0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Meibelė Casarano

  • V kursas
  • *
  • 11
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • All I wanted was the world.
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #15 Prieš 8 metus »
-Ne, aš beveik įsitikinusi, kad mes atėjom iš ten,-paprieštaravo Amelia ir bakstelėjo į priešingą pusę. Ji buvo tuo kone įsitikinusi, bet čia ir slypėjo Uždraustojo Miško žavesys - niekada negalėjai būti tikras, iš kur atėjai ir pro kur reiks grįžti. Miškas tarsi tyčia klaidindavo ir vesdavo kartais visai prie pat tikrojo kelio, tačiau tu niekad to nepastebėdavai.
Mergaitė dirstelėjo į savo medalioną, tarsi laukdama jo patvirtinimo, tačiau jis nė nekrustelėjo. Tuo tarpu prie Rosemarie sušvito mėlyna gija, tarsi kviečianti mergaites ja sekti.
-Kaip tu tai padarei?-susižavėjusi paklausė raudonplaukė, nė nelaukdama atsakymo. Ji suprato, kad tai padarė amuletas ir šįkart džiaugėsi, kad ėjo su profesorės leidimu ir palaiminimu. Kitaip vargu ar jos išvis būtų parsiradusios namo.
Amelia perėmė augalą iš Rosemarie ir nusekė paskui draugę, jau svajodama apie nuostabią kakavą su šokoladu ir zefyriukais.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #16 Prieš 8 metus »
Kota sutrikusi pažvelgė į Kajų, vis dar nesuprasdama ką jis turi omenyje.
-O Dieve, Kajau,-ji pasitrynusi rankas, kurios jau iki alkūnių buvo pasidengusios ledu. -Aš šį tą sugebu,-sidabraplaukė, nelabai patenkinta nei Kajaus pranešimu, nei jo balso tonu. Kiek supykusi, ji palietė ranka Kajau petį, žiūrėdama kaip ledas greitai pradeda šliaužti jo kūnu.-Matai?-Kota vėl palietė jo petį ir ledas iš vidaus ėmė tirpti. Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ji įsistebeilijo į Kajų, laukdama gal šis pasakys. Žinoma, ji gal ir galėjo žūti, bet ji niekada nebuvo beginklė.
Atsidususi sidabraplaukė nukreipė žvilgsnį į viršūnę, tada vėl į Kajų.
-Einam,-dar kartą atsiduso ji, lipdama pro krūmynus ir visiškai nekreipdama dėmesio į draskomas kojas.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #17 Prieš 8 metus »
Kajus gan piktai žvilgtelėjo į Kotą. Ji išvis ką nors supranta?
- O Dieve, Kota, - pamėgdžiojo mergaitę. - Aš nesakau, kad tu nieko nemoki. Aš sakau, kad tu savo galių valdyti nemoki. Tuoj tavo ginklai taps ne kitų mirties priežastimi, o tavo pačios. Reikia pavyzdžių? Va tau pavyzdys: Naktis instrumentų salėje. Sakysi ne?
Vaikinas pyko ant savęs, jog pyko ant Kotos. Ir jautė kažkokį keistą jausmą, kurio anksčiau nejautė.
- Klausyk, ką tu mėgsti? Ta prasme ar drabužius, papuošalus ar kažką kitką?
Kai jie pagaliau pasiekė viršūnė varnanagis apsidairė. Nuo čia matėsi viskas. Pirmakursis matė Hogvartso pilį, ežerą ir visą kitą. Jo akys staiga pagavo ryškiai mėlyną spalvą, besislepiančią krūmuose. Kajus iš kuprinės išsitraukė nedidelį kastuvą ir iškasė Kalnų Niberija.
- Ar reikia vieną bendrai, ar dviejų atskirų?


*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #18 Prieš 8 metus »
-Aš taip nekalbu,-blykstelėjo Kota mėlynomis akimis, ledui jau pasiekus raktikaulius. -Naktis instrumentų salėje? Na ir ką? Tada buvau užšalusi beveik iki pat širdies, ir kaip matai, vis dar esu gyva,-sidabraplaukė išpūtė orą, šiek tiek treptelėdama koja. Kaip ir reikėjo tikėtis, jai treptelėjus apšalo visi augalai buvė bent metro spinduliu. Mergaitė atsidususi papurtė galvą.-Tai prakeiksmas, Kajau. Ir aš nieko negaliu padaryti, kad iš jo išlipčiau,-ji tyliai prabilo, nuleisdama akis į žemę, po to pakeldama į medžių viršūnes.-Aš visada gyvenau, gyvenu ir gyvensiu pavouje, ir nei tu, nei aš, to niekaip nepakeisim.
Ji atsiduso, dar kartą pažvelgdama į ledo ratą. Numetusi nuo peties sidabrinę garbaną, ji giliai įkvėpė ir iškvėpė, kol ji vėl visa nepasidengė ledu, kaip tada instrumentų salėje.
-Aš? Mėgstu baletą. O tu?-ji atsiduso, silpnai šyptelėdama ir atsukdama galvą į Kajų. Greitai vėl nuleidusi galvą, nekreipdama dėmesio į brūzgynų apdraskytas kojas.-Vienos,-trumpai atsakė ji, tuo pačiu metu iš to nelemto ledo kažką panašaus į vazonėlį.-Dėk ją čia.

*

Neprisijungęs Kajus Stefanas Andersonas

  • VII kursas
  • *
  • 84
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #19 Prieš 8 metus »
Kajus pasižiūrėjo į Kotą ir pakėlė antakius.
- Panašiai. Nors ir gyveni pavojuj, bet gal pasisaugok? - kiek švelnesniu balsu tarė jis.
Vaikinas stengėsi nesusijuokti iš mergaitės pykčio išraiškos, nors ir buvo sunku. Ji tokia miela kai pyksta. Nors imk ir išbučiuok. Įdėjęs tą augalą į Kotos išburtą vazoną tarė:
- Žinau, kad tau patinka baletas. Matyt ne taip paklausiau. Jeigu galėtum gaut vieną kokį nori daiktą, kokio prašytum? Aš manau paprašyčiau sėkmės. O burtininkų pasaulyje sėkmė yra Felix Felicis. Beje jau reiktų paskubėti, kad spėtume.
Tamsiaplaukis paspaudė amuletą tarp rankų. Iš jo pasirodė ryškiai mėlyna gija, kuri kvietė keliauti atgal į pilį. Tuo pačiu - atgal į paprastus, nuobodžius gyvenimo kelius.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #20 Prieš 8 metus »
-Taigi saugausi,-ji pavartė akis, tačiau paslydusi ant savo pačios ledo, vos nesiteškė veidu į samanas. Laimei, spėjo įsikibti į Kajų. Šyptelėjusi ji išsitiesė.-Atsiprašau,-nuraudusi ištarė sidabraplaukė, kiek pasitvarkydama išsitaršiusias garbanas. Tiesą sakant, ji pati nežinojo, dėl ko rausta - ar dėl tos ironijos, kad slystelėjo ant savo pačios ledo, ar dėl to, kad teko kabintis į Kajų.
Kantriai palaukusi, kol Kajus įdėjo gėlę į ledo vazonėlį, Kota grįžtelėjo į varnanagį. Visgi nusprendusi kad geriausia augalą būtų nešti jai, mat dar nežinojo, kaip jos ledas reaguotų su kito žmogaus odos temperatūrą, sidabraplaukė kelis kartus blankiai sumirksėjo.
-O,-ji tepratarė, intensyviai galvodama.-Net nežinau. Gal..-padorios šeimos?-kokios šluotos ar pelėdos,-jos žemiškas noras ne iš tolo neprilygo Kajaus, tačiau mergaitei daug ir nereikėjo. Smalsiai pažiūrėjusi į amuletą, ji taip pat paspaudė savąjį, išvysdama tą pačią melsvą giją. Šyptelėjusi sidabraplaukė pažvelgė į Kąjų, prieš eidama pilies link.

*

Savannah Lasaga

Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #21 Prieš 8 metus »
Lemon keliavo toliau su savo mažąja kuprinėle, o rankose laikė  tą patį augalėlį, tik jau stipresnį ir tikriausiai sveikesnį. Šis po truputėlį stiebėsi į viršų ir lingavo pavėjui. Seth pastebėjo, kur link eina, ir susikeikė mintyse. Dar vienas kalnas? Dedu galvą, kad šį kartą nusibrozdinsiu bent alkūnes. Atsidususi mergaitė patampė rankas ir kojas, patrypčiojo, pašokinėjo ir galutinai išsimankštino kopimui į kalną. Su tokiomis užduotimis jau spėsiu tapti alpinistė, mintyse prunkštelėjo švilpiukė. Citrina papūtė sruogą, užkritusią jai ant akių ir nusimetė kuprinėlę ant žemės. Į ją atsargiai įdėjusi mažąjį silpnąjį augalėlį vienuolikmetė užtraukė kuprinę ir užsimetė ją ant abiejų pečių, kad būtų patogu stuburui. Papūtusi abu delnus, pirmakursė suplojo ir užčiuopė pirmą pasitaikiusį uolienos iškyšulį. Tada susirado kitą. Šis buvo jau žemiau, tad tiko patogiai padėti kojai: jis buvo netgi platesnis. Atrodo, viena kalno pusė buvo vien tik uolos ir akmenys, o kitoje kalno pusėje augo augmenija, tačiau Lemon tektų kiaurai pereiti visą Uždraustąjį mišką (tuo ji jau nenorėjo rizikuoti) ir vėl kopti beveik taip pat, kaip ji lipa čia. Mergaitė atrodė lyg vabalėlis, prisispaudęs prie milžiniškos akmeninės sienos ir meldžiantis būti nesutraiškytas. Tikiuosi, čia nėra tokių gamtos padarinių, kai tau lipant nuo viršaus krenta gigantiški akmenys. Tikėdamasi, kad taip ir nebus, Seth koja baksnojo visur, kol surado dar vieną, jau menkesnę ir trapesnę spragą, bet vis dėl to čia buvo įmanoma padėti koją ar atsiremti. Taaip. Dabar reikia surasti vietą kitai rankai... Vienuolikmetei iš kojų slydo tas trapusis akmenėlis, tad ji sukeiksnojo ir savo liaunus ir minkštus pirštelius sukišo į menką skylę uoloje. Netrukus tas kyšulėlis sutrupėjo, tad Citrina vėl kaire koja aklai ieškojo dar bent menkiausio (nors gal ir ne tokio menko) išsikišimo. Tokio neužtikusi, pirmakursė lyg gimnastė (o ji buvo lanksti) pakėlė koją iki rankos lygio, ir, ištraukusi pirštus, ten įkišo koją. Toji vieta pavojingai subarškėjo lyg kratomi akmenukai, tačiau dabar mergaitei buvo svarbiausia nepažvelgti žemyn. Per tą trumpą laiką ji jau buvo nusikabarojusi aukščiau, tad ji pakėlė galvą ir įvertino, kiek dar liko užkopti iki tikslo. Dar kokie pora metrų ir baigta. Viena šviesiaplaukės ranka buvo laisva, tad ji pasitaisė slystančią kuprinėlės petnešą ir taip kopė toliau. Pasiekus paskutinę olos briauną, kažkas nemenkai trakštelėjo ir subyrėjo, pasigirdo byrančių žemyn akmenėlių garsas. Baltaodė dar labiau išbalo ir įsikibo tos akmeninės uolos briaunos, kol sutrupėjo paskutiniai akmenėliai. O Dieve. Pirštai jau pradėjo prakaituoti ir slydo, o Lemon iš paskutiniųjų stengėsi nepaleisti slidžiojo akmens, nes kitaip jai bus kapai. Įsitvėrusi į uolieną ir kita ranka, ji iš visų jėgų prisitraukė prie uolos ir parpuolė ant nugaros. Mergaitė nusišypsojo ir šypsodamasi sunkiai alsavo. Citrinos migdolų formos juodos akys kibirkščiavo džiaugsmu, o pati plyšo juokais, retkarčiais įtraukdama gaivaus oro.
- Man.. Man.. pavyko,-sunkiai galėdama patikėti savo jėgomis džiaugsmingai alsavo Seth. - Aš negaliu patikėti.. Man.. Pavyko!
Aiktelėjusi iš nuostabos pirmakursė apsivertė ir silpnomis rankomis įsirėmė į tvirtą pagrindą. Liko tik nueiti ir pašildyti prieš saulutę, viskas, šyptelėjo mergaitė. Tiek trūksta iki pilnos laimės. Šiaip taip nusikapanojusi iki vešliosios vietos, vienuolikmetė sudribo ant vešlios, rasotos žolės. Diena jau įpusėjo, tačiau rasa niekaip neišgaravo. Turbūt ir čia veikia burtai. Kažką suniūniavusi, plačiai nusišypsojo ir nusimetė kuprinę nuo geliančių pečių. Šviesiaplaukė atitraukė ją ir beatodairiškai išsimetė visą jos turinį ant žolės, ši iš karto nusigulėjo. Tada atsargiai, lyg karūnuodama visą tą stuff, išsitraukė vazonėlį su vėl nulinkusia gėlele. Pajutusi lengvą vėjelį, paukštelių čiulbesį ir šildančią saulutę, atsigavo ir augalėlis, ir pati mergaitė, kuriai taip trūko to.
Po kiek laiko ir atsigavimo Lemon vėl stovėjo su vazonėliu rankose ir kuprinėle ant pečių ir pro vešliąją vietą leidosi nuo kalno, pasiklausydama įvairių paukščių čiulbesių ir uostydama pavasario kvapus.

*

Neprisijungęs Aretha Leverett

  • I kursas
  • *
  • 149
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Be so good they can't ignore you
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #22 Prieš 8 metus »
Uždraustojo miško link Aretha sliūkino jau visai sutemus. Šiuo paros metu visi tamsiausi žemės padarai išlysdavo iš savo slėptuvių, siekdami įgyvendinti rezgamus kėslus arba tiesiog paklaidžioti mišku (bent jau taip atrodė mergaitei). Smalsumo vedama, ji įkvėpė gaivaus nakties oro, ir įžengė į mišką. Iš pradžių pirmi žingsneliai buvo nedrąsūs, bet pagalvojusi, jog nėra ko bijoti, pirmakursė pagreitino tempą vinguriuodama painiais takeliais tarp nakties apgaubtų medžių. Kažkam šone sukrepždėjus, Aretha suspaudė savo laikomą lazdelę kiek tvirčiau. Kad ir burtų gerų nežinojo, lazdelę geriau turėti su savimi tokiais momentais, nei neturėtu nieko. Bent kažką įsimenančio nuveiksiu galvoji ši sau, ropšdamasi į kalvelę.
Stars like her are more than just light. Touch her and you'll blister. Love her and you'll burn.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #23 Prieš 8 metus »
Edgar'as jau ėjo į savo miegamąjį iš kiemo, kai staiga pamatė, jog link pilies vartų greitomis nurūko jam jau gerai pažįstama Aretha Ką ji čia sau sumanius dingtelėjo grifui ir šis patraukė jai iš paskos.
Ar ji išvis išprotėjo? paklausė savęs pirmakursis nustebintas to, jog Aretha viena pati žengė į Uždraustąjį mišką. Nenorėdamas, jog jai kažkas nutiktų paskubomis ir pats berniukas nutipeno į miško gilumą. Priėjus statų kalnelį jis stabtelėjo ir nužvelgė, kaip jaunoji klastuolė bando ropštis į kalną, bet pats pasirodyti dar neketino, gal labiau nenorėjo, jog ji sužinotų, kad yra sekama. Dėl tos priežasties paėjęs prie kalnelio iš kito šono, juodaplaukis pasiremdamas į ant įkalnėje išaugusius medžius, pradėjo ropštis į viršūnę.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #24 Prieš 8 metus »
 Buvo giedra žvaigždėta naktis. Danguje kybojo milžiniška mėnulio pilnatis. Margo Liusilė Debora Hartli Diuken patogiai įsitaisiusi vieno iš Uždraustojo Miško medžių viršūnėje, savo raudonomis akimis, kurių vienos kamputis (tiesą sakant trečdalis) buvo dagiškai mėlynas, žvelgė į tokį tolimą - atstumu, bet kartu ir tokį artimą margaitės sielai Mėnulį. Būdama mistikė, Varna dažnai semdavosi galios iš jo.
 Apačioje kažkas sušnarėjo, bet pirmakursė nusprendė, kad tai tiesiog vėjas, žaidžiantis slėpynes tarp žolės kuokštų. Bet kai trakštelėjo šakelė, Mar nenoromis atitraukė akis nuo nuostabiojo dangaus kūno.
 Nukreipusi žvilgsnį žemyn pastebėjo kalvon besiropščiančio berniuko siluetą.
 Egdar? - nepatikliai susimąstė, bet berniukui kiek palipėjus į kalvą nebuvo nė menkiausios abejonės, kad tai tas pats Grifas.
 -Ir kur gi mes einam? - šnipštelėjo, bet vėl pakėlė akis į dangų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 metus sukūrė Margo Diuken »
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Aretha Leverett

  • I kursas
  • *
  • 149
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Be so good they can't ignore you
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #25 Prieš 8 metus »
-O tu neatrodei tokia didelė,-sukrizeno Aretha kalvai, pagaliau pasiekusi šios viršūnę.
Galėjo galvą duot kirst, jog nuo čia atsivėrė dėmesio vertas vaizdelis, bet dabar buvo per daug tamsu, jog galėtum matyti toliau nei kelis metrus. Koja paspardydama kelis nuo kažin kada užsilikusius lapus, žaliaakė įsitaisė ant žemės sukryžiuodama kojas. Pabijodama, jog gali nušalti subinę(būtent taip ji ir pagalvojo) pakeitė sėdėjimo poziciją, taip, kad tupėtų ant kelių. Ji jau traukė nedidelę knygelę iš mažos kuprinėlęs, kurią visur su savim nešiojos, kai išgirdo kažką šalimais šlamant. O ko tikėjais čia ateidama, kvailele papurtydama galvą nusijuokė jau kelintą kartą. Būtų taip į viską ir numojusi ranka, bet tikrai girdėjo kažką šnabždant. Atmesdama plaukus, Aretha dirbtinai nusikosėjo, bet neišgirdusi jokios reakcijos tarė:
-Jeigu kažkas čia yra arba pasirodot, arba..-sekundę patylėjo,-arba pasirodot.
Stars like her are more than just light. Touch her and you'll blister. Love her and you'll burn.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #26 Prieš 8 metus »
((Margo aš nelipau į medį.))

Kažkam lyg sušnabždėjus berniukas rimtu žvilgsniu pasidairė į visas, bet nieko nematė. Tikriausiai vėjo pakedenti lapai šnibždasi vieni su kitais pagalvojęs toliau kopė aukštyn samanota pakalne mažumėle vis atsistumdamas tai nuo vieno, tai nuo kito medžio. Užlipęs į viršūkalnę jis nematė Arethos dar ant kalno dėl to, kad užlipo pirmiau arba dėl to, kad nebuvo galimai ją galėjo slėpti medžiai, o be to buvo akinamai tamsu. - Lumos,- ištarė, tačiau lazdelės gale įsižiebusi šviesa taip pat neleido pastebėti klastuolės, tad Edgar'as nusprendė eiti į tą vietą ties kuria ji turėjo užkopti.
Kalno pakraščiu eidamas įstabiu žvilgsniu žvelgė į nuokalnę, bet nieko besikapanojančio į ją negalėjo pastebėti. Kur ji galėjo dingti? Nereikėjo jos paleisti man iš akių neramios mintys pradėjo lįsti jam į galvą.

*

Neprisijungęs Aretha Leverett

  • I kursas
  • *
  • 149
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Be so good they can't ignore you
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #27 Prieš 8 metus »
Ir vėl nesulaukusi jokio atsakymo ar reakcijos iš velniai žino ko, ji nejuokais išsigando. Galbūt vienuolikmetės mintis naktimis klaidžioti miške nebuvo tokia gera idėja, kaip jai atrodė. Susiimk, Aretha Kelis kartus giliai įkvėpusi mergaitė įsiklausė į visus sklindančius garsus, tikėdamasi išgirsti kažką pažįstamo. Jei nebuvo svarbu, ar tai būtų buvęs balsas ar žingsniai, bent tada įsitikintų, jog nėra viena. Vis dėl to mintis sutikti čia kažką mistiško ne tik žadino smalsumą, bet ir jaudino. Bent jau pilin grįščiau su nuotykiais
Ranka pasiremdama į žemę, ir taip sutraiškydama kelis jau sudžiūvusius lapus, Leverett atsistojo.
-Lumos
Iš lazdelęs sklindanti šviesa kaip mat apšvietė jai kelią, bei tamsų siluetą už kelių metrų nuo jos.
Nežinodama ką toliau ir bedaryti, net sulaikiusi kvėpavimą, tarė:
-La-abas.
Stars like her are more than just light. Touch her and you'll blister. Love her and you'll burn.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #28 Prieš 8 metus »
Besidairydamas į pakalnę išgirdo berniukas net krūptelėjo, kai išgirdo sau už nugaros mergaitės balsą tariantį burtažodį ir po keletos akimirkų sąstingio, kai išgirdo tą patį balsą lyg ir nedrąsiai sveikinantis, jis suprato, jog tai Aretha ir neatsisukdamas garsiai pradėjo kvatotis, taip net priversdamas nuo medžių viršūnių pakilti net keletą pelėdų, kurių sparnų plasdesys nuaidėjo per mišką, kartu su pirmakursio juoku. Kai vaikas aprimo kvatotis norėjo jau atsisukti, bet pagalvojo, kad reikia truputėlį dar pajuokauti, todėl užsimaukšlino savo apsiausto gobtuvą taip, kad nesimatytų jo veido ir atsisukęs į Arethą nukreipdamas savo lazdelęs šviesą jai tiesiai į akis pradėjo urzgiančiu balsu kalbėti: - Tu įžengei į dvasių kalną ir su savo šviesa dabar drįsti trikdyti mums ramybę?- nuleidęs lazdelę į apačią šaukiančiu, bet to pačiu zyziančiu balsu kreipėsi į kažką išgalvoto, - Ei, Maruso ir Garyfai, šiąnakt pati auka atėjo prie mūsų prisijungti ir tapti viena iš kalnų sergėtojų. Čiupkite ją!

*

Neprisijungęs Aretha Leverett

  • I kursas
  • *
  • 149
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Be so good they can't ignore you
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #29 Prieš 8 metus »
Tvirtai belaikydama rankoje lazdelę mergaitė užsimerkė pasigirdus kvatojimui, kuris sklido iš nepažįstamojo silueto pusės. Tuo metu ji bijojo, net pakrutėti ir juokas niekaip nesiliovė. O dieve, o dieve, o dieve. Ar aš turėčiau bėgti? Ar man eiti jo link? tūkstančiai įvairiausių minčių, mintelių sekundžių greičiu sukosi jos galvoje. Lėtai žengdama žingsnį į dešinę ir priversdama lapus žiugždėti jai po kojomis, ji pramerkė vieną akį, bet šviesos pliūpsnis kaip mat privertė ją vėl užmerkti. Ištiesdama ranką, taip jog tai užgožtų, ji atsimerkė visa drebėdama nuo šiurpaus ir gąsdinančio balso, kuriam baisumo pridėjo jai už nugaros ūbavusios pelėdos.
-Dvasios? Marusas? Čiupti mane?!-dabar tamsiaplaukė pati to nejausdama rėkė. Iš išgasčio, o galbūt iš kvailumo, Aretha metė savo kuprinėlę tiesiai į siluetą ir pasileido bėgti stačiu šlaitu žemyn.
Stars like her are more than just light. Touch her and you'll blister. Love her and you'll burn.