0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #510 Prieš 2 metus »
Netrukus ir Gloria užlipo ant stogo. Regis, bendražygę lygiai taip pat pakerėjo šis nuostabus vaizdas. Varniukė atsisėdo ant stogo ir atrodė, kad kažką mąstė. Dori prisėdo šalia. Mergaitės tuo metu nesikalbėjo, tik žiūrėjo į tolį, ir Dori vėl ėmė mąstyti apie savo tėvus. Tai jau ją ėmė slėgti, tačiau ji nieko negalėjo padaryti, tos mintys pačios lindo į galvą. Ji prisiminė savo vaikystę ir tai, kaip gerai ji sutarė ir su tėčiu, ir su mama, ir kokie jie laimingi visi buvo. Ar galėjo Dori šitaip stipriai pasikeisti, kad anksčiau džiuginę dalykai ėmė ne tik nesuteikti laimės, bet dar ir erzinti? Tuščios šypsenos, bereikšmis mandagumas visur ir visada, džiugesys dėl nupirkto šokoladinio ledų kaušelio... Tai taip lėkšta, pamanė klastuolė. Mendel atsiduso. Juk jeigu tėvai bent truputį pabandytų suprasti ir jos pasaulį, magijos pasaulį, galbūt viskas būtų šiek tiek kitaip? Nors Dori turėjo pripažinti, kad iš tikrųjų tai ji nubrėžė kažkokią nematomą liniją tarp savęs ir tėvų ir apskritai tarp visų žiobarų ir burtininkų. Tai ji, o ne kas kitas, jautė didelį pranašumą prieš žiobarus ir pyko ant savo tėvų, kad jie yra žiobarai, pyko, kad Dori kraujas negrynas. Nors širdyje žinojo, kad pykti nėra dėl ko, tačiau negalėjo nieko padaryti. Tiesiog negalėjo. Jautė kartėlį ir viskas.
Mergaitės apmąstymus kažkas pertraukė. O ne! Gloria nuslydo nuo stogo. Viskas įvyko taip greitai, kad Mendel net nespėjo išsitraukti burtų lazdelės. Ji tiesė ranką į Glorią, tačiau pati varniukė sureagavo akimirksniu ir išsigelbėjo. Akimirką Dori tylėjo ir laukė, kol širdis grįš į savo vietą.
- Ar... ar tu neužsigavai? - galiausiai paklausė Glorios.
Tuo pat metu klastuolė kažką pajuto ir išgirdo. Tartum kažkas būtų didžiuliais sparnais sukėlęs vėjo gūsį ir nutūpęs šalia. Mergaitė jautė alsavimą. Širdies dažnis ir vėl pradėjo tankėti ir instinktyviai Dori ištiesė ranką. Ranka kažką palietė.
- Aš žinau, kas tai. Tai bus testralis.
Dori žinojo, kad testraliai tempia karietas ir kad tie, kurie neregėjo mirties, nemato šių gyvūnų. Mergaitė buvo girdėjusi iš vyresniųjų mokinių ir tai, kad kartais testraliai apsilanko ant Hogvartso stogo. Tačiau ji tuo netikėjo. Manė, jog šios kalbos yra tik tam, kad mokiniai čia neitų. Ir kad testraliai būna tik pamiškėj arba miške. Pasirodo, mergaitė klydo.

*

medeina11

Ats: Stogas
« Atsakymas #511 Prieš 2 metus »
Kai pagaliau Glorios širdis šiek tiek atsigavo ir ji jau galėjo normaliai mąstyti į galvą atėjo vieną mintis. Oh mane ir vėl aplankė nesėkmės. Mergaitė nors ir nebuvo dar normaliai atsigavusi po savo nukritimo gerai klausėsi klastuolės. Ir net šiek tiek keistu balsu prabilo:
- Ai viskas gerai taip visuomet nutinka,- pala ką ar tu visada nukrenti nuo stogo ? Paklausė savęs varniukė ir greitai pasitaisė,- tiksliau turiu omeny, kad man visada nesiseka.
Gal tu to neturėjai sakyti, dar jai papasakok apie savo sunkų gyvenimą. Mintyse barė save irisinių akių savininkė dėl savo žodžių. Ji žinoma žinojo, kad žodžių jau pasakytų žodžių nebegalima pakeisti. Dėl to po savo sakinio ji žvelgė visur tik ne į tamsiaplaukės akis. Žiūrėdama į medžių viršūnes garbanė išgirdo kažkieno alsavimą ir širdies plakimą. Gal čia Dori. Mąstė jaunoji Mechel, bet greitai atmetė šią mintį, nes išgirdo Dori balsą. Išgirdusi balsą rudaplaukė atsisuko ir pamatė testralį. Šis padaras buvo į arklį panašus juodas paukštis. Apie juos britė buvo šiek tiek skaičiusi ir žinojo, kad juos mato tik tie žmonės kurie regėjo mirtį. Pirmakursė buvo vieną iš tų žmonių { ji matė kaip numirė močiutė }, bet ji tuo nesidžiaugė, nes testraliai jai primindavo močiutę ir našlaitės akyse pasirodydavo vieną kitą ašarą. Šį kartą buvo taip pat. Nagi susiimk juk tu moki nerodyti emocijų. Liepė sau varno nago mokinė ir tuomet ašaros dingo. Mechel pavardės savininkė pažvelgė į klastūnyno mokinę ir gan tvirtai pasakė:
- Aha tikrai testralis. Gal nori paskraidyti ?
Kam tu tai sakei ? Sutrikusi savęs paklausė Gloria vėl pasigailėdama savo žodžių.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #512 Prieš 2 metus »
- Visada nesiseka? - paklausė Dori. - O... o kas tau vis nutinka? - klastuolė nežinojo, kaip paklausti, bet norėjo sužinoti daugiau.
Dori jautė, kad Gloria vengia juodaplaukės žvilgsnio, todėl nebuvo tikra, ar gaus atsakymą.
Netrukus Gloria pažvelgė į kažkur ir jos akys sublizgėjo, bet greitai susigriebė ir pasiūlė Dori paskraidyti ant testralio. Tačiau pirmiausia Dori nusistebėjo tuo, kad jai pasirodė, jog Gloria testralį mato.
- Gloria, ar tu... ar tu jį matai? - išpūtė akis.
Ar Dori nori paskraidyti ant testralio? Žinoma, kad taip! Turėtų būti daug patogiau nei ant šluotos! Bet... bet juk šluotą valdai pats, o dar tai, kad mergaitė testralio nemato... Kaži, koks tai bus jausmas? Skristi ant kažko sėdint, o po savimi matyti prarają? Pilve suplazdėjo drugeliai.
- Taaaip, - atsakė Dori. - Noriu. Tik jeigu tu... na, jeigu jį matai, - žvilgtelėjo kažkur ten, kur, pasak mergaitės, turėtų būti gyvūnas, - tikriausiai turėtum atsisėsti pirma.

*

medeina11

Ats: Stogas
« Atsakymas #513 Prieš 2 metus »
- Na ne,- gal daugiau tu nieko šiandien nesakyk kitaip dar labiau prisidirbsi,- nieko nenutinka šeip išsprūdo.
Aha visišką tiesa. Pasakė sau Gloria galvodama kaip išsigelbėti iš šios sudėtingos situacijos. Ji žinoma žinojo, kad galėjo viską papasakoti ir daugiau Dori nebekiltų klausimų, bet mergaitė nebuvo labai nuoširdi. Ir dar nelabai pažinojo klastuolės dėl to ši idėja greitai dingo iš irisinių akių savininkės galvos. Taip pat dar buvo galima užburti juodaplaukė, kad ji pamirštų šį klausimą. Bet varno nago mokinė buvo vos pirmakursė ir ji negalėjo atlikti tokių sunkių burtažodžių ypač kai net nežinojo tikslaus burtažodžio pavadinimo. Dėl to šis planas irgi turėjo dingti. Mąstydama garbanė kažkaip išgirdo keistoką bendramokslės klausimą į kurį reikėjo kažkaip atsakyti. Na bent jau šį sykį gal sakyk tai po ko nepasigailėtum. Mokė save britė ir gan lėtai, kad dar galėtų pagalvoti ką sakyti prakalbo:
- Na taip matau. Tik prašau neklausk kodėl,- padarė trumpą pauze ir vėl prakalbo tik šį sykį gyviau ir greičiau,- puiku, kad nori, bet man čia bus pirmas kartas. Pati skraidžiau tik ant šluotos.
Ir taip tik vidutiniškai. Pagalvojo rudaplaukė, bet to garsiai nesakė. Na ką gi teks lipti. Ir su šią mintimi vienuolikmetė priėjo prie testralio ir atsargiai užlipo ant jo nugaros. Ne taip jau baisu kaip galvojau. Pagalvojo pirmakursė ir ištiesusi ranką pasakė Doriai:
- Duok ranką,- ir po trumpos pauzės dar pridėjo,- čia nebus baisu.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #514 Prieš 2 metus »
Dori buvo labai įdomu sužinoti, kodėl Gloria mato testralius. Kas atsitiko? Ką ji matė? Tačiau klastuolė suprato, kad varniukė taip lengvai neims pasakotis savo gyvenimo. Nebent pelnyčiau jos palankumą, pagalvojo Dori. Tačiau dabar tam tikrai nebuvo laikas, apie šeimą ar tiesiog gyvenimą kalbėtis nebuvo kada. Dori tuoj lips ant gyvūno, kurio nei nemato.
Gloria užlipo ant testralio ir tai atrodė kraupiai, nes mergaitė tiesiog kabėjo ore virš stogo, bent jau tokį vaizdą matė Dori. Bendražygė juodaplaukei ištiesė ranką. Su besidaužančia širdimi, nors to stengėsi neparodyti ir tikrai nepasakys, Dori paėmė Glorios ranką ir užlipo ant testralio. Mergaitė puikiai jautė testralį, tačiau buvo baisu, iš tikrųjų baisu, sėdėti tartum ore. Nors ir ant šluotos sėdint nelabai ką ir matai, tik šluotos kotą, bet vis tiek esi įsikibęs į kažką, ką valdai ir regi savo akimis.
Dori girdėjo, kad testraliai skrenda ten, kur jų paprašai, todėl mandagiai prabilo:
- Testrali, jei gali, paskraidink mus kur nors netolies miško ar ežero, bet taip, kad nepamatytų profesoriai, - Dori balsas šiek tiek drebėjo, todėl turbūt ji išsidavė, kad bijo. - Galbūt ir tu turėsi norų, kur galime nuskristi? - paklausė Glorios. - Tuomet galėsi paprašyti testralio ir jis nuskraidins, man sakė vyresnieji mokiniai, - dabar Dori balsas skambėjo normaliai.
Ir testralis, nešinas mergaičių, pradėjo skristi. Jausmas buvo visiškai kitoks, nei su šluota. Toks didingas, tartum karališkas. Vos testralis suplasnojo savo Dori nematomais sparnais, mergaitės baimė dingo, ji atsipalaidavo ir mėgavosi skrydžiu. Testralis skraidino mergaites virš ežero, kuris blizgėjo nakties tamsoje.
- Ar tai ne nuostabu, Gloria? - sušuko juodaplaukė. - Tai pats nuostabiausias dalykas, kuris man buvo įvykęs Hogvartse!
Galiausiai mergaitės nuskrido taip toli nuo stogo, kad dingo iš horizonto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #515 Prieš 2 metus »
Levanda iškišo galvą pro pravirą langą ir suraukė nosį it koks goblinas, mat lauke buvo... sakykim, kiek vėsoka. Nepaisant to, jai reikėjo „asmeninės erdvės“, kurią ji vylėsi rasti ant stogo. Saugodama savo kairį šoną, kuris buvo sužalotas ne ko nors kito, bet tų pačių klastuolių per kvidičo rungtynes, raudonplaukė šiaip ne taip užsiropštė ir patogiai įsitaisė. Na, patogiai gal ir ne visai tinkamas žodis, nes stogo čerpės buvo kietos ir šaltos, o ji neturėjo nieko, ką būtų galima pasikišti po užpakaliu.
Daugelis manytų, jog sėdėti tokioje vietoje ir žiūrėti į žvaigždynus, bei apvalainą mėnulį turėtų būti romantiška, tačiau šąlanti sėdynė, kuri nuolat slysta nuo kiek nuožulnoko stogo, vis garsindama Levandai, nutėkšti ją į magijos istorijos kabinetą, toli gražu neprimena romantinio filmo scenos. O aš taip tikėjausi, kažko įspūdingesnio...
Ketvirtakursė, akivaizdžiai nusivylusi, kad vietoj to, jog gulėtų šiltoj lovoj, sėdi čia ant stogo, išsitraukė per pietus Didžiojoje salėje nugvelbtus keksiukus. Hmm, skonis turėtų būti neblogas... Vos tik apie tai pagalvojusi ji prisiminė savo mamos neseniai siųstą pyragą su panašiu užrašu, po kurio dvi dienas neišėjo iš ketvirto aukšto merginų tualeto. Galų gale raudonplaukė nusprendė, jog ji visai nealkana.
Levanda, grąžinusi atgal savo keksiukus į kišenę, jau stojosi eiti link Klastūnyno bendrojo kambario ir tikrai romantiškai praleisti laiką su savo pagalve ir antklode lovoje. Tačiau jai nespėjus priartėti prie lango, kažkas sukrebždėjo. Nors Levanda ir nesuspygo iš baimės (nes juk tai būtų tiesiog per daug žemas lygis), tačiau jos širdis tikrai nusirito nuo stogo.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #516 Prieš 2 metus »
Kažkodėl nesimiegojo. Matthew dėka palengvėjęs gyvenimas atpratino Deoiridh nuo naktinių klajonių, tačiau ši naktis kažkodėl buvo kitokia. Ilgai besivarčiusi lovoje mergaitė galiausiai patraukė pasivaikščioti. Koridoriumi ėjo be galo atsargiai ir buvo pasiruošusi prireikus bet kurią akimirką pasiversti varle. Kol kas nežinojo, kur eis, tad ėjo ten, kur nešė kojos. Laimei, nieko nesutiko, o visai netrukus atsidūrė prie ant stogo vedančių laiptų. Nejučia sustojo ir prisiminė nutikimą su Sabrina, kurio metu Matthew padegė tos mokinės plaukus. Liūdnai atsidususi grifiukė pradėjo lėtai lipti laiptais. Nebuvo smagu galvoti apie tai, koks tėtis yra nevykęs burtininkas, tačiau minčių nukreipti nepavyko. Blogiausia buvo tai, kad naktį ant stogo tikrai turėtų būti gražu.
Beveik užlipusi iki laiptų viršaus Deoiridh išgirdo ar pajuto, kad kažkas ten yra. Mergaitė sustingo ir įsiklausė. Buvo tylu, tad ten tikriausiai nebuvo daug žmonių. Mokiniai? Ar girtuokliaujantys profesoriai? susimąstė rudaplaukė. Nežinojo, ką daryti dabar, tačiau pagavo smalsumas. Saugumo dėlei pasivertusi varle užšokavo iki laiptų viršaus. Ten pamatė kažkokią neaukštą mergaitę. Varliškos akys dar labiau išsprogo, o galvoje sukosi planas, ką reikėtų nuveikti dabar. Smagiausia, žinoma, būtų išgąsdinti. Bus čia slampinėti naktimis po mokyklą!
Jeigu tik varlės galėtų šypsotis, ši žaliaodė būtų būtinai tą padariusi. Deja, dabar tokios galimybės nebuvo, tad reikėjo iš karto pereiti prie ryžtingesnių veiksmų. Mikliai užšokusi ant kažkokios atbrailos Deoiridh vos nenukrito ant stogo, tačiau pavyko išsilaikyti. Atsargiai atsisukusi į raudonplaukę varliškomis akimis ją nužvelgė ir galų gale drąsiai stryktelėjo tiesiai jai ant veido. Ak, kaip seniai ji neužsiėmė tokiomis varliškomis pramogomis!
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #517 Prieš 2 metus »
Klastuolė pasuko galvą ton pusėn, kur kažkas vis krebždėjo. Staiga ant jos veido nusileido šaltas ir glitus padaras. Levanda neišlaikė pusiausvyros. Dešinė jos koja slystelėjo ir ji sėdyne tėškėsi ant kieto stogo (bus mėlynė). Mergina nesusilaikė ir iš baimės spygtelėjo plonu balseliu, lyg kokia šešiametė. Kas per velnias...
Ketvirtakursė nedrįso liesti to snarglėto kažko rankomis, tad stipriai užmerkusi akis iš visų jėgų bandė jį nusipurtyti. Tačiau glitus gyvis buvo taip smarkiai prilipęs prie jos odos, jog mergina, kad ir kaip kraipė galvą į visas puses, vis tiek neatsikratė neaiškaus padaro.
Levanda suvokė, jog norint išsiaiškinti kas okupavo jos mielą smukutį ir jį pašalinti, teks arba jį paliesti arba bent jau atsimerkti. Klastuolė atplėšė akių vokus ir nukreipė į ant nosies esantį žalsvą plotelį. Rimtai, Levanda, suklykei dėl kažkokios varlės?! Nors varlės, toli gražu nebuvo jos mėgstamiausi gyvūnai, tačiau mergina jų paniškai ir nebijojo. Ketvirtakursė šiaip ne taip susitvardė ir bandė lėtai ranka nuimti gyvūną.
Levanda niekaip nesuprato, kas nusprendė taip papokštauti, mat jokių didelių priešų klastuolė (bent jau jos kukliom žiniom) neturėjo. Jos raudonoje makaulėje virė kelios versijos: pirma – ji tapo atsitiktine auka kažkokių pirmakursių, kurie norėjo papokštauti, antra – tai užkerėta varlė, kuri paspruko nuo savo savininko, ir trečia – ta varlė pati nusprendė pasismaginti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #518 Prieš 2 metus »
Vos tik Deoiridh spėjo įsitaisyti mergaičiukei ant odos, ji dėl kažkokių priežasčių pradėjo vartytis ant žemės, tad teko visomis keturiomis kojomis tvirtai įsikibti į nepažįstamą veidą. Tai nebuvo labai patogu, bet netrukus ausis pasiekęs spygtelėjimas atpirko bet kokias problemas. Jeigu tik varlės galėtų šypsotis, toji, tupinti raudonplaukei ant veido, būtų būtinai tą ir padariusi.
Purtoma galva ir visi kiti nemandagūs būdai nusikratyti varle, šiai labai nepatiko. Kol kas ji nenorėjo atskleisti, kas esanti, tad tiesiog kuo tvirčiau įsikibo į nosį ir atkakliai laikėsi. Žalia oda aptrauktoje galvoje sukosi mintys, ką dabar būtų galima nuveikti, tačiau kol kas jokia šauni idėja neapsilankė.
Vis dėlto nepažįstamajai uždėjus ranką varlė pasijuto itin nemaloniai. Atrodė taip, tarsi jos būtų apsikeitusios vietomis, ir Deoiridh pasijuto kaip įkalinta. Reikėjo gelbėtis iš situacijos, tad ji atsivertė į žmogų ir, aišku, iš karto nukrito ant žemės. Skaudžiai prisitrenkusi ji vis tiek pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę. Įdėmiai nužvelgė gerokai už save žemesnę mergaitę. Galvoje sukrebždėjo mintis, kad būtent ji pradėjo susitikimą ne pačiu tinkamiausiu būdu, tačiau dabar itin pyko.
- Kaip tu elgiesi su gyvais padarais?! - neslėpdama nepasitenkinimo paklausė grifiukė. Lazdelę nukreipė į raudonplaukę, bet nieko nedarė. Kol kas. Jeigu ji ir toliau elgsis taip šlykščiai, gali nutikti visko. Praėjusį kartą būnant ant šio stogo nukentėjo Sabrinos plaukai. Jeigu prireiks, šita mergužėlė nukentės dar labiau. Deoiridh buvo tikra: jeigu prireiks, ji nepabijos nei apsiginti, nei, tuo labiau, užpulti.
- Ar mažoms mergaitėms dar nėra laikas miegoti? - kandžiai paklausė ji ir be galo draugiškai nusišypsojo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #519 Prieš 2 metus »
Levandai bandant sugriebti glitų padarą ir patraukti nuo savo veido, šis staiga pradėjo mainytis ir po akimirkos priešais klastuolę nukrito rudaplaukė, mėlynakė, už ją aukštesnė mergaitė. Prireikė geros minutės, kol atsitokėjusi Levanda suvokė, jog ji animagė. Ir kaip man prieš tai netoptelėjo ši mintis...
Rudaplaukė staiga pašoko ir išsitraukė lazdelę, tad nieko nelaukusi Levanda padarė lygiai tą patį. Dabar jos abi dėbsojo viena į kitą su lazdelėmis rankose. Nepažįstamoji atrodė įtūžusi, tad ketvirtakursė net nežinojo ko iš jos tikėtis. Visų pirma, tai ne ji o aš dabar turėčiau čia raudonuoti iš pykčio! Ir iš vis, jei jai kažkas nepatiko, negalėjo tiesiog prieiti ir pasakyti? Kodėl jai reikėjo pasiversti ta prakeikta rupūže ir čia "demonstruoti" savo... pavidalą? Na, taip, ji jaučiasi pranašesnė už mane, tačiau taip pasiversdama varle be jokios rimtos priežasties, tik parodo, kokia ji pasipūtėlė iš tikrųjų yra. Raudonplaukė pati pradėjo pykti ant priešais ją stovinčios mergiūkštės ir mintyse jai jau skaitė moralą. Nors jos akyse dar vis šmėsčiojo gėdos šešėlis, mat ji suspygo dėl kažkokios prakeiktos animagės, kuri nusprendė pasipuikuoti savimi, tačiau visą gėdą, išgąstį ir sąmyšį merginos galvoje užgožė vis smarkiau verdantis pyktis.
Nepažįstamajai pradėjus putoti apie tai, jog Levanda "neva" netinkamai elgiasi su gyvais padarais, ši tik sutramdžiusi pykti ramiu balsu atšovė:
- Kaip tu su manimi elgeisi, taip ir aš su tavimi, - vis dar spausdama lazdelę rankoje atšovė raudonplaukė ir išspaudė pašaipią šypsenėlę. Levanda vylėsi, jog ši prakeikta varlė neužuos jos jaudulio.
- Mažoms mergaitėms gal ir taip, bet man - ne. O varlėms ar ne laikas lindėti kokioj pelkėj ir melstis, kad jų koks vanagas nepastebėtų? - atšovė klastuolė į pašaipų nepažįstamosios klausimą, nutaisiusi susirūpinusį veidą.
Levnada buvo apstulbusi, kaip ši mergiotė ne tik, kad nesigaili savo poelgio, bet, negana to, dar ir drasko jai akis. Na jau ne, Levanda nesiruošė tapti niekieno patyčių objektu.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #520 Prieš 2 metus »
O ta mergužėlė, pasirodo, nekvaila. Nors… Gal kaip tik kvaila, kad tuoj pat puola traukti lazdelę, nors aiškiai yra mažesnė ir garantuotai silnesnė? Na, pasimušti Deoiridh visai neprieštaravo, tad tereikėjo kvailutę protinguolę išprovokuoti. Laimei, ji atrodė itin tam tinkama.
- Ak, mes įsižeidėme? - sučiulbėjo grifiukė. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl ši raudonplaukė taip erzina, bet buvo būtent taip. Reikėjo kažkokiu būdu ją pamokyti, nors ir nebuvo aišku, už ką. Deoiridh jautė, kaip nemėgsta šitos mergužėlės. Ne itin draugiška užuomina apie varles dar labiau suerzino.
- Geriau patylėk apie tai, ko neišmanai, - rėžė grifiukė nė nesistengdama sėpti nepasitenkinimo. Varlė, žinoma, nebuvo tas gyvūnas, apie kurį svajoji prieš tapdamas animagu. Bet ar šita vištelė iš viso tai sugeba?!
- Neatrodai esanti super protinga, - burbtelėjo Deoiridh. - Taigi gali jau pasidėti tą lazdelę, vis tiek su ja nieko nenuveiksi.
Kelias akimirkas svarsčiusi rudaplaukė pasisuko į šoną, kad nereikėtų žiūrėti į tą taip nepatikusį veidą. Galvoje sukosi planas, ką reikėtų nuveikti, kad raudonplaukė pradėtų mažiau erzinti. Labiausiai padėtų, jeigu nustumčiau ją nuo stogo suirzusi suprato Deoiridh, bet vis dėlto pabijojo tai padaryti.
- Gal nori išmėginti fizines jėgas? - galiausiai pasiūlė grifiukė ir demonstratyviai įsidėjo lazdelę į kišenę. Lūpose žaidė nieko gero nežadanti šypsenėlė. Akivaizdu, kad jeigu jos išties susimuš, laimės būtent ji. Net gerokai aukštesnė Želatina nesugebėjo tinkamai sumušti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #521 Prieš 2 metus »
Arogantiška mergiūkštė, atrodo, kiek įsižeidė išgirdusi Levandos atsakymą. Tačiau ji pati pradėjo ožiuotis. Klastuolė nujautė, jog tuoj tarp jų gali užsiplieksti ir kažkas rimčiau, nei vien pasimėtymas negražiom frazėm, todėl mergina į sekančius rudaplaukės klausimus atsakė ramiu veidu ir šypsenėle lūpose. Jei ji nori, gali ir toliau draskytis, tačiau aš nesiruošiu kažko čia įrodinėti.
Rudaplaukei paklausus, ar Levanda norėtų išmėginti savo fizines jėgas, merginai akys ant kaktos iššoko. Taip, ji norėjo pamokyti tą trolio neštą ir pamestą mergiūkštę, tačiau tampyti viena kitai už plaukų... Kitaip sakant, tai nebuvo Levandos stilius. Ji jau mieliau būtų kovojusi kaip burtininkė, o ne kaip kokia žiobarė padauginsi alkoholio... Ketvirtakursė paslėpė savo burtų lazdelę, atsistojo, pasitempė ir jau ruošėsi išdidžiai eiti link lango, taip parodydama, kad visos šios muštynės jai nelygis.
Tačiau lipdama per langą mergina apsisuko. Klastuolė apsidairė ir suprato, jog šitam užkampy niekas jos nematys, vadinasi jos reputacija nesugrius, tad gali ir patrumpinti ragus tai paikai mergiūkštei. Ar ji bijojo pralaimėti muštynes? Ne. Gal animagė ir pranašesnė už ją savo gabumais, tačiau ji nesugeba išlikti šalto proto, atvirkščiai nei raudonplaukė. Levandai tiesiog niežėjo rankos, kaip ši norėjo įkrėsti tai pasipūtėlei...
- Žinai, ką, - priėjusi prie nepažįstamosios ir stipriai sugriebusi šiai už riešo tarė mergina, - išmėginkime jėgas.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #522 Prieš 2 metus »
Tokio pranašumo jausmo Deoiridh nepatyrė jau seniai. Panašu, kad ji priprato prie bandymo neapsijuokti prieš Sigurdą, pastangų gerai patampyti kai kuriems profesoriams nervus ir kitų sudėtingų emocijų. Dabar buvo taip lengva, kad ji net nežinojo, kur dėtis. Šypsenėlė niekaip nedingo nuo veido, ir erzinanti raudonplaukė tikrai turėjo sunerimti.
Panašu, kad ji tą ir padarė. Jau atrodė, kad mažesnė mergaičiukė neša kudašių, tad šypsena dar labiau praplatėjo. Kokie mes drąsūs… sarkastiška mintis sušmėžavo kažkur Deoiridh sąmonėje. Ji jau norėjo išdidžiai nusijuokti taip parodydama, ką galvoja apie bailiukę, bet netrukus gavo suprasti, kad klydo. Na, arba bailiukė apsigalvojo - šito niekada negali žinoti.
Riešą skaudėjo, bet to jokiu būdu nebuvo galima pripažinti. Deoiridh ir toliau šypsojosi ir kelias akimirkas leido ugniaplaukei manyti, kad ji yra pajėgi priešintis. Tegul pasvajoja, kol gali, o visai netrukus Deoiridh gerai ją pamokys. Tiesą sakant, grifiukė nesuprato, iš kur tas pyktis šitos mergaitės, kurios nė nepažinojo, atžvilgiu, tačiau dabar be galo norėjosi sugurinti jai nosį.
- Tik tiek tegali? - tarstelėjo rudaplaukė ir staigiai trūktelėjo ranką norėdama ją ištraukti. Akimirką svarstė, ar dabar geriau trenkti priešininkei į nosį, ar parversti ją ant žemės. Galų gale pasirinko pastarąjį variantą. Stipriai apkabinusi raudonplaukę pargriovė ir pati uždribo ant jos. Kadangi vis dar laikė ją savo gniaužtuose, mergaitės kiek pasirideno žeme. Kažkurią akimirką Deoiridh gąstelėjo, kad taip gali ir nukristi nuo stogo. Vis dėlto baimės parodyti nebuvo galima, tad ji tik nerūpestingai nusišypsojo.
- Mėgaukis, kol gali, - pratarė škotė jusdama, kad pyktis niekur nesitraukia. Greičiau jau priešingai - jos nemeilė šitai mergužėlei dėl kažkokių priežasčių nenumaldomai augo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #523 Prieš 2 metus »
Levanda, vis dar laikydama pasipūtėlės ranką, nusistebėjo, jog ši nei kiek neišsigando tokios, atrodė, netikėtos merginos reakcijos. Nors, ko ir tikėtis iš tokios mergiūkštės, kuriai, akivaizdu, tai buvo ne pirmos ir ne paskutinės muštynės. Klastuolės akyse rudaplaukė dar labiau sumenko, mat ši neturėjo ne tik jokios savigarbos, bet ir jokių manierų. Ji buvo eilinė peštukė, tik ir laukianti progos kažką kažkam įrodyti.
Staiga rudaplaukė visu savo svoriu užgulė Levandą ir ši jautėsi įkalinta animagės gniaužtuose. Na jau ne, aš taip lengvai nepasiduosiu. Gal jai ir atrodo, kad gali bet kam krėsti į snukį, tačiau visas šitas jos pasipūtimas turi baigtis. Ji, ridendamasi stugo, pajautė, kad jos kojos, nors ir varžomos priešininkės gniaužtų, buvo sulenktos per kelius. Vadinasi, tuo pasinaudodama, raudonplaukė galėjo nustumti nuo savęs tą nelemtą mergiūkštę. Jau geriau grumčiausi su prakeikta žalia varle.
- Gal aš ir esu už tave mažesnė ir jaunesnė, bet, akivaizdu, kur kas protingesnė, - tarstelėjo kastuolė kojomis stumdama rudaplaukę nuo savęs.
Vos tik ši atsikabino nuo Levandos, mergina paguldė ją ir prispaudė jos rankas prie žemės, kad ši nesugalvotų vėl krėsti kažkokių nesąmonių. Klastuolė nusistebėjo savo jėga ir šiuo, visiškai neapgalvotu manevru. Šiuo metu ji jautėsi pranašesnė už nepažįstamąją, tačiau puikiai suprato, kad visa tai toli gražu ne pabaiga.
Giliai kvėpuodama, kiek atsipeikėjusi klastuolė susivokė, jog taip besigrumdamos jos atsidūrė prie pat stogo krašto ir dabar kiekvienas peštukės pasispardymas ar kitas netinkamas judesys gali lemti jų abiejų tėškimąsi į magijos istorijos kabinetą. Mergina mintyse grūmėsi pati su savimi galvodama, ar reiktų perspėti priešininkę, ar geriau patylėti ir pačiai bandyti išvengti kritimo. Jai net buvo kilusi mintis, nustumti animagę nuo stogo, bet vos tik apie tai pagalvojus, ketvirtakursę nukrėtė šiurpas ir ji išsigando pati savęs. Tokia mintis atrodė nepriderama ir per daug žiauri, mat krentant juo stogo būtų sunku išvengti madam Pomfri.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #524 Prieš 2 metus »
Ar Deoiridh susidūrė su savęs verta priešininke? Galbūt, tik ji nė neketino to pasakyti garsiai. Ir taip šita mažylė pernelyg gerai galvoja apie save. Grifiukė nutarė padarysianti viską, kad raudonais gaurais pasipuošusi mergužėlė ilgai prisimintų susitikimą.
Deja, netrukus teko pripažinti, kad jaunesnė mergaitė nėra visiškai beviltiška ir silpna. Pajutusi, kaip atsikabina ir, maža to, negalėdama laisvai valdyti rankų Deoiridh nenoromis pajuto priešininkei pagarbą. To pripažinti nė už ką nebuvo galima: turint omenyje, kaip klostėsi situacija, ji garantuotai pareikštų, kad grifė paprasčiausiai bijo. Tai tikrai nebuvo tiesa, bet nebuvo galima leisti net tokios minties. Ne, dabar reikėjo kautis toliau ir, svarbiausia, galų gale įrodyti savo pranašumą, dėl kurio niekas neturėjo abejoti.
Sekundę ar dvi, o gal ir visas dešimt, Deoiridh nedarė nieko. Nenorėjo būti tokia žiauri ir neleisti jaunesnei mokinei bent pasvajoti, kad ji gali priešintis. Lūpose atsiradus nieko gero nežadančiai šypsenėlei rudaplaukė žinojo: laikas imtis veiksmų. Negali judinti rankų - nepatogumas. Bet ne veltui žmogus turi ne dvi, o keturias galūnes. Nuo ankstyvos vaikystės ugdomo vikrumo Deoiridh dar nebuvo praradusi - nepaisant paprasto gyvenimo Matthew namuose ji nenorėjo tapti kvaila lepūnėle. Jeigu raudongaurė mergužėlė galvoja būtent taip, tai yra tik jos problema. O norint problemą išspręsti, reikėjo gerai mergytę pamokyti.
- Taip, tikrai protingesnė, - kuo rimtesniu tonu pratarė Deoiridh ir porą kartų sulinksėjo. Nežiūrėjo priešininkei į akis: maža ką, gal tos mažos akutės parodys išgąstį, ir gera širdis sutrukdys įgyvendinti užmačią?
Nepajudinusi rankų Deoiridh staigiai pakėlė kairę koją ir kiek išgalėdama trenkė keliu priešininkei į nugarą. Buvo be galo smalsu, kaip protingoji raudongaurė reaguos į tokį veiksmą. Rudaplaukė be galo draugiškai nusišypsojo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight