[Rosemarie Mortimer]

  Koukvorto centrinis parkas, mažai kieno lankomas ir nežinia kiek laiko neprižiūrėtas, tačiau žalumos pilnas kampelis. Nors teigti, kad jis „centrinis“ nėra labai tikslu, mat tiesa ta, jog jis įkurtas gerokai už pačio miesto. Matyt jo įkūrėjai tikėjosi, kad laikui bėgant miestas plėsis ir jis iš tiesų atsidurs pačiame miestelio centre, tačiau Dievas mato, tai neįvyko.
  Galbūt dėl šių, o gal dėl kokių nors kitų, niekam nežinomų priežasčių, jis ir buvo visiškai užleistas, tačiau nuo to jo grožis nė kiek nesumenko. Atvirkščiai, regis, su kiekviena diena jis tik gražėjo ir gražėjo. Nelygiais, spalvotais akmenimis grįsti takeliai vingiavo tarp šimtamečių, apsamanojusių (beje, kaip ir patys takeliai) medžių. Kur ne kur, galėjai išvysti įvairiausių akmeninių skulptūrų, nugludintų vėjo bei taip pat apaugusių samanomis (jei tiesą sakant, tai čia viskas buvo apaugę samanomis. Net ir akmeniniai suoleliai, išsidėstę abipus takelių). Jei kartais sumanydavai nuklysti nuo išgrįstų takų, tuoj pat patekdavai į aukštos, kelius siekiančios, žolės prieglobstį.
  Be abejo, niekas negalėjo paneigti, kad parkas buvo ir baugokas, ypač naktį, tačiau jei nusikratydavai tą nejaukumą, šis žalumos kampelis pavirsdavo į mažytes džiungles, lietaus išvargintos Anglijos viduryje. Žinoma, gerokai jaukesnes ir ne tokias pilnas gyvybės.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Klaidžiojęs ir užmatęs kažkokią vien tik žalia spalva egzistuojantį parkelį, Karma iškarto patraukė lik šio - kaip jau pamokas įpratusiam praleidinėti vaikinui (įdomu, ar mokytojai išvis žinojo apie šio egzistenciją), šitas apleistas žmonių gyvybės buvo tiesiog aukso kasykla. Vėl užsidėjęs savo mylimąjį ilgą juodą apsiaustą, kurio skyles nuo varno buvo susisiuvęs, rodos, be reikalo - juodaplunksnis ir vėl tupėjo ant vaikino peties, juodas ir išdidžiai kraipantis galvą, ir aišku kaip dieną, vėl nagus suleidęs į tas pačias skyles apsiausto petį, kurias vaikinas kruopščiai susiuvo. Ir vėl jo darbas nuėjo perniek, bet klastuolis ne itin suko galvą dėl to.
Oras buvo tiek rūškanas - pūtė gan stiprokas vėjas, priversiantis vaikino ilgus plaukus eiti arba tiesiai jam į veidą, arba labai gražiai ir estetiškai pūtė šiuos už jo nugaros ((Įsivaizduokim Karmą kaip kokių plaukų modelį ir minutėlę pasijuokim)), o dangų dengė tamsūs debesys, žadantys greitu metu praplyšti ir išpilti savo turinį, lietų, ant vaikino ir visos aplinkui esančios aplinkos. Po apsiaustu tedėvėdamas gan ploną juodą maikę, vaikinas jautė, kad greitu metu gali sustirti į miniatiūrinį ledokšnį, bet bandė ignoruoti šį pojūtį - grįžti tokį kelią į Hogvartsą būtų nereikalinga, ir jis pats to nė velnio nenorėjo.
Jausdamas, kad šiandien norėjo pasirodyti aplinkui esančioms šmėkloms visu gražumu, klastuolis buvo ne tik "pasipuošęs" savais juodų plonų rėmėlių akiniais (kurie buvo ne tik puošmena, bet leido jam įmatyti ir menkiausias samanas), bet ir kaip kartais nutinka, aplink akis prisitepęs juodų šešėlių, dar labiau išryškindamas savus juodus nemigos ratilus ir viską užbaigė baltomis linzėmis, visiškqi paslepiančiomis tamsią rudą akies rainelę  - ryte keli jį užmatę mokiniai tai cyptelėjo iš baimės, tai kažką sukrizeno draugui, tuo pat berodant į jį pirštu, bet vaikinas tokias personas tiesiog ignoravo, nes realiai, koks jam gi skirtumas?
Lėtu žingsniu bevaikščiojantis ir atidžiai tyrinėjantis visas skulptūras ar medžių raštus, Karma pajuto, kaip jo ant peties besiilsintis varnas sustingsta vietoje, o ir išgirdęs negarsius žingsnius, žengiančius link čia, vaikinas iš šiokios tokios nuostabos pakeltu antakiu atsisuko į personą, kuri irgi nusprendė apsireikšti šitame apleistame žalynų parke.

[Margo Diuken]

 Šiaip pavyzdinga mokinė, iš pirmo žvilgsnio - nulieta Varnanagė, bet šiaip aiškiai nesanti tokia kokią aplinkiniai mano ją esą, jau dvylikametė raudonakė persona šiandien nusprendė imti ir nenueiti į keletą nuobodžių kurso patikrinimų bei mokyklinį suolą prisigėrusį rašaluoto pergamento kvapų ir lėkšto lėkštų burtininkų bruzdesio iškeisti į nuostabią, gal kiek vėjuotą, nors tai visiškai netrukdė, dieną, kažkur, kur nesutiktų nieko mokykliško.
 Gana šiltas vėjas taršo iš supintos kasos išsipešusias rusvas, banguotas sruogas, lengvas, pavasarinis, kaštoninis apsiaustas smagiai plazda tarp jo pirštų, o išvaizda dar truputį vyresnę negu yra primenanti būtybė, šiandien švenčianti savo ne gimtadienį žingsniuoja prieš jį aukštai iškėlusi galvą, kad kiekviena savo lastele pajustų švelnų nematomo bičiulio prisilietimą. Taigi tokia mažytė, bet savotiškai žavi vėjuotos dienos idilė.
 Klaidžiodamos po išsprogusių medžių minią, vieniems gražios, kitus gąsdinančios mistikės akys užkliuvo už tamsaus, nors perbalusio sutvėrimo ir kojos, lyg palieptos, nevalingai sustojo visai netinkamoje vietoje - būtent prieš tamstą.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Netikroms visiškai baltoms akims susitikus su raudonomis, kurios atrodė daug tikroviškesnės negu jo, Karma nuleido kiek pakeltą antakį - vis dėl to, čia tik kažkokia pirmakursė ar antrakursė, kuri jau nuo jauno amžiaus praleidinėja pamokas - ir gerai, bent jau mokosi šio to nuo minėto jauno amžiaus, ypač apie jų, pamokų, bevertiškumą. Na gerai, jose išmoktą teoriją gal kur ir panaudosi, bet kam to reik? Jeigu pats viską žinosi tiek, kiek reikia, o norima informacija visad pasiekiama ranka, tai bent jau klastuolis nematė prasmės eiti į pamokas, ten kentėti nuobodulio prisipildžiusias valandas dėl žinių, kurias pats galėtų laisvai per pusvalandį išmokti ir susižinoti vienas savo komfortiškose vietose.
Nors ir kiek suirzęs, kad kažkokia mažė nusprendė pasirodyti kaip tik čia, lyg tyčia (rodos, kad jį sekioja tokia velniška laimė - vos nori pabūti vienas, iškart su kažkuo susiduria. Gal jeigu norės pabūt su kažkuo, tai suveiks jo naudai ir jis pagaliau galės pabūti vienas?), ilgaplaukis nuleido nuo šios savo akis ir nusuko žvilgsnį atgal į skulptūrą, kurią kaip tik šią akimirką apžiūrinėjo. Prieš jai sutrukdant.
Bandydamas ignoruoti dar vieną nė velnio norimą nei reikalingą egzistenciją čia, parkelį, klastuolis pasitaisė savo akinius, kurie jau buvo spėja kiek nuslysti nosimi ir pradėjo lėtai eiti spalvotų akmenų takeliu link kitos skulptūros, kai pajuto varną įsitempiant - lyg šis bandytų susitvardyti nenušokęs nuo jo peties ir sulaužyti nebylią jo ir šeimininko, Karmos, taisyklę nepulti kitų žmonių. Per petį dirstelėjęs į mergaitę ir bandydamas suprasti, kuo ji varnui taip neįtiko (nors realiai, kas jo varnui be jo įtiko? Atsakymas - niekas, ir jeigu ne vaikinas, kranklys jau seniai būtų visiems pakelį pasitaikusiems iškapojęs akis), dabartinis baltaakis nepastebimai gūžtelėjo pečiais ir patraukė toliau - jeigu jau yra, tebūnie. Bet tegul mano kelį nesimaišo.

[Margo Diuken]

