[Meghan Natali Pritz]

Meg, giliai ir ramiai alsuodama, visai nusiraminusi, gerėjosi saulėlydžiu, neleisdama mintims jos užvaldyti. Šiandien ji norėjo ramybės ir atsipalaidavimo, tad neketino leisti kam nors tam sutrukdyti, net jei tai būtų jos pačios mintys. Deja, rudaplaukės norams likimas parodė vidurinįjį pirštą.
Meghan besigėrint saulėlydžiu, jos ausys užfiksavo kažkieno žingsnius. Tas kažkas priartėjo prie švilpiukės numylėto medžio ir atsistojo prie pat jo. Rudplaukė nusikeikė nė kiek nebijodama, kad atėjūnas gali ją išgirsti. Prašiau tik vieno ramaus vakaro! Vieno vienintelio! Ar taip sunku? Ar tiek daug prašau?
Atėjūnas buvo vaikinas, regis, grifas, nors koledžo simbolio Meg aiškiai įžiūrėti nesugebėjo. Jis atsistojo pakrantėje ir, paėmęs keletą akmenų, mėtė juos į vandenį. Vaikinui vos vos pasisukus, švilpiukė pamatė, kad jo veidas yra ledinis, neišduodantis net menkiausio jausmo. Tarsi užšaldytas. Tarsi iškaltas iš akmens. Nevirptelėjo nė raumenėlis. Meg pajuto, kaip stipriai nori pažvelgti vaikinui į akis ir pamatyti, ar jos irgi tokios pat tuščios. Tačiau nepaisant kažkokios keistos traukos, sklindančios iš nepažįstamojo ir verčiančios mergaitę norėti prieiti prie vaikino, švilpiukė vis dar pyko ant jo už atėjimą.
Iš pradžių rudaplaukė norėjo ignoruoti vaikiną ir laukti, kol jis nueis, tačiau pyktis ir nepasitenkinimas paėmė viršų. Meg užsinorėjo pranešti apie savo egzistenciją ir, kad vaikinas sugadino jos vakarą. Tad ji pasislinko arčiau krašto ir grakščiai nušoko ant žemės. Nusileidusi Meghan pasitvarkė savo juodąją odinę striukę ir žingtelėjo link vaikino. Nubraukusi plaukus už nugaros, Meg užšaldė ir savo veidą, nes nenorėjo išduoti to, ką jaučia ir suteikti vaikinui pranašumo. Tada sukryžiavo rankas ant krūtinės ir pasisuko į atėjusį vaikiną.
- Gerą vakarą. - šaltai pasisveikino Meghan, duodama suprasti, kad vakaras toli gražu ne geras. - Ko atėjai čia?

[Quentin Yann Beaux]

  Kai akmenukai, esantys vaikino delne, pasibaigė, visi buvo išlaidyti, pradanginti melsvame ežero vandenyje, vaikino paslaptingas ir jokių emocijų neišduodantis žvilgsnis kilstelėjo kiek aukščiau ežero. Dangaus mėlynė buvo nudažyta ryškiomis saulėlydžio spalvomis. Horizontas buvo oranžiniai raudonas, tačiau turėjo ir šiek tiek geltonų atspalvių. Vaikinas sau pripažino, šis vaizdas buvo gražus, pakeriantis, tačiau vis vien nesugebėjo šio ištraukti iš apmąstymų burbulo, kuriame šis buvo tarsi savu noru įkalintas.
  Ši vasara vaikinui buvo gana išskirtina, paliko ganėtinai daug prisiminimų. O kas svarbiausia, ne visi prisiminimai buvo blogi ar liūdni, prie ko šis jau buvo įpratęs anksčiau, kas buvo tapę įprasta. Kai kurie iš jų buvo šilti, džiaugsmingi ir tokie, kurios buvo norima prisiminti. Ir visi tie teigiami prisiminimai buvo susiję su Heidi, kol kas vieninteliu žmogumi, kuris sugebėjo rasti kelią iki Quentin. Vieninteliu žmogumi, kuris buvo artimas jaunuoliui, kuris jam rūpėjo, buvo svarbus ir kurio šis nenorėjo prarasti. Atrodo, kad Heidi nušvietė grifo vasarą, sukūrė jam gražių prisiminimų ir tokiu būdu sugebėjo nušviesti ir ateitį, kas buvo kiek keista. Yann'as niekad taip neprisirišdavo prie žmogaus, o dabar viskas tarsi buvo apversta aplink.
  Bejausmį, slepiantį jausmus jaunuolio veidą, sekundei nušvietė nežymi, tačiau šilta šypsena. Bet ilgai neužsibuvusi veide, ji vėl buvo paslėpta po kauke, nors akys vis dar kiek spindėjo nuo šiltų prisiminimų.
  Staiga minčių ir prisiminimų burbulas buvo susprogdintas, visai netoliese pasigirdo dar niekad prieš tai negirdėtas mergaičiukės balsas, kuris privertė grifą atitraukti žvilgsnį nuo saulėlydžio ir pažvelgti į visai netoliese jo stovinčią žaliaakę. Sulaukęs klausimo iš jos pusės, visiškai nesudomintas juo kilstelėjo antakį, tarsi norėdamas pasakyti ,,Ar tu tikrai ką tik to paklausei?". Tačiau iš Quentin lūpų nepabėgo nė vienas žodis. Šis nematė prasmės nė pasisveikinti su švilpuke, kas galėjo šiai pasirodyti kiek nemandagu ir nedraugiška, tačiau toks jau šis buvo.

[Meghan Natali Pritz]

Iš vaikino pusės Meg sulaukė tik kilstelėto antakio ir nebylaus klausimo. Švilpiukė pajuto, kad jos neapykanta, skirta visam pasauliui, pradeda kilti į paviršių ir taikytis į vaikinuką, stovintį priešais ją. Šaltas, net nuobodžiaujantis vaikino veidas siutino rudaplaukę. Tamsiaplaukis vaikinas buvo apsigobęs paslaptingumo skraiste ir Meg veltui bandė surasti joje plyšelį.
Vaikinas tylėjo. Tylėjo ir Meghan, nors to visai nenorėjo. Nejučia pradėjo svarstyti, koks yra vaikino balsas. Koks jo vardas. Ką jis mėgsta ir kuo užsiima. Meg žvilgsnis nuslydo vaikino krūtine, akims beieškant koledžo emblemos. Grifas. Nebuvo labai keista ir netikėta, nes rudaplaukė net nespėjo pasvarstyti, kokiam koledžui galėtų priklausyti vaikinas. Be to, nelabai ką ir gali paspėlioti, kai žmogus neištarė nė vieno žodžio.
Tyla ėmė siutinti Meghan. Kantrybe ji ne itin pasižymėjo, o dabar dar ir atsirado žmogus, kurį Meg norėjo pažinti. Švilpiukė dar niekada nebuvo patyrusi tokio jausmo. Iš vienos pusės todėl, kad ji neturėjo tiek daug draugų (tiesą sakant, dabar jos draugų sąraše buvo vienas žmogus), o iš kitos pusės ir todėl, kad rudaplaukė niekada nebuvo sutikusi tokio žmogaus, kurį reiktų norėti pažinti. Su Dori ji susitiko atsitiktinai, o tada, kai abi vos nežuvo, nejučiomis suartėjo ir pažino viena kitą be didelių pastangų, natūraliai. Tačiau natūralus pažinimas gaunasi tik tada, kai abi pusės nori pažinti viena kitą. O dabar, panašu, taip nebuvo.
Meg tyrinėjo vaikino veidą, ieškodama kokios nors emocijos kibirkštėlės išduodančios, ką tamsiaplaukis galvoja. Deja, jo veide rudaplaukė negalėjo nieko atrasti, jis buvo tarsi iš ledo. Meghan siutino vaikino paslapčių skraistė. Švilpiukė mielai būtų ją nuplėšusi ir pažvelgusi į vaikino vidų. Rudaplaukė norėjo ir išdidžiai nueiti tolyn, mat vaikinas ją beveik ignoravo ir apiberti vaikiną klausimais, kad ką nors sužinotų. Jos viduje virė arši kova - kurią pusę pasirinkti: smalsumo ar išdidumo?
Smalsumas nugalėjo ir Meg jau žiojosi, norėdama užpilti vaikiną klausimų lavina, tačiau staiga susivokė, ko ji nori. Ji norėjo atskleisti vaikino paslaptis, pažvelgti į jo vidų. Nuplėšti jo trapią apsaugą ir viską sužinoti. Sužinoti, o ne suprasti.
Švilpiukės akyse atsirado sutrikimas, kurio ji nevaliojo paslėpti. Rudaplaukė stipriai suspaudė lūpas, nusigręžė ir nuėjo prie savo numylėtojo medžio. Atsirėmusi į jo ištikimą kamieną, Meghan įsmeigė akis į ežerą ir, giliai alsuodama, stengėsi nusiraminti. Mergaitė (o gal jau mergina?) pajuto, kad jos noras atskleisti vaikino paslaptis dingsta. Taip, ji vis dar norėjo jį pažinti, tačiau nenorėjo jo versti. Pati Meg turėjo daug paslapčių ir nenorėjo, kad kas nors jas atskleistų. Ji norėjo jas papasakoti žmogui, kuriuo pasitiki. Todėl švilpiukė ir nusprendė neklausinėti vaikino. Norės - papasakos, nenorės - ką padarysi.
Pajutusi, kad jau nurimo, Meghan akimis susirado vaikiną, stovintį maždaug už trijų metrų nuo jos. Rudaplaukė pažvelgė į jo tamsias akis ir laukdama nežinia ko, ėmė spėlioti, ar jis ką nors pasakys.

[Quentin Yann Beaux]

  Merginos veidas mainėsi. Jame ryškėjo vis naujos emocijos. Pyktis, smalsumas, o galiausiai staiga atsiradęs pasimetimas, nusiminimas, savęs pačios nesupratimas. Vaikinas aiškiai matė jos viduje vykstantį karą su pačia savimi, jį puikiai išdavė greit besikeičiančios emocijos nepažįstamosios veide, veido išraiškos ir daug ką pasakantys sielos vartai - akys. Tačiau taip giliai vien per veidą, emocijas ir akis, nebuvo įmanoma pažvelgti. To, ką mergina mąstė, nebuvo įmanoma sužinoti.
  Nejučia vaikinas šyptelėjo, tačiau praėjus kelioms sekundėms, vėlei paslėpė šypseną po paslaptingumo ir šaltumo kauke. Šis jautėsi keistai patenkintas savimi, kad sugeba taip puikiai slėpti savus jausmus, kad bet kokioje situacijoje sugebėdavo neišsiduoti ką jautė. Tik ne tada, kai šalia būdavo Heidi. Ta mažylė kažkoks stebukliukas, šalia kurio tiesiog noriu rodyti ką jaučiu, nors to nelabai moku daryti.
  Supratęs, kad kurį laikė žvelgė į merginą, vaikinas menkai papurtė galvą ir nusuko žvilgsnį į horizontą, kuris buvo pasilikęs vienišas akimirkai. Saulė buvo nusileidusi ganėtinai žemiau, negu prieš tai, kai jis žvelgė į saulėlydį, kas parodė, kad Quentin galbūt tikrai per ilgai užsispoksojo į nepažįstamąją, tačiau to pakeisti jau negalėjo. Nors saulė jau buvo ganėtinai žemai, tačiau saulėlydis vis dar buvo aiškiai matomas, dangus vis dar buvo nusidažęs ryškiomis spalvomis, puošė horizontą.
  Staiga išgirsti keli žingsniai, atodūsis, keistai sudomino, atitraukė grifuko dėmesį nuo saulėlydžio, kurio beveik nebesimatė. Suktelėjęs galvą merginos pusės link, žalios akys pastebėjo tą pačią merginą, kuri dar prieš akimirką įžūliai klausė ko jis čia atėjo, dabar atsirėmusią į medį ir rodos, paskendusią savose mintyse, nebe tokią linksmą ir drąsią.
  - Kažkas numirė? - tokiu pat neišduodančiu jokių emociju balsu kaip ir veidas, paklausė Yann'as. Toks pokalbio pradėjimas, žinoma, nebuvo įprastas, tačiau niekas nesakė, kad ir Quentin buvo toks pat žmogus kaip ir visi kiti, o be to, noru bendrauti jis nelabai švietė. Tamsiaplaukis tiesiog savu būdu paklausė ar nusiminusiai merginai viskas gerai, nors iš tiesų, pats nesuprato, nuo kada jam parūpo eiliniai žmonės sutikti visai atsitiktinai. Tačiau pasakytų žodžių atsiimti buvo neįmanoma, o iš tiesų, Quentin nelabai ir norėjo to daryti. Jam buvo įdomi liepsnelės(merginos) reakcija į staiga prakalbusį vaikiną ir jo pasakytus žodžius.
  Geriau nuveiksiu kažką neįprastesnio. Saulėlydis - atsibodo.

[Meghan Natali Pritz]

Ruoželis virš ežero vis dar mainėsi auksinėmis ir raudonomis spalvomis, nors pačios saulės jau nebesimatė. Vaizdas buvo tikrai nerealus, kaip ir kiekvieną vakarą. Nerasi dviejų vienodų saulėlydžių, kiekvienas būna vis kitoks, tačiau kiekvienas būna gražus. Taip pat buvo ir šį vakarą.  Sparčiai temo. Temo ne tik gamtoje, bet ir Meghan viduje. Švilpiukė jau seniai nebesuvokė, kas su ja darosi, o dabartinis jausmų protrūkis susitikus su vaikinu, kurio vardo Meg dar nežinojo, irgi nepridėjo aiškumo visame susimaišiusiame mergaitės pasaulėlyje. Rudaplaukė prisiminė tuos laikus, kai galėjo dėl nieko nesijaudinti, kai jos pečių dar neslėgė tokia našta, kai jos rankos dar buvo švarios ir kai vienintelis rūpestis buvo pasislėpti nuo sesers, iškrėtus kokią šunybę. Tada viskas buvo taip paprasta...
Rudaplaukės dėmesį nuo saulėlydžio, o gal labiau nuo jos minčių atitraukė klausimas, ištartas nepažįstamojo vaikino. Meghan nustebusi pasisuko į jį. Vienas iš daugelio klausimų gavo atsakymą - tamsiaplaukio balsas buvo žemas. Tačiau dar daugybė klausimų liko neatsakyta. Bet švilpiukė dabar negalvojo apie juos, jos dėmesys buvo sutelktas į vaikiną, stovintį už kelių žingsnių nuo jos. Meg persibraukė ranka plaukus ir atsakė:
- Dabar? Taip. Apskritai? Irgi taip.
Tai gal ir nebuvo labai įprastas atsakymas, tačiau ir klausimas nebuvo iš įprastųjų, ypač pokalbio pradžiai. Taip pat, tamsiaplaukis vaikinas irgi nebuvo paprastas, todėl Meg ir neatsakinėjo paprastai. Be to, negali sakyti, kad jos atsakymas buvo melas. Kas sekundę kažkur pasaulyje miršta žmonės ir nieko čia nepakeisi. Miršta ir baigta. Kartais ne fiziškai, o dvasiškai, tačiau mirtis yra mirtis. Dar klausimas, kuri blogesnė.
Ir vis dėlto labiausiai rudaplaukę stebino faktas, kad vaikinas prabilo. Niekas jam netrukdė tiesiog išeiti, nes akivaizdžiai Meg kompanijos jis ne itin troško. Tačiau jis pats pradėjo pokalbį, tegul ir neįprastai, tačiau pradėjo. Kodėl?
- O ką? - kiek pavėluotai paklausė Meghan, nes tik dabar susiprotėjo pasiteirauti, kodėl būtent toks klausimas kilo vaikinui.

[Quentin Yann Beaux]

  Nustebimas, pasimetimas. Buvo keista, bet ir visai malonu matyti būtent tokią merginos reakciją dėl kelių ištartų žodžių, vieno paklausto klausimo.
  Nejaugi aš vaiduoklis ar nematomas, kad reikia taip nustebti?
  Aplinkoj darėsi vis tamsiau, tolumoje, miškuose, vandenyje ir kitose paslaptingose vietose pasigirsdavo keisti, galbūt kažkam bauginančiai atrodantys garsai. Tačiau tai kaip tik buvo tai, kas suteikė aplinkai jaukumo, Quentin'ui patiko. Jis mėgo tą paslaptingumą, mėgo nuo šiurpo kūnu lakstančius šiurpuliukus, pats buvo paslaptingas ir galbūt kažkam net savo paslaptingumu atrodė šiurpus, kėlė šiurpą?
  Patenkintas merginos paslaptingu atsakymu, trumpam vyptelėjo, bet ta kreiva šypsenėlė visvien išlaikė savo paslaptingumą, nors sekundei šaltumas iš veido dingo. Tačiau sekundė ilgai netruko, jau maloniu spėjantis tapti, tačiau tuo pačiu metu ir varžantis šaltis, grįžo.
  Baik. Tiesiog baik. Su paslaptingumu tau sekasi ne kaip, tai ne tu, sustok.
  - Atrodei, sakyčiau, pasimetus ir nusiminus. Per daug jausmų, jie keitėsi kas sekundę, - tuo pačiu, šaltu balso tonu atsakė. Žengė kelis didelius žingsnius į priekį ir netrukus stovėjo visai šalia smalsutės. Pasitraukęs į šoną, pusmetrio atstumu, nugara atsirėmė į medį.
  Trumpam aplinką užliejo tyla, girdėjosi tik paslaptingi ir sunkiai paaiškinami tolumoje garsai: šakų traškesys, vėjo ūžesys, pliumptelėjimai vandenyje ir gyvūnų šūksniai, jaunuolių kvėpavimas. Quentin tylėjo. Tamsiaplaukė irgi tylėjo. Buvo tamsu. Danguje pamažu rodėsi žvaigždės ir lindo pilnatis - puikus metas vilkolakiams išlįsti, pasiautėti.
  - Quentin - staiga, netikėtai ištarė, nutraukė tylą, padarė šiokia tokią pradžią bendravime, parodė menką susidomėjimą šia smalsia būtybe. Tarsi kažko tikėjosi.

