[Jessica Moony]

 Jessica plaukdama braukė ranka per drungną vandenėlį, išlipusi pasiėmė akmeniuką ir viską būtinai palietė, kitaip nepavyko. Buvo labai smagu. Daugeliui ji tarstelėjo vieną kitą žodį „Labas“. Ji į visas smulkiausiasias detales atkreipė dėmesį, ramiai ir niūriai kurkiančias rupūžes prie ežero, voriuką Didžiosios salės kampe, pelėdą, kuri skrido į Pelėdyną ir t.t. Žvalgėsi labai įdėmiai. Mergina buvo laaabai laiminga, kai stovėjo eilėje prie Paskirstymo kepurės. Jaudinosi, bet gal ne tiek daug, kad kiti matytų išoriškai. Blizgančiomis akimis laukdama Moony neišbuvo vietoje, sukinėjosi, trepsėjo, kaišiojo galvą jiems per pečius ir atrodė tuoj numirs! Taip laukė paskirstymo ceremonijos... Norėdama apsiraminti, Jessica pabandė galvoti apie kažką kito. Bet tik pagalvojus apie kitką jai brukosi viena vienintelė mintis, Į kurį koledžą pateksiu?
 Merginai suspengė galva, dingo viskas, nesuprato kas nutiko. Taip, ją pakvietė sėstis į kėdę. Apmirusi ir sustingusi lėtai artėjo link „sosto“. Atsisėdo ir jai uždėjo kepurę. Skrybėlė ilgai mąstė ir lingavo, kol pagaliau lėtai ir tyliai ištarė:
- Grifo Gūūūūžta!
Moony netvėrė džiaugsmu, tekina pasileido link savo stalo ir viską apgalvojo, tikrai buvo miela diena, ir tikrai geriausia, bent jau kol kas...

[avianawallflower]

Hogvartsas. Tikriausiai buvo ta vieta į kurią Aviana norėjo atvykti labiausiai. Juk Hogvartsas - antrieji namai. Aviana jaudinosi, nes dauguma jos šeimos narių patekdavo į Varno Nagą arba Klastūnyną, niekas nėra patekęs į Grifų Gūžtą ar Švilpynę. Mergaitė norėjo kuo greičiau išvysti didžiają salę, užsidėti kepurę ir kuo greičiau patekti į kurį nors koledžą. Išties buvo keista sėdėti su nepažįstamaisiais vaikais kurie netrukus taps Hogvartso dalimi. Rudaplaukė nustebo išvydusi tokią didžiulę pilį kuri spindėjo pilnaties šviesioje. Visi išsižiojo, Aviana taip pat. Nors ir pasižymėjo mergaitė egoizmu, uždarumu ir visomis blogiausiomis savybėmis šiandiena tai buvo neįmanoma. Visi jau lipo iš valties, Aviana išlipo paskutinė ,bet labai greitai pasivijo būrelį vaikų. Juos lydėjo kažkoks jaunuolis, tikriausiai prefektas. Visi jau už gerų penkiolikos minučių stovėjo prieš ausku padabintų durų kurios vedė į rojų - Didžiają salę. Mergaitė jau stovėjo salėje ir laukė savo eilės. Fone skambėjo įvairūs vardai bei kepurės kriokimas.
-Aviana Wallflower!
Mergina užsimerkė, giliai įkvėpė ir išėjo į priekį, atsisėdusi ant kėdės, pajuto šiltą paskirstymo kepurę ant savo plaukų.
-GRIFŲ GŪŽTA!,-Sukriokė kepurė.
Aviana nustebo ,bet nuėjo link stalo kuris jau ošė ir džiaugėsi. Wallflower šypsojosi ir džiaugėsi ,kas buvo neįprasta. Prasidėjo Avianos naujas gyvenimo etapas.

[Aistė Granger]

Didžioji salė buvo milžinišką. Joje stovėjo keturi pailgi stalai. Virš vieno kabojo klastūnyno vėliava, virš kito - švilpynės, ant trečiojo - varnagės, o ant paskutinio - grifo gūžtos vėliava...
_______________________________________ _______________________________________ ______

Aistė pamačiusi grifo gūžtos stalą priėjo prie jo. Stalas buvo nusėtas valgiais: vištos šlaunelės, salotos, įvairiausi gėrimai, torčiukai, keksiukai, o dar ir kaip viskas kvepia! Net neįsivaizduoju, kokie virėjai tai pagamino.... Aistė nebuvo labai alkana, ar ištroškusi, bet vos pamačiusi tai, kas buvo ant stalo, privertė paragauti, atsigerti. Kai Aistė pavalgė, atsigėrė, atsistojo, ir nuėjo nuo stalo.

[Aqua Watefall]

Pagaliau, pagaliau aš ten kur taip seniai norėjau patekti. Labai jaudinausi, kad mane gali paskirti į švilpynę, bet išgirdusi kepurės išrėktą Grifų Gūžtos koledžą labai apsidžiaugiau. Negalėjau patikėti, kad aš toje pačioje vietoje kur brolis man tiek daug pasakojo. Nubėgusi prie stalo visus apžvelgiau. Dauguma mokinių bendravo vieni su kitais, kiti pasigardžiuodami krimto nuostabius valgius, o treti tyliai tupėjo ir atrodė šiek tiek bailūs. Nieko nelaukusi pasičiupau vištienos kulšelę ir suleidau dantis. Buvau beprotiškai alkana, tad kulšelė atrodė kaip skaniausias mano kada nors ragautas maistas. Nejaugi galėsiu valgyti tai kiekvieną rytą čia būdama? Jaučiausi pakylėta iki dangaus. Staiga tiesiai prieš mane atsitūpė liepsnotoji pelėda. Tikriausiai mama atsiuntė man laiškelį pasiteirauti kur patekau. Nurišusi nuo kojelės popieriaus ritinėlį patikrinau ir likau nustebusi. Man rašė ne mama ir ne tėtis, man rašė brolis. Dar labiau nudžiugusi suspaudžiau ritinėlį ir paėmusi nebaigtą vištos kulšelę, o pelėdą pasitupdžiusi sau ant rankos išbėgau iš pagrindinės salės ieškoti bendro Grifo Gūžtos kambario.

[Tomasz Mickiewicz]

Tomasz stovėjo tų kvailių ir nevykėlių pirmakursių grupėje ir nekantriai laukė, kada bus pakviestas užsidėti nutriušusią paskirstymo kepurę. Visa laimė, tikroji berniuko pavardė buvo daug arčiau abėcėlės pradžios nei ta, kurią jis pasirinko. Taigi buvo pakviestas pakankamai greitai. Aišku, kvaila moteriškė nekvietė Tomasz'o tuo vardu, kuriuo jis save vadino, tad išgirdęs neįprastą pavardę kiek laiko nesuprato, kad kviečiamas būtent jis. Galų gale susivokė ir į nieką nesižvalgydamas nužingsniavo iki kėdės ir atsisėdo. Jam buvo visiškai vienodai, į kurį koledžą pateks - neabejojo, kad visuose bus daugybė kvailių, su kuriais bus nė neverta bendrauti. Galbūt tikėjosi nepatekti į Klastūnyną - mokytis tame pačiame koledže, kuriame sėdi sesuo? Na jau ne, geriau nereikia.
Idiotiška kepurė, kurią Tomasz turėjo užsidėti, galvojo ilgai, berniukui netgi nusibodo. Pagaliau teikėsi surikti:
- Grifų Gūžta!
Gerai bus ir Grifų Gūžta. Tiksliau, negerai, nes čia nieko gero! Kažkokių kvailių gauja, kur vienas didesnis idiotas už kitą!
Tomasz atsistojo ir patraukė prie plojančio stalo. Su niekuo nepasisveikino ir atsisėdo toliau nuo kitų vaikų. Jie tikrai nėra verti jo dėmesio, tad geriau nė neaušinti burnos bandant su jais šnekėtis.

[Hermiona Įkyruolė]

Labas mano vardas yra hermiona aš būsiu geriausia mokyklos mokinė nes mano tėvai labai protingi

[Akilina Novikoff]

 Šioji pilis Akilinos visai nestebino. Gimtojoje Sibiro šalyje dar ne tokių buvo, o apie šią ir taip pakankamai prisiklausiusi buvo. Bet, žinoma, buvo dalykų, kurie patenkino rusę. Kaip, kad pavyzdžiui - prašmatnios dekoracijos. Stovint labai nuobodžioje eilėje ji galėjo pakankamai apžiūrėti gan nemažą salę. Būnant gan neblogai pasiturinčiai burtininkei buvo labai svarbu, kad pilaitė atitiktų jos įprastus standartus, antraip nežino, kas jai pasidarytų. Netrukus jos žvilgsnį sudomino įvairūs stalo įrankiai, lėkštės ir taurės, kadangi šios spindėjo anaiptol ne pigiai. Pagaliau pamačius bent šiek tiek prabangos mergaitė pasipuošė pasitenkinimo šypsena blyškiame veide.
 Praėjus pernelyg ilgam laiko tarpui, rusaitės akys nukrypo link tos lemtosios kepurės. Bet šiosios išvaizda iškart sukėlė pasišlykštėjimą. Dulkėta, apiplyšusi - nuo jos tiesiog trenkė pigumu ir seniena. Pagal nuaidėjusius žodžius apie šią kepuriūkštę, rusės galvoje susidarė vaizdas apie aukso drožlėmis apibarstytą skrybėlę su daugybe brangakmenių, žinant, kokio svarbumo ji buvo. Bet šitai jos visai nedžiugino. Su itin mažu entuziasmu ji visgi priėjo prie šio skarmalo.
 - Jūs gi jo man nedėsite ant gal-! - pusgarsiu pradėjo mergaitė klausti su stipriu rusišku akcentu, bet net nepabaigus sakinio ant galvos jau pajuto kepurės svorį. - a-arba ne.. - šnabždesiu ji ir nutilo.
 Šiam skarmalui surikus kažokią gūžtą rusaitė net krūptelėjo. Susivokusi, kad raudonasis stalas ploja, prie šio ji ir nuskubėjo, vos tik gavusi galimybę atsikratyti tos plyšenos nuo galvos. Dabar jau priešais esantys turbūt auksiniai indai ją šiek tiek apramino. Nors koledžo pavadinimas ne itin. Kadangi šis iš tiesų buvo jos burtininkų šeimynos nemėgstamiausias.

[Rapolas Drakas]

Vilis nė nesapnavo tokios keistos ir nuostabios vietos. Salę apšvietė tūkstačiai žvakių, plevenančių aukštai ore viršum keturių ilgų stalų, kuriuos buvo apsėde moksleiviai. Ant stalų tviskėjo aukso lėkštės ir taurės. Salės gale stovėjo mokytojų stalas. Šen ten tarp moksleivių blykšojo sidabriškos šmėklos. Vilis pakėlė galvą, o ten vietoj lubų buvo lyg juodas aksiomas, nusagstytas žvaigždėmis. Viliui laižant nuo piragaičio sirupą, prašneko mokyklos direktorius.
- Sveiki nauji ir seni mokiniai, primenu Hogvartso taisykles 8 valandą miegoti, rytoj 9 valandą prasideda pamokos. Priėmimas į kvidičo komandas vyks antrą semestro savaitę. Kas pageidauja žaisti už savo koledžą, tegul kreipiasi madam Huč. O dabar, prieš eidami miegoti, sugiedokime mokyklos himną! - sušuko Dumbuldoras. Vilis pastebėjo kad kitų mokytojų šypsenos tapo dirbtinokus. Dumbuldoras kilstelėjo savo lazdelę, lyg vaikydamasis musę, ir iš jos išlindo ilgas auksaspalvis kaspinas , pakilo virš stalų, lyg gyvatė išsiviniojo į žodžius.
- Kekvienas pasirenka savo mėgstama melodija, - Tarė Dumbuldoras.
- Ir pradedam! - Mokiniai užtraukė.

Hogvartse tave karpos išverstų,
Tu mus išmokyk ko nors.
Ir seni ir pliki
ir maži nutrūktgalviai
Norim turėt ko nors galvoj
Šio bei to įdomaus,
Nes kolkas ten tik švilpia vėjas,
Pilną musių ir vištų pūkų.
Tad išmokyk mus ko nors
Ką pamiršome, mums primink,
Pasistenki, o mes netigėsim
Kalsim kad net smegenys braškės.

[Alanas Senkleris]

Buvo ankstyvas rytas, Kai Alanas išsivertė iš lovos ir nuėjo į didžiąją salę. Sėdėjo prie stalo su puodu kavos ir budinosi. Atrodė labai užsimiegojęs, susitaršęs. Vilkėjo patogiais drabužiais, su kuriais buvo patogu bėgioti. Apsiaustą tikėjosi spėti persirengti truputį vėliau.
Pasiėmė ir Dingą kartu. Šuo sėdėjo po stalu šalia berniuko kojų.
Šitaip anksti grifas čia atsivilko todėl, nes norėjo dar prieš pamokas prasibėgioti su šunimi, kuriam būtinai reikėjo išlieti energiją.
Jis panorėjo omleto ir tas atsirado ant stalo. Lėtai valgė, kąsniai tokį ankstų rytą kažkaip nelindo. Dingas gailiai pažvelgė į berniuką.
- Taip, tu tai visada alkanas. - Sumurmėjo jis ir numetė kąsnelį Dingui, kuris mikliai jį sugavo ir prarijo.
- Viskas, tikrai negausi daugiau. - Pasakė. Šuo buvo neblogai dresuotas, bet va maisto vis tiek kaulydavo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh plačiai nusižiovavo. Svajojo apie tai, kad dabar būtų savaitgalis, tačiau jos, deja, nekantriai laukė krūva namų darbų, nuobodžių rašinių ir nepatenkintų profesorių.
Norėdama bent kiek praskaidrinti nuotaiką, mergaitė pasistengė atsikelti anksčiau. Tikėjosi ramiai užkąsti šiokius tokius pusryčius, o tada dar ištrūkti į lauką. Niekada negali žinoti, kokių naujų kankinimo būtų sugalvos profesoriai, tad reikėjo nusiteikti.
Atslinkusi iki didžiosios salės mergaitė nužvelgė tuščius stalus ir apsidžiaugė. Deja, per anksti. Metusi žvilgsnį į tą, kuris priklausė jos koledžui, pamatė kažkokį berniuką. Škotė susiraukė, bet patraukė jo link. Jeigu netyčia bus iš tų, su kuriais įmanoma šnekėtis, pasišnekės. Jeigu bus tik erzinantis mažylis (kaip tikriausiai ir bus), paerzins jį ir pati. Jeigu jau profesoriai gadina mokiniams nuotaiką, kodėl mokiniai negali to padaryti patys? Nenoromis prisiminusi mušeiką raudonais gaurais, su kuria susitikusi atsidūrė ligoninėje, Deoiridh net nusipurtė. Na nieko, šis vaikis tikrai nesugebėtų to padaryti. Tik jau ne vikrumu pasižyminčiai šešto kurso mokinei.
- Labas! - iš tolo šūktelėjo mergaitė nutaisiusi saldų balselį. Jeigu jai nepasirodė, po stalu buvo šuo, kas prieš jo valią šiek tiek sudomino. Nenorėdama pasirodyti, kad jai smalsu, išsitraukė iš kišenės Matthew (varlę, žinoma, o ne herbologijos profesorių) ir pasitupdė sau ant peties. Žvilgtelėjusi į kompanjonę galiausiai atsidūrė šalia berniuko.
- Ar ne geriau tokį ankstų rytą dar voliotis lovoje? - paklausė tikėdamasi, kad balsas nėra persmelktas sarkazmo.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo ir maišė atvėsusį savo maistą. Išgirdęs merginos balsą atsisuko į ją. Ak, taigi čia ta pati Grifė išsprogdinusi pusę kerėjimo kabineto sienos. Prisiminė ir vyptelėjo.
- Laaabas. - Nutaisęs panašų toną atsakė jis. Kad ir jautėsi klaikiai mieguistas nuotaika buvo kuo puikiausia ir pasikalbėti su vyresnio kurso mokine atrodė įdomu.
- Mielai būčiau likęs kambaryje, bet turiu palakstyti su šiuo besočiu. Todėl atsikėliau ankstėliau. - Pasakė ir meiliai pataršė šuns gaurus. Dingas išvydęs atėjūnę jau lindo iš po stalo, norėdamas ją apuostyti. O gal jis tiesiog užuodė jos augintinę varlę. Kaip ten bebuvo, berniukas sulaikė šunį.
- Atgal. - Pasakė ir jis pakluso.
- O kodėl tu tokia ankstyva? Beje, aš Alanas, o tu?

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Išgirdusi mokinuko balsą Deoiridh kiek suirzo. Labai jau jis buvo patenkintas. Ko gero, jai nereikėjo prie jo eiti. Vis dėlto nereikėjo pasirodyti nemandagiai, nors Deoiridh kaip tik tokia ir buvo - nemandagi. Taigi ji atsisėdo šalia ir žvilgtelėjo į šunį, kuris išties čia egzistavo.
- Aukoji miegą tam, kad pabėgiotum su kažkokiu šunim? - nuoširdžiai nusistebėjo grifiukė. Atsargiai nužvelgė berniuką ir pradėjo svarstyti, ar jam verta dėl kažkokių priežasčių meluoti. Jiedu nebuvo pažįstami - ar bent jau animagė negalėjo jo prisiminti. Bet ar jis jos nežino - tai jau atskiras klausimas. Ką gali žinoti, ar jis nesitrina kerėjimo pamokose, kur ji pati gerokai išsišoka. Ar reikėtų elgtis ramiau? Tikrai ne - gadinti nuotaiką tai keistai "profesorei" buvo bene vienintelė priežastis eiti į pamokas.
Nusprendusi, kad besotis šuo skiria pernelyg daug dėmesio Matthew, Deoiridh paėmė augintinę į rankas. Ji tikrai neleis kažkokio mažiaus gyvūnėliui lįsti prie vieno pirmųjų draugų.
- Aš? Hm... - nutęsė rudaplaukė. Svarstė, ar verta atsakyti į klausimą. Vis dėlto tylėdama ji sukeltų pernelyg daug įtariamų, tad galiausiai pratęsė: - Man patinka vaikščioti po pilį ir kiemą ryte, kai aplinkui yra nedaug žmonių. Žmonės nėra gerai.
Deoiridh sukikeno. Išgirdo, kad berniuko vardas Alanas, bet pati neprisistatė. O kam jam? Vis tiek daugiau nebendraus. O jeigu kur ir prasilenks, bus geriau, jei nežinos, kaip kreiptis.
Kiek pagalvojusi grifiukė ištraukė lazdelę. Norėjosi kažką veikti - sėdėti ir plepėti nebuvo noro. Ne tas žmogus palaikė kompaniją. Permetusi akimis didžiąją salę vėl nukreipė akis į Alaną.
- Gal moki kokių įdomesnių kerų? - paklausė ji svarstydama, ką pati mokėjo pirmame kurse. Ko gero, nieko, bet gal šis vaikis protingesnis?..

[Alanas Senkleris]

Po  galais, pasipūtusi mergiotė. Svarstė jis. Na ką gi, Senosios Senklerių šeimos atstovas Alanas irgi mokėjo šitoks būti.
Ar ji jaučiasi pranašesnė, nes yra vyresnė? Dievuliau, sunku net prisistatyti.
Iš pradžių, berniukas ketino jos paklausti apie kelis dominančius dalykus. Kad ir apie profesorius, ar kelis atmintin įstrigusius mokinius. Bet nusprendė to nedaryti.
Jis atsilošė kėdėje, net šunį paleido iš akių. Žinojo, kad veikiausiai nepuls varlės, o jei ir puls... Na, tegu ta pasipūtėlė daro, kaip išmano. Mintyse nusikvatojo. Nors nebūtų žinoma to leidęs. Na, gal aš susidariau nekokį pirmą įspūdį? Juk niekada taip nedarau, bet vis tiek... Gerai, matysim kaip čia bus.
- Žinote, kadangi įsigijau šį šunį, tai turiu juo pasirūpinti. Haskiai privalo bėgti daug ir ilgai, todėl neturiu kito pasirinkimo.
Kiek mokėdamas solidesniu tonu pasakė. Jautėsi kvailai, bet... Tada, pagalvojo apie jos ištartus žodžius, kad žmonės blogai. Ar tie žmonės skaudino šitą merginą? Gal todėl taip. Et, šalin visas kvailas empatijas.
- Ech, Ką jau čia aš tokio ypatingo galėčiau mokėti? Juk tesu dar tik menkas pirmakursis. Bet pabandyti galiu.
Išsitraukė lazdelę ir meldėsi, kad pavyktų. Nes jei ne, tai apsikvailins tikrai. Jau ir šiaip ši savaitė nebuvo iš lengvųjų. Mintyse perbėgo skaitytas knygas. Šie kerai nieko negali sužeisti. Pagalvojo ir nukreipęs lazdelę į Grifę kuo tvirčiau ištarė.
- Tarantallegra. - Tegul prasibudina ankstyvą rytą. Sukikeno mintyse jis.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ei, tu, nenusiversk! Deoiridh nesusilaikiusi sukikeno, tačiau neatrodė, kad Alanas būtų nusiteikęs drėbtis ant žemės. Tai buvo tam tikras nusivylimas. Dabar teko laukti kokio nors kito įvykio, kuris paverstų šitą susitikimą nors kiek įdomesniu.
Šiokia tokia baimė sukrebždėjo viduje, mat šuo, atrodo, buvo visai neprižiūrimas. Dėl savęs Deoiridh nebijojo - su tokiais menkniekiais tikrai susitvarkytų. Vis dėlto Matthew gerovė taip pat buvo svarbi, tad kiek padvejojusi įsikišo herbologijos profesoriaus bendravardę į kišenę. Nesvarbu, ką mažylis pagalvos. Negalima kelti nė menkiausio pavojaus jokiai varlei. Tuo labiau Matthew.
- O tai... Kam tau eiti su juo? - nieko nesuprato šešiolikmetė. Labai stengėsi nesijuokti iš "oraus" berniuko tono, tačiau tai buvo neišpasakytai sunku. Vaikai, nuolat apsimetantys, kad yra suaugę, buvo bene juokingiausias dalykas šioje mokykloje. Puikus pavyzdys buvo Dori Mendel - įkyri, tačiau kartu ir kažkuo dominanti mergužėlė.
- Sakai, menkas pirmakursis? Pažiūrėsim pažiūrėsim, - sarkastiškai tarstelėjo Deoiridh. Deja, per vėlai susiprato, kad tas menkas pirmakursis jau nutaikė lazdelę į ją. Ne save turėjau omeny, tu... Minties rudaplaukė nebaigė: tam tiesiog neliko energijos, mat kojos pradėjo judėti kažkokio šokio ritmu. Tai buvo labai kvaila, bet kurį laiką Deoiridh negalėjo nieko padaryti. Bandė valdyti kojas, tačiau siaubingai nesisekė. Teko pripažinti, kad šitas Alanas nėra toks jau menkas kaip sako. O gal jam tiesiog netyčia pasisekė? Šito, deja, žinoti Deoiridh negalėjo. Ką galėjo - tai atkeršyti.
- Accio omletą, - burbtelėjo grifiukė išsitraukusi lazdelę. Alano kerai pamažu pradėjo išsivadėti, o štai maistas kuo klusniausiai atskrido pas ją. Plačiai nusišypsojusi škotė pažvelgė į koledžo draugą tarsi laukdama, ką jis darys dabar.

[Alanas Senkleris]

Valio, pavyko! Džiūgavo ir žiūrėjo kaip Mis Bevardė šoka keistą greitą šokį.
Kadangi nebuvo linkęs ilgai siusti ir tas vaizdas pralinksmino jį, tai net pamiršo savo pasipiktinimą. Dabar atrodė, kad tai puiki proga pasipraktikuoti paprastus burtus, kurie pavyktų net pirmakursiui.
Bet šokti ji pagaliau nustojo ir tada. Ir kam dabar jai mano omletas? Nusistebėjo raudonplaukis. Gal man pabandyti nuginkluoti, kol nenutiko ko bjauresnio.
- Koks gražus karo šokis Mis Bevarde. - Džiugiai pradėjo čiauškėti jis.
- Bravo. Taigi sakau, šunį pasiėmiau, nes reikia su juo užsiimti. Haskiams reikia skirti daug laiko, kitaip bus bėdų. Jie rogių šunys ir todėl aš turiu su juo lakstyti, juk vėliau jam teks ilgai sėdėti kambaryje, nes aš sėdėsiu pamokose. O namie palikti aš jo negalėjau.
Bėrė jis savo įprasta greitakalbe. Tikriausiai šį kartą Dingo pasilakstymas nuplauks, išvesiu jį vėliau trumpam. Atleisk Dingai, bet už tai skirsiu tau vissą šeštadienį. Dar greit pasvarstė ir pasakė.
- Ir kam dabar jums mano omletas Mis Bevarde? Juk jau pravėsęs, nieko iš jo gero. Expelliarmus.
Viską suvėlė į vieną monologą. Lazdelę kol kalbėjo vartė tarp pirštų ir tardamas paskutinius žodžius nusitaikė ir nuginklavo ją. Žinojo, kad šiaip nelaimėtų prieš daug aukštesnio kurso mokinę. O be to, jam buvo labai įdomu, ar nuginklavimo kerai suveiks ar ne.
Alanas mikliai sugavo merginos lazdelę ir pavartė ją tarp pirštų.
- Tiesą sakant man ir pačiam keista, kad pavyko. - Linksmai pasakė ir nusišypsojo. Tada tiesiog atidavė lazdelę savininkei. Dabar ji palaikys mane keistuoliu. Ir ką? Užtai aš žinau, ką sugebu.