0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 139
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #135 Prieš 11 mėnesių »
- Negalėtum praleisti nei dienos be sporto, o vis tiek tokia tešlė?- kilstelėjo antakį Sebastianas, o veidą nušvietė kreivas šypsnis. Kas jau kas, bet mergina tikrai nebuvo nei silpna, nei gležna, bet juk mielasis Sebukas negalėtų praleisti nei menkiausios progos patraukti ko nors per dantį. Be to, žinojo, kad šioji varnė taip lengvai nepasiduos. Kitos mergiotės apsiverkdavo nuo mažiausių replikų, Azrielis negalėjo suprasti kodėl žmonės nesupranta juokų. Nuobodos.
- Aha, vienas. Ir visa laimė, žmonės dažniausiai tik trukdo kokybiškas treniruotes,- gūžtelėjo pečiais, rankomis žaisdamas su kritliu.- Tu irgi kaip matau be kompanijos. Kodėl per tokį orą nesitreniruoji pilyje?- smalsiai paklausė. Matot, kvidičo pilies koridoriuose nepraktikuosi. Nelabai malonu būtų kiaurai praskrieti pro vaiduoklį, o ir triukšmu pasipiktinę paveikslai nepadėtų susikaupti. Muštukas tikriausiai išdaužytu visus pasimaišiusius jam po kojmis ir... hmm, gal ir gera idėja būtų paleisti muštuką koridoriuose, vienu kitu pirmakursiu mažiau visiems būtų tik į naudą.
- Kokiose varžybose esi dalyvavus?- kiek susidomėjęs paklausė Sebas. Aišku, išorėje atrodė lyg vaikinukui nebūtų nieko nuobodžiau, nei kalbėtis su Élise, bet iš tiesų giliai viduje džiaugės, kad pagaliau gali pasikalbėti ne tik su savimi.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #136 Prieš 11 mėnesių »
Prancūzė tik prunkštelėjo. Tešlė, aha.
- Mano rankos sunkios, mielasis, pasisaugok,- pavartė akis.
  Bus čia ko ją taip vadinti. Ko jau ko, bet Élise nė per nago juodimą nebuvo panaši į tešliuką. O ir tikrai nepriklausė tam mergaičių princesyčių ratui, kurios bėgdavo skųstis dėl pravardžiavimų. Koks skirtumas, pasako ir tiek. Ar tai kaip nors turėtų paveikti žmogaus psichiką? Na, ne, bet juk dažniausiai paveikia. Ir smarkiai. Žinoma, jeigu prieš silpnesnę varžovę kristų, tai būtų liūdnoka, tačiau net ir sąmonės netekimas tatuiruotosios nepaveikė.
- Nes kai pilyje silpnai kliudžiau pirmakursį, man liepė dingti,- gūžtelėjo pečiais.- Bet, šiaip, ir gerai, lauke labiau išsikraunu,- vyptelėjo.
  O gal būtų geriau neužsiminusi apie varžybas? Nors kas ir prašė pasakoti tiesą apie jas. Tik rankos akimirkai nusviro, o akys lyg įdubo. Tamsiaodės auskaruotame veide atsirado keista mina, sakanti, jog mergina išskrido. Pajautė sutrupintus šonkaulius, oda tekantį šiltą kraują, ausis sudirgino trenerio prašymas nemerkti akių. Prisiminė, kai kosėjo krauju ir su baime meldė josios tėvams nepranešti. Élises tėvai būtų uždarę ją į patalpą be langų ir draudę net pagalvoti apie boksą. Mirktelėjo. Įsistebeilijo į Sebastianą, itin akį traukiantį vaikiną.
- Daugiausia nelegaliose. Norėjau vykti į Ameriką ir boksu užsiimti profesionaliai, tačiau ten anglų kalba. Tai užknisa,- aptvarstytais delnais persibraukė per veidą. Lengviau iškvėpė.
  Nors ir senokai buvo tos jos žiauriausios varžybos, pasekmės kartais pasijusdavo. Kad ir kokia prancūzė buvo graži, žavi, jos juosmenį puošė randai. Randai dėl prasto susiuvimo, dėl drebančių rankų.
- Niekad nemačiau kvidičo varžybų. Koks jausmas?- norėjo nukreipti dėmesį nuo savęs. Kol vėl nepradėjo kosėti kraujais ir neprarado sąmonės.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • II kursas
  • *
  • 135
  • Taškai:
  • Metamorfmagas
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #137 Prieš 9 mėnesius »
Mažos snaigės krito iš dangaus ant rudų Danielio plaukų. Berniukas užsisvajojęs vaikščiojo po laukymę.
Plaukai tai išsilygindavo, pailgėdavo, arba vėl sutrumpėdavo. Kartą ant švilpio galvos atsirado pudeliškas plaukų kupstas, kuris kaip ir atsirado, taip ir pradingo. Šiluma neapleido ir likusio kūno. Akys irgi mainėsi, tačiau Danielis neįsivaizdavo, kokia spalva jos nusidažydavo. Viena problema buvo ryti seiles. Kai panoro vampyriškų ilčių (ne, jis tą kartą negalvojo apie susidūrimą su vampyrais Skersiniame Skersgatvyje), prasiplūdo švilpiškais keiksmažodžiais - iš viso, kaip jie kramto maistą?! Burnoje pasidarė ankšta (tiksliai nežinojo, kokio ilgumo vampyrų iltys, bibliotekoje nerado skaičių) ir pagaliau nusprendė, kad to neprireiks.
Kitas reikalas buvo su rankomis. Tiesą sakant, tai buvo vienas iš sudėtingiausių dalykų Danieliui. Buvo tikras pragaras berniukui iš savęs išsireikalauti plėvėtų rankų. Taip, tokių pačių, kurias gauni nurijęs žiaunažoles. Danielis būtų pats laimingiausias metamorfmagas, jei jam pavyktų taip transformuoti savo kūną, tinkantį būti po vandeniu. Iš viso, keisti smulkias kūno detales buvo juokas - plaukai, akys...pfff...Be to nebūtų išgyvenęs. Bet, va, rankos, kojos, o ką kalbėti apie vidinius organus...Šakės. Na, ir kas, kad kelis kartus pavyko pavirsti į paukštį ir vilką. Jergutėliau, tam reikėjo ramybės, susikaupimo ir laiko (tikrai, daugiau nei pusvalandžio)!
-Kad keksiukai sudegtų!
Viena ranka iš dalies apsitraukė varlės plėve, o kita - nė per nago juodymą. Danielis suurzgė. Pakratė rankas. Užsimerkė. Šiluma įsiplieskė delnuose ir rankos sugrįžo į normalią formą.
In New York you can be a new man. - Aaron Burr, "Hamilton".


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 689
  • Taškai: 295
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #138 Prieš 6 mėnesius »
Dori nugvelbė šluotą iš sandėlio, praskrido pro kvidičo aikštę ir, kad nematytų kitų akys, nuskrido į laukymę už tribūnų.
Pirmakursė skrido pirmą kartą. Jos nustebimui, skristi jai ne tik, kad beprotiškai patiko, bet dar ir buvo pakankamai lengva. Keletą kartų juodaplaukė susvirduliavo. Reikėjo apsukti kelis ratukus, kad lengvai išeitų pasukti į šonus. Taip pat Dori stengėsi tai pagreitinti, tai sulėtinti šluotą; mokėsi išsilaikyti vietoje; šauti į aukštį ir žemyn. Mendel suko ratus laukymėje ir mėgavosi skrydžiu, tuo pačiu ir mokėsi. Jautė beribę laisvę. Vėjas plaikstė plaukus ir apsiaustą, į veidą pūtė žvarbokas vėjas, bet tai nebuvo nemalonu. Skrisdama mergaitė pagalvojo, kad visai savęs nepažįsta. Atvykusi mokytis į Hogvartsą ji manė, kad jai patiks tokios pamokos kaip kerėjimas ar nuodai ir vaistai, tačiau šios Dori visai nežavėjo. Vienuolikmetė iš pradžių buvo nusistačiusi prieš ateities būrimą, bet vos įžengusi į klasę suprato, kad ši pamoka jai patiks. O dabar - skraidymas. Na ir kas galėjo pagalvoti, kad mergaitei šitaip patiks skraidyti? Apimta gerų emocijų Dori garsiai nusikvatojo ir toliau suko didžiulius ratus.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 148
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #139 Prieš 6 mėnesius »
  Po pamokų Henrieta nusprendė geriau apžiūrėti Hogvartso apylinkes. Mergaitei teko pripažinti, kad nuo atvykimo į mokyklą ji nebuvo įžengusi į pilies kiemą. Taigi padidėjusi namų darbų užduotis ji išlėkė iš pilies.
  Grifiukė net aiktelėjo. Aplinkui tvyrojo neaprėpiamos platybės. Po tokį kiemą gali vaikščioti ir vaikščioti, bet vis tiek visko neapžiūrėsi. Mergaitė nusišypsojusi apžvelgė nuo ko būtų galima pradėti pažintį su Hogvartso apylinkėmis. Jos žvilgsnį patraukė kvidičo tribūnos ir pirmakursė nuskubėjo ten.
  Priėjusi tribūnas Henrieta pamatė kokios jos aukštos. Pirmakursė susižavėjusi išpūtė akis. Iš čia būtų įdomu stebėti kvidičo rungtynes. Dėl to ji neabejojo.
  Staiga jos dėmesį patraukė garsas. Jis sklido iš laukymės už tribūnų ir pirmakursė nuskubėjo ten. Garsas vis stiprėjo ir mergaitė jau galėjo atpažinti šluotos zvimbimą. Pasiekusi laukymę pažvelgė aukštyn ir nusišypsojo. Atpažinusi ant šluotos sėdintį žmogų ji iškėlė ranką ir mojuodama pasisveikino:
- Sveika, Dori!
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 689
  • Taškai: 295
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #140 Prieš 6 mėnesius »
Dori skraidžiojo laisva kaip paukštė po aikštę. Po velnių, net negalėjau įsivaizduoti, kad skristi bus taip smagu! Oras darėsi jau šiek tiek žvarbesnis. Ėmė po truputį vakarėti. Čia pat buvo uždraustasis miškas, kurio link mergaitė nuskrido. Dabar ji buvo aukštai virš medžių ir miškas visiškai neatrodė baisus. Tartum stebėtum jį kur nors saugiai, ten, kur nieko negali atsitikti. Tačiau vos mergaitei taip pagalvojus, tiesiai jai pro nosį praskrido paukštis.
- Aai! - sušuko ji praradusi pusiausvyrą.
Pirmakursė dengdamasi akis paleido šluotą ir pajuto, kad tuoj kris. Net nespėjo susivokti, kaip ji kabo ore laikydamasi už šios smagios, bet tuo pačiu, kaip ką tik suprato, pavojingos transporto priemonės. Ir vėl, pati nesuprasdama, kaip, klastuolė šoktelėjo viršun ir atsisėdo atgal ant šluotos.
- Oho! - sušuko ji pati sau. - Įspūdinga!
Dori jautė, kaip adrenalinas palieka jos kūną ir ateina ramuma. Kaip keista bebūtų, ji neišsigando. Kažkodėl jautė, jog viskas bus gerai. Tas pojūtis, nors ir pavojingas, buvo malonus.
Šiek tiek pasėdėjusi ore ant šluotos Dori nusklendė atgal į tą laukymės pusę, kuri yra arčiau stadiono. Dabar jau skraidžiojo ramiai ir išgirdo, kad kažkas sušuko jos vardą. Širdis nutirpo. Nejau mane pripučiupo? Tačiau pažvelgusi žemyn pirmakursė pamatė ne ką kitą, o savo draugę Henrietą ir suprato, jog pavojaus nėra.
- Labas! - sušuko nusileidusi ant žemės. Pasitaisė suveltus plaukus. - Kaip smagu, kad čia užklydai! Aš radau sandėliuką, kuris prigrūstas kvidičo šmutkių. Ar tu esi kada skraidžiusi? Pabandysi? - ištiesė draugei šluotą.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 148
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #141 Prieš 6 mėnesius »
  Henrieta paklaikusi stebėjo kaip Dori vos nenukrito nuo šluotos. Ir vis dėlto ji sugebėjo atsitiesti, ko, kaip suprato grifiukė, pati nebūtų sugebėjusi.
  Klastuolei nusileidus ir priėjus Henrieta nusišypsojo ir ėmė kalbėti:
- Tu skridai pirmą kartą? Atrodė, kad būtum užaugusi ant šluotos. Pati nebūčiau sugebėjusi kaip tu išsilaikyti ant šluotos.
  Dori pasiūlius pabandyti paskraidyti Henrieta nepatikliai nužvelgė šluotą. Ji buvo mačiusi kitus skraidant, bet pati dar nebuvo to išbandžiusi. Ir dar prisidėjo baimė, kad bus pastebėta kai nusižengs taisyklėms arba susižeis. O sulaužius riešą arba ką nors kitą tikrai būtų demaskuota.
  Ir vis dėlto skraidymas kažkuo viliojo. Ilgokai pagalvojusi ji apsidairė ar niekas neateina ir nestebi. Galiausiai nurimusi, kad pievoje tik ji ir Dori nusišypsojo ir paėmė iš klastuolės šluotą.
  Henrieta apžergė šluotą ir atsispyrė. Palengva šluota ėmė kilti viršun ir kai buvo pakankamai aukštai grifiukė pabandė paskristi. Pasilenkusi į priekį pirmakursė pasileido skristi virš pievos.
  Jausti vėją ir užuosti tyrą orą skriejant nezmonišku greičiu buvo tiesiog nuostabu. Išsišiepusi nuo ausies ligi ausies mergaitė nė nepastebėjo, kad jau priskrido uždraustąjį mišką. Karštligiškai stengdamasi apsisukti tik dar labiau pablogino padėtį ir su šluota atsitrenkė į medžio kamieną.
  Šiaip ne taip įsikibusi medžio šakos, kad nesitėkštų į žemę, stebėjo žemyn besileidžiančią šluotą - vienintelį jos kelią žemyn. Mat ji sėdėjo ant žemiausiai esančios šakos, o ji buvo kokiais penkiais metrais pakilusi nuo žemės.
- Bus bėdos, - įsikibusi, kad nenukristų sumurmėjo pirmakursė.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 689
  • Taškai: 295
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #142 Prieš 6 mėnesius »
Kai draugė pagyrė Dori, klastuolės veidą papuošė plati šypsena.
- Taip, aš skridau pirmą kartą, - patvirtino vienuolikmetė, - ir man nežmoniškai patiko! - sukikeno.
Na, ir dar sekėsi, pridūrė mintyse. Kai Dori pasiūlė pabandyti skristi Henrietai, iš tikrųjų abejojo, kad grifiukė sutiks. Dori buvo smagu bendrauti su Henrieta, tačiau ji manė, jog mergaitė nesutiks daryti kažko, kas prieštarautų mokyklos taisyklėms. Tačiau Dori klydo! Henrieta sutiko paskraidyti šluota! Tai klastuolei dar labiau pakėlė ūpą ir ji pagalvojo: su Henrieta smagu. Tiesą pasakius, jai dabar jau buvo vienodai, net jeigu ją kas nors iš klastuolių pamatytų bičiuliaujantis su grife. Juk mes laužom mokyklos taisykles, mąstė Dori, ir net klastuoliai neturėtų dėl to prie ko prikibti.
Henrietai skristi, regis, taip pat sekėsi visai gerai. Tačiau ji nuskrido itin toli - prie uždraustojo miško ir tikriausiai pamanė, kad reikia apsisukti... o tada... o tada Dori iš toli matė tik tiek, kad šluota bumbtelėjo kažkur žemyn, na, o Hienrietos jai išvis nesimatė. Klastuolė pasileido bėgti per aikštę, tačiau ši buvo tokia didelė ir bėgti per ją buvo sudėtinga. Pirmakursė pabandė prisikviesti šluotą šaukiamaisiais kerais, tačiau jai nepavyko: šie buvo per sudėtingi. Juodaplaukei neliko nieko kito, kaip tik bėgti draugės link. Galiausiai visa sušilusi Dori surado medį, šalia kurio gulėjo šluota, o ant jo šakos laikėsi Henrietai. Dori nusivalė nuo kaktos prakaitą ir nusitaikė į šluotą burtų lazdele.
- Winggardium leviosa, - tarė ir nuskraidino šluotą šalia draugės. - Vajei, - tarė. - Ar nesusižeidei?

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • III kursas
  • *
  • 191
  • Taškai: 148
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #143 Prieš 6 mėnesius »
  Henrieta tvirtai įsikibusi laikėsi šakos. Reikėjo būti atidesnei prieš sėdant ant šluotos... O, kad kas nors ją pastebėtų ir padėtų nusileisti. Jei šaka nebūtų palinkusi žemyn galėtų sėdėdama ant jos, nebijodama nuslysti, išsitraukti lazdelę ir prisišaukti šluotą. Tačiau dabar padėtis buvo nepavydėtina. Jei pasileis iš penkių metrų aukščio tėkšis ant žemės.
  Grifiukė sėdėdama dairėsi ieškodama pagalbos. Ir štai - per pievą jos link bėgo Dori. Henrieta jautė, kad ilgai nebeišsilaikys. Tačiau vos prisiartinusi klastuolė kerų pagalba iškėlė šluotą. Įgavusi į rankas transporto priemonę grifė pasileido ir atsispyrusi nuo šakos užšoko ant šluotos.
  Nusileidusi žemyn Henrieta sutiko susirūpinusį Dori žvilgsnį. Išgirdusi draugės klausimą grifiukė nusišypsojo ir atsakė:
- Ne, aš sveika, - paskui dar pridūrė. - Ačiū už pagalbą.
  Tada pakėlė akis ir apžvelgė horizontą. Saulė jau buvo beveik nusileidusi ir kiemas tvyrojo prieblandoje. Henrieta atsisuko į Dori ir mostelėjusi galva į saulės pusę tarė:
- Jei nenorim papulti į dar didesnę bėdą, verčiau grąžinam šluotą į vietą ir grįžtam į bendruosius kambarius.
Ir pamojusi išskubėjo atgal į pilį.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • III kursas
  • *
  • 689
  • Taškai: 295
Ats: Nemaža laukymė už tribūnų
« Atsakymas #144 Prieš 6 mėnesius »
Dori nudžiugo, kad Henrietai nieko nenutiko. Buvo jau vėloka, saulė ėmė leistis. Grifiukė atsisveikino su klastuole ir nukulniavo pilies link, tačiau Dori eiti atgal dar tikrai nesiruošė. Na jau ne, pamanė ji, jei skraidyti, tai skraidyti, sukikeno. Pirmakursė nemokėjo apsakyti, kaip jai patiko skristi. Nors ant šluotos sėdosi pirmą kartą, atrodė, tartum tiesiog prisiminė senus laikus ir reikėjo šiek tiek pasipraktikuoti, kad atsimintų, kaip reikia gerai skraidžioti, o ne išmoktų. Laiminga ji suko ratus laukymėje, kažką dainavo ir juokėsi, ir kai jau pamanė, kad laikas grįžti į pilį, nes pasidarė nežmoniškai šalta: rankos sustiro į ledą, o ant nosies, regis, prikibo apšalęs snarglys, ir jau buvo aklinai tamsu, Dori žnegtelėjo ant žemės.
- Ajajai, - sudejavo.
Mendel užsigavo ranką. Dešinę. Regis, bus pasitempusi. Ją vėrė aštrus skausmas. Dori, kad nesuklyktų, įsikando į apsiausto rankovę. Į ligoninę eiti negaliu, pamanė ji. Įkliūsiu. Mergaitė kažkodėl nepagalvojo, kad gali pameluoti, pasakyti, kad nukrito nuo laiptų ir panašiai. Jai atrodė, kad ir taip visi į ją įtariai žiūrės, numanys, kad ši pažeidė mokyklos taisykles ir skraidė. Kęsdama skausmą ji paėmė į sveikąją ranką šluotą ir ėmė pėdinti sandėlio link.