 Margo nežymiai papurtė galvą, kai šis nukreipė savo išblukusias akis atgal iš kur buvo atitraukęs ir velniai žino kam, gan įkyriai atrodančiu skeptišku žvilgsniu spitryjo į Sireną. Šaltomis akimis perbėgusi per jau pradėjusią apaugti kerpėmis skulptūrą, Varnanagė tik gūžtelėjo pečiais, toliau lėtais, mažais žingsneliais čežindama tako akmenėlius ir prasilenkdama su būtybe, dėl kurios nesijaudino, jeigu bandytų kam paskųsti, kad mergaitė nebuvo mokykloje, atsikirstų lygiai tuo pačiu, vyresnis negu paskutinio kurso moksleivis neatrodo.
 Viskas šiuo susidūrimu ir būtų pasibaigę, jei ne nelemtas tamstos paukštis, mistikei ganėtinai nutolus nuo jo šeimininko sumąstęs, kad vis dėl to ji kažkuo jam neįtiko. Priplasnojęs varnas suleido savo aštrius nagus į Mar petį, aiškiai suplėšydamas apsiaustą, bei kitus toje vietoje buvusius drabužius ir dar gan giliai prakirsdamas jais odą. Tvirtai įsikibęs pikčiurna ėmė plakti sparnais, o ir nuo jų galima stipriai nukentėti, tuo labiau, kai jie laksto tiesiai prieš tavo akis.
 -Ei, gal malonėtum pasiimti savo paukštį čia nestovėjęs?! - sušuko, nesužeista ranka bandydama atplėšti gyvį nuo savęs.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Pats kiek per vėlai pajutęs, kad varnas tiesiog nesugebėjo nustygti savoje vietoje ir pasišalino nuo savo šeimininko paties taip staigiai, kad šis net nespėjo mirktelėti - atsisukęs pažiūrėti į jo atsiradimo vietą, kuri aišku kaip dieną buvo prie (nors gal labiau tiktų sakyti ant) tos nepažįstamos jaunosios Hogvartso mokyklos mokinės. Huh, ką, gal dabar žinosi, kaip blogai praleidinėti pamokas. Mintyse kiek pasišaipęs Karma apsisuko visu kūnu ir vis dar tokiu pat lėtu žingsniu žengė link nepažįstamosios, visiškai ignoruodamas tą faktą, kad per tą gan trumpą laiką jo varnas gali ją mirtinai sužaloti. Na, gal dar taip baisia nebūtų, ir pats paukštis žinotų kada sustoti, bet klastuoliui ne itin tas rūpėjo - šis net piktai nešūktelėjo ar dar kažkaip neliepė varnui atsitraukti, nors galėjo. Nes realiai, koks gi jam skirtumas?
Nuobodžiu ir gan tiesiogine prasme, visiškai baltu žvilgsniu drėbtelėdamas į mergaitę, kurią nusprendė esant pirmakursę, ilgaplaukis tik prisiartinęs prie šios tiek, kad ir jį galėjo kliudyti varno sparnų plakimas ore tyliai švilptelėjo. Kranklys akimirkai sustojo ore - primindamas vaikinui tą sceną iš animacinių filmukų, kai koks personažas bėga skardžiu, bet po jais dingsta žemė, o iki nukritimo būna ne tik kelių sekundžių tarpas, bet ir veikėjo atsigręžimas į jam neregimą ir net neegzistuojančia publiką su tuo žvilgsniu, pranešančiu, kad jis ką tik susikniso. Mirtinai susikniso.
Plunksnuočiui staigiai pakilus oran, sukeliant didžiulį ne tik vėjo, bet ir jame esančių priemaišų kaip mažų smėlio, žvyro, akmenukų debesį tarp dviejų skirtingų lygmenų mokinių, Karma kiek prisimerkė - kas jau kas, bet nenorėjo nė vienam tų dalykų patekti į pačią akį ir galimai gauti užkrėtimą nuo linzės. Krankliui nusprendus tiesiog palikti mokinius ramybėje (nors Karma ir žinojo, kad jis budriomis akutėmis kaip sagutėmis stebi abu mokinius taip įdėmiai, kaip jokie slapti šnipai nesugebėtų) ir nutūpti artimiausio medžio viršūnėje.
Atsisukęs į pirmakursę, vaikinas persmeigė ją žvilgsniu taip, kad rodės, jog nori rimtai kažkuo padurti - arba kad jam tiesiog šlykštu ir nenorima būti tokių šiukšlių kaip ji egzistencijos lauke. Mergaitė turėjo daug daugiau žaizdų, ir dauguma jų neskelbė gerų naujienų, nors vaikinui buvo ant to visiškai nesvarbu - iš patirties žinojo, kad be gilios žaizdos ant peties, kelių ne tokių gilių ant rankų ir kaklo dar daugybė žaizdelių ir mėlynių slepiasi po visu drabužių sluoksniu. Gyvenimas šitai mergužėlei nebus itin malonus kelias savaites.
-Ne aš kaltas, kad jam nepatinka tokie nežmoniški išsigimėliai,- atšiauriu balsu tarsi ledo kardu nukirsdamas žodžiais tarstelėjo Karma. Aišku kaip diena, ši mergiotė nebuvo žmogus, ir jis nė nesirengė gražiai su ja elgtis - jeigu ji taip nepatiko ir varnui, nepatiks ir jam.

[Margo Diuken]

