[Heidi Mollson]

  Heidi džiaugėsi, kad mergaitei dabar viskas buvo gerai ir ši nebe taip svirduliuodama judėjo ant tiltelio. Buvo malonu padėti kažkam, kad ir tiek, kiek rūbų pakeitimas, kai kita beveik atsijungusi gulėjo ant tilto. Į padėkojimą mergaitė tik linktelėjo ir nusisuko į ežerą, stebėdama raibuliuojantį vandenį. Klausydamasi nepažįstamosios, jos pasakojime, jaunoji vampyrė, pamatė šiek tiek ir savęs. Vieniša, be tikros šeimos, laikanti turimus gyvūnus vienintele tikra šeima. Aišku tamsiaplaukė turėjo šeimą - Edgar'ą, tačiau tai nebuvo labai tikrą ir jis daugiausiai buvo globėjas, kuriam teko ją priglausti, po to, kai ši atsekė jį iki namų. Tai buvo labai senai.
  Plaukikei pranešus, kad planuoja užkąsti, o negerti vyno, klastuolė apsidžiaugė ir jau planavo eiti ir palikti ją čia, aišku paėmusi butelį raudono gėrimo, kad kartais vėl neatsitiktų taip. Tačiau to nespėjo padaryti, kadangi Heidi išgirdo nepažįstamąją sakant, kad jai bėga kraujas. Kraujas? Ne, to negali būti. Kaip ji, po velniais, valgydama salotas, sugebėjo padaryti taip, kad jai bėgtų kraujas.
  -Atleisk, bet neturiu, -stengdamas išlaikyti ramų toną atsakė mergaitė, -eisiu pažiūrėti, gal prie kranto bus didesnių lapų, jeigu bus atnešiu.
  Jaunoji vampyrė pabandė praeiti pro šokėją, tačiau neatsilaikė, nepažvelgusi į šoną, bandydama pamatyti iš kur bėga kraujas, kas nebuvo gera idėja. Ji niekada nebuvo jo ragavusi, tad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nesugebėjo tam atsilaikyti. Ne, ne, ne, negalima bandė sau mintyse įrodyti tamsiaplaukė, bandydama pasitraukti tolyn, tačiau nesėkmingai.
  Aštrūs dantukai sužibėjo mėnulio šviesoje ir greitai įsisiurbė į nepažįstamosios kaklą. Gavusi kraujo, klastuolė atsitraukė, palikdama du taškelius, panašius į esančius jos kakle. Heidi buvo pasibaisėjusi savimi, nors šis kraujas ir buvo geresnis, negu gyvūnų ar mišinėlių, tačiau tai buvo blogai. Mergaitė jautė, kad niekada sau negalės atleisti už tai, ką padarė šiai dvylikametei, tačiau abejojo, kad kitą kartą pamačiusi žmogaus kraują, padarys tą patį, ką dabar.
  -Atsiprašau, -suklupdama prie mergaitės sušnibždėjo jaunoji vampyrė. -Aš tau padėsiu, jeigu to nori, -norėdama, kažkaip atsilyginti ir užtvirtinti, kad nepažįstamoji nepadarytų tokios pat klaidos, kaip padarė tamsiaplaukė.
  Atsistojusi, paliko jaunąją Spellman vieną ir nuėjo iki kranto, ketindama surasti lapų, kurie pristabdytų kraujo bėgimą. Radusi jų, nuskynė keletą ir nunešė mergaitei.
  -Apsivyniok apie pirštą, padės, -dėdama lapus netoliese šios, netikra šypsena šyptelėjo, tikėdamasi, kad jai bus atleista už šią klaidą.

[Veronica Spellman]

Ranką vis dar skaudėjo. Gaila buvo, jog mergaitė neturėjo servetėlių, ta ranka juk taip klaikiai atrodė, visa kraujuota.
- A, gerai, ačiū, tu labai gera. - Tarė mergaitei Veronica.
Klastuolė tik šyptelėjo ir laukė kol susilauks bent menkiausios pagalbos. Reikia dabar tik laukti.. Vis dar ramiausiai sėdėdama prie ežerėlio, pamatė keistą mergaitės žvilgsnį.
- Kažkas ne taip?- Paklausė kiek išsigandusi Spellman.
Kažkas tikrai buvo ne taip. Veronica pamačiusi, kad ta keista mergaitė išsiurbė visą kraują iš kaklo, išsigando ir vos nenualpo.
- AAA, KĄ TU DARAI?
Staiga, antrakursei pasidarė labai bloga, pykino, dantys pradėjo augti, tiksliau iltys. Pamačiusi atsitraukusią mergaitę, Veronica metė dar vieną vyno butelį į jos kojas. Ką ji man padarė? AR.. JI? AR JI VAMPYRĖ? Dar labiau išsigandusi nuo šios minties, pradėjo alpti ir vaidinti nuskriaustąja. Ant kaklo ir liko tie du taškeliai, o iš pačios Veronicos liko tik siaubinga vampyrė. Iš tamsiaplaukės pradėjo bėgti ašaros, ar gyvenimas tikrai turėjo eiti tokia linkme? Šokėja išsitraukė iš kuprinės veidrodėlį ir pamatė tas baisias iltys.
- Tu pavertei mane vampyre. - Šaltu tonu tarė ji.
Energija pradėjo kauptis, ji tik didėjo. Nebebuvo jokio blogumo, o atsistojusi galėjo bėgti ir nesustoti.
- Ach, aš nežinau, pamokyk mane būti vampyre, aš... aš nežinau ką man daryti ir ačiū už pagalbą, bet manau su ta ranka jau susitvarkysiu pati, man tik reikia tavo patarimo ir pamokymo kaip būti vampyre? Aš nesuprantu, ką.. ką turėčiau daryti? Aš labai noriu kraujo, kur man gauti kraujo?
Veronica negalėjo išverti, ant kiek norėjosi kraujo, už tą kraujo maišelį galėtų padaryti, bet ką. Noriu bėgti, noriu rėkti.. Garbanė puolė prie kažkokio žmogaus, kuris ne iš šio ne iš to vaikštinėjo naktį, net neatkreipusi dėmesio ar ten buvo mokinys, išgėrė visą kraują iš jo kaklo. Tada išsigandusi pasižiūrėjo į jį ir greitai nubėgo atgal, prie tos pačios pagalbininkės.
- Ką man daryt!? Aš nebesusivaldžiau.
Spellman pradėjo ir vėl verkti, juk ji nuskriaudė tą vaiką. Mergaitė nebegalėjo suprasti kas vyksta jos gyvenime, ar tai gerai, jog ji vampyrė ir ką pagalvos apie tai sesuo, pusseserė, varlės, tikriausiai nebekęs. Įdomu, ar vynas su krauju būtų skanus kokteilis?

[Heidi Mollson]

  Nepažįstamoji reagavo pernelyg ramiai, kas Heidi atrodė kiek keistoka, tačiau per daug į tai nekreipė dėmesio ir tikėjosi, kad šioji priims jos mokymų pasiūlymą. Aišku mergaitė ir pati nebuvo pramokusi visko idealiai, tačiau tikėjosi, kad pavyks kažko išmokyti.
  -Kraujo? -šiek tiek nustebo jaunoji vampyrė, kadangi pirmasis dalykas, kurio norėjo ji, kai tapo vampyre, tikrai nebuvo kraujas. -Kraujo, mes - vampyrai, gauname iš gyvūnų, kraujo mišinių arba blogiausiu atveju kraujo bankų. Mes, kraujo nesiurbiame iš žmonių, nebent įvyksta taip, kaip dabar, -jau su kiek liūdnesniu balsu, papasakojo tamsiaplaukė. -Šiandien, gyvūną sumedžiosiu aš, rytoj mokysiesi, tai daryti pati.
  Klastuolė tikėjosi, kad dvylikametė supranta, ką ji bando pasakyti ir kad tai prisimins.
  -NE, -suriko Heidi, stebėdama kaip šokėja nulėkė prie iš kažkur išdygusios žmogystos ir išsiurbė iš jo kraują, jai nespėjus prisiartinti ir sustabdyti to.
  Spėjo, kad šis neišgyveno, tačiau bent jau reikėjo šį, kažkaip nunešti iki Ligoninės sparno ir normaliai pranešti, kad Hogvartsas prarado mokinį.
  -Nieko tu nepadarysi dabar, tik pasistenk tokių dalykų daugiau nedaryti. Žinau, kad sunku, tačiau su laiku sugebėsi atsispirti bet kokiam kraujui, -mergaitė nutilo bandydama sugalvoti ką dar būtų galima pasakyti. -Niekam nereikia žinoti, kad tu ar aš esam vampyrės. Taip pat dienos metu visada vaikščiok užsidėjusi kapišoną, kad veidas išliktų šešėlyje. Neužsidėk jo tik tuo metu, kai esi saulėje, būk su juo visuomet, nes kitaip sukelsi įtarimų. Dabar eik į bendrąjį kambarį, susitvarkysiu pati.
  Paėmusi besimėtantį butelį, jaunoji vampyrė jį atsuko ir išpylė jo turinį į ežero vandenis.
  -Šito, -parodė į tuščią tarą, -tau negalima. Jeigu pamatysiu geriant ar užuosiu alkoholio kvapą, atsidursi po vandeniu ir būsi tiek kiek reikės, kad atsisakytum šito įpročio.
  Aišku psichologai nebūtų pritarę šiam būdui, tačiau tamsiaplaukė nesugalvojo, švelnesnio ir labiau tinkamo tvarkantis su šia priklausomybe, tad šis turėjo tikti, bent iki tol, kol klastuolė sugalvos tinkamesnį. Priėjusi prie išvirtusio mokinio Heidi apžiūrėjo jį, tačiau jo nepažino, kas šiek tiek pagerino situaciją, tačiau ji vistiek nebuvo gera.
  Mergaitė nesijautė gerai, kad dėl jos kaltės mirė vienas žmogus - mokinys ir kad dėl jos kaltės antrakursė pavirto į vampyrę. Tai taip buvo pati blogiausia diena jos gyvenime, net tėčio ar Edgardo netekimas jos nepaveikė taip stipriai, kaip šis. Nors išorėje ir nesimatė, kad jai blogą, tačiau viduje, vienas į kitą daužėsi, pulkas skirtingų emocijų.

