0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #525 Prieš 2 metus »
Klastuolė, vis dar dar smarkiai laikydama animagę už riešų, kad ši nesugalvotų pasprukti, nustebo išgirdusi pritarimą iš jos lūpų. Žinoma, buvo naivu tikėtis jog šis "pagyrimas" buvo nuoširdus. Levanda suprato, jog mergiūkštė ją palaikė protingesne, ne todėl, kad taip manė, bet dėl to, jog tai turėjo sutrikdyti ketvirtakursę. Rudaplaukės pasipūtėlės planas išdegė: Levanda kelias sekundes buvo išsiblaškiusi ir nežinojo, kaip atsikirsti.
Staiga merginos nugarą nudiegė smarkus skausmas ir ši nenoromis atleido rankas, kuriomis laikė suspaudusi priešininkės riešus. Levanda žinojo, jog skausmas, kurį jaučia dabar, toli gražu nėra toks smarkus, kokį ji jaus rytoj. Mergina buvo įsiaudrinusi ir įniršusi, tad laiko galvoti apie būsimas mėlynes ji neturėjo. Jai reikėjo susikaupti, mat, akivaizdu, rudaplaukė dabar turėjo pranašumą.
- Rimtai, galvoji, kad to užteks, jog tave paleisčiau? - nusišypsojo ketvirtakursė ir skėlė antausį mergiūkštei. Ji visada manė, kad antausiai - labai žemas lygis, tačiau desperatiškais laikais, reikia imtis desperatiškų priemonių.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #526 Prieš 2 metus »
Ar Deoiridh pavyko sutrikdyti priešininkę? Ar tai įmanoma? Juk ji tokia protinga! Tikrai negalėjo leistis taip paprastai apmaunama. O jeigu leidosi, akivaizdu, kad nėra tokia jau stebuklingai geniali. Deoiridh jautėsi patenkinta. Pirmasis žingsnis pergalės link žengtas. Dabar teliko trinktelėti raudongaurei taip, kad prisimintų labai ilgai.
Ir panašu, kad tai padaryti pavyko. Grifiukė nusprendė, kad protingoji priešininkė tokių veiksmų nelaukė. Pasidarė be galo smalsu, kur dingo visas protingumas, bet paprasčiau buvo nesigilinti, o tiesiog gerai įspirti. Pirmasis veiksmas koja buvo sėkmingas, tačiau netrukus kvaiša atsikirto neką menkesniu smūgiu į veidą. Tai grifiukę įsiutino ir ji staigiai nustūmusi priešininkę nuo savęs pašoko.
- Ak, kokie mes gudrūs! - patyčios kupinu balsu metė ji. - Ar baltųjų pirštelių neužsigavai?
Nesinorėjo daugiau teptis rankų su šita kvaiša, tad Deoiridh tiesiog spyrė jai į šoną ir kiek atsitraukė. Nenoromis susimąstė apie tai, kad nežinia, ką apie ją pagalvotų tiek Sigurdas, tiek ir Matthew. Gal vis dėlto nereikėjo taip elgtis? Bet šita kvėša taip erzina! bandė pateisinti savo elgesį rudaplaukė.
Kad ir kaip ten būtų, dabar nebuvo galima parodyti silpnumo. Ji nė už ką neleis tai kvailelei pamanyti, kad yra stipresnė! Vėl priėjusi prie raudonplaukės Deoiridh čiupo jai už riešo ir kuo stipriau suspaudė.
- Na, ar prisipažįsti, kad man neprilygsti ir niekada neprilygsi? - suurzgė grifiukė. Spėjo, kad po kurio laiko ir pati stebėsis, iš kur atsirado toks pyktis, bet įtarė, kad šiuo metu paprašyta kuo ramiausia sąžine numestų priešininkę nuo stogo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #527 Prieš 2 metus »
Trenkusi pasipūtėlei per veidą, Levanda sulaukė jos pašiepiančio klausimo. Ji, visų peštynių įkarštyje, dar spėjo pagalvoti, jog rudaplaukė atrodė kaip eilinė arogantiška gatvės peštukė, na, o ji iš šalies, turbūt, priminė išlepusią merginą. Ketvirtakursė puikiai suprato, jog visos šios muštynės, iš pažiūros, kvailos, tačiau ją buvo užvaldęs toks įniršis ir pagieža, kad susierzinusi raudonplaukė spjovė ant visų savo įsitikinimų.
Nespėjus susikaupti ir sugalvoti naujo plano, raudonplaukės šonas sugėrė animagės kojos spyrį. Levanda iš lėto atsistojo ir stiklinėmis akimis nužvelgė priešininkę, kuri ją staiga suėmė už riešo. Po dviejų gan stiprių rudaplaukės smūgių, klastuolės akyse jau nesimatė nei šešėlio baimės.
- Tu galvoji, aš tau noriu prilygti? Pasižiūrėk į save. Tai, akivaizdu, ne pirmos tavo peštynės. Vietoj to, kad kovotum kaip burtininkė, dabar daužai mane kaip kokia žiobarė tamsiam skersgatvyje. Vadinasi, nesi labai gera kerėtoja. Viskas ką tu sugebi - svaidytis kandžiomis frazėmis ir spardytis. Ne, aš tau tikrai nenoriu prilygti, - Levanda pati nustebo, kaip lengvai ir ramiai ji išrėžė viską, ką galvoja apie animagę. Giliai širdy ji suvokė, jog šiomis peštynėmis, ji gali prilygti rudaplaukei ir tapti tokia pačia, savigarbos neturinčia, mergiūkšte.
Vis dar neatitraukdama akių nuo priešininkės veido, klastuolė, mikliu judesiu, keliu spyrė jai į pilvą ir tuo pat metu parvertė pasipūtėlę ant žemės, išlaisvindama savo riešą iš jos gniaužtų. Dabar mergina stovėjo žiūrėdama iš viršaus į animagę, tačiau, kažkodėl, visiškai nejausdama jėgų persvaros savo naudai. Vienintelis, be pykčio, ją apėmęs jausmas buvo pasibjaurėjimas savimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Levanda Devyndarbė »
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #528 Prieš 2 metus »
Ak, ar užsičiaupsi?! vis labiau irzo Deoiridh, nors suprato pati pradėjusi šitą "pokalbį". Kodėl pradėjo peštynes, ji jau neprisiminė. Vis dėlto sumušti taip erzinančios raudongaurės nepavyko, tad reikėjo įsiutinti ją bent žodžiais. Nepaisant to, kad kalbėjimas niekada nebuvo stiprioji rudaplaukės pusė, dabar, atrodo, pavyko. Panašu, kad mergiotė susierzino, o tai buvo kaip tik tai, ko ir reikėjo. Pasitikėjimas savimi staiga išaugo, ir Deoiridh buvo tikra, kad dabar galėtų padaryti bet ką.
Deja, tik iki tos akimirkos, kai gavo skaudų smūgį į pilvą. Iš gerklės persprūstantį riksmą suvalgyti pavyko, bet kelioms akimirkoms prarasta savikontrolė padarė savo - ta kvėša ir vėl parvertė ją ant žemės.
Ne, jai laimėti tikrai nebuvo galima. Tik ką daryti, kad ji pagaliau susiprastų esanti silpnesnė? Nori kautis lazdelėmis? galvoje sušmėžavo mintis. Vos pajudinus ranką pavyko išsitraukti magiškąjį ginklą. Labai norėjosi tėkšti bjaurybei kokiais nors smagiais kerais, tačiau galva buvo visiškai tuščia. Ne, reikėjo suteikti mergiotei fizinį skausmą. Aišku, visada buvo galima išbandyti crucio kerus, bet Deoiridh puikiai žinojo šito neišdrįsianti. Vadinasi, reikėjo imtis fizinių priemonių.
Stengdamasi ignoruoti skausmą ji žvelgė į priešininkę. Iškilo klausimas, kodėl jos dabar šitaip pešasi, nors iki tol, rodos, nė nebuvo pažįstamos. Gerai pagalvojusi grifiukė būtų supratusi, kad nė nežino raudongaurės vardo. Bet dabar pešasi taip, tarsi būtų didžiausios įmanomos priešės.
Priešininkė kumščiais muštis nenorėjo - tai buvo akivaizdu. Vadinasi, reikėjo imtis kitų metodų. Grifiukė vaikystėje turėjo išmokti įvairių būdų apsiginti, tad ilgai nesvarstė: pasiėmė burtų lazdelę patogiau ir dūrė ja priešininkei į pilvą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #529 Prieš 2 metus »
Klastuolė tikėjosi, jog jos smūgis į pilvą bus efektyvesnis ir animagė ilgiau nesiims veiksmų, tačiau ši dūrė jai lazdele į pilvą. Jokio smūgio. Tik lazdelės galas, badantis raudonplaukės pilvą. Vis gi ši peštukė sugeba nustebinti... Mergina nebuvo įsitikinusi, ko tokiu veiksmu siekia priešininkė. Ji dar ilgokai stovėjo nejudėdama ir galvodama, kaip jai dabar pasielgti. Nejaugi animagė nusprendė kovoti lazdelėmis? Jei ji turi bent kiek sveiko proto, vargu ar dabar paleistų kerus, mąstė Levanda, tačiau nebuvo tikra, jog tai tiesa. Ji iš lėto įkišo savo ranką į kišenę ieškodama savosios burtų lazdelės ir ją apčiuopusi kiek nurimo.
Jai staiga šovė ne išganinga, bet tuo metu geriausia mintis, kokią buvo galima išpešti iš tos raudonos makaulės. Ketvirtakursė smarkiai suspaudė priešininkės lazdelę ir greitu judesiu patraukė į  save, atimdama ją iš animagės. Kiek atsitraukusi nuo vis dar gulinčios merginos, ji stipriai suspaudė abu lazdelės galus ir lenkė juos, tikėdamasi ją sulaužyti. Jei klastuolei pavyktų, tai tikrai išmuštų jos priešininkę iš vėžių. Tačiau lazdelę perlaužti buvo kiek sunkiau, nei ji galvojo. Levandai teko atremti ją į savo kelį ir iš visų jėgų spausti abu lazdelės galus žemyn, tačiau tas nelemtas daiktas vis tiek nenorėjo lūžti. Velnias...
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #530 Prieš 2 metus »
Dūris buvo tiesiog nuostabus. Deoiridh neabejojo, kad sutrikdė priešininkę. Kokia kita gali būti priežastis, jeigu ji stovi kaip višta ir nieko nedaro? Nebent išties yra višta...
Ši mintis itin sudomino grifiukę, tad ji įsispoksojo į bjaurų veidą lyg tikėdamasi, kad jame išvys snapą ir plunksnas. Žinoma, neišvydo, bet nuo to snukelio vaizdas nepasidarė nė kiek malonesnis. Daug smagiau buvo tai, kad toji į vištą panaši mergužėlė, atrodo, nežinojo, ką daryti. Akivaizdu, kad ji nėra tokia jau protinga, kokią atkakliai vaizduoja. Nors jau kuris laikas net ir nebevaizdavo: ko gero, nutarė, kad ką nors įtikinti savo protingumu yra pernelyg beviltiška.
Deja, Deoiridh pernelyg atsipalaidavo. Ji nespėjo sureaguoti, kai lazdelė, taip smagiai dūrusi raudongaurei į pilvą, staiga kažkur išnyko. Prireikė gerų kelių akimirkų, kad susivoktų: ją nušvilpė ne kas kitas, o ta pati mergiotė. Kvaiša tu! prireikė labai daug valios pastangų, kurių prikaupė vaikystėje, kad tų silpnumą parodančių žodžių neištartų garsiai. Buvo be galo pikta: kaip ta vištelė gali bandyti sulaužyti kito lazdelę?
- Vis dar manai esanti baisiausiai protinga? - šį kartą neištylėjo grifiukė ir pašoko ant kojų. Neįsivaizdavo, ar jos lazdelė gali atlaikyti tokį spaudimą, bet kol kas, atrodo, viskas buvo gerai. Tiesa, tai nė kiek nesumažino pykčio - greičiau jau priešingai. Sparčiu žingsniu prižygiavusi prie priešininkės grifiukė čiupo ginklą ir neslepiamos neapykantos kupinomis akimis nužvelgė mergiotę. Kaip dabar būtų gerai numesti ją nuo stogo!
Vis dėl tokį žingsnį žengti buvo nedrąsu, tad reikėjo atkeršyti kažkaip kitaip. Daug negalvodama rudaplaukė stipriai pastūmė mergiotę į artimiausias dėžes. Kaip būtų gerai, kad ji su tom visom dėžėm kur nors nudribtų ir artimiausiu metu nesirodytų akyse!..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Stogas
« Atsakymas #531 Prieš 2 metus »
Levanda buvo kaip reikiant nusivylusi savo planu sulaužyti priešininkės lazdelę, mat jis neišdegė. Klastuolė, vis dar sutelkusi dėmesį į prakeiktą daiktą, net nepastebėjo, kaip animagė pakilo nuo žemės ir atėmė lazdelę. Raudonplaukė neturėjo jokio kito plano ir jautėsi pavargusi, tad net nesipriešino, kai pasipūtėlė pastūmė ją į tuščias dėžes. Tiesą pasakius, smūgis nebuvo itin stiprus.
Ketvirtakursė neturėjo žalio supratimo, kaip dar galima įkrėsti priešininkei. Ji nebuvo pratusi prie tokių muštynių ir kuo šios ilgiau tęsėsi, tuo labiau ji jautėsi nusivylusi savimi, kad sutiko dalyvauti šitose vištų peštynėse. Levandos galva buvo kupina pasibjaurėjimo savimi. Kaip ji galėjo taip žemai nusiristi? Mergina norėjo kuo greičiau viską pabaigti, tačiau žodis "paliaubos" skambėjo taip neskaniai...
Ketvirtakursė, nužvelgusi visą stogą, suprato, jog jei labai pasistengtų, galėtų nustumti nuo jo animagę. Mergina ilgai delsė, mat toks planas skambėjo itin žiauriai. Nors ir norėjo tai pasipūtėlei parodyti jos vietą, tačiau smarkiai sužeisti mergiūkštės tikrai neketino. Raudonplaukė, priėjusi arčiau stogo krašto pažvelgė apačion, viena akim akylai sekdama savo priešininkę. Jei Levandai pavyktų prakeiktą varlę nustumti būtent į tą kampą, ši turėtų visai neskaudžiai kristi. Taip, gal susitrenks makaulę ar įsitaisys mėlynę, bet minkštos samanos turėtų apsaugoti ją nuo rimtų sužalojimų.
Klastuolė atsisuko į savimi patenkintą pasipūtėlę ir iš visų jėgų, surauktu veidu, bandė ją nustumti iki stogo krašto. Nors jos priešininkė buvo didesnė, raumeningesnė ir labiau patyrusi imtynėse, Levandai sekėsi sąlyginai gerai. Vienintelė smulkmena, kurios ji nebuvo apgalvojusi, buvo ta, kad sutelkusi visas jėgas ir permetusi kūno svorį ant animagės, ją nustūmusi nukris ir pati. Raudonplaukei nespėjus susivokti, jog grifės kojos nebesiekia žemės, pati užgriuvo ant merginos ir dabar jos kartu skrido nuo stogo. Klastuolės širdis iš išgąsčio nustojo plakti ir ši sustingo it mumija. Prieš atsitrenkdama į žemę ši, dar spėjo pagalvoti, kad būtų neblogai išsitraukti burtų lazdelę.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Stogas
« Atsakymas #532 Prieš 2 metus »
Šiandien nebuvo Deoiridh diena. Atrodė, kad raudongaurė turėjo trenktis į dėžes taip, kad sudrebės visas Hogvartsas. Bet kur ten! Stumtelėjimas toli gražu nebuvo toks galingas, kokį rudaplaukė jį įsivaizdavo ir norėjo. Tai buvo be proto apmaudu, tad reikėjo skubiai ieškoti kito būdo atkeršyti raudongaurei. Deoiridh nenorėjo jos užmušti. Ne, reikėjo tik pamokyti pakankamai, kad ji suprastų esanti nepalyginamai silpnesnė.
- Pavargai? - sarkastišku tonu pasidomėjo animagė žvilgtelėjusi į priešininkę. Ji pati niekada nebuvo itin aukšta ir stipri, tačiau dabar susidūrusi su ženkliai mažesne varžove tikrai negalėjo tuo nepasinaudoti. Deja, viskas nebuvo taip paprasta. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, raudongaurė nebuvo visiškai kvaila.
- Ką tu… - pradėjo grifiukė, pamačiusi, kaip varžovė grėsmingai artėja. Nespėjusi užbaigti klausimo viską suprato ir pati. Ir įsitikino, kad gal raudongaurė ir nėra visiškai kvaila, bet stogas jai tikrai nučiuožęs! Turbūt būtent ta proga ji ir nutarė atkeršyti stogui ir nučiuožti nuo jo pati. Kodėl į savo nesąmones įtraukė ir grifiukę, pastaroji nesuprato. Bet jau visai netrukus pajuto, kad kojos nebeliečia stogo. Galvoje sušmėžavo mintis, kad gal reikėtų pasiversti varle ir taip apsisaugoti. Deja, raudongaurė buvo tiesiog prilipusi prie jos, tad tai nebuvo pats tinkamiausias sprendimas. Reikėjo kažkaip nustoti bijoti, bet tai nebuvo įmanoma. Deoiridh spėjo visais įmanomais būdais prakeikti šiandieninę priešininkę, bet daugiau minčių į galvą neatėjo - jau visai netrukus mergaitės smagiai susidūrė su samanomis.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #533 Prieš 2 metus »
- Einam čia, - pamojo Dori Meg ir mergaitės prisliūkino prie lango.
Buvo vėlu. Apie pirmą valandą nakties. Penktadienis. Dori ir Meg čia atėjo nukirpti testralio nago. Antrakursė mantijos kišenėje turėjo dideles žirkles. Dėl Hario Poterio akinių, ji neįsivaizdavo, kaip reikės tą padaryti. Tačiau mergaitės privalėjo. Be testralio nago eliksyro Apelsino nukenksminimui išvirti nepavyks.
Dori gerai žinojo, kad ant stogo, būtent šioje vietoje, naktį apsilanko testraliai. Vieną vėlų vakarą su Gloria Dori testraliu nuskrido iki ežero uždraustajame miške.
- Meg, jeigu kada skrisi ant testralio, tai žinok, kad jis nuskraidinęs tave gali palikti. Todėl patariu neskristi ten, iš kur negalėsi grįžti pati.
Gloria dabar visai praverstų. Dori juk testralių nemato. Beje, ji taip ir nesužinojo, ką regėjo Gloria, kad mato testralius, nors ir kaip buvo smalsu. Galbūt mato ir Meg? Tamsiaplaukė niekada to draugės neklausė. Viskas paaiškės dabar, pamanė antrakursė. Kaži, o jeigu būtų pavykę nužudyti tą vilką oloje, ar dabar jau matyčiau testralius? Ne, kvėša tu, dvylikmetė suprunkštė, šitiek musių esi sutraiškiusi ir nieko.
- Aš testralių nematau. Žinai, jeigu nužudyčiau vieną kitą žiobarą, - nesusilaikė nepapokštavusi Dori, - tai būtų jau nauda... Atsiprašau, atsiprašau, - mergaitė žinojo, kad Meg toks juokelis nepatiks. - Juokauju.
Dori stovėjo ant stogo ir žiūrėjo į tolį. Šiandien buvo ankstyvo pavasario naktis. Šalta ir slidu. Vaizdas buvo kerintis, tačiau grožėtis nelabai išėjo kaip: reikėjo žiūrėti sau po kojomis, kad neapsivožtum.
- Kai atskris testralis, pajusim. Nebent tu juos matai?
O bet tačiau, Dori nebuvo tikra, kad būtent šiąnakt tas testralis ims ir atskris. O jeigu ne?

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Stogas
« Atsakymas #534 Prieš 2 metus »
Meghan, drauge su Dori, užsilipo ant Hogvartso stogo. Švilpiukė neabejojo, kad ateidamos čia jos pažeidė mažiausiai pustuzinį mokyklos taisyklių, tačiau jai tai nelabai rūpėjo. Tiesą pasakius, visiškai nerūpėjo. Vis dėlto, taisykles pažeidinėti buvo smagu. O dar smagiau yra bandyti neįkliūti. Azartas, tobulinami melavimo sugebėjimai ir nuotykių troškimas. Visa tai įėjo į paslaptingąsias taisyklių pažeidinėjimo valandas.
- Ar tu tikra, kad čia atskrenda testraliai? - paklausė Meg draugės. - Nors, tiesą pasakius, koks skirtumas. Pažeisti taisykles visada smagu. - šelmiškai nusišypsojo švilpiukė.
Dori eilinį kartą pajuokavus apie žiobarų žudymą, Meg sustingo vietoje. Rudaplaukės nuotaika persimainė per tūkstantąją sekundės dalį. Ji niekada draugei nepasakojo, ką yra padariusi ir kodėl ji taip nemėgsta Dori pokštų apie žudymą. Meghan mintys vėl nuklydo į tą siaubingąją dieną prieš du metus. Po poros minučių rudaplaukė susivokė, kad stovi vietoje sustingusi, tad greitai sumirksėjo ir, nuėjusi tolyn, įsižiūrėjo į linguojantį nuo vėjo Uždraustąjį mišką. Šaltas ankstyvo pavasario vėjas pūtė mergaitei į veidą ir kedeno palaidus rudus plaukus.
- Taip, aš matau testralius. - kraupiai šaltu balsu atsakė draugei Meghan. - Ir kaži ką atiduočiau, kad nematyčiau.
Meg atsisėdo ir užsimerkė. Nenorėjo to prisiminti, tačiau prisiminė. Ir tie prisiminimai lėtai žudė ją iš vidaus.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #535 Prieš 2 metus »
- Taip, - entuziastingai atsakė Dori. - Aš tikrai žinau, kad čia atskrenda tie keisti padarai. Žinai tą šventuolę Glorią iš Varno nago? Mes su ja buvome čia užlipusios ir skridome testraliu. Kadangi ji jį matė, buvo pakankamai paprasta, bet ta kvaiša man vis tiek nepasakė, kodėl mato testralius, - Dori susiraukė ir ėmė sukioti rankose žirkles, kurias išsitraukė iš mantijos kišenės, kad netyčia nenudėtų savo voro Džo.
Kai Dori papokštavo, švilpės veidas tiesiog persimainė ir ji visa sustingo.
- Meg, atsiprašau, - tarstelėjo tamsiaplaukė. - Vis dar sunkiai susivokiu, kodėl tau žiobarai yra tokia jautri tema. Gal... gal tu turi žiobarų draugų ar ką? Ar taip myli kiekvieną gyvą padarą, kad tokie juokai tave erzina? Juk žinai, kad nieko negalėčiau nužudyti, - prisiminė nepavykusį bandymą su vilku. - Pasistengsiu daugiau taip nejuokauti. Nors manau, kad nepavyks.
Kol Dori smegenis pasiekė pastarieji švilpiukės žodžiai, praėjo kelios minutės. O paskui...
- Meg, tu... tu matai ką?! Tu juos matai? Dėl Merlino barzdos, kodėl man to nesakei?
Mendel riebiai nusikeikė, bet ne piktai, o labiau iš azarto ir smalsumo.
- Po velnių, greit pasakok, ką matei! O ne, - pagrūmojo pirštu, - tik nesakyk, kad būsi užsispyrusi kaip Gloria ir nepapasakosi!
Klastuolė nejučiom sukryžiavo rankas. Kažkur širdyje ji pyktelėjo. Geriausia jos draugė Meg gali matyti testralius, tačiau niekad apie tai neužsiminė? Kodėl? Tai keista, mat mergaitės, regis, pakankamai dažnai atvirai pasikalbėdavo. Negi draugė turi paslapčių?
- Eee... aš atsiprašau, kad taip užsipuoliau, - aprimus pasakė. - Suprantu, kad jeigu matei kažką mirštant, na, kad tai nebus patys geriausi atsiminimai ir... - Mendel užsikirto.
Ką aš galėčiau pasakyti, kad ji man papasakotų? Nežinodama, ką sakyti, Dori tylėjo.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Stogas
« Atsakymas #536 Prieš 2 metus »
Meghan sėdėjo užsimerkusi ir paslėpusi veidą delnuose. Nors jos kūnas buvo ant stogo, tačiau mintys buvo Olandijoje, jos senuose namuose, tiksliau, prie jų. Kažkur prie jos kalbėjo Dori, ragindama papasakoti, ką turi omeny, tačiau švilpiukė tiesiog nesugebėjo prabilti. Tik sėdėjo ir leidosi užvaldoma skaudžių prisiminimų, kurie ją lėtai žudė.
Po nežinia kiek laiko tyloje, Meg prabilo.
- Tai nutiko prieš du metus. Man buvo dešimt. - švilpiukės balsas skambėjo šaltai, be jokio jausmo, tarsi būtų ne jos. - Aš draugavau su savo kaimyne Evelina. Mes labai gerai sutarėme, ji buvo vienintelė mano draugė, neskaitant Luizos. Evelina ir visa jos šeima buvo žiobarai. Tačiau Evelina žinojo, kad aš ragana ir vis tiek neišdavė manęs. Tą dieną aš nuėjau pas ją į namus. Ir pamačiau... - Meghan balsas užlūžo. Rudaplaukė giliai įkvėpė ir pabandė tęsti. - Pamačiau, kad jos kambaryje buvo Evelinos girtas brolis. Jis norėjo ją išprievartauti. O gal ir blogiau. Aš... aš neturėjau kito pasirinkimo. - Meg pajuto, kad jos skruostais teka ašaros. Tačiau vis tiek pabandė kalbėti toliau.  - Evelina tupėjo kamputyje ir verkė. O jos brolis artinosi prie jos šypsodamasis kaip manikas. Aš pribėgau prie jo ir prašiau, maldavau, kad liautųsi. Bet jis nesiliovė. Smogė man ir nubloškė ant žemės. Aš supykau. Ir nežinau, ar čia dėl mano jėgos, kurią įgavau treniruodamasi, ar dėl to, kad jis buvo girtas, ar dėl mano magiškų sugebėjimų...žodžiu, aš jį pastūmiau ir jis trenkėsi į stalo kampą ir nugriuvo ant žemės. Jam iš galvos pradėjo bėgti kraujas. - Meg atsuko veidą į vėją. -Evelina, pamačiusi ką padariau, pabėgo. O.. o aš stovėjau ir žiūrėjau į jos brolį. Jis aiškiai buvo nebegyvas, tačiau aš negalėjau jo palikti. Tiesiog negalėjau. Mane po poros valandų išsivedė Luiza, atėjusi manęs ieškoti. O po dviejų dienų turėjau vykti į Hogvartsą. Visą kitą jau žinai. Luiza pabėgo. Turbūt todėl, kad nenorėjo gyventi su žudike po vienu stogu. - Meghan atsuko šlapią nuo ašarų veidą į draugę. - Tai štai, Dori. - pasakė kraupiai šypsodamasi. - Aš pralenkiau tave. Aš jau esu žudikė. Jau nužudžiau žiobarą.
Meg nuleido galvą ir pravirko jau garsiai, pasikūkčiodama. Naktis buvo tyli tyli ir vienintelis garsas visatoje tebuvo mažos mergaitės verksmas.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #537 Prieš 2 metus »
Dori klausėsi, ką kalba Meg. Su kiekvienu sakiniu jos lūpa buvo atvipusi vis daugiau ir daugiau. Klastuolė jautė, kaip širdies dūžiai ima dažnėti, kaip ima virpėti rankos, o tos kvailos lūpos niekaip neina sučiaupti. Pasakojimo metu Mendel tartum jautė kiekvieną savo kūno dalelę, bet nei vienos negalėjo valdyti. Aplink liko tik Meg žodžiai, mergaitė tarsi nieko nebematė.
Tai, ką pasakojo Meg, Dori labai stipriai paveikė. Pradedant nuo Meg draugės brolio elgesio, baigiant Luizos išsivedimu Meg iš tos patalpos. Dori tik sugebėjo pagalvoti, kad su Meg žiobarų ir žudymo temomis juokavo šimtus, milijonus kartų. Kokia Mendel buvo negailestingai su drauge pati to nežinodama. Dėl išrinktojo Poterio, ir tu dar stebėjaisi jos pojūčiais, kai būrei jai oloje? Stebėjaisi nuolat kintančia nuotaika? Kaip ji išvis gali gyventi su tokia našta? Kai tai įvyko, Meg buvo vos dešimt...
- O tai... kaip viskas baigėsi? Su tavo drauge Evelina? Su jos tėvais? - tik sugebėjo paklausti klastuolė.
Akimirką Mendel prie Pritz būti pasidarė nejauku. Ji pastūmusi sugebėjo nužudyti? Per kūną perėjo šiurpas. Galbūt Meg turi kažkokių ypatingų galių? Ypatingesnių, nei būti ragana? Dori atsiduso. Dėl Gringotso goblinų, šalia Meg leidi marias laiko jau daugiau nei vienerius metus, Dori! Nejau dabar imsi jos bijoti? Be to, ji verkia! Jai yra be galo sunku! Bet jeigu ji dėl ko nors supyks...

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Stogas
« Atsakymas #538 Prieš 2 metus »
Po kelių ar keliolikos minučių, Meghan kiek nurimo ir jau nebekūkčiojo taip garsiai. Tačiau ašaros vis dar riedėjo mergaitės skruostais. Didžiulėmis valios pastangomis Meg mintimis atsitraukė nuo prisiminimų ir susitelkė į šalia esančią draugę.
- Evelina... Ji gyveno toliau su tėvais. Ji ne itin mėgo savo brolį, o žinodama, ko jis vos jai nepadarė, ji pakankamai lengvai susitaikė su jo mirtimi. Luiza paaiškino žiobarų policijai tai kaip nelaimingą atsitikimą - Martynas, toks buvo jo vardas, buvo girtas, užkliuvo ir pargriuvo. Susimušė galvą, todėl ir mirė. - Meg giliai įkvėpė ir iškvėpė, bandydama susivaldyti. - Kaip buvo su tėvais, nežinau. Dvi dienas po to nėjau iš savo kambario, o paskui reikėjo ruoštis kelionei į Hogvartsą. Aš nežinau, kaip dabar jaučiasi Evelina ar jos tėvai, mat nebuvau namuose jau seniai. Luizai pabėgus, vasarą gyvenau pas tetą, o dabar gyvenu su Veronica. Reikės jos paprašyti nukeliauti į Olandiją. Noriu aplankyti Eveliną ir atsiprašyti. Nors niekas neišpirks to, ką padariau.
Meghan vėl nuleido galvą ir jos kūną supurtė rauda. Po nežinia kiek laiko švilpiukė pakėlė galvą ir atsuko veidą vėjui. Pasidalinus tokia našta švilpiukei buvo geriau, tačiau niekas negalėjo sumažinti jos skausmo ir kaltės. Meg vis dar jautėsi kalta, ji jautėsi žudikė, išsigimėlė. Bjaurybė, kuriai ne vieta tarp žmonių. Nusikaltėlė, kuri turėjo sėdėti Azkabane.
- Aš suprasiu, jei tu nebenori su manimi bendrauti. - tarė draugei, nežiūrėdama į ją. - Žinau, kad mano vieta - Azkabane, bet man neužtenka drąsos prisipažinti. Be to, nėra įrodymų, tik mano žodžiai. Aš turėčiau būti Azkabane. - sugriežtėjusiu tonu pareiškė rudaplaukė. - Man ne vieta tarp normalių žmonių. Aš žudikė, nusikaltėlė, beprotė, išsigimėlė. - vos nešaukė Meg pro ašaras. - Aš esu klaida! Prarandu visus, kurie man brangūs!
Švilpiukė krito ant žemės ir vėl pradėjo pasikūkčiodama raudoti. Ji nevaliojo sustoti, rodės, ašaros niekada nesibaigs. Meg visa tai savyje laikė du metus ir daugiau nebegalėjo. Ji nebesivaldė, išleido viską lauk ašarų pavidalu.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Stogas
« Atsakymas #539 Prieš 2 metus »
Dori, regis, pakankamai greitai apsiprato su ta mintimi, kas atsitiko Meg dar prieš pasirodant Hogvartse. Ji klausėsi draugės pasakojimo, kiek buvo įmanoma suprasti pro jos ašaras, apie tai, kas įvyko ir kaip dabar Meg jaučiasi. Pasakodama švilpiukė tai šiek tiek aprimdavo, tai vėl imdavo verkti tiesiog pasikūkčiodama. Dori ir nežinojo ką atsakyti. O gal nieko ir nereikėjo sakyti, tik išklausyti.
Meg atrodė be galo pažeidžiama šią akimirką. Daug trapesnė nei tą dieną oloje, kai Mendel jai burė. Jeigu ji turi tokių patirčių, kaži, gal ateitų diena, kai ji sutiktų kartu padaryti kažką ne itin gero? Klastuolės galvoje ėmė kirbėti įvairios mintys. Tačiau galiausiai dvylikmetė ėmė jas vyti, mat Meg iš tikrųjų buvo jos draugė. Ar Dori galėtų savanaudiškai pasinaudoti Meg silpnumu tokiomis akimirkomis? Kažkuri mergaitės dalis to norėtų, bet didesnė dalis net negalėtų to padaryti. Kad ir kokios mintys apsireikšdavo klastuolės makaulėje, ji vertino savo draugus. Na, bent jau kol kas.
Meg buvo nukritusi ant žemės ir skausmingai raudojo.
- Meg... - priėjo prie draugės ir paglostė jai petį. - Meg. Nusiramink. Viskas gerai. Nepaisyk niekų, aš noriu su tavimi bendrauti. Pagalvok pati, kas būtų atsitikę Evelinai, jeigu tavęs nebūtų buvę šalia? Tu ją išgelbėjai.
O vienu kitu žiobaru pasaulyje mažiau ar daugiau, koks skirtumas, pagalvojo Mendel, bet šito draugei nesakė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »