0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #150 Prieš 3 metus »
Aš atsakiau:
- Sveika Amelija , mano vardas Kristina esu iš Grifų gūžtos taip pat pirmakursė
- Slepiuosi nuo profesorės kurį man įrašė pastabą , bet girdžiu , kad iš naujoko yra tyčiojamasi .
- O ne , aš pamiršau vieną dalyką pilyje tuoj grįšiu.
Mergaitė nuėjo pasiimti iš pilies knygą apie juodają magiją . Kristinai buvo įdomu ir su ta knyga visur vaikščiojo. Vieną kartą direktorius buvo radęs Kristina su juodosios magijos knyga už tai buvo mažinami grifų gūžtai penki taškai. Kristina grįžo į grifų gūžtos kambarį , bet šį kartą knygos nebuvo ant lovos. Mergaitė apieškojo visą kambarį niekur knygos apie juodają magiją nematyti. Kristina nusprendė nueiti paieškoti bibliotekoje , irgi nerado. Mergaitė pagalvojo grįžti prie ežero ir paklausti mergaitės iš varno nago ar ji nematė knygos . Mergaitė iš varno nago stovėjo prie ežero . Kristina paklausė:
- Ar nematei knygos apie juodają magiją?
 



*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #151 Prieš 3 metus »
 Kita mokinė irgi pasisveikino su Amelija ir pakui nuėjo kažko paimti. Amelija pasiliko viena ir vėl nežinojo ką veikti, todėl jinai nuėjo arčiau prie Hogvartso pasiklausyti ką kalba kiti mokiniai. Bet ten mokinių buvo mažai, nes lauke buvo šalta ir nuobodu. Amelija tik paklausė kaip dvi mergaitės ten kalbėjo apie savo katę ir pelėdą. Paskui ji pagalvojo, kad gal Kristina jau grįžo ir jos laukia. Todėl Amelija vėl nuėjo prie ežero. Kita mergaitė kaip tik jau ėjo ten. Kai ji paklausė Amelijos ar ji nematė knygos, Amelija atsakė:
- Ne nemačiau. O tu ją pametei?
 Paskui ji truputį pastovėjo, nes galvojo ką vekti, o paskui pasakė:
- Gal einam į pilį arba kažką paveikiam, nes man nuobodu.
 Amelija pradėjo laukti ką mergaitė atsakys.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Mikasa Sei Yoshitaka

  • IV kursas
  • *
  • 365
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Aš bijau knisių ir ančiasnapių. Antraštės niekada nekeisiu.
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #152 Prieš 3 metus »
Bet pasirodo mergaitė iš varno nago neturėjo tos knygos ji pasiūlė nueiti kažkur kitur į pilį nes lauke buvo nuobodu ir šalta ji atsakė:
- Na gerai galime eiti į pilį , nes čia išties nuobodu ir išgyvensiu gi ir be knygos.
Ji nuėjo į pilį , bet pasirodo tos pačios profesorės pamoka vyko! Kristina baisiai išsigando ir pagalvojo , kad jeigu ateis į pamoką gali antrą pastabą įrašyti už tai , kad dar ir į pamoką vėluoja. Mergaitė  iš grifų gūžtos pagalvojo na nieko gal baisaus nueisiu aš į tą pamoką atsisveikino su mergaite iš varno nago , nes jai buvo kita pamoka ir nuėjau į savo pamoką . Mokytoja pamačius Kristiną buvo labai pikta ir griežta , bet Kristina tik atsisėdo į savo vietą ir klausėsi įdėmiai ką sakė profesorė. Baigėsi pamoka , Kristina išėjo iš kabineto ir sutiko tą pačią mergaitę iš varno nago aš jos paklausiau:
- Kaip praėjo pamoka?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Christina Granger »



*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #153 Prieš 2 metus »
Pirmos pavasario dienos pasitaikė šiltos, tad Heidi, norėdama pasinaudoti tuo, traukė palei ežero pakrantę. Žingsniuodama basomis kojomis per šlapią smėlį, karts nuo karto apsemiamą nedidelių bangelių, mergaitė ieškojo ramios ir nuošalios vietos. Viena iš to priežasčių buvo noras pabūti vienai, kadangi per praėjusias kelias dienas įvyko tiek daug, kad buvo sunku visą tai priimti. Na, o kita, buvo noras bent kartą šiais metais išsimaudyti, kol oras bei vanduo buvo pakankamai šilti, o saulės spinduliai, taip stipriai neatakavo baltos jos odos.
  Dar kelios minutės ėjimo ir jaunoji vampyrė pasiekė ąžuolą, prie kurio ir nusprendė sustoti, kadangi abejojo, kad kažkas ryšis tokiai tolimai kelionei. Atsidūrusi ant žolės, kurios spalva priminė gilias Quentin akis, tamsiaplaukė apsidairė aplinkui, grožėdamasi šia vieta. Pamačiusi, kad kažkas yra išraižyta ant medžio, klastuolė patraukė jo link, norėdama išsiaiškinti, kas gi ten yra. Heidi kiek nusivylė, kad ant medžio parašytos tik motyvaciniai sakiniai, tad vėl grįžo prie ežero.
  Pasitiesusi ant žemės apsiaustą, kad rūbai išliktų pakankamai sausi, mergaitė pamatė, kad nepasiėmė rankšluosčio. Tačiau neketino dėl jo grįžti atgal, o po to vėl čia, tad sumanė išsiversti kažkaip be jo. Blogiausiu atveju, būtų grįžusi atgal visa šlapia ir tiesiog pasikeitusi drabužius, į sausus. Baigusi tai ką pradėjo, jaunoji vampyrė pajuto, kad lauke nėra taip šilta, kaip įsivaizdavo, tačiau neketino taip lengvai išsižadėti savo idėjos. Prisiartinusi prie vandens, tamsiaplaukė iš lėto pradėjo eiti gilyn, tačiau šone pamačiusi gilesnę vietą, nėrė ten.
  Malonus šaltis perėjo per visą klastuolės kūną, kas šį procesą padarė žymiai malonesnį. Pakilusi iš po vandens, Heidi ėmė plaukyti pirmyn, atgal mėgaudamasi  vėsuma sklindančia iš vandens. Mergaitė neįsivaizdavo, kada buvo paskutinis kartas, kai ji ramiai ir nieko netrukdoma maudėsi vandens telkinyje. Tai buvo lyg galutinis išsilaisvinimas iš gniaužtų, supusių ją. Aišku tokio dalyko, kaip suvaržymai, jaunosios vampyrės gyvenime nebuvo. Jai dažniausiai buvo leidžiama viskas, o taip pat ji pati, daug nereikalavo iš gyvenimo, tad draudimų sąrašas turėjo mažai galimybių plėstis.
  Praėjo dar apie minutę plaukymo ir tamsiaplaukė planavo lipti lauk, tačiau mėšlungis sutraukė kojas. Ne nustėro klastuolė. Heidi ėmė bandyti plaukti atgal tik su rankomis, tačiau krantas ar bent sekli vieta, buvo per daug toli, kad ji sugebėtų išsigelbėti pati. Vienintelis likęs kelias buvo kviestis pagalbą, tačiau mergaitės balso stygas kažkas surakino ir iš burnos išėjo tik neaiškus gargaliavimas, kurį vargiai girdėjo ir ji pati. Nors iš visų jėgų ir stengėsi išlikti paviršiuje, tačiau po truputį skendo gilyn ir po mažiau nei dešimties sekundžių jau buvo po vandeniu. Pamiršusi įkvėpti oro, jaunoji vampyrė ėmė dar labiau panikuoti, kai pajuto, kad akyse ima temti ir jos sąmonė po truputį atsijungia.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #154 Prieš 2 metus »
  Pavasaris, savaitgalis ir gražus oras už lango. Tai buvo puikus dienos junginys, kuris tik ir kvietė išeiti į lauką, pasigrožėti gamta, pabūti su draugais, šeima, praleisti laiką lauke, gryname ore, arba tiesiog kaip Quentin, pašniūrinėti nė pačiam nežinamose vietuose, nežinant kur eini ir tuo nesirūpinant.
  Oras buvo gražus. Šiltesni oro spinduliai kartu su nedrąsiai išlendančia pavasarine saulute truputį kaitino, pranašavo gerą ir šiltą klimatą vasarai. Dangus buvo giedras, tačiau tarpais jame matėsi vienas kitas draugiškas ir nieko blogo nelinkintis, baltas kaip pūkas debesėlis.
  Tarsi kažko vedamas, žingsniuodamas gana vidutinišku tempu, vaikinas prižingsniavo dar niekad nematytą ąžuolą prie ežero. Na, buvo galimybė, kad vaikinas šį medį buvo kažkada matęs, tačiau to neįsidėmėjo, į tai neatkreipė dėmesio. Tačiau ne medis, ne jame išraižytas užrašas ir ne ežeras atkreipė šio dėmesį. Prie ąžuolo gulėjo tvarkingai sudėtų rūbų krūvelė, kas davė įtarimą, kad kažkas sumanė įlįsti į turbūt ne patį šilčiausią ežero vandenį. Yann'o žvilgsnis kaip mat nusisuko ežero pusės link, smalsumas šį užvaldė, tačiau jam nerūpėjo kas maudėsi ežere ir bandė būti savižudžiu. Mielai ir aš tai padaryčiau. Šis bandė įžvelgti ką nors, kokį nors žmogų, profesorių, mokinuką ar net Hogvartso personalo narį ežere, tačiau nieko nematė, kas buvo kiek keistoka. Šiaip ne taip ežero viduryje pamatęs tamsius, trumpus, puikiai pažįstamus plaukus, vaikinas suprato, kas čia vyksta ir nė pats nespėjęs suprasti ką daro, nusimetė Hogvartso uniformai nepriklausantį džemperį bei batus, treningines kelnes, kurių kišenėse metėsi šio lazdelė, ir šoko į ne patį šilčiausią vandenį. Kūnas kaip mat reagavo, jam net nereikėjo proto duodamų nurodymų, supratimo. Plačiais ir dideliais mostais šis plaukė skęstančios Heidi link ir mintyse meldėsi, kad spėtų atplaukti metu ir išgelbėti ją. Rodosi, kad vaikino maldos buvo išklausytos, kadangi visai neužilgo šis pasiekė merginą, panėrė po vandeniu ir ištraukė ją iš grąsinančių pasiglemžti ežero nasrų gilumos. Deja, tai nebuvo sunkiausia dalis, kadangi kartu su klastuole glėbyje, grifukas turėjo dar parplaukti į krantą ir įsitikinti dėl šios saugumo. Sukaupęs visas turimas jėgas, tvirtai laikydamas Heidi, šis stengėsi kuo greičiau parplaukti į krantą, kas jam sekėsi prastokai dėl papildomo laikomo svorio. Tačiau tai nebuvo pati sunkiausia užduotis, kadangi už minutės vaikinas jau buvo prie kranto ir paguldė šlapią vampyriukės kūną ant dar tik pradėjusios želti, žaliuoti žolės, o tik tada teikėsi tik pats išlipti iš vandens.
  - Maldauju, tik nebūk praradusi sąmonės...- susirūpinusiu ir kiek išsigandusiu balsu tarė vaikinas, švelniai delnu perbraukė per šlapią Heidi skruostą, nubraukė nuo veido užkritusius šlapius plaukus ir visą laiką susirūpinusiai ją stebėjo. Paėmęs savo džemperį žolės, Yann'as atsargiai užmovė jį ant merginos kūno ir toliau susirūpinusiai ir kiek išsigandusiai stebėjo ją, svarstydamas, ar neturėtų imtis kokių nors daugiau veiksmų.
  Pala, gi ji man nerūpi, man niekas nerūpi, kodėl aš išvis šokau jos gelbėti? O gal...?

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #155 Prieš 2 metus »
  Tamsa. Heidi nieko nejautė ir tik žinojo, kad yra po vandeniu. Gyvenimas sukosi jos mintyse, primindamas šiai gerus ir ne tik prisiminimus. Mergaitė kažkur buvo girdėjusi, kad taip įvyksta prieš mirtį, tačiau labai tikėjosi, kad tai nebus dalykas, nuo kurio ji mirs. Norėjosi verkti, tačiau aplinkui esantis vanduo labiau plūdo į jos vidų, negu į išorę. Jaunoji vampyrė ėmė prisiminti praeitą vasarą, praleistą kartu