[Matthew Turner]

Šiuolaikinių vaikų įžūlumas tiesiog bloškė iš padų. Turner niekaip nesuprato, kaip panelė Lestrange drįsta taip kalbėti su vyresniu žmogumi ir, maža to, profesoriumi. Bėda buvo ta, kad Matthew nieko negalėjo jai padaryti. Buvo daugiau nei aišku, kad arešto jai neskirs. Praleisti dar daugiau laiko su šita persona? Tai jau ne, geriau jau savaitė be vyno. Atimami taškai jai tikrai nerūpės, o keliauti pas direktorę buvo rizikinga: šiaip ar taip, jis ir pats tikrai nėra pavyzdingiausias profesorius. Prisiminęs pamoką, kurios metu šiltnamyje apsireiškė profesorė Evenstar, net nusipurtė. Ne, geriau šitaip nerizikuoti.
- Gerai, baik jau pezėti, niekam čia neįdomu, - suburbėjo Turner ir patogiau įsitaisė žolėje. Nutarė daugiau nieko nesakyti ir nebeduoti progos įžuliai mergiotei toliau linksmintis. Nurijęs atodūsį herbologas užmerkė akis. Iš karto pajuto, kaip ima miegas, tad nori nenori teko atsimerkti. Į Lestrange Matthew nė neketino žiūrėti, tad įsispoksojo į žolę, kurios tamsoje, tiesa, beveik ir nesimatė.
- O tau, panelyte, reikėtų pradėti rūpintis savimi ir vaikščioti į pamokas bei išmokti bent elementaraus mandagumo. Manai, su tavim kas nors nori bendrauti? Garantuoju, kad neturi nė vieno draugo. Jeigu ir toliau nesimokysi, dienas baigsi po tiltu - niekam nereikalinga ir apleista. Susimąstyk!
Matthew tokios ilgos prakalbos tikrai neplanavo, bet pernelyg nusibodo jam šita mokinė. Vis dėlto reikėjo keisti planą ir nešdintis. Sunkiai dūsaudamas profesorius atsistojo ir vėl susvyravo. Juto, kaip lova šaukia. Nedraugišku žvilgsniu kiek paspoksojo į auklėtinę ir pratarė:
- Keliauk į pilį, nes kiti profesoriai ne tokie draugiški. Iš arešto neišsikapstysi. Labos nakties.
Visu kuo spinduliuodamas nepasitenkinimą Matthew pabandė žengti žingsnį. Nebuvo paprasta, bet pavyko. Taigi profesorius pasistengė eiti kuo užtikrinčiau ir galiausiai paliko nemaloniąją mergaitę vieną.

[Erka Forrm]

  Klastuolė visai neturėjo ką veikti. Tad pasiėmusi knygą iš bibliotekos atėjo į vešlią pievą esančią už pelėdyno. Atėjo su savo kate Pola.
  Atėjusi pamatė, kad be jos ir augintinės pievoje daugiau nieko nėra. Tad Erka atsisėdo ir pradėjo skaityti knygą. Tuo metu augintinė vaikščiojo po pievą. Erka nesijaudino, kad ji pabėgs, nes žinojo, kad to nedarys. Erka ir augintinė buvo labai prisirišusios viena prie kitos. Taip buvo su visais trečiakursės augintiniais, tad nebuvo ko stebėtis. Greitai klastūnyno atstovė atsigulė ir toliau skaitė knygą. Ji buvo labai įdomi, tad Erka negalėjo atitraukti nuo jos akių. Staiga ant trečiakursės nugaros užlipo jos beplaukė katė. Tai supratusi klastuolė pradėjo juoktis, o kai suprato kaip atrodo dar labiau juokėsi. Galiausiai katė nušoko nuo klastuolės ir atsigulė šalia. Tad Erka pasidėjusi knygą augintinę paglostė.

[Melody Moondragon]

  Lengvas vėjelis sutaršė tamsiaplaukės plaukus, tačiau tai vis tiek nenumušė geros nuotaikos ir nežymios šypsenėlės Melody veide. Pusryčiams buvusios cinamoninės bandelės praskaidrino grifės nuotaiką, o gal dėl visko kalta saulėta diena? Kas ten žino… Tačiau tądien- tą akimirką grifė buvo įsitikinusi, jog niekas nesugebės sugadinti nuotaikos.
  Lengvais žingsniais apėjusi pelėdyną trečiakursė akimirksniu išvydo savo tikslą- vešlią pievą, kurioje žydėjo įvairiaspalvių gėlių jūros ir kurioje ji tikėjosi nors trumpam pailsėti nuo pamokų ir nesąmoningų profesorių užduočių. Mėgaudamasi pavasarinių gėlių kvapu, grifė netikėtai išgirdo juoką, privertusį suklusti. Sekdama paskui garsą Melody galiausiai atrado jo šaltinį- kažkokią violetinplaukę klastuolę su knyga, bei augintine.
- Sveika,- šyptelėjo violetinplaukei, vedama geros nuotaikos. – O šiandien visai neblogas oras, tiesa?
  Vėjo gūsis vėl sušiaušė plaukus, o trylikmetė klestelėjo šalia nepažįstamosios.
- Mano vardas Melody,- prisistatė ir žvilgtelėjo į katę. – O kuo vardu tavo augintinė?
  Katė, nors buvo beplaukė, atrodė itin unikaliai ir trečiakursė negalėjo nuo jos atplėšti akių. Gaivus oras užliejo plaučius ir tuomet grifė kaip niekad pajuto, jog niekur kitur dabar nenorėtų būti.

[Erka Forrm]

  Klastūnyno atstovei vis dar buvo juokinga, todėl toliau skaityti knygos ji negalėjo. Tad tik glostė Polą bei šypsojosi. Tą daryti buvo labai smagu. Tad ji tiesiog žvelgė į dangų bei laikė augintinę.
  Netikėtai išgirdo, kad kažkas priėjo. Prašau tik ne koks profesorius. Galvojo ji. Šįkart violetinplaukei laimė nusišpsojo - tai buvo mergaitė.Grifė, bet šį kartą Erka neleido kerų į grifę kaip visada anksčiau darydavo.
- Taip, bet karšta. Na, bet gerai, kad yra bent šiek tiek vėjelio, - tarė klastuolė. Jai buvo keista, kad panoro su ja pabendrauti. Bet Erka tikrai norėjo daugiau laiko praleisti su ja.
- Aš Erka. O čia Pola, - tarė ji. Staiga Erka panoro nuveikti ką nors tikrai smagaus. Nors tiksliai ką nežinojo, bet dabar knyga nė kiek nebegundė. Klastuolė su šia mergaite norėjo pasinerti į nuotykius. Norėčiau su ja ką nors nuveikti uždraustajame miške, ką nors padaryti profesoriams arba... Galiausiai sugalvojo klastūnyno atstovė. Paskraidyti šluotomis. Taip tikrai! Apsidžiaugusi pagalvojo trečiakursė.
- Aš trečiakursė, o tu kelintame kurse? - paklausė. Ji atrodė irgi trečiakursė, bet Erka nenorėjo apsirikti, tad tiesiog paklausė.
- Mėgsti skraidyti šluota? O žaisti kvidičą? O ką labiau? Aš tai be galo ir tą, ir tą, - tarė klastuolė. Skraidymas buvo viena mėgstamiausių jos veiklų.
- Gal nori paskraidyti? Kokio lygio šluotą turi? - dar kartą klausimais apipylė mergaitę.
  Erka dabar taip norėjo skristi, kad visai pamiršo knygą. Dabar tik glostė augintinę ir laukė Melody atsakymų.
- Kur gyveni? Aš tai Londono vaikų namuose. Ir neturiu nei brolių, nei sesių. O tu turi? - tarė. Buvo taip įdomu kuo daugiau sužinoti apie šią mergaitę. Tad tiesiog pasiėmė į rankas Polą ir laukė visų atsakymų. Ir tikėjosi, kad nauja pažįstama sutiks su ja paskraidyti. Labai tikėjosi.

[Melody Moondragon]

  Dangus dar labiau pragiedrėjo ir saulė pasirodė visu gražumu. Išgirdusi nepažįstamosios katės šeimininkės vardą, Melody mintyse sukikeno. Erka... Vardas kiek primena erkes. Įdomu, ką ji mano apie tuos kraujasiurbius padarus?
- Aš taip pat trečiakursė,- šyptelėjo violetinplaukei.
  Nors Erka ir pasirodė eanti klastuolė, bendrauti buvo išties lengva. Ir kaip bebūtų keista, trylikmetė išties panoro pažinti Erką labiau, nors įprastai laikosi nuo nepažįstamųjų atokiau, ypatingai- nuo klastuolių. Reikėtų man dažniau pabūti geros nuotaikos, o didžiojoje salėje galėtų dažniau patiekti cinamonines bandeles,- suraizgaliojo išvadą mintyse.
- Tiesą sakant... Neesu bandžiusi,- nedrąsiai prisipažino kalbai pasisukus apie šluotas. – Skraidymo pamokose beveik nesilankiau... Tačiau kvidičo turnyrų nepraleidžiu progos pažiūrėti.
  Velnias, dabar viskas nueis šuniui ant uodegos,- susikrimto grifė. Juk ji klastuolė ir regis didelė kvidičo ir skraidymo gerbėja, o aš- net nuosavos šluotos neturiu! Neesu net užsisėdus ant šluotos, ką jau kalbėti apie skraidymą!
- Gerai,- leptelėjo, nė pati nesuprasdama ką daranti. -Tik matai... Neturiu savo šluotos.
  Tačiau šluotos problema išgaravo mintyse išgirdus kitus klastuolės žodžius. Londono vaikų namuose,- pakartojo mintyse. Širdis nusirito į paširdžius.
- Echm... Aš... Dabar gyvenu taip pat Londone, be to turiu du vyresnius brolius,- apibudino išvengdama kraujo ryšių ar tėvų minėjimo. Negi ji- iš tų pačių vaikų globos namų, iš kurių pabėgau prieš daugiau nei metus?!- suriko mintyse. Kaip ji ištveria tame pragare?
- Bet... Esu lankiusis ir Londono vaikų namuose. Kaip tau ten maistas?- pasiteiravo prisiminusi bjaurią pliurzę pusryčiams ir kuo greičiau nukreipė temą. – Be to gal jau eime paskraidyti šluotomis?

[Erka Forrm]

  Klastuolė dar labiau nusiminė kai dar labiau prasišvietė ir pasidarė dar karsčiau. Dabar Erkai norėjosi tik aukštai paskraidyti. Išgirdusi, kad Melody taip pat trečiakursė Erka nusišypsojo.
- Nieko tokio. Sunku tikrai nėra, - tarė violetinplaukė ir vėl nusišypsojo. Erka apsidžiaugė kai Melody sutiko paskraidyti.
- Tiesa aš skraidau be apsaugų, tad turiu tik šalmą, akinius ir kojų apsaugas, bet galėsi užsidėti, - tarė ir dar plačiau nusišypsojo. Klastūnyno atstovei buvo gera bendrauti su šia grife. O išgirdusi, kad ji anksčiau irgi gyveno vaikų namuose nusiminė. Ir jai teko kęsti tą žiaurų pragarą. Nusiminusi pagalvojo trečiakursė.
- Tikrai nėra skanu, bet valgau. Mirti badu tai nenoriu, - atsakė kai Melody paklausė apie maistą. O išgirdusi siūlymą eiti paskraidyti jos nuotaika pasitaisė.
- Žinoma, - tarė. Erka atsistojo ir išiesė ranką Melody norėdama padėti atsistoti bei pakvietė Polą. Ta iškart prisistatė prie klastuolė kojų.

[Melody Moondragon]

  Jaudulys jau grasino bet kurią akimirką išsiveržti, tačiau grifė šiaip taip stengėsi tvardytis. Beliko pasikliauti apsaugomis ir Erkos padrasinimu, nors Melody ir abejojo ar po pasiskraidymo šluotomis ji pati dar liks gyva. Juk ko tikėtis iš nė karto neskridusios trylikmetės grifės? Geriausiu atveju ji trenksis į artimiausią medį ar skaudžiai plosis į žemę...
-Tikiuosi tu teisi... Be to, kokia tavo nuomonė geriausia vieta skraidymui šluotomis?
  Kankinama jaudulio Melody nukreipė mintis į maistą, tarsi jis būtų galėjęs numalšinti baimės jausmą. Cinamoninės bandelės, kruasanai, šokoladinės varlės ir cukrinės plunksnos nepaliaujamai sukosi grifės mintyse. Tačiau deja, klastuolės balsas vėl privertė grįžti ją į šį pasaulį ir prisiminti bjaurų maistą vaikų namuose. Aš tai jau verčiau mirsiu badu, nei valgysiu tą pliurzę,- pamanė ir mintyse jau įsivaizdavo magijos žinių antraštę: „Naujausios žinios- Londono vaikų namuose mirė mergaitė! Kaltinamos virėjos, kankinusios vaikus tragišku maitinimu!”.
  Juodaplaukė nuvijo mintis šalin ir padedama Erkos atsistojo. Malonus elgesys vėl privertė grifę nustebti, bei suabejoti šios klastuolės klastuoliškumu.
- Ačiū,- padėkojo ir lengvu žingsniu patraukė per pievą, palikdama kvepiančias gėlių jūras užnugaryje. Manau, jog kada nors čia dar sugrįšiu.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodė atėjo čia iš pelėdyno. Ant peties mergaitei tupėjo pelėda. Kuri atlydėjo Varniukę į mokyklą nuo pat pirmo kurso.
Mokinukė rankoje nešėsi kuprinę. Kurią dabar atsegė, ištraukė iš jos patiesalą ir patiesusi ant žolės įsitaisė ant jo. Pelėda vis dar tupėjo ant peties. Ir kai Gruodė paglostė paukščio plunksnas tyliai suūkė.
- Nuneši laišką namo gerai? - Švelniai tarusi tai ištraukė laišką iš kuprinės ir pelėda pakilusi nuo jos peties nusileido priešais. Atkišo kojytę, kad mergina galėtų pririšti prie jos susuktą pergamento ritinėlį.
- Na, lėk. Kai grįši gausi ką nors skanaus. - Pasakė, dar kartą paglostė pelėdą ir ji nusklendė nešina įduotu laišku.
Pelėdos laiškanešės jau nestebino ketvirtakursės. Dabar magijos pasaulis pasidarė kiek įprastesnis. Laiškas keliavo namo. Tėvams ir sesutei. ten ji aprašė pirmą savaitę Hogvartse.
Išsiuntusi jį neskubėjo eiti iš pievos. Žolė tiesa čia augo aukštoka. Bet Rimeikaitei tai nebuvo svarbu. Oras dar vis buvo gražus ir ji nusprendė tuo pasimėgauti. Tad išsitraukė knygą iš kuprinės. O taip, ji vis dar mėgo žiobariškas fantastines knygas. Ir ėmė skaityti. Šiuo metu jos rankose buvo vėjo vardas. Ir ji keliavo per nuotykių kupinus knygos puslapius.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kadangi nebuvo pamokų ir nereikėjo tverti kitų mokinių, Eion nusprendė pasidžiaugti vienatve. Nenorėjo būti miegamajame, nes ten Klastūnyno pirmakursiai nusprendė surengti varžybas, kas garsiau klyks. Bendrajame kambaryje taip pat buvo pilna žmonių. Taigi teko eiti į lauką. Tai nebuvo blogas variantas, mat lauke Eion buvo pripratęs būti. Kartais tai tiesiog būdavo geriausias pasirinkimas.
Eidamas kiemo link kelis kartus pasiklydo ir ta proga apdovanojo kiekvieną sutiktą neapykantos persmelktu žvilgsniu. Akivaizdu, kad kažkokia Varno Nago pirmakursė mergaitė (o gal tik šiaip atrodanti kaip mažvaikė) išsigando. Tai visiškai tiko. Kuo daugiau vaikų jo bijos, tuo dažniau bus galima mėgautis vienatve. Būtent to vaikas norėjo labiausiai. Bendrauti ir šnekėtis buvo dvi kvailiausios veiklos šiame gyvenime. Na, nebent mokymasis galėtų sudaryti konkurenciją, bet net ir sėdėjimas prie knygų buvo šiek tiek geriau. Knygos taip neerzino kaip žmonės.
Pasiekęs kažkokią pievą, kurioje anksčiau neteko lankytis, berniukas lengviau atsiduso. Buvo galima pasidžiaugti rudenišku oru ir tuo, kad aplinkui nieko nėra. Deja, vos apie tai pagalvojo, suprato klydęs. Nuotaika tą pačią akimirką subjuro. Bet ar jis buvo pakankamai protingas, kad eitų sau? Galbūt, bet ne šį kartą. Kažkodėl prasmingiau buvo prisiartinti prie tos vyresnės mergaitės. Eion ją buvo įsidėmėjęs - išvaizda suteikė puikią progą paerzinti ir pasityčioti.
- Eik gydykis, randuotoji, - priėjęs visai arti burbtelėjo jis. Varstė merginą neapykantą spinduliuojančiu žvilgsniu ir vylėsi, kad ji pasirodys esanti įskaudinta.

[Gruodė Rimeikaitė]

Gruodės čia tiesiog nebuvo. Mergaitė klajojo kažkur knygos puslapiuose. Net ne šioje žemėje. O magiškame Kvouto pasaulyje.
Šitaip skaityti ji galėjo kiaurą dieną. Taip įprato ilgomis vienatvės valandomis, leistomis ligoninėje. Aišku, dabar ji buvo anaip tol ne vieniša. Bet kartais iškeliauti į knygos teikiamą pasaulį jai vis dar patikdavo. Ir staiga ji išgirdo kažką kalbant. Išgirsti, tai išgirdo. Bet ką kalbantysis sakė rudaplaukė nežinojo. Taigi pakėlė akis nuo puslapio ir į mėlynas berniuko akis įsmigo jos išsiblaškęs žvilgsnis.
- Ką sakei? - Paklausė. Veidu nuslinko drovi šypsenėlė.
- Skaičiau. - Pasakė ir kilstelėjo knygą. Lyg tai jam turėtų paaiškinti kodėl neišgirdo berniuko žodžių.
Gruodei paliko kažkaip nejauku. Mokinys buvo tikrai jaunesnis. Smulkus berniukas ir tiek. Bet jo akys. Pasirodė nedraugiškos. Gal aš klystu. Nereikia visuose žmonėse įžvelgti neapykantos. Pamanė. Juk pasaulį tiek gerų žmonių. Aš žinau. Dabar jau tikrai žinau. Kažkada jai atrodė, kad kiekvienas, kuris kreipdavosi nori tik pasišaipyti. Bet dabar, po kelerių metų šioje mokykloje bandė to požiūrio atsikratyti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion pasijuto ignoruojamas, o tai jam visai nepatiko. Ir toliau spoksojo į mergaitę ir svarstė, kaip ją labiau įskaudinti ir įžeisti. Tiesa, nė nesuprato, ar ji sugebėjo neišgirsti, ar taip šauniai slepia jausmus. Na jau ne, žodis “šauniai” čia visai netiko. Taigi berniukas jau norėjo apšaukti, kai ji teikėsi reaguoti į aplinką.
- Sakiau “eik gydykis, randuotoji!” - paslaugiai pakartojo klastuolis, nors tonas buvo labai piktas ir nedraugiškas. Norėjosi išsilieti, o tam geriausiai tiko ji - iš pažiūros rami mergaitė, kurią nuskriausti tikrai neturėtų būti sunku. Ir visai nesvarbu, kad ji gerokai vyresnė, o jis pats lazdelę rankose laikė tik keletą kartų. Ne fizinė jėga ar kerai buvo Eion ginklas, o liežuvis.
- Skaitei apie tai, kaip reikia paslėpti randus, kad negąsdintum aplinkinių? - į visiškai nereikalingą paaiškinimą atsiliepė Eion.
Na, o dabar baik spoksoti. Man nemalonu į tave žiūrėti mintyse pridūrė klastuolis nepaisydamas to, kad būtent jis pristojo prie šitos mergaitės. Galiausiai atsisėdo į žolę ir užsimerkė - apsimetė, kad jos čia nėra. Po kiek laiko nė neatsimerkęs paklausė:
- Na, ar jau išsinešdinai kur nors, kur tave pagydys?

[Gruodė Rimeikaitė]

