0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #75 Prieš 2 metus »
Sulig kiekviena sekunde juto, kaip vis labiau susimauna. Tai nežinia kokiu būdu galvoje atsiradęs kvailokas pasiūlymas atsisėsti, tai  nenuoseklus pasakojimas, tai... Laimei, mergina nieko nekomentavo, kai jis pagaliau nutilo. Bet ir neklausė - neatrodė, kad būtų itin susidomėjusi. Gal iš tikrųjų nepadarė didelio įspūdžio, tačiau viskas, ką Sigurdas sakė, buvo tiesa. Kad ir nepapildyta naudingomis detalėmis, kad ir, islando manymu, pernelyg atvira, ji atskleidė bent pusę jo minčių turinio. Taip, tarp visų stalčių, užkaborių bei sandėliukų Deoiridh vietos buvo palikta. Gal net su kaupu. Tikriausiai dėl to šovė idėja paruošti jai staigmeną. Tik dabar ją parodyti pritrūko šiek tiek drąsos, šiek tiek adrenalino, leidžiančio negalvoti apie netolimą ateitį. Vis dėlto, sprendimus gebanti priimti smegenų dalis nebuvo sutrikusi, todėl vaikinas netrukus prabilo. Žodžius lydėjo skruostus nuspalvinęs raudonis, liudijantis apie nemažą emocijų antplūdį. Deja, viskas buvo taip susimaišę, jog net nebandė atsekti jų tikrosios kilmės. Jis dabar daugiausiai rūpinosi, kad dar labiau nesusimautų, nors tai nelabai sekėsi - škotė, rodės, vis dar nesuprato, kas vyksta.
-Taip, - patvirtino šiaurietis, tebelaikydamas nuotraukas, nors jau spėjo pasijusti kvailokai. Ranką truputį paskaudo. Laimei, Deoiridh ilgiau negalvojo ir paėmė jas, bet balsas anaiptol neskambėjo džiugiai.
Ir tik tada, kai jos veide pražydo mažytė šypsena, Sigurdas atitoko. Kūną supurtė suvokimas - kaip visą tą laiką jis buvo įsitempęs, kaip netikėtai pasiekė nusistatytą, bet dabar jau nebesvarbų, tikslą. Net lengviau tapo kvėpuoti, tarsi sunkus akmuo būtų nusiritęs, visą amžių slėgęs krūtinę. Negana to, islandas pajuto, jog ir pats nori šypsotis - be galo be krašto. Išties, vos susilaikė nenusiviepęs iki ausų, juk tam priežasčių egzistavo ne viena. Tik įvardinti jas būtų buvę kiek nejauku - ne kiekvienas drįstų pasakoti apie savo jausmus, ypač artimų žmonių atžvilgiu. O animagę, tiesą sakant, jau giliai širdyje laikė tokia, nors garsiai paskelbti to negalėjo. Kai raudonis skruostuose pradėjo pamažu nykti, vaikinas išgirdo jos repliką ir netrukus po jos sekusį klausimą.
-Liepos viduryje, - atsakė bei mintyse pasižymėjo gimtadienio datą, tiksliau, tik mėnesį, bet jis neabejotinai nukeliavo į svarbių dalykų stalčių. Kas tuo tarpu vyko Deoiridh galvoje, jis nenumanė, tačiau spėjo, kad šioji pasijautė nesmagiai. Juk septynioliktasis gimtadienis - ne už kalnų, o būtent šviesiaplaukis buvo tas, kuris papildomai ruošėsi susitikimui. Kad ir kaip ten bebūtų, nuotraukos - jau paduotos, žodžiai - išsakyti, tad liko laukti tik… Ko? Jis ir pats to nenutuokė, pakeldamas akis ir susitikdamas su škotės žvilgsniu.
Šįkart nenukaito, nekrūptelėjo, nesutriko. Pabandė įžvelgti giliau nei mėlyna rainelė ar paviršiuje plūduriuojanti emocija, nes tylus šnabždesys atskleidė ne visai tai, ko tikėjosi. Kita vertus, kone instinktyviai žinojo, kaip reaguoti. Beveik akimirksniu galvoje susidėliojo ištisi sakiniai, kontrargumentai, bet iš lūpų neišsprūdo nė menkiausias garsas. Tarp jų mirguliuojanti jausmų, kažkokių nuotrupų ir atspalvių atmosfera būtų iš karto sugadinta. Sigurdui norėjosi sakyti, kad šypsenos visiškai pakanka. Kad blogiausias scenarijus - dovanos atmetimas bei jo paties atstūmimas - neįvyko. Kad dabar dėl to jaučiasi kuo puikiausiai. Tačiau vis dar nieko neištarė, tik nuleido akis, karštligiškai svarstydamas apie kitus galimus veiksmus.
