0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #180 Prieš 1 metus »
Varniukas, toli nuo namų paliktas ir mažumėlę sutraumuotas savo vasaros pas serą Fabianą, sutriko. Jis nenorėjo nei įkyriai lįsti, nei gilintis į kažkieno šeimos istorijas, ypač jeigu dėl to ima riedėt ašaros it pupos ir žirniai. Vincentas nelabai nutuokė, kaip jam dabar elgtis, kai fėja Liucija (kuri, rodėsi, vis dėl to nelinkėjo jam nieko blogo ir neturėjo piktavališkų kėslų) sėdi šalimais ir rauda. Tad jis tik dar labiau į save susigūžė ir įsmeigė akis į puodelį, it tamsuojantis skystis jame galėtų jam atskleisti kokią nors pasaulio didžią paslaptį.
Grasinimas, esą sugrūsianti bandelę jam į burną, nuskambėjo, tiesą sakant, apgailėtinai ir visai negrėsmingai. Bet Vincentas, visos istorijos apie Liucijos mamos plaukus dar labiau įtikintas, kad jeigu ne pati mergaitė, tai bent jau jos giminėj kas iš fėjų kilę, nedrįso elgtis kitaip. Be to, spėjo, kad nelabai malonus jausmas, kai kas nors gūda bandelę tau į burną. Tad pernelyg daugiau nekontempliavęs galimų implikacijų ir komplikacijų (aš ką tik skaičiau mandrą straipsnį, nežinau, ką tiksliai reiškia šitie žodžiai), atsikando šalia gulėjusios bandelės.
Po akimirkos ar kelių Vincentas pakėlė savo sušalusį delną ir tykiai lengvai patapšnojo mergaitei per jos plaukų užklotą petį, it guosdamas. Nuo bandelės, rodės, nieko blogo nepasidarė.
Žvaigždės, vos matomos blyškioj mėnulio šviesoj, žibėjo viršum galvų, mirguliavo. Gal net bus ir šalna. Vincento rankų pirštai visai sušalo, o vienas apsiaustas, kurio užteko dieną, kai švietė saulė, dabar beveik nešildė. Berniukas sudrebėjo.
- Ar tau nešalta? - paklausė.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 342
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #181 Prieš 1 metus »
 Ašaros, kaip visada, pabiro vos Liucija prisiminė savo mamą. Kad ir kiek laiko nuo jos mirties praėjo, mergaitei vis dar jos trūko ir vargu, kad kas nors šią skylę viduje sugebės užpildyti. Nepadėjo ir tai, kad ir tėčio nebebuvo šalia, nesvarbu kad ir kaip jis, rizikuodamas savo saugumu, bandė palaikyti ryšį su dukra. Švilpė galėjo pasidžiaugti nebent tuo, kad iš oro atsidaro Nojus ir dabar ji nebeskęsta toje mėšlo duobėje, vadinamoje vaikų namais. Na, dar ir Hogvartsas. Vieta, kurioje ji bent keliems mėnesiams gali pasislėpti nuo žiauraus ir pikto išorinio pasaulio.
 Kaip greitai pradėjo, taip pat greitai ir nustojo bėgti ašaros iš Liucijos akių. Liūdnai žiūrėdama į mėnesienos apšviestas gėles, mergaitė buvo taip susikaupusi ties savo vidiniu pasaulėliu, kad Vincento prisilietimas ją išgąsdino ir ji krūptelėjo.
-Šalta?-baltaplaukė pakėlė galvą ir sumirksėjo. Ji net nepajuto, kaip lauke nukrito temperatūra, nors buvo tik su naktiniais.-Tau šalta? Imk, dar daug pledo likę, apsiklok,-paėmusi laisvą audinį beveik visą jį užkrovė ant berniuko.-Atsiprašau, kad čia taip... Pasakyk, kodėl tu taip keistai į mane žiūri? Ar kažkas su manimi negerai?
