[Celeste Victoria Lavenza]

-Argi negyviems daiktams dar rūpi, kas daroma būtų su šių kūnais?- ir pati užklausė atgal, pakeldama antakį taip pat, kaip padarė ir pašnekovė.
Atvirai, gal gyvenime Karasunai Mei tiesiog sekėsi, ypač kalbai einant apie depresikes, ar tiksliau šių nesutikimą kasdienybėje - o gal kaip tik ne, galbūt Junko užėmė visą tą vietą, kurioje turėjo susitalpinti tuzinas depresuojančių, it mados tendencijas besivejančių paauglių, kuriems tėra svarbiausia kaip gražiau išsipjaustyti žodelį "love", "hate", "die", "fat", "alone" ar dar kokį, ypač jeigu tai buvo kažkas mandrai skambančio  - arba ir simbolį, kokią širdutę, pliusiniai taškai, jeigu jinai skilusi į dvi dalis - ar kaip pasikarti taip, kad neapsisysiotum ir gražiai atrodytum svyruodamas pirmyn atgal. Kažkas tuos vaikus turėtų išmokyti, kad reikia gatvele eiti ne horizontaliai, o vertikaliai, ir eiti ne tik giliai, bet ir greitai. Ir, žinoma, daug maloniau būtų, jei eitų tik vieną kartą.
Dar atviriau, priešais esanti mergina, ne vien savotiškai atmestinomis depresijomis, bet ir išvaizda, gal net aura, priminė vieną pažįstamą. Būtų ironija, jeigu šioji būtų Sirėjos pasekėja - arba pastaroji savižudžių klubo prezidentė, o šioji viceprezidentė. Ar nebūtų ir savotiškas pokštas, jeigu sugebėtų visus tokio banalaus klubo narius suvilioti ant tiek, kad su ja irgi permiegotų, arba "nepaisytų įteiktų stereotipiškų normų".
-Argi ne likimas yra tas, kas suvingiuoja žmonių kelius, šiuos sužlugdo prikišant kojų ir įtikina vieną, o paskui pereina prie kito? Vistiek žmonės tokie beviltiški padarai, kad nori suversti savo kaltę kitiems, o tai patapo tokia pačia yda, kurią turi kiekvienas, tarytum būtų nuo pirmųjų žmogbeždžionių gavę. Ir, žinoma, atsikratyti neįmanoma,- gūžtelėjo pečiais, tik tada akimis sužaibavo, tarsi sekundės dalį domėdamasi, kas per mylimasis čia buvo,- Nužudė, ir ką? Ne vienos tavo meilė vis mirti galėjo, įsivaizduok, kažkoks nuvaipėlis, besitaikydamas į priešą galėjo kokią apgailėtiną simpatiją sužeisti ar nužudyti, tai būtų juokelio. Ir klišas, ir apgailėtinas.
Akims užtikusi pro šalį einantį padavėją pasikvietė šalia, su akinančiai netikra šypsena veide užsisakė kokteilį - užsinorėjo kažkuo atsigaivinti, sakykim, pirma kokteiliu, paskui trumpaplauke, o galbūt norėjo slapta, bet ne taip ir slapta dirstelėti, ar nepažįstamosios stebėtojas vis dar trainiojosi aplink. Palyginus greitai ir savą braškinį kokteilį gavusi - ne veltui buvo toks prabangus ir lankytojų mėgstamas viešbutis vis - ir tik gurkšnelį nusivogusi tęsė kalbą.
-Tavo gerbėjas pabėgo, ar pati netrauksi ir savais keliais?- lėtai sumirksėjo, tarsi pabrėždama "gerbėjas", iš to dar kartą savotiškai pasišaipydama. Realiai, kokio kito velnio tokia nesusidomėjusi mergina prie klastuolės liptų, jei ne tam, kad atsiknisti nuo kažko vyresnio ar šlykštesnio? Ypač priskaičiavus tą faktą, kad judvi buvo bendraamžės.
-Sponsoriai nėra karaliai, kurie geba kažką man įsakinėti,- dar sykį gurkštelėjo šalto kokteilio, liežuvio galiuku nusivalydama paliktą perteklių lūpų kamputyje,- Karasuna Mei, ir nepasakysiu, kad malonu susipažinti, bet kad žinotum, tarkim, ateičiai. Jeigu išvis tokioje tave dar regėsime.

[Rafaela Ginoble]

 Negyviems daiktams turbūt niekas nerūpi. Na, kad rūpėtų, jie privalėtų turėti bent jau smegenis, kad ir kokio dydžio jos bebūtų, o ar negyvas daiktas gali jas turėti? Labai vargu. Nors ką ten gali žinoti, gal ir rūpi. Na, aršūs vegetarų priešininkai mėgsta skleisti erezijas, esą augalai irgi turi jausmus ir kitokį šūdą, tad gal galima pradėti malti, kad ir daiktai turi. Dallifrėja kažkada buvo girdėjusi, kad vanduo turi atmintį, o blogi žodžiai, tariami prie daiktų, pripildo juos  neigiama energija, kuri po to grįžta su kaupu. Prisiminusi visas šias nesąmones, vos nesuprunkštė balsu, tačiau visgi pavyko susilaikyti net nenusivaipius. Tik perdėm dirbtinai pavartė akimis, šitokiu būdu atsakydama į pašnekovės beprasmį klausimą.
 Tiesą pasakius, beprasmis buvo ne tik klausimas, tačiau ir visas pokalbis, kurio visai neturėjo įvykti. Tačiau kad ir keista, tačiau jis teikė varnanagei savotišką malonumą. Gal dėl tos banalios priežasties, kad bent jau nėra priversta spoksoti į šlamančiais apsidribusius senius, kurių čia buvo pilna ir nepastebėti jų buvo tiesiog neįmanoma. Tiesa, dar buvo jų palydovės - dažniausiai nenatūraliai oranžinės kūno spalvos peroksidinės blondinės, su mažiausiai ketvirtu dirbtinių papų dydžiu ir botoksu pilnomis lūpomis - ne ką mažiau nemalonios personos. Dallifrėja buvo beveik šimtu procentu įsitikinusi, kad jos pašnekovė irgi priklauso tokių tuščiagalvių lėlių rasei, nors ir neatrodė kaip tipinė jų atstovė.
 Varnanagė netikėjo likimu, žvaigždėmis, kurios nulemia mūsų gyvenimus ar uolų darinių įtaka žmogaus pasirinkimams. Tuščios nesąmonės, kokių net klausytis neverta.
 - Kad visai ne likimas, - tvirtai suspaudė lūpas. - Taip kalbi apie žmones, tarsi pati nepriklausytum jų padermei, - Dalli vėl teatrališkai (ir idiotiškai) iškėlė antakius. Tačiau tučtuojau juos nuleido, mat galvon (tikrai ne laiku) atėjo bjauri mintis, kuri tiesiog būtinai prašėsi būti išsakyta, - Taip, tačiau vargu, ar Sirėja šiaip pasimaišė kažkam kelyje, - nudelbė žvilgsnį, įsikandusi į liežuvį tikrąja to žodžio prasme.
 Nenorėjo sakyti tų žodžių. Tiksliau, jai buvo nusispjaut, tačiau nenorėjo tarti Jos vardo. Jautėsi, tarsi šitaip jį terštų, tarsi vien ištarusi tą vardą, būtų visiškai atsivėrusi prieš nepažįstamąją. Pasijautė bjauriai. Lyg to būtų maža, apsikvailino net pati to nesuvokdama. Prakeiktas liežuvis, kurio niekada negali suvaldyti. Suirzusi jau norėjo iš tikrųjų pasišalinti, gal vis dėlto rusvaplaukė nenugirdo ar neatkreipė dėmesio ir tučtuojau pamirš nemalonią frazę. Tačiau niekur nepajudėjo, vis dar liko sėdėti šalia merginos. Kažkas ją traukė, velnias žino kas ir kodėl.
 Išgirdusi jos repliką apie įsivaizduojamą gerbėją, pakėlė galvą su pašaipia veido išraiška, tarsi prieš akimirką jos viduje nebūtų įvykęs tikrų tikriausias karas.
 - Tegul bėga, o kas man iš to? - gūžtelėjo pečiais, net nesiruošdama neigti tariamo gerbėjo egzistavimą. Ir taip jau per daug atviravo.
 Vardas buvo negirdėtas. Prieš tai buvo įsitikinusi, kad mergina jai kažkur matyta. Na, kaip kažkur, pamokose - be abejo. Tačiau jokio žmogaus su tokiu vardu nebuvo girdėjusi.
 - Dallifrėja, - sausai ištarė, - ak, man irgi labai malonu su tavim susipažinti, - meiliai sučiulbėjo ir išsišiepė ligi ausų.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pagalvokim apie viską iš naujo. Dar sykį, ir dar - kokį kelią ji nuėjo, buvo tuo, anuo ir trečiu, manipuliavo, žaidė ir ant kelių klūpėjo, kad galėtų būti ten, kur yra dabar, o tas dabar tėra mergiūkštės kūnas. Apgailėtina! Šlykštu! Net ir šilta vasarinė saulutė, rodos, tik iš jos juokėsi, karčiai ir šleikščiai, tarsi norėdama pabrėžti jos situacijos apgailėtiškumą.
Tiesiog ligi kaip toli turi kristi ir kristi žmogus, ar net ir būtybė, jog suvoktų savą svarbumą, kad gyvenimo įsikabintų taip stipriai, kad net ir visas aukštesniųjų Dievų tuzinas šio neatimtų iš trapių rankelių? Ant kiek žmogus turi būti vaikiškas, ant kiek gabus ir ant kiek prakeiktas, kad ne tik gebėtų išlaikyti save, bet ir toliau kovoti - dėl savęs, už save, nežiūrint ir nejaučiant kitiems nieko - nekreipiant dėmesio į kitus. O ką kiti? Ar jie buvo tokioje situacijoje? Ar jie, snargliais ir ašaromis aptekę, kada gyvenime pajuto šaltos Mirties pirštus tik tam, kad šiems pasipriešintų, atstumtų, išsimaldautų kito šanso, ar gautų jį nejučiomis - tik tam, kad negalėtų niekuo džiaugtis?
Tad, realiai, kokia gi prasmė?
-Nuo kada peroksidinės blondinės įeina į žmonių rasę?- nejučiomis užklausė atgal, regos lauke pasipainiojus kaip tik tokiai - iškritę papai, kurie buvo prisispaudę prie raukšlėtos ir plaukuotos rankos savininko. Šlykštu - nors pažiūrėki, ji pati ėjo vos ne tokiu pat keliu. Svarbiausia buvo - ir tebėra - jinai pati. Kodėl kiti nusipelno kažko iš jos, kodėl jie nusipelno pasiaiškinimų iš jos?
-Sirėja,- tylomis atkartojo, išgirdusi vardą iš kitos rankų. Nepažįstamoji, kuri pasimaišė jos kelyje. Pažįstamoji, su kuria buvo ir ne tokie geri prisiminimai. Kažkas egzistuojančio, kas to nepakentė. Kažkas neegzistuojančio, kas toliau rodė save kasdienybėje.
Norėjo saldžiu šnibždesiu atkartoti tą vardą - nesijautė kalta, nė trupučiu, nė šlakeliu. Šita mergiotė verkė dėl Sirėjos, kuri buvo gyva. Keista, argi ne? Gyvenimas paėmė ir tėškė tokią ironiją, kad mergina, kuri labiau už viską norėjo mirti paėmė ir susiejo dvi skirtingas būtybes - vieną, kuri ją mylėjo ir kitą, kuri ją nužudė.
-Kodėl manai, kad Sirėja tave mylėjo?- kelis kartus smalsiau sumirksėjo. Mylėjo? Nesąmonė! Neįtikima, netgi - kas jau kas, bet toji mergiūkštė nežinojo, kas yra meilė. Manė, kad žino, tačiau nežinojo - tiesiog geidulingai pririšo save prie kitų, kurie ją dar labiau sunaikina. Ji nenorėjo meilės, net pačiai Sirėjai bandant dėl to prieštarauti Karasuna dėl nekrūptelėtų iš vietos, nepasitrauktų iš pozicijos, kurią užsiėmė sava nuomone. Raudonplaukė nemylėjo. Meilės joje nebuvo ligi pat paskutinio įkvėpimo,- Negi imsi ir pasitikėsi tokiu žmogumi, pilnu neapykantos tik sau, kai pasako, jog jaučia kažką teigiamo ir šviesaus kitam? Tai tiesiog idiotiška.
Vos akių neužvertė į šios šypseną - ką, staiga pasidarys bendraujanti, šilta ir meili su vien prisistatymu? Galbūt ir pati klastuolė tiesiog depresija užsikrėtė iš Dallifrėjos, kad vietoje laimingų atostogėlių, kurias pasiturės kol gali, jinai turi vargti ir vėl lįsti į mūšio kampus, bandant prisimint tą, aną, ir juolab save.
-Ant tiek malonu, kad ir su manim kristum į pragaro gelmes?- pakėlė antakius, atsakomai perdėtai saldžiai nusišypsodama. Kaži, kokia reakcija būtų šios, jeigu suprastų, kad toji apverktos meilės žudikė sėdi priešais ją? Būtų smagu tą pamatyt - net ne kiek smagu, kiek būtina. Koks skirtumas, jeigu dar vienas žmogus pasaulyje jos neapkęs ar laikys jos vudu lėlytę, kasryt šią badydama ir plėšydama. Noras pamatyti dar didesnę neviltį, galbūt pasibjaurėjimą ar ašaras Dalllifrėjos veide ją užvaldė - norėjo viską papasakoti taip detaliai, gal net perdėti, kad pastaroji pradėtų žiaukčioti, norėjo lazdele mostelėti ir visą realų, gyvą vaizdinį kaip perduoti šiai, kaip haliucinaciją verčiant regėti ir vėl, ir vėl, ir vėl..
Nes, realiai, kodėl gi ne?

[Rafaela Ginoble]

 - Na, tau geriau žinoti, ar peroksidinės lėlės įeina į žmonių rasę, - dviprasmiškai pažvelgė į pašnekovę, iškėlusi antakį.
 Dallifrėja stėbėjo, kaip rausvaplaukės žvilgsnis su pasišlykštėjimu sustoja ties viena persona, būtent iš tų, apie kurias kalbėjo. Žvilgsnyje kartu su pasibjaurėjimu maišėsi dar viena emocija... Apgailestavimas? Supratimas? Paauglė negalėjo suprasti jausmo, pasislėpusio Karasunos akyse, tačiau pastebėjus tos neįvardintos emocijos šešėlį, žaliaakė iki galo įsitikino, kad kalba su tos žmonių-nežmonių rasės atstove. Na ir kas, kad ji neatrodė kaip stereotipinė tuščiagalvė barbė? Ir gal net nebuvo tokia visai tuščiagalvė, kaip kad dauguma jų. Tai nieko nekeitė. Vien faktas, kad ji mylėjosi (nors šis žodis velniškai netinka) ir dar bala žino ką darė tik tam, kad dabar galėtų šildytis vieno iš prabangiausių Jungtinės Karalystės viešbučio sodelyje, jau buvo apgailėtinas ir vertas pasmerkimo. Tai koks skirtumas, kaip ji atrodė ir ką ji turėjo galvoje? Jei faktas lieka faktu. Be abejo, Dalli neturėjo jokių įrodymų... tačiau buvo gana įžvalgi (o kokia dar turėjo būti ar ką daryti, jei leido jau antrus metus tik ir žvalgydamasi į žmones), o jos pašnekovės povyza bei mėtomi žvilgsniai kalbėjo patys už save.
 Nepažįstamoji atkartojo Jos vardą. Tą vardą, kurį Dallifrėja mylėjo bene stipriausiai pasaulyje, stipriau už jį mylėjo tik jo savininkę. Karasunos lūpose jis skambėjo ne taip, kaip reikėtų. Nebuvo jokio aukštesnio jausmo, su kuriuo tą vardą visada ištardavo varnė. Be to, kas jai leido apskritai tarti tą vardą? Neva tik tylus pakartojimas, tačiau to užteko, kad raudonplaukė imtų jausti jai dar didesnį pasišlykštėjimą nei ligi tol. Taip. Ji šlykštėjosi, kad kažkokia mergina taip nepagarbiai taria Jos vardą, kuris pačiai Dalli buvo bene šventas. Staiga iš gelmių pakilo noras išpešti jai kuokštą tų bjaurių rausvų gaurų, išdurti pernelyg saldžias akis ar dar ką padaryti. Vien už tai, kad šioji išdrįso ištarti tą nelemtą vardą. Velniai rautų, kodėl ji negalėjo patylėti? Teko įdėti tikrai nemažai pastangų, kad pavyktų susitvardyti ir nepulti nepažįsamosios tik už vieną žodį.
 Jei būti atvirai, tai penktakursė (egzaminai jau buvo praėję, tad buvo galima drąsiai vadintis penktakurse) puikiai žinojo, jog Sirėja jos nemylėjo. Ji pati tą ne sykį kartojo. Ir ne kartą įrodė savo abejingumą, šaltai atsakydama į karštus Dalli bučinius, į pilnus jausmų žodžius. Mergaitės gerklėje įstrigo gniutulas, kuris niekaip nenorėjo būti prarytas bei neleido nieko pasakyti. Gal taip ir geriau, iš lūpų neišsprūs jokie žodžiai, kurių vėliau gailėtųsi. Trumpaplaukė gerai žinojo, kad Sirėja mylėjo kitą. Ji nežinojo ką, tačiau tai nekeitė fakto. Tikriausiai Jos mylimoji turėjo būti be proto graži, tačiau kvaila, nes kaip kitaip galėjo atstumti Ją? Tik didžiausias kvailys galėjo taip pasielgti. Kad ji būtų prakeikta. Gal jai ne toji mergina, Sirėja priklausytų Dallifrėjai, gal viskas būtų kitaip susiklostę. Gal Ji vis dar būtų gyva.
 Dallifrėja neatsakė nieko. Negalėjo. Ir nenorėjo. Kita vertus, jau ir taip per daug pasakė, negi dar keli sakiniai ką nors galėtų pakeisti? Jau ir taip turėjo suknistą gyvenimą, negi kas nors gali jį suknisti dar labiau?
 - Ji manęs nemylėjo. Ji mylėjo kitą, - tyliai suburmėjo po nosimi.
 Net nebuvo tikra, ar jos pašnekovė išgirdo jos murmėjimą. Koks skirtumas. Ji nesakė to konkrečiai Karasunai, tiesiog staiga pajuto nepaaiškinamą poreikį leisti išsprūsti šiems žodžiams. Rodės, net gerklę veržiantis gumulas kažkaip ištirpo ir ji vėl galėjo normaliai kalbėti. Teužteko kelių žodžių ištarimo.
 Išgirdus rausvaplaukės klausimą iš lūpų dingo dirbtinė šypsena, akys vėl paniuro. Hm, pragaro gelmės, sakai. Sykį Dallifrėja ten jau buvo. Ir daugiau tikrai netroško - pernelyg brangiai teko sumokėti už kelias ar keliolika minučių malonumo. Žinoma, ji nė negalvojo staiga įsimylėti rausvaplaukę. Tik kad Sirėjos pamilti irgi neplanavo. Ką jau padarysi, kad ji nemoka valdyti savo jausmų? O paskutinieji įvykiai sugriovė jos ir taip nestabilią emocinę pusiausvyrą.
 - Žinai, nors labai norėčiau, tačiau vis dėlto atsisakysiu, - nusivaipė, tačiau tai atrodė ne tik be galo dirbtinai, tačiau ir labai apgailėtinai.

[Celeste Victoria Lavenza]

Aiškiai jautė, kaip Dallifrėja ją tyliai, vos regimai pašiepia savų žodžių pagalba - kas, žinoma, buvo suprantama. Reta mergina, besielgianti taip kaip ji šiuolaikiniame pasaulyje buvo gerbiama -nors atvirai tariant, bet kuriuo laikotarpiu tokios nebuvo gerbiamos, tačiau dabar ta neapykanta nereiškia mirties. Na, bent dažniausiai ne. Bent kažkuo šis laikotarpis pasididžiuoti galėjo.
Ir gerai - o ką derėtų pasakyti? Nematė prasmės aiškinti, kad yra skirtumas tarp jos ir kitų merginų, o viskas prasidėjo nuo to, kad jos buvo atskiros, skirtingų emocijų valdomos būtybės ir žmogystos, kuriuos, net ir vienijamos panašių """"interesų"""" buvo skirtingos ligi kaulų smegenų. Tai kas, jei pinigai buvo bendrai dalijamasi didžiausia vertybė, o troškimų įgyvendinimas skaitėsi kaip vienintelis veiksmas, galįs atnešti bent kruopelytę laimės? Tai kas, kad jos buvo savanaudžiai padarai, ne kartą turėję akis išverkti, kol su tuo susitaikė - tai kas, tai kas, tai kas?
Kiti nebuvo jokioje pozicijoje, galinčioje jas teisti dėl atliktų veiksmų. Bet kas, norįs laimingo ir lengvo gyvenimo, nebuvo kvailas - lengviausias kelias iš padėties, kad ir kokia ši būtų, gi užsiskaito kaip intelektualumo ženklas. Ir, pačiame punkto gale - gi reikėjo pasauliui ir tokių, ir anokių, ir trečiokių žmogystų.
-Žinoma, kad nemylėjo,- savanaudiškumas ėjo koja kojon su neapykanta, bent jau šitoje merginoje - vien pajutusi, kad yra kažkuo geresnė, kad jai reikia visko geriau, kad ji turi būti geresnė, žmogų priešais apsupa smulkytės juodos gijos, o veidą užbrauko agresyviomis juodos spalvos kreidelėmis, pranešdama, kad skirtumo nėra. Jis, ji, jie, jos, tie ar anie - jei nėra svarbūs, jie neegzistuoja, jų įskaudinimas tėra pasižaidimas, kurio prizas - didesnė meilė sau,- Kaip ir sakiau, Sirėja mylėjo tik save. Žmogus, kurį ji įsimylėjo buvo dėl jos pačios labo, o tas sužydėjo viduje dėl to, kad ji norėjo destrukcijos.
Net raudonplaukei tildant balsą, Karasuna gaudė visus žodelius, sklidinus iš jos lūpų, visas reakcijas ir emocijas, kurios bent trumpam atsispindėjo bendrakursės veide - ji buvo menkesnė, todėl turėjo būti sutriuškinta. Kas gi Mei kaltinti galėjo dėl logikos tokios? Po tokios smulkios reakcijos, sužydėjusios pašnekovės balse, jinai negalėjo imti ir tiesiog nebesakyti Sirėjos vardo, nepridėti į jį pašaipos, neapykantos gaidelės, ypač gauta reakcija. Jai reikėjo daugiau, ir daugiau.
-Mh, gaila,- patempė lūpą, nusukdama žvilgsnį toliau. Į saulę, į krūmus, į gėles - į visą, kas slypėjo, žydėjo ir palaimingai margavo aplink, nekreipiant dėmesio į nereikšmingą pokalbį, perkeltinai primėtytą sausų šakų, persisunkusių neišsakytais jausmais ir neapykantos žebenkštimis.
Kas būtų, jei raudonplaukę per prievartą nusitemptų ten, į pačias giliausias ir neregimiausias pragaro gelmes? Sučiuptų už rankų, smarkiai suspaustų - ir kristų, kristų ir kristų, niekad nepasiekiant dugno, nes dugnas ir buvo ji pati - ar šiuo atveju, jos. Apsuptos tamsos, neapykantos, negalėdamos išbristi ir išlįsti į paviršių, kad ir jau būtumei išmokęs savo pamoką, kad ir norėtum grįžti į normalią visuomenės dalį, tačiau nesugebėtumei. Argi tai neskambėjo smagiai, argi tai nebuvo tobula vieta, kur reikėjo įmesti kitas, apgailėtinas ir nieko vertas būtybes, save vadinančiais "žmonėmis"?
Tačiau kas, jeigu ji sugebėtų išlįsti? Žinoma, skambėjo tai kvailai. Bet kas, jeigu taip nutiktų? Susitaikytų, išsilaisvintų iš bloga linkinčios merginos gniaužtų - ir tarsi į dangų lėtai kylantis angelas koptų aukštyn, laiptelis po laiptelio, kol pasiektų savo išganymą, ir atgailavęs už visas kančias, nuodėmes, neapykantas ir neigiamus jausmus būtų atleistas nuo šių pasekmių?
Tokia mintis siutino. Nežinia kodėl, tačiau siaubingai, neapsakomai siutino - norėjo ir vėl imti, draskyti viską aplink, kažką sumušti, išniekinti save pačią, einant tuo pačiu keliu, kaip kad tądien, kai susipažino su Sirėja.
-O ką darytumei, jei, tarkim, sužinotum jos žudiką? Paskerstum? Išniekintum? Įskaudintum?- lėtai sumirksėjo, leisdama šypsenai sužydėti veide. Kaži, kokį likimą gautų iš Dallifrėjos?- Arba jei jos mylimoji ir buvo jos žudikė, ak, būtų ironiška. Mirė dėl meilės, mirė dėl to, ko nesulauks.
Užsimerkė, patogiai atsirėmė į kėdės atlošą - nagi, kokia neapykantos perpildyta pabaiga ateitų jai iš merginos šios? Negi perėmė visą Sirėjos pavidalą, negi duos tokią pačią pabaigą kaip ir ši - na, bent jau tokią, kuri išėjo iš parko, kai viskas buvo tik neapykanta ir destrukcija. Kas ir ką pagalvoti galėjo apie tai, kad toji raudonų sportbačių mėgėja ims ir įdės į ją ne tik jausmus, bet ir savus norus..
-Pala,- pertraukė savo minčių giją, o mintis staiga užvaldė vienas ir paprastas minčių sriautas,- Tik nepasakyk kokios nesąmonės, kad tavas Sirėjos įsimylėjimas buvo vien dėl to, nes matei ją savyje, ir nenorėjai pati tokia patapti?
Ne veltui tokia mintis kilo - vien užmačius Dallifrėją atrodė, kad sutiko kažką pažįstamo, tačiau nežinomo. Nematė nieko keisto, jeigu staiga mintis pasirodytų esanti teisinga - taip pat, kaip traukia priešingybės, į nelaimingas meiles traukė panašumai. Ir, žinoma, baimės - panašumai ir galėjo tas baimes įgilinti dar labiau, regint gyvą pavyzdį savoje kasdienybėje - tiesiog koks ironiškumas, kad dauguma meilių yra tiesiogiai ar netiesiogiai susijusios su baimėmis.

[Rafaela Ginoble]

Buvo be proto skaudu girdėti tuos žodžius. Vis dėlto penkiolikmetė pasistengė to nerodyti – kažkur giliai savyje juto, kad tai tik nudžiugintų jos pašnekovę. Ir jai visai neblogai pavyko – joks veido raumuo nė nekrustelėjo. Tik kažkur gilioje akių žalumoje galėjai pamatyti skausmą. Ne lašelį, ne kruopelytę, ne šešėlį. Visą jūrą, ne, visą vandenyną skausmo, tokio stipraus, jog labai mažai tetrūko, kad tas vandenynas išsilietų iš akių. Gal net kartu su jomis. Ir net nesvarbu, kad girdėjo šituos žodžius ne sykį, kad neseniai pati tą patį sakė. Karasunos lūpose tai skambėjo kitaip. Labiau... tikroviškai? Negalėjo apsakyti to „kitaip“.
Skausmas iš akių labai greitai užkrėtė kiekvieną kūno ląstelę, ji ėmė net drėbėti. Nė pati nesuprato, kas su ja vyksta – lyg jau buvo apsipratusi su ta mintimi, vos ne pusantrų metų su ja gyveno, nešiojo šiuos žodžius savyje, niekas nė garseliu neprasitardama. O ir išverkusi ne vieną naktį buvo. Tikriausiai jau seniausiai išeikvojo ašarų limitą vienam žmogui ir dabar atimtą kitų žmonių atsargas. Dabar verkti nenorėjo, tačiau skausmas, dabar užėmęs visą jos liesą kūną, reikalavo būti išlaisvinamas. Jei ne ašaromis, tai kitaip. O kas... o kas jeigu pasiduotų Karasunos vilionėms? Blogiau juk nebus – negali būti. Nusipurtė, vydama šalin kvailą mintį. Tikrai po to gailėtųsi. Be to, esmė buvo net ne Karasunoje ir net ne Sirėjoje – esmė buvo joje. Negalėjo. Vėl pajuto ant savo šlaunies storą ir prakaituotą taksisto delną, jo dvokiantį kvėpavimą ant savo skruosto. Buvo tikra, jog negalėtų prisileisti arti savęs kito žmogaus, ir psichine, ir ypač fizine prasme. Bet koks artumas jai atrodė vienas košmariškiausių dalykų žemėje ir visoje visatoje. Vien mintis, kad galėtų su kuo nors būti arti, vertė ją jausti pasišlykštėjimą sau.
Bjaurius vaizdinius prieš akis nutraukė rausvaplaukės klausimas. Dallifrėja susimąstė. Kadaise įtikinėjo save, jog šitoks žinojimas nieko nepakeistų, nes kerštas neatgaivins žmogaus. Tačiau tai buvo seniai; dabar jos nuomonė buvo kitokia. Taip, gal neatgaivins, tačiau... Nė pati nežinojo, kas tas „tačiau“. Bet dabar kerštas nebeatrodė tokia nesąmoninga mintis kaip tada, iš karto po nužudymo. Tolimesni Mei žodžiai privertė ją pakeltį galvą, įbesti į ją pilnas bekraščio skausmo akis.
-   Kažkaip man atrodo, kad žinai daugiau, nei sakai, - įtariai išvožė pro dantis ir primerkė akis. Nenoleido jų nuo bjauriai mėlynų pašnekovės akelių; bjaurių, tačiau gražių, reikėjo pripažinti sau mintyse.
O gal tos akys tikrai matė Sirėjos nužudymą. O gal ne tik ma-, nutraukė save mintyse, nenorėdama prisileisti prie savęs tokios minties. Nenenene. Tikrai to negali būti, visa tikimybių teorija ir kitoks šlamštas beveik atmeta tokią galimybę. Per daug sutapimų, per daug atsitiktinumų. O ji netikėjo atsitiktinumais, kaip ir lemtimi, planetų ar žvaigždžių įtaka ir kitokiu šūdu. Tai buvo paprasčiausiai nelogiška. Nors ir Sirėjos nužudymas buvo nelogiškas, ir jos abejingumas Dallifrėjos bučiniams, ir atstumimas, ir miegas vienoje lovoje, ir seksas, ir visa kita, kas jas jungė bei skyrė. Skyrė. Turbūt tik skyrė, nes nejungė absoliučiai nieko. Nebe. O gal ir niekada nejungė.
Vis dėlto į klausimą, ką darytų su žudiko tapatybe, neatsakė. Negalėjo. O gal galėjo, tačiau nežinojo. Ir vėl – gal žinojo. Bet nenorėjo to pripažinti. Net sau – negalėjo sau pripažinti, jog ji sugebėtų apie kažką tokio pamanyti, jog tokia mintis galėtų gimti jos pustuštėje galvytėje.
Niekada nemanė esanti blogas žmogus. Geras – irgi turbūt ne, bet labiau į gėrio pusę, tai tikrai. Bet ne blogas. Blogas buvo gyvenimas. Žmonės. Aplinkybės. Ji – ne. Nors ir savikritiška – kartais žymiai labiau nei reikia – bet sąžininga. Ji bloga nebuvo. Tačiau dabar, galvoje gimus blogoms mintims (nors manė, jog niekada nesugebėtų tokių prisileisti), pagalvojo... kad gal visgi ji bloga. Gal dėl to dangus, Dzeusas, Hadas ir kiti dievai bei velniai ją nubaudė.
Dar sykį jos mintis nutraukė Karasuna. Nė neslėpdama nustebimo žaliaakė pakėlė antakius ir bene klausiamai pažvelgė į ją.
-   Kodėl taip manai? – o taip, ką ką, bet „protingus“ klausimus uždavinėti ji mokėjo.
Ir iš tiesų – kodėl ji taip manė. Tik labiausiai nepastabus stebėtojas galėtų taip pamanyti. Negi liekna figūra, žalios akys ir raudoni plaukai buvo kažkoks sprendėjas, kad jos panašios? Ir net jei taip – tai skyrėsi ir net šios detalės. Sirėja buvo žymiai lieknesnė, jos plaukai – ryškesni, sodresni, o akys – gilesnės, ne tokios ryškios, tamsesnės.  Neva smulkios detalės, tačiau jos buvo esminis skirtumas išvaizdoje. Nors ir ne tik jos. Nors – būkim sąžiningi – vargu, ar jos pašnekovė išvaizdą turėjo omenyje. Bet charakteris, būdas – vadinkit, kaip norit – tarp jų skyrėsi dar labiau. Jos nebuvo panašios vidumi. Dallifrėja netroško mirties, negalėjo pasakyti, kad nekentė savęs ar gyvenimo, visko aplinkui. Jai patiko gyventi – daugiau ar mažiau. Ji tik norėjo išsigydyti iš tos nesveikos (taip, ji puikiai tą žinojo) meilės ir tiek – ir gyventi toliau, kaip gyveno ligi tos nelemtos, kad ji būna prakeikta, Helovino nakties. Dalli norėjo vėl išmokti džiaugtis kylančia saule, gaiviu vėju ir gražiomis žvaigždėmis, kad ir kaip tai, velniai rautų, šlykščiai ir banaliai skambėtų. Bet ji to norėjo. Norėjo gyventi pilnavertį gyvenimo. Tik kad jau nebemokėjo.