-Tavo laimei, aš irgi nežinau, kaip į tai reaguoti… - pagaliau prabilo islandas, žvelgdamas į paskutiniuose spinduliuose besimaudančias gėles - saulė tuoj turėjo pradingti už medžių viršūnių. Malonus, vos juntamas vėjelis sklaidė beįsivyraujančią tylą. Švelniai šnibždėjo nesuprantama kalba, gal tikino, jog šis vakaras pasibaigs… Ne, apie tai negali būti nė kalbos! Vaikinas pamėgino sutramdyti per daug atsipalaidavusias mintis ir lyg gelbėdamasis nuo savęs pasisuko škotės pusėn. Kažkodėl pasirodė, kad Deoiridh anksčiau sėdėjo kiek tolėliau nuo jo. Nesvarbu. Dabar netgi geriau. Regis, tos maištingos mintys nežadėjo niekur dingti, sukeldamos chaosą ir pamažu perimdamos kūno valdymą. Tai gąsdino. Tačiau jis galvojo, kad spės susivokti bei susitvardyti prieš padarant kokią nesąmonę. Vis dėlto net nejusdamas pasislinko arčiau merginos.
Sekundės dalelę sutrikęs, kai staiga kūne veržlumo neliko nė lašo, Sigurdas apglėbė ją, truputį abejodamas. Tikino save, jog taip elgiasi norėdamas įteigti, kad abu jaučiasi panašiai. Sutrikę, pasimetę, bet kartu ir slapčia kažko trokštantys vienas iš kito.
-Tavo šypsenos man pakanka, - netikėtai išsprūdo. Tik po kurio laiko suprato, jog mintis buvo įgarsinta, o paskutinis žodis nuskambėjo labiau kaip ,,patinka‘‘. Vis dėlto tai buvo ištarta lyg vos juntamas atodūsis, tad beliko viltis, kad škotė jo neišgirdo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #76 Prieš 2 metus »
Atrodė, kad lengviau būtų kažkur eiti, gal netgi bėgti tolyn. Galbūt tai padėtų išsivaduoti iš tos kaustančios įtampos ir pastangų pernelyg neapsijuokti. Deja, rudaplaukė buvo įkalinta šioje situacijoje ir nė neįsivaizdavo, kaip iš jos išsivaduoti. Smegenyse krustelėjo mintis, kad Sigurdas tikriausiai nenori justi tą įtampos lygiai tiek pat, kiek ir ji, tačiau tai negelbėjo. Tiesa, šis suvokimas padėjo suprasti: ji tikrai dėl nieko islando nekaltina. Kažkuria prasme mergaitė beveik džiaugėsi: kad ir kaip baisu buvo tai pripažinti, pasaulyje turbūt nebuvo nė vieno žmogaus, su kuriuo patekti į tokią situaciją būtų taip… smagu?
Deoiridh žvelgė į nuotraukas ir atkakliai bandė sugalvoti, ką daryti dabar. Kaip jai elgtis, kad Sigurdas neliktų jos nesupratęs? Kaip pasakyti, kad sutrikimą lemia tik tai, kad ji nėra pratusi prie staigmenų, tuo labiau iš vaikino? Ir, svarbiausia, kaip būti tikrai, kad islandas neįsižeidė? Grifiukė taip paskendo mintyse, kad pamiršo apie užduotą klausimą. Kai Sigurdas į jį atsakė, netgi kiek sutriko, bet, laimei, netruko atsitokėti. Problema buvo, kad tai negelbėjo: islandas ką tik pranešė, kad jo gimtadienis jau visai netrukus. Ir ne šiaip gimtadienis - jeigu tik Deoiridh neklydo, jis taps pilnamečiu. Argi tokia proga ji neturėjo paruošti staigmenos? Dabar Sigurdas tikrai gali įsižeisti, jeigu tik to nori.
Trumpam susidūrę žvilgsniai čia visai nepadėjo, mat Deoiridh juto tą slegiančią kaltę. Žinoma, galėjo teisintis apie gimtadienį nežinojusi, bet vaikinas savo iniciatyva paruošė dovaną, o ji?.. Atrodė, kad Sigurdas taip pat yra kiek sutrikęs, bet tai negelbėjo. Neapsižiūrėjimas sugadino nuotaiką, ir Deoiridh neįsivaizdavo, kaip reikės situaciją pataisyti. Mergaitė neįsivaizdavo, ką jaučia Sigurdas, bet kažkodėl atrodė, kad vakaras buvo sugadintas visai.
Vaikino žodžiai neliko neišgirsti, bet sukėlė dar daugiau klausimų. Ar galima manyti, kad jis neįsižeidė ir nesijaučia įskaudintas? Norėjosi atsiprašyti, pasakyti kažką svarbaus ir galbūt atviro. Deja, žodžiai strigo gerklėje, tad Deoiridh liko tylėti. Ji atkreipė dėmesį, kad Sigurdas atsidūrė kiek arčiau jos ir turbūt pirmą kartą tai sukėlė ne kažką panašaus į baimę ar nerimą. Nesinorėjo pripažinti net ir sau, bet ji džiaugėsi. Grifiukė bandė įtikinti save taip besijaučianti tik dėl to, kad Sigurdas parodė neįsižeidęs. Neapsižiūrėjimas neprivertė vaikino galvoti apie ją blogai. Jiedu gali ir toliau bendrauti.
Atrodė, kad mintys tuoj visai įsišėls, kai Deoiridh pajuto esanti apkabinta. Nedrąsiai nusišypsojusi ji išgirdo vaikino žodžius. Jie buvo ištarti taip tyliai, kad negalėjai būti tikras, ar tai nebuvo tik vėjo gūsis, kurį smegenys sudėliojo į širdžiai mielus žodžius. Mergaitė nedrąsiai prisiglaudė prie islando. Nors buvo smagu, ji vis tiek nežinojo, ką pasakyti. Kurį laiką tiesiog džiaugėsi tuo, kad jie yra kartu, tačiau viduje vis tiek kirbėjo nerimas, verčiantis klausti, ar Sigurdas nesijaučia įžeistas. Deoiridh neužtikrintai pakėlė žibančias akis į vaikiną. Norėjo nusišypsoti, parodyti jam, kad džiaugiasi šia akimirka, bet lūpos buvo kaip surakintos, tad teliko spoksoti į akis iš paskutiniųjų stengiantis nenusukti savųjų.
- Džiaugiuosi, kad esame čia, - vos girdimai pratarė rudaplaukė. Pačią išgąsdinę žodžiai privertė nuleisti akis, bet Deoiridh neatsitraukė nė per milimetrą. Teliko tikėtis, kad vaikinas patikės jos žodžių nuoširdumu.
Nė nepastebėjusi, ką daro, mergaitė priglaudė rankoje laikomas nuotraukas prie krūtinės.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #77 Prieš 2 metus »
Nebuvo prasmės kaltinti jos dėl kažkokio nepasiruošimo - abu per tiek bendravimo laiko nesugebėjo normaliai komunikuoti. Tad nieko nuostabaus, kad nesugebėjo ir sužinoti gimtadienių datų. Net keista, kad jie vis dar draugavo. Neužkasė savęs milijonais bereikšmių žodžių ar tūkstančiais daugiaprasmių žvilgsnių. Bet ne viskas visada vyko nuspėjamai - kad ir švelnus merginos apkabinimas. Sigurdas, prieš kelias minutes pasakojęs apie atvykimo į Koukvortą priežastis, nė nebūtų pagalvojęs, jog netrukus jo glėbyje bus Deoiridh.
Tarsi iš narvo išleistas paukštis išlėkę žodžiai priminė nedrąsų vėjo gūsį, o ne laukinio žmogaus riksmą, tačiau ji išgirdo juos. Tuo tarpu islandas neatsitraukė, išgąsdintas savo veiksmų, bet apmirusia širdimi laukė. Praslinkus amžinybei pavyko pajusti, kaip škotė prigludo arčiau. O tyla nebebuvo tokia nejauki, kaip anksčiau. Vaikinas džiaugėsi šia akimirka, jei tik buvo įmanoma įvardinti jausmus, užplūdusius sielą. Pavertusius ją į saulės apšviestą šventovę, į ramiai ošiančią jūrą, į viržiais apaugusias kalvas. Vis dėlto kažkas joje nerimo, gal abejonės, susierzinimo pėdsakai, slapta griaudami harmoniją viduje. Jis stengėsi tai ignoruoti, kreipė žvilgsnį tolyn, bet netikėtai susidūrė su Deoiridh akimis. Jos mįslingai žibėjo, tarsi norėdamos atskleisti paslaptį. Sigurdas pajautė kūną užkariaujantį palengvėjimą, nuplaunantį visus negatyvius jausmus. O jei to neužteko, pro merginos lūpas išsprūdę žodžiai įspaudė veide švelnią šypseną.
-Aš irgi… - kiek nedrąsiai atitarė jis, neturėdamas kur dėti žvilgsnio. Kol galiausiai islandas pastebėjo nelauktą veiksmą, privertusį šiek tiek susimąstyti. Negi jai iš tiesų patiko dovana? Tarė sau jis, suprasdamas, kad mergina nuotraukų neišmes į pirmą pasitaikiusią šiūkšliadėžę. Ne. Jos tapo svarbios, turėjo šiokią tokią prasmę Deoiridh. Nenuostabu, jog giliai sieloje pradėjo kirbėti kažin koks malonus jausmas, gal palaima, o gal… Nė nesuvokė, kaip palinko arčiau. Kone girdėjo jos širdies plakimą.
Deja, likimas nebuvo nusiteikęs draugiškai jų atžvilgiu ir neketino leisti jaunuolių draugystei pažengti kur nors toliau. Sigurdas, akimirkai mestelėjęs akį į takelį, išvydo artinantis žmogų. Lyg žaibo trenktas jis atsitraukė nuo škotės, vis dar viena ranka laikydamas ją per pečius. Tik dabar pastebėjo, kad vyras buvo siurbte įsisiurbęs telefono ekraną ir beveik nekreipė dėmesio į nuolat pavadėlį tampantį šunį. Ta nepakartojama atmosfera išsisklaidė. Su visam. Nepažįstamasis išgelbėjo sugadino jų susitikimą, tad beliko tik palydėti itin piktu žvilgsniu. Tačiau vyriškis padėjo susivokti, jog buvo jau vėlu - saulė nusileido, o rožinį dangaus atspalvį baigė užimti sutemos.
Vaikinas po ilgos tylos pagaliau pažvelgė į Deoiridh, bet nieko nepasakė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #78 Prieš 2 metus »
Keista buvo jų draugystė. Deoiridh nebebijojo to žodžio - ir tai jau buvo didelis žingsnis į priekį. Bet kartais taip norėjosi, kad viskas būtų bent per nago juodymą paprasčiau. Buvo gera sėdėti kartu, nereikėjo jokių žodžių. Bet dabar atrodė, kad viskas galėjo (o gal ir turėjo?) vykti greičiau. Kodėl taip baisu pasakyti, kad kartu leisti laiką yra smagu? Tikriausiai turėjo seniai leisti Sigurdui žinoti, kad jis yra vienas iš nedaugelio žmonių, prie kurių galima jaustis saugiai. Tiesą sakant, net ir dabar Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, ar vaikinas žino, koks yra svarbus ir reikalingas. Tikriausiai tai buvo pirmas kartas, kai taip pagalvojusi rudaplaukė nekrūptelėjo ir neišsigando. Ir prie to tikriausiai daug prisidėjo, kad laiką leido ne su kuo kitu, o būtent su minčių niekaip nepaliekančiu žmogumi.
Nežinia, ar tai buvo malonių minčių padarinys, ar ne, bet susidūrus žvilgsniams Deoiridh neišsigando. Nenusukti akių nebuvo lengva, bet šį kartą tai nebuvo baimė. Ar bent jau ne ta baimė, kuri niekaip nepaliko mergaitės ramybėje. Tikriausiai nesinorėjo, kad Sigurdas suprastų viską, tačiau kartu reikėjo ir bent kruopelytės atvirumo. Grifiukė jau žiojosi kažką sakyti. Galbūt būtų padėkojusi už susitikimą ar bendravimą. Galbūt būtų pabandžiusi pasakyti, koks islandas jai yra svarbus. Be galo norėjosi žengti tą žingsnį. Atrodė, kad pagaliau atėjo ta atvirumo akimirka, kai ji leis Sigurdui suprasti, kokia jai brangi ši draugystė.
Deja, visas grandiozinis planas šnekėti buvo žiauriai sudraskytas į smulkiausius skutelius. Deoiridh nepastebėjo besiartinusio žmogaus, tad staigus Sigurdo atsitraukimas nudiegė širdį. Laimei, nemaloniam jausmui nespėjus užpildyti viso kūno mergaitė suprato, kas atsitiko, ir susigūžė. Kuo puikiausiai suprato, kad ir pati būtų reagavusi taip pat. Situacija buvo visiškai sugadinta. Noro pasakyti kažką svarbaus neliko nė kvapo. Ir vėl norėjosi slėptis nuo pasaulio - ir Sigurdo. Deoiridh sėdėjo ant suoliuko ir gūžėsi savyje. Labai bijojo tokiu veiksmu įžeisti vaikiną, tačiau nieko negalėjo padaryti: dar ką tik vyravusi atmosfera išnyko kaip dūmas. Mergaitė nuleido galvą ir pradėjo svarstyti, ką daryti dabar. Norėjosi grąžinti tai, kas ką tik buvo prarasta, tačiau imtis iniciatyvos buvo nedrąsu, o Sigurdas, atrodo, lygiai taip pat nebuvo nusiteikęs to padaryti.
Apmaudas vėl bandė imti viršų, bet Deoiridh atkakliai stūmė jį į šoną. Įsivyravusi tyla buvo nenusakoma. Tai nebuvo tas momentas, kai tiesiog yra gera būti kartu ir nereikia žodžių. Bet kartu ir nebuvo nejauku, kai norisi pasakyti bet ką, kad tik nutrauktum tylą. Atsargiai pažvelgusi į vaikiną mergaitė susidūrė su jo akimis, bet savųjų nenusuko. Reikėjo padaryti kažką, kas parodytų, kad viskas yra gerai, kad jai patiko šis susitikimas, kad būtų galėjusi prasėdėti čia visą naktį. Deoiridh tik dabar suprato, kad Matthew gali sunerimti, tačiau skubiai nustūmė tą mintį į šoną. Ne, dabar akimirka buvo skirta tik Sigurdui. Tik kaip jam leisti tą suprasti?
Grifiukė nieko nesakė - nežinojo, kas čia tiktų. Laimei, prisiminė kai ką, kas tikrai turėjo parodyti, kad ji džiaugiasi būdama čia. Vis dar nenuleisdama akių ji nedrąsiai nusišypsojo. Neabejojo, kad šito užteks: islandas tikrai supras, kad ji yra patenkinta susitikimu. Nepaisant to, kad nepakartojama akimirka išnyko negrįžtamai, dabar daugiau nieko nereikėjo, tad Deoiridh pasijuto be galo laiminga.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #79 Prieš 2 metus »
Sigurdas turėjo būti užmiršęs viską pasaulyje, ar bent jau ignoravęs kitus dalykus. Galbūt tada susitikimas būtų pasibaigęs visiškai kitaip. Deja, per vėlu apie tai apie tai galvoti ir gailėtis. Visos galimybės spėjo išslysti tarp pirštų tarsi smėlio grūdeliai. Tik pasikeitusi atmosfera tvyrojo tarp jaunuolių, kurios nė vienas nedrįso pakeisti, nutraukti spengiančią tylą. Stipriai sučiauptos lūpos galėjo reikšti du dalykus: nepasitenkinimą, pyktį arba neryžtingumą. Kaip elgtis dabar? Tokia varginanti mintis kirbėjo jo galvoje. Net islandas tempė iki paskutinės akimirkos, kol dabartinės situacijos kaltininkas pranyko tarp medžių. Tik tada jis išdrįso atsisukti į Deoiridh. Reikėjo pripažinti, kad vaikinas jautėsi kiek pasimetęs - prieš minutę  neabejotinai viskas buvo priešingai. Tuomet nebijojo, negalvojo, kas vyks toliau. Greičiausiai tai buvo geriausia atostogų, o gal ir viso gyvenimo akimirka.
Kaip anksčiau, taip ir dabar, jų akys susitiko. Sigurdas susivokė, kad viena ranka vis dar buvo apkabinęs škotę, bet dėl to nepasijuto nejaukiai. Gal net priešingai, mat nespėjus išgliaudyti savo jausmų tarsi riešutų, jis buvo apdovanotas šypsena. Nors ji pasirodė nedrąsi, tai liudijo, jog viskas yra gerai. Mergina džiaugėsi - vadinasi, galima daugiau nebesijaudinti. Ar patiko susitikimas, ar egzistavo dar kas nors, kas galėjo patikti Deoiridh, jis nenutuokė. Tačiau maloni šiluma netruko užpildyti vidų, o šypsnys savaime atsirasti nušvitusiame veide. Buvo sunku nusakyti, kaip jautėsi šiaurietis - dar žiupsnis kažko nepatirto, dar sauja laimės, dar...
Kad ir kaip patiko sėdėti kartu, vienas dalykas nedavė ramybės: laikas. Į parką tamsa netruko įsibrauti, o rudaplaukės globėjas galėjo pradėti nerimauti, nors vaikinas troško tai ignoruoti. Vis dėlto po kelių minučių draugiškos tylos jis tarė:
-Nenoriu priminti, bet gal tau jau vėlu? Galbūt laikas grįžti? - nuleidęs ranką susirado kur kas mažesnį Deoiridh delną ir tvirtai, bet švelniai jį apglėbė. Sigurdas be jokios baimės pažvelgė į merginos akis. - Mmm? Eime?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koukvorto centrinis parkas
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
Tarp jų vyravusi tyla galėjo būti labai įvairi. Deoiridh puikiai prisiminė, kad šios keistos, bet kartu brangios draugystės pradžioje įsivyravusi tyla jai pačiai būdavo nejauki, ir tik nežinojimas, ką reikėtų sakyti, neleisdavo jos nutraukti. Vis dėlto einant laikui tai labai pasikeitė. Jai buvo gera tylėti kartu su Sigurdu. Užteko būti kartu.
Šiame Koukvorto parke jiedu, ko gero, pergyveno visus įmanomus variantus. Be galo malonią tylą sugriovė pro šalį praėjęs ir jų galbūt net nepastebėjęs žmogus. Laimei, tas nejaukumas, kurį sukėlė nepažįstamasis, nesitęsė ilgai. Sugrįžti į tą jaukumo akimirką nepavyko, tačiau, Deoiridh nuomone, dabar jie įsitaisė kažkur “per vidurį.”
Kai Sigurdas į nedrąsią šypseną atsakė savąja, mergaitė suprato: daugiau jiems nieko nereikia. Mielai būtų likusi čia visą naktį. Apie tai, kad Matthew galbūt jaudinasi, ji dabar visiškai negalvojo. Tiesą sakant, apie tėčio egzistavimą buvo pamiršusi. Buvo pernelyg smagu sėdėti čia kartu su Sigurdu, kad būtų galima galvoti apie kažką kitką.
Deja, panašu, kad vaikinas nebuvo nusiteikęs dar labiau gąsdinti herbologijos profesoriaus. Deoiridh apėmė apmaudas, bet ji nesiryžo prieštarauti. Kad ir kaip norėjosi pasilikti šiame parke ilgiau, mergaitė suprato Sigurdo nenorą užsisėdėti pernelyg ilgai. Tai, ko gero, parodė jo rūpestingumą ir… Kitkam apibūdinti Deoiridh nerado žodžių, tad pajutusi, kad islandas paėmė jos ranką, tik linktelėjo.
Žvilgsniams susidūrus grifiukei pasirodė, kad juos sieja toks tarpusavio supratimas, kokio ji neturėjo su niekuo. Su Matthew viskas buvo visiškai kitaip: ji herbologu pasitikėjo ir jį, ko gero, mylėjo, tačiau jis buvo jos tėtis. Sigurdas… Su juo leisti laiką buvo smagu. Jis taip pat buvo vertas pasitikėjimo. Bet jis buvo… draugas. Dabar dėl šito mergaitė buvo tikra. Dabar svarbiausia buvo viena - kažkaip tą draugą išlaikyti. Reikėjo jo neišgąsdinti savo kartais tikrai bjauriu elgesiu. Vis dėlto Deoiridh žinojo: Sigurdui kažkodėl su ja bendrauti patinka. Argi kitaip būtų siūlęs susitikti ir dar atnešęs dovanų? Žmonės šiaip sau taip nesielgia.
Dar kartą šyptelėjusi rudaplaukė atsistojo nuo suoliuko. Nė neįsivaizdavo, į kurią pusę Sigurdui reikia, bet pajuto norinti, kad jis palydėtų iki viešbučio. To paklausti kažkodėl buvo nedrąsu, bet žengusi žingsnį Deoiridh staiga sustojo ir vėl pažvelgė į Sigurdą.
- Džiaugiuosi, kad susitikome, - tyliai sumurmėjo ji nė nebandydama išsprūsti iš islando gniaužtų. Kurį laiką žiūrėjo į jį ir galiausiai neskubiu žingsniu patraukė parko išėjimo link.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight