0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 93
  • Taškai: 8
  • Lytis: Moteris
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #210 Prieš mėnesį »
   Pats egzaminų įkarštis jau tvyrojo Hogvartso apylinkėse. Bibliotekoje susirinke mokiniai uoliai mokėsi egzaminams, bet ne Katherine Silverstone. Ši jaunoji mergiūkštė vos dvylikos metų slampinėjo po burtų ir kerėjimo mokyklos teritoriją dėl menkniekių, kaip nugvelbti nuo profesoriaus stalo kokia prabangia plunksną ar bevaikščiodama ilgaisiais kolidoriais pagriebti atsistiktinio žmogaus galeonus, o laukuose su mėlynų graibstų gaudydavo vabzdžius, bet šį karta grifiukė nesiruošė gaudyti vabzdžių ar pavogti kelis auksinius gyvatėms. Svarbi priežastis privertė atkėblinti Silverstone į vešlia pieva už pelėdyno.
   ''Spalvų paletė'' kuri aplink juosė žalia žolė ar tolimoje medžiai su išsiskleidusiais pumpurais užildydavo rausvų spalvų, o skaidrus rūkas pridėdavo daugiau šviesesnių spalvų, bet juodas megztinis su ilgomis rankomis dengė dvylikametės mergaitės randus ant rankų, o dešinioje suledėjusioje rankoje laikė pergamento susukta lapą prirašyta juodų rašalų.
   Šaltas vėjas glostė vokietės plaukus, o pažingsniui slinko mėrgaitė prie pievos sekdama mėlynomis akutėmis saulės nusileidžiančius spindulius.
   Pasiekta rasota laukymė, baltaplaukė apsižvalgė aplinkui. Susiliejusios spalvos aplinkui antrakursei priminė, kaip eiline pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos, o atmosferoje sklindantys paukščių garsai išlaikė kasdieniškas knygų įžangas.
   Baltų plaukų savininkė prisėdo ant drėgnokos vejos. Šaltos rankutės išvartaliojo pergamentą. Išvydusi kelių senumo dienų laišką lėtai atsiduso, o žydros spalvos akys dingo užgoštos akių vokais. Ramybė. Tolėliau girdėjosi gyvos dvasios ir juodųjų varnų krankėjimas medžių tankumoje.
  Balti plaukai nukrito į priekį palei galvą ir kelių sekundžių akimirksnių atsimerkė. Paraudusios akys žvelgė į dailia rašysena parašyta laišką, kuris leido lengvai perskaityti kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį, bet kiek įplyšęs popieriaus kairysisi kampas brėždavo antrakursės akį.
     - Du hattest eine Zwillingsschwester. Helena. - tylus balsas mintyse skaitė pergamento parašytas pagrindines citatas. - Sie haben zwei DNAs. Katarina, du bist eine Chimäre.
  Katherine's galvoje nesisuko krūva klausimų apie seserį. Grifų gūžtos mokinei labiau rūpėjo ar tai kas atsitiko su seserimi paveikė jos gyvenimą ir santykius su šeima.
    -Keli šilti prisiminimai susije su tėvais, keli šilti apkabinimai prieš miegą - ar jie buvo tikri? - garsius pamąstymus iškart nutraukė nukritęs lašas lietaus ant pergamento.
  Grifė stipriau suspaudė popieriaus lapą ir palengva atsistojo nuo vejos. Greitai pasitvarkė rankoves ir paslėpė laišką juodoje rankovėje pasikišusi po riešų ir išlėkė į bendrajį kambarį, palikdama vešlioje pievoje, ne tik mirštančios Žanos prisiminimus, bet ir paliko apmąstymus, kurie kankino kelias dienas jaunaja gyvačių mylėtoja.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Katherine Silverstone »