 Tamsiai gyvasčiai palikus sirenos petį, nekreipdama nė menkiausio dėmesio į į ją įsmeigtas prašalaičio akis, raudonakė ėmėsi apžiūrinėti žaizdas ir kitus nuostolius paliktus bjauraus charakterio paukščio. Mistikės antakiai irzliai susiraukė, žvilgsniui užkliuvus už nemenkai perdrėkstų apsiausto ir megztinio bei gilių kraujo upeliukų, besirengiančių tuoj pat nudažyti drabužių liekanas raudonai. Speiguotiems žodžiams pasiekus mergaitę, piktoki antakiai ne dar labiau susiraukė, nors taip turėjo būti, bet nevalingai grįžo į savo vietą, o sužaliavusį parkelį perskrodė pirma, spigi juoko nata. Antra nuskriejo malonesniu ir ne tokiu spigiu balsu, bet su savimi paliko isterijos prieskonį. Kiekvienas šlamantis, naujai atgimęs lapelis išgirdo garsų mistikės juoką, o ši net raitėsi.
 Taigi iš šono vaizdelis buvo toks, į kurį tikrai būtų galima pažiūrėti, kaip į filmą. Grėsminga, tamsi, niūri, atšiauri, liesa, ištįsusi persona stovi lyg stulpas ir tikriausiai piktai žvelgia į garsiai ir truputį isteriškai besijuokiančia mažę, bandydamas kaip nors neparodyti sutrikimo. Tikriausiai taip būtų atrodęs šis reginys, jeigu tik aplinkui būtų klajojusi bent viena gyva dvasia. Bet ji čia nepasirodė. Galiausiai susivaldžiusi ir užgniaužusi keistą juoko protrūkį, pirmą kursą bebaigianti mokinė nusibraukė ištryškusią ašarą, atsitiesė ir giliai iškvėpė. Varnanagė nebesijuokė, net nebesišypsojo. Negalėjo pakęsti, kai iš jos bandoma tyčiotis.
 -Žinai, mes gyvename dvidešimt pirmame amžiuje ir turim tokį stebuklingą išradimą kaip veidrodis. - akmeniniu tonu atrėžė, neketino nusileisti paprastiems žodžiams.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Įkyriai pirmakursei pradėjus smagiai juoktis, Karma vos vos susilaikė nepavartęs akių - mergiotė buvo ne tik erzinanti kaip akmenukas bate, bet dar įkyresnė, negu šis kada įsivaizdavo. Jos kiek spigiam juokui aidint tuščiame parke, pats klastuolis pajuto norą ją sudraskyti į skutelius - mažyčius, kad niekad neitų surinkti atgalios į visumą. Ir jeigu buvo jau jo reakcija tokia, kaži, kaip laikėsi varnas. Vargšelė medžio šaka.. Mintyse kiek pašaipiai šyptelėjęs, vaikinas sugrįžo į realybę kartu su paskutiniausiais juoko akordais, lėtomis ištirpstantiems ore, o galiausiai ir pilnai pranykstantiems - tarsi niekad ir nebūtų egzistavę.
Kiek nustebęs, kad kaip pirmakursė ši jau sugeba gan gerai atsikirsti atgal, vaikinas vos nešyptelėjo - nors ir negalėjo pakęst tokių personų kaip ji, pats pilnai suprato, kad iš jos išaugs kažkas gero - na, ne pačiam Hogvartsui ir tikrai jau ne profesoriams, bet kažkas, su kuo nebus liūdna būti kartu ir juolab nebūtų liūdna dėvėti winx'ių triusikų .
-Aš bent jau šimtaprocentinis žmogus, o ne išsigimėliškas hibridinis palikuonis. Bent jau nesu supuvusi šlykštynė nuo pat gimimo, tokiu su žmogiškąją prigimtimi tapau vėliau ir betkada galiu atsikratyti,- nepridėjęs, kad dažnu atveju patys žmonės buvo tie šlykštieji, neviltį ir skausmą tik atnešantys padarai, Karma vis dar tokiu pat atšiauriu balsu tarstelėjo atgal - net ne kaip įžeidimą. o tiesiog savo pačią teisingą nuomonę.
Nebuvo tikras, kokia ji mistinė būtybė - o kažkiek gaila, kadangi būtų mielai dar piktai pasisvaidęs žodžiais apie jos prigimtį, nuo kuriuos vien pagalvodavo aukštyn užsinorėdavo išsiveržti skrandžio rūgštys.
Nusprendęs, kad neturi laiko tokiems apgailėtiniems dalykams kaip pykčiams su mažėmis, vaikinas nieko daugiau netaręs atsuko šiai savo apsiaustu papuoštą nugarą, šio galu sukurdamas nedidelį vėjelį. Daugiau nebeatsukdamas vaiduokliškai baltų akių ir baltumą dar labiau išryškinančiais šesėliais papuoštus nemigos požymių į mergiotės regos lauką, vaikinas pradėjo žingsniuoti iš savo stovimosios vietos kažkur gilyn į parką - galiausiai pasuks kur nors iš šitos vietovės, nes kaip rodos, diena vienaip ar kitaip buvo nepakeičiamai sunaikinta.

[Margo Diuken]

