0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edward Dark

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #345 Prieš 2 metus »
Edwardas Dark susipirko visus  daiktus Hogvartsui mokytis vieneriams metams. Patekęs į Hogvartsą Edwardas žinojo, kad turės užsidėti paskirstymo kepurė jis labai jaudinosi. Labai nervinosi Edwardas. Po kiek laiko atėjo naujoko laikas užsidėti kepurę. Edwarda pašaukė mokytoją užsidėti paskirstymo kepurę ir sužinojus keliauti į savo koledžą. Edwardas užsidėjo paskirstymo kepurė.
- Varno nagas! - pasakė paskirstymo kepurė!
Edwardas Dark labai apsidžiaugė, kad pateko į Varno nagą. Su šypsena nuėjo į savo koledžą išsikrauti daiktų ir saldžiai pamiegoti. Išsikrovęs savo daiktus nuėjo miegoti. Edwardas dar ilgai galvojo ir negalėjo patikėti, kad jis jau savo koledže. Ir užmigo Edwardas Dark.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Edward Dark »

*

Neprisijungęs Niki Demarl

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #346 Prieš 2 metus »
Niki jaudinosi nuo pat tada, kai gavo laišką, bet dabar mergaitė džiaugiasi, kad pateko į Varno Nagą (VN3)

*

Neprisijungęs August Teresse Frossard

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • mėgstu karves, pieną baltą, AŠ ESU MAGĖ
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #347 Prieš 2 metus »
Įžengus į didžiąją menę, pakvipo cinamonu, švelniai nosį glostantis kvapas pirmine šaltus žiemos vakarus ir šiltą puodelį kakavos su cinamonu. Letai žingsniavau į priekį, vos pakėlusi galvą pamačiau tamsios spalvos lubas kurios atrodė kaip dangus prieš audrą, o po jomis siūbavo žvakes kurios apšvietė visą menę, tai buvo pirmas kartas kai pajaučiau, kad magija taip arti manęs ir ji tokia graži, bet grožis priklauso nuo to kaip ją panaudosi.

Visi mokiniai priėjo link menės galo, viduryje buvo pastatyta kėdė, prie kurios buvo keista kepurė su smailiu galu kuri atrodė susiraukusi ir sena. Pradėjo kviesti mokinius, vienas po vieno jie atsisėdo ant kedės ir kepure džiaugsmingai pranešdavo kur jie paskirstyti.

-Paenele Frossard! (garsiai sušuko profesorė)

Mano širdis pradėjo plakti tankiau, jaučiau kaip visi žvilgsniai seka mane kai einu link kedės. Atsisėdusi supratau kas šitas sprendimas nulems daug ką, bet dar nesupratau ką...

-Prašau paskirkite mane į Klastunyną, labai prašau. (tyliai sušnabždėjau bjauriai kepurei)

-Tavo vidus labai tamsus ir niūrus nenoriu išlaisvinti blogio į pasaulį. (kepurė sumurmėjo man atgal)

Tą akimirka kažkas sustojo mano gerklėje, kažkas neleido man nuryti seilių, tie žodžiai kuriuos man ką tik pasakė, jie stovėjo mano gerklėje, jie mane privertė susimastyti kokią šmėkla manyje tūnojo.

-Varno nagas! (su beviltiškai netikru džiaugsmu sušuko kvaila kepurė)

Atsistojusi, atsisukau į ją ir perrėžiau neapykantos žvilgsniu. Prie jos stovėjusi profesorė suglumusiai pažvelgė į mus abu.

Visi mokiniai buvo paskirstyti į koledžius, visi žingsniavo prie savo koledžių stalų, laimingom šypsenom juos pasitiko senbuviai, prasidėjo šurmulys. Nuėjau link savo stalo nerangiai prisėdau ir nuleidau akis žemyn, jaučiausi tokia viena tarp visų.

direktorius pradėjo savo kalbą

- Sveikinu visus atvykusius į savo koležius, žinokite, kad jūs atsidūrėte čia ne veltui, tai buvo lemta. Būkite atsargūs kiekvienas jūsų veiksmas turi atoveiksmį kuris priklauso nuo jūsų sprendimų.

Baigus direktoriaus kalbai pasigirdo plojimai.Visi pradėjo valgyti paruošta maistą, tik aš kaip juoda avis, negalėjau pažvelgti į visus skanėstus.

Ta diena supratau

Tai bus ilga kelione

Į magijos ir burtų pasaulį.
A.T.F.

*

Neprisijungęs Lily Violet Workhart

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #348 Prieš 2 metus »
   Lily tyli tipeno per salę. Aplink ją visi tokie pat tylūs ir susijaudinę kaip ir ji glaudėsi pirmakursiai. Ji buvo susigėdusi ir nuvargusi nuo visų žvilgsnių sutelktų į ją (traukinyje). Jos išskirtinai balta oda traukė visų akis. Kai dar gyveno pas žiobarus ji neturėjo labai didelio rato pažįstamų žmonių (mama ją mokė namuose magijos), tad nebuvo pripratusi prie kitų žvilgsnių. Ji jau beveik jautėsi kaip normalus žmogus , niekuo neišsiskiriantis iš kitų (kokia ir norėjo būti), tačiau štai ji ir vėl patraukė visų žvilgsnius.
   Stengdamasi nepastebėti vyresniųjų jau paskirstitų mokinių į koledžus žvilgsnių, nuslenkančiu su ja ir vėl sugrįžtančių į normalų ritmą.
   Tokiu gan lėoku kaip tokiai aukštai direktoriaus pavaduotojai žingsniu jie perėjo per salę ir pagaliau priėjo prie pakylos. Mediniai keturi laipteliai kilo ir jais užlipęs atsidurdavai tiesiai prieš paskirstymo kepurę. Tą  padarė profesorė.
   Salėje galiausiai įsivyravo tyla. Ir staiga iš kepurės burnos į salę pasklido garsas, ji dainavo.

- Gal ir atrodau negraži,
Tačiau esu labai svarbi.
Surask geresnę už mane -
Prarysiu čia pati save.

Šalin juodus katiliukus
Ir poniškus cilindrus,
Paskirstymo Kepurė aš,
Anuos visus nurungus.

Kas daros kiekvienoj galvoj,
Galiu aš pasakyti,
Tad užsidėk mane, ir tuoj
Žinosi, ką daryti.

Gal Grifų Gūžtai priklausai,
Kur renkasi drąsuoliai,
Pilni taurumo ir narsos,
Ir jie visi kaip broliai.

Antram, Švilpynės koledže,
Susirenka teisingi,
Geri ir kantrūs mokiniai,
Ir visada vieningi.

Dar Varno Nagą siulau tau,
Jei nori būt išminčius.
Rasi draugų, tik netingėk
Kas dieną mokslus krimsti.

Bet jei norėtum apsistot
Klastuolių Klastūnyne,
Kur mėgsta mulkint ir meluot,
Nesidrovėk ir užsimauk

Paskirstymo Kepure!
Pakliūsi į geras rankas,
Nors jų ir neturiu.

   Baigusi rimuotą dainą, savo neritmišku balsu kepurė nutilo ir leido kalbėti direktoriaus pavaduotojai.
   - Kai pakviesiu jus pavarde prašau prieiti ir būsite paskirstyti į koledžus.
   Mokinius pradėjo kviestis, Lily pradėjo dar labiau jaudintis. Kas jei paklius į jai nepakenčiamą Klastūnyną? Mama visai nusivils. Lily Violet mama buvo grifė ir mažoji Workhart norėjo sekti jos "pavyzdžiu".
   Štai ir atėjo Lily eilė. Jos kojos truputi drebėjo. Kai ji pasiekė sceną ir atsisėdo ant kėdės, paskirstymo kepurė iš karto ėmė šnibždėti kažką sau po nosim. Galiausiai ji pasakė taip, kad girtėtų visi - garsiai suriko:
   - VARNO NAGAS! - salėje kelioms sekundėms įsivyravo plojimai, garsiausiai plojo mėlynai pasipuošęs stalas. Prie jo Lily ir nuėjo.
   Juk toks ir buvo mano pats pirmas noras kai sužinojau apie Hogvartsą. Troškau mokytis Varno nage, bet tik tada kai sužinojau jog mama buvo grifo gūžtoje pagalvojau ž, kad ten irgi visai nieko. Juk man taip patikdavo tos pamokos kur mama vesdavo namuose. O varno nage nebūsiu išskirtinė keistuolė kuriai rūpės mokslai.
   Ji paspaudė ranką prefektui ir atsisėdo prie stalo.
   - Labas aš Medison. - Pasisveikino mergaitė iš dešinės.
   - Labas, mano vardas Lily, - atitarė Workhart.
   - Gal nori draugauti? - viltingai šyptelėjo Medison (ji taip pat buvo pirmakursė, ją paskirstė dar prieš Lily.
   - Žinoma, - ilgai negalvojusi atsakė Lily ir nusišypsojo.
   Likusį vakarą jos drauge kalbėjosi apie Hogvartsą ir jo būsimą gyvenimą.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • II kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #349 Prieš 2 metus »
Na ką gi pagaliau išaušo ta diena kai Victoria pagaliau pirmą kartą įžengė į Hogvartsą - Būrtų ir kerėjimo mokyklą tik vargu ar tuo džiaugėsi pati mergaitė. Tikėkimės , kad šiuos septynis metus aš prasimokysiu normaliai su kuo mažiau kontaktų ir , kad tik kuo mažiau žmonių žinotų kas aš iš vis tokia...- Eidama sau mąstė pirmakursė ir Julia čia visai nenorėjo būti dėl kelių dalykų .Pirma, reikėjo palikti mamą Italijoje. Antra , Julia ne buvo tas žmogus kuris labai bendrautų , be to ji nė kiek nenorėjo , kad kas nors sužinotų kas ji tokia ir trečia jai reikėjo kol kas trumpam palikti savo katiną Damiano kuris pirmakursėi buvo viskas, visi prisiminimai apie mamą. Dar kiek laiko taip Victoriai einant ir mąstant profesorę  ją pagaliau pašaukė:
- Victoria Julia Saeterhaug!- Būtina buvo taip viską sugadinti ? Spėju dabar visa mokyklą jau žinos kas aš . - Piktai sau pagalvojo Victoria be eidama link kedės. Kai pagaliau Julia atsisėdo paskirstymo kepurės mąstymas truko gana ilgai ir mergaitė nelabai  gerai žinojo kodėl.  Po tikrai ilgo laiko kepurę pagaliau sušuko:
- VARNO NAGAS! -Victoria Julia negalėjo patikėti savo ausimis. ir net negalvodama ji riktelėjo :
- KĄ! Turėjau būti KastŪnynę.,- Bet naujajai Varniukėi neliko nieko kaip tiesiog eiti prie savo naujojo koledžo stalo. Na, manau šiandienai nuotykių gana.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                               

*

Neprisijungęs Justice Morningstar

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #350 Prieš 2 metus »
Greitas ir baikštus ėjimas link Varno Nago stalo. O kas dabar bus? O gal vis dėl to bėgti ir slėptis? Ne ne, reikia eiti ir žiūrėti kas laukia Justice atsisėdo ir nusiramino. Puiku, tikiuosi niekas neužsimins apie mano pavardę ir jos kilmę Visi jaunieji burtininkai susėdo su savo kolėdžais ir prasidėjo bendravimas. Visi laukė nekantriai rytojaus.

*

Neprisijungęs Darkdewil Bell

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #351 Prieš 2 metus »
Sveiki

*

Neprisijungęs Nelanna Light

  • Hilerė
  • ****
  • 352
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #352 Prieš 2 metus »
Kartu su kitais pirmakursiais įžengusi pro Didžiosios salės duris, Nelanna jautėsi pakylėta. Tai štai kaip atrodo tos stebuklingos lubos, pagalvojo mergaitė, prisiminusi sesers ir tėvų pasakojimus. Kol kas viskas atrodė taip, kaip jie ir pasakojo - įspūdingi pilies koridoriai, nepaprasto dydžio salė su keturiais koledžų stalais per visą jos ilgį ir vienas pačiame gale - profesoriams. Nelanna nužvelgė pastarąjį. Prie stalo sėdėjo įvairaus plauko burtininkai ir raganos, kaip ir kiekvienais metais pirmąją mokslo metų dieną nužiūrinėjantys dar vieną būrį pirmakursių. Įdomu, kurie iš jų yra Turner ir Beaumont?, pagalvojo mergaitė, prisiminusi sesers pasakojimus apie išskirtines šių profesorių pamokas.
Kartu su kitais naujai iškeptais Hogvartso mokiniais Nelanna nužygiavo prie Didžiojo stalo. Mokiniai išsirikiavo priešais profesorius ir palaukė, kol prieš juos bus padėta kėdė su Paskirstymo kepure. Vienas po kito mokiniai buvo pakviesti į priekį, užsidėjo kepurę ir buvo paskirti į koledžą. Laukdama savo eilės, mergaitė prisiminė, kaip atsidūrė šioje įspūdingoje vietoje - važiavimą traukiniu, plaukimą valtele ežeru. Ji apsidairė ir bandė rasti vaikus, su kuriais važiavo vienoje Hogvartso ekspreso kupė, bet jų nerado. Vieni jau buvo paskirti į koledžus ir spėjo įsimaišyti tarp kitų koledžų mokinių, kitus užstojo nematyti veidai. Kelionė ežeru buvo įspūdinga, kažkas nepamirštamo. Nelannai atkarpa nuo traukinio iki pilies atrodė tokia trumpa, kad vos spėjo pajusti, kas vyksta, ir įsidėti į atmintį visą tai, ką tuo metu jautė. Juk per ežerą plaukiama tik vieną kartą gyvenime. Tai toks nepamirštamas jausmas, kurį mergaitė norėjo prisiminti amžinai. Jos prisiminimus sudrumstė išgirstas vardas:
- Nelanna Light!
Mergaitė žengė į priekį ir užsidėjo paskirstymo kepurę. Po akimirkos ji jau žinojo, kuriam koledžui priklauso ir kurio koledžo garbę gins ateinančius septynis metus.
- Varno Nagas!, - džiaugsmingai sušuko kepurė ir Nelanna visa išsišiepusi iš laimės, kad pagaliau ir ją paskyrė į koledžą, patraukė link Varno Nago stalo.
Radusi laisvą vietą prie stalo, mergaitė nedrąsiai nužvelgė kitus varniukus ir tuščią stalą. Tą akimirką ji suprato, kaip spėjo išalkti. Reikėjo pasiimti daugiau užkandžių traukinyje iš raganos vežimėlio, pamanė Nelanna. Laukdama maisto, ji nužvelgė mokinius, kurie dar nebuvo paskirti į koledžus. Jų buvo likę vos keli, tad paskirstymas netruko pasibaigti. Nelanna kartu su kitais mokiniais išklausė direktorės Evenstar įžanginės kalbos, kurią tikriausiai sako kiekvienais metais (Turėtų būti nuobodu pasakoti kaskart tą patį), ir pagaliau sulaukė maisto. Nužvelgusi gausiai valgiais apkrautą stalą, ji išsirinko citrininį pyragėlį ir įsipylė moliūgų sulčių. Šiandien šventė - mane paskyrė į koledžą, aš pradedu mokytis Hogvartse, tad velniop tas visas mėsas, žoles ir kitą sveiką maistą. Taip pagalvojusi, naujai iškepta pirmakursė suleido dantis į dieviško skonio pyragėlį.

*

Neprisijungęs Caspar Accelerator

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #353 Prieš 2 metus »
o cia kaskas prisijunges ?

*

Neprisijungęs Armando van Stavenger

  • III kursas
  • *
  • 31
  • Taškai:
  • Okay, what's next?
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #354 Prieš 2 metus »
Nervingas atsisveikinimas su tėvu perone, kelionė traukiniu, neilgai trukęs persikėlimas valtimis per ežerą ir štai, štai jis - didingasis Hogvartsas. Legendomis, mitais ir paslaptimis apipinta vieta. O ateinančius septynis metus jis, Armando, čia gyvens ir mokysis. Viskas atrodė kaip sapnas. Berniukas dar palyginus visai neseniai sužinojo, kad yra burtininkas, tad to dar nebuvo spėjęs įsisąmoninti.
Didžioji salė skendėjo žvakių šviesoje. Visur aplink šmėžavo linksmi, susidomėję moksleivių veidai. Armando drauge su kitais pirmakursiais žingsniavo Garbingojo stalo link. Akimis nuskenavęs profesorius berniukas baimingai laukė, kol bus pakviestas. Nors, geriau pagalvojus, žodis "laukė" nelabai tiko. Taip, jis norėjo sužinoti, į kokį koledžą bus paskirtas, tačiau, iš kitos pusės, tai reikštų, jog jam reikia atsidurti priekyje, prieš visus žmones ir tą minutę (ar kelias) jis būtų dėmesio centre. To rudaplaukis visai nenorėjo.
Iš minčių jį pažadino išgirstas vardas:
- Armando van Stavenger.
Giliai įkvėpęs berniukas nuėjo į priekį ir užsidėjo kepurę. Užsimerkė, stengėsi išvalyti mintis ir atsipalaiduoti. Jam dabar tikrai nereikėjo nualpti iš streso. Amžinybę trukusią minutę Kepurė murmėjo kažką pati sau. Armo (taip berniuką dar ankstyvoje vaikystėje praminė tėvai ir jis niekaip negalėjo nusikratyti šios pravardės) galėjo suprasti, ką kalba Kepurė, tačiau net nesistengė klausytis. Jis buvo susitelkęs į savo kvėpavimą ir stengėsi nurimti.
- Varno Nagas!
Naujasis varniukas krūptelėjo dėl netikėjo Kepurės šūksnio tiesiai į ausį ir atsistojo. Mokiniai plojo, ypač džiaugėsi mėlyna ir sidabrine spalvomis pasipuošęs stalas. Armando nuskubėjo prie savo naujojo koledžo stalo ir įsitaisė ten. Drovi šypsenėlė išrietė jo lūpas, berniukas pasisveikino su keliais bendrakoledžiais. Pasirėmęs ranka galvą rudaplaukis pasisuko į toliau vykstančią Paskirstymo ceremoniją ir leido mintims nuplaukti tolyn. Armando nuoširdžiai tikėjosi, kad dienos, praleistos Hogvartse pakeis jį ir jo gyvenimą į gerąją pusę.
You can't and will never run from yourself. Accept it.

*

Neprisijungęs Chloe Fraser

  • I kursas
  • *
  • 15
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Cross equals love
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #355 Prieš 2 metus »
Kloja labai apsidžiaugė sužinojusi, kad mokysis Varno Nago koledže. Net lankant žiobarišką mokyklą ji nuolat sėdėdavo prie knygų. Arba skaitydavo arba mokydavosi. Kaskart grįžusi iš mokyklos sėsdavo prie namų darbų. Tiesa, iš tėčio girdėjo, kad Varno Nage mokosi daug puskraujų - pusiau juodųjų, pusiau baltųjų raganių, tačiau jai tai netrukdė. Nors ji buvo baltoji raganė, kaip ir jos tėvai, ji puikiai sutarė tiek su eiliniais žiobarais tiek su puskraujais, netgi turėjo keletą draugų kurie priklausė juodiesiems. Ji žinojo, kad Lujisas pusiau žiobaras pusiau baltasis, tad jei kas nors bando kabinėtis prie puskraujų, paprastai draugiška Kloja tampa pikta ir stoja ginti puskraujų.

Ji drąsiai priėjo prie stalo ir pasisveikino su naujaisiais draugais. Įsipylė karšto šokolado, į lėkštę įsidėjo salotų, vištienos, riešutų. Pavalgiusi pasimėgavo saldumynais kurių buvo tikrai gausu. Sausainiai, saldainiai, keksiukai. Viskas ko gali norėti ir dar daugiau.

- Taigi, draugai, ar esate pasiruošę naujiems nuotykiams ir staigmenoms kuriuos atneš šie mokslo metai? Iš tėvų girdėjau, kad gyvenimas Hogvartse nebūna nuobodus.
Būk malonus nes kiekvienas kovoja savo kovas

*

Neprisijungęs Antuanetė Adelė Garnier

  • II kursas
  • *
  • 2
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • ...
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #356 Prieš 2 metus »
Antuanetei svaigo galva. Ji čia, ji pagaliau čia, čia kur jos gyvenimas pasikeis visiems laikams, čia kur ji iš paprasto vaiko taps... burtininke? Įkvėpk, iškvėpk. Sau mintyse kartojo Antuanetė nenorėdama nualpti, juk tikrai nebūtu geriausias prisiminimas, kad pačią pirmą dieną teko praleisti pas seselę. Mergaitė su kitais pirmakursiai laukė kada ateis tą akimirka, kai ant jos galvos bus uždėta kepurė ir ji sužinos į kurį koledžą pakliuvo. Adelė labai tikėjosi, kad bus paskirta į Varno nago koledžą, kad palaikytu Garnier giminės tradicijas (nors ir žinojo, kad jos tėvai džiaugsis, jog ji pakliuvo ir į kitą koledžą).                                           
Atrodo praėjo visa amžinybė, kol mergaitė buvo pakviesta sužinoti savo koledžo, savo antros šeimos vardą. Antuanetei beeinant link pakylos atrodė, kad visi sėdantys didžiojoje salėje abi savo akis buvo įsmeigę į ją. Nusiramink, manau tikrai kiti turi svarbesnių reikalų, nei spoksoti į tave kaip tu maukšliniesi kepurę. Taip ramindama save žaliaakė priėjo kėdę su kepurę, bet nespėjus kepurės tinkamai užsidėti, paskirstymo kepurė pranešė, kad Antuanetė Adelė Garnier buvo priimta į Varno nagą! Tada mergaitė net neprisiminė ar jos koledžo mokiniai džiūgavo, ar ne, kad ji buvo priimta į jų koledžą, nes buvo paskendusi laimėje ir savose mintyse.

*

Neprisijungęs Gruodė Rimeikaitė

  • Burtininkė
  • ****
  • 441
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #357 Prieš 2 metus »
Noriu namo. Galvojo mergaitė. Pilies didybė slėgė Gruodę. Ji pasijuto dar mažesnė, kai pamatė kokia gi toji mokykla. O kai įžengė į salę, vos nespruko iš jos.
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji taip toli nuo saugių namų. Nėra nieko pažįstamo. Tik daugybė svetimų žmonių. Tada ji pakėlė akis į nuostabiąsias salės lubas ir trumpam pamiršo savo baimes. Gruodę pakerėjo matomas vaizdas. Juk tai dangus, man virš galvos kabo dangus. Žavėjosi ji.
Slinko vaikų eilutė, o Gruodė vėl pasijuto įspeista į kampą. Aš nesu drąsi, kokia aš Grifė? Nesu išmintinga, netiksiu į Varno Nagą. Apie Klastūnyną ir pagalvoti nenoriu. O švilpynė ten irgi tikriausiai nepateksiu. Aš nežinau... Aš niekur netinku. O toji eilė slinko taip greitai. Bet jei niekur netiksiu, galėsiu grįžti namo. Jau smagiau pagalvojo pirmakursė. Bet tai irgi jai nepatiko. Nenorėjo išdūlinti iš šios nuostabios salės visiškai nieko nepešusi.
Kažkoks pirmakursis berniukas stovintis priešais įsispoksojo į jos randuotą veidą. Gruodė pervėrė jį paniekos pilnu žvilgsniu, bet tasai nenusisuko. Nusigręžė tik atėjus jo eilei. Ir kai jį paskyrė į Klastūnyną žengti priekin teko pačiai Gruodei.
Dabar visų dėmesys buvo skirtas jai, o tas visai nepatiko mergaitei. Ji užsidėjo tą senutėlę kepurę ir net pašoko, kai išgirdo plonutį jos balsą ausyje.
- Tau tereikia daugiau pasitikėjimo savimi ir pamatysi ką gali nuveikti. Esi stropi, myli mokslą... Varno Nagas! - Jau garsiai sušuko koledžo pavadinimą. Gruodė atsipalaidavo ir tik dabar suprato, kaip nenori palikti šios mokyklos.
Ji nusiėmė kepurę ir padėjusi ją į vietą nuėjo prie savo stalo. Tada susimąstė kokios pamokos jos laukia, kokie atradimai ir žmonės dar yra priešaky.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gruodė Rimeikaitė »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 629
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #358 Prieš 2 metus »
Sakura jautėsi blogai. Tiesa, atmosfera, beje, šitoje pilyje bloga nebuvo, tačiau kaip žmonės galėjo išdarkyti šitokią gražią vietą? Nuostabiame gamtos kampelyje pastatyti milžinišką pilį, kuri net buvo įkasta į žemę. Girdėjo kitus kalbant, jog Hogvartse yra požemių.
Žinoma, pilis ir jod teritorija nebuvo tokia nesuprantama kaip Londonas. Londonas, reikėjo pripažinti, yra visiškai žmonių sugadintas. Ten nelikę nei kruopelytės gamtos. Buvo sudėtinga priprasti prie asfalto, o dar sudėtingiau – prie grindų parduotuvėse. Jos negyvos, slidžios, visiškai nestimuliavo pėdų ir nedavė kojoms jokios naudos. Tėtis tiesiog maldavo, kad Sakura apsiautų bent jau šlepetes, bet šviesiaplaukė kategoriškai atsisakė.
Skaudėjo galvą. Jau kelintą dieną skaudėjo galvą, nes visur buvo šurmulys. Londono gatvėse ausis pasiekė ne tik žmonių balsai, bet ir miesto garsai, kurie baugino. Mama Sakurai buvo apie tai pasakojusi, tačiau mergina negalėjo įsivaizduoti, kad tie garsai šitaip dirgins ausis ir galvą. Pilyje tų garsų nebuvo, tačiau čia tiesiog rėkė mokiniai. Jie elgėsi kaip laukiniai ir jų čia buvo visas milijonas. Sakura galvojo, kad žmonių bus tiek, kiek pievoje. Ji klydo.
Dabar strazdanė sėdėjo prie Varno Nago stalo, kur klegėjo mokiniai. Grindų danga buvo maloniai vėsi. Sakura ir vėl nesutiko autis batų. Kiti žiūrėjo į ją kaip į beprotę, tačiau tai jie bepročiai, o ne ji. Tai jie gyvena ne gamtoje, kaip yra sukurta, o iliuzijų pasaulyje. Apsiaustas, kuriuo dabar buvo apsivilkusi šviesiaplaukė, buvo labai nepatogus. Jis varžė ir graužė. Keturiolikmetė troško kuo greičiau jį nusivilkti.
Tačiau prieš tai reikėjo pavalgyti. Nosį dirgino begalė kvapų, tačiau tie kvapai malonūs nebuvo. Viskas atrodė perkrauta prieskonių ir nenatūralu. Besidairydama naujoji Hogvartso mokinė akimis surado keletą neperdirbtų daržovių. Agurkai, morkos, paprika. Patriauškusi daržovių Sakura išpėdino iš didžiosios salės.

*

Neprisijungęs Aurora Ophelia Wright

  • I kursas
  • *
  • 1
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Varno Nago stalas
« Atsakymas #359 Prieš 2 metus »
  Aurora pabandė išmesti visas negatyvias mintis iš galvos. Bet jos nedingo. Pirmakursiai nedrąsiai žengė į Didžiąją salę. Aplink prie keturių stalų sėdėjo vyresni mokyniai. Visi taip įdėmiai žiūrėjo į pirmakursius, kad Aurorai pasidarė nejauku. Kiekvienas iš tų kelių šimtų galėjo žvelgti tiesiai į ją, šaipytis iš jos pasišiaušusių plaukų, susilamdžiusio apsiausto ir visko kas jiems galėjo pasirodyti neidealu joje. Visi tie veriantys žvilgsniai, milžiniška salė, jaudulys, spengiantys garsai ausyse... Jai pradėjo svaigti galva. Ji iš paskutiniųjų bandė susikaupti ir nusiraminti. Viskas bus gerai pagalvojo tavo tėtis puikus burtininkas, nėra nė mažiausios tikimybės tu galėtum neturėti magiškų galių, juk Hogvartsas neklysta, ar ne? Jos mintyse ėmė kurtis įsivaizdavimas kuris vis didėjo it uraganas. O kas jei Hogvartsas klysta? Gal aš netinku čia mokytis? Galbūt neturiu tinkamų savybių?! Venuolikmečių būrys įpusėjo milžinišką salę, o Auroros galvos skausmas nė kiek nenuslopo. Aurorai kažkas įkrito į akį ir ji prisikrapštė iki ašarų, šalia ėjusi kita pirmakursė niekinamai pažvelgė į ją. Žinoma ji pagalvojo, kad Ophelia apsiverkė.
   Pagaliau jų būrys pasiekė pakylą kuri buvo pačiame salės gale. Visi maži, susigūžę pirmakursiai sustojo prieš didingą pakylą, kurios viršuje prie profesorių stalo išdidžiai sėdėjo visi mokytojai ir direktorius. Aurorai pasidarė dar nejaukiau. Dabar ji jautė kaip juos visus lyg ir skanuoja atidūs profesorių žvilgsniai, kurių iš atstumo pradžioje naujokų būrys nė nepajautė. Mažoji Wright pabandė pasislėpti už kitų nugarų, bet ji buvo kone pati aukščiausia, todėl nepavyko. Staiga jos pilkų besiblaškančių akių žvilgsnis susidūrė su direktoriaus akimis. Jis šyptelėjo vos įžiūrimu šypsniu, Aurora paraupo kai atėjo mintis jog jis nusišypsojo jai. Jo žvilgsnis praslinko it nematomas šešėlis kaip ir atėjo prie kito būsimo mokinio. kad tik tai greičiau pasibaigtų pagalvojo Aurora Ophelia. Direktoriaus pavaduotoja grakščiai ir išdidžiai žengė ant pakylos. Jos balsas buvo garsus ir aiškus, net keista, kad visa salė ja puikiai girdėjo.
   - Dabar būsite paskirstiti į kolėdžus. Kai pašauksiu jūsų pavardę užlipkite ant pakylos ir užsidėkite kepurę, - visų akys nukrypo į menkai atrodančią nudriskusią kepurę, pasodintą ant kėdės.
   Pavaduotoja pradėjo vardyti pavardes abecelės tvarka. Ir štai kai liko vos keli nepaskirstyti mokiniai pasigirdo Wright pavardė ir mergaitė drebėdama užlipo ant scenos.
   Vos jai užsidėjus kepurę ši negalvodama iš karto suriko:
   - VARNO NAGAS!



You only live once,
but if you do it right,
once is enough
Mae West