[Celeste Victoria Lavenza]

Pusę lūpų šyptelėjo. Kito žmogaus skausmo pats nepažinsi, kad ir kaip norėtumei, bandytumei ar gilintumeisi - kas ją tiesiog žavėjo. Tai, kokiomis tvirtomis gijomis Dallifrėja save pritvirtino prie Sirėjos, kaip smarkiai stengėsi suprasti ją ir tai, kaip siaubingai giliai save dėl to įskaudino. Tai buvo tarsi našlės žavesys - na, galbūt ne pilnai ir toks, tačiau siaubingai panašus. Aukštai iš tokių kančių iškilęs, it koks feniksas didingas, su kitais susidorotumei be menkiausio vargo - ak, koks nuostabumas!
Mergina tikėjo, jog savą gyvenimo dalį jau atkentėjo - gi jai ir buvo suteikta proga antrojo, gal net trečiojo ir ketvirtojo gyvenimų; tai buvo tarsi savotiškas kerštas, didžiai iškeltas vidurinis pirštas tam, kokį pirmąjį pojūčių pilnų praėjo. O galbūt tik paprasčiausias prakeiksmas, kurio ji nekęs - tas buvo dar galimiau, tačiau tuomet ims ir lies tąją gyvenimo neapykantą atėjus laikui; dabar tvarkėsi su kitomis skriaudomis, kurių neapykantą ir liūdesį išlieja šitame gyvenime, skaudindama kitus.
Tai, kaip Dallifrėja bandė nepasirodyti silpna, kaip bandė rodyti, jog žodžiai Karasunos nieko jai nedaro - ir tai, kaip pačią paskutinę akimirką stipriai visa uždanga krito žemyn, priverčiant priešais stovinčiąją drebėti, galbūt apgalvojant visus galimus skausmo atsikratymo variantus buvo ne tik žavinga, bet kažkas, tiesiog užgniaužiančio kvapą. Galbūt akimirką žavią net keiksnojo Sirėją, kitos akimirkos gale kaltę vėlei suverčiant sau - gi meilė ir bet kokia emocija, iš jos gimusi, buvo ne tik stiprios, bet dažnai ir susuktos, netikros ir tokios blogos, kad iškart visi keliautumėm pragaran.
-O jeigu ir žinau?- lėtai primerkė akis, veide leidžiant sužibėti šypsenėlei. Atvirai sakant, mūšį prisiminė it per keistą rūką - o gal reikėjo kaltinti tai, jog siaubingai ilgas laiko tarpas nuo jo prabėgo jau? - kad ir ketvirtakursė būdama, kad ir vis vien pasilikdama savimi, vis dar būdama tokia pačia, tądien - o gal tąnakt? - jos emocijos ėjo iš visų kampų, rinkosi ir viską naikino pakelyje; atrodė, kad klastuolę tuomet buvo prigriebę visi galimi jausmai, jog net su paskutiniu atsisveikinimu, net su bučiniu paskutiniuoju, kurį Sirėjai dovanojo, viduje trumpam jos pagailėjo.
Kažkas buvo - kažkas, ko rausvaplaukė prisiminti dabar nesugebėjo, tačiau užtektinai svarbu, kad tą turėtų padaryt. Nors ir vėl - kodėl turėjo prisiminti tą kruviną mūšį, ar juolab Sirėją, kuri jai reiškė tiek pat, kiek ir priplota musė? Nors, gal kiek ir daugiau - tikriausiai nebūtų tuo atveju dėjusi apsauginio skydo aplink šią, taip eikvodama ir taip siaubingai susilpnėjusias jėgas, bet ir vėl - kokio velnio peilio ašmenis suvarė tiesiai į kaklą šios, žinodama, kad tai bus tik nereikalingas skausmas?
Liežuvio galiuku persibraukė per lūpas, akimirkai atsiribodama nuo merginos priešais, nuo jos skausmų ar rodomų emocijų - galbūt kažkas būtų buvę tokio svarbaus, kas priverstų ją kentėti dar labiau, priverst prarasti pasitikėjimą meile ir kitu. Kažkas - žodžiai, gestai? Prisiminė, kad keliskart su Sirėja bučiavosi, o toliau?
Ir klaktelėjo - iš niekur atsiradęs balsas, jai pačiai priklausęs ir tie pragaištinti žodžiai mintyse prieš uždraustąjį burtą - sugrįžki pas mane, sugrįžki, ilgai netruk, gi man tavęs reikės . Atsilošė savo sėdimoje kėdėje, lūpas paliko tylus juokas, kurį klastuolė prisidengė atbula ranka.
Ak, štai kaip viskas yra.
Pati tuo momentu tik kėlė hipotezę - galbūt bus, galbūt nebus, o tikriausiai Sirėjos neregėjimas niekur ir buvo tai, kas privertė ją pasirinkti ne tik neigiamą variantą, bet apie šį netgi pamiršti. Nesulaikė šypsenos, kurią tolimiau bandė prisidengti ranka - kokios ironijos gyvenimiškos, tiesiog pasaka.
-Kas, jeigu galėčiau pasakyti tau ne tik kas suvarė ją peilį gerklėn, norint skausmo bangą daug didesnę sukelti, kas ne tik apsaugoti negyvą ją sumanė, bet net bučinį paskutinįjį nusivogė? O gal verčiau - kam ji pati jį dovanojo, apie tave nė negalvojant? O kas, jeigu pasakyčiau, kad tai buvo tas pats žmogus?- tankiai keliskart sumirksėjo, pasilenkdama arčiau Dallifrėjos, pirštais pasigriebdama vieną iš jos plaukų sruogelių; linksmumo pilnomis akimis įsispoksojo į josios žalias, tik tamsumu nusileidžiančias Sirėjos raineles,- Manau. Tiesiog manau, ir viskas. Matei savyje dalelę jos, todėl priartėjai, norėdama išgelbėti - bijojai, jog kažkada pavirsi į tokią pačią siaubūnę, kokia buvo ir Sirėja. Ir žiūrėk nutiko kaip - pasigriebė tave jinai, įsitraukė į šulinio dugną, kelis melagingus žodžius šnabžtelėjo ir pasinaudojo, nakties tamsumoje grįždama į savo mylimosios glėbį, tave paliekant visiškai vieną.
Dar kelias akimirkas trumpas žiūrėjo tiesiai į ją, leido iškvepiamam orui susimaišyti; gi judvi dabar buvo taip arti - galbūt bandė parodyti, jog galėtų ją nuvogti taip pat greitai, jog galėtų suteršti bet kokį tyrą prisiminimą, dar laikomą susijusį su Sirėja. O galbūt ir ne, pati Mei nebežinojo - tačiau pati situacija, vėl po metų priminta, jai pasirodė nuostabiai komiška, pilna vingių ir nesupratimų, jog didžiausių siužeto posūkių nominaciją laimėtų be vargo.
-O kas, jeigu tavo nereikalinga meilė buvo priežastis, kodėl ji nusprendė taip greitai mirti? Gi galėjo bet kada eiti mirties keliu, kodėl būtent tuomet? Gal pati pastūmei ją, su nereikalinga meile sava, mhh?- laimingai išmurkė paskutinius žodžius, lėtai atsitraukdama toliau, vis dar su ta pačia šypsena, tarsi iš kito besijuokiančia, žiūrėdama į Dallifrėją.

[Rafaela Ginoble]

Kas kaltas, kad Dallifrėja taip stipriai mylėjo, kad kiekvienas blogas žodis apie jos mylimąją praverdavo jos širdį skaudžia, tačiau buka strėle. Tokia į raumenį įeiną lėtai, paliktadama po savęs didžiulį skausmą, kuris nepraeina net strėlei ir ištraukus, užuot greitai pervėrus jos širdį; šitaip skaudėtų mažiau, nes skausmas, nors gal didesnis, tetrūktų tik sekundę. Tačiau ne, jos skausmas buvo ilgas, tęsėsi jau amžinybę, o ir nemažėjo, su kiekviena akimirka, su kiekvienu rausvaplaukės ištartu žodžiu vis stiprėjo, lyg kas tą buką ir jau pusiau surūdijusią strėlę jos širdyje tiesiog tampytų pirmyn-atgal. Panašų skausmą juto, kai tada, šaltose mokyklos pilies sienose Sirėja ją atstūmė. Turbūt kaltas buvo ne jos žiaurumas, o liepsninga varnanagės širdis, nežabotų jausmų bei geismų kurstoma: niekad nesitenkindama tuo, ką turėjo, dažnai ji skaudindavo Dalli be reikalo. Iš pradžių Dallifrėja tetroško būti arti Sirėjos, turėti galimybę ją matyti vos ne kasdien; jai tai pasiekė, jai pasidarė maža, širdis nenurimo, ėmė reikalauti fizinio artumo. Kai net šį galėjo įgyvendinti, tada užsinorėjo tikro artumo, ne tik kūnų, tačiau ir sielų, užsinorėjo tikros meilės.
Tikra meilė. Ar kažkas tokio apskritai egzistuoja? Dallifrėja buvo linkusi suabejoti. Nors jos širdis vis dar troško meilės; nors jau buvo visa skylėta, kelis tūkstančius kartų perdurta surūdijusio peilio, perverta bukų strėlių, sudeginta skausmo. Tačiau jos meilės neįstengė palaužti nei sveiko proto išvedžiojimai, nei aiški gėda po tos nakties, nei galį kilti iš to pavojai. Jausmai neblėso, tik grasino išdeginti krūtinėje didžiulę žiojejančią skylę, per kurią visi galėtų pastebėti penkiolikmetės pasaulį, jos išgyvenimus, pačias intymiausias fantazijas ir giliausioje smegenų kertelėje slepiamus prisiminimus, prisiminimus, kurių niekam nevalia buvo atskleisti. Buvo ne sykį girdėjusi, kad jei atskleis kitam dalelę savęs, jei pasidalins tuo, kas kamuoja jos jauną sielą, jai pasidarys lengviau, žaizdos širdyje užsitrauks ir iš jų teliks randai. Tačiau pačiai raudonplaukei kartais rodės, jog jei kam nors atvers nors mažą dalelytę tų prisiminimų, taip stipriai saugomų, praras dalį savęs ir skylė tik dar labiau prasiplės, sudegindama ją visą, palikdama joje tik bekraštį skausmą.
Galbūt dėl to, kad jausmai buvo paslėpti kažkur giliai giliai joje ir apie juos žinojo tik pati mylimojo (na, dabar jau nebe tik), jie neslopo. Švelnioje krūtinėje paslėpta meilės liepsna tyliai, tačiau pastoviai rūseno, nė neketindama užgęsti; o žinia, kad slepiama aistra šimtąsyk stipresnė už atvirą meilę, kuri, rodoma visur ir visada, ilgainiui baigiasi, nes baigiasi deguonis, kurio dėka ugnis gali gyvuoti. Tačiau jei liepsnelė deguonio atsargas eikvos labai atsargiai, vos po truputį, ji degs ilgą laiką, sudegindama viską aplinkui ir neužgęsdama.
Tačiau tai širdžiai, pervertai tūkstančio strėlių, pilnai dar pūliuojančių nudegimų, buvo lemta pašokti, kai Karasuna prasitarė gal žinanti, kas nužudė Sirėja. Ta širdis, kuri, atrodė, jau nebeturi jėgų plakti ir gali bet kurią akimirką sustoti, staiga atrado jėgų apsiversti kelis kartus, o žaizdos vėl ėmė tvinkčioti. Rodės, tuoj išlėks iš krūtinės, idant visam laikui pabaigtų Dallifrėjos kančias, tačiau ne – ji vis dar buvo čia, plokščioje krūtinėje, kaip niekas kitas ištroškusioje meilės.
Pajuto ant savo išbalusių skruostų Mei alsavimą, jos akys buvo tuojau pat – degė nežmonišku linksmumu, kai lūpos – tokios dailios ir kviečiančios prie savęs – kalbėjo apie Sirėjos mirtį. Ir tada, būtent tą akimirką, kai Dallifrėja žvelgė į tas bekraštes, gražias, tačiau netekusias jokio žmogiško jausmo akis, viskas stojo į vietas.
Dallifrėja niekada nepasižymėjo dideliu nuovokumu. Tačiau tą akimirką būtų galėjusi prisiekti, kad viską suprato. Kad jau žino, ką mylėjo Sirėja, kas ją nužudė ir kas pavogė iš jos paskutinį bučinį. Ne, ne paskutinį. Paskutinė buvo Dallifrėja, nors jai ir teko bučiuoti jau atšąlančias lūpas, bejausmį ir bedvasį kiautą; tačiau ji buvo paskutinė. Jos širdis dar kelis sykius apsivertė, tačiau buvo suparalyžiuota – negalėjo pajudinti jokios galūnės, negalėjo nė sumirksėti ar praryti staiga gerklėje užstrigusį didžiulį gumulą. Tik akys išsiplėtė iš siaubo, vyzdžiai užėmė visą jų plotą, užsodami žalias raineles. Tose akyse – išvargintose nuolatinio skausmo bei sūrių kaip Negyvoji jūra ašarų – galėjai pastebėti tik siaubą. Tačiau smegenys ėmė dirbti šviesos greičiu, greitai atkartoti kiekvieną akimirką su Sirėja, kiekvieną jų pokalbių, nors ir kiek nedaug jų tebuvo, dalelę, po to ėmėsi pokalbio su rausvaplauke. Akys vis dar žiūrėjo į josios – tokias linksmas, kad net jas iškapot norėjosi. Nejučiomis ėmė mintyse save lyginti su Karasuna – savo liesą, dar vaikišką kūną su jos moteriškais apvalumais, savo paprastumą su jos grožiu. Nesistebėjo Sirėjos pasirinkimu – tikriausiai pati irgi būtų taip pasirinkusi.
Tik kad tai skaudėjo. Tai velniškai skaudėjo. Taip velniškai, kaip ir Apolonas negalėtų jos išgydyti, net Afroditė nenuramintų jos srūvančios kraujais širdies.
Net pati nesuprato, kad buvo sulaikiusi kvapą; išleido orą iš pavargusių plaučių tik tada, kai Karasuna atitolo. Visas Dalli kūnas buvo įsitempęs, kiekviena ląstelė buvo pasiruošusi sprogti. Tačiau jokio sprogimo neįvyko, net ne viena ašara neištryško.
-   Pasakyk man, man reikia žinoti, - tyliu, bejausmiu balsu sušnabždėjo, lyg pati nebūtų nieko supratusi. O po to, pati nesuprasdama kodėl, pravirko.

[Celeste Victoria Lavenza]

Norėjosi imti ir juoktis, nesustojant, nebegalint įkvėpti oro - dar žiū, ims ir numirs ir tokio linksmumo. Jautėsi šlykšti, buvo šlykšti, sutepta pati ir perleidžianti tą nedovatimumą kitiems - ir nė velnio neapgailestaudama.
Meilė yra kvailystė. Žmogiškumas yra kvailystė. Tai, kad šis kūnas nėra jos, yra kvailystė. Tai, jog jo savininkė dienas leidžia lovoje nieko neveikiant, yra kvailystė. Faktas, kad ji turėjo antrą šansą, yra kvailystė.
Veide sužydo smulki, bet pašaipi šypsenėlė, tiesiog skleidžianti joje susikaupusį narcistiškumą - ji jautėsi geresnė, ji buvo, be abejonių jokių, geresnė; atrodo, kad galėtų visą save atiduoti, galėtų būti tikra rakštis ir daryti neatleistiną tam, jog gautų neapykantos perpildytus smūgius, žvilgsnius ar mintis atgalin, gi tai buvo smagu, gi tuomet ji vėl galėdavo lengviau atsipūtus pasakyti, kad yra gyvųjų tarpe.
O ir neapykanta kitų - tokia, regis, vaikiška ir nereikšminga. Pats žmogus suvokia, kokia nereikalinga ji yra, turi pripažinti, kad yra tik mažas, nenuvokus vaikelis - ir ak, kaip ji tą mylėjo, kaip mėgo, kai kiti rodė tokias nekaltas ir lengvas neapykantas jai. Kad ir kokių tikslų, kad ir kokių minčių vedama, ta neapykanta buvo toks trapus, nereikšmingas grūdelis. Gi buvo blogiau, ji juto blogiau - nors ir dabar tuometinės ašaros virstų springstančiu juoku, kaip apgailėtina, bjauru tiesiog!
Regis, prieš pilkai mėlynas akis --- jos akis, ne Junko, bet jos ir niekieno kito; keista, kad jos pasiliko šitame gyvenime, kai viskas kitas pasikeitė - pirmą kartą atsibudusi, pirmąkart vėl gyvųjų tarpe atsiradus ir užmačius tai, ašaros pačios ėmė skruostais tekėti --- ims ir atsiras praeities atsiminimų nuotrupos. Medinės durys, pradėjusios dėl drėgmės pūti kampuose; purvinas kambarys, kuriame visai dažnai apsigyvendavo griaužikai; netinkamas vaikas netinkamas vaikas netinkamasvaikas, rėkimai ir paliepimai, galvojimai, kur geriausia pasipelnyti iš jos; akmeninių sienų namas ir kambarys, jos kambarys, kurio nepalikdavo niekad, negalėjo palikti, būk gera mergaitė ir neišeik, gi neturi kur eiti kad ir ką darytumei, ar ne?; veidas žmogaus, kurio negalėjo prisiminti, bet nesugebėjo ir pamiršti; laužas ir karštis, siaubingas siaubingas; jis padarė neatleistiną kaip jis drįso naudotimergaitęeksperimentamsneatleisti naneatleistinaneatleistina!
Ilgi metai tamsos.
Klajojimai.
Regėjimas kitų - toks blausus, bet regimas; galėjimas jausti, kad jie gyvena, tačiau juose vietos jai nėra.
Atradimas.
Džiaugsmas.
Neapykantagalėjimaskeršytipagaliaupagal iaupagaliaupagaliau.
-Ak, brangute, ar reikia skiemenimis viską pasakyti? Ar reikia ant popieriaus skrajutės parašyti?- neapykanta, duokit jai neapykantos, dar dar ir dar. Dallifrėjos ašaros, jos žvilgsnis - ji taip ir neatsakė, ką padarytų. Bet padarys, kažką, mergina buvo tuo tikra,- Ar reikia tikslumų? Ar žinai, kad nė garso neišleido ji? Burna kraujais paplūdo, kraujas tekėjo ir tekėjo, persisunkdamas į drabužius jos - net dabar atpasakoti galėčiau, kaip jautėsi jos lūpos, kai paskutinė gyvybės liekana išsisunkė iš kūno.
Realybė yra keistas, siaubingai keistas dalykas - regis, per tą akimirką, kuri net nepaveikė jos, visa seno gyvenimo dalis prabėgo ir nubėgo per akis, apsistodama tarp prisiminimų iš dabartinio. Apėmė netgi emocijas, jaustas visais etapais - o laiko tėkmė nė nesustojo, nesulaikė savęs; net neatrodė, kad ji būtų kažką galvojusi ar kažką pajautusi, galbūt tik akyse, trumpesnę už laimės akimirką viskas gebėjo atsispindėti.
-Sirėja yra šlykšti. Nesakau to kaip kažko, norinčio labiau tave sunervinti, sakau, kaip yra. Jinai yra šlykšti ir siaubinga, verčianti savas emocijas ir viską ant kitų, palikdama viską kito glėbyje, o pati išlėkdama kitur ir vėl ir vėl skaudindama save. Ir kitas vėl neša svorį jos. Ji šlykšti, apgailėtina mergiūkštė, kuri ašaroja dėl to, kokia yra, tačiau nesupranta, kad kaltė tėra joje,- drąsiai ir net su ramumo šešėliais žiūrėjo į pašnekovės akis - ir, atvirai sakant, prasmės skaudinti jos nebeturėjo, ir taip šioji skendėjo užtektiname neapykantos ir ašarų kiekyje.
Atvirai sakant, raudonplaukė vampyriūkštė jai nebuvo svarbi -- pati, vien su šia prasidėdama - po visų įvykių parke, ypač - suvokė, kad ji tėra trumpalaikis pasidžiaugimas. Kaip kokia bevertė prekė, kurią turi tol, kol nori - o tada paimi ir viskas, įmeti į šiukšlių dėžę nė neatsigręžiant -- tačiau vien mintis, kad galėtų Dallifrėją nusodinti į patį dugną, kad paskui ši kabintis žodžių kaip virvės galėtų, taip į paviršių iškylant...
Ačiū, bet ne. Gi niekas jos nekaltins, jei nepaminės tokio mažo fakto, jog Sirėja yra gyva. Tikriausiai. Bent jau tikresnė buvo tuo negu tuomet, mūšio lauke būnant. Ak, koks skirtumas. Su ja tai susiję nėra, jos tai neliečia.
-Bet jei taip šią myli, ko tiesiog neini ten pat, kur nusiuntė ji save? Arba miršti, arba pamiršti. Vienu ar kitu būdu, kažkas turi numirt,- nusibraukė plaukų sruogą, užsikišo už ausies šią. Nebebuvo prasmės visko tęsti, toliau žaisti klausimų-atsakymų-klausimiškų atsakymų sesijos. Atsistojo, nežymiai pasirąžydama ir vos sulaikydama žiovulį. Nematė prasmės toliau domėtis dviejų gyvenimo prakeiktų raudonplaukių istorijomis.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja klausėsi Mei žodžių stipriai užmerkusi akis, kad vokai iš vidaus atrodė nudažyti kraujo raudoniu, bei dar stipriau sukandusi dantis. Taip stipriai, kad atrodė, jog jie to spaudimo ir tos jėgos neišlaikys ir tuoj visi išbyrės jai iš burnos. Norėjosi verkti ir klykti, ir draskyti – save ir ją – ir viską vienu metu, kad tik nereikėtų to klausytis. Net pabandė rankomis užsikimšti ausis, kaip koks mažas vaikas, tačiau tai visai nepadėjo, kiekvienas skiemuo vis dar galėjo prasibrauti į jos išvargintas ir poilsio reikalaujančias smegenis ir dar labiau jas žaloti. Rodės, jog kiekvienas, net menkiausias, garsas grasina nunešti jai galvą, iššauti į ją iš kaukolės vidaus, kad smegenis išsitėkštų kelių metrų spinduliu aplink jos kūną; tačiau ne, galva vis dar buvo savo vietoj, kad ir kaip būtų gaila. Kiekvienas žodis – tai buvo dar viena strėlė į jos subadytą širdį. Tuoj tuoj ir ji nebeišvers, sprogs.
Tačiau sprogimas neįvyko – vėl.
 Dar sykį jos prakeikta širdis atlaikė ataką it koks drąsus spartietis. Aha, kurgi ne, spartietis. Senovės Spartoj tokias kaip ji ir jos širdis būtų paprasčiausiai išmetę į prarają. Gal ir geriau – nereikėtų dabar galvoje matyti visko to, apie ką pasakojo Karasuna. O tie vaizdiniai varė ją iš proto. Taip, matė Sirėją tąnakt, tačiau ta naktis jos atmintyje buvo gana blanki, lyg jos organizmas priešintųsi šiems prisiminimams ir net nenorėtų pernelyg arti jų prisileisti pačios Dallifrėjos. Užtat dabar vaizdai išplaukė į paviršių, įgaudami labai realias formas; galėtų prisiekti, jog dabar visa tai mato prieš savo akis,  o ne tik pustuštėje galvoje.
Pakėlė raudonas ir ašaromis pasrūvusias akis į tą bjaurią kalę, kad ją velniai pas save nusitemptų.
-   Užsičiaupk! – šūktelėjo.
Skausmas, slypintis tame vieninteliame žodyje, pervėrė jos pačios širdį. Jos akyse plieskė neviltis ir neapykanta, pakeitę įprastą jai bekraštį liūdesį. Jos siela sudužo ir dvasia paliko šią žemę. Negi ji tikrai manė nebeturinti daugiau jokių jausmų be liūdesio? Kvailė, kaip baisiai klydo. Emocijos trankė ją, grauždamos ir taip subadytą širdį, siautėdamos, pakirsdamos jėgų likučius, žalodamos sielą, kuri buvo lyg ne jos.
Kurį laiką tylėjo, nė pati nesuprasdama, kas ir kodėl vyksta. Akyse liejosi ir temo; atrodė, kad viską stebi iš šalies: matė save, bejėgę ir silpną, suklupusią besėdint kiemelyje, su panardintu delnuose veidu, matė ir Karasuną – su triumfuojančia veido išraiška ir pilnomis didžiausios, juodžiausios neapykantos, kokią tik žmogus gali įsivaizduoti.
Nežinojo, ar ilgai žiūrėjo į viską iš šono, kol jos jausmų sukrėsta siela panoro vėl grįžti savo vieton. Giliai širdyje suprato, kad kažką panašaus jau yra išgyvenusi tada, tą nelemtą mūšio naktį. Ji vėl sudužo, tik šįsyk kelissyk stipriau; šįkart šukelės buvo tokios mažytės, jog jų neįmanoma surinkti ir nors kaip suklijuoti į daugmaž vientisą kūną, ne, dabar jos mėtėsi aplinkui ir niekas nerodė, jog tai galėtų pasikeisti.
Dar ilgą laiką sėdėjo įsikniaubusi delnais į veidą. Pakėlė savo veidą tik Karasunai vėl prabilus.
-   Nesakyk nė žodžio apie ją daugiau, - staigiai pašokusi suklykė tiesiai Karasunai į veidą dar labiau apsipildama ašaromis.
Nebenorėjo verkti ir skęsti bekraštėje skausmo jūroje. Nors šią akimirką iki galo nesuprato ko norinti iš gyvenimo, tačiau tikrai neatsisakytų galimybės savo liesai pirštais iškabinėti rausvaplaukės šleikščiai gražias akis it tikra varna savo snapu; neatsisakytų ir suvaryti jai durklo į kaklą, kaip kad šioji padarė Sirėjai; arba bent jau stipriai suėmus už tų rožinių plaukų trenkti jos dailų snukutį į mūrinę sieną ar akmenines grindis. Puikiai žinojo, kad nei kerėtoja, nei kovotoja iš jos nėra itin gera, tačiau leido emocijoms išplūsti iš jos nuvargusio kūno it lavai iš ką tik išsiveržusio vulkano ir užlieti Pompėjas.
Pati iki galo nesuvokdama, ką daro, stipriai suspaudė kumštį ir trenkė jai tiesiai į nosį. Nesitikėjo kažin ko, tačiau bent jau gal pavyks užčiaupti tą snukį, kuris nesustodamas bėrė šlykštybes apie Sirėją.
Geriau pagalvojus ir įsigilinus į jos žodžius, Dallifrėja suprastų, kad juose yra dalis tiesiog – ir ne mažytė kruopelytė visame vandenyne melo, ne: tos tiesos yra žymiai daugiau, gal net visi žodžiai buvo ištarti nesutepant jų melu. Tačiau tai nesvarbu. Ką ji sau mananti, nejaugi ji – šlykšti tuščiagalvė kekšė – galinti taip kalbėti apie Sirėją? Tarsi pati būtų tobulumo įsikūnijimas, tarsi ji pati nedegtų neapykanta viskam ir visiems. Ji buvo ne ką ne geresnė, ne, ji buvo blogesnė. Jai malonumą teikė vien kitų ašarų ir skausmo matymas, o jei dar galėjo prie to prisidėti, jei dar pati galėjo pripilti benzino į skausmo laužą, tuo geriau, tuo didesnį malonumą juto, tuo didesnę euforiją išgyveno.
Po šio netikėto jai pačiai emocijų proveržio bejėgė sukniubo ant šaltų plytelių, kuriomis buvo grįstas viešbučio kiemelis, nerasdama savy jėgų net pastovėti – begalinis skausmas ir ašaros pernelyg ją išvargino. Nebūtų galėjus rasti jėgų net pakelti galvos, jei ne rausvaplaukė balsas, kaip tik tą akimirką vėl prabilusios.
-   Jei kas ir turi numirti, tai tik tu, daugiau niekas, - sausu, bejausmiu balsu pratarė, vargiai pakėlusi galvą ir apdovanodama to saldaus balso savininkę neapykantos pilnu žvilgsniu.
Nė pati nemanė galinti taip stipriai ko nors nekęsti. Neapykanta, kurią jautė Karasunai, buvo šimteriopai stipresnė už neviltį ir skausmą; galėjo lygintis nebent su meile, kurią Dallifrėja juto savo mylimajai. Jokios kitos per jos neilgą gyvenimą patirtos emocijos, jokie išgyventi jausmai nė iš tolo negalėjo prilygti tai neapykantai, kuri, rodės, tuoj perims jos sudužusią sielą ir galbūt – bet tik galbūt – padės šukelėms grįžti į vietas ir vėl sudaryti normalią, sveiką dvasią, galinčią gyventi visavertį gyvenimą jos kūne.
Samanų žalumo akys stebėjo, kaip kita pakyla ir pasirąžo. Tegul eina sau, tegul būna ji prakeikta, po velniais. Tegul ją prarija Stikso vanduo ir pasitinka bekraštės kančios Tartare, tik ten ji ir nusipelno būti po viso to, ką padarė šiame gyvenime. Net žiobarų pragaras nebus tinkama vieta jai, joks iš devynių pragaro ratų nebus pakankamai bloga vieta jos supūvusiai sielai, jei tokią turėjo, kuo Dallifrėja buvo linkusi abejoti.
Iš karto po to nuleido galvą, visą šlapią nuo prakaito ir ašarų. Įsižiūrėjo į savo atvaizdą pilname chloruoto vandens baseine. Atrodė apgailėtinai. Apgailėtina ir buvo. Kas iš to.
Nebeturėjo jėgų kautis su savo lemtimi. Taip, turbūt įtikės, kad kažkas tokio egzistuoja.

[Celeste Victoria Lavenza]

Kartojo tą ne kartą, kartos ir toliau - žmogiškumas yra keistas.
Jis yra neatleistinas. Neleistinas. Vertas sunaikinimo, vertas paniekos.
Žinoma, neatleistinas buvo ir jos elgesys; net ir pati mergina buvo savotiškai neatleistina būtybė tuo atžvilgiu - na, žmogus, būtybė, pabaisa, siaubūnė. Koks gi ten skirtumas.
Veik tikra buvo, kad tai savotiškai pateisina jos elgesį - atsimeskime, kad taip ir yra; gi ji - tik žmogus, tiktai reiškia savo emocijas, norus ir visa kita.
Koks skirtumas, jeigu tai žeidžia kitus?
Koks skirtumas, jeigu kitų numenkinimas, sulyginimas su purvais ir apdrabstymas tuo, ko girdėti nenorėjo šie ir buvo tai, kas kėlė laimę jai?
Aišku, kad svarbu tai nebuvo. Nė per kruopelytę.
Visada tokius nevilties pilnus klyksmus, riksmus, siaubingą melodramiškumą ir visą kitą ji laikė nereikiamais. Žinoma, tai buvo papildomo triumfo dalelė jai, aiškus ir akivaizdus parodymas, kaip mergina sugebėjo žmogų perlaužti perpus, leidžiant į išorę išsilieti visam šlykščiam, šlykščiam žmogiškumui. Liūdino nebent tai, kad tai buvo reakcijos visų - kas, atsiprašant, buvo nuobodžiau už žmogų, savus veiksmus bandantį toleruoti pagal Dievo žodžius ar veiklas. Antrą, trečią, penktą ar dešimtą kartą regimas tas pats reginys tiesiog nebuvo įdomus - tad net ir dabar, su visais Dallifrėjos suklupimais, ašaromis, tyliais Karasunos Mei plūdimais ir prakeikimais ir viskuo, ko tik prisipildžiusi buvo dabar galvelė jos buvo, klastuolė reagavo, žinoma, su šypsena. Romia, iš kiek aukščiau pakilusių kampučių galimai net ir minimaliai pašaipia - akys, žinoma, tiesiog pilnos pajuokos buvo, kartu su savotiška laime; ak, kokios neapykantos, koks keršto norėjimas! Tačiau visa kita, be to, buvo tiesiog perpildyta nuobodulio - tarsi jis turėtų kokią fizinę sudėtį ir it botoksas būtų prileistas į visą jos veidą, kitaip nė nepasakytumei. Nuobodulys, kurį kėlė bendraamžė, buvo neaprėpiamai didžiulis - galbūt todėl nė nesiklausė jos dialogų ar verkimų, vis tai nebuvo nei reikalinga, nei įdomu.
Žmonių kitų nešiojamas kasdienis nuobodumas ir banalumas paprasčiausiai buvo jai neįdomus, gi kam klausytis kažkieno kito nesąmoningų kalbų, kai gali daryti tai pats savo viduje?
Karasuna Mei, žinoma, pati ne kartą susimąsčius buvo, kodėl turi elgtis taip, kodėl tai įplieskia mažą, džiaugsmingą ugnį širdy jos, priverčiant gyvuoti toliau - ir pirmas atsakymas, be jokių abejonių, būdavo paprasta neapykanta.
Antras - nes kodėl gi ne.
Trečias - smagu.
Ketvirta - nes ji gali pasijausti gyva paprasčiausiai dėl viso to adrenalino, kitų iškeikimu atsirandančiu joje.
Penkta - ji turi žmogų, kuris jai rūpi. Žinoma, iš to dar labiau kiltų klausimas, kodėl gi taip elgiasi, tačiau jeigu ji yra gyva, jei ji jaučiasi gyva, ji gali džiaugtis būdama su juo.
Net jeigu ir jis jos imtų nekęsti - reiškiasi, tiesiog paragaus savo pačios beržinės košės.
Šešta - žodžiai.
Tikriausiai visko galas, kitų paaiškinimų nebūtų. Žodžiai.
Karasuna Mei mylėjo, ir tebemyli, žodžius. Jų galia įstrigti ir nepaleisti, gebėjimas vienu žodeliu arba nuvaryti į neviltį, arba pasijausti galingesne žmogysta už Mergelę Mariją. Tai, atvirai sakant, buvo savotiškas nuostabumas; gebėjimas juos apsukriai valdyti prilygo galiai, magiškesnei už burtus.
Tai, kaip jos tiesos - dažniausiai - pilni žodžiai įsminga į kitus, kaip nepalieka, it maža pabaisa apsikabina ir sugrįžta, kai mintys šių lengvai plaukia kasdienėje nuobodymėje, kai negalvoja apie nieką blogą, o staiga ima ir prisimena žodžius, vėl grąžinančius į depresijas. Arba naktiniai košmarai - žodžiai iš burnos jos atsklidę it aidas atsimuš į visas puses, neleidžiant miegot, kvėpuot, gyvent.
Žodžiai turi per daug galios pasaulyje kaip šis - ir oj, kaip smarkiai ji tą paprastą faktą mylėjo.
Regis, taip smarkiai, kad net užsigalvojo - nors kas jas teisti galėtų, kai jos pašnekovė buvo tokia nuobodi ar net nuspėjama; gi jeigu elgėsi taip pat du ar trys žmonės, taip pat elgtis pradėjęs ir sekantis eis ta pačia linkme veiksmų, kuria ėjo ir praėję. Iš burnos klastuolės visą laiką automatiškai plūdo žodžiai, it jų minčių srautas ir tas, kuriame nuolatos skendo mergina, būtų buvęs visiškai skirtingi - o gal taip ir buvo, gal viena jos dalis dar sklendė sename ir mirusiame kūne, o kita šiame. Kas ten ir žinoti galėjo.
Šypsena dar labiau išsiplėtė - ak, apgailėtina. Nesuprato žmonių, kurie taip siaubingai nemoka priimti tiesų ar net logiškai akimirką pamąstyti - ar taip sunku akimirkai žavingai buvo sustoti ir tą padaryti, apsvarstyti ir nuspręsti, o ne tik leisti hormoniškoms audroms pasiglemžti visas svirteles, laikiusias emocijų lygį stabilų? Tikriausiai - norėjosi sakyti, gal net nusijuokti, tačiau.
Tačiau gi ne kasdien gauni į nosį - ypač tokia žavinga mergina kaip ji. Ir juolab ne taip, kad per visą tuščią kūno ertmę tiesiog nuaidėtų sutraškėjusio kaulo garsas, kurį sekė skausmo banga. Stipriai sukando dantis, primerkė kiek akis - reikėjo tvardytis, gi nepuls dabar imti ir rodytis silpna, tai nebuvo jai; pelė katės nepergudraus, ne taip gyvenime būna.
Nors kad ir šventieji Jėzaus šūdai, norėjosi keiktis, šokinėti ant vienos kojos ir galbūt atvožti taip pat atgal - ar išsijuokti iš to, kad ji savo senajame kūne, net ir pusligone būdama, turėjo didesnę, daug daug daug didesnę skausmo toleraciją negu šis nuglebęs kūnpalaikis. Siaubas.
-Mhhh,- nutęsė it katinėlis koks, primerkdama akis (šį kartą bent jau ne iš skausmo) ir pagaliau susitvardžiusi su įsigytu sužeidimu, kuris perėjo į įkyrų pulsavimą, palaimintą lėtai žemyn tekančios kraujo srovelės - kad ir nebelabai dailų veidą paliko saldus juokas, šlykštumos pilnu žvilgsniu atremdamas jos akis, kuriose siautėjo neapykantos audros,- Neprieštarauju, turiu numirti. Tačiau aš bent žinau, kas per žmogus esu, ir tą priėmus esu. Priešingai negu tavo klaiki ir apgailėtina Sirėja, galinti kaltinti tik kitus, ar net tu pati. Ne veltui abi esat šlykščios, bijančios pripažinti save pelės. Kalti jums tik visi, mhh? Pašvinkusios žmogystos, kurios pasauliui nė nereikalingos - jei ji jau mirus, geriau pasiskubintumei ir sektumei savo mylimosios žingsniais, kad toliau galėtum kęsti jos vaikiškus išsidirbinėjimus ir atstūmimus. Gi ji tai nekalta, ji nebėga nuo savęs, tiesa?
Ne veltui Karasunai prastai sekėsi su taisyklių paisymais - jeigu kas liepia ar reikalauja užsičiaupti, gi to tikrai imsi ir nedaryti, tiesa? Tai būtų siaubingai nereikalinga; kitų paliepimų laikytis nesmagu. Nebent, žinoma, tai būtų kitokio tipo paliepimai - kaži, ar tokio tipo vaidmenų žaidimas būtų smagus? Tyliai kartą sukrizeno iš minties tokios, iš viršaus pasižiūrėdama į Dallifrėją - ar bent norėjo, tačiau tematė jos susidraikiusių plaukų kupetą. Ką gi.
Ranka prisidengė nosį - reiks kur nors eiti ir šią susitvarkyti, įdomu, ar išvis egzistuoja burtai specifiškai sulaužytai nosiai? Niekad nesidomėjo, tačiau paprasto kaulų gražinimo į įprastą vietą burto gal ir pakaks. Taisyklių gi vis vien ji nesilaiko, koks skirtumas ir dėl magijos už Hogvartso ribų.
Skubriu žingsneliu patraukė pro merginą - reikalų čia nebeturėjo. Tačiau.
Ir vėl tačiau. Regis, jis visiškai stabdė jos įvykių srautą ar net pridėdavo papildomų veiksmų.
Nesinorėjo pripažinti, tačiau gi buvo mažvaikė ir pati - gi daugumą jos elgesio bruožų buvo galima priskirti prie dėmesio reikalaujančių vaikų. Galbūt todėl, tos minties ir varoma - gi pažink save, priimk save! Melų ji gi nesako - padą kojos įrėmė į merginos nugarą, stipriu spyriu įstumdama ją į baseiną; į tą patį, kuriame klajojo bendrakursės žvilgsnis.
-Bent nesidaryk gėdos prieš kitus su savo nereikalingais verksmais ir dramomis. Negadink kitų atostogų ir nuotaikų gerų, nedėkinga ir savanaude vaikiščia.
Na, o jeigu ji ir nuspręstų verčiau bandyt nusiskandinti ir mirti čia pat - sakykim, tai nebebus jos problema, vis kelių akimirkų tarpe vienintelis ženklas, liudijęs apie Karasunos Mei buvimą čia tebuvo keli kraujo lašai, nudribę ant plytelių.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Besileidžiančios ugninės saulės spinduliai skverbėsi pro jaukaus viešbučio kambario, pažymėto trisdešimt trečiuoju numeriu, langą ir lengvai nutupė ant strzdanosės skruosto. Žinoma, Ana nekreipė į tai dėmesio, mat skubėjo į kažkokį susitikimą. Nenorėjo mergiotė ten nei eiti, nei ką, o ypač tai suvokė vos išlipdama iš dušo ir neapdairiai slystelėjusi ant šlapiomis plytelėmis padengto vonios grindinio.
- Kad jį kur, tą muilą, - burbėjo rusvaplaukė ir apsigobusi baltutėliu rankšluosčiu pasileido tekina į gretimą kambarį.
Vaizdelis nebuvo vienas iš geresniųjų: visokios maikutės ir  baltiniai mėtėsi ant dvigulės lovos prie lango, kelnės ir įvairiausio kirpimo suknės nerūpestingai gulėjo ant aksominio foteliuko šalimais. Tikrų tikriausia rūbų  labdara, jau nebekalbant apie išmėtytus apatinukus ant kiekvienų kambary esančių durų. Gerai, kad bent kelios poros batų tvarkingai buvo sustatytos koridoriuje link išėjimo.
Na, bet sugrįžkime prie jaunosios klastuolės, kuri vis dar lakstė susiviniojusi į rankšluostį ir niekur nerado savo kaklaraiščio.
Kad ir kaip keistai skambėtų, safyrinių akių savininkė dievino kaklaraiščius, o ir beveik visose renginiuose ji stengėsi pasirodyti būtent su šiuo aksesuaru.
Liz pažvelgė į laikroduką, tiksintį virš tamsios medinės lovos.
- Vėluoju! - šuktelėjo mergina ir pilvu kristelėjo ant minkšto patalo.
Netrukus rusvaplaukės ausis pasiekė stuksenimas.
- Užeikit, jei nebijote pamatyti nuogos merginos su rankšluosčiu, pavėlavusios į svarbų sumautą susitikimą... - gailiai atsiduso ir žvilgtelėjo į besiveriančias duris.

[Frankas Stigleris]

Frankas išėjo iš papuošalų krautuvėlės ir kišenėje paslėpė mažą raudoną dėžutę. Jis apžvelgė miestelį, kuriame buvo pirmą kartą. Aukštutinyje Fleglyje jis jautėsi, kaip pelė milžinų pasaulyje. Nieko nežinojo, nieko nepažinojo, net nežinojo, kur kas yra. Jis apžvelgė gatvelę bei patraukė ja, ieškodamas Aukštutinio Fleglio viešbučio. Franko plaukai, kaip visada buvo puikiai sušukuoti. Jis dėvėjo tamsiai mėlynus marškinius, kurie buvo papuošti baltais taškeliais, ir smėlio spalvos šortus. Gatvės buvo pilnos žmonių. Jie dėvėjo įvairiausius drabužius. Viena moteris buvo apsivilkusi juodą suknelę ir galvą pasipuošusi skrybėlaite, pagyvenęs vyras vilkėjo rudeninį megztinį ir dėvėjo džinsus. Tikriausiai karšta jam. Netrukus kažkas suvirpėjo Franko viduje ir jis sustingo. Pažvelgė į kairę pusę. Išvydo tai, ko ieškojo. Stigleris stovėjo prie to viešbučio, kuriame per atostogas gyveno Anabetė. Jaunuolis pasitaisė savo plaukus, marškinius ir padėjo ranką ant šortų kišenės, patikrindamas ar dėžutė viduje. Giliai įkvėpęs jis žengė kelis žingsnius vidun.

Dvidešimt devintas, trisdešimtas, trisdešimt pirmas, trisdešimt antras, trisdešimt trečias. Na, štai. Už šitų durų yra mano klastuolė. Frankas jau siekė durų rankenos, bet sustojo. O kas jei ji ne namie? Nepažiūrėjęs, nesužinosi, Stigleri. Nagi, baily, pasibelsk. Dar kartą giliai įkvėpęs ir nurijęs seiles, pasibeldė. Nieko nelaukęs atidarė duris. Tik įėjęs į kambarį, išgirdo, ką Aną jam sakė. Pamatęs merginą tik su rankšluosčiu, raustelėjo ir nuleido savo žvilgsnį kitur, aptikdamas ant durų rankenos kabančias apatines kelnaites. Švilpis dar labiau raustelėjo. Netrukus jis užsidengė akis ranka ir šiek tiek susijaudinęs tarė:
-Oi, atleisk, neišgirdau. Beja, labas, - pasakė ir vos vos šyptelėjo.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Nieko nepastebėjusi prie durų, Ana nusuko žvilgsnį į temstantį dangų, apšvietusį josios kambario langus, tačiau išgirdusi pažįstamą murmėjimą, Betė staigiai grįžtelėjo į balso savininką.
Susišukavęs ir užsidengęs akis priešais stovėjo ne kas kitas, o švilpiukas. Tas pats juodų it smala plaukų ir Franko vardo savininkas.
Anabetė greitai atlipo nuo lovos ir šiek tiek pasitaisiusi rankšluostį šyptelėjo jaunuoliui.
- Sveikas, - pasisveikino ir žingtelėjo arčiau vaikinuko, - O ko taip nedrąsiai? Juk ne Gorgonė esu, nepaversiu akmeniu, - Liz pasitaisė mažą, rusvų plaukų sruogą ir liaunais delniukais atplešė Stiglerio rankas jam nuo veido. Anabetė vėl išsišiepė pastebėjusi, jog šeštakursio skruostai nusidažė raudoniu.
- Atleisk už netvarką, nesitikėjau svečių, - mestelėjo žvilgsnį į besimėtančius rūbus.
- Cliopso, - švelniai tarstelėjo mėlynakė ir netrukus visi jos rūbai buvo sulankstyti ir sudėti ant žalsvo foteliuko.
Ana vėl nukreipė žvilgsnį į Franką ir užsimiršusi ką norėjo pasakyti, apkabino jaunuolį.
Staiga rankšluostis ėmė smukti žemyn ir norėdama jį sugauti, merginai teko išsirangyti iš malonaus vaikinuko glėbio.

- Užeik, užeik, sėskis.. - Helė rankomis prilaikydama rankšluostį, linktelėjo lovos pusėn.
- Arbatos nepasiūlysiu, bet galim paveikti ką nors kito, mm? - Anutė pakilnojo tamsius antakius ir  susijuokė.
Nesulaukusi iš jaunojo Stiglerio jokio atsakymo, Betė prisėdo vaikinukui ant kelių.
- Tai kam aš turėčiau dėkoti už šį malonų apsilankymą? - klaustelėjo strazdanosė ir apsirangė rankomis aplink kaklą.
- Greitai išvyksiu.. Galbūt tai paskutinis mūsų susitikimas, -  nutęsė sakinuką Mirėja ir pakėlusi akis į bernioką, pakštelėjo jam į lūpas.

[Frankas Stigleris]

Į Franko šnerves plūstelėjo Anos kvapas. Nuo klastuolės sklido cinamono ir marcipanų aromatas. Stigleris pradėjo justi, kad jis atsigręžė ir pakilusi pradėjo artėti link jo. Netikėtai pajuto drėgnas, nuo vandens, rankas ant savųjų ir su Anos pagalba jas nusitraukė nuo tamsių, beveik juodų, akių. Jis galėjo matyti tik vieną. Tas nuostabias mėlynas akis, kurios švilpį varė iš proto. Jos net mirusį galėtų prikelti, kad jis tik pažiūrėtų į jas. Mergina atsiprašė už netvarką ir ištarė burtažodį, kurio pagalba drabužių karalystė buvo sutvarkyta. Ji vėl atsigręžė į švilpį, priversdama jį vėl netekti žado, ir stipriai jį apkabino. Ta šiluma pradėjo virpinti jaunuolio širdį, tirpdyti jį iš malonumo. Vaikinas taip pat ją apglėbė ir pajuto, kad Anos rankšluostis pradėjo slysti nuo jos nuogo kūno. Mergina greitai atsitraukė ir pasitaisė savo vienintelį uždangalą.
-Kai jau tokia mergina pakviečia, kaip neužeisi, - davė komplimentą jaunuolis.
Frankas patogiai įsitaisė fotelyje. Apžvelgė klastuolės apartamentus ir liko sužavėtas.
-Ką nors kito, mhm? Ką turi omenyje, gražuole?
Netikėtai Ana atsisėdo Frankui ant kelių. Tai vėl privertė šiek tiek jaunuolį raustelėti, bet raudonis greitai išgaravo iš skruostų. Jis apglėbė merginą per klubus ir nusišypsojo jai.
-Na, turėtai sau dėkoti. Matai aš atėjau, - pasikuitė savo šortų kišenėje. - Ne tuščiomis.
Tai pasakius, jis išsitraukė raudoną dėžutė iš kišenės ir įteikė ją klastuolei. Jis pakštelėjo jai į skruostą.
-Čia tau už tai, kad esi, - pasakęs nusišypsojo tik ta šypsena, kuri atsirasdavo šalia Anabetės.
Netrukus visa ši romantiška akimirka buvo sužlugdyta, sudaužyta į daugybę šukių ir dėl to kalta buvo mergina, pasakiusi tuos žodžius. Frankas išpūtė akis, pradėjo virpėti kažkas krūtinėje...
-Ka-aip su-pras-ti? Tu mane palieki? Kodėl tu-ri iš-vyk-ti? - Frankas dar stipriau ją apglėbė ir pridėjo savo galvą prie jos. - Ne-palik manęs, pra-šau.