Pagaliau supratusi ką jis sako susigūžė. Rankos automatiškai užtraukė megztinio gobtuvą ant galvos, kad kuo labiau sugebėtų pasislėpti nuo jo akių. Ne, tik ne tai. Aš negaliu jam leisti... Pabandė pasipriešinti sau pačiai, savo baimėms.
- Nieko negirdėto nepasakei. Net nuobodu pasidarė. Dink iš čia mažiau aišku? - Pasistengė pasakyti piktai, kad nuskambėtų kuo grėsmingiau. Bet kažin ar pavyko. Be to viską parodė jos prieš tai buvę veiksmai. Norėjo dabar atrodyti kaip Dori, savimi pasitikinti ir galinti nuvaryti šalin bet ką. Išvis geriausia būtų, jei čia atsirastu ji ir Alanas. O Gruodė galėtų pasislėpti už draugų nugarų. Bet taip negalima, aš negaliu amžinai už jų slapstytis. Aš negaliu.
Reikia išeiti. Geriausia dabar išeiti. Bet jei ji dabar paspruks, tai toks jo elgesys tik kartosis. Kodėl, kuo jam užkliuvau?
- Ko čia sėdi? Sakiau gi dink. Arba aš tave užkerėsiu tikrai. - Tarė jau atsitiesusi, nebesigūždama. Bet gobtuvas vis dar saugiai buvo ant galvos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pamatęs mergiotės reakciją Eion negalėjo nesišypsoti. Būtent to ir norėjo - tegul ji pajunta, ką reiškia, kai visiems iš eilės kliūni. Žinoma, anksčiau artimiau susidurti neteko, tad negali sakyti, kad ji kažkuo nusikalto. Ne, mergina tiesiog turėjo kažką, kas padėjo prie jos pristoti ir paerzinti, ką klastuolis dabar ir darė.
- Ne, neaišku, gal gali pakartoti? - piktai pasitikslino Eion, nors lūpose vis dar žibėjo nieko gero nežadanti šypsena. Nesitikėjo, kad taip paprastai pavyks išgąsdinti gerokai vyresnę mokinę. Pasidarė smalsu, ar visi Varno Nago mokiniai tokie mėmės. Labiausiai erzino, žinoma, klastuoliai, tačiau tikėtinai tik dėl to, kad su jais reikėjo dalintis kambarį.
Išgirdęs naujus žodžius Eion išsitiesė ant žolės. Dabar jis nebesėdėjo, ar ne? Vadinasi, šita mergiotė nebeturi jam ko priekaištauti. Būtent tai berniukas paslaugiai ir priminė:
- Jeigu nepastebėjai, aš nesėdžiu. Be to, čia ne tavo pieva. O jeigu kažkas nepatinka, pati ir nešdinkis. Sakiau, kad tau reikia gydytis. Pats laikas pradėti tą daryti.
Eion atsimerkė ir pažvelgė į mergiotę. Ir pats nesuprato, kodėl jį taip erzino jos buvimas netoliese. Bet tai visai nereiškė, kad kažką keis. Geriau jau atsakys tokiu pačiu erzinimu, kol ji pagaliau teiksis išsinešdinti.

[Gruodė Rimeikaitė]

Tai jau ne. Gruodė neketino jam kartoti savo žodžių. Ir bėgti neketino. Nors norėjo. Vaizduotėje ji matė, kaip čia užklysta Alanas arba Dori ir viskas susitvarko savaime. Kad bent Sakura ar Nelanna čia būtų. Vis jaustųsi drąsiau. Bet ką tas vaikigalis tau gali padaryti? Tegul sau šneka. Juk tikrai ne pirmas kartas. Ką naujo jis galėtų pasakyti? Jau ko tik negirdėjai apie savo išvaizdą.
- Na ir puiku. Gulėk čia kiek patinka. Ir tu teisus. Pieva ne mano, bet ir ne tavo. Todėl net tokios randuotės kaip aš gali čia sėdėti kad ir visą savaitę. - Ji nusisuko nuo to berniuko. Pabandė vėl imtis savo knygos. Bet nebegalėjo taip įsijausti kaip seniau. Ji jautė, kad tas vaikinukas šalia ir tai merginai trukdė. Bet ne, ji nepratars jam daugiau nei vieno žodžio. Kad ir ką tas pasakytų. Gruodė piktai nusitraukė gobtuvą nuo galvos. Jau nuo kažkokio mažiaus aš nesislėpsiu. Gana slėptis. Bandė įkalti tai sau į galvą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

- Aš tau sakau! - užriko Eion, kai tapo aišku, kad randuotoji neatsakys į prašymą pakartoti žodžius. - Ar tavo ir ausys randuotos?!
Dabar šaukė taip garsiai, kad ir kurčias galėjo išgirsti. Taigi ji privalėjo girdėti, ar ne? Nuotaika visai subjuro, o ją pataisyti galėjo tik viena - visiškas šitos mergiotės sugniuždymas. Kodėl šitos? Ko gero, tik todėl, kad ji pasitaikė (ne)laiku ir (ne)vietoje. Ir dar turėjo randus, kurie puikiai tiko patyčių pradžiai.
Ji buvo visai taiki, tačiau tai nė kiek neguodė. Eion nekentė visų, o labiausiai šitos mergiotės. Ar bent jau šią akimirką negalėjo jos pakęsti. Protingiausia būtų buvę atsistoti ir eiti sau, bet nusileisti kažkokiai randuotai varnai Eion nė neketino. Tada ji tik ir ieškotų priežasčių tyčiotis ir nekęsti, o šito berniukas norėjo mažiausiai.
- Tokiems neūžaugoms kaip tu reikia valgyti, kad užaugtum. Negali čia sėdėti visą savaitę, - rėžė klastuolis ir nusisukęs įsitaisė patogiau. Virte virė pykčiu, bet vis tiek nedarė nieko, kad nusiramintų. Tiesiog paprasčiausiai pyko.