[Veronica Spellman]

Ši diena buvo žiauri. Per daug žiauri. Mergaitė norėjo klykti, vožti jai per galvą arba nusigert.
- Ką? Atsispirt? Nejuokink, aš gersiu žmonių kraujo tiek kiek norėsiu, galvoji, kad man labai rūpi tas mokinys kurį nuskriaudžiau? Tikrai ne brangute, aš juk vampyrė tiesa? Ar taip ar kitaip juk esu bloga, gerianti kraują, o su kapišonu mano galva atrodo kaip kiaušinis, tad nežinau, nežinau ir niekur neisiu, kol manęs neišmokysi būti nuostabia vampyre.
Pašalinusi mintį savyje apie tai, jog nuskriaudė tą vargšą, pamatė, jog butelis kuriame buvo gero gėrimo, tuščias. Ar ji išpylė tekilą?
- Kas tau leido?! Grasini?! - Garsiai paklausė ji.
Pamačiusi, jog pagalbininkė bando padėti lavonui, šiek tiek nusijuokė. Tas mokinys net batų gerų neturėjo.. hm, ar man tik taip atrodo, ar aš darausi panaši į savo bukaprotę pusseserę? Vampyrė priėjo prie to pačio negyvėlio ir dar kartą apsižiūrėjo, juk galbūt dar būtų buvę bent kažkiek kraujo.
- O kuo tu vardu? Turėčiau žinoti mokytojos vardą. Taigi, ar padėsi man? Aš... aš tikrai dar ne viską sužinojau, juk kapišonas? Negerti žmonių kraujo? Juk tai dar ne viskas, kažkaip gavau labai daug energijos, gal galėtum pamokyti mane gerai lakstyti? Ar kažką panašaus..?
Veronica laukė, kol gaus pagalbos iš mergaitės ir mokės būti gera vampyre. Šį momentą ji dar nesijautė visiškai beviltiškai, vampyrai visgi turėjo savų pliusų. Man nepatinka mano iltys..
- O žiūrėk, ar galima tas iltis tiesiog nežinau, nusipjauti? Man nepatogu..
Ar aš ką tik nusišnekėjau? Taigi, kaip aš kitaip gersiu žmonių kraują? Ech, tikiuosi neišgirdo mano nesąmoningo klausimo. Antrakursė vėl atsisėdo ir vos neverkė, jog nebeturi tekilos butelio, tas gėrimas buvo vienintelis, kuris ištrindavo iš mergaitės galvos, nejaukius prisiminimus, o dabar, reikės gyventi vis sunkiau ir sunkiau. Buvo bent tai gerai, jog varlytės niekur nedingo ir niekas nesiruošė skriausti mokinės šeimos. Tai buvo dar vienas pliusas. Kol sėdėjo ir galvojo dar prisiminė tą momentą kaip teta pasakodavo, jog jai labai tinka būti pirate ir, kad tokia tikrai gali būti. Kai būdavo maža, darydavo iš popieriaus laivelius, domėdavosi laivais ir panašiai. Jog gyvenimas taip susiklostys, tikrai nesitikėjo. Ar aš ta vampyrė kuri nemirtinga? Na, kad aš niekada nepasensiu?
- Ar aš nemirtinga? Ar aš būsiu amžinai jauna ir graži? - Paklausė mergaitės, Veronica.
Ilgai nesvarsčiusi smulkmenų, jau norėjo išmokti bėgti kaip tikrai vampyrė.
- Pradedame bėgimo pamokas! Juk pamokysi mane, visokiausių vampyriškų triukų, apgaulių ir panašiai? Nedelskime, pradėkime, be to, gal turi prieš pamoką kraujo maišelio? Aš ir vėl labai alkana, na, nebent tu nori, kad ir vėl netikėtai surasčiau kokį žmogų ir iš jo išsiurbčiau visą kraują.
Laukusi atsakymo, tvirtai atsistojo ir pasitaisė sruogą.

[Heidi Mollson]

  Nepažįstamoji nebuvo patenkinta tuo ką pasakė Heidi, kas buvo kiek keistoka, tačiau mergaitė tikrai neplanavo su ja ginčitys, o tuo labiau mokyti, kaip planavo anksčiau.
  -Ir ką tu padarysi? Įkasi? -piktai ir šiek tiek pakėlusi balsą, paklausė jaunoji vampyrė.
  Buvo kiek pikta, kad ji planavo daryti, tai, ko nedarė didžioji dalis vampyrų, kadangi norėjo, kad visuomenė juos priimtų, tačiau nieko daugiau, iš jaunosios girtuoklės nebuvo galima tikėtis. Tamsiaplaukė piktokai žiūrėjo į didžiąją plaukikę, tačiau neplanavo jai nieko daryti, kadangi neturėjo nei noro, nei jėgų bandyti jai kažką įrodyti ir pakeisti nuomonę. Klastuolė nusijuokė iš jos noro sužinoti daugiau apie vampyriškumą, žinodama kam šias žinias pritaikys. Paklausta koks jos vardas, Heidi praignoravo klausimą, nors ir žinojo, kad jis nebūtų nieko pakeitęs, tačiau mergaitė tiesiog nenorėjo, kad šioji žinotų, kur reiktų kreiptis, jeigu jai reikėtų pagalbos.
  -Nusipjauk, -abejingai atsakė į klausimą, susijusį su ilčių nusipjovimu, -vistiek, tokiai kaip tau, jų nereikia.
  Išgirdusi klausimą apie nemirtingumą, jaunoji vampyrė pagalvojo, kad jai kažkas blogai (kas ir buvo). Bet kiek pamasčiusi nusprendė, kad ji buvo prisiskaičiusi per daug fantastinių knygų, kuriose aiškinama, kad vampyrai yra nemirtingi ir amžinai išlieka jauni.
  -Ne, anksčiau ar vėliau mirsi. Didesnis šansas, kad nuo medinio pagalio, negu sava mirtimi. Ir ne, neišliksi jauna ir graži, jeigu tokia būtum, -šiek tiek pašiepė dvylikametę, -po kiek laiko pasesni ir tapsi kaip aš, sena ir bjauri, -nusijuokė tamsiaplaukė, džiaugdamasi, kad gadina jos svajones.
  Buvo smagu neigti visus, knygose perskaitytus faktus, tai leido klastuolei bent kartą pasijusti protingai, kai kalba ėjo ne apie Herbologiją.
  -Daug nori, -kai antrakursė paprašė bėgimo mokymų, atsikirto Heidi. -Šituos dalykus galėsi išmokti pati, aš tavęs nesiruošiu nieko mokyti. Sužinojai visą informaciją, kurią turėjai žinoti iš knygų, kuriose aprašomas „amžinas“ vampyrų jaunumas ir „nemirtingumas“.
  Išgirdusi, kad jaunoji klastuolė vėl alkana mergaitė kiek nustebo, kadangi to žmogaus kraujo turėjo užtekti mažiausiai kelioms dienoms.
  -Nieko tu nenori, tau jo kraujo, -parodė į gulintį mokinį, -turėjo užtekti kelioms dienoms. Ko tu dabar gali norėti, tai normalaus maisto, kadangi kaip pati sakei, ilgai nevalgei.
  Atsakiusi į beveik visus klausimus ir teiginius, jaunoji vampyrė nusprendė keliauti į kambarį, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesiskubino to daryti.

[Veronica Spellman]

Kaip ji drįsta tyčiotis.. Antrakursė ir vėl susidarė blogą nuomonę apie ją.
- Aš nesuprantu, nes tingi? Nagi, Vardene Pavardene, pamokyk ar man maldauti? - Paklausė supykusi vampyrė.
Ech, tiek to..
- Aš.. Aš tiesiog alkana, ir kur man paraut maisto? Būtent, kad aš visas dienas badauju.
Iš mergaitės akių pradėjo bėgti ašaros, ji neturėjo nei to žmogaus kuris ją pamaitintų ar pasirūpintų, prisiminusi kaip mama ją paliko ir išskrido į užsienį dar labiau apsiverkė, žinoma savo ašaras stengėsi slėpti. Ir kur man dabar eiti? Kokia ji nedraugiška, apgailėtina. Visiškai puolusi į ašaras, pasiėmė varlytes į rankas ir jas paglostė.
- Bent jau jus turiu. - Pralinksmėjusi ištarė ji.
Dar šiek tiek pasvarsčiusi, jau norėjo paklausti klausimo, tik baiminosi. Nors net nebuvo aišku kodėl. Juk ji tikrai galėjo atsakyti "ne" ar kažką panašaus.
- O jus gal turite kokią vampyrų grupelę? Supranti, man yra labai sunku, aš neturiu šeimos, aš nieko nebeturiu, badauju savaites, na, dabar jau pasisotinusi to žmogaus krauju, bet... bet man tiesiog labai liūdna, ar galėtum man gal rasti kokią vietelę kur galėčiau gauti maisto, kur mane prižiūrėtų ir būčiau svarbi? Mano namuose apsigyveno kažkokia benamė, ten jau esu nebelaukiama, o ir pravardžiuoja mane girtuokle Veronica arba alkoholike, man tas nepatinka. - Ilgą savo nuomonę, kalbėjo ji.
Laukusi atsakymo, užsirišo savo batus ir prisėdo, nes jau nuo stovėjimo skaudėjo kojas, pirmą kartą ji taip jaudinosi. Bet naktį Hogvartsas taip gražiai atrodė, klastuolė užsižiūrėjo į jį ir taip bandė nusiraminti. Kaip gražu. Varlytės tik kurkė ir savo mielomis akytėmis žiūrėjo ten kur ir Veronica, į mokyklą kuri atrodė nuostabiai. Ši diena buvo išties įsimintina, galbūt kiekvienam vampyrui nėra svarbu kas jis toks, kuo jis yra pavirtęs, tačiau Veronica buvo pernelyg susireikšminusi, jai rūpėjo kaip ji su tuo tvarkysis ir kaip toliau gyvens, ar nustos gerti žmonių kraują ar ne. Ir dar vis nežinodama kaip prisipažinti savo varlytėms, jog ji vampyrė, tos varlės viską suprasdavo, o prisipažinti šį faktą buvo baisu taip kaip tikrai šeimai, mamai, tėčiui ir panašiai. Klastunyno mokinė ilgai pamąsčiusi laukė kol toji atsakys ir sužinos atsakymą, ar ji vis dar liks kaip valkata ar ją priims kas nors ir kur nors. Elgiuosi kaip savanaudė, galbūt man jau reiktų eiti? Vis tiek žinau atsakymą.. Baisu..

[Heidi Mollson]

  Buvo kiek nesmagu, kai tave vadino „Vardene Pavardene“, tačiau dėl slaptumo teko tai iškęsti.
  -Nieks nesakė, kad tingiu, -pradėjo atsakinėti Heidi, mintyse teigiamai atsakydama į klausimą, -tiesiog aš nenoriu tavęs mokyti ir net gi maldavimai nepadės.
  Mergaitė stebėjo nepažįstamąją, kuri vos neverkė dėl to, nes šioji nusprendė jos nepamokyti, kaip susimedžioti gyvūnų. Buvo kiek liūdnoka, tačiau jaunoji vampyrė visiškai nenorėjo mokyti to, kas planuoja vienaip ar kitaip gerti žmonių kraują.
  -Maisto visada yra virtuvėje arba valgykloje pusryčių, pietų arba vakarienės metu, -spėdama, kad dvylikametė kalba apie žmonių maistą, atsakė tamsiaplaukė. -Jeigu būtum bent kartą apsilankiusi ten, po paskirstymo ceremonijos, galbūt tai žinotum.
  Buvo kiek nemandagu taip kalbėti su antrakurse, tačiau klastuolė norėjo, kad  šioji suprastų, jog ne viskas turi suktis apie ją ir ji pati turi daryti kažką, kad kažką turėtų ir pasiektų. Vaikai nusispjovė Heidi, stebėdama jaunąją klastuolę, kuri atrodė labiau apgailėtinai, negu mokinio lavonas.
  -Neturim, nežinau kitų vampyrų, -atsakė mergaitė pamiršdama paminėti, kad nežino jų tarp Hogvartso. -O su pagalba ir pati nežinau. Kai buvau jaunesnė nei tu, pati buvau viena, tai gyvenau vaiknamyje. Nėra ten labai blogai, jeigu tikrai neturi kur gyventi ar maitintis. Aišku karts nuo karto reikia padirbėti, tad gerti ištisai neišeis, -žvelgdama į tuščią butelį, toliau kalbėjo jaunoji vampyrė.
  Tamsiaplaukė jautėsi, lyg būtų vaiknamio darbuotoja ir dabar bandytų šiai rasti vietą gyventi ar pasakoti apie gyvenimą vaiknamyje. Tikriausiai tikri darbuotojai būtų paguodę, pasakę, kad ji ten bus svarbi ir taip toliau, tačiau klastuolė nenorėjo jai teikti per daug vilčių, kadangi jos viltys ir taip buvo per daug sugriautos ir dar vienas griuvimas, tikriausiai būtų galutinai palaužęs šią ir galbūt privedęs prie vaiduokliško gyvenimo. Šiai Klastūnyno narei, toks gyvenimas tikriausiai net gi būtų buvęs geresnis.
  Jau antrą kartą Heidi planavo eiti miegoti, tačiau nelabai norėjosi palikti šią nelaimėlę, kuri nesugebėjo nieko dėl savęs pasidaryti, na nebent susirasti išgerti. Tačiau galų gale nusprendė, kad jau būtų pats metas keliauti, tad iš lėto pradėjo eiti pilies link.

[Veronica Spellman]

Toks atsakymas, mergaitę tenkino, bet tikėjo kažko ir geresnio. Piratės dukterėčia beviltiškai atsakė mergaitei.
- Ką? Aš tipo ką tik pasakiau, kad į mano namus atsikraustė benamė, ar tu man siūlai keliauti į vaikų namus? Absurdas, katastrofa, tu matei kaip ten žmones rengiasi? Aš vos ne stilistė, o tu man siūlai ten... žodžiu, ne esmė. - Atkirto šokėja.
Mokinė priėjo prie to tuščio butelio, kuriame buvo vynas ir pasiėmė jį kartu su savimi.
- Butelis tai bent gražus, galėsiu į jį įsipilti arbatos ar kavos.
Vampyrė jau tikrai, ruošėsi grįžti į Hogvartsą ir numigti klastunyno bendrajame kambaryje, kuris visad atrodydavo keistas.
- Beje, aš Veronica Spellman, gal tau ir nerūpi, bet ačiū už pagalbą ir visa kita, mokausi klastunyne, tad jei kada mane pamatytum, pamojuok man, neignoruok.
Padėkojusi, ir vėl užsirišo tvirtai batukus, kad nenukristų ir savimi pasitikėdama pradėjo iš lėto eiti iš šios teritorijos. Kadangi, buvo per daug vėlu, mokinė nusprendė kaip ir planavo, kristi į lovą ir užmigti, pamokoje tikrai nesiruošė dalyvauti, vis dėl to, jai jų nereikėjo, turėjo daugiau planų, skristi į salą, susitikti su teta ir panašiai. Galų galiausiai per visas tas dešimt minučių, mergaitė jau buvo Hogvartse.

[Arletė Russell]

  Atrodė, kad dangus maišėsi su žeme. Staigiai sutemo ir nesimatė jokio šviesos šaltinio, jokio gyvo padaro, dar geriau žmogaus, kuris padrąsintų šviesiaplaukę, kuri greitu žingsniu kulniavo link savojo marso sakalo ir neįstengė nurimti. O ar galėjo būti kitaip? Ši vienuolikmetė buvo visiškai viena, kas ir taip buvo baisu, o atmosfera tikrai neprisidėjo prie to, kad ji atsipalaiduotų ir mėgautųsi kiekviena šios dienos akimirka.
  Pasiimu Ailaną ir kartu keliaujame Hogvartso link, - sumanė jaunoji varniukė dairydamasi paukščio, kurį per tokią liūtį pamatyti buvo vargu ar įmanoma. Burtininkė pradėjo kaltinti save: kodėl ji sutiko su augintiniu susitikti prie tiltelio stūksančio ežero pakrantėje. Negi nesugebėjo išsirinkti jokios kitos, netokios baugios, vietos?
  Arletės lūpas paliko nereikšmingas atodūsis, tačiau ji nežadėjo skųstis, juk paukštis mokinukei rūpėjo, tad permirkti dėl to, kad susitiktų ir kartu keliautų pilies kryptimi neturėjo būti problema. Na, bent jau vienuolikmetė taip galvojo. Juk marso sakalas buvo jos geriausias draugas, bičiulis, kuris visad būdavo kartu ir pagelbėdavo jai, taigi išaušus dienai, kada pati šviesiaplaukė turėjo kažką nuveikti dėl jo, mergaitė privalėjo būti patenkinta, na arba, bent jau vaidinti, kad tokia yra.
  Staiga ant jos paties nusileido padangėje skraidęs augintinis. Jis išskleidė sparnus ir taip jaunoji magė suprato, kad šlapia buvo visiškai visa. Tirtinti iš šalčio, kadangi užsukti į Varno Nago mergaičių kambarį, kai Ailanas nebuvo taip toli mergaitės, neatrodė logiška.
  Pasisveikinusi su gyvūnėliu panelė liūdnai šyptelėjo ir jau traukė burtų, ir kerėjimo mokyklos link.
  - Palauk, - nugriaudėjo marso sakalo balsas galvoje, o tai privertė Arletė pašokti. Ši išsprogdinusi akis pažvelgė į paukštį ir net neturėjo žodžių. - Mes galime pažaist žaidimą, - pridūrė gyvūnas.
  - Kokį? - smalsumas, kaip visad nugalėjo, tačiau vienuolikmetė nebuvo rami. Ji jaudinosi ir norėjo grįžti pilin, tačiau koks vaikas galėjo atsisakyti kažką pažaisti?
  - Užsimerk ir paeik keturis žingsnius, - Arletė suprato, kad augintinis nebuvo geriausioje nuotaikoje, tad nusprendė jo paklausyti, nors šie žodžiai neskambėjo labai linksmai.
  Jeigu varniukė būtų mąsčiusi ką daro būtų supratusi, kad šiuo metu stovėjo ant tiltelio, kurio turėklai nebuvo nauji, tad atsitrenkusi į juos būtų paprasčiausiai atsidūrusi lediniame vandenyje, kartu su sinchroniškai plaukiojančiomis žuvytėmis. Taip ir nutiko Arletei ir ši šiuo metu jau drybsojo vandenyje piktai stebėdama Ailaną.
  Įtūžusi vienuolikmetė išplaukė iš dumblino vandens ir palikusi paukštį nulėkė kažkur toliau nuo šios vietos, kai jos skruostu riedėjo ašarų lavina. Jos paukščiui tikrai nebuvo viskas gerai.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas, jau kaip ir buvo pasakęs Meg, laukės jos ant sutriušusio, nemaloniai atrodančio tiltelio, nes tik čia drovusis Antonijus retkarčiais išlysdavo. Dinas prisėdo ant tiltelio galo, žiūrėjo į tolį ( nors nieko nesimatė, nes buvo tirštas rūkas ) ir galvojo apie Zuvu. Ir kažin kaip ir kur aš ją galėčiau rasti? Kur aš ją laikyčiau? Kaip man ja reikėtų rūpintis? Ir kaip aš galėčiau ją kur nors išsivesti, kad kiti nepamatytų? Tačiau staiga jam dingtelėjo į galvą, kaip taip greitai galėjo užsitrukti rūkas? Juk pilyje jis buvo tik kokias septynias minutes, o nei lijo nei debesuota ar labai šalta buvo. Dinas staigiai atsistojo ir nejučiomis išsitrukė lazdelę, jam už nugaros staiga kažkas neįtikėtinai greitai prasklaidė trupučiuką rūko, o daugiau ir nepasirodė. Dinai, negi pabūgai vėjelio? Ji pliaukštelėjo sau per kaktą ir nubraukė delną per skruostą, tačiau tas kažkas jam vis dėl to neleido svajoti ir vertė likti budriam. Na ir rytelis... Jis palengva, lėtai vėl nusuko žvlgsnį prie ežero. Ant medžio prie tiltelio susiūbavo Dino rankšluostis, nors jokio vėjo nebuvo. Kas po galai vyksta? - Dinui galvoje pradėjo virti košė, o gal labiau mišrainė, tik kad nevirė ji. Berniukas paleido iš lazdelės fejerverką, kad nušviestų teritoriją, kitam kranto gale pairodė kažkas, tačiau greitai dingo. Dinui norėjosi kuo gričiau šokti į vandenį ir viskas baigta, o dabar jam reikia čia tupėti ir laukti Meg šiame keistame, garantuotai magiškame rūke. Iš po švarko išlindo Šarlotė ir sucypė.
- Taip, aš irgi žinau. - nors žmogiškiau būtų sakyti - jaučiu. Tada į marškinių kišenę giliau įlindo Dino mėgstamiausias lankutis. Tada iš džinsų kišeniaus išlindo Gordonas.
- Ei, o ką tu čia veiki? Dviejų lankučių aš nešiotis negaliu, nagi, lysk pas Semą ir nedryskit susimušti. - jis perkėlė slapuką Gordoną šalia draugo. Galiausiai jis kažką išgirdo toliau, taip, tai buvo moteriška eisena -Na pagaliau, Meg... - jis lengviau atsiduso ir jau atsistojo, paliepęs nesirodyti gyvūnėliams ir įsikibti į rūbus, jei besirengiant netyčiom nusmestų marškinius ar apsiaustą ežeran.

[Meghan Natali Pritz]

Meg greitu žingsniu ėjo link tiltelio kur jos laukė Dinas. Švilpiukė buvo apsirengusi taip, kaip liepė draugas - vilkėjo tamsiai mėlyną maudymosi kostiumėlį (sesuo sakydavo, kad tamsiai mėlyna išryškina žalias Meg akis), o ant viršaus buvo apsirengusi lengvus baltus marškinėlius ir juodus šortus. Kadangi buvo šeštadienis, mokiniai galėjo vilkėti ką panorėję, o rudaplaukė pirmenybę visada teikė žiobarų drabužiams. Plaukus mergaitė buvo susisukusi į kuodą ant pakaušio, kad nesimaišytų. Tai buvo itin retas atvejis, nes Meg savo plaukų nerišdavo.
Oras buvo šiltas, pavasariškas. Švietė saulė, dangus buvo giedras. Kažkur tolumoje čiulbėjo paukščiai. Meg sulėtino žingsnį ir giliai įkvėpė gaivaus oro. Tada nusišypsojo ir priėjo prie ežero. Diną, sėdintį ant tiltelio, pirmiausia išgirdo, o tik tada pamatė. Panašu, kad jis kalbėjosi su vienu iš savo lankučių. Nieko nuostabaus. pamanė švilpiukė ir pasuko prie jo.
- Sveikas! - šūktelėjo ji iš tolo. - Tikiuosi, ne per ilgiausiai lauki?
Meg lengvu žingsneliu pribėgo artyn, nubloškė savo kuprinę ant žemės ir įsitaisė šalia Dino ant tiltelio.
- Na, tai kur tas legendinis be galo draugiškas ir nė kiek neagresyvus vandenis? - linksmai  pasiteiravo mergaitė tikėdamasi, kad jos linksmas tonas paslėps tą nedidelį jaudulį. Dėl ko aš stengiuosi? Dinas vis tiek užuodžia visus mano jausmus. Nuo jo nieko neįmanoma paslėpti. Meg atsiduso ir iš kart sukikeno. Šiandien ji buvo nepaprastai geros nuotaikos.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas nejučia krūptelėjo, išgirdęs Meg balsą, nors ir žinojo, kad čia ji. Mergina atrodė... Hm, kitaip. Dinui buvo keista ją matyti ne palaidais plaukais, nors ir sakė, kad reikės susirišti, o be to, pirmą kartą matė ją su šortais. Berniukas net raustelėjo, ją pamatęs.
- Na labas, gal kokias keles minutes. - kelioms akimirkoms jis dar buvo apšalęs, o tada vėl grįžo Dinas. - Žinai, tau labai tinka surišti plaukai, gražiai atrodai.
Dinas nusijuokė išgirdęs ką šneka draugė.
- Aš nesakiau, kad jis visiškai draugiškas. Man priereikė visos dienos, kad jam įsiteikčiau, bet dabar mes jau kaip seni geri draugai. Tau jis gali būti truputį nedraugiškas, na, krimstelti ar sukioti tave vandenyje ir panašiai. Daryk, kaip aš ir nieko nenutiks, nes vis dėl to jis vandenis. - jis kalbėdamas į ją nežiūrėjo, tačiau kai atsisuko, jis šiek tiek atsilošė išpėtęs akis, o tada susijuokė ir pasikasęs pakaušį tiesmukai pasakė ką galvoja. - Na, tu kaip kitas žmogus, jau pirmai buvai graži, o dabar kaip kokia girių princesė. - jis nejučiomis i vėl spraktelėjo, keista įprotis. - Tu jaudiniesi? Kodėl apsimetinėji? Na gerai, šokam vandenin. - jis nusivilko marškinius, apsiaustą ir nusimovė kelnes. - Šiandien visviena ketinau eiti pas Atonijų, tad jau esu su maudymosi šortais. - jis nusilenkė Meg ir pasiruošė pasirodymui. Dinas įsibėgėjo ir šoko vandenin padarydamas ore salto, o tada išniro su šypsenaveide. - Vanduo nėra labai šiltas, tačiau maudytis ar plaukti pas vandenį, manau tinka. - berniukas paniro.

[Meghan Natali Pritz]

Meg sutrikusi, tačiau patenkinta stebėjo Dino reakciją, kai jis ją pamatė. Švilpiukė žinojo, kad atrodo kitaip nei įprasta, tačiau, nors ir jautėsi keistokai, jai visai patiko toks pokytis. Ypač pamačius Eriko reakciją.
- Jei tu esi toks draugiškas ir tau prireikė visos dienos, kad susidraugautum su juo, tai man prireiks mėnesio. - pajuokavo mergaitė. O išgirdusi Dino komplimentą raustelėjo. - Ačiū. Aišku, jaudinuosi. Visai nenoriu susidurti su agresyviu vandeniu todėl telieka tikėtis, kad jis toks draugiškas, kaip sakei.
Meg trumpam nusisuko į ežerą, o kai atsisuko, Dinas jau stovėjo nusimetęs nereikalingus drabužius ir pasiruošęs šokti į ežerą. Švilpiukė negalėjo nepastebėti, kad Erikas, kaip tokio amžiaus, yra labai stiprus. Tačiau perbėgti jį akimis mergaitė vos spėjo, nes berniukas demonstratyviai jai nusilenkė ir šoko į ežerą padarydamas salto. Meg nusijuokė, kai ant jos užtiško vanduo, sukeltas Dino pasirodymo.
- Pasirodyti moki. - tarė rudaplaukė, vis dar šypsodamasi. Tada irgi kaip mat nusirengė viršutinius drabužius ir liko tik su maudymosi kostiumėliu. Tuomet pasitaisė kuodą, kad jis nesugalvotų netyčia  iširti ir šoko į ežerą. Vanduo buvo šaltas ir iš pradžių mergaitė vos įkvėpė, tačiau greitai įprato ir ėmė nardyti bei plaukioti, nepraleisdama progos aptaškyti Diną. Ji krykštavo kaip mažas vaikas kai jos sukeltos bangos pasiekdavo taikinį ir visiškai atsipalaidavo. Rudaplaukė buvo tikra, kad dabar jos kvape nebeliko jokių blogų emocijų, tik džiaugsmas.
Po kiek laiko, kai jau pavargo, Meg paklausė:
- Na, tai kur tas vandenis? Manau, jau neatsisakyčiau su juo susipažinti.

[Erikas Dinas Miglaputys]

- Na nemanau, kad tau prireiks visos dienos, gal poros... Juk tu pakankamai draugiška.
Dinas išsišiepė išgirdęs, na, lyg ir komplimentą iš Meg.
- Kur tau nemokėsiu, nesu vien tik gyvūnų mylėtojas. - garbanius paniro ir gal kokią minutę neišniro, o tada jis išniro po Meg ir visą ją aptaškė, tarsi kokia banga. Meg jį taškė ir kai jos kelemos bangos aptaškydavo Dina, ji nusijuokdavo. Dinas, kadangi buvo berniukas, net nežinia kodėl, tačiau mokėjo tai geriau, ir sukeldavo tokio aukšio bangas, kad jeigu ik jis atsistotų, tai būtų jam iki pusės. Galiausiai jie abu šiek tiek nuvargo ir Meg paklausė Dino kurgi vis dėl to tasai vandenis. Dinas priplaukė prie tiltelio ir psiėmė lazdelę, tada įsikando ją ir atplaukė atgal pas Meg. Jis bakstelėjo lazdelės galiuku jai prie smilkinio ir mergaitės galvą apgaubė burbulas, tą patį padarė ir sau.
- Neriam, burbulas leis tau kvėpuoti po vandeniu. - Dinas panėrė ir nuplaukė į ežero gilumą.

[Meghan Natali Pritz]

Po Meg klausimo Dinas, vietoj to, kad atsakytų, nuplaukė tolyn, link tiltelio. Švilpiukė jau norėjo jo paklausti, kur plaukia, tačiau berniukas grįžo laikydamas lazdelę. Erikas pridėjo savo lazdelę rudaplaukei prie smilkinio ir kažką sumurmėjo. Meg galva atsidūrė oro burbule. Dinas pakartojo kerus, tik jau sau, o tada pasakė, kad sektų paskui jį ir nėrė į gelmę. Švilpiukė suprato, kad šie kerai leis jiems kvėpuoti po vandeniu, todėl nedvejodama nėrė paskui savo draugą į ežero gelmę.
Po vandeniu pasaulis buvo nuostabus. Meg dar niekada nesimaudė šiame ežere, juo labiau nebuvo giliai jame. Jiems plaukiant aplinkui nardė įvairios spalvotos žuvelės ir kitokie vandens gyviai. Saulės spinduliai, kurie sugebėjo prasimušti gilyn į gelmę, kūrė nepakartojamus vaizdus ir šviesos juostas tamsiuose vandens ruožuose. Rudaplaukė pastebėjo, kad ant dugno auga didžiulė įvairovė visokiausių nematytų augalų. Vieni panašūs į paprastas žoles, kiti į gėles, treti iš vis nežinia į ką.
Meg vėl pažvelgė į Diną, kuris jau buvo nutolęs. Keliais stipresniais grybšniais prisivijo savo draugą ir paklausė:
- Dar toli? Kur gyvena vandeniai? Dugne ar arčiau oro?