 Tirštas lapų sąžalynas, žalias, lyg kivių želė, pabudintas vėjo sušlamėjo, raudonoms akims vėl primindamas desertą. Šiaip malouns ausiai ir odai pavasarinis vėjas šį kart pats to nenorėdamas draskė sireną, it aštriausi nagai, durstė, kaip batsiuvio yla, kapojo medkirčio kirviais. Nuo nekalto nematomo visatos sūnaus prisilietimo aštrių, tamsiam gyviui su nepakeliamu charakteriu priklausančių nagų paliktos žymės ėmė perštėti ir įkyriai pulsuoti. Petys nežmonišku greičiu pašoko tinti ir nebenorėjo paklusti ir pajudėti, bet suirzusi pirmakursė neketino tiesiog nusileisti.
 -Cha, gerą čia skėlei. - nusijuokė, nors nuo bandymų ignoruoti keistą tvinksėjimą besileidžiantį žemyn balsas prislopo. Perbalusiam (vakar tikriausiai, kaip reikiant nusivėmė) skeletui suskatus trauktis, o pečiui - dar labiau tvinksėti, garbanės antakiai vėl susiraukė. -Ei, nenorėtum bent atsiprašyti ar ką? Tavo augintinis suplėšė man apsiaustą, jau nekalbant apie tai, kad mano petyje žioji keturios krauju pasruvusios skylės.
 Aiškiai suprasdama ir dar aiškiau matydama, kad popierinis bastūnas juodu apsiaustu ir nervus traiškančia esybe neketina sustoti (o ko reikėjo tikėtis?), pagal savo amžių aukšta pirmą kursą bebaigianti mistikė dar labiau susiraukė, o kraujo ir vyno atspalvių prisisotinę akys piktai įsistebeilijo į užpuoliką, erzinančiai tūnantį tarp šakų. Nors ir neturėdama įgūdžių, bet suprasdama, kad nieko nepraras mėnulio ir mistikų dukra, Tamsiojo anūkė, sirenos palikuonė nukreipė savo kol kas neišlaisvintą, bet viduje - milžinišką galią į sparnuoti. Šis neaiškia sukrankė, šiuo garsu sukeldamas merginai piktdžiugišką pasitenkinimą.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Žingsniuodamas tolimiau ir besikeiksnodamas, kartas nuo karto leisdamas ir vienam kitam keiksmui ar jo skiemeniui praslysti pro lūpų sukurtą sieną ir išeiti laukan - tuomet jį pasigaudavo vėjas, ir nunešdavo kur nors toli. Ignoruodamas dar ausis sugebėjusius pasiekti žodžius, Karma toliau spraudėsi pro vėjo sukurtas užgobtus pirmyn, o varnas pasekė šeimininko pavyzdžiu ir lengvais sparnų mostais, priverčiančiais orą trauktis šalin, o aplinką pajuosti prisiartino šalimais.
Jau beveik nykstant iš akiračio ir tepasiliekant juodai dėmelei horizonte, vaikinas susiprato, kad kažkas ne taip - karsi pajuto, kažką negero, nenorimo ir persisunkusios piktdžiugiškumu sliūkinant oru, artėjant, savo laibas, laukėtas ir nematomas rankas tiesiant prie vaikino. Pačią paskutinę akimirką susipratęs, kad tai buvo kiek klaidingas teiginys, iškarto pasuko galvą į varno pusę - kaip tik laiku, kad užmatytų tą tikslutėlę akimirką, kai lediniai kaulai sugniaužė varną, apsupdami jį kita tamsuma, negu tąją, kuri paprastai palaikydavo vaikino ir kranklio kompaniją. Visą parką perskrodęs šaižūs varno paukštiškas klyksmas, persismelkiantis lig kaulų, juos surakinantis ir agresyviai sulaužantis perpus, o iš kraujagyslių nugvelbiantis visus kraujo lašelius.
Plunksnuočio kūneliui pasiekus žemę, kol jis toliau vadavosi iš skausmo gniaužtų, juodaplaukis jau buvo prie šiukšlės, kuri taip darė. Pats leisdamas dažnai nepasirodantiems jausmams jį užvaldyti, Karma tarsi atbukęs pajuto, kaip jo liaunos rankos, įdėdamos visą jėgą, yra apsivijusios aplink mokinės kaklą, tarsi norėdamos jį perlaužti perpus.
Ne tik parką, bet ir pačią visatą perskrodė dar vienas kraktelėjimu išreiškiamas riksmas - nors buvo aiškiai persipildęs skausmu, tai buvo ir tarsi įkyrus rytmečio žadintuvas savajam šeimininkui, liepiantis pabusti iš emociško transo būsenos. Pagaliau realiai atsimerkęs, susipratęs, ką čia daro ir nebūdamas valdomas jausmų, klastuolio akys iškarto užmatė jau mėlynuoti pradėjusią ir su užverstomis akimis mergiūkštę, kuri netgi nebesipriešino smaugimui. Pilnas pasišlykštėjimo mesdamas ją ant žemės (sustiprindamas ir taip jos turimų žaizdų skausmą), tamsiaakis agresyviu žvilgsniu dėbsojo į ją tol, kol nepaliaujamai kosėjanti mergina atgavo reikiamą deguonies kiekį, o akys atsimerkė ir rodė, kad ji ne tik buvo gyva, bet ir sugrįžusi į pradinę būseną. Na, beveik.
-Suknista šiukšlė,- panosį paniurgzdėdamas, jisai kiek primerkė akis, žiūrėdamas į merginą iš viršaus,- Ko tu nori?

[Margo Diuken]

 Tai įvyko taip greitai, kad net pats Einšteinas nebūtų susivokęs, o Pitagoras išsprendęs savo paties sukurtos teoremos. Jos atlėkė, kaip žaibas iš giedro dangaus, sudūlėję virvės, kur jau ten virvės - seni išblukę skarmalai apsivijo sirenos kaklą ir su aiškiai, iš išvaizdos jiems per didele jėga pašoko dusinti. Visas kūnas beregint pajuto deguonies badą, raumenys išsitempė, bet kaip mat neįstengė atsilaikyti alkiui ir ėmė nevaldomai glebti. Ir nors viskas aplinkui persikreipė, ir vaizdas, lyg radijo ryšys puolė trūkinėti, raudonam žvilgsniui tepalikdamas sekundės juodumą ir beerdvę tuštumą, bet su galiomis apsipratusios, karingos mėnulio dukters smegenys nė už ką neketino pasiduoti. Truks, pliš, gal numirs, bet nukankins bent jau tą nupeštavištį paukšį taip sudarkiusį mergaitės petį ir paliks jį merdėti prie suklupusio šeimininko ir jo krokodilo ašarų. Paskutiniams deguonies likučiams tirpstant kūne, anglies dioksidui pamažu užvaldant ląsteles, klastinga Varnanagė plačiai atplėšė limpančius vokus ir kruvinu piktu žvilgsniu perliejusi paukštį ir jo perbalusį skudurą, kabindamasi už paskutinių jėgų likučių, taip priartino pauktpalaikį prie mirties, kaip jis dar savo menkame gyvenime nebuvo prisiartinęs.
 Akyse baigė aptemti, kai, nelyginant iš pačio vandenyno dugno pakilusi, nors iš tiesų skaudžiai į žolę kritusi mistikė, įtraukė tokio saldaus oro ir karčiai užsikosėjo. Saldesnis už patį saldžiausią visatos cukrų dujų mišinys kurį visi sutartinai vadiname oru, nepaliaujamai draskė rudaplaukės krūtinę. Atrodo, norėjosi skradžiai žemėn prasmegti, bet aitrus kosulys pamažu slopo, kartu gesindamas ir degančius plaučius. Prisisotinę deguonies sirenos smegenys vėl paliepė kovoti. Kovoti su pasauliu, kovoti su tvarka, taisyklėmis, kovoti su išpera stovinčia priešaky ir besijaučiančia pasaulio bamba. Tebesėdėdama žolėje mergina klastingiau už patį Salazarą Klastuolį prisimerkė. Neketino stotis, tegul menkysta žiūri į ją iš viršaus, jeigu tas paukštis jam reikalingas gyvas - turės paklusti. Raudonakė įsitikino, kad tikrai galėtų nudaigoti tą anglį.
 -Hm... Man reikia treniruotės. - kilstelėjo antakį. -Turėsi ramiai pabūti kol bandysiu tau įvaryti... Bent jau migreną. Žinoma norėtųsi ir daugiau, bet nenorėčiau labai nukankinti. - išdėstė įdėmiai žvelgdama į popierinį vaikiną ir plačiai bei kas be ko, pasalingai išsišiepdama.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Būdamas abejingas tam faktui, kad ką tik kėsinosi į gyvybę ir vos pastarosios neatėmė, Karma tiesiog agresyviai suraukė antakius, nepatenkintas, kad paskutinę akimirką mergina vis dėl to atsigavo, ir taip pat piktai dėbsojo atgalios į jį. Tarsi iš per naujo svarstydamas, ar nevertėtų pratęsti šaltakraujiško darbo, o paskui kūną sukapoti į mažas daleles ir užkasti ar sušerti kokiam mėsėdžiui (Tik ne savam varnui. Tokių šiukšlių kaip ji ėdimas gali dar pabloginti skrandį), juodaplaukis viena ausimi klausėsi iš toli, rodos, be galo tolimai arti grįžtančio į gyvenimą paukščio, tuo pat ir kiek tęsdamas lauką, kad šis suspėtų kiek atsigauti. O tada ir iškapos tau akytes.
Palikdamas bevertį slieką, apsimetantį normaliu žmogumi drybsoti aš žemės, tamsiaakis nusisuko, pasitraukdamas nuo jos per kelis žingsnius, iš visko - atmosferos, žvilgsnio, minčių, sklindančių ore suprasti, kad ji jam kelią pasišlykštėjimą. Netgi kaip negyvėlė būtų vertingesnė, kol gyvosios pavidalu tik teršią ir taip sunaikintą žemę.
Ausims užfiksavus lengvus sparnų palikimą į orą garsus, medžio šakų sušnarėjimą ir tą sekančią tylą, Karma pagaliau atsisuko į rudaplaukę.
-Gerai, tebūnie. Bet žinokis,- balsui, ir taip itin nedraugiškai skambančiam atšalus dar labiau, skambant be menkiausio lašo abejonės ir su iš visų pusių skleidžiamu tikrumu, atrodė, kad atšalo ir patys paskutinieji bent jau šilti išlikę juos supę atmosferos likučiai,- tokiu kirminu kaip tu atsikratyti nėra sunku. Ypač taip, kad neliktų nė menkiausių įrodymų.
Absoliučiai baltoms akims prisimerkus, lūpoms nepajudant iš nieko nesakančios susiformavusios minos, klastuolis jau planavo kelis strateginius veiksmus, kaip būtų geriausia ja atsikratyti. Na, žinot - dėl visa pikto. Vienaip ar kitaip, mūsų abiejų tu niekaip nepaveiksi, tad galimai būsi sumalta į lavonišką masę bet kuriuo atveju.

[Margo Diuken]

