0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Maxs Raukins

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #165 Prieš 3 metus »
Kai tik Liucija pakvietė rudaplaukį atsigulti jam užėjo neapsakomas noras taip ir padaryti. Atrodė, kad atsiguls ir miegos visa naktį. Taigi lengvai prigulė. Buvo pirma, o gal antra valanda nakties. Tačiau gulint ant žemės viskas atrodė kitaip. Dar stipriau susisupes į apsiausta ir pajutes šaltį pasigailėjo, kad nepasiėmė žieminės mantijos. Juk dar tik ankstyvas pavasaris ir iš dienos oro negali spresti kokia bus naktis. Suprates, kad labai sušals iš kuprinės išsiėmė atsarginį kilimėlį. Maxsas niekaip nesuprato vieno. Ar Liucyja ruošiasi čia miegoti, bet nusprendė, kad jai taip tuomet reikia pasiruošti. Užbūrė kilimėlį, kad šešta valanda jis beprotiškai krutėtų ir jį pažadintų. Galiausiai užmerkias akis užmigo ir pradėjo sapnuoti.
Atrodė, kad jis yra pastate kuris panašus į jo namus. Viduje verkė jo tėvai ir sakė, kad pirmoji jo savaitė jam visiškai nesisekė. Tuomet tėvas pradėjo mama raminti. Bet perskaites, kad jis vos nenušoko nuo dvylikos metrų olos nualpo ir liko gulėti ant grindų Kai maxsas atsikėlė nuo baisaus sapno nieko neįžiūrėjo, bet buvo baisu. Kaip jis galėjo išsiūsti klaidinga laiška. O gal šitas sapnas nepasakė tiesos kaip buvo garantuotas Maxsas
 sakytų ateities būrimo profesorė...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #166 Prieš 3 metus »
 Liucija tiesiog gulėjo ir žiūrėjo į dangų. Ji nebejautė laiko tėkmės, o ausyse skambėjo tik tylus vėjelio šiurenimas. Mintyse, pirmą kartą per keletą dienų, buvo ramu. Dangus greitai sutemo ir visu gražumu pasirodė žvaigždės. Jos mirkčiojo, perduodamos tik viena kitai suprantamas žinutes, ir tyliai kikeno, žiūrėdamos į pirmakursę.
 Ant žemės gulėti buvo nepatogu, tad mergaitė pradėjo muistytis. Pro ploną dieninį apsiaustą taip pat skverbėsi šaltis. Šalta, drėgna ir tamsu.
 Šis derinys sugrąžino baltaplaukę atgal į realybę. Atsisėdusi, mergaitė ranka persibraukė drėgnus bei susivėlusius plaukus. Atsisukusi į šalimais gulintį berniuką jau norėjo jį pažadinti ir išvadinti kvailiu, kad miega ant žemės, kai... Vos tik Liucija pakėlė akis į nakties dangų, jame sužibo pirmasis žiburiukas. Sustingusi, baltaplaukė mėlynomis akimis lakstė po dangų galvodama, kad viską tik įsivaizdavo. Bet tai įvyko ir vėl.
-Kelkis! Žiūrėk!-nepatraukdama akių nuo dangaus, Liucija papurtė šalia miegojusį berniuką.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Maxs Raukins

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #167 Prieš 3 metus »
Po dar įvairių ir įdomių sapnų Maxsą kažkas pradėjo žadinti. Jis nenutuokė kas, tik žinojo, kad ne jo užburtas kilimėlis. Labai apsimiegojas rudaplaukis atmerkė viena akį. Jį žadino Liucija atsiklaupes ant kelių Pirmakursis kiek tik įstengė grieštesniu balsu pasakė :
- KODĖL TU NEMIEGI? GAL NORI PASKUI PER PAMOKAS KNARKTI IR NIEKO NEIŠMOKTI. AŠ BUVAU BIBLIOTEKOJE IR PATYRIAU KĄ REIŠKIA PARAŠYTI RAŠINĖLĮ. PASKUI FILČAS ĮTARS, KAD NAKTĮ NEMIEGOJAI IR PO PILĮ AR KIEMA SLAMPINĖJAI. SUDUOS TIESOS ELIKSYRO MANE PAMINĖTI BŪSI PRIVERSTA,- jau rėkė Maxsas.
Staiga jis pamatė jos ranka rodančia į dangų. Akis nuvedė tos krypties link ir pamatė žiburėlį. Tada pyktis nebeturėjo ribų :
- TU MANE PAŽADINAI VIEN TIK DĖL KAŽKOKIO KVAILO ŽIBURĖLIO JUOKINGA. TOKIŲ NAKTĮ PILNA BŪNA TUOJ ĮSIŽIEBS DAUGIAU,- po jo žodžių danguje atsirado daugiau ir daugiau žiburių. Ir kai jau švietė visas dangus visu savo grožiu Maxsas pasigailėjo taip aprėkias mergaite. Atsiprašomai burbtelėjo :
- Atleisk , - po dar kelių akimirkų riktelėjo :
- WOW, - ir suprato, kad dabar tikrai neberėks ant jos juk ji jam ne kam kitam parodė tokį grožį. Valandėle patylėjas ir pastebėjes žiburius jis suprato
jie praneša apie rytą rasą ir vieversio giesmę.
 


 




*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #168 Prieš 3 metus »
 Dangus atrodė beveik taip pat magiškai kaip ir pati Hogvartso pilis. Berniukui ją dėl nieko apšaukus, Liucija jau norėjo jam pliaukštelėt už tokius žodžius, bet susilaikė. Taip pat mergaitė į šiek tiek užgavusius žodžius neatsakė. Šiąnakt buvo svarbiau dangus.
 Mėnulis tęsė savo naktinę kelionę, o jį lydėjo linksmai kikenančios žvaigždės. Jos merkė viena kitai akį, žybsėjo savo apdarais ir šoko. O tarp jų retkarčiais pasirodydavo brūkšneliai - pralekiantys meteorai.
 Liucija sėdėjo ir nuostabos pilnomis akimis žiūrėjo į dangų. Mergaitė nebejautė šalčio ir drėgmės bei ankščiau mintyse siautusio nerimo ir baimės.
 Regis, meteorai kartu nusinešė ir švilpės liūdesį.
 Ramuma.
 Mėnulis jau suko vakarų link ir Liucija sušalo. Neatsisveikinusi su ją taip apšaukusiu berniuku, švilpė nepastebimai pasišalino.
 Pilyje ji jau buvo pamiršusi keistą rudaplaukį.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #169 Prieš 3 metus »
 Rudenį saulė vis ankščiau leidosi ir vis vėliau kilo. Medžių lapai mirdami paraudonavo, tarsi klykdami apie gamtos ciklų neteisybę. Dauguma paukščių taip pat rinkosi į būrius, ruošdamiesi patepti slides į pietus, kur karšta ir šviesu, o ir joks kvailys su lazdele tau nemojuoja priešais nosį per transfigūracijos pamoką.
 Ir metų ratui besisukant atėjo laikas, kai diena su naktimi susilygino, primindamos apie ateinančią tamsą.
 Juodame danguje žaismingai mirgėjo žvaigždės, o žemę apšvietė sidabrinė mėnulio pilnatis. Liucija tokiu metu pasiilgdavo namų. Ypač pasiilgdavo švenčių su tėvais ir susitikimų su seneliais. Dabar liko tik ji, pledukas, pyragėliai ir sultys.