 Nuo verkimo troškino, o ir pilvas reikalavo naktipiečių, tad Liucija išsivyniojo kitą bandelę ir pradėjo ją naikinti, vis užsigerdama sultimis, tarsi bandytų pamaitinti viduje gyvenantį liūdesį.
War is peace
Freedom is slavery
Ignorance is strength


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #182 Prieš 1 metus »
Žinoma, jo susirūpinimas apsisuko į kitą pusę kaip koks stalas. Jeigu stalai sukasi. Užgriūtas krūvos šilto pledo, Vincentas atpalaidavo rudeninio nakties šalčio sukaustytus pečius, tačiau atsakymo į savo klausimą neišgirdo. Ir galbūt Liucijai nešalta, galbūt tai dar vienas požymis, kad mergaitė ne šiam pasauliui priklausanti, pačiu geriausiu atveju atėjusi iš kitos dimensijos. Varniukas nežinojo, ar fėjos atsparios šalčiui. Jeigu būtų buvę ne taip tamsu, būtų pastebėjęs, kad ir josios kojų pirštai ir lūpos pavojingai mėlynuoja. Bet šviesiau nebuvo, o jonvabaliais pasikliauti negalima.
Susivyniojęs į laisvą dekučio kampą, Vincentas šiek tiek paliko audeklo ir mergaitei. Jeigu staiga ims ir pajus, kad jai vis dėl to šalta. Iš naujo pajutęs alkį, berniukas siektelėjo savo bandelės, pamestos per visą dekučio reikalą, bet ranka sustingo ore išgirdus baltaplaukės fėjos Liucijos klausimą.
Žinoma, mergaitė pastebėjo jo keistus žvilgsnius ir dvejones. Migdoliniu savo žvilgsniu berniukas pamėgino prieblandos gaubiamoj Liucijoj įžvelgti juoko ar pašaipos ženklų. Neradęs jų, mažumėlę susigėdo ir nuleido akis. Taip ims ir pasakys, kas jam ant galvos.
Staiga visos mintys apie mergaitės fėjiškumą ir visos jų pastūmėtos dvejonės ėmė rodytis kvailos ir vaikiškos. Linksma, kaip apsisuka stalai, kai staiga imamas kvestionuoti privatus pasaulis. Vincentas vėl pakėlė akis į mergaitę, prasižiojo it ruošdamasis išplepėti visus savo keistus pagalvojimus, tačiau užsičiaupė ir dar sykį nuleido galvą. Rugsėjo tamsoje jo skruostai nusidažė tamsesne spalva, ir jis pats tai pajuto. O gal Liucija tokį keistą nuraudimą prilygins dekučio teikiamos šilumos efektui.
Vincentas, tebežiūrėdamas kažkur į žemę prie savų batų, gūžtelėjo pečiais ir susigūžė. Papūtė stipresnis vėjo gūsis, tamsios Vincelio sruogos ėmė plasdenti šiam aplink ausis ir veidą.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 342
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #183 Prieš 1 metus »
 Bandelė greitai keliais kąsniais buvo sunaikinta ir Liucija net nepajuto kepinio skonio. Puodelyje buvusios vynuogių sultys taip pat greitai nusekė paskui savo kaimynę į skrandį. Ir vis tiek tas liūdesys, besislepiantis giliai pilve, kuteno savo mažais aštriais nagučiais ir reikalavo dar kažko. Liucija išsivyniojo antrą bandelę ir sustingo. Mama nenorėtų, kad ji taip prisikimštų be reikalo. Kaip ji visada sakydavo, maistu reikia mėgautis, nes tik kramtant atsiskleidžia jo tikrasis skonis. O Liucijos bandelės tikrai geros!
 Suvyniojusi tešlos kamuoliuką atgal į popierių, mergaitė pajuto šaltuką kutenantį jos odą. Per daug negalvojusi, baltaplaukė prisislinko prie Vincento ir užsiklojo jo sušildytu pledu. Dabar vaikai lietėsi rankomis, o sušalę mergaitės pėdos rėmėsi į berniuko koją. Gal tai nebuvo pats protingiausias sprendimas, mat švilpė galėjo kuo puikiausiai susirangyti šalia su likusiu dekučiu, bet jau buvo šaukštai po pietų, ar šiuo atveju, naktipiečių.
 Net ir sėdėdama šalia, švilpė vengė pažvelgti į Vincą, tad nepastebėjo nei žemyn nuleisto žvilgsnio, nei paraudusių žandų. Pakėlusi akis į lėtai judantį dangų, Liucija, vis dar jausdamasi keistai, tyliai paklausė:
-Ar tikrai aš tokia... Nepritampanti? Ar kažkas su manimi negerai?
Prisiminusi, kad net ir jos mama, iki jai gimstant, visaip stengėsi pritapti šiame keistame pasaulyje keisdama save, mergaitė pajuto keistą akmenį, gulintį krūtinėje. Ji nenorėjo sunaikini savęs dėl kitų.
War is peace
Freedom is slavery
Ignorance is strength


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #184 Prieš 1 metus »
Kas žino, gal paaugęs ir subrendęs Vincas taip paniškai nebebijos mergaičių, o ypač tų, kurios atrodo kaip fėjos. Galbūt net pats pageidaus prie jų šlietis - kaip sakiau, niekas nežino. O štai tą akimirką, kai minėtoji fėja baltaplaukė Liucija iš švilpynės prisislinko ir kone užgriuvo (jam taip atrodė), kanadietis vienuolikmetis, jau spėjęs nusivilti savo menkai tenugyventu gyvenimu, sustingo it akmeniu paverstas. Galbūt būtų ir pašokęs iš vietos it nudegintas, tačiau galūnės, rodėsi, nustojo tinkamai veikti. Vincentas bijojo įkvėpti. Mergaitė? Šalia? Negirdėtas nerėgėtas dalykas.
O dar tas klausimas. Varniukas buvo tikras, kad viskas, apart fėjiškumo, Liucijai buvo gerai. Bet argi jis galėjo apie tai jai prasitarti? Nurijęs seilę ir šiek tiek vos vos atstingęs, Vincentas karštligiškai nusibraukė vis vėjy į veidą lendančius plaukus ir tarė:
- Ne. Tau viskas gerai, - tarė šiek tiek garsiau, ir ne taip užtikrintai, kaip norėjo. Ant liežuvio galo tebekabėjo neištartas jo įsitikinimas. - Bet.. Ar tu fėja? - išpyškino po minutėlės tylos, lyg giedrą dieną į giedrą dangų, o po akimirkos suvokęs, ko paklausė, išplėtė savo rudas migdolines akis, veidą nuspalvino raudonis, kažkokia keista spalva nuspalvinęs medaus spalvos odą, o kumščiai taip sugniaužė pledo kraštą ir apsiausto klostę, kad joks pasaulio lygintuvas greičiausiai atsiradusių raukšlių nebeišlygins.
Žvaigždės vis dar neapsakomai dailiai žibėjo virš vaikų galvų, o naktis slinko į gilumą.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 342
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #185 Prieš 1 metus »
 Tik pajutusi nuo Vincento kūno sklindančią šilumą, Liucija suprato, kokia sušalusi buvo ji. Dabar pirštai ir pėdos nemaloniai dilgčiojo, o iš nosies tik ir taikėsi pabėgti snarglys, nuo kurio gelbėjo tik šniurkščiojimas. Į pledo kraštą nusivaliusi nosį, mergaitė, visiškai netikėdama, kad su ja viskas gerai, klausėsi berniuko. Kažkas giliai viduje vis tiek troško tam teiginiui prieštarauti. Ne, ji jau gimė kitokia, šnabždėjo tas įkyrus balselis širdyje. O ir dar tas klausimas... Liucija sustingo. Iš akių jau ir vėl taikėsi pabėgti ašaros. Ji - fėja?! Kokių nekokybiškų piksių šūdukų miltelių Vincentas užvartojo?! Nežinia kodėl, bet tas mažas klausimėlis itin smarkiai įskaudino švilpę. Dar tvirčiau įsisupusi į pledą, mergaitė beveik jį visą atėmė iš Vincento ir pradėjo liūdnai juoktis.
-Aš? Fėja?!-skruostu nubėgo karšta ašara. Gal tai, kad jos mama fėja viską paaiškintų? Paaiškintų, kodėl ji nepritampa, kodėl ją taip traukia naktis ir gamta bei tą nenumaldomą norą padėti kitiems.-Fėja...-tyliai sumurmėjo Liucija.-Nežinau.
 Ir vėl prisiminusi mamą mergaitė įsiverkė ir dar tvirčiau įsisupo į pledą. Nebematė Liucija nuostabaus ir reto giedro Škotijos dangaus, nebegirdėjo aplink guodžiančiai šlamančios gamtos. Dabar iš jos liko tik kažkoks neaiškus kūkčiojantis audinio kamuoliukas.
War is peace
Freedom is slavery
Ignorance is strength


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #186 Prieš 1 metus »
Vincentui būtų patikę skėstelėti rankomis. Tikriausiai. Na, arba pabėgti atgal į pilį, į Varno nago bokštą, sumurmėjus ką nors neaiškaus. Dar buvo variantas nuleisti viską juokais, pasakyti, kad jis tik šmaikštaująs ir nėra ko čia žliumbti, tačiau varniukas buvo pernelyg švelnus ir minkštas, kad tokia mintis jam apskritai šautų į galvą.
Liucijai gerokai įsiverkus, berniukas dar labiau sutriko, pasijautė baisiai nesmagiai. Ašaros buvo bjaurus dalykas, bet tik dėl to, kad Vincas žalio nei mėlyno supratimo neturėjo, kaip su jomis elgtis.
- Ne, ne, - susinervinęs paskubomis ištarė betiesdamas delną, it norėdamas kaip nors guodžiančiai mergaitę paliesti, - Fėjos labai.. hm.. gražios. Visai nenorėjau pasakyti, kad būti fėja blogai. Priešingai - būti fėja labai šaunu, jeigu tu fėja, vis tiek man patinki. Fėjos jėga, - pliurpė Vincentas, jau pernelyg ir nebegalvodamas, ko priplepėjo, ką prisipažino ir ką pamelavo. Fėjos jį gąsdino, šitai buvo išsiaiškinta jau daug anksčiau, bet ak, negi verkiančiam žmogui, ir dar mergaitei, sakysi, kad jos bijai? Vincentas nemanė, kad tai labai gera idėja.
Nedrįsdamas Liucijos liesti, nei dar ką daryti, nutįsusiu veidu žiūrėjo į savo kietai sugniaužtas rankas. Štai taip ir nutinka dalykai, savo neapgalvotu liežuviu bernelis sugadino visą vakarą, visą naktį, kuriuo Liucija taip džiaugėsi. Kanadietis tyliai atsiduso ir sumurmėjo:
- Atsiprašau.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 342
  • If you want to keep a secret, you must also hide it from yourself
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #187 Prieš 1 metus »
 Ilgai Liucija nesriūbavo, mat ašaros netrukus aprimo ir mergaitei beliko tik šniurkščioti nosimi. Fėja! Kas toliau? Legilimantė laumė-vampyrė? Vincentas, žinoma, ne tik kad ją fėja išvadino, bet dar ir išvydęs jos ašaras pradėjo kažkokias nesąmones skiesti, taip dar labiau supykdydamas baltaplaukę. Į pledą nusivaliusi veidą, švilpė pašoko ant kojų ir piktai suriko:
-Ko tu čia pievas skiedi?! Fėjos? Kad ir gražios, jei būčiau fėja, dabar seniai ežere priburbuliavęs plaukiotum arba šoktum su manim iki nukritimo! Fėja! Susikišk tu savo tas savo fėjas vietoj klizmos!
Iš pykčio skruostu nuriedėjo ašara. Liucija, įsisupusi į pledą smarkiai jį truktelėjo į save apsisuko, paėjo kelis žingsnius ir atsisukus dar pykčio pilnu balsu išrėžė:
-Vincentai, jei būčiau fėja, tai tavo viduriais papuoščiau mišką, o krauju nudažyčiau ežerą, tad saugokis, kad jokia tikra fėja tavęs nerastų.
Tyliai pykdama, mergaitė patraukė pilies link. Šalta žemė nemaloniai badė kojas, sunkus pledas vilkosi iš paskos, o nuo verkimo paraudę akys mažai ką matė, bet Liucija, nesutikusi jokių fėjų ar jų bijančių prietaringų bailių, pasiekė savo saugią ir šiltą lovą be jokių nuotykių. Bet Vincento žodžiai dar ilgam apsigyveno jos širdy.
War is peace
Freedom is slavery
Ignorance is strength


*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #188 Prieš 1 metus »
 Pagaliau oras atšilo ir kornvaliečiui nebereikėjo vilktis daugybės sluoksnių, kurie kompensuotų šilumos trūkumą. Galėjo Hogvartsą pastatyti ne Škotijoje, o ten, kur truputį šilčiau.
 Pagaliau sužaliavusi žolė, giedras dangus, padabintas keliais kamuoliniais debesėliais - Ashtono labiausiai mėgiamas oras, tad jis negalėjo visą dieną sėdėti pilyje. Kojos pačios nunešė prie pelėdyno, nors neturėjo pelėdos ir niekam neketino siųsti laiško ar siuntinio Hogvarstui priklausančiu paukščiu.
 Norėčiau pelėdos. Ar jomis sudėtinga rūpintis? Gal nepadvėstų iš bado. Nors ir mylėjo savo augintinius, tačiau vos išsaugodavo visur norintį pabėgti varlių Morą, o Upis pusę laiko pramiegodavo. Tobulas voras. Tikra utopija. Miega ir prižiūrėti daug nereikia, pats primins, jei pirmakursis pamirš pamaitinti ir nebus musių.
 Klestelėjęs ant labai žalios žolytės, Ashtonas nežinojo, ką reikėtų veikti toliau, tad pradėjo pešioti laibus žalius stiebelius.
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Tikiu tuo, kuo noriu tikėti
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #189 Prieš 1 metus »
 Buvo labai graži diena, tad Amelija nusprendė išeiti laukan. Pilyje buvo tvanku ir mokinių keliamas triukšmas erzino, todėl šiltas, bet kartu dar ir vėsus oras buvo puiki priežastis kur nors pasivaikščioti. Amelija, išėjus iš pilies nežinojo kur sukti, bet greitai atsiminė, kad dar nesilankė Pelėdyne, todėl nutarė nueiti ten. Amelija labai patiko pelėdos ir kiti gyvūnai, o čia buvo nemokama galimybė pabendrauti sh gyvūnėliais. Pabuvus su pelėdom Varno Nago mokinė pamatė, kad šalia Pelėdyno - nuostabi pieva. Ji greitai nuėjo tenai. Buvo gražu. Žydėjo gėlės. Mergaitė pradėjo jas skinti. Tada ji pamatė, kad netoli sėdi kažkoks mokinys. Amelija nebuvo malonu tiesiog stovėti ir žiūrėti, todėl ji priėjo prie berniuko ir pasisveikino.
Galbūt...

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #190 Prieš 1 metus »
Gražų ir vėsų žiemos rytą Mokslinčė ėjo takeliu. Tiesą sakant mergina neturėjo kur taisyti darbų ar kitų popiergalių. Žana ramiai vaikščiojo visur, kur tik įmanoma, bet deja jokios ramios vietos, be klykiančių vaikų ji nematė. Na, kaip supratau, man reiks grįžti į savąjį kabinetą, nes čia nėra jokios ramios vietelės, kur galėčiau ramiai atsigauti nuo klykiančių vaikų ir ištaisyti jų neįskaitomus darbus.
Moteris kaip visada su savimi tempėsi portfelį, o šalia jos ėjo Žanos fenekas. Šis šuninių šeimos žinduolis buvo labai draugiškas ir labai mielas. Taip pat gyvūnėlis visada eidavo už jos ir niekada nepabėgdavo. Mergina priėjo prie pelėdyno. Na, į vidų eiti aš tikrai nežadu, ten labai nešvaru. Profesorė paėjo truputėlį tolėliau ir išvydo vešlią pievą. Kerėjimo mokytoja suprato, kad tai bus puiki vieta, nes matėsi tik pirmakursių galvos. Tikiuosi, kad joks pirmakursis čia neprisistatys, nes vaidinti, kad man jie patinka aš, deja visiškai nenusiteikusi. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė paėjo į pievos vidurį ir išsitiesė pledą, nes sniego buvo nematyti, o ir pledas buvo neperšlampamas. Moteris ant jo atsisėdo, išsitraukė savo brangiąją automatinę plunksną, kelis juodo, mėlyno ir raudono rašalo buteliukus, visus popiergalius ir pradėjo taisyti neįskaitomus vaikų darbus, nors mintyse galvojo apie visai ką kitą. Na, kokį čia vardą galėčiau duoti savo fenekui... Jos mintys greitai išsisklaidė, nes fenekas pakėlė savo stačias ausis ir pažvelgė į debesuotą dangų.
- Na, jeigu tau labai patinka debesys, tai būsi debesėlis, -nusijuokė profesorė ir kibo prie darbų.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #191 Prieš 1 metus »
Po varginančios dienos jaunoji pirmakursė tik ieškojo lauke vietos pailsėti, pabūti viena su savom mintim ir ramiai paskaitinėti knygą apie žymiuosiuos burtininkus ir užrašinėti faktų kuriu nežinojo. Tai buvo vienintelis Katerinos hobis kuri norėjo atlikti kruopščiai ir tvarkingai.
Susirinkusi knygas, pergamentą ir visas reikiamas priemones, nužingsniavo prie pelėdyno Ahh, kaip čia nešvaru! Stipriau sulaikiusi knygas tarp savo šiltų rankų, toliau ėjo kol nepametė vešlios pievos Kokia nuostabi vieta, vešli pievą ir rami vieta. Kokia ten suaugusi moteris su fenekų? Ar ten profesorė? Tikėjosi, kad galės pabūti prie vešlios pievos, kad ir kas ten bebūtu. Priartėjusi prie moters su fenekų Tai kerėjimo profesorė Mokslinčė
-Laba diena, profesore Mokslinče. Koks gražus jūsų gyvūnas, koks jo vardas? -šyptelėjusi, po keleto žingsnių pasiklojo maža pledą ant kurio pasidėjo knygas ir kitus dalykus, o pati rudaplaukė atsisėdo ant pledo ir pasiėmusi knygas apie žymiuosius burtininkus pradėjo skaitinėti ir užsirašyti faktus.
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #192 Prieš 1 metus »
Žana ramiai taisydama visokius monstrų vaikų darbus, net nepastebėjo, kaip prie Mokslinčės priėjo Katherine Silverstone - pirmakursė iš Grifų Gūžtos. Na, ir kodėl aš apie šią mergaitę žinau tiek daug, man to visiškai neprireiks. Profesorė pastebėjo, kad Katherine labai parūpo jos fenekas. Na, pagaliau jį pastebėjo.
- Labas, Silverstone, mano feneko vardas yra debesėlis, o ar tu turi kokį nors augintinį čia- Hogvartse? - pasidomėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė vardu Žana.
Moteris belaukdama atsakymo pirmiausiai neatitraukė akių nuo grifiukės,kaip ji stropiai mokosi.
Po kelių minučių mokytoja tęsė monstrų vaikų neįskaitomų darbų taisymą, na ir kodėl jie negali rašyti spausdinimo mašinėlėmis? Automatine plunksna, kaip aš ar kokia kitokia priemone? Staiga profesorė ištroško.
- Aguamenti, - ištarė kerėjimo profesorė ir stiklinė prisipildė skaidraus vandens.
- Na, gal ir tu nori vandens, Ketherine? Galiu tuoj pat tau tokio parūpinti, kadangi prireikia tik lazdelės ir kerų žinojimo, o vis gi aš kerėjimo profesorė, -nusijuokė mokytoja Žana.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Katherine Silverstone

  • III kursas
  • *
  • 100
  • Taškai:
  • Padaras - angeliukas
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #193 Prieš 1 metus »
Kai profesorė paklausė pirmakursės dėl gyvūno kiek sutriko, bet netempusi nejaukios tylos.
-Na aš turiu miela kobra vardu Nikte. - užpildžiusi nejaukia tyla, toliau skaitė knygą apie žymius burtininkus ir toliau dailyraščiu rašė faktus.
Pabaigus skaityti knygą grifė, tik apsižiūrėjo aplink ir pamatė kaip fenekas ramiai gulėjo Koks jis mielas, norėčiau čia būti kartu su Nikte pagrėbusi dar neskaityta knygą, profesorė panaudoja burtą Aguamenti dar nežinojusi pirmakursė pažvelgė kaip veikia burtas, kai profesorė pasiūlė vandens, pasidėjo knygą ant pledo
-Ne ačiū, o koks būtu burtažodis teleportuoti gyva gyvūną? - kiek smalsia veido išraišką nustačiusi rudaplaukė. Jeigu pasakytu ir išmokčiau, gal galėčiau čia Nikte teleportuoti pamatyti toki grožį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Katherine Silverstone »
Parašo man nereikia. Tuščias lapas ir taip tobulas.

Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #194 Prieš 1 metus »
Profesorė išgirdusi Katherine klausimą suprato, kad mergaitei patinka kerėjimas. Na ir ačiū Dievui, bent viena kerėtoja iš viso Hogvartso.
- Aišku, kad yra kerai, kurie gali teleportuoti tavo gyvūną link tavęs, tačiau jie yra pakankamai sudėtingi, yra daug šansų, kad pirmakusiui tokiui, kaip tu, Silverstone, gali ir nepavykti, tačiau galiu parodyti, kaip jie veikia. Tarkim jeigu aš noriu savo feneką vardu Debesėlis teleportuoti pas save man primiausia reikia įsitikinti, kad jis nėra kažkur šalia, jis turi būti bent už dešimt, na geriau už dvidešimt metrų. Tada mintyse sakau to gyvūno vardą ir rūšį visą laiką ir tariu burtažodį, kuris yra - ,,Kalista". Dar kartą sakau, aš tau jų nerekomenduoju bandyti, nes gali sužeisti gyvūną, tačiau Debesėlis yra kažkur dėšimties metrų atstume nuo manęs todėl galiu parodyti pavizdį, - su džiaugsmu pliurpė profesorė.
Ji atsiduso ir išsitraukė savo lazdelę ir tarė:
- Kalista, na štai ir viskas - fenekas jau ir pas mane rankose, atrodo, kad tai įvyko per kelias sekundes tiesa? Man, kaip kerėjimo profesorei šie kerai pavyko iš pirmo karto, tačiau manau, kad taip gali nutikti bet kuriam, gerai buriančiam ir atliekančiui praktiką mokiniui ir ne tik. Na, tai ar mėginsi atlikti šiuos kerus, Silverstone?
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”