 Ach... Tikra mažos valdingos sielos idilė. Turbūt dvigubai vyresnis, nors geriau paskaičiavus ir suapvalinus apytiksliai vieną su puse karto vyresnis, keistokos išvaizdos sutvėrimas stovi prieš ją ir leidžia jį paversti gyvu taikiniu. Oi, tai yra, gyvu treniruokliu.
 Pakilusi ant kojų ir, žinoma, kiek išgalėdama ignoruodama vis dar skaudantį ir tvinksintį, pulsuojantį ir nerimstantį, sužalotą ir vis dar kraujuojantį petį, Margo pasirausė sudarkyto apsiausto kišenėje ir išsitraukė į dėžutę pripildytą oranžinių taškuotų į saldainius panašių dalykų.
 -Valgyk. Tik ne visus. - pašnairavo į skudurėliu pramintą personą. Chach... Skudurėlis. - mintyse smagiai nusivaipė. -Imk, neturiu visos dienos. Nenunuodysiu. Kam man, po velnių, to reikėtų. - užvertė akis į dangų užstojantį šlamančių lapų dangtį ir papurtė dėžutę. -Kad neišsisukinėtum nuo klausimų.
 Bet kuriuo atveju, nes net pats velnias nežino ar tas prašalaitis prarys tą tabletėlę ar ne, Margo įsimetė uždarytą dėžutę atgal ir trumpam sužiuro į petį. Jau N-tąjį kartą mintyse paliepusi jam pakentėti ir NN-tąjį kartą bandydama užgniaužti apie skausmą rėkiančias mintis. Blaiviai suprasdama, kad ilgai taip neišsilaikys ir vis dėl to reikės sutvarstyti žaizdas kol jos neužsikrėtė kokia nors velniava ragana griebė jautį už ragų ir sužaibavo savo gražiomis akutėmis. Hm... Paplekšnok sau per galvelę. Juk nusipelnei. - be garso nusikvatojo ir susitelkė į vieną iš išbalusių galūnių.
 -Žinai, tu tikrai bjaurus. Nekalbu apie išvaizdą. Nesąmonė, kas gali vertinti žmogų pagal jo išvaizdą? Bet visa tavo esybė erzina visą maniškę. - ji trumpam nutilo, lyg susimąstė, bet nenuleido savo krauju pasruvusio žvilgsnio nuo savanorės aukos. -Dar žinok, kad mažai ko nekenčiu. Nebent anyžinių ledinukų, - sirena susiraukė ir vos pastebimai nusipurtė. Jų kvapas tiesiog rietė nosį ir kėlė šleikštulį. Tai prisiminus būsimos antrakursės oda pašiurpo. -Dievaži, kas gali juos valgyti?
 Popieriniai pirštai kažkaip keistai trūktelėjo. Eh, teks numoti į visus tuos klausimus ir aiškinimusis ar tai tikrai jos galios. Po perkūnais tos žaizdos ėmė vis nenormaliau negyti. Spjovusi į tai, kad tas kaukas juodais drabužiais gali mokėti skaityti mintis ar dar kaip nors nuspėti ką ji nori padaryti, nes kaulėtai rankai pakilus ir kažkaip, lyg sustiprėjus gravitacijai, prisiplojus prie tamsių iškarpytų vaikino plaukų raudonakė, it iki šiol nekvėpavusi giliai iškvėpė. Neišlavintos galios siurbė jėgas. Vėl žybtelėjusi akimis atitraukė galūnę ir dar kartą liepė prisiploti prie perbalusios makaulės. Įsitikinimui tą patį pakartojusi su kita ranką ir priešingu petimi mergaitė patikėjo ir išlindusi iš būtybės kraujo dar giliau negu prieš tai iškvėpdama, įkvėpė. Tik atrodė, kad valdyti - lengva pramoga. Gal būt kada nors ir bus, bet dabar, kol tas gebėjimas vos atrastas jis, lyg perdžiūvusi kempinė, lyg dykumoje merdintis augalėlis sulaukęs lašelio vandens, pašėliškai gėrė ir pasiutiškai siurbė jėgas.
 Su truputį pergalinga šypsena veide burtininkė bemaž sukniubo, bet viena ranka spausdama tvinksintį petį kita pasirėmė į kelius.
 -Ačiū, kad paplekšnojai sau per galvą. - vos pastebimai nusivaipė. -Tikiuosi, kad užspringsi bulve valgydamas šaltibarščius ir mes daugiau niekada nesusitiksime. Laimingo tau gyvenimo. Dasvidanija. - linktelėjusi ji apsižvalgė aplinkui, tarsi tikrindama ar nieko nepaliko, apsisuko ir nepaleisdama pečio lėtai žengė akmeningu parko takeliu. Neįveikusi pagundos ji trumpai stabtelėjo, bet neatsisuko, kad niekas nepastebėtų klastos perkreiptos jos šypsenėlės. Suklapsėjusi blakstienomis ir, nors neatrodė, įdėdama visas likusias jėgas ji vėl paveikė kaulėtą skeleto galūnę. Šį kartą jį pakilo ir plekštelėjo savo šeimininkui per veidą.
 -Čia už tai... Tiesiog. Nusipelnei to. - akimirkai atsigręžusi mestelėjo ir šyptelėjusi nužingsniavo ieškoti vaistinės. Gal ten ras ko nors kas numalšins besisukančią galvą, kylantį kaistoką šleikštulį ir galų gale sutvarstys, ar bent jau leis susitvarstyti paukščio nagų pervertą petį.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Akis laikydamas primerktas visu metu, kol spoksojo į šiukšlių krūvą žmogaus pavidalu, Karma kiek suirzo ant savęs - pats žinojo, kad pasiaukojimas ir pasivertimas laboratorine žiurke būtų pats geriausias variantas, bet tai jautėsi ne tik kaip prasčiausias pasirinkimas, bet ir labiausiai žeidžiantis jo vidinį "aš". Ypač prieš tokią personą kaip ji, nusižeminimas ir leidimas elgtis su juo tarsi marionete vaikiną varė iš proto, bet kitos išeities nebuvo. Na, būti buvo, tačiau ne veltui sakoma, kad priešus laikyk arti - o tas kirminas, apsimetantis žmogumi, gal bus ne kiek priešas, bet persona, kurį radus progai, jis "netyčiomis" nustumtų nuo aukštos vietovės į vandenyną, kad užspringtų vandeniu ir nuskęstų, palikdama savo galių apimtą kūną bejėgį ir pūvantį. 
Į rankas atsargiai ir neužtikrintai paėmęs nežinomos kilmės daiktą, kuris skausmingai iki galo atrodė kaip paprasčiausias saldainis ir vertė klastuolio jaudinimąsi, kad čia kažkokia bomba versti panieka sau, jis merginai nežiūrint šmukštelėjo jį kišenėn. Nuodai gal ir ne nuodai, tačiau eina velniop, iš jos jis nieko nevalgys.
Primerkęs nenatūraliai - ir aišku, netikras - baltas akis, kurias spėjo ir pavartyti aplink akiduobėse, jis visu kūnu atsisuko į merginą, rankas susinerdamas ant krūtinės. Eina tegul toji mergiotė šikt su savais klausimais - galėtų, ne, tikrai norėtų ją sučiupti ir.. na, gal ir nenužudyti. Gal ir neverta. Bet galėtų ją sučiupti, surakinti ir parduoti į viešnamį - būtų naudos jam, būtų naudos iš jos. O ir skambėjo kaip gana neblogai viliojantis planas. Staigus naujos viešnamio darbuotojos balsas privertė klastuolio akį sutrūkčioti ir pabusti iš smagių svajų, kurios galbūt, galbūt pataptų smagiu išsipildymu.
-Kaip džiugu girdėti, kad abiejų jausmai sutampa. Dar kartą pamatyčiau tave, tai tikriausiai išmesčiau į šiukšlių konteinerį be antros minties, ar supločiau vietoje kaip įkyrią musę,- nesijudindamas, tik agresyviai spigindamas akimis atšovė. Dar vienas suknistas kartas susitinkant, ir jis mielai tą padarys. Bet kad ir kaip gaila, turėjo pritarti jai dėl anyžinių saldainių. Tikra kančia pragare, o ne saldainis.
Stovėdamas tiesiai ir leisdamas fizinio kūno aš pabūti marionete, kol vidinio kūno aš - sumaniu iš Azkabano išsisukančiu žudiku, Karma pakėlė akis dangan. Debesys, lengvai plaukiantys ir tiesiog draugiškai chill'inantys savotiškai ramino, tad keistas jausmas, kaip kažkas lengvai braunasi jo kūnan ir traukia už rankos siūlus buvo tarsi iš tolimo sapno. Panašiai, kaip vaikai darželiuose ar pradinėse klasėse liepdavo ištiesti ranką, ir koks vaikigalis dvidešimt ar trisdešimt kartų rišdavo įsivaizduojamą siūlą aplink ranką, o tada šią pakeldavo nematomu siūlu aukštyn. Jausmas buvo nostalgiškai įkyriai panašus, nepaisant to fakto, kad Karma tik matė kitus taip darant.
Ranką, kuri kaip negyva žuvis plekštelėjo per galvą, jautėsi kaip ne jo - tas pats ėjo su dar vienu plekštelėjimu, ir dar vienu siūlu, pririštu prie kitos rankos - dantimis prikandęs lūpą, juodaplaukis aiškiai piktai nervinosi. Nors tikriausiai neužtektinai, kad varnas pasirodytų ir iškapotų jai dar kelias gilias žaizdas. Ot ir gaila.
-Žiūrėk, nemirk, paskui parduoti nebegalėsiu,- tyliai murmtelėjo pastabą apie dar labiau susilpnėjusią musę, skruzdę, slieką - žodžiu, kažką - pagaliau būdamas išlaisvintas iš keistų siūlų. Kūnas, pajutęs tik grįžimą į pradinę poziciją, o ne išėjimą iš šios, piktai barėsi šeimininkui, kokio velnio leidžia šiukšlių maišams paimti kontrolę. Karma, pakėlęs balsą, garsiau tarstelėjo,- Žiūrėk, nusirisk nuo kokio šlaito, tik kad kito susitikimo nebebūtų.
Pasitrindamas riešą ir norėdamas sukti tolimiau į parką, per naujo pajuto tą siūlą. Prisimerkęs, tyliai švilptelėjo, duodamas paukščiui komandą. Kartu - nu gerai, keliomis sekundėmis pavėluotai į draugišką neapykantinę harmoniją, bet koks gi skirtumas - su trenkimu, kurį gavo jo veidas, iš merginos plaukų buvo išrautos kelios ilgos sruogos - kartu, rodos, įpykęs varnas paliko nedideles žaizdeles, iš kurių pradėjo kauptis raudonas skystis. Ką gali pasakyti - nei pykčio, nei neapykantos, nei noro papildomai priešo sunervinti lengvai nesunaikinsi.
-Tu taipogi,- jau spėjęs nusisukti, vieną ranką įsimetęs į kišenę, kol su kita pamojavo atbulą ir itin draugišką atsisveikinimą, penktakursis nužingsniavo savais tikslais, į priešingą pusę negu patraukė menstruacinių akių savininkė.

[Mirta Dobkins]

Parkas nors ir ne toks populiarus kartais yra aplankomas žmonių. Keisti, smulkiais akmenukais grįsti, vingiuoti takai nuvesdavo prie seno medžio su gigantiška dreve, prie vienišo sulūžusio suolelio ar neveikiančio, bent jau šiuo metu laiku, fontano. Parkuose ji dažnai nesilankydavo. Mirta atsidūrė čia netikėtai. Pati nežinojo ko jai čia reikia. Lėtai krisdamos šios popietės snaigės medžius padengė baltu sluoksniu kaip ir jos kepurę. Eidama taku ji priėjo porą tamsiai rudų suoliukų. Vieną iš jų pasivalė kumštine pirštine ir atsisėdo priešais gyvatvores ir vijoklius. Varno nago mokinukė pradėjo mintyti pati sau apie viską. Apie gyvenimą, namus, save ir gamtą. Taip užsisvajojusi ji nepamatė artėjančio žmogaus, tad pakėlusi akis šiek tiek išsigando už metro lūkuriuojančios būtybės.