 Sutemus, švilpė išsėlino iš kambario. Dieną nedrįso pasibūti lauke dėl aplink besisukiojančių mokinių, bet dabar, naktį, jautėsi saugi. Žolės, siekiančios mergaitės kelius, ją kuteno, o vėjas vis grojo spalvotais medžių lapais. Namai. Pasiklojusi ant žemės audinį ir pasidėjusi savo mažas vaišes, Liucija pasileido plaukus. Ilgos baltos sruogos šoko su vėju kaip ir mergaitės naktiniai. Galbūt pagaliau jausdamasi savimi, o gal veikiama retam girdimos gamtos melodijos, baltaplaukė ištiesė rankas į šonus ir pradėjo šokti, tyliai niūniavimu pritardama gyvajai simfonijai.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #170 Prieš 3 metus »
Vincentas buvo besileidžiąs iš pelėdyno, kartu su pelėda išskraidinęs vėlyvą laišką namo, kai pro akmenines kolonas blausioj naktėjančio vakaro šviesoj išvydo kažin ką boluojant žemai pievoje. Akimirką pamanė matąs vienaragį, tačiau greitai rudos migdolinės akelės susivokė, kad tai žmogus. Tiksliau, mergaitė. Vincas išpūtė akis. Tik vieną vienintelę mergaitę tokią iš toli baltuojančią pažinojo, o ir su ja pirmąsyk susitikęs buvo beveik įsitikinęs, kad ji iš fėjų kilusi.
Galbūt būtų ėjęs į pilį, ir kitą kartą mergaitę sutikęs dienos šviesoj, pareikalavęs pasiaiškinti, kokius ji ten apžavus kūrė vidury pievos naktį, tačiau lyg truktelėtas tų pačių apžavų, apie kuriuos mintijo, pasuko nuo pelėdyno gilyn į pievą. Artinantis pasidarė dar aiškiau, kad ten ji, visais savo plaukais besiplaikstydama sukinėjasi tarp žolių mėnesienoj. Vincentas negalėjo sau meluoti, vaizdas buvo kone pasakiškas, tačiau tuo pat metu.. gąsdinantis. Pasakomis primaitintos vaizduotės varniukui užteko, kad imtų aplink ją regėti dar ir baltus drugelius.
Vincentas susigrūdo delnus į apsiausto kišenes ieškodamas ko nors geležingo. Žiogelio arba vinies. Varžto. Užčiuopė tik sausainio trupinius, lazdelę, ir skiautę pergamento. Staiga smarkiau papūtęs vėjas suplasdeno jo palaidas rudas sruogas, o apsiaustą išpūtė it burę. Vincentas pamintijo, kad jam tikrai reikia grįžti į pilį, juk vis labiau naktėja, tačiau tikriausiai nuo įsikalbėjimo, kad Liucija - fėja, negalėjo pajudinti nė kojos piršto ir stovėjo it vidutinio ilgio kartis vidury pievos, spoksodamas į vos už kelių metrų besisukiojančią mergaitę.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #171 Prieš 3 metus »
 Miško melodija netrukus įsupo baltaplaukę ir ji visiškai atsipalaidavo. Pirmi šokio judesiai buvo įtempti ir nedrąsūs, bet dabar rankos ir kojos judėjo tarsi savaime ir Liucija liko tik keleivė savo pačios kūne. Pievos žemė buvo minkšta ir drėgna, o aukštesnės smilgos švelniai braukė per nuogas švilpės kojas, šokdamos kartu su ja. Gelsvos pilnaties šviesoje besimaudanti Liucija niūniavo tik jos širdžiai žinomą melodiją, kurią galbūt kažkada seniai seniai girdėjo iš motinos, o gal kada jai ją į ausį sudainavo protėvių dvasios.
 Bet į gamtos simfoniją įsivėlė kitas, visiškai nederantis garsas. Mergaitė pramerkė akis, kurias šoko įkarštyje paslėpė po vokais, ir sustojo. Gamta savo svaiginančiu ritmu judėjo toliau, vis dar nepaleisdama švilpės plaukų ir naktinių.
 Žvilgtelėjusi atgal, Liucija suprato, kad bešokdama išmynė beveik tobulą ratą, kurio centre - jos atsinešti daiktai. Vėl atsisukusi į ją sutrukdžiusi berniuką, ji prisiminė ir jo vardą. Galbūt pirmas susitikimas nebuvo itin draugiškas, bet Liucija norėjo pakviesti Vincentą į savo mažą šventę. Tad, švelniai nusišypsojusi, baltaplaukė ištiesė varniui ranką:
-Eime pašokti.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #172 Prieš 3 metus »
Vis dar stovėjo it prie žemės prikaltas, it pricementuotas, ir veizėjo į pievoje fėjiškai šokančią Liuciją. Vėjas plaikstė jos plaukus, vėjas plaikstė ir Vincento plaukus, o tamsuojantis dangus žibėjo žvaigždėmis, kurios tik stebėjo juodu iš aukštybių, ir nesikišo į žemiškus, joms per prastus gyvenimus. Mėnuo, rodėsi, nė nekreipė dėmesio. O gal nekreipė dėmesio tik į Vincentą. Jis ir nebuvo vertas mėnulio dėmesio, kai dangaus šviesulio ir smilgų akivaizdoj šoko ir sukosi ir ateiviškus ratus mindė mergaitė iš kitos dimensijos.
Žiūrėdamas į Liuciją, Vincentas prisiminė ir kitus pasakojimus apie fėjas, esą pilnačiai tvieskiant riba tarp žmonių ir fajerių pasaulio suplonėja, o stovinčių akmenų arkos atsiveria it vartai. Berniukas sudrebėjo, tik velniai žino, ar nuo minties, ar nuo apsiaustą plaikstančio vėjo.
Mergaitei jį pastebėjus ir priartėjus, Vincentas aiktelėjo, o jai ištiesus ranką, savąsias susigrūdo į kišenes ir kietai suspaudė kumščius. Papurtė galvą.
- Ne, - išlemeno spigiu balsu. - N-negaliu.
Šokti su fėja? Nieko panašaus, to nebus. Dar ims ir uždarys kokioj kalvoj ir numarins badu. Arba paprašys pirmagimio. Arba sielos. Ar atims protą. Vis dar purtydamas galvą, vis dar it surakintas nepajėgdamas nė žingsnio žengti atgal (nors jam reikėjo tik pamėgint, vargšeliui pasakų susukta galva), stipriai užspaudė akių vokus. Tada, nebesugalvodamas jau ir nieko geresnio, klestelėjo užpakaliu ant žolės. Taip fėjai Liucijai bus sunkiau jį nutempti, mąstė Vincentas.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #173 Prieš 3 metus »
 Vincento akys buvo kupinos baimės, bet Liucija niekaip nesuprato kodėl. Negi ji šokdama mėnulio šviesoje taip kraupiai atrodo? O galbūt berniukas pamatė kažką už jos? Dėl visa pikto, švilpė dar kartą žvilgtelėjo sau per petį, bet ne, nieko ten nebuvo. Tik medžiai ir žolė. Tada ko varnius taip išsigando? O dar ir atsisakė su ja pašokti... Gerai, galbūt ne visi gali ir moka pajusti gamtos ritmą, bet jis jau taip nemandagiai išcypė atsakymą. Liucija sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pakreipusi galvą žiūrėjo, kaip Vincentas klesteli ant sėdynės. Vargšės gėlytės.
-Labai nemandagu atsisakyti, kai kas nors tave kviečia į šventę. Bent žinai, kokia šiandien diena?-susiraukusi, baltaplaukė priėjo prie berniuko ir, paėmusi jį už rankų, truktelėjo, kad jis grįžtų ant kojų.
-Jei nešoksi, bent ateik, duosiu sulčių ir bandelių. Pati kepiau,-vis tiek bandydama įtraukti Vincentą į savo mažą ratelį, pasiūlė Liucija.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #174 Prieš 3 metus »
- Tavo gimtadienis? - tylutėliai, vis dar užsimerkęs paklausė Vincentas. Štai, norėjo išvengti bet kokių nemalonumų su fajerių tauta, o dabar vieną iš jų ėmė ir įžeidė. Vienos nelaimės jam šiandien. Fėjos, jo žiniomis, gyvena daug ilgiau, nei paprasti žmonės ar net burtininkai. Galbūt Liucijai trys šimtai metų, o atrodo ji kaip jo amžiaus mergaitė.
Žemė po jo užpakaliu buvo drėgna. Staiga maži delnai suėmė už jo paties delnų ir trūktelėjo, pastatydami ant kojų. Vincentas aiktelėjo ir žaibiškai praplėšė migdolines savo akis. Baltaplaukė buvo kur kas arčiau, nei prieš užsimerkiant, ir berniukas nejučia (o gal jučia) atšlijo. Žinoma, šita jo fėjų baimė buvo kvailoka ir keista, o tačiau ji lėmė visišką susibaladojimą ir konfliktą jo vargšėj galvoj. Viena vertus, nenorėjo atsisakydamas dar labiau fėjos Liucijos įžeisti (paskui dar nuraus galvą ar užsiundys lankučius ant jo), bet iš kitos pusės, nenorėjo ir pakliūti į velniai žino kokius žabangus, į kuriuos štai dabar ji ryškiai vilioja vargšą kanadietį bandelėmis ir sultimis.
- M-man reikia grįžti, jau naktis... - išlemeno. - Be to, aš nealkanas, - kiek tvirčiau jau ištarė ir papurtė galvą. Pilvas sugurgė kaip tik tą akimirką. Plaukai pasiplaikstė į šalis, o mėlynos Liucijos akys išgąsdintam Vincentui ėmė rodytis besišaudančios žaibais. Varniukas nejaukiai pasimuistė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Vincent Lémery »
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #175 Prieš 3 metus »
 Vincentas elgėsi keisčiau nei per pirmąjį jų susitikimą, tarsi dabar ko nors beveik paniškai bijotų. Liucija iškart atmetė tą mintį, kad tai ji gali būti viso to priežastimi. O galbūt jis serga ir jam dabar kažkas vaidenasi? Nerami mintis praplaukė baltaplaukės galvele ir mergaitės melsvos akys išsiplėtė iš nerimo. Žengusi žingsnį artyn kažką lemenančio Vincento, Liucija priglaudė savo delnus prie jo žandų.
-Vincentai, tau viskas gerai? Ne, ne gimtadienis. Šiandien rudens lygiadienis,-švilpės ramiame balse buvo justi susirūpinimas berniuko gerove. Tvirtai suspaudusi berniuko delnus, lyg sakydama, kad dabar tikrai taip paprastai nepaleis, baltaplaukė, eidama atgal, truktelėjo berniuką savęs link.
-Ateik, prisėsk,-raminančiai nusišypsojusi pasiūlė. Mėnulis toliau judėjo dangumi, o vaikų kojoms pajudinus žoles, aplink ore sužibo ir jonvabaliai. Nors buvo ruduo ir naktinis oras nešildė, Liucija jautėsi pasakiškai. Ją ši naktis tarsi užbūrė ir panardino į taip pasiilgtą šaltą jos glėbį. Mergaitė vis dar norėjo šokti kartu su gamta ir tapti jos dalimi. Galbūt ją šaukė tolimų protėvių kraujas, atėmęs iš jos plaukų spalvą, o gal tiesiog šis paros metas mezgė savo, paprastoms mirtingosios būtybėms nesuprantamus, magiškus tinklus.
-Sėskis,-atsisėdusi ant pleduko, truktelėjo žemyn Vincentą Liucija.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #176 Prieš 3 metus »
Ar jam viskas gerai? Kaip Vincentui galėjo būti viskas gerai, kai ji šitaip jau arčiau, nei per pėdą, prisiartinusi žiopso į jo veidą ir susirūpinusiu balsu taria jo vienintelį tikrą vardą. Vincentas gailėjosi tądien prie tiltelio jai šį pasakęs, dabar ir turės kentėti visą galią tų apžavų, kuriuos baltaplaukė mergaitė, rodės, negailėdama metė jo pusėn. O gal Vincentas tikrai karščiuoja ir jam vaidenasi.
Lygiadienis minčių nenuramino ir baimės nenuvijo. Žinoma, tokią dieną ir turėjo pataikyti ant pievoj šokančios fėjos. Ne tik, kad pilnatis ir mėnulis plieskia visu savo grožiu į pritemusią žemę, dar ir lygiadienis. Vincentas nebuvo tikras, kas nutinka fėjoms lygiadieniais, tačiau nujautė, kad tikrai ne jo naudai.
Berniukas papurtė galvą idant pasakytų, kad jam ne viskas gerai. Bet papurtė šiek tiek bejėgiškai ir be žodžių. Galiausiai pasirodė, kad į tai nebuvo atkreiptas dėmesis. Vėlgi pajutęs Liucijos delnus ant savųjų ir truktelėtas, žengė žingsnį, o tada ir antrą. Nors ėjo visiškai savo noru, jam rodėsi, kad vedamas tos keistos jėgos, kuri jį ėmėsi valdyti mergaitei ištarus jo vardą.
Dar vienas truktelėjimas žemyn, ir jau pernelyg nebesipriešindamas varniukas klestelėjo ant dekučio vidury pievos. Susigūžė. Rudu, tamsoj jau ir nebeįžvelgiamu žvilgsniu, nusekė pro šalį plasdenantį jonvabalį. Atsigręžęs į Liuciją šalia, paklausė:
- Ką čia darai naktį?
Galbūt Vincentas tikėjosi, kad ji ne fėja. Galbūt tikėjosi, kad iš atsakymo bus aišku, kad ne fėja. Kita vertus, bet koks atsakymą tikriausiai būtų prisitaikęs prie savo jau įtikėtos tiesos. Grožiuosi žvaigždėmis? Negaliu užmigti? Renku kokias nors žoles herbologijai? Nesvarbu, jau nė nesvarbu, nei vienas toks atsakymas nepriartės prie Vincento įsitikinimo pajudinimo.
Berniukas drebančiu delnu nusbraukė palaidą sruogą nuo akių. Buvo pavargęs, ir svarstė, kad reikėjo jam varyt tiesiai į pilį pievose nestabčiojus.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #177 Prieš 3 metus »
 Sėdėti ant pledo buvo žymiai smagiau nei ant šaltos, permirkusios žemės. Liucija ištiesė savo purvinas kojas ir pajudino pirštukus. Ji jautėsi puikiai, kitaip negu šalia jos sėdintis Vincentas. Žiūrėdama į susigūžusį berniuką, baltaplaukė paėmė vieną iš bandelių ir, išvyniojusi iš popieriaus, padėjo šalia varniaus, kviesdama jį paragauti. Svajingai žiūrėdama į tamsų dangų, mergaitė prabilo:
-Šoku, gėriuosi naktimi, prisimenu tėvus. Mes visada tokias dienas praleisdavom kartu. O naktį todėl, kad nenorėjau, kad kiti mokiniai spoksotų. Bet nesigailiu. Viskas mėnulio šviesoje taip gražu... O tu valgyk, valgyk, nebijok. Aš tau tuoj ir sulčių įpilsiu.
Apsičiupinėjusi aplinkui, Liucija susirado lazdelę ir puodelį. Kerėjimo meno ji dar nebuvo įvaldžiusi, o ir šis burtas buvo toks, hm, eksperimentinis. Bet nepaisant to, netobula puodelio kopija netrukus materializavosi. Pripylusi į abu puodelius tamsių vynuogių sulčių, švilpė atidavė Vincentui originalą, o pati gurkštelėjo iš kopijos.
-O ką tu veiki tokiu metu? Kiek žinau, jau negalima išeiti iš bendrųjų kambarių,-smalsiai stebėdama berniuką, paklausė Liucija.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #178 Prieš 3 metus »
Vincelis pasižadėjo sau tos bandelės neliesti. Velniai žino, kas per fėjų maistas ten, o varniukas ir nenorėjo pakristi vidury laukų prisirijęs kažko neaiškaus, ir atbusti kokiam neatpažįstamam miške ar kalno viduje. Tik kreivai nužiūrėjęs bandelę, vėl kilstelėjo akis į mergaitę šalia, tik žvilgsnis jau ir veido nei akių nepasiekė, vietoj to, įsispoksojo kažkur jai virš peties. Naktis tikrai buvo graži, ir mėnulis buvo gražus, ir Vincentas buvo pavargęs ir pamažu šąlantis kojų ir rankų pirštus. Jonvabaliai dailiai skraidžiojo.
- Kas nutiko tavo tėvams? - naglai ir nė kiek nepamąstęs, kad čia gal jautri tema ar kažkas panašaus, paklausė. Kita vertus, o jeigu Liucija nebuvo tikra fėja, o tik pakeistinukė? Galėjo ir taip būti, fėjų dar kūdikystėj pasiimtas vaikas ir užaugintas kaip savas. Ir pasakymas, kad šitaip naktį su jais praleisdavo, nebestebintų. Vincentas nebuvo sutikęs labai daug fėjų, tad iš tiesų neturėjo su kuo palyginti. Varniukas papurtė galvą pats sau, it susierzinęs.
Puodelį su vadinamosiomis sultimis paėmė, tačiau neketino gerti. Į galvą išvis šovė mintis, kad pasitaikius progai tiesiog išpils ant žemės.
- Siunčiau laišką namo, - sumurmėjo. - Ir, na, apie išėjimą iš kambarių tau galėčiau atsakyti tą patį, - atšovė kiek pikčiau. Kas ji tokia, kad kvestionuotų jo galėjimą būti lauke jau po nustatytos valandos, jei pati elgiasi taip pat? Ji fėja, atsakė balselis Vincento galvoje. Darėsi vis vėsiau ir tamsiau.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Vešli pieva už pelėdyno
« Atsakymas #179 Prieš 3 metus »
 Liucija negalėjo tiesiog ramiai nusėdėti vietoje, kai ji norėjo laisvai judėti ir šokti, tad visą tą susikaupusią energiją leido judindama pėdas. Taip sėdėdama ji prisiminė ir kitų dalykų, ką veikdavo su tėvais, gal netgi ir dabar keistai atrodančių ritualų. Žinoma, būtų smagu pasiklausti tėčio, ką jie ten darė, bet gyvenimas susiklostė būtent va taip ir Liucija liko viena. Viena ir toli nuo namų. Tad Vincento klausimas ryškiai nuliūdino baltaplaukę.
-Mama mirė prieš... Tris metus,-mergaitės akyse pradėjo kauptis ašaros,-Jos plaukai irgi buvo balti. Visai kaip mano. Tėtis pasakojo, kad man gimus, ji nustojo juos dažytis,-tie emocijų kupini vandens lašeliai pradėjo riedėti švilpės skruostais,-Nenorėjo, kad jų nekęsčiau. O tėtis... Nežinau. Nežinau, kur jis.
 Liucija suspaudė puodelį ir nuleido galvą, atsiskirdama nuo pasaulio plaukų užuolaida. Kelis kartus šniurkštelėjusi nosimi, baltaplaukė nusivalė ašaras nuo veido naktinių rankove.
-Tik nesakyk, kad užjauti. Užuojauta nieko nepakeis. Ir aš ne viena. Mane... Mane įsivaikino. Taip. Ir valgyk bandelę, kitaip sugrūsiu į burną,-grasinimas nuskambėjo visai negrasinančiai, mat Liucija vis dar slėpėsi nuo Vincento plaukais ir šniurkščiojo.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?