0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #135 Prieš 3 metus »
Švilpė vaikštinėjo lauke. Mergaitė labai norėjo eiti į Uždraustąjį mišką, tačiau vidaus balsas pirmakursei teigė, jog jei ji įeis į tą mišką, nutiks kažkas blogo. Michelle vaikštinėjo aplinkui Hogvartso pilį ir po kokių trijų ratų suprato, kad jei ji nenueis į tą mišką, niekada negrįš į pilį. Todėl po kelių minučių vienuolikmetė atsidūrė Uždraustojo miško viduje. Riveros dėmesį patraukė nedidelė kalva šalia vietos, kurioje stovėjo švilpė. Nu kaip tu nelipsi... Po kelių akimirkų vienuolikmetė stovėjo nedidės kalvos viršūnėje ir viską stebėjo. Tiesa, nieko taip ryškai nesimatė, kaip nuo kalvos, kuri buvo prie ežero. Michelle matė labai daug medžių, įvairių dydžių uolų... Na, miške buvo tamsu, todėl viskas taip gerai nesimatė.

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #136 Prieš 3 metus »
Visą valandą klastuolė svarstė ar eiti kur nors pasivaikščioti ar likti pilyje. Bet pilyje ir taip dažniausiai būdavo, todėl nusprendė nueiti pasivaikščioti. Taip pat Veronika ėjo link uždraustojo miško, nes ten ji daugiausiai nuotykių patirdavo ir jautėsi kaip ji. Praėjo gal kokios dvi valandos, o Veronika net nepastebėjo kaip atsirado prie visai nedidelės kalvos. Hmm.. įdomu. Pačioje viršūnėje matėsi mergaitė. Veronika nusprendė užlipti į kalvą ir pasėdėti viršūnėje ir apsvarstyti apie tam tikrus dalykus. Mergaitė buvo per daug didelė pamaiva, o lipti jai į kalną buvo tas pats kas gyventi kaime. Nagi...lipam, lipam... Vos, vos Veronika užlipo ir priėjo prie mergaitės.
- Kaip matau esi švilpė, na kiek girdėjau turite mažiausiai taškų, bet nesistebiu. Be to aš esu Veronika Spellman, pirmakursė, o tu čia ką veiki?

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #137 Prieš 3 metus »
Švilpė stovėjo ant kalvos ir žvalgėsi. Diena ėjo į vakaro pusę, saulė po truputėlį leidosi apšviesdama visus medžius. Gražu...
Kol pirmakursė grožėjosi vaizdu, ant kalvos šiaip ne taip užsiropštė kažkokia mergaitė. Vienuolikmetė atsisuko į ją ir, iš uniformos sprendžiant, tai buvo klastuolė. Tikriausiai neįmanoma Hogvartse pabūti vienai.
Išgirdusi, kad mergaitė, kurios vardas buvo Veronika, pradėjo šnekėti, Michelle taip pat pradėjo šnekėti:
- Na, gal mažiausiai taškų, bet draugiškumo mums netrūksta.
Geltonplaukė šiek tiek nusišypsojo savo nenuoširdžia šypsena ir vėl atsisuko į Hogvartso pilį. Italė galvojo, kad reikia prisistatyti, bet suprato, kad jos to neklausė, todėl tik prabilo:
- Na, kaip matai, stoviu. O tu ką?

*

Neprisijungęs Veronica Spellman

  • Menininkė
  • ***
  • 147
  • Esu pripiešus gal penkiasdešimt juodų katinų.
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #138 Prieš 3 metus »
- Draugiškumo? Nejuokink, kažkaip dar girdėjau, kad iš švilpynės mane pastūmė vienas mokinys, bet aišku kai aš mečiau į jį akmenį tai apsiramino. - Tarė nusijuokusi Veronika.
Mokinė atsistojo šalia švilpės ir žiūrėjo gražųjį vaizdą iš aukštai. Kokia graži ta Hogvartso pilis ... Veronika norėjo grožėtis šiuo vaizdu viena, o ne su kažkokia nepažįstama, todėl jai kažkas pasidarė ir metė į ją akmenį.
- Leisk man pabūti vienai! O dabar nesupyk, bet aš tave pastumsiu.
Klastuolė iš visų jėgų pastūmė mergaitę nuo kalvos, o ta leidosi žemyn. Mokinei visiškai jos nepagailo ir tik stovėjo ant kalno toliau. Vienuolikmetė Spellman dar pasižiūrėjo kaip ji ten laikosi todėl suriko:
- Ė, viskas gerai gal pagalbos? O gal iš naujo užlipsi vėl?

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #139 Prieš 3 metus »
Švilpė stebėjo gražų vaizdą ir šiek tiek klausėsi Veronikos. Tiesa, pirmą kartą, pirmakursei visiškai nerūpėjo ką pasakys neseniai sutikta mergaitė.
Viskas klostėsi labai gerai iki tol, kol klastuolė metė į Michelle akmenį.
- Tau viskas gerai su galva? - užšaukė vienuolikmetė ir, tuo pačiu metu, buvo stipriai nustumta nuo kalvos. Ji pajuto, kad nusibrozdino visus kelius, nugarą, o po akmens metimo į veidą, prie akies pūpsojo didelė mėlynė.
Ta durna merga!!! Išgirdusi, kad Veronika klausia ar Riverai reikia pagalbos visiškai susinervino ir, sukaupusi visas jėgas ir pyktį, užbėgo ant nedidelio kalno ir iš visų jėgų trenkė klastuolei į veidą.
- Dar mane sužeisi, pasigailėsi! - paraudonavusi iš pykčio užšaukė švilpė.
Pirmakursė ramiai nulipo nuo kalvos ir pakeliui pasirinko akmenukų, jei kartais Veronika vėl norės užpulti.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #140 Prieš 3 metus »
Pradėjus silpnai krapnoti, Etanas pasiekė nedidelę kalvą Uždraustajame miške. Jis čia turėtų jaustis kaip namie...
Berniukas stikliniu žvilgsniu knaponojo per tuojaus tyštančią žemę. Tamsiai mėlyni plaukai, perismaišę į emeraldo žalumą, tamsiai rudą ir paprastą rudą palengva šalpo, vandens sruogos tekėjo kakta.
Be jėgų švilpis susmuko ant plynos žemės. Sulinkęs, išsekęs, nežinantis kaip elgtis, kaip mąstyti. 
Dangus verkė už berniuką.
Ar žinai tą rytmetinę šypseną, kai pabundi ir išvysti tėvus? Vanilės, cinamono kvapą, minkštą megztą megztinį, juodas švelnias pelėdos akis? Žydrą dangų kaip lino žiedą? Juoką, verčiantį skraidyti, šiltą pieną su sausainiais? Juodo ančiuko pliušinuką, kuris visados kvepia namais, samanomis ir jūros jodu?
Šiltas medalionas su irisu glaudėsi švilpio kišenėje. Ne, ten buvo ne tik irisas. Buvo ir kita gėlė.
Per miglą, kaip per sapną berniukas išsitraukė Melos atiduotą medalioną. Ji sakė, kad jame kažkas yra...
...Baltas kaip pienas, paslaptingas kaip pušynas...
Vandens lašai slydo lygiu metaliniu medaliono paviršiumi. Smulkūs pirštai vargo su spynele. Trakšt. Vanduo papuolė į vidų ir berniukas pamatė žetoną su vilko galva, kurio kaktoje buvo įkaltas safyras.
Jei reiks pagalbos. Sutelk mintis į jį, ir pagalba atskubės.
Šaltas, kiek sunkokas žetonas žvilgėjo lietuje. Lorijanas žvelgė į jį.
Žetoną užrakino medalione. Berniukas nuleido akis. Jis neturėjo jėgų mąstyti ar prisiminti. Vėl nukišo magišką daiktą į kišenę. Jo pilki plaukai buvo visiškai peršalpę kaip ir drabužiai. Lietaus lašai taškė žemę.

Vėjo šuorai kėlė rudeninius lapus į orą, taršė pilkus metamorfmago plaukus. Medalionas šildę šlaunį, prisiminimai beldėsi į mintis, tačiau jis ėjo tolyn. Šaltis, drėgmė kiaurai košė vaiką su sugniaužta, sulaužyta siela.
O dar tikėjosi, jog šie mokslo metai bus naujas lapas.
-Kur mano ančiukas!? Aš jo nerandu, mama!
-Pažiūrėk! Mano akys tokios pačios!
-Nea, tėti! Šitaip buvo geriau! Taip sausainiai atrodys daug gražiau!
Verksmas. Lietus. Ugnis. Riksmas.
Tyla.
Metamorfmagas tysojo po medžiu.

Saulė po lėto lindo iš geležinių debesų uždangos. Vėjo pakedenti medžiai lijo dangaus ašaromis, žolė žibėjo vandens karoliais nedrąsiuose saulės spinduliuose. Gamta budo. Ore tvyravo švelnus, galvą svaiginanti gaiva. Sindris visas šlaput šalputėlis ir labai nepatenkintas ropojo per šakas, žemės kuostus link be žado gulinčio savo šeimininko. Gyvunėlis niršo ant Ra, kad šis per vėlai surado jį ir nunešė pas jų mažąjį šeimininką.
Knisius knisliškai keikėsi, kol galiausiai pripuolė prie metamorfmagėlio. Jo juodas šlapias kailiukas prisiglaudė prie skruosto.
Ra nusileido šalia. Jiedu susižvalgė.
Pagalbos? Taip, jos reikia.
Feniksas pakilo ir tik po keliolikos minučių sugrįžo su gamta šiurpinančiu Freiru. Audrapaukštis kaip audros dievas nusileido ant žemės. Buvęs Melijandros Julijos Lorijan palydovas švelniai su nagais suėmė Lorijaną, Sindris irgi kartu įsitaisė, ir kartu su Ra nuskriejo ten, kur tik paukščiai žinojo.


*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1818
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #141 Prieš 1 metus »
Auris ir Sakura keberiojosi į kalvą. Auris keikėsi mintyse, mat pajuto, kad tuoj uždus. Reikėtų mažiau rūkyti. Piktai pagalvojo, bet žinojo, kad nemes šito savo įpročio.
Ko gi jie repečkinosi į šitą kalvą miške? O gi mokytis. Puiku. Ir vėl kokį šimtinį kartą laužau visas taisykles. Einu su mokine į mišką. O mokiniams čia uždrausta būti. Ar tai nereiškia, kad skatinu čia eiti? Po galais... Bet ko nepadarysi mokslo vardan ar ne?
Kai jie kalbėjo su Levins ji sakė, kad norėtų mokytis gamtos prieglobstyje ir paminėjo šią vietą. Reikėjo jai atskaityti moralą, kad klajoja po miškus. Bet ne...
Pagaliau jie užlipo viršun ir jis klestelėjo ant patogaus rąstgalio, kuris čia voliojosi lyg laukdamas Senklerio. Buvo galima atsikvėpti. Nors jei kokie miško piliečiai sumanys čia atsikeberioti, bus darbelio. Gal visgi nepanorės... Bet jis prisiminė, kad tada, kai buvo su Elliw pačiame miško pakrašty ten prisistatė akromantulos. O dabar jie kur kas toliau. Na ką, matysim kas bus.
- Na ką gi... Padiskutuokim truputį . Pasakyk man. Ką galvoji tuo metu, kai pradedi ką nors transfigūruoti? Vieną dalyką išsiaiškinom dar pamokos metu. Tu neturi daug patirties. Bet gal yra ko nors daugiau? Gal bijai, kad nepavyks ir apie tai vis galvoji? O gal dar kas.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 633
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #142 Prieš 1 metus »
Sakura pėdomis jautė samanas. Jos taip kuteno! Buvo labai malonu būti giliau miške ir kvėpuoti tyru tyru oru... Visai kaip namuose. Mergina lengvu žingsneliu atsidūrė ant nuostabios kalvos. Pastebėjo, kad profesorius atrodo padusęs. Jis atsisėdo ant kažkokio rąsto, o šviesiaplaukė įsitaisė ant žolės.
Netrukus profesorius ėmė klausinėti, bet strazdanės akys nukrypo kitur.
- Laukmergės! - kiek per garsiai suriko ji ir akimirksniu grakščiai straktelėjo. Praktiškai be garso, visiškai lengvai Sakura jau buvo pasileidusi jų link. - Oi, - ji sustojo ir atsisuko į profesorių. - Aš labai atsiprašau, - susigėdo. - Tiesiog... Aš negaliu jų nepaimti. Atleiskite. Jeigu aš jų nepaimsiu, negalėsiu susikaupti.
Atsiprašiusi varnanagė išsitraukė iš savo nertos tašytės dėžutę ir pradėjo skinti laukmerges bei dėti jas dėžutėn. Šios gėlės buvo nepaprastai naudingos. Galėjo padėti gydytis peršalus, palengvinti galvos skausmus. Prisiskynusi laukmergių ir užraudusi kaip uoga ji grįžo prie profesoriaus ir vėl atsisėdo.
- Aš tikrai labai atsiprašau, - vėl prabilo ji. - Jūs aukojate savo laiką man, kad galėtumėte man padėti transfigūruoti, o aš šitaip pasielgiau... - atsiduso. - Tuo metu negalvoju nieko, - pradėjo atsakinėti į klausimus. - Na, galvoju. Tariu burtažodį ir galvoju būtent apie tą daiktą, kuris turi atsirasti. Ir kur jis turi atsirasti. Akmenėlį ir puodelį įsivaizdavau ant stalo, o jie atsidūrė... - penktakursė tiesiog nusipurtė. - Na, pats prisimenate. O dabar... o dabar tai jau aš bijau, - liūdnoku balsu pasakė.

*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1818
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #143 Prieš 1 metus »
Jam pradėjus klausinėti merginos dėmesį patraukė kažkokios gėlės.
- Kas?  - Užklausė, mat nieko apie tas gėles ar kas ten bebuvo nežinojo. Jis stebėjo kaip ji skina tuos augalus ir galvojo, kad jam amžinai tenka trainiotis su pačiais sudėtingiausiais Hogvartso atvejais. Kodėl amžinai įsipainioju?
- Klausyk, gal tu visgi susikaupk gerai? Pirma pamokėlė. Jeigu taip šokinėsi vos ką pamačiusi, tai gyvenime nieko neištransfigūruosi aišku? Tai tikslumo reikalaujantis mokslas. O tos tavo merglaukės ar kas ten nepabėgs. Jos čia bus ir tada, kai baigsim mokytis. - Būt buvę neblogai dabar užsirūkyti. Bet sulaikė tą norą. Nesinorėjo dūminti prie mokinės.
- Gerai. Tai tu manai, jog didžiausia problema yra ta, kad tau trūksta patirties ir kad po nesėkmių ištikusių per pamoką jauti baimę susižeisti? - Reikia sugalvoti kaip jai nugalėti tą baimę. Svarstė jis.
- O kas gyvenime tave išties džiugina? - Šį tą sugalvojęs paklausė.
- Kas tave ramina, kas priverčia juoktis?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 633
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #144 Prieš 1 metus »
Profesorius davė Sakurai pastabą. Jis nerėkė, tačiau buvo pakankamai griežtas. Jis tikriausiai teisus. Aš gyvenime nieko neištransfigūruosiu, mintyse pagalvojo. Šviesiaplaukė pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros. Ji nepravirko, bet tempė lūpą. Norėjo pasakyti, kad profesorius neteisus: laukmergės nėra retas augalas, tačiau ilgai žolėse jis neužsibūna, mat prisistato lauksvirpliai ir jas suėda. Dėl to burtininkai, kai pasiseka pamatyti laukmerges, skuba jas nuskinti. Tačiau šito Sakura sakyti neketino, nes juk Auris Senkleris - Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos profesorius, o profesoriams prieštarauti negalima. Todėl mergina tik linktelėjo ir dar kartą atsiprašė.
- Nežinau, kame yra problema. Man tiesiog neišeina. Aš nežinau, kodėl, - pasakė. - Bet namuose ir pievoje nei karto neteko transfigūruoti. O atvykus į Hogvartsą nei karto neišėjo. Ir dabar sekasi vis prasčiau... - pripažino.
Profesoriui paklausus apie tai, kas labiausiai Sakurą džiugina, pro juodu tiesiog prašniokštė mergsvirplių būrys. Jis per keletą sekundžių sudorojo likusias merglaukes ir pasišalino. Sakuros veide pasirodė mažytis šypsnis. Ji pažvelgė į vietą, kurioje augo merglaukės ir į savo tašytę, kurioje dėžutėje sudėtos merglaukės laukė džiovinimo.
- Man patinka augalai, - tyliai sušnabždėjo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sakura Levins »

*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1818
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #145 Prieš 1 metus »
Gavusi tą mažytę pastabėlę toji mergaitė atrodė taip, lyg tuojau imtų ir prapliuptų ašaroti. Na čia dabar? Senkleris atsiduso... Užsinorėjo būti kur kitur. Bet ašarų ir jo nervų tampymo visgi buvo išvengta. Nemėgstu ašarų... Nemėgstu guosti žmonių. Labai sudėtinga buvo gyventi dvejopą gyvenimą. Štai vasarą elgėsi kaip pamišėlis. Jis prisiminė tai, kas dėjosi parke. Paskui prisiminė ir tai, kaip sudorojo Grėhemą, tą prakeiktą Dolohovų pakaliką. O dabar vėl reikėjo grįžti į Hogvartse dirbančio mokytojo vaidmenį. Ir pasakyk prašau Juzefai... Kreipėsi mintyse į draugelį. Kokiu būdu tu man patartum Būti kraugeriu žudiku ir dirbti mokytoju? Ypač su tokiomis gležnomis būtybėmis kaip ši mergaitė. Tai buvo neįmanoma. Ir reikėjo vieną kartą pasirinkti kuo nori būti.
- Sakai augalai... Na gerai. Tau patinka juos auginti ar ne? Patinka matyti kaip jie klesti ir žydi augdami. - Kalbėdamas iš kuprinės išsitraukė degtukų dėžutę ir padavė jai. - Tavo užduotis vieną degtuką paversti adata. Bet dabar apie ją negalvok. Įsileisk į širdį tą jausmą, kai matai žydinčias gėles, o gal gražius didingus medžius miške. Nežinau kas tau labiau patinka. Įsivaizduok, kad basa bėgi per žolynus, o aplink plyti sodas. Įsileisk tą jausmą, tą džiaugsmą į save. Tai tavo mėgstama aplinka, tavo vieta vienu žodžiu. Ir tada, kai manysi, jog tikrai jauti tą laimės jausmą paimk degtuką ir pabandyk jį pakeisti. - Žinoma, transfigūracijai reikėjo susikaupimo. Bet jam atrodė, kad šitai mergaitei reiktų iš pradžių pradėti labiau kliautis savo galiomis.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 633
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #146 Prieš 1 metus »
Sakurai atrodė, kad profesorius nebuvo labai patenkintas. Dėl to varnanagė jautėsi liūdna, tačiau stengėsi susikaupti. Juk profesoriaus tikslas - išmokinti Sakurą. Todėl ji turi daryti viską, kad tik pavyktų. Tiek dėl savęs, tiek dėl šito žmogaus, kuris sutiko su baltapūke užsiimti papildomai.
Kai vaikinas ėmė kalbėti apie augalų klestėjimą ir žydėjimą, strazdanė giliai įkvėpė ir tai įsivaizdavo. Iškart pasijuto truputėlį ramiau. Tada paėmė degtukų dėžutę į rankas. Tačiau išgirdusi, kad degtuką reikės paversti adatą, viduje pajuto paniką. Adatą? Kodėl adatą, galvojo mintyse, bet nieko nesakė. Juk adata gali įsmigti į kūną. Ji yra pakankamai pavojinga, nusigandusi užbaigė galvoje mintį. Žinoma, varnanagė norėjo prieštarauti, tačiau negalėjo to daryti. Juk ją mokė profesorius ir jis žino geriausiai. Tikriausiai jis parinko degtuką ir adatą tiesiog dėl to, jog tai yra labai maži daiktai ir pakankamai panašūs vienas į kitą savo išvaizda, ir vėl galvojo mintyse. Taip, aš turiu pasikliauti profesoriumi, viduje bandė save raminti.
Nors Sakurai buvo liepta negalvoti apie adatą, o įsileisti į širdį jausmą apie gamtą, tai padaryti buvo sudėtinga žinant, kad tuoj reikės degtuką paversti adatą. Šviesiaplaukė bandė, bet mintyse stovėjo vaizdas, kaip adata bado jos kūną iš vidaus.
Kurį laiką penktarkusė užsimerkusi giliai kvėpavo ir matė mišką prie namų. Pievą. Buvo lengva ten nusikelti vaizduotėje, nes čia aplink garsai ir kvapai tvyrojo panašūs. Vis dar stengdamasi giliai kvėpuoti baltapūkė mostelėjo burtų lazdele žiūrėdama į jau iš dėžutės išimtą degtuką ir įsivaizduodama vietoj jo adatą.
- Verdegtadeto, - pabandė.
Tačiau tą pačią sekundę Levins suprato padariusi klaidą, mat vaizduotėje pamatė adatą, įsmigusią jai į ranką. Ir tą pačią akimirką ant dešinio riešo jau puikavosi panašus vaizdas. Tai buvo adata, galu giliai įsmigusi į odą, tačiau kitas jos galas, tas, kur turėtų vertis siūlas, atrodė kaip degtukas ir degė.
- Išimkit! Išimkit! - suspigo mokinė. - Kodėl viskas sminga man į odą?! - balse pasijuto pyktis, kas Sakurai buvo visiškai nebūdinga. Ji ir pati nusigando savo tono.

*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1818
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #147 Prieš 1 metus »
Tyla. Jis laukė kol ji imsis darbo. Tegu susikaupia. Galvojo. Ir pagaliau ji ėmė kerėti.
- Po perkūnais... - Sumurmėjo ir vėl ėmėsi atskiriamųjų kerų.
- Kodėl, o gi todėl, kad bijai kerėti. Gana. Jau šiandienai tai tikrai gana. Pamiršk tuos degtukus ir transfigūraciją. Kol kas. - Jis sugrūdo degtukus atgal į kuprinę. Žinojo, kad nepaliks jos ramybėj,  kol neišmokys, norėjo išmokyti. Bet nutarė tai daryti kaip nors kitaip. Augalų mylėtojus reikia prie kerų pratinti po truputį. Dar pagalvojo paduodamas jai tą patį indelį su tepalu, kuriuo tepė jai ranką per pirmą savo  pamoką.
- Pasitepk, kad nebeskaudėtų. - Reikėjo labiau su ja susipažinti, kad sugalvotų kaip geriau kažko išmokyti. Jis pagalvojo apie Forrm. Erka jo pamokose mokėsi tik todėl, kad jie netyčia atrado jos susižavėjimą gyvūnais. Na taip, visą vasarą tie padarai gyveno pas jį ir kartu su bepročiais kaimynais bandė Senklerio kantrybę. Bet užtai kas tuo buvo pasiekta? Ji dirbo per pamoką. Gal aišku nereikėjo tuo džiaugtis. Dievai žino kas tai mergiotei galėjo šauti į galvą. Žodžiu tariant nutarė su ja pasikalbėti, o paskui mokyti.
- Tu sakei, kad niekas tavo aplinkoje nenaudojo transfigūracijos? Gal galėtum papasakoti kur tu gyveni? Vis mini pievą. Kas tai?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 633
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #148 Prieš 1 metus »
Netrukus viskas baigėsi ir kaip įrodymas ant rankos liko tik perštinti žymė, kuri bylojo, kad kažkas įvyko. Skausmas buvo silpnas. Per pamoką skaudėjo milijoną kartų stipriau. Tai buvo tik adata. Plonytė adata, ramino šviesiaplaukė save mintyse.
- Profesoriau, - jau ramiu balsu prabilo varnanagė. - Bet juk mes čia ėjome žymiai ilgiau nei mokėmės. Esu dėkinga jums, kad skyrėte man laiko. Privalome jį išnaudoti. Gal pabandykime dar kartą? - pasiūlė. - Nežinau, gal... gal paversti šakelę... nežinau kuo, - atsiduso. Pasijautė pasimetusi.
Strazdanė paėmė iš profesoriaus tepaliuką. Ji nenorėjo priešgyniauti mokytojui. Tačiau teptis tepalu, kuris yra pirktas, daugiau nebeketino. Kai grįš, pasiteps levandų eteriniu aliejumi. Tiesą pasakius, mėlynakė turėjo jį ir dabar, tačiau nenorėjo naudotis, kad neįžeistų profesoriaus.
- Nereikia, - atidavė atgal jam tepaliuką. - Čia nedaug skauda.
Sakuros vos matomi šviesūs antakiai pakilo tarsi iki dangaus, kai profesorius paklausė apie tai, kur ji gyvena. Ir apie pievą. Iš pradžių jai šis žmogus tikrai pasirodė ne tas, kuris galėtų nukrypti nuo temos, nuo mokslų. Šiaip jau Levins mėgo kalbėti apie save ir savo gyvenimą, o ir pačiai patiko ką nors sužinoti apie įprastą pasaulį, kuriame gyvena žmonės. Tačiau dabar mergina kažkaip susigėdo, vis tik Auris Senkleris - ne koks nors mokinys. Tikriausiai jis bando nukreipti mano mintis nuo baimės transfigūracijai. Na, arba jau yra ką nors girdėjęs iš kitų mokinių apie mane ir kaip ir tėtis pradės sakyti, kad gyvenau sektoje, mintyse pagalvojo.
- Na... - prabilo. - Aš... aš... - Sakura užsikirto. - Dabar aš gyvenu su tėčiu Londone, - kiek per aukštu balsu atsakė. - O pieva yra... ji... susibūrimo vieta, - nedrąsiai pasakė ir užraudo.

*

Prisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1818
Ats: Nedidelė kalva
« Atsakymas #149 Prieš 1 metus »
- O tu nesirūpink. Mes ir mokysimės. Iki egzaminų visi metai, tai marios laiko ir kai ateis laikas pajudėsi į priekį. Jei nori galėsi dar kartą bandyti transfigūruoti. Bet palauk, verčiau jau neskubėk. - Hogvartse mokėsi labai skirtingi žmonės. Ir Auris pagalvojo, kad vietoj juodosios magijos knygų jam reiktų pradėti kolekcionuoti leidinius apie paauglių psichologiją.
Ji ėmė pasakoti apie tą pievą. Auris norėjo paklausti kur yra jos mama. Bet neklausė. Gal mama mirusi, gal tėvai išsiskyrė, tai kam dabar jai tai priminti? Norėdama pati pasakys. Bet ta pieva. Ji sukėlė dar daugiau klausimų.
- Susibūrimų vieta? O kas vyksta tuose susibūrimuose? - O jei tai kokia sekta? Kokia nors astrologinė nesąmonė. Arba juodųjų raganių sueigos. Arba dar kokia nors kvailystė. Aišku, ši mergaitė nepanaši į užsiimančią juodąja magija. Bet o jeigu ten vyksta kas nors blogo? Dabar jau tikrai reikia išsiaiškinti. Gal dėl to ji bijo kerėti?
- Ar ten susiburia daug žmonių? Toje pievoje? Ar yra daugiau tavo amžiaus vaikinų ar merginų? Ar seniai eini į tą pievą?