[Karma Eistibus Jikiniki]

-Taaaip, net ir pačiam nebuvus nė vienoje pamokoje, nujaučiu, kad tokio eliksyro kaip užskaityto darbo nepriimtų.- keistai vyptelėjo, žiūrėdamas į dirbantį vaikiną. Ir aišku, tik tokiame magiškame pasaulyje, kur sutapimai ir reikalingų daiktų turėjimai visada būna tada, kai vyksta svarbiausi dalykai ir jų reikia labiausiai, Karma, keista ar ne, irgi šiandienai ruošėsi atlikti nuodų ir vaistų užduotį. Dar aiškiau, prieš būdamas pasikviestas Velino drauge atlikti užduoties nežinojo, kad jis irgi darys kaip tik tai, o dar kad ir turės visus reikalingus įrankius, kurių buvo ne tik per daug, bet ir per sunkūs, kad jau ir taip ingredientų prikimšta Karmos kuprinė gebėtų viską reikiamą nešti. O dar tas keistas sutapimas, tai kaip tik šiandien, kaip tik akimirkos prieš tai, kai turėjo pragyventi erzinantį koridoriaus ėjimo patirtį, buvo pelėdyne, iš kitame krašte gyvenančios magiškosios giminės atšakos gaudamas reikiamą viralui dalį..
Ak, tieji magiški sutapimai tikrai buvo kažkas nuostabaus ir gelbėjančio kaily!
Klastuolis išleido tylų atodūsį - nors ir aišku, jam, kaip dar bent kruopelyte mėgstančiai savąjį koledžą personai tai, kad Varno Nago atstovo užduotis nebus įvertinta kaip tinkama būtų savotiškas gerumas, bet tai, kad tas pats atstovas buvo jo, banaliai sakant, kita širdies pusė, ne itin leido taip pasielgti. Nusimetė nuo pečių kuprinę, ištraukdamas į didžiulį plastikinį maišelį sumestus įvairaus plauko ingredientus, kurie irgi buvo paskirstyti į savus mažesniu maišelius - reikėjo džiaugtis, kad ir atsiųstasis ingredientas, spalvingojo kirmopno nagai, buvo sukapoti ir pasverti, kadangi neatrodė, kad Velinas kartu atsinešė svarstykles, o kas jau kas, bet pastarųjų tikrai neturėjo ir pats Karma.
-Pats ruošiausi šiandien padaryti vieną tų eliksyrų, tad jeigu nori, galim sakyt, kad abu prisidėjom gaminimo ir informacijos ieškojimo procese,- tarstelėjo, klestelėdamas ant grindų tiesiai priešais kitą vaikiną. Reikiamas sudedamąsias dalis susidėjo šalimais, kad neužkliudytų ranka ar drabužio skvernu, kartu iš kuprinės išsitraukdamas paprastutį juodą sąsiuvinį - atsivertė pilnai prirašytą puslapy, dar kartą perskaitydamas tai, ką pasirašė.- Kiek girdėjau, reikia pamokoje neaptartų eliksyrų, bet kadangi apklausti Klastūnyno vaikėzai jau nebepaminė, kokie buvo minimi, teks kliautis sėkme.. Tai Godumo eliksyras, šiek tiek sutampantis su Pavydo antidemonizuojančiu eliksyru, bet su daug mažesne užtrukimo eiga. Kaip manai, gal tu paieškok fakto kito apie jį, o aš išvirsiu?- kadangi vienaip ar kitaip, tu jau savo kasdieninę eliksyrų gaminimo porciją gavai,- Nors tiesa, tam darbui pasiskolinsiu tavo įrankius.
Iš kuprinės išsitraukė paskutinius dalykus - buteliuką viralui, padarytą iš kvarco gabalėlių, ir dar vieną objektą, be kurio būdų mielai apsiėjęs, bet.. Suėmė savą lazdelę rankoje, burto pagalba pravalydamas Velino panaudotus įrankius, ypač kruopščiai, net ir su magišku būdu, pravalydamas katilėlį. Nenorėjo, kad dėl kokio mažyčio nešvarumo visas gėralas nueitų velniop, galų gale, ingredientų turėjo tik reikiamus gramus, nė mažiau, nė daugiau negu reikalavo receptas.
-Taigi..3 avietinio mangonijaus uogos ir 15 gramų į mažus gabalėlius kapotų spalvingojo kirmopno nagų eina kartu, maišyti viską tol, kol pataps tiršta, košės konsistencijos mase..,- tylomis murmėjo veiksmus sau pačiam, kartas nuo karto žvilgtelėjęs į knygutę su receptu. Tada uždegti ugnį po katitėliu, leisti košei įkaisti ir pradėti burbuliuoti, nieko nelaukiant mesti 7 kandžiūlagos lapus ir viską maišyti pagal laikrodžio rodyklę tol, kol į viršų pradės lįsti nedideli mėlyni dūmeliai.. Suberti 27 gramus tarkuotų agrasninio šaknų, pamaišyti..,- Palaukti dvi minutes, tada įmesti 5 susmulkintus agrasninio lapus ir nuimti nuo ugnies, leidžiant viralui pastovėti tol, kol lyg laikomas ant karštos liepnos pradės burbuliuoti.. Tiesa, radai kažką apie tąjį Godumo eliksyrą? Dauguma ingredientų buvo randami gamtoje, kad ir kiek pasibarstę po pasaulį, kaip antai kirmopnai tebūna randami šaltuose kraštuose, kol agrasninis auga tik itin lietingose vietose, tai gal kažkas besibarstąs po šalis šį sugalvojo?- kol prasidės burbuliavimas, kad įdėti paskutinį ingredientą, 7 šaltagvazdo lašus, reikėjo laukti nuo penkių iki dvidešimties minučių, tad vietoje švaistymo laiko žiūrint į katilėlį, klastuolis užvertė galvą viršun, žvilgsnį nusukdamas prie varnanagio. Neilgai truko, kol šitame mokinių apleistame bibliotekos kampe pasklido salsvas, net kiek nosį riečiantis kvapas, keliamas viralo. 

[Armand Desrosiers]

Stebėjo kaip jo mylimasis virė eliksyrą, kuris, akivaizdu, buvo labiau tinkamas pamokai, negu tai kad varnanagio išvirtas. Šyptelėjo, na, pats juk ir net nesistengė, tad neprieštaraus, kad Karma gaus daugiau taškų už patį... atiduotų jam ir taurę, bet klastuoliai šiais metais turbūt ir tai laimės ją.
Kol gyvatukas dirbo, akimis nuslydo prie knygų, visai ne eliksyrų o juodosios magijos kuri buvo įsivėlusi tarp reikalingųjų ir... Užsiskaitė.
Pakėlė akis, tik kai buvo paklaustas klausimo. Apie eliksyrus. Iš atminties to pasakyti negalėjo, o rankose laikė visai ne tą knygą kurią galėtų pasklaidęs patvirtinti jaunuolio pateikta informacija. Pasiūlytų pasinaudoti žiobariškais metodais, bet... Šyptelėjo. Kam gi.
-   Verčiau jau klaustumei apie magiškus gyvūnus, - pratarė susiliesdamas su juo nosimis it katinas. Žinoma, užuodė siaubingą kvapą, bet to nepalyginsi su indiškų sparnuotų kiaulių mėšlo kvapu. – Arba apie ką kitą, - uždėjo ant jo šlaunies delną, bet netrukus atitraukė, juk viralas vis dar nebuvo paruoštas ar tai bent jau katilas užimtas buvo. 
Burtų pagalba iškvietė knygą kurios reikėjo ir... Ėmė vartyti. Ne, šiam darbui jis buvo pernelyg tingus, vos tik kalba pradėdavo eiti apie jam nereikalingus, nuobodžius, eliksyrus iškart atsijungdavo it koks nelemtas žiobaras per matematiką.
-   Manau čia, - tarstelėjo įduodamas knygą, su reikiamu puslapiu ar bent jau pavadinimu pastraipos. – Planavau su tavimi atlikti ir kitus... bet... manau jau būsi juos padaręs, - pagriebdamas magijos knygą ištarė, neslėpdamas spindinčių akių, šiandien jam buvo nuotaika ir stengėsi užversti savo galvą su raidėmis, o ne seksualiais Karma išlenkimais.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Vienas geras dalykas dėl to, kad pačiame mokslų metų gale padedi savam koledžui uždirbti taškų yra tai, kad bendrame koledže esančios personos ir labiau klastuoliški dėstytojai buvo ne tik draugiškesni, bet ir dažnai praleisdavo tokius faktus, kaip likusių pamokų nelankomumas ar kitokio tipo negraži, ar tai neleistina veikla. It būtų neregimas ir net neegzistuojantis dalykas, jų suktos akys būdavo nusuktos šalin, patenkintos tik tuo, kad gyvatiškas koledžas suaktyvino tingius mokinius. Na, o tie, kurie nebuvo tuo patenkinti.. realiai, ir šieji skųstis negalėjo, galų gale, per tokius egzaminus ir užduotis parodydavo, kad net ir nelankydamas nė vienos pamokos vistiek laikėsi mokomojo kurso - koks ten skirtumas, kad galima akis į akį kiek intensyviau pasikalbėti su jaunesnių kursų mokiniu, kad pasidalintų savo užrašais ar prisiminimais iš pamokų temų ir užduočių..
Iš keistai ir nepaliaujamai apimančių tokių pat minčių kiekvienais mokslo metais ir šių gale, jaunuolį prabudino lengvas, akimirką net kutenantis ir priverčiantis maloniai šoktelėti širdžiai judesys - meilės perpildytų žvilgsniu ir lengva šypsenėle žiūrėdamas į taip staigiai priartėjusį vyresnįjį vaikiną, Karma pamislijo, kad būtų visai malonu pasivogti nuo tų švelnių lūpų lengvą pakštelėjimą prieš sugrįžtant prie darbo, o gal kaip tik kiek atsitraukus, galbūt sprigtelėjus į Velino nosį, taip jį panervindamas sakymu, kad negali šis dabar prie jo lįsti.. Nors, aišku, tai tebuvo idiotiški veiksmai, ir galų gale, net jei ir būtų norėjęs pilnai pasivogti tą lengvą, trumputį bučinuką, jis taip net nepadarytų - pats juodaplaukis tą pilnai suvokė, galų gale, tikrai nenorėjo rizikuoti viralo nuvertimu ant savęs ir grindų, ar visą darbą sugadindamas vien dėl to, kad jo meilėje paskendusios mintys negalėjo galvoti apie ką kitą.
Ir vis dėl to, atrodė, kad ir vyresnysis vaikinas atsitraukė, pilnai suvokdamas, kad rizikuoti būtų buvę tiesiog idiotiška - lengvai pasirąžydamas vietoje (vis dėl to, taip sėdėti ant grindų nepatogiai pasilenkus, kad padaryti tą ar aną buvo ganėtiną skausmą įvarantis dalykas) ir pastebėdamas, kad jau laikas tęsti viralo darymą, ranka susirado paskutinį ingredientą, vis dėl to nesusilaikydamas akies krašteliu nedirstelėjęs į prie knygų lentynos besirausiantį Veliną.
-Kalbant apie magiškus gyvūnus.. Kokie būtų tavo mėgstamiausi, ar įdomiausi? Ar labiausiai norimi sutikti ar sužinoti daugiau apie?- pradėjo smulkią kalbą, vis dėl to, pats varnanagis užsiminė apie tai, o ir buvimas pilnoje tyloje, kad ir nebūdamas nepatogumo jausmo persismelkęs dalykas, vistiek nebuvo itin malonus. Įlašindamas visus reikiamus šaltagvazdo lašus, klastuolis dar kelis kartus pamaišė gėralą, kelias minutes palikdamas šį ramybėje ir akimis permesdamas Velino paduotą knygą, kurią paimdamas į rankas jaunesnysis tiesiog linktelėjo.
Spėjęs akimis peržiūrėti kelias pastraipas, Karma šią užvertė, įsimesdamas kuprinėn - vėliau, paduodant tą eliksyrą profesorei galės pridėti ir kiek informacijos, ką dabar daryti kažkiek tingėjo. Į kvarco buteliuką supylė šiek tiek ataušti spėjusį viralą, šį užtikrintai užkimšo, kiek atsargiau įsimesdamas kuprinėn, šalia knygos - tyliai atsiduso, vis dėl to, buvo tinginio pantis ir jam vis dar nedašuto, kodėl visokie virimo įrankiai ar tai pats katilėlis tokiame keistų išradimų persipildžiusiame magijos pasaulyje negalėjo turėti funkcijos, kur patys išsivalytų. Ir vis dėl to, mostelėdamas lazdele ir tyliai murmtelėdamas burtažodį viską sutvarkė ir kaip gebėdamas geriau išvalė, naudotus įrankius sukraudamas ant šalia esančio staliuko ir atlaisvindamas vietą ant grindų.
Na, bent jau atlaisvindamas šią kelioms sekundėms - kadangi nesusilaikydamas pats ant šių klestelėjo - vis dėl to, jam kietas medienos paviršius patiko kiek labiau negu nepatogi kėdė, o čia dar ir pilnai išsitiesti galėjo.. O be to, mokiniai, net ir taip viską praktikuodamiesi, vistiek užmiršo šį bibliotekos kampelį, tai buvo menka galimybė, kad kažkas čia kaip tik užsuks ir pamatys Karmą, it šis būtų koks pervargęs vaikas, užsiėmusį didžiąją grindų dalį sau.
-Tiesa, kad jau susitikom, nori kažkur nueiti? Apie kažką pasikalbėti? Ar turi po šito reikalų?- pasukęs galvą į savo mylimojo pusę tingiu balsu užklausė, vis dėl to, it pakrikę įsimylėjėliai kas dieną jie nesusitikdavo, o ir pats Karma nebuvo itin nusiteikęs grįžti į bendrąjį Klastūnyno kambarį, ar eiti kur pasivaikščiot - toks didelis kiekis mokinių, atsiradusių iš visų pusių jį vertė jaustis nepatogiai ir tiesiog nesmagiai, o prasmės, kodėl turėtų save skandinti tokiose emocijose nematė.

[Villis Depo]

Villis labai mėgsta knygas į biblioteka užsuka kiekvieną dieną, tačiau vieną kartą pamates neištirinėtą lentyna jis begte bėgo prie jos. Paėme viena knyga ir perskaitė:
-"Škurliai visiems",- jis nustebo, jo akys išsipūte,
-Jei renkates tai rinkites,-jo mintis išbaide bibliotekininkė.Jis padėjo knyga ir ištraukė dar vieną:
-"kas sudaro trintuką",-dar labiau nustebo tik dabar ne tik akys išsiputė o ir burna atsidarė.
            Jis pradėjo eiti šalimais lentynos ir skaityti pavadinimus:
-"Kamuolys","kojinės apačia","kepure vidus","nesvarbu",-iš tų pavadinimu suprato,kad kaškurie žmonės tiesiog nekenčia knygų je rašo apìe kojinių apačias.
 Tuo tarpu šalia praėjo bibliotininkė:
-Atsiprašau, ar galiu paklausti koks čia skyrius?
-pakelk galvą ir sužinosi,- tare ir nuėjo:
-"labai nereikalingų knygų skyrius",- perskaitė Willis jis nesuprato kam tada išvis toki padar, gal šiap, gal kaškam įdomu maste jis kol ne suskambėjo skambutis.

[Ginta Tauškalė]

Ginta nužygiavo bibliotekos link. Kaip ir kiekvieną sekmadienį ji čia ateidavo paskaitinėti knygų, sužinoti ko nors naujo. Tad ir šįkart įžengusi į biblioteką patraukė labai nereikalingų knygų skyrio. Šiame skyriuje būdavo tik vienas kitas vaikas. O kartais Tauškalė būdavo ir viena. Priėjusi prie lentynų pradėjo rinktis knygas. Mergaitė pasiėmė seną vadovėlį "Ypatingi viralai ir eliksyrai". Pasidėjusi jį ant staliuko pradėjo vartyti. Knygoje buvo įvairių dar Gintai negirdėtų viralų. Ji svajojo nors vieną išsivirti, bet visų ingredientai buvo labai reti, mokyklos sandėliuose kažin ar būtų įmanoma rasti. Bet vis gi čia Hogvartsas. Nežinosi ką jis slepia... Skaitinėdama Tauškalė išgirdo krebždėjimą, jis sklido iš mergaitės netoli Gintos renkančiosios knygas.
- Labas,- tarstelėjo grifiukė.

[Savannah Kingsleigh]

Trindamasi akis švilpiukė žvalgėsi tarp knygų lentynų ir akimis permesdavo knygų nugarėles, skaitydama jų pavadinimus ir autorius. Nors ir turėjo pakankamai nuodų ir vaistų knygų, kad išvirti kokį nors eliksyrą, nes „jų niekada nebus per daug“, tad čiupo „Nereikalingiausi viralai ir nuodai“ ir  „Nuodų ir Vaistų ABC“, parašytus vienos autorės - Izoldos Banšėdos, kuri neatrodė kaip labai populiari ar reikalinga autorė. Ji veikiausiai pasirodė esanti moteris, norinti užgesinti ugnelę visų mėgstančių nuodus ir vaistus širdyse, tačiau tai nesvarbu - Savannah nebuvo tikra, kad jas bent kartelį atsivers, ir tai nebuvo praradimas. Jas pasidėjusi ant stalo, tik tada pastebėjo mergaitę, taip pat renkančią knygas nuodams ir vaistams - Gintą, su kuria prisiminė susitarusi atlikti šiuos namų darbus.
- Labas labas, - Savannah šiltai nusišypsojo grifiukei, o jos akys ir toliau lakstė po knygų lentynas. Rankos vis traukė ir traukė skaitalus iš lentynų, juos kraudamos ant stalo ir vis didindamos krūvą, kol pirmakursė rimtai susirūpino, kaip jas visas paneš. - Irgi renkiesi knygas? Na, gali jų ir neberinkti, nes, na, matai, - sukikeno Savannah ir čiupo visas knygas glėbin. - Dar rinksiesi? Jei ne, tada jau ir galime eiti. Ką manai?

[Ginta Tauškalė]

- Ne, jau nebesirenku. Štai radau vieną labai įdomią knygą. Bet čia aprašomuose eliksyruose ir varaluose labai reti ingedientai. Kaip manai gal nugvelbtume iš Hogvartso sandėlio? - viltingai paklausė Ginta.
Bet prisiminė kalbantis su švilpe. Ji tai tikrai nelaužys taisyklių,- pamanė Tauškalė. Trečiakursė pasiėmė savo išsirinktą knygą ir nutipeno link bibliotekininkės. Jai išdavus knygą Ginta dar palaukė draugės.
- Na, kur eisime dabar? Gal į kiemą prie Gluosnio Galiūno? Aš visada ten einu ką nors atliekant. Taigi, eime? Tau turbūt sunku nešti šias storas knygas, duok kelias man,- maloniai šyptelėjo grifiukė.
 Kalbėdama Ginta pro didžiulį bibliotekos langą pavydžiai žiūrėjo į linksmai laiką leidžiančius vaikus, kuriems nereikia virti kvailų eliksyrų.

[Savannah Kingsleigh]

- Nea, man nesunku, - entuziastingai sučiauškėjo Savannah ir jai iš glėbio kaipmat iškrito bent septynios knygos, kurias ji dar ilgai ir sunkiai rinko, kadangi paėmus vieną knygą iš glėbio iškrisdavo kita, bet kai pagaliau jos buvo sukolekcionuotos ir užregistruotos, mergaitė pasisuko eiti. - Eime. Gal nueikime ant kalnelio? Ten turėtų būti gerai. Na, galime ten įsmukti, bet man nelabai patinka šita idėja.
Viskas skendėjo tyloje tol, kol švilpiukė praverė duris (ji šitaip mėgo vadinti portretus) ir palaukė, kol Ginta praeis, tada išlindo ir pati, o viskas ir toliau buvo įsitempę, bet, laimė, Savannah susiprotėjo ją užkalbinti.
- Taigi, kur dabar keliausime? - katilas dzingsėjo, atsimušdamas į kojas ir paskleisdamas tą garsą po koridorius.

[Ginta Tauškalė]

Išėjus iš bibliotekos Ginta prakalbo:
- Tai kaip ir sakiau: gal prie Gluosnio Galiūno? Na, arba dar gera vietelė yra prie ežero,- Tauškalė tikėjosi, kad Savannai patiks jos pasiūlytos vietos,- dažnai ten pati nueinu ir atsisėdusi ant nutriušusio suolelio skaitau knygą ar kažką panašaus. Tai kaip? Eime?
Gintai stovint drėgname Hogvartso koridoriuje sušalo.
- Beje, jei taip, turėčiau nubėgti į grifiukų bendrąjį kambarį. Pasiimčiau striukė, kad nesušalčiau dar labiau. Nenorėčiau gulėti mokyklos ligoninėje ir sriubčioti bjaurią seselės pataisytą arbatą,- Savannah lyg ir šyptelėjo. Ginta taip pat,- o tu jau buvusi nors kartą Hogvartso ligoninėje? Geriau ten nepakliūti prieš egzaminus, kaip man buvo nutikę... Prisivyti kursiokus labai sunku.

[Savannah Kingsleigh]

- Žinoma, gali bėgti, aš palauksiu, gal ir iki savo bendrojo kambario nulėksiu, - blankiai šyptelėjo Savannah, tirtėdama iš šalčio ir bandydama įtraukti kaklą į ploną megztinį, kurį pasirinko šiandien apsivilkti ir dabar labai to gailėjosi. - Dar neteko pas ją pabuvoti, bet girdėjau, kad gulėti ligoninėje ir dar prieš egzaminus yra bjaurus reikalas. Na, tada lėk, galėsime nueiti prie Gluosnio Galiūno, tik reikės pasisaugoti jo šakų.
Kai Ginta pasišalino, Savannah labai sunkiai nusvirduliavo požemių link, kur prie virtuvės buvo įsitaisęs Švilpynės bendrasis kambarys. Sušnabždėjusi slaptažodį ir portretui pasisukus, mergaitė neatsargiai griuvo pirmyn ir užsigavo koją, o visos knygos iš šiosios glėbio išvirto ant grindų, sukeldamos baisų triukšmą, tačiau, laimė, bent kol kas nieko nebuvo bendrajame kambaryje, tad nothing more than just alone time. Greitai nubėgusi link mergaičių miegamojo, pravėrė duris ir iš po savo lovos apačios išsitraukė lagaminą, kurį jau seniai belietė ir jis buvo apskretęs dulkėmis. Iš namų ji išsivežė labai nedaug, tik Skersiniame Skersgatvyje lauknešėlis papilnėjo. Viduje užtikusi storą juodą šiltą paltuką, jį greitai užsimovė, užsirišo taipogi labai storą ir ilgą Švilpynės šaliką, susirinko knygas, tuo pačiu pasičiupo ir katilą ir nuskubėjo prie bibliotekos, žadėdama ten vėl sutikti Gintą, pakeliui dar iš virtuvės nugvelbusi keksiuką su šokoladu ir jį dabar rydama.

[Ginta Tauškalė]

Bendrajam Grifų Gūžtos kambaryje Ginta tikėjosi pamatyti savo draugus. Bet įžengusi pro storulės portretą išvydo tuščią kambarį. Keista, pamokos seniai pasibaigusios, o kambaryje nėra nei vieno grifiuko. Nusprendusi ilgai nesvarstyti Tauškalė nubėgo į mergaičių miegamąjį ir iš čia pasiėmusi paltuką, kepurę ir šaliką nužygiavo atgal link bibliotekos. Pagalvojusi, kad Savannah ateis pirma bibliotekon, o ne prie Gluosnio Galiūno. Ir Ginta neapsiriko. Įėjusi į biblioteką išvydo švilpę.
- Laba dar kartelį, jau pasiruošei? Eime?
Ginta užsisegusi paltą ir dar stipriau užsiviniojusi raudoną su auksinėmis drūžėmis šaliką išskubėjo į Hogvartso kiemą. Laukė nesulaukė kada pradės gaminti eliksyrą ar viralą.

[Liucina Nelipot]

Liucina visą naktį negalėjo užmigti. Dangus buvo tamsus ir begalo žvaigždėtas. Aplink tvyrojo visiška tyla ir ramybė. Bet tik ne Liucinos galvoje. Nors Grifų Gūžtoje buvo pilna draugiškų veidų, mergaitė jautėsi kaip niekad vieniša. Hogvartse ji praleido vos porą dienų, tačiau atrodė, jog praėjo visa amžinybė...
Diena buvo sunki. Pamokos nuobodžios, o mokytojai irzlūs. Bet tik ne astronomija. Tai buvo vienintelė pamoka, kurios metu mergaitė atidžiai išklausė kiekvieną profesorės žodį.
Nuskambėjus skambučiui Liucina neskubėdama slinko perpildytu koridoriumi. Netikėtai ji pastebėjo matytą veidą. Koridoriaus gale stovė mergaitė šviesiais, tviskančiais plaukais. Ta pati, su kuria Liucina prašnekėjo visą kelionę link Hogvartso.

[Emma Hartley]

Po sunkios ir varginančios dienos Emma svajojo nueiti susirasti kokią seną, apdriskusią, galbūt išplėšytais lapais ar netgi prirašinėtą pastabų/pamąstymų knygutę. Tyliai išslinkusi iš savo koledžo mergaičių kambario pasišviesdama lazdelės gale atsiradusia šviesa pirmakursė basomis kopė tiesiai į Labai Nereikalingų Knygų skyrių didžiojoje Hogvartso bibliotekoje. Priėjusi duris už savęs išgirdo artėjančius lengvus žingsnelius besistengiančius nesukelti nė menkiausio garso.
- Liucina? Liu! - apsidžiaugė klastuolė pamačiusi tą porceliano baltumo odą ir šviesą puikiai atspindinčius plaukus. - Ką čia veiki? - šiek tiek sutriko.
Emmai buvo keista matyti žmogų, kuris kaip pat labiau vertintų senų knygų draugiją, nei ilgą ir saldų miegą, o juk rytoj tai pamokos!
- Galbūt prisimeni tą keistą burtažodį atrakinantį duris? Patikrinau, jos tikrai užrakintos... Gaila, et.

[Liucina Nelipot]

- Emma..! Sveika... Smagu tave matyti. Ėjau ieškoti žvaigždėlapio, po poros dienų turėtų ryškiai matytis Venera... Ajj, nesvarbu. Kaip matai durys užrakintos. Mokiniai retai čia tesilanko, matyt todėl ir užarakino. Gaila, nesiklausiau Kerėjimo pamokoje... Regis buvo kažkoks atrakinimo burtažodis. Regis "Alora" ar "Alomora"... Ne...
Liucina suraukė antakius. Nagi, Liu, prisimink!-pagalvojo.
- Ak tiksliai! Alohomora!- grifiukė mostelėjo lazdele durų link.
Pasigirdo spragtelėjimas ir girgždančios durys lėtai prasivėrė.
Mergaičių akys sužibo. Nors ant lentynų buvo susikaupęs nemažas dulkių sluoksnis, tačiau storos knygos atėmė jaunosioms burtininkėms žadą.
- Nuostabu... - išlemeno Liucina.

[Emma Hartley]

Taip pat pirmakursei Liucijai prisiminus burtažodį Emma pliaukštelėjo sau per kaktą ir tarė:
- Aš žinojau! Nujaučiau, jog bus šis! Matyt ne kasdien galima išlikti tokiai žvaliai ir susikoncentravus ties magija...
Mergaitės kurį laiką stovėjo netekusios žado, o tuo metu klastuolės žvilgsnį prikaustė storos, odiniais viršeliais trauktos knygos su metaliniais kampučiais, kad nenusidėvėtų per greit.
- Tergeo. - Ištarė mergaitė norėdama bent truputį apvalyti voratinklius nuo artimiausios lentynos su akį patraukusiomis knygomis. - Kaip manai, kam jos turėtų būti skirtos? Matai raštus ant viršelių? - Pirštuku vedė ties viršelio centru išgraviruotą piešinį.
Turbūt niekas nesupyks, jei pasiskolinsiu paskaitinėti. Tokios dar gyvenime nebuvau mačius!