[Meghan Natali Pritz]

Saulė nusileido. Nebeliko ir tos raudonos šviesos horizonte. Pasaulį apgaubė tamsa drauge su savo visais keistaisiais garsais. Kad ir kaip bebūtų keista, dabar Meghan pasijuto jaukiau. Prieblandoje, šaltyje, baugių garsų skrodžiamoje erdvėje švilpiukė jautėsi saugiai, jaukiai ir ramiai. Nors daugelis žmonių nakties laiko ir jo slepiamų paslapčių bijojo, Meg mėgo naktį daug labiau nei dieną. Naktis buvo paslaptinga, nenuspėjama ir baugi. O tai rudaplaukei nepaprastai patiko.
Vaikinas nusišypsojo. Nors, geriau pagalvojus, vargu ar tą poros sekundžių vypsnį galima vadinti šypsena, tačiau jo veidas bent jau nebebuvo tarsi iškaltas iš akmens. Dviem sekundėms. Geriau negu nieko. Dabar bent jau žinau, kad jis moka jausti.
Išgirdusi vaikino atsakymą, Meghan vos atsispyrė pagundai pavartyti akis. Ji ir taip žinojo, kad daugeliui žmonių yra atversta knyga. Tačiau, kad ir kaip stengėsi, nesugebėjo savęs "užversti". Švilpiukės viduje gyveno per daug įvairiausių emocijų, kurių Meg nesugebėjo suvaldyti, o juo labiau - užšaldyti. Tad mergaitė visada atvirai, gal net per daug atvirai, reiškė savo jausmus.
Toli tamsoje netilo garsai, oras vis vėso. Papūtęs ledinis vėjas pakėlė Meghan plaukus, o ją pačią privertė sudrebėti. Rudaplaukė dievino šaltį, tačiau tai nereiškia, kad buvo jam atspari. Meg labai dažnai šalo, tačiau išmoko tuo mėgautis ir nekreipti dėmesio.
Žingsniai, artėjantys link mergaitės, privertė ją atsitraukti nuo žiūrėjimo į tamsą. Pasirodo, vaikinas paliko ežero pakrantę ir atėjęs atsirėmė į tą patį medį, į kurį rėmėsi ir Meg. Švilpiukė pažvelgė į jį nesuprantama veido išraiška, mat ir pati nesuprato, ką tuo metu jautė. Ar ji buvo laiminga, nes paslaptingasis vaikinas nenuėjo tolyn? Iš dalies. Ar ji bijojo apsikvailinti? Tikriausiai taip. Ar ji bijojo paties vaikino ir likti su juo viena tamsoje? Gal.
Išgirdus tamsiaplaukio vardą, Meghan palengvėjo. Dabar jie jau nebuvo nepažįstami.
- Meghan. - prisistatė. Kaip visada tikruoju, ilgu vardu. Vėliau nuspręs, ar verta prašyti vadinti ją trumpiniu. O gal jų pažintis baigsis čia, prie medžio?
Vėl papūtė vėjas. Ledinis šuoras persmelkė rudaplaukę, tačiau ji į tai nekreipė dėmesio. Visas mergaitės dėmesys buvo sutelktas į vaikiną, stovintį šalimais.
- Tu.. septintakursis? - paklausė Meg, norėdama palaikyti pokalbį, tačiau nežinodama, ko klausti.
Kažkur tolumoje pasigirdo staugimas, labai panašus į vilkolakio. Meghan krūptelėjo, tačiau susivaldė. Nors su vilkolakiu jai dar nebuvo tekę susidurti, mergaitė buvo įsitikinusi, kad susitvarkytų. Todėl stovėjo rami, nors jos dešinysis kumštis nepastebimai susigniaužė. Kažkodėl savo fizinėmis jėgomis Meg pasitikėjo labiau nei burtais.

[Quentin Yann Beaux]

  Su tamsa, paslaptingais garsais ir už horizonto pasislėpusia saule, kuri dabar džiugino kitą pasaulio galą,
dabar danguje sušvytėjusia pilnatimi ir žvaigždėmis, pasigirdo ir kaukimas, kuris toli gražu nepriminė vilko. Buvo aiškiai suprantama - šis kaukimas priklausė vilkolakiui. Menkas vypsnis, kuris veide užsiliko jau kiek ilgiau, sužibėjo. Quentin patiko antgamtinės būtybės, patiko vampyrai, vilkolakiai, animagai ir panašūs padarai. Jie pasižymėjo jėga, sunkia praeitimi bandant suvaldyti galias, duotas dovanas(turinčias savų pliusų ir minusų) ir paslaptingumu, kas žavėjo vaikiną, patiko jam ir galbūt net kiek priminė jo pačio praeitį(nors šis ir nebuvo antgamtikas).
  Kaukimui nutilus, vilkolakiui turbūt nubėgus kita kryptimi, toliau nuo jaunuolių, kiek per ilgai veide užsilikęs vypsnis, dingo. Įprastas šaltumas sugrįžo. Vaikinas nusuko žvilgsnį nuo horizonto, kuriame matome miške vyko paslaptingi, jam nežinomi dalykai, pažvelgė į merginą.
  - Meg, - tarsi erzindamas jau šiek tiek pažįstamą merginą, bet tuo pačiu metu savavališkai leisdamas sau vadinti ją jos vardo trumpiniu, tikėdamasis, kad dėl to ši nesupyks, tarė.
  - Taip. Septintakursis. Septyneri metai Hogvartse – pats geriausias laikas. Mielai čia pasilikčiau amžinai, - kiek atviraudamas tarė grifas ir tik tada susivokė, kad Meg – ne Heidi. Jis negalėjo sau leisti prie jos taip atvirauti, negalėjo taip greit pradėt ja pasitikėti, tačiau būtent tai ir padarė. Keista, niekad taip nesielgdavau. Nejaugi ji – dar viena išimtis?
  - O tu, vabaliuk, turbūt pirmakursė? - Kiek pašaipiu balso tonu tarė, tačiau vis vien sugebėjo išlaikyti šaltą, bejausmį veidą. Quentin paslaptingumas ir šaltumas – talentas ir pliusas, kuris retkarčiais sugebėdavo tapti ir minusu.
  Tyla. Ir vėl ta tyla, kuri pasirodydavo gana per dažnai grifui su kažkuo bendraujant. Tai ir buvo vienas iš jo paslaptingumo ir šaltumo minusų. Jis nebemokėjo bendrauti. Ir viso to kaltė tik vienas skaudus praeities įvykis, prie kurio prisidėjo ir tuzinas menkesnių nuoskaudų.
  - Nebijai? Tu manęs gerai nepažįsti, čia tamsu, aplinkui šmirinėja įvairiausi pavojingi padarai, o mes jau nusižengiam taisyklėm nebūdami savuose kambariuose, - galiausiai nutraukė per ilgai neužsitęsusią tylą. Tiesą pasakius, ištarti žodžiai nuskambėjo gan kraupiai, tačiau Yann tikėjosi, kad mergina jo neišsigąs. O jeigu ir išsigando, jis jų ištrinti jau negalėjo, nors nelabai ir norėjo.

[Meghan Natali Pritz]

Pasigirdus vilkolakio kauksmui Meghan įsitempė, o Quentin, regis, kaip tik atsipalaidavo. Vaikino veide Meg net sugebėjo įžiūrėti šypsenėlę. Tačiau nutilus nakties vaikui nutilo ir tamsiaplaukio jausmai. Jis vėl liko šaltas.
Išgirdusi, kad vaikinas pavadino ją vardo trumpiniu, Meg sutriko. Švilpiukė mėgo, kai ją vadindavo trumpiniu, tačiau taip darydavo tik draugai, tai yra, Dori. Be to, rudaplaukė net neprašė Que, kad ją vadintų Meg. Tačiau per daug dėl to neliūdėjo. Jei jis vadina ją trumpiniu neprašytas, gal tai ženklas? O jei ir ne, švilpiukė nebeturėjo ką prarasti.
Quentin, atsakydamas į rudaplaukės klausimą, kalbėjo daugiau, nei kada nors. Tai šiek tiek sutrukdė švilpiukę, tačiau taip pat ir sudomino. Prieš pusvalandį jis mane ignoravo, o dabar kalba daugiau nei aš... Kodėl? Deja, atsakymo į šį klausimą nebuvo. Niekas negalėjo žinoti, kas darosi tamsiaplaukio galvoje.
Tačiau kitas vaikino sakinys Meg kiek sunervino.
- Žinau, kad esu mažytė, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, nebe pirmakursė. - atkirto švilpiukė ir tuoj vėl susimąstė. Pirmas ar antras kursas - ar čia didelis skirtumas? - Gerai jau, gerai. Beveik pataikei. Aš antrame kurse. - pasakė rudaplaukė, bandydama neužversti akių.
Meghan nepatikdavo kalbėti apie savo koledžą ar kursą, nes visada pasijausdavo maža ir nieko verta. Gal taip ir buvo, tačiau Meg labai stengėsi tuo netikėti. O prie ko čia "vabaliukas"? dar spėjo pagalvoti mergaitė, kai iš Que lūpų išsprūdo dar vienas sakinys, kuris dar labiau privertė Meg stebėtis. O mes staiga kalbūs pasidarėm, ar ne?
- Bijau? Ne. - beveik tiesą atsakė rudaplaukė. - Savimi moku pasirūpinti. - Ne juokas būnant dešimties įvykdyti nusikaltimą, nors ir netyčinį, savigynos, tada prarasti šeimą ir likti vienai su savo mintimis. Ačiū Luizai bent už tai, kad išmokė apsiginti. Ne, brangusis Quentin, tamsos ir nakties būtybių aš nebijau. O dėl tavęs... - O turėčiau bijoti?
Vėl tyla. Tačiau Meg dėl to neliūdėjo, dabar ji turėjo keletą minutėlių apsvarstyti vaikino žodžius. Viena vertus, Quentin sakė tiesą - jie dabar pažeidinėjo mokyklos taisykles, juos bet kurią akimirką galėjo užpulti, o ir švilpiukė taip gerai nepažinojo vaikino, kad galėtų juo šimtu procentų pasitikėti. Tačiau kita vertus, Meghan niekaip neprisivertė jo bijoti. Net mintyse išdėsčiusi visus faktus, kodėl ji turėtų eiti atgal į pilį, rudaplaukė neprisivertė pajudėti. Quentin kažkuo labai traukė ir Meg nenorėjo išeiti. Nakties paslaptingumas ir vėsa kvietė likti čia ilgiau ir ilgiau. O ir miego visiškai nesinorėjo. Rasiu būdą, kaip parsirasti į pilį nepastebėtai. O kol kas...
- Tu mėgsti naktį. - garsiai pasakė Meg ir tai net nebuvo klausimas. Tai buvo teiginys. - Mėgsti naktį, tamsą ir visus nakties vaikus. Tau patinka juos stebėti, klausytis vilkolakių staugimo. Tau patinka nakties skleidžiami garsai ir jų paslaptingumas. Tik klausimas - kodėl?
Rudaplaukė nutilo ir susimąstė. Ji nežinojo, ar vaikinas atsakys į jos klausimą, ar ne, todėl pradėjo galvoti pati. Tikrai - kodėl Quentin taip traukia naktis? Dėmesio ir laiko vertas klausimas.
Tamsoje, kažkur toli, pasigirdo dar keli kraupūs garsai, tačiau švilpiukė į juos nereagavo. Dabar ji stebėjo vaikiną, stovintį šalia jos ir bandė suprasti, kas jis toks.

[Quentin Yann Beaux]

  Tyla. Kurį laiką aplinkoje tvyravusi tyla jau buvo ganėtinai įprasta tamsiaplaukiui. Dauguma jo pokalbių su kitais žmonėmis metu, vaikinas retkarčiais ar net gana dažnokai girdėdavo tylą. Šis suprato, kad to priežastis, jo nemokėjimas bendrauti ir bijojimas atskleisti, parodyti savo jausmus, atsiskleisti pačiam, nusiimti tą jį nuo visko saugančią šaltumo kaukę. Tačiau tyla per kurį laiką buvo spėjusi tapti Quentin'o draugu, jaukumo simboliu. Tik ne tada, kai šis būdavo su Heidi. Tada, rodos, norėdavosi girdėti  kuo mažiau tylos ir kuo daugiau merginos balso, juoko. Bet pasirodo, tyla galėjo būti nevisai norima ir su kitais žmonėmis, ne tik su Heidi. Šią akimirką, grifas nenorėjo tylos, norėjo girdėti dar taip menkai pažįstamos mergaitės balsą, o jeigu ne, tiesiog pasišalinti iš čia lyg nieko ir nebūtų buvę, lyg nieko nebūtų sutikęs.
  - Užsidegi kaip degtukas. Ramiau, maže, nieko blogo gi nepasakiau, - ramiu balsu tarė ir trumpam žvilgtelėjo į nelabai patenkintą antrakursės veidą, surauktus antakius. Matėsi, kad ši per greitai norėjo suaugti, norėjo būti didelė, savarankiška, tačiau nesuprato kaip suaugimas ir savarankiškumas gali būti sunku, kaip gera būti vaiku.
  - Gerai, - trumpai tarė, - nenoriu, kad jaustumeisi nesaugi. Bet ar manęs bijoti turi? Nežinau. Čia tau spręsti. Nuo kitų – aš tave apsaugosiu, bet ar nuo savęs apsaugosiu, nežinau.
  Nežinia kodėl, bet jautė keistą pareigą rūpintis jaunąja švilpuke. Atrodė, tarsi jaustų keistą ryšį su ja, tarsi ši būtų jo mažoji sesuo ar kažkas panašaus. O kas svarbiausia, Yann'as ir nesistengė atsikratyti šio jausmo, galbūt net kiek per daug atsivėrė, dar gerai nepažinodamas šios merginos ir taip galėdamas nudegti, pasidaryti dar šaltesniu.
  - Mėgstu. Naktis pilna paslaptingumo, įvairių įvykių, verta apmąstymų ir dėmesio. Kartais tiesiog jaučiuosi kaip ji, kaip vienas iš tos nakties vaikų, - per daug neišsiplėsdamas ir atsakymu parodydamas savo per greitai atsiradusį pasitikėjimą mergina, tarė. Pavėlė savo tamsius, kiek nuo drėgmės susibangavusius plaukus. Kuo labiau temo, laikrodžio rodyklės mušė vis tolimesnę sekundę, tuo labiau šalo, oras pasidarė drėgnesnis. Vaikinui tai netrukdė, jis mėgo šaltį, tačiau Meghan turbūt nesijautė taip pat. Ant uniformos viršaus dėvėtas džemperis greit paliko jaunuolio kūną ir atsirado merginos rankose.
  - Užsivilk, sušalsi, - be emocijų tarė, nors aiškiai matėsi, kad rūpinosi ja.
  Atsistojo tiesiau. Paliko medį ramybėje, nebebuvo atsirėmęs nugarą į jį. Žvilgtelėjęs taip paslaptingai tamsoje ir rūke apgaubto Hogvartso link, dar trumpam žvilgtelėjo į Meghan. Pradėjo judėti pilies link, tačiau trumpam sustojo, per petį pažvelgė į merginą.
  - Dar susimatysim, - vyptelėjo ir dingo tamsos bei rūko apsuptyje.

[Meghan Natali Pritz]

Tamsai nusileidus ant žemės, pasaulis prisipildė garsų. Vilkolakių kauksmai, medžių šnarėjimas, pelėdų ūbavimas. Tačiau tarp dviejų figūrų, stovinčių prie ežero pakrantės medžio, vyravo tyla. Net apčiuopiama tyla, kurią norėjosi kuo greičiau nutraukti.
Meghan laužė galvą, ką pasakyti, tačiau Quentin ją pralenkė. Jo pasakymas Meg pasirodė labai... keistas? Paslaptingas? Įdomus? Nežinia. Tačiau viena buvo aišku - vaikinas turėjo tikrai daug paslapčių. Pavyzdžiui, kodėl jis norėjo ginti švilpiukę? Nuo ko? Kodėl sakė, kad ji turinti saugotis jo? Tokie ir dar daugybė klausimų sukosi rudaplaukės galvelėje, tačiau atsakymų į šiuos klausimus nebuvo.
Kitas vaikino sakinys sukėlė dar daugiau minčių ir klausimų. Ir kaip tu sugebi priversti galvoti apie tiek daug dalykų? Quentin aiškiai atsakė nuoširdžiai, tačiau kodėl? Juk prieš pusvalandį visiškai nenorėjo šnekėtis, o dabar kalba apie save ir dar taip atvirai... Švilpiukė nieko nebesuprato. Jos smegenys atsisakė pateikti atsakymus ar bent pamėginti pagalvoti.
Papūtė ledinis vėjas ir Meg sudrebėjo. Jai patiko šalčio jausmas. Mergaitė tiesiog dievino šaltį, vėją ir žiemą. Švilpiukė nusišypsojo į naktį ir mėgavosi vėsa, kiaurai persiskverbiančia pro jos drabužius.
Meghan greitai sugavo vaikino mestą džemperį. Tik tada susimąstė, ką tai galėtų reikšti. Kodėl jis kalba bejausmiu balsu, nors rūpinasi ja? Ir kodėl rūpinasi, jei jie ką tik susipažino? Kas, po velniais, yra Quentin?
- Dėkui. - šyptelėjo rudaplaukė. - Bet nėra gi taip šalta. Ar yra? - mergaitė iškvėpė orą pro burną ir taip atsirado garų debesėlis. Švilpiukė patenkinta nusijuokė. Kartais ji būdavo tokia vaikiška... - Regis, šalta. - Meg dar kartą nusijuokė ir jos juokas persismelkė per nakties paslaptingumą. - Ačiū, dar kartą padėkojo mergaitė, prispausdama vaikino džemperį prie savęs.
Tamsiaplaukis atsistojo ant kojų ir pasitraukė nuo medžio. Nakties rūko fone atrodė paslaptingai, net nežemiškai... Tarsi būtų ne šios planetos gyventojas. Tarsi būtų.. ne žmogus. Meghan sulaikė kvapą žvelgdama į jį. Vaikinas vyptelėjo, kažką pasakė ir apsisukęs nuėjo į rūką. Meg stovėjo, klausėsi jo tolstančių žingsnių ir stebėjo, kaip rūkas praryja Quentin siluetą.
Vaikinui išėjus, švilpiukė pasijuto sušalusi. Mergaitė užsitraukė Que duotą džemperį, kuris jai buvo gerokai per didelis, tačiau labai šiltas ir jaukus. Apsirengusi giliai įkvėpė. Jos plaučius užpildė Quentin kvapas. Vėjas, šaltalankis ir dar kažkas, ko Meg neatpažino.
Rudaplaukė stovėjo po medžiu mąstydama dar ilgai. Tik pradėjus švisti ji atsitiesė ir šlapia žole grįžo atgal į pilį, vis dar susisupusi į tamsiaplaukio džemperį.

[Elna Klumpar]

Po kelių ištvertų pamokų Elna jautėsi lyg nubėgusi maratoną, ar kelis jų. Vėl sėdėti klasėje, ypač tarp nepažįstamų ir neregėtų vaikų buvo lig maloniai vėsi atgaivos banga, tačiau bangai nuslūgus vis tiek norisi susisupti į švelnų pledą. Tad taip ir Klumpar po varginančių mokslo valandų norėjo šiek tiek pakeisti aplinką. Taip mergina save pagavo ramiu žingsniu judant link ramiosios, gražiosios ežero pakrantės. Vaikštinėdama norėjo save įtikinti, kad nieko neieško, tik praplauna galvą, tačiau tikėjosi išvysti didžiašaknį medį. Mintyse jai sukosi klausimas ar kokiam pirmam kurse ten buvo jos apsilankyta, kai dar Elna buvo kandi bei ieškanti nuotykių, ar ji labai vaizdžiai iš senųjų, prarastųjų draugų pasakojimų, ar tai tik jos vaizduotės lašas ir tas medis niekada čia neaugo. Tačiau net pilnai nepriėjus medžio jau pastebėjo didingas, patamsėjusias nuo ištirpusio sniego šakas. Varnė sau tykiai nusišypsavo, dėkinga, jog bent kažką praregėjo pažįstamo tarp tiek naujų dalykų, veidų ir neatsakytų klausimų. Nors šis išėjimas pasivaikščioti, o ne susisukti į savo depresijos guolį lvooo jau šį bei tą reiškia. Iš tikrųjų rudaplaukė jautė, kad su kiekviena diena darosi... geriau? Nors ir vis anksčiau temsta, tačiau jos viduje šviesėja vis daugiau. Tai, kad ji prarado savo praeitį, tiksliai net nežino ar jos neprisimena, ar tos praeities nebuvo, pradeda su kiekviena diena vis mažiau jaudinti. Susitaikymas, kad eidama koridoriu nepamatys pažįstamo veido padeda. Tame irgi galima įžvelgti atgaivą. Jei mergina nieko nepažįsta, tai niekas neturi nuomonės apie ją ir jos poelgius, tiesa? Nors, varnei turbūt pačiai trūksta nuomonės apie save. Eilinį sykį, Elna įklimpo į minčių ežerą ir nepastebėjusi iškliuvo už milžiniškos, drėgnos medžio šakos. Dėkui aukštiesiems burtininkams, krenant suspėjo rankomis atsiremti į kitą šaknį ir nesitėškė veidu į žemę, tačiau ant juodųjų kelnių ir gobtuvo aiškiai matėsi žemės žymės. Ah, ne pirmas kartas vis dėlto... Dabar varnė į tai numojo ranka ir jau šįkart atsargiai apėjusi medį, atsisėdo atsiremiant į kamieną taip, jog jos nesimatytų kitiems burtininkams einant nuo pilies link medžio.

[Meghan Natali Pritz]

Žinoma, praleidinėti pamokas nebuvo pats geriausias variantas, ypač kai tavo globėjas - mokytojas, tačiau sėdėti klasėje, kol pajunti, kad kūnas suakmenėjęs ir norisi rėkti ir daužyti viską aplinkui irgi nebuvo labai viliojanti perspektyva. Todėl Meghan, nužingsniavusi prie jau savu tapusio medžio, įsiropštė į jį. Kiek prisiminimų... Pirmame kurse ji čia susitiko su Dinu, o praeityje/ateityje čia kalbėjosi su Sirijumi. Antrame kurse mergaitė čia sutiko Quentin. Kaip viskas pasikeitė nuo tada... O kas laukia šiemet? Į šį klausimą atsakyti negalėjo niekas, nebent ponia Lemtis. Tačiau ji su mergaite nesiteikė komunikuoti, o ir švilpiukė dėl to per daug galvos nesuko. Kas bus, tas bus.
Meg sėdėjo medyje ir žvelgė į ežerą, leisdama vėjui darkyti jos palaidus plaukus. Švilpiukė kaip visada nedėvėjo uniformos ir buvo apsirengusi savo pamėgta apranga - juodi plėšyti džinsai su grandine prie klubų, kerziukai, juoda palaidinė ir pilkšvas megztukas. O bendrą portretą pagražino (o gal ne...?) susitaršę plaukai, kurie suteikė mergaitei nerūpestingumo ir net šiokį tokį drąsos įvaizdį.
Deja, rudaplaukės ramybė tupint medyje buvo sudrumsta. Prie medžio atėjo kita mergina. Rudaplaukė, žydrų akių. Vos atėjusi, ji užkliuvo už medžio šakos, tačiau sugebėjo išsilaikyti. Meg šyptelėjo, stebėdama viską iš aukštai. Sekundėlę Meghan sudvejojo, ką daryti. Ji galėjo ramiai pasėdėti medyje, palaukti, kol nepažįstamoji išeis. Tačiau švilpiukė pavargo būti viena. Be to, darėsi nuobodu. O jei pradėtų kalbėti su atėjūne, būtų pretekstas negrįžti į pilį.
Deja vu lydima mergaitė nušoko nuo medžio, tiesai prieš nepažįstamąją ir vėl pasijuto maža, mat atėjūnė buvo už ją gerokai aukštesnė. Tačiau švilpiukė dėl to per daug neliūdėjo. Ji jau buvo įpratusi prie savo ūgio. O be to, ūgis dažnai mažai ką reiškia. Nors ir mažytė, Meg būtų sugebėjusi kam nors iškaršti kailį, jei tai būtų reikalinga. Ryžtingai atsitiesusi Meghan beveik nepastebimai šyptelėjo.
- Sveika, - tarė.

[Elna Klumpar]

Varnei jau pradėjus skęsti savoje melancholijoje, ji greitai buvo ištraukta žmogaus, nukritusio iš dangaus. Gal ne tiksliai nukritusio iš dangaus, kiek tiesiog nušokusio nuo medžio šakos. Elna krūptelėjo ir staigiai atsistojo lyg jos instinktai būtų sakę pulti. Tačiau jokio mūšio pradėti nereikėjo, nes prieš varnanagę stovėjo žemo ūgio, visai su neagresyviais tikslais čia esanti mergaitė. Klumpar kilstelėjo strazdanotas rankas ir pasitaisiusi išlindusias sruogas iš silpnai surišto žemo kuodo, šyptelėjo.
-Labas, - šis žodis nusirideno nuo varnės liežuvio lyg sunkus akmuo. Ji net sugebėjo užmiršti ką reiškia palaikyti ar tiksliau pradėti paprastutį pokalbį. Bent šiek tiek susiturėjusi Elna galėjo atidžiau apžiūrėti mergaitę. Nepažįstamoji iškart išsiskyrė savo apranga, į kurią akivaizdžiai neįėjo įprastasis gobtuvas ar koledžo atributika. Atvirkščiai nei varnė, ant kurios liaunų pečių gulėjo sunkus, juodas apsiaustas, o aplink kaklą žemai nukritęs buvo nunešiotas, su mėlynos ir auksinės spalvos dryžiais, šalikas. Elna krenkštelėjo, nutraukdama trumputę įsistovėjusią tylą ir mestelėjo:
-Tu...dažnai medžiuose būni?
Elna viduje net susiraukė, lyg atsikandusi itin rūgščios citrinos, dėl savo socialinių įgūdžių trūkumo.

[Meghan Natali Pritz]

Gyvenimas - nesąmonė. Pati didžiausia nesąmonė ir beprasmybė. Manome, kad patys valdome savo likimą, kiekvienas esame "savo laimės kalvis", nors iš tiesų mus visus valdo kažkas kito, aukštesnio. O gal viskas tik atsitiktinumas. Štai Meghan šiandien, būtent šiandien nusprendė nueiti įsilipti į savo medį. Ir būtent šiandien čia taip pat sugalvojo atsivilkti kažkokia varnė. Atsitiktinumas? Sutapimas? Likimas? Niekada negali žinoti. Viskas gyvenime yra per daug painu.
Atėjūnė pasisveikino ir švilpiukė vos vos šyptelėjo. Pastaruoju metu jai šypsotis darėsi lengviau, tačiau vis tiek liko nemažai niūrių minčių, temdančių gyvenimo džiaugsmą ir gesinančių norą šypsotis. Tačiau šiandien mergaitė sau tai leido. Ypač išgirdusi keistoką merginos klausimą.
- Aha, - atsakė ir, stryktelėjusi aukštyn, pakibo ant šakos. - Medžiuose yra žymiai geriau, - tęsė prisitraukusi save ir atsisėdusi ant šakos.
Nors Meg ir buvo sulysusi ir atrodė silpna, tačiau jėgos turėjo tikrai nemažai. Valiūkiškai žybtelėjusi akimis mergaitė vėl grakščiai nušoko ant žemės.
- Nenori pabandyti? - paklausė varnės. - Žinok tikrai, žymiai geriau nei ant žemės. O ir nėra taip sunku.
Rudaplaukė vėl, mikliai kaip beždžionėlė užsikabino ant šakos ir, užmetusi kojas, užsirangė viršun.
- Nagi, ateik! - šūktelėjo merginai maskatuodama kojomis. Tada vėl atsistojo ir užsilipo ant dar aukščiau esančios šakos. Meghan jau senokai buvo pačioje medžio viršūnėje, o dabar jautė nenumaldomą norą užsilipti ten, ką ir ketino padaryti. Su varne ar be, tačiau ketino.