[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Alanui pradėjus juoktis, Deoiridh atėjo supratimas, kodėl jai taip smagu. Berniukas buvo tarsi jaunesnis brolis, su kuriuo galima pasipykti, bet jau po kelių minučių smagiai leisti laiką. Iki trylikos metų neturėjusi jokios šeimos mergaitė nežinojo, kaip reikia bendrauti su broliais. Kita vertus, nelabai norėjosi, kad Alanas šį jausmą suprastų. Atrodė, kad jam irgi smagu, bet visko atskleisti tikrai negalima. Deoiridh pasistengė surimtėti, tačiau kartu ir nesinorėjo prarasti smagios akimirkos. Tai šiek tiek trikdė, tad grifiukė tiesiog pasistengė atsipalaiduoti.
- Palaukti? - kreivai šyptelėjo ji ir atidžiai pažvelgė į priešininką. Nespėjo nieko padaryti, net ir reaguoti į gniūžtę, kai pradėjo kažkur slysti. Nesusilaikiusi Deoiridh pradėjo juoktis. Ji jau buvo visa šlapia ir, aišku, sušalusi. Tiesa, dabar tai nebuvo labai svarbu, nes gera nuotaika atpirko viską.
Šuo, tiesa, kiek erzino, mat šie gyvūnai kiek gąsdino, ypač jeigu būdavo aktyvūs. Dingas, švelniai tariant, tikrai nebuvo ramus, tad tai vertė jaustis šiek tiek nepatogiai. Vis dėlto Deoiridh stengėsi į Alano augintinį nežiūrėti.
Pagaliau nustojusi slysti rudaplaukė nė neketino keltis nuo žemės. Gulėjo sniege ir giliai kvėpavo. Žinoma, buvo šalta, tačiau pernelyg smagu, kad pultum keltis ir kažkur eiti. Dešine ranka paėmusi saują sniego nepastebimai sulipdė gniūžtę. Tikėjosi, kad Alanas nemato, ką ji daro, ir paleido gniūžtę tiesiai į jį. Kažkur smegenų kertelėje sukrebždėjo mintis, kad reikėtų grįžti į mokyklą persirengti ir keliauti į pamokas. Vis dėlto Deoiridh tikrai neketino to daryti.
- Kaip manai, gal verta čia pasilikti visą dieną? - paklausė ji ir galiausiai atsisėdo. Buvo visa aplipusi sniegu, bet nuo buvo tik smagiau.

[Alanas Senkleris]

Nulėkęs nuo kalnelio tysojo sniege ir šypsojosi. Taip buvo apdovanotas dar porcija sniego. Juodviems gulint pusnyje šuo dar vis šėlo.
- Raminkis Dingai, gana. - Ėmė raminti įsismarkavusį šunį. O kai ji pasiūlė nebeiti į pamokas, Alanas iškart sutiko.
- Gerai. Super. O ką nori veikti? Turiu kelis pasiūlymus. Galim eiti virtuvėn ir pasiimti karšto šokolado ir drožti į namelį. Tokį medinį, tikriausiai esi jį mačiusi, jis netoli tilto. Arba galim eiti šiaip kur pasivaikščioti, ši pilis man tokia įdomi. O gal tu nori toliau kariauti?- Šyptelėjo jis. Žinoma, galvoje turėjo karą mėtantis sniegu. O tada į galvą šovė mintis, kuri nebuvo labai džiugi.
- Deoiridh, ar tavo varlytei nieko nenutiks kai mes šitaip kvailiojam? Jau kelis kartus kritai, ar jos nesužeisim? - Paklausė berniukas.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Alano entuziazmas pamokų praleidimo klausimu sutrikdė mergaitę. Atrodė, kad nereikėtų rodyti tokio blogo pavyzdžio pirmo kurso berniukui, kuris galbūt iki šiol dar nepraleido nė vienos pamokos. Kita vertus... O kada, jei ne dabar? nuramino pati save Deoiridh ir nusišypsojo.
- Na... - nutęsė ji ir susimąstė. Išties, ką jie galėtų nuveikti? Geriausia, žinoma, būtų nesipainioti profesoriams po kojomis. Užtenka Matthew, kuris kiekvieną kartą primena apie nekokį pamokų lankomumą. - Visada galėtume nusėlinti į Kiauliasodį, - gūžtelėjo. Tiesa, spėjo, kad pirmakursis berniukas dar nė karto ten nesilankė, tad pati pasigailėjo šios pasiūlytos idėjos, tad liko tikėtis, kad pasiūlymas nebus priimtas. - Nors nuotykių galima patirti ir uždraustajame miške, - kiek geresnę idėją pasiūlė šeštakursė.
Tiesą sakant, šaltis vertė galvoti apie grįžimą į pilį, bet šito gerokai jaunesniam mokiniui prisipažinti tikrai nebuvo galima. Deoiridh buvo pasiryžusi visiškai sušalti, tačiau neišsiduoti, kad tai kelia kažkokių nepatogumų. Žinoma, Alano neklausė, ar jam nešalta. Ką gali žinoti, ar jis nieko neįtars. Ne, šito daryti negalima.
- Ačiū už rūpestį, - nuoširdžiai nustebusi pratarė Deoiridh, kai Alanas paklausė apie Matthew. Kelias akimirkas kaupėsi, kad netyčia neišpliurptų augintinės vardo - tikrai nereikia, kad koledžo draugas susietų tą varlę su herbologijos profesoriumi. - Ji pripratusi.
Kiek padvejojusi rudaplaukė atsistojo. Juto, kad šiek tiek virpa iš šalčio, bet tikėjosi, kad Alanas to nemato. Neįsivaizdavo, ką daryti dabar, tad tiesiog prisiartino prie apledėjusio ežero. Kurį laiką nesiryžo, bet galiausiai užlipo ant ledo. Iš karto paslydo, bet pavyko neišsitėkšti.
- Nori pačiuožinėti? - paklausė Deoiridh.

[Alanas Senkleris]

Išgirdęs idėją apie Kiauliasodį nudžiugo. Ten patekti labai norėjo, bet dar negalėjo.
- Aš tai mielai nulėkčiau į Kiauliasodį, bet neturiu leidimo. Nebent žinai kokį slaptą tunelį į miestelį. Bet šiaip miškas irgi įdomus. Aš ten vieną kartą turėjau lėkti ieškoti šuns. Įsivaizduoji, jis pavogė Dori burtų lazdelę. Gal tu pažįsti Dori? žodžiu pastvėrė ją ir nudūmė į mišką. Ten mūsų vos neužpuolė vilkai. Bet ne paprasti, aš vis pamirštu kaip jie ten tiksliai vadinasi. Žodžiu, tie vilkai bijo vandens ir...
Alanas nutilo, mat nenorėjo nusibosti Deoiridh su savo kalbomis.
- Trumpai sakant, Galim eiti į mišką. - Jis atsikėlė nuo žemės ir prisegė šuniui pavadėlį, jį nešiojosi gilioje apsiausto kišenėje.
- Tai gerai, kad varlytei nieko nenutiko. O tau nešalta? - Paklausė ir užlipo ant ledo paskui Deoiridh.
- Žinai, iš manęs toks čiuožinėtojas kad... Nors, be pačiūžų gal ir nieko visai.
Jis pasileido ledu. Slidinėti buvo visai smagu. Diena jam atrodė nusisekusi, o juk dar tik rytas.
Buvo smagu bendrauti su vyresne mokine. Alanas dar kartą pagalvojo, kad pirmi įspūdžiai dažnai yra klaidingi, ir nereikia iškart jais vadovautis.
 

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ne, ne, ne, NE! Dabar Deoiridh puikiai suprato tinginti eiti į Kiauliasodį. Pirmakursis berniukas, aišku, leidimo dar neturėjo. Tuneliai? Na, ji galėtų parodyti kelią, bet ar verta tą daryti? Niekada negali žinoti, kad Alanas neapsimeta esantis pasiutęs tam, kad vėliau galėtų išpliurpti profesoriams, kokia ji, Deoiridh, yra bloga. Ar aš išties tokia bloga? susimąstė grifiukė ir prisiminė profesorę Moonlight. Ta, aišku, negalėjo būti geros nuomonės, bet kam rūpi, ką galvoja visokios kvailos vištos? Ta kvaiša tikrai neverta profesorės vardo!
- Gerai, galėsime nueiti, - gūžtelėjo pečiais rudaplaukė, nors nelabai girdėjo, ką ten Alanas pliurpia. Vis dėlto šneka šiek tiek per daug su tam tikru apmaudu suprato mergaitė, nejučia palygindama koledžo draugą su Dori. Kaip tik apie ją ir užsiminė Alanas. Nesistebiu, kad draugai pasvarstė Deoiridh. Abu buvo vienodai plepūs, bet kartu ir abu kažkuo įdomūs.
- Ne, man nešalta, - atkakliai pamelavo rudaplaukė ir atidžiai nužvelgė berniuką. - Bet jei nori, galime keliauti atgal, - gūžtelėjo ji. Ne, tikrai neprisipažins, kad jau senokai šąla. Škotė nė kiek neabejojo, kad Alanas čiuožinėja neblogiau nei ji pati, tad žiūrėjo į jį ir laukė, kol galės kažko išmokti. O jeigu ir ne, vis tiek geriau matyti, kaip susimauna kitas, nei susimauti pačiai. Deoiridh plačiai nusišypsojo. Taip, ji ramiai pastovės ir palauks, kol koledžo draugas (ne)susimaus.
Deja, vos po akimirkos ji norėjo parodyti ir pati kažką mokanti. Bandė grakščiai pačiuožti į priekį, tačiau nieko neišėjo: iš karto paslydo ir be galo kvailai sumosikavusi rankomis plojosi ant ledo. Viską suskaudo (tik ne teleskopą, juk ji ne Elliw), tačiau to parodyti nebuvo galima.
- Smagu, ar ne? - paklausė Deoiridh atkakliai ignoruodama vis labiau sopančią ranką.

[Alanas Senkleris]

Alanas slydo ledu ir stebėjosi, kad dar nekrenta. Vadinasi, be pačiūžų čiuožinėti aš sugebu. Svarstė. Aha, Deoiridh nėra kalbi, o aš irgi galiu neplepėt kaip užsuktas, tereikia tik susikaupti ir viskas. Jis norėjo, kad ši jų pažintis nebūtų vienkartinė. Ir jam atrodė, kad Deoiridh tiesiog reikia daugiau laiko, kad jie susidraugautų. Gal mes ir netapsime kažin kokiais draugais, bet visgi...
Šeštakursė čiuožtelėjo ant ledo ir nukrito. Taip skaudžiai susitrenkdama. Alanas pričiuožė artyn.
- Smagu? Man atrodo smarkiai susitrenkei. Ką tau skauda? Ar tau padėti?
Dabar berniukui iš galvos išdulkėjo ir Uždraustasis miškas ir Kiauliasodis. Ledas juk buvo toks kietas ir Alanas prisiminė, kaip vaikystėje pirmą kartą užlipęs ant pačiūžų susilaužė ranką. Tikriausiai ji tiesiog nukrito ir smarkiai nesusižeidė. O aš imu į galvą. Svarstė jis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Alanas pagaliau teikėsi užsičiaupti, ir tai buvo labai gerai. Nepaisant to, kad buvo daug jaunesnis, nebuvo jis toks jau blogas. Panašu, kad galima ir pasipešti, ir pabendrauti draugiškai. Toks variantas Deoiridh visiškai tiko. Galbūt jaunesni mokiniai gali tapti tais, kurie padės išmokti bendrauti? Su savo amžiaus mokiniais jai akivaizdžiai nesiseka (bet argi ji kalta, kad ta pasipūtėle Daniela yra tokia šlykšti?), tad gal su vaikais bus paprasčiau?
Net jeigu ir taip, mergaitė tikrai negalėjo prisipažinti, kad jai skauda. Negali žinoti, kiek protingas yra Alanas. Ar ji gali būti tikra, kad jis kažkaip tuo nepasinaudos? Ne, geriau apsimesti, kad viskas yra gerai. Nors koks ten apsimetimas: nepaisant vis labiau erzinančio skausmo, jai išties buvo smagu.
- Na, šiek tiek prisitrenkiau, bet nenumirsiu, - pratarė Deoiridh ir pabandė nusišypsoti. Atrodė, kad koledžo draugas susirūpino nuoširdžiai, bet taip greitai pasitikėti žmonėmis tikrai negalima. Vienintelis būdas nenukentėti yra neleisti žmonėms suprasti, kad kažkas atsitiko. Taigi rudaplaukė atkakliai slėpė skausmą ir bandė atsistoti.
Deja, panašu, kad jis buvo stipresnis nei norėjosi prisipažinti netgi sau. Kiek pasikėlusi nuo ledo grifiukė rankomis neatlaikė svorio ir plojosi atgal.
- Auč... - nesusilaikiusi tyliai išspaudė ji ir iš karto to išsigando: dabar Alanas tikrai supras, kad ji tiesiog apsimetė. Vis dėlto apsimesti reikėjo ir toliau, tad rudaplaukė vėl išsitiesė ant ledo, tiesa, šį kartą gulėjo ant nugaros. Žvelgė į pilką dangų ir "mėgavosi akimirka."
- Šiaip nelabai mėgstu žiemą, - po kiek laiko pratarė Deoiridh. - Vis dėlto kartais ji nėra taip jau blogai.
Nebent tau yra žvėriškai šalta, viską skauda, bet tu negali to pripažinti garsiai...

[Alanas Senkleris]

Alanas puikiai matė, kad ji apsimeta, jog neskauda. Berniukas prisiminė pirmą jų susitikimo minutę. Ji sakė, kad žmonės blogai. Kažkas matyt yra smarkiai įskaudinęs šią merginą. Apmąstė viską greitai. Stebėti jos pastangas atsistoti buvo liūdna. Ir kai ji atsigulė ant ledo ir pamėgino ramiai prabilti, Alanas tvirtai apsisprendė, kad jie turi grįžti į pilį.
- Žiema yra žavinga ir smagi.  Bet tau skauda, ir jei susižeidei aš padėsiu tau atsistoti ir mes eisim į pilį. Ar manai, kad kam nors papasakosiu kad nukritai ir iš to pasijuoksiu? Aš neketinu to daryti.
Berniukas nutilo, Labai norėjo, kad mergina leistų jai padėti, Tada jis palydėtų ją į mokyklą ir viskas būtų gerai.
Koks permainingas šis rytas. Regis tik ką kvatojomės per visą ežerą, o dabar...

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kadangi Deoiridh Alano gerai nepažinojo, negalėjo pasakyti, ar jis yra kvailas ir patiklus, ar kaip tik itin protingas ir sunkiai apgaunamas vaikas. Tai kėlė tam tikrų nepatogumų, kas vertė rudaplaukę jaustis nejaukiai. Dabar ji jau gailėjosi įsivėlusi į šitą situaciją. Kažkokiu būdu reikėjo iš jos išsikapanoti, tik grifiukė, deja, neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Prisipažinti, kad nukentėjo? Ne, to daryti tikrai negalima. Tikriausiai ir toliau teks apsimetinėti, kad jai viskas gerai.
Deja, panašu, kad Alanas nebuvo iš kvailųjų. Jis viską perprato, ir dabar teko galvoti, kaip išsisukti iš situacijos. Nebuvo galima parodyti, kad jai skauda labai bjauriai. Tik ką daryti, kad berniukas pagaliau paliktų ją ramybėje? Galvoje sukosi mintys, bet nieko gudraus sugalvoti taip ir nepavyko.
- Tiesiog prisitrenkiau, - stengėsi nutaisyti abejingą balsą Deoiridh. Dar kiek pagulėjusi pagaliau atsisėdo, bet ir pati juto, kad atsistoti nesugebės. Tai šiek tiek gąsdino, mat vis dar neketino nieko pasakoti Alanui. Negi jis taip ims ir prisipažins, ką padarys sužinojęs, kad vyresnė mergina stipriai nukentėjo?
- Jeigu jau taip nori, galime keliauti į bendrąjį kambarį, - po ilgokų svarstymų pasiūlė rudaplaukė ir dar kartą pažvelgė į Alaną. Labai nenorėjo prašyti jo pagalbos atsistoti, bet bijojo, kad kitaip nieko nebus. Sukandusi dantis ji pabandė atsistoti, bet suprato: nepavyks. Dar kurį laiką nieko nesakė, bet galų gale pasidavė:
- Galėtum padėti atsistoti? - paklausė ji mintyse melsdamasi visiems įmanomiems ir neįmanomiems dievams, kad Alanas vis dėlto išties nebūtų nusiteikęs visko pakreipti ne itin tinkama linkme.

[Alanas Senkleris]

Ji vis dar nieko nesakė ir Alanas nežinojo ką geriau daryti. Įkalbinėti ją ar ne. Pirmakursis matė dvejones merginos akyse. Nejau ji tikrai mano, kad pasišaipysiu ar ką? Ar kad pasinaudosiu tuo, kad jai skauda ir ką nors kvailo iškrėsiu?
Bet pagaliau mergina paprašė pagalbos. Tikriausiai jis ir taip būtų ką nors daręs, Nebūtų lengva, bet tikrai nepaliktų čia vienos.
- Tikrai nori eiti į bendrąjį kambarį? Ne į ligoninę? - Dar paklausė. Tada kiek mokėdamas atsargiau, kad nekeltų jai daugiau skausmo Padėjo atsikelti. Pilis stūksojo gana toli, todėl jis paklausė.
- Nueisi taip toli? Galiu prisišaukti roges, aš jas čia laikau. Šuo nutemtų iki pat pilies. Jis išmokytas ir ramiai bėgti, Neiškristum. Rogės užburtos ir vienas šuo tikrai mus nutemtų lengvai. Žodžiu gal taip būtų lengviau?
Po galais, tikriausiai perdedu. Bet jeigu jai buvo sunku atsistoti, tai ir eiti nebus lengva. Geriau nuvažiuoti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pasitikėti ar nepasitikėti - štai kur klausimas. Deoiridh niekaip negalėjo apsispręsti, ar Alanas yra vertas to, kad ji paprašytų pagalbos. Žinoma, galiausiai kitos išeities neliko, bet ką daryti toliau? Ne, į ligoninę keliauti ji tikrai neketino, tad Alano klausimas šiek tiek suerzino.
- Nieko tokio baisaus man neatsitiko, - pratarė ji stengdamasi neparodyti, kad yra nelabai patenkinta. Nežiūrėjo berniukui į akis, tačiau sulaukusi pagalbos pajuto, kad susierzinimas traukiasi. Bent jau dabar neturėjo priežasties priekaištauti, tad pažvelgė į koledžo draugą ir sumurmėjo:
- Ačiū...
Buvo smagu žinoti, kad berniukas neprieštaravo padėti, nors vis dar atrodė, kad jis tik ir laukia progos kažkaip tuo pasinaudoti. Deoiridh neįsivaizdavo, ką tiksliai jis galėtų padaryti, tačiau nuo pat vaikystės viduje kerojusi baimė neleido taip paprastai atsipalaiduoti. Atsargiai žvilgtelėjusi į Alaną ji išklausė pasiūlymo, bet apsimestinai dvejodama papurtė galvą.
- Ne, nereikia, dėkui. Tikrai sugebėsiu pareiti.
O jeigu ir ne, kažkaip vis tiek išsiversiu. Jeigu negaliu pasitikėti tavimi, negi manai, kad pasiklausiu tavo augintiniu? Na jau ne, šito Deoiridh tikrai neleis. Ji ryžtingai pažvelgė į nemaloniai toli stovinčią pilį. Tiesą sakant, nė neįsivaizdavo, kaip iki ten nueis. Na, kažkaip - kaip ir visada gyvenime. Žinoma, jeigu šalia būtų Matthew ar Sigurdas, situacija buvo visai kita. Deja, artimiausias žmogus buvo kol kas nieko blogo lyg ir nepadaręs, tačiau vis tiek pasitikėjimo nekeliantis Alanas. Vadinasi, reikėjo tvarkytis pačiai. Giliai atsidususi Deoiridh žengė nedidelį žingsnį pilies link. Viską skaudėjo, bet pavyko nepargriūti. Žengusi dar vieną ji suprato, kad kažkokiu būdu iki pilies nueis. Net jeigu kris, užsigaus ar netgi mirs, daugiau pagalbos neprašys.
Giliai įkvėpusi mergaitė nuklibinkščiavo Hogvartso link.

[Arabella Dawson]

  Dar vieni mokslo metai Hogvartse, kurie, deja, bet ėjo ypač lėtai, ėjo pabaigos link. Galbūt dėl to buvo kaltas vienišumas, galbūt aplinka, o galbūt net pats mergaitės nusiteikimas? Kad ir kaip bebūtų, jie ėjo pabaigos link, kas reiškė, kad Arabellai nebeteks ilgą laiką praleisti vienai, be artimų žmonių, nepažįstamųjų apsuptyje, ji galės grįžti namo.
  Namai. Tiesą pasakius, mergaitei vis dar buvo kiek keista savo globėjų, pusmėnulio vilkų gaujos namus, vadinti namais. Nors ši ir jautėsi ten kaip namuose, bet taip tarsi kažkas maišė, kažko trūko, kad jie įgautų tikrąjį ir nepameluotą namų vardą. Galbūt prisirišimas prie mažos paveikslo aplinkos vis dar veikė varniukę, ji vis dar laikė tai savo tikraisiais namais? O galbūt jai tik trūko stipresnio ryšio su globėjais? Nė pati Arabella negalėjo atsakyti į šį klausimą.
  Ežero pakrantėje buvo ramu. Aplink nesisukiojo nė vienas žmogus, nesigirdėjo nė ūžančio vėjelio. Vienas kitas paukštelis ar kitas mažas padarėlis susidomėję vis atskrisdavo ar atropodavo pažiūrėti, ką ši vieniša mergaitė su augintiniu čia veikė, tačiau išsigandę jos ar šalia jos esančio didelio, smalsaus padaro sukrutėjimo, greit pasitraukdavo tolyn.
  Arabella sėdėjo. Jos kelėnai buvo sulenkti, o ant jų, padėta knyga, kuri buvo tarsi įtraukusi į save. Žinoma, mergaitė negalėjo sau leisti per daug atsipalaiduoti, kadangi iš specialaus, apkerėto krepšio ištrauktas drakonas, galėjo pridirbti nesąmonių, nuklysti. Ji privalėjo atsiimti atsakomybę už augintinį ir jį prižiūrėti, kas neleido per daug paskęsti knygoje. Vis užmesdama žvilgsnį į visai šalia tipinėjantį ir aplinką tyrinėjantį mėlynąjį, varniukė vylėsi, kad joks nelauktas svečias neateis ir nesudrums jų ramybės, drakonui neteks grįžti atgal į krepšį.

[Danielis Lorijanas]

((https://youtu.be/vbAhtZAs5H0))

Danielis nebegrįžo į Hogvartsą. Nebesusirado draugų, jautėsi vienišas ir svetimas kitiems. Trylikametis mokėsi namie su Melos ir kitų namiškių pagalba - dažnai matė tėčio giminaičius, tačiau kažinkokia nostalgija pakuteno jo širdį ir berniukas atsirado Hogvarse. Bet čia nieko nebuvo artimo, tiesa? Tiesa?
Bet prisiminė vieną jauną varniukę Arabelos vardu.
Nieko apie ją negirdėjo, nė nesuprato, kas vyko Hogvartse. Bet ar buvo svarbu? Ne.
Berniukas tylėdamas vaikščiojo po ežero pakrantę. Ilgai čia neužsibūsiu. Vis vien pažadėjau tėčiui, kad anksti grįšiu. Danielis apsidairė.
Tą akimirką Hogvartsas atrodė gražus. Saulės spinduliai prasišvietė po rūką, o pilis didingai stūksojo ant kalvos. Ežero vanduo tiesiog blizgėjo. Pavasaris atėjo.
Danielis įsišiepė plačia šypsena kaip upė. Širdis plakė iš džiaugsmo, bet tada, kažinkoks jaudulys suėmė. Ar Arabela neišsigąs? Ar ji jį prisimins?
Bet tiek daug skausmo. Trylikametis užsimerkė. Ne, viskas gerai. Žengė pirmyn.

Ją pamatė visai netoli. Mėlynakė skaitė, o krepšys gulėjo šalimai jos. Danielio antakiai pakilo. Ar jam pasirodė? Ten driežas? Ne, negali būti...
-ARABELA! - sušuko metamorfmagas,- LABAS!-  džiaugsmingai geltonai ir laimingai mėlyna turkio spalvomis nusidažė plaukai. Danielis puolė kaip vilko šuoliais bėgti prie draugės...?
Dar keli žingsniai, trylikametis apkabino varnę. Stipriai. Nuoširdžiai. Ir tada berniukas pratrūko:
-Atsiprašau! Atsiprašau! Aš turėjau tau pasakyti! Turėjau pasakyti! Nepyk ant manęs! - įsikniaubė į jos petį. Vėl pasijautė, kaip mažas ir silpnas. Silpnas vis dar buvo - ne, jis daug stipresnis! Jis gi su šeima, jis ne vienas, o Merline, ar Arabela jo nepaliks? Ne, to neištvers.
-Arabela...
Jis buvo be gyvūnų ir pasigailėjo. Su Freiru galėtų iš karto pradingti, bet ne, Mela jį pasiėmė. Susiimk.
Tamsiai turkio, ugninė oranžinė, mėlyna maišėsi jo plaukuose. Danielis trūksmingai atsiduso, kelis kartus sumirksėjo.
-Arabela, aš...- šiek tiek atsitraukė. - Aš turėsiu išvykti,- širdis nusirito į kulnus, atrodė, pati gamta nutilo,- ir aš NORIU, kad vyktum kartu! A-aš noriu, kad kad tu būtum mano sesė! Aš dar savo tėvams nepasakiau, bet aš juos įkalbėsiu, pažadu! Aš daugiau nebenoriu būti vienas...!
Jis nutilo ir rijo ašaras.
Aš noriu, kad būtum drauge, Ara!
Ašaros krito ant žemės, pečiai trūkčiojo.
-Aš...Mes kuriam laikui keliausim į JAV...nežinau, kada grįšim. Ten mokysiuosi Ilvermonyje...Arabela.
Užsimerkė. Nurijo seiles.
Ašara nusirito skruostu.
Hogvartsas nebuvo jo šeima, namai. Jam jų nereikia. Antrų jam nereikėjo. Ūdrų Žabangų namas vėl liks vasarnamiu, kaip ir kadaise buvo, tačiau istorija nepasikartos ir antrą kartą tėvų nepraras. Nebus ir Slapstūnų, nebus Medžiotojų ir Senato.
Ne, bus tik draugai, su kuriais jo tėvai ir jis pats susitiks. Juoksis prie stalo, laidys medinius juokelius, bet dabar...reikia judėti į priekį, kad galėtum atsitraukti ir nusišypsoti savo praeičiai.
Danielis nusivalė akis, jis buvo pasiryžęs.
 Ir mėlynai žalios akys pažvelgė mėlynai pilkas.

[Arabella Dawson]

  Užvertusi knygą, prieš tai į baigtą skaityti puslapį įdėjusi skirtuką, mergaitė žvilgtelėjo į savo augintinį. Iš tiesų, bent kol kas, mėlynasis atrodė kaip koks neįprastos spalvos driežiukas ar roplys, toli gražu nepriminė smulkiojo mėlynojo drakono. Tačiau Arabella buvo įsitikinusi, kad kai šis paaugs, iš tolo bus atpažintas kaip drakonas, o ne kaip koks nors ropliukas. Nors ir dabar, atidžiau įsižiūrėjus, buvo galima pasakyti, kad dar vis be vardo esantis padaras yra drakonas.
  Mėlynajam suklapsėjus ausimis, tarsi kažką išgirdus, sukluso ir pati mergaitė, tačiau neišvydus jokio gyvo padaro ar pavojaus, nurimo, pažvelgė į horizontą. Danguje maišėsi ryškios spalvos. Įvairūs mėlynos spalvos atspalviai tarsi pykosi tarpusavyje, nepasidalino vieta ir norėjo užimti visą dangaus teritoriją, tačiau vienas kitam visvien nepasidavė. Taip danguje ir žaidė daugybė mėlynos spalvos atspalvių. Nesimatė nė vieno baltesnės spalvos debesėlio. Matyt, šie žaidė slėpynių, buvo pasislėpę už dangaus mėlynės.
  Rodosi, kad drakoniuko klausa buvo žymiai geresnė už jo šeimininkės, kadangi, vos tik už akimirkos, tolimoje pasirodė žmogaus siluetas. Tai kiek nuliūdino jaunąją varniukę, kadangi tai reiškė, kad jos augintinis turės grįžti atgal krepšin, negalės pasimėgauti tokiu šiltu ir gražiu pavasario dienos oru. Ir ko gi tam žmogiukui čia prireikė?
  Siluetui pamažu artėjant, o galiausiai, atsiradus visai arti Arabellos, mergaitė puikiai atpažino jo savininką. Liūdnas, įskaudintas berniukas uždraustajame miške. Tas pats sudominęs mane ir atrodęs kitoks, negu visi.
  Tik šį kartą jaunuolio veide buvo matyti visai kitokie jausmai, negu pirmąjį jų susitikimo kartą. Danielis tarsi tryško laime ir džiaugsmu vos tik pamatęs varniukę, o jo plaukai, vis dar paslaptingai, gražiai keitinėjo spalvas. Jo plaukai – dar viena sudominusi mergaitę detalė.
  - Danieli, sveikas, - droviai šyptelėdama tarė Holland, nežinojo, iš kur pas vaikiną atsirado tokia per kraštus trykštanti laimė. Nejaugi aš – ypatinga?
  Visiškai nesitikėjusi apsikabinimo, mergaitė nustebo, sekundėlę pasimetusi toliau ramiai sėdėjo, o tada taip pat rankomis apglėbė švilpuką. Knyga vienišai nukrito ant žolės, skirtukas iškrito iš jo, skaityti puslapiai pasimetė tarp neskaitytų. Skruostai nusidažė švelniai rožine spalva. Toks artumas buvo neįprastas, tačiau keistai malonus, vertė rausti.
  Rodosi minutėlę trukusi laimė ir vėl išnyko. Tarsi perkūnas pasirodęs iš giedro dangaus vaikino veide pasirodė liūdesys, nusivylimas, ašaros ir daug panašių atvirkščių džiaugsmui jausmų. O tuo metu mergaitės veide – pasimetimas, galiausiai ir susirūpinimas.
  - Danieli, už ką tu atsiprašai? Aš nepykstu. Viskas gerai, matai, aš čia ? - susirūpinusi tarė, bet negalėdama susilaikyti, nusišypsojo. Jautėsi gerai, laiminga, kad rūpėjo kažkam daugiau, negu Elijah su Luna, kad kažkam buvo įdomi. Ar gali būti, kad aš susiradau draugą? Netaipnetaiptaipnenetaipnetaipnežinau
  Šypsena ilgai neužsibuvo veide ir greit dingo. Ją pakeitė nusiminimas, kurį mergaitė kaip įmanydama stengėsi paslėpti.
  - Oh... - tai buvo viskas kas išėjo iš jos lūpų ir visos viltys, kad pagaliau šiai neteks būti vienai, vienišai, kad turės draugą, ramstį, artimą žmogų, sudužo į mažiausias stiklo šukes. Už ką man taip?
  - Danieli, taip nėra taip paprasta... Aš turiu šeimą, globėjus, kurie man rūpi ir kuriems, tikiuosi, kad taip pat rūpiu. Aš norėčiau būti su tavimi, keliauti kartu, bet tikrai negaliu, - liūdnu balso tonu prakalbo, liūdnomis mėlynėmis pažvelgė į draugą, tikėjosi, kad šis supras. Drakonas viską atidžiai stebėjo, rodosi, suprato, kad Danielis yra draugas, geras, tačiau visvien tarsi saugojo šeimininkę.
  Išpūtė akis. Pasijautė kalta, prastas žmogus ir prasta draugė. Ašara, nutekėjusi švilpio skruostu, buvo skausminga ne tik pačiam vaikinui, tačiau ir Arabellai. Priklaupė ant kelių prieš taip pat panašioje pozicijoje esantį Danielį. Švelniu delniuku nubraukė riedinčią ašarą ir apgailestaujančiu žvilgsniu pažvelgė.
  - Aš atsiprašau, tikrai... Labai, labai, labai... Klausyk, mes nedingsim vienas iš kito gyvenimo... Gi pelėdos, laiškai, mes būtinai susirašysim, kad ir kiekvieną mielą dieną, - pati tuo sunkiai tikėdama prakalbo, rodosi, pati susigraudino ir šniurkšėtelėjo nosyte. Akys buvo pritvinkusios ašarų, bet nė viena išdavikė nepabėgo.

[Alanas Senkleris]

Buvo praslinkusi savaitė po žiemos atostogų. Sekmadienio popietė. Alanas ir jo šuo Dingas kėblino paežere. Buvo čia todėl, kad Auris paprašė pagalbos ruošiantis pamokai. Še tau kad nori, tas stebino. Alanas neįsivaizdavo ko pusbroliui galėtų reikėti, bet norėjo su juo praleisti laiko. Buvo lengviau viską išsipasakojus ir išsikalbėjus. Taip, šešėlis žinoma buvo. Prisiminimai ir žinojimas, kad jo pusbrolis gali būti visai kitoks. Bet Auris norėjo viską ištaisyti. Norėjo pabaigti ir Alanas tuo tikėjo. Norėjo tikėti.
Eidamas pastebėjo paskui sekančią merginą ir nustebo. Erka... O čia dar... Ko jai dabar reikia, nejau eina į tą pačią vietą? Tai jam visai nepatiko. Vaikinas pamatė Aurį ir priėjęs sustojo šalia jo.
- Labas. - pasisveikino.
- Tai ką mes čia veiksim? - Paklausė nusišypsodamas.