*

Neprisijungęs Sai Haruno

  • I kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #211 Prieš 1 savaitę »
Berniukas nusiuntė pašto pelėdą pas tetą Polę, kad praneštų, jog jam viskas gerai. Tada nusileido mediniais girgždančiais laiptais žemyn ir norėdamas pabūti vienas paliko pirmakursių būrį ir nusėlino už pelėdyno, kur vešėjo minkšta žolytė. Čia buvo ramu, saulės spinduliai kuteno veidą ir pelėdų plunksnos aplinkui neskraidė... Tai turbūt pirmas kartas, kai po paskirstymo galiu pabūti vienas, be draugų, -  jis nuleido galvą. - kurių neturiu. - aišku tetai parašė, kad draugų pulkas... - Ir pagaliau prie manęs nelimpa sesuo. Jis mylėjo sesę, bet truputėlį įkyrėjo jos plepumas. Sai išsitraukė iš kuprinės teptuką, rašalo ir popieriaus ritinėlį. Išsitraukęs trumpą kardą, iš visų jėgų įsmeigė jį į pelėdyno akmeninę sieną. Kuprinę pasikabino ant kardelio ir pradėjo piešti peizažus. Jo piešiami gyvūnai atgydavo ir nubildėdavo gilyn į pievą ar pasukdavo Uždraustojo miško linkui. Maloniai pūtė vėjas į berniuko dailų veidą ir tarsi palaikė ramią draugiją. Ošdavo melodingai, meloncholiškai... Sajus taip susiliejo su gamta, kad prie jo net zuikiai priliuoksėdavo, ėriukas atsiguldavo šalia ir paukšteliai nutūpdavo ant pečių. Kartais juodaplaukiui atrodydavo, kad jis gali suprasti medžių, vėjo ir gyvūnų kalbą ir nusišypsodavo arba sunerimdavo, išgirdęs jų nuotykius ar matytus įvykius. Bet tai buvo tik išraiškos, apie kurias jis buvo perskaitęs knygose. Jis jau žinojo, kaip turi atrodyti reikiamoje situacijoje, tačiau akys, jo nuostabios, gilios, kažkur užrakintos akys, niekada taip ir neatsivėrė Hogvartse. Jis juokdavosi, bet jo akys likdavo šaltos, o veido išraiška visiškai dirbtinė, bet negalima jo smerkti, jis to nenori. Tačiau iš gilių apmąstymų, jį pažadino ateinanti mergaitė iš už kampo. Jis nežinojo ar sutrikti, ar pasimesti ar ką daryti, tad tiesiog piešė toliau net neatsisukęs į ją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Sai Haruno »

*

Neprisijungęs Aqua Watefall

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai: 12
  • Lytis: Moteris
  • Draugai - gyvenimo malonumas!
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #212 Prieš 1 savaitę »
Kadangi buvo gražus oras, Aqua nusprendė pasimėgauti saulute už pelėdyno. Tiesą pasakius, ji visai neseniai išsiuntė laiškus savo tėvams ir broliui. Ji nenorėjo, kad jie jaudintųsi, bet šiuo metu jai buvo labai įtemtas metas ir visai neturėjo laiko išsiųsti bent mažytės žinutės. Aqua atsisėdo ant žolės ir atsukusi saulei veidą mėgavosi jos teikiama šiluma. Reiktų įsigyti augintinį. Ši mintis jai šovė visai netikėtai. Tada ji būtų priversta leisti daugiau laiko gryname ore, o ne sedėti prie knygų ir kvėpuoti dulkėmis. Tik kokį gyvūną man reikia įsigyti? Galbūt šunį? Ne, pernelyg banalu. Driežą? Ne jis per lėtas. Triušiuką? Tikrai jį pames iš akių. Taip begalvodama nejučiomis užsnūdo. Net nepajuto, kaip kūnas atsimušė į žemę ir galva atsirėmė į minkštutėlę žolę. Mergina buvo išsekusi, tad jos užsnūdimas buvo pateisinamas. Aqua nejautė, kaip artėja vakaras, vėsa apgaubia jos gležną kūną, o saulė po truputį leidžiasi už miško tankumyno. Mergina pabudo tik tada, kai pajuto ant savo skruosto kažką kutenant. Lėtai atmerkusi blakstienas ji pamatė plunksnas. Geriau įsižiūrėjusi ji atpažino savo mieląją augintinę liepsnotąją pelėdą, kuri pamačiusi savo šeimininkę atsitūpė šalia ir saugojo. Argi tu neturėtum būti pas mano tėvus? Mergina pakėlė ranką ir paglostė savo pelėdos galvytę. Ši švelniai suūkė ir jos blizgančiose akyse švietė meilumas.
- Ak, aš užsnūdau ir pramiegojau iki vakaro. Kodėl manęs nepažadinai? - švelniai tarė skraiduolei.
Pelėda lyg suprasdama papureno savo plunksnas ir tapo dar didesnė.
- Tu pavargai keliaudama, ar ne? - tyliai paklausė.
Pelėda suklapsėjo akytėmis ir atkišo kojytę prie kurios matėsi pririštas pergamento ritinėlis. Mergina švelniai atrišusi laiškelį pakvietė pelėdą ant rankos ir atsistojusi ant kojų nužingsniavo pilies link. Ji sau prisižadėjo daugiau niekada nebemiegoti lauke ant pievos, nes raumenys skaudžiai dilgčiojo jai beeinant. Vakaro vėsuma atgaivino, bet dabar mergina šiek tiek drebėjo, tad prisiglaudusi pelėdą sau prie krūtinės dar sparčiau keliavo link Grifų gūžtos bendrojo kambario židinio.
Aqua Watefall