginas ir išsimaudęs sniege iki kaklo. Berniukas juokėsi, kai Deoiridh murkdė jį pusnyje. Tiesa, kiek prisitrenkė, bet juk čia karas. Pirmakursis skubiai atsisėdo, reikėjo kuo greičiau šokti ant kojų ir pulti į kontraataką.
Jo šuo, kuris buvo abu koledžo draugus gerokai pralenkęs grįžo ir kelis kart sulojo, bet pamatęs kas čia vyksta ėmė stipriomis priekinėmis letenomis kasti sniegą ir apžėrė juo abu.
- Na palauk tu man. -  Kikeno berniukas ir iš puikaus minkšto sniego susilipdęs gniūžtę paleido ją į darbą. Tada, pamėgino parversti Deoiridh, bet pats paslydo ir nukrito. Alanui pavyko nusitemti ir ją kartu. Ir juodu nučiuožė nuo to kalnelio, į kurį ką tik bėgo lenktyniaudami.
Alanas pamiršo pirštines kažkur kambaryje, todėl rankos sugrubo nuo šalčio. Bet jam visiškai tai nerūpėjo. Viskas buvo puiku. Dingas šokinėjo aplink juos ir kasė sniegą kur papuola. O Alanas užmiršęs, kad tuojau pamokos galėjo šitaip dūkti iki pat vakaro.