0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Stogas
« Atsakymas #495 Prieš 3 metus »
   Veiksmų pirmasis ėmėsi profesorius Turner - prisiartinęs atsargiai paėmė vieną varlę, kaip Sabrina spėjo - Deoiridh varlę, ir įteikė mergaitei. Trumpam žvilgtelėjusi į draugę šyptelėjo šiai, o tada ištiesė ir likusį padarėlį vyriškiui, tačiau šis čia pat sumanė ją išgydyti jai ant rankų! Pasibaisėjusi mergina tik žengtelėjo žingsnį. Turėjo ne vieną progą įsitikinti, kad šitam profesoriui reiktų atimti lazdelę ir leisti vesti pamokas žiobariškose mokyklose. Ten būtų saugiau ne tik mokiniams, bet ir jam pačiam.
   Neleptelėjo, ko nors netinkamo ar įžeidžiančio, vien dėl to, kad šalimais stovėjo jo paties dukra. Galbūt grifė ir žinojo, koks jos tėtis nevykęs, bet kito žodžiai, ištarti garsiai, vis tiek galėjo įskaudinti, o žinant, kaip sunku susibendrauti su rudaplauke, rizikuoti draugyste nenorėjo. Visgi kelias akimirkas mąstė pasiūlyti pačiam vyriškiui pasiimti varlę ir išgydyti sau ant rankų, bet buvo jau per vėlu. Lazdelė švystelėjo ore, nuaidėjo burtažodis ir pokštelėjimas. Staigiai užsimerkė nenorėdama matyti, kaip jos rankose esanti varlytė, jei gerai prisiminė - Davina, yra iškepama arba susprogsta. Mintyse kelis kartus pasimeldė, kad tik šiai viskas būtų gerai. Žalioji nebuvo kalta dėl to, koks nevykęs jos šeimininkas.
   Laimei, Davinai nieko nenutiko, o štai apie savo pačios plaukus Sabrina nebūtų galėjusi to pasakyti. Ne iškarto suvokė, kas nutiko ir iš kur ta ugnis bei ką ji nusprendė suryti. Auksinės akys nukrypo į profesorių, o tada į draugę. Abiejų akyse spindėjo baimė. Fandangas garsiai suklykė. Tada viskas tapo aišku. Iš išgąsčio ir nuostabos negalėjo prisiminti reikiamo burtažodžio, o ir prisiminus - ne iškart pavyko. Ilgi, rudi plaukai, siekę liemenį dabar vos tesiekė pečius. Liepsna prarijo didžiąją dalį rudų garbanų.
   Kurį laiką mergina stovėjo netardama nė žodžio, tuščiu žvilgsniu stebeilydama priešais save. Nežinia, kur ji žiūrėjo, bet žvilgsnis atrodė negyvas. Tik Marso sakalui atsargiai nutūpus ant peties, regis, šio plunksnos irgi kiek apsvilo, atsipeikėjo. Auksinės akys blykstelėjo iš pykčio, nukreipto į profesorių.
   -Jūs,-išspjovė paniekos pilnu tonu,-esat blogiausias burtininkas visame pasaulyje!-ir tai, ką von Sjuard ištarė tebuvo tik labai maža dalis to, ką norėjo išrėkti. Ji nuoširdžiai tvardėsi tik dėl vieno - šalia esančios draugės, kuriai Matthew buvo svarbus.
   -Labai tikiuosi, kad bent Deoiridh nepaversit savo bandomuoju triušiu,-tankus kvėpavimas ir vis dar pykčio pilnos akys buvo nukreiptos tik į juodaplaukį. Sabrina troško, kad šis nupliktų.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #496 Prieš 3 metus »
Matthew stengėsi nepanikuoti, tačiau tai buvo siaubingai sunku. Gražūs Sabrinos plaukai, kurie tikriausiai buvo ilgai ir kruopščiai puoselėjami, nyko žaibo greitumu. Savaime aišku, tai buvo jo paties kaltė, ir tai buvo bene blogiausia. Tiesą sakant, profesoriui buvo visiškai nesvarbu, ką apie jį pagalvos von Sjuard. Ji tebuvo (ne)eilinė mokinė, kuri, laimei, šiais metais baigs Hogvartsą. Ne, problema buvo visai kita ir ji stovėjo priešais herbologą dviejų mergaičių pavidalu. Matthew gąsdino tai, kad šis incidentas gali sugriauti šią, atrodo, taip sunkiai besilipdančią Deoiridh ir Sabrinos draugystę. Pastaroji neatrodė patenkinta - o ir kas atrodytų? Tad kaip į viską reaguos grifiukė? Profesorius žinojo, kad jis tai mergaitei yra brangiausias ir artimiausias žmogus, tad tikriausiai neleis Sabrinai jo niekinti. Bet ar ji norės pyktis su drauge?
Varno Nago mokinė valdėsi, tai buvo labai akivaizdu. Nenoromis Matthew pajuto jai pagarbą - puikiai suprato, kad ji stengiasi ne dėl jo: von Sjuard taip elgėsi dėl Deoiridh. Kažkokiu būdu ji įstengė sudėti viską, ką norėjo pasakyti, į vieną sakinį. Kas keisčiausia, jis buvo beveik mandagus. Tonas išdavė gerokai daugiau nei turinys, tačiau Turner nesitikėjo tokios ramios reakcijos. Negi varlės vardas buvo svarbesnis už plaukus?
Ši mintis priminė, kad Sabrina rankose tebelaiko Daviną. Matthew prisiartino prie varnės norėdamas atsiimti augintinę, kai išgirdo naujus žodžius - ir jie buvo daug skaudesni. Herbologas sustingo ištiesęs rankas link varlės ir nerado ką pasakyti.
- Tai nutiko netyčia, - galiausiai išspaudė jis. Teisindamasis prieš mokinę jautėsi be galo kvailai - bet argi tai nebuvo nuolatinė Matthew Turner būsena? - Aš... Atsiprašau.
Galiausiai Grifų Gūžtos vadovas atsiėmė savo augintinę ir pasitraukė toliau nuo įpykusios mokinės. Svarstė, ar yra koks nors burtažodis, galintis pataisyti situaciją. Savaime aišku, nebūtų bandęs jo pats, net jei kas nors ir būtų atėjęs į galvą. Teliko apsispręsti, ką daryti dabar. Sprukti? Tam tikrai nebūtų prieštaravęs, bet, ak, kokia tada patenkinta būtų Sabrina! Dar labiau žemintis nesinorėjo, tad Matthew taip ir liko stovėti kiek toliau nuo mergaičių. Jautėsi atrodantis kaip visiškas kvailys. Ką gi - ko gero, taip ir buvo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Matthew Turner »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #497 Prieš 3 metus »
Deoiridh nežinojo, ar jos veiksmai galėjo bent kiek padėti Sabrinai. Liko tikėtis, kad nesutrukdys. Savaime suprantama, Varno Nago septintakursė negalėjo būti visiškai kvaila, tad neilgai trukus pati sugebėjo užgesinti ugnį. Deoiridh su siaubu stebėjo draugę: jos plaukai dabar buvo visai trumpi, be to, ir Fandangas, atrodo, nukentėjo. Labai norėjosi pulti prie Sabrinos ir bent kažkuo padėti. Deja, visą šitą košę užvirė Matthew, vadinasi, ji gali stipriai įžeisti herbologą... Tad liko tik stovėti kaip kvaišai ir žiūrėti, kas vyksta. Atrodė, kad Matthew buvo sutrikęs, o Sabrina supyko. Tai visiškai nenustebino rudaplaukės, ji buvo tikra, kad pati reaguotų visiškai taip pat. Na, gal ne visiškai. Tikrai nebūtų apsiribojusiu vienu sakiniu. Jis buvo kupinas paniekos, tačiau rudaplaukė ant Sabrinos nepyko: tiesą sakant, ji neneigė fakto, kad tas, kuris netrukus teisiškai bus jos tėtis, burtininkas buvo, švelniai tariant, nekoks.
Kai Matthew pasiėmęs Daviną atsitraukė, Deoiridh kiek padvejojusi prisiartino prie von Sjuard. Nelabai drąsiai ją apkabino.
- Atsiprašau, kad taip nutiko, - sumurmėjo ji. Jautėsi esanti kalta: juk būtent ji buvo atsakinga už tai, kad Davina ir Matthew (varlė, žinoma) įkrito į tą nelemtą skylę. Kiek spėjo pastebėti, Matthew buvo sveikas. Davinai, deja, taip nepasisekė. Ir štai dabar dėl tos priežasties nukentėjo ir Sabrina bei jos augintinis... Deoiridh buvo nusiminusi. Įtarė, kad labai įskaudino Matthew (Turner), nes šioje nepatogioje situacijoje tarsi pasirinko draugę, o ne jį. Vis dėlto būtent varnanagė šiuo atveju buvo nukentėjusioji. Atvirai sakant, Deoiridh iš karto nusprendė, kad tokie trumpi plaukai Sabrinai tinka, bet kaip jai tą pasakyti? Negali žinoti, ar mergina to nepalaikys patyčia ar bandymu apginti tėtį.
- Ar yra kas nors, kuo galėčiau tau padėti? - paklausė Deoiridh. Nenoromis pagalvojo, kad dabar Sabrina šiek tiek primena Elliw: ta kvaiša visada vaikščiojo trumpais plaukais. Vis dar apsikabinus draugę mergaitės mintys staiga peršoko prie fakto, kad jai vis dėlto trūks mamos. Stengdamasi negalvoti apie tą, kurią Matthew mielai matytų šioje vietoje, rudaplaukė papurtė galvą. Neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų sakyti, tad tik tylomis laukė kokios nors Sabrinos reakcijos.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Stogas
« Atsakymas #498 Prieš 3 metus »
   Vieną akimirką atrodė, kad rankose esanti varlė išsitaškys į mažyčius gabalėlius, mat Sabrina visai nepajuto, kaip apimta pykčio spustelėjo nekaltą profesoriaus augintinės kūnelį. Ir turbūt suspaudė per stipriai, nes varlė tik gailiai kurktelėjo. Dar kartą giliai įkvėpusi von Sjuard atleido pančius ir keturkojė pagaliau gavo progą vėl normaliai kvėpuoti. Nenorėjo, kad Davinai kas nors nutiktų, turbūt vis dar siejo ją su tikrąja Davina, tad tik dėbtelėjusi į profesorių Turner atidavė vandens telkinių gyventoją jam.
   -Labai tikiuosi, kad tai iš tiesų nutiko netyčia,-pratarė pro sukąstus dantis. Tvardytis darėsi vis sunkiau. Norėjosi apšaukti Matthew panaudojant itin negražius epitetus, pasakyti, koks jis nevykęs ir, kad tikroji Davina niekada į jį nežiūrėtų, kaip į vyrą, net jei jis būtų vienintelis vyriškos lyties atstovas likęs žemėje.
   Už tokias pastangas nepratrūkti turėtų būti apdovanota bent keliais medaliais. Ji iš tiesų nuoširdžiai stengėsi ir jau įsivaizdavo, kaip Sorenas į viską reaguos, kai sugrįžusi jam papasakos. O taip, jis galės saldžiai pasijuokti...
   Profesoriui atsitraukus Sabrina sulaukė kiek netikėto Deoiridih veiksmo - apkabinimo. Nustebusiomis akimis, kurį laiką spoksojo į tolį, o tada taip pat apglėbė grifę. Giliai viduje jautėsi dėkinga, o ir pyktis pamažu ėmė slūgti. Kvėpavimas normalizavosi, o gintarinės akys pragiedrėjo - jų nebetemdė pykčio debesys, nors žaibai į juodaplaukį tebešaudė.
   -Tu nekalta...-sušnabždėjo užsimerkdama ir stengdamasi galutinai nurimti.
   Tai ne pasaulio pabaiga, plaukai ataugs... Kada nors...
   -Ne, kaip nors išgyvensiu. Jie ataugs...-gūžtelėjo pečiais ranka persibraukdama per trumpučius plaukus. Buvo mažų mažiausiai keista suvokti, kad ilgos, gražios garbanos dingo, jų vietoje teliko tik tiesios sruogelės. Ką gi, nėra to blogo, kas ne išeitų į gerą - mažiau laiko sugaiš duše, o ir prižiūrėti bus lengviau. Ak, kad būtų taip paprasta tai pamiršti...
   Kryptelėjusi galvą nužvelgė Fandangą. Marso sakalas, regis buvo sveikas, tik kelios plunksnos buvo paliestos liepsnų, tačiau labai nežymiai. Mažas snapelis ir plunksnuota galva prisilietė prie kaklo odos. Sabrina šyptelėjo augintiniui bandant ją paguosti. Šis netgi ėmėsi kedenti jos trumpus plaukus ir netrukus šie visai dailiai atrodė. Dėl tokio Fandango veiksmo mergina ryžosi nusijuokti, liūdnai, bet pradžia jau buvo.
   -Ačiū,-pagaliau žvilgtelėjo į grifę, stovinčią šalimais,-bet bus geriau, jei pabūsiu viena... Susitiksim vėliau,-linktelėjo ir nė nežvilgtelėdama į juodaplaukį, tik šyptelėjusi Deoiridh dingo nuo stogo palikdama juos vienu du.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sabrina von Sjuard »
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #499 Prieš 3 metus »
Matthew nebuvo itin patenkintas tuo, kad Sabrina bene sutraiškė Daviną. Atidžiai apžiūrėjo savo augintinę, bet, laimei, daugiau sužeidimų nepastebėjo. Liūdnai suprato, kad teks keliauti į magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinetą ir ieškoti pagalbos ten.
Žinoma, kad tai nutiko netyčia, negi tu manai, kad aš žinočiau, kaip padegti plaukus? pasišaipė pats iš savęs herbologas, tačiau garsiai, žinoma, šios minties neišreiškė. Nors ir sakė sau, kad jam nerūpi, ką galvoja von Sjuard, šalimais esanti Deoiridh situaciją keitė iš esmės. Dabar reikėjo apsimesti, kad jis yra rimtas profesorius, sugebantis išsrėbti savo privirtą košę. Na, arba bent jau neprivirti jos daugiau.
Laimei, Deoiridh ėmėsi iniciatyvos. Tai, kad ji apkabino vyresnę mokinę, buvo labai netikėta, tačiau džiugu. Visų pirma, buvo galima tikėtis, kad ji pagaliau pradėjo daugiau bendrauti su žmonėmis ir jų mažiau bijoti. Be to, šis veiksmas tikriausiai buvo netikėtas ir Sabrinai, tad galbūt dabar Varno Nago mokinė pamirš pykstanti ant jo, Matthew?
Herbologas girdėjo, kaip mergaitės kažką sako viena kitai, tačiau nesistengė išgirsti žodžių. Puikiai suprato, kad jie nėra skirti jo ausims, tad tiesiog stovėjo ir svarstė, ką daryti toliau. Galiausiai nutarė, kad reikia tiesiog paimti ir išeiti - su Deoiridh pasišnekės jau netrukus, o Sabrina... Na, kam rūpi, ką galvoja ji? Sulig ta mintimi Grifų Gūžtos vadovas išgirdo merginos tariamą atsisveikinimą ir nulydėjo ją akimis. Priėjęs prie Deoiridh apkabino ją ir sumurmėjo:
- Atsiprašau, kad viskas taip išėjo...
Suprato, kad tai neturėtų nutraukti šios netikėtos draugystės, ir dėl to džiaugėsi. Draugai buvo vienas iš tų dalykų, kurių mergaitei labai trūko, tad tikrai nesinorėjo atimti tos vienintelės.
- Eime? Man teks nunešti Daviną magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriui...
Sunkiai atsidusęs Matthew dar kartą nužvelgė augintinę ir galiausiai patraukė laiptų link. Tikėjosi daugiau niekada nesugrįžti ant šito stogo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #500 Prieš 3 metus »
Buvo labai skaudu. Deoiridh puikiai suprato, kad Sabrina valdosi – ir daro tai dėl jos. Kažkuria prasme tas supratimas leido jaustis gerai – visada smagu, kai rūpi draugui. Deja, mergaitė žinojo ir tai, kad jeigu jos čia nebūtų, Sabrina taip mandagiai tikrai nesielgtų. Vis dėlto grifiukė stengėsi galvoti apie tai, kad draugė deda pastangas dėl jos. Stovėjo apsikabinusi merginą ir bandė suprasti, kaip dėl to jaučiasi. Tai padarė ne pirmą kartą, tačiau kažkodėl apkabinti nepasidarė lengviau. Ją vis dar kaustė nejaukumas, nepaisant to, kad Sabrina atsakė tuo pačiu. Taip norėjosi tiesiog mėgautis akimirka, bet kažkas atkakliai neleido.
Tai, kad varnė jos nekaltino, rudaplaukę šiek tiek trikdė. Kas gi kitas galėtų būti kaltas? Jau tikrai ne Matthew! Ir ne Davina, žinoma. Akivaizdu, kad Sabrina paskutinius žodžius ištarė tik nenorėdama įskaudinti. Ar taip elgiasi tikri draugai? susimąstė škotė. Pakėlė dėkingą žvilgsnį į von Sjuard: jeigu iš ko nors gali išmokti būti drauge, šis žmogus yra pirmas mokytojų sąraše.
- Ačiū tau, - tyliai sumurmėjo ji, kai Sabrina jau ruošėsi išeiti. Nesistebėjo dėl tokio draugės noro, tad iš paskos nesekė. Liko stovėti, kol pajuto naują apkabinimą. Šį kartą tai buvo Matthew.
- Turėjau tau pasakyti apie Sabriną, - puolė teisintis Deoiridh. – Bet tik neseniai pati pradėjau vadinti ją drauge...
Mergaitė pažvelgė profesoriui į akis. Suprato, kaip jis liūdi dėl šios kvailos situacijos, tad stengėsi neužsiminti nei apie Daviną, nei apie staigiai sutrumpėjusius Sabrinos von Sjuard plaukus. Tik stovėjo apsivijusi būsimą tėtį rankomis ir tylėjo. Be galo džiaugėsi tuo, kad turi žmogų, su kuriuo galima pasidalinti štai tokiomis tylos akimirkomis.
Priežasties likti ant stogo tarsi nebeliko, tad Deoiridh neprieštaravo palikti šią vietą. Spėjo, kad grįžti čia nebesinorės – bent jau ne su varlėmis. Būtų smagu ateiti čia vakare. Su Sabrina... ar Sigurdu nutarė rudaplaukė. Ta mintis šiek tiek pradžiugino, tad laiptais, vedančiais nuo stogo žemyn, ji lipo lengvai šypsodamasi.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • ****
  • 351
  • nothing is bigger than family ♥
Ats: Stogas
« Atsakymas #501 Prieš 3 metus »
    Daniela susiraukusi dūlino susiraizgiusiais pilies koridoriais. Ji jau prieš kelis posūkius žinojo, kad pasiklydo, ir dabar tiesiog tuščiai slankiojo - karts nuo karto iškišdavo galvą į vieną kitą kabinetą, bet jie visi buvo nematyti, tad klastuolės negelbėjo.
    Juokinga, - purkštelėjo Dani. - Eina šešti metai, o aš vis dar nenutuokiu, kur aš... Tiesą sakant, ji puikiai žinojo, kad kažkur po ja yra magijos istorijos kabinetas, tačiau visa kita - durys su išraižytais negirdėtais vardais (Gandra Skorpiona ar Rudaakė Metialu, kokios čia nesąmonės??), juoduojantys gobelenai ar neaiškius padariūkščius vaizduojančios skulptūros buvo absoliučiai nauja.
    Aišku, reikia paaiškinti, ką vidurį nakties veikė klastuolė. Ne, ji neturėjo jokio smagaus gyvenimo nuotykio. Ji tiesiog ieškojo prakeiktosios pelėdos, kuri paspruko gal dešimtą kartą (beje, ji vis dar buvo bevardė). Šešiolikmetę prieš valandą pažadino kažkokiu būdu į klastuolių bendruosius kambarius patekusi pelėda, o tada kaip visiška kvaiša nesileido sugaunama ir malėsi po pilį. Dani tikslas buvo vienas: surasti durnelę ir išsiųsti ją į kitą žemyną.
    Staiga už kelių metrų ji išvydo pravirą langą. Tas ją nustebino, nes už lango buvo ne tokia ir šilta ankstyvo pavasario naktis, kodėl kažkas jį paliktų atidarytą? Ji priartėjo su siaubu suvokdama, kad pelėdžiūkštė greičiausiai paliko pilį ir nusklendė pasisveikinti su vandeniais, t. y., kaip idiotė įlėkė į ežerą. Dani labai nustebo, išvydusi mažą aikštelę - arba labai didelę palangę - atsiveriančią į žvaigždėtą dangų.
    Na, kadangi pelėda dingo, galiu ir pasižvalgyti, - pagalvojo klastuolė ir basomis pėdomis išsiropštė laukan.
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Altair Ezio Blewett

Ats: Stogas
« Atsakymas #502 Prieš 3 metus »
Tiek daug vardų,
Bet visi turės rolę,
Reikšmingą savaip.

Lazdelės kils:
Stos tėvas prieš sūnų,
Draugas prieš draugą,
Meistras prieš mokinį,
Jie bus išduoti
Bus nužudyti,
Palaidoti bus.

Tačiau kraujas paliks pėdsakus
Darbų neatliktų
Paliks nuoskaudas širdy
Ir džiaugsmą mirties glėby

Kerštas ir skausmas žemę valdys,
Neatskirsi blogio nuo gėrio.

Iškils nauja,
Gąsdinanti jėga
Ir nebus kur dėtis.

Ir tik tavo jėgoj viską pakeisti,
Rankose tavo likimas žmonių.
Klausiu tavęs: kas, jei ne tu?


Lūpos tyliai šnabždėjo pranašystę, o šiltas rudens vėjas taršė tamsias garbanas. Jam motina kasnakt kartojo tai, kol virto daina, lopšine. Berniukas nežinojo, kodėl jam atsigulus į lovą, svetainėje žibėjo viena lempa ir motina su tėvu prisėdę prie stalo kažką tyliai kalbėdavosi. Jų balsai būdavo pavargę, duslūs, sunerimę. Tik vėliau sužinojo, jog jie prarado savo artimus žmones, kurie stojo vienas prieš kitą.
Šiandieninis žmogus jau užmiršo apie Magijos Ministerijos mūšį, arba dalis nusprendė apie jį neužsiminti. Jokių kritusiųjų atminimo dienų, jokių pergalės paradų. Pati Magijos Ministerija nieko nekalbėjo apie tai, kai valdžia perėjo atgal į demokratiškai išrinkto žmogaus rankas.
Altairas buvo šešėlis. Niekas jo nežinojo. Iš atminties išsitrynė trumpa draugystė su metamorfmagu Etanu Serafieliu Lorijanu. Kita vertus, ji būtų ir nutraukta, nes Lorijanai dalyvavo mūšyje ir ateityje būtų kilusi trintis tarp dviejų šeimų.
Hogvartsas buvo ramus, tylus. Mokslo metai bus ramūs.
-Jei tik visi neprisimins ir nesupras, kas aš esu.
Saulė kilo dangumi, jos spinduliai slydo stogu, o sėdynė vis labiau priminė keturkampį.
Ar Mišelė prieš mirtį sužinojo savo pranašystę?
Vėjas tyliai kaukė tarp medžių.
Ar Gardner giminaičių yra Hogvartse?
Su niekuo pyktis nenorėjo dėl praeities nuoskaudų.
Berniukas atsistojo. Saulė kilo dangumi.
Altairas Ecijo Blewett'as, giminaitis su ketvirtadalio vela Mišele-Avery Streikers, vilkolakiu Ianu, pasitraukė nuo stogo.
Ar mokslo metai tikrai bus ramūs?

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Stogas
« Atsakymas #503 Prieš 2 metus »
Šarlotė jautėsi labai prislėgta. Jai labai nesisekė... Profesoriai jos nekentė, mokiniai taip pat. Seniūnė prie jos prikibo jau pirmaisiais mokslo metais, vadinasi, dabar Šarlotė bus nuolat skriaudžiama. Ji būtinai susimaus per kokį nors egzaminą, o tada jau gero nelauk... Ką aš padariau?.. liūdnai mąstė mergaitė lipdama kažkokiais laiptais, kurie turėjo vesti į Grifų Gūžtos bokštą. Šarlotė nelabai norėjo ten eiti: ten buvo per daug mokinių, kurie gali iš jos tyčiotis. Deja, ji nesugalvojo, ką dar galėtų veikti, tad liūdnai žingsniavo bendrojo kambario link.
Kai užlipo laiptais, mergaitė pastebėjo, kad atsidūrė kažkur ne ten, kur norėjo. Storulės niekur nesimatė, tad Šarlotė visai pasimetė. Negi ji sugebėjo dar ir pasiklysti?..
- Ką man dabar daryti? - tyliai paklausė ji ir lėtai priėjo prie kažkokio krašto. Pažvelgusi žemyn vos neapalpo: pasirodo, ji buvo labai aukštai. Šarlotė persigando ir atsitraukė, bet netrukus grįžo prie atbrailos krašto. Jeigu aš nušokčiau, niekas net nepasigestų... susimąstė mergaitė. Ilgokai žvelgė žemyn. Ji norėjo nušokti, bet buvo pernelyg baisu, tad ji nusivylė savimi ir atsitraukė. Atsisėdo šiek tiek toliau nuo pavojingo krašto ir apsikabino kelius. Praėjo vos kelios akimirkos, o Šarlotė jau kūkčiojo. Ir kam ji tokia reikalinga?..
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Magdė

Ats: Stogas
« Atsakymas #504 Prieš 2 metus »
 Buvo lietinga ir gana niūri gegužės diena. Alisa klaidžiojo po pilį, tarp šalto, nesvetingo skersvėjo košiamų sienų. Staiga, žingsniuodama keistu koridoriumi, pastebėjo žavingą gobeleną, kabantį prie didelės, marmurinės raganos statulos. Gobelene buvo pavaizduotas ežeras, gaubiamas magiško, švytinčio ir blizgančio rūko ir burtininkas, maišantis to ežero vandenį lyg sriubą katile.
 Tačiau merginos akį patraukė ne tai. Vienas gobeleno kampas buvo tarsi keistai iškiles, lig jį kas būtų kilstelėjęs iš anos pusės.
 Vela įtariai primerkė akis, suraukė antakius ir įsistebeilijo į tą gūbrelį. Tai galėjo būti bet kas - besislepiantis vaikas arba paprasčiausia spinta. Geriausia išeitis - išlikti tyliai ir ramiai ir pamėginti išsiaiškinti, kas per daiktas slepiasi už gobeleno.
 Penktakursė suėmė peilio rankeną ir tyliai ją ištraukė. Brūkštelėjo aštri, išgaląsta peilio geležtė į odinį dėklą. Tada švilpė ėmė atsagiai, patyliukais artintis prie gobeleno ir paskutinę akimirką staigiai jį atmetė.
 Pasirodė visai ne spinta, ir ne vaikas. Mažos durelės. Rankena nuklota dulkėmis, vyriai nesutepti, matyt seniai niekas jų nevarstė.
 Penkiolikmetė, vis dar įtari, pravėrė duris ir įsmuko vidun. Buvo labai tamsu, akimirksniu pakilo dulkių debesis ir ji ėmė čiaudėti. Dulkėms prasisklaidžius, Alisa pamatė purvinų, įskilusių marmuro plytelių sraigtinius laiptelius. Ant sienų nedegė deglai, tad mergina, nenorėdama nusiversti nuo šitų laiptų, pasinaudojo kerais.
 - Lumos! - tyliai sukuždėjo ji.
 Šviesa krito ant sienos. Kur nekur matėsi voratinkliai, lentynos su keliais sudilusiais pergamentais arba senomis knygomis ar tuščios žvakidės.
 Penktakursė ėmė kopti aukštyn.
 Šimtas vienas, šimtas du, šimtas trys.... - aidėjo švilpės galvoje.
 Galų gale, užlipusi du šimtus laiptelių, penkiolikmetė pasiekė liuką iš sutrūnijusių lentų. Stumtelėjo jį. Liukas lengvai pasidavė, nors buvo senokai nevarstytas.
 Švilpė atsidūrė ant stogo. Apžvelgė visą platų Hogvartso "dangaus kelią". Nesitikėjo čia ką nors išvysti, tačiau pamatė tylią būtybę, stovinčią kiek atokiau nuo stogo krašto. Ji atrodė tyarsi atsidūrusi ten, kur niekada nenorėjo atsidurti.
 Alisa atpažino bailiąją Šarlotę, kuriai padėjo per Astronomijos pamoką.
 Šarlotė!? Kaip ji galėjo čia atsidurti!? Kaip? Kam? Kada? Kodėl? - sproginėjo klausimai merginos galvoje.
 - Šarlote, oj, Šarlote! Ką čia darai? Nejaugi sugalvojai šokti? - paklaikusisuriko vela ir prišokusi atitraukė mergytę dar toliau nuo krašto.

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Stogas
« Atsakymas #505 Prieš 2 metus »
Šarlotė yra visiškai niekam nereikalinga. Nebent tiems bjauriems mokiniams, kurie mėgsta tyčiotis... Mergaitė nebegalėjo to ištverti, tad tiesiog graudžiai verkė. Jautėsi esanti nieko verta, juk ji tik gaišta visų kitų laiką... Mokytojai turi papildomai viską aiškinti, mokiniai, jeigu būtų draugiški, taip pat turėtų jai padėti... Bet Šarlotė nekalta, kad sunkiai supranta pamokų medžiagą. Ar kalta?..
Būtent apie tai galvojo mergaitė, kai sėdėdama ant stogo verkė. Šioje mokykloje buvo viena vienintelė gera mergaitė - ta, kuri jai padėjo per astronomijos pamoką. Bet argi daug vyresnė mokinė galėtų norėti būti kvailos mažylės drauge?.. Ji kartą pabuvo maloni, o paskui kažkur dingo... Jai, žinoma, taip pat nereikia Šarlotės. Jeigu Šarlotė pagalvojo, kad susirado draugę, pati kalta... Jai nelemta turėti draugų...
Įsikniaubusi į kelius mergaitė neišgirdo, kaip kažkas atėjo. Gal ir gerai - ji tikriausiai būtų tiesiog išsigandusi ir dar graudžiau apsiverkusi... Vis tik atėjusysis kažką suriko taip garsiai, kad Šarlotė išgirdo. Ji persigando ir pakėlė galvą. Pamatė tą gerą merginą ir negalėjo patikėti savo akimis. Tiesa, ji nieko nespėjo padaryti, kai atsidūrė tos merginos glėbyje. Tai buvo labai netikėta... Šarlotė dar kartą įsikibo į merginos drabužius ir pradėjo dar graudžiau verkti. Bet ar ji gali pasitikėti šita mergina?.. Jeigu ji niekada neturės draugų, šis žmogus taip pat negali būti jos draugė... Šarlotė kelis kartus šniurkštelėjo, bet galiausiai šiek tiek aprimo.
- Kaip čia atsiradai? - įsidrąsino paklausti ji. Vis dar gūžėsi merginos glėbyje ir susimąstė, kad tikriausiai nė nežino jos vardo. Klausti buvo gėda - o jeigu ta maloni mergina prisistatė, tik ji, Šarlotė, kaip kvailė pamiršo?.. Tai būtų labai tikėtina... Ši mintis privertė vėl nusiminti, tad grifiukė ir vėl šniurkštelėjo. - Kuo tu vardu? - vis dėlto paklausė ji.
Po kiek laiko Šarlotė atsitraukė nuo merginos. Jai pasidarė labai gėda... Kodėl ji puola verkti menkai pažįstamos mokinės glėbyje? Ką ji dabar pagalvos? Tikriausiai palaikys Šarlotę visiška kvaiša... Ji gera. Ji nepyks raminosi mergaitė, tačiau vis tiek buvo baisu. Čia mokėsi pernelyg daug nemalonių mokinių, kuriems labai patiko iš jos tyčiotis...
Šarlotė vėl priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn. Šią akimirką ji jautėsi beveik laiminga. Ar bent jau patikėjo, kad surado malonią merginą. Deja, širdyje vis tiek buvo liūdna, tad mergaitė žiūrėjo žemyn ir vėl pradėjo kūkčioti.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Magdė

Ats: Stogas
« Atsakymas #506 Prieš 2 metus »
 Alisa suspaudė mažąją Šarlotę glėbyje.
 Vargšelė, ji nieko čia neturi...Visi ant jos pyksta, niekas neparodo draugiškumo... - galvojo mergina, glostydama grifiukės nugarą.
 - Ššššš.... Brangute, neverk, viskas bus gerai... Nurimk, mieloji...Šššš...- tyliai ramino verkiančią mergytę vela.
 Netikėtai ji prisiminė savo pirmuosius mokslo metus. Tada jautėsi vieniša - ką tik neteko mamos, galva pilna nemalonių prisiminimų. Nė viena pamoka nesisekė, pirmakursė jautėsi sužlugdyta ir norėjo nušokti nuo stogo ar pasiskandinti katile per Nuodų ir vaistų pamoką. Dabar penkiolikmetė jautėsi laiminga. Hogvartsas jai patiko, pamokos ėjosi jau geriau. Susirado draugų ir netrukus pilis tapo jos namais. Tačiau švilpė užleido vietą kitiems vaikams. Penkiolikmetė žinojo, kad dabar daugybė kitų jaunųjų raganų ar burtininkų neranda sau vietos ir ilgesingai galvoja apie būrį ištikimų, nepeikiančių draugų, apie laimingą šeimą ar malonią vienatvę.
 Nuo tokių minčių Alisos akys prisipildė ašarų. Mergina pasilenkė prie Šarlotės su gerokai per dideliu jai megztuku, suėmė jos šaltas rankutes ir apkabino. Pasilenkusi prie mažos, rudų plaukučių pridengtos ausytės, ir sušnibždėjo:
 - Viskas bus gerai. Ateik pas mane, Šarlote.
 Ji nusivedė grifiukę tolėliau, ant lygios stogo vietelės, prie kamino ir prisėdo ant čerpių. Tada vela pakėlė mažutę mergaičiukę ir pasisodino ją ant kelių ir apkabino. Šiltai, jaukiai, priglaudusi Šarlotę prie savęs, penktakursė nušluostė jos ašarytes ir nuoširdžių nuoširdžiausiai pabučiavo mažytį mergytės skruostą, norėdama padėti jai pasijusti mylimai.

*

Neprisijungęs Charlotte Claire Evans

  • II kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Stogas
« Atsakymas #507 Prieš 2 metus »
Kodėl vieni žmonės turi draugų, yra mėgstami ir dar gerai mokosi, o kiti yra niekam nereikalingi, nesupranta pamokų medžiagos ir tampa patyčių objektais? Ir, visų blogiausia, kodėl Šarlotė turi būtinai priklausyti tai antrai grupei?.. Negi visi mokiniai yra tokie bjaurūs, kad tik ir ieško progos pasityčioti? Mergaitė jau seniai suprato, kad būtent taip ir yra: ji šiame pasaulyje reikalinga tik tam, kad būtų ką pažeminti ir iš ko pasityčioti...
Būtent apie tai galvojo Šarlotė, kol Alisa bandė ją nuraminti. Nelaimei, grifiukei buvo sunku patikėti, kad gerokai vyresnė mergina tai daro nuoširdžiai. Kodėl ji turi norėti pagelbėti niekam nereikalingai ir nieko nesuprantančiai verksnei?.. Ne, tikriausiai čia buvo kokia nors kita priežastis, ir Šarlotei reikėjo ją išsiaiškinti. Bet kol kas buvo galima glaustis prie merginos ir apsimesti, kad ji viską daro nuoširdžiai...
Grifiukei buvo smalsu, ar Alisa suprato, kodėl ji priėjo prie stogo krašto. Ar įtarė, kad ketinimai gali būti rimti? Ar ji buvo tikra, kad ta maža bailiukė neišdrįstų nušokti? Kad ir kaip ten bebūtų, Šarlotė to klausti neišdrįso, o kai vėl atsidūrė Alisos glėbyje, dar graudžiau įsiverkė. Ne, ji negali atsipalaiduoti ir patikėti, kad ta mergina yra nuoširdi... Nelaimei, labai norėjosi tai padaryti, nes patikėti tokiais dalykais yra tiesiog neįmanoma...
Šarlotė verkė įsikniaubusi į vyresnės merginos drabužius ir ilgai nieko nesakė. Ašaros nenustojo bėgti, nors Alisa, atrodo, ir bandė jas nušluostyti. Nelaimei, viskas ne taip paprasta... Grifiukė garsiai šniurkštelėjo ir įsidrąsino pakelti akis į Alisą.
- Ką tu čia veiki? Ar tau iš manęs kažko reikia? - tyliai paklausė mergaitė. Kad ir kaip norėjosi tikėti, kad surado gerą ir draugišką žmogų, Šarlotė tiesiog negalėjo to padaryti... Akyse ir vėl susikaupė ašaros, ir grifiukė dar graudžiau pravirko.
Norėčiau, kad šitas personažas taptų patyčių auka. Jeigu norite, tyčiokitės per pamokas, taip pat galime parašyti RPG

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #508 Prieš 2 metus »
- Einam čia, kažkur čia, - pamojo Dori ranka naujajai bendražygei.
Dori ir Gloria jau buvo šiaurinio koridoriaus gale, tačiau pravirą langą tamsiaplaukei pavyko rasti ne iš karto.
- Štai! - sušuko klastuolė pamačiusi jį. - Tas langas, - parodė į jį pirštu, - pro jį galėsime patekti ant stogo!
Beveik visą kelią mergaitę kamavo nerimas. O jeigu ji nukris? Regis, aukščio Dori nebijojo, nes skraidyti šluota jai buvo vienas mėgstamiausių užsiėmimų, tačiau lipti ant stogo be visiškai jokios apsaugos... Juodaplaukę nukrėtė šiurpas, tačiau ji jokiais būdais neparodys Gloriai, kad bijo!
- Na, ką, galime lipti! - kuo entuziastingiau tarė.
Dori atsistojo prie lango ir paskubom per jį perlipo, kad atrodytų kuo drąsesnė. Nors galvojo, kad labai bijos, tačiau tuo metu baimė ėmė slūgti. Netrukus mergaitė jau stovėjo ant šlaitinio stogo ir pažvelgė į naktį.
- Oho, - svajingai tarė. - Lipti čia tikrai buvo verta, - dabar kalbėjo nuoširdžiai. - Vaizdas nuostabus!
Dori grožėjosi nakties ramuma, uždraustojo miško medžių viršūnėmis, kažkur tolumoje juoduojančiu tyliu ežeru, tačiau labiausiai Mendel žavėjo dangus. Šį vakarą jis buvo nepaprastai žvaigždėtas.

*

medeina11

Ats: Stogas
« Atsakymas #509 Prieš 2 metus »
Visą kelią iki praviro stogo Gloria ėjo pačiame gale svajodama ir apžiūrinėdama visas praeitas vieteles. Kai jau mergaitės buvo prie praviro lango varniuke nukrėtė keistas jausmas. Baimė. Rudaplaukė nebuvo nuotykių ieškotoją, bet jai tikrai kartais patikdavo elgtis neprotingai. Šis kartas buvo kaip tik toks. Kai Dori buvo ant stogo ir kažką kalbėjo mergaitė nedrąsiai peržengė langą. Ją iš karto pasitiko gaivus nakties vėjelis kuris lyg pažadino brite iš baimės ir jaudulio. Čia ne taip jau ir baisu, netgi smagu. Džiaugsmingai pagalvojo vienuolikmetė ir priėjo šalia Dori.
- Gražu,- trumpai pasakė garbanė su jai nebūdingu labai drąsiu balsu.   
Pirmakursė nuėjo prie pačio pačio krašto ir atsisėdo nuleidusi kojas į apačią. Iš čia dar geriau viskas matosi ir jaučiausi geriau. Pagalvojo irisinių akių savininkė žiūrėdama į šviesiančias mažas žvaigždutes kurios lyg žiburėliai švietė kelią ir aiškiai mirgėjo. Tą naktį nesimatė nei vieno debesėlio ir dėl to dangus ir visas kitas vaizdas atrodė dar gražiau ir nuostabiau. Žiūrėdama į dangų pirmakursė visiškai pamiršo visus savo rūpesčius, Hogvartsą, savo apmąstymų pasaulį, klastuolę kuri buvo netoli našlaitės ir net kur ji pati yra. Taip žiūrėdama jaunajai Mechel apsvaigo galvą. Ji šiek tiek dėl kažko pakrutino kojas ir Gloria nuslydo. Jeigu ne greita varno nago mokinės reakciją ji jau būtų nebegyvą. Ji vos spėjo su rankomis užsikabinti ant čerpių ir užsikelti savo kūną ant stogo. Viskas įvyko per kokias dvi minutes ir per jas Mechel pavardės savininkė nespėjo nei pagalvoti nei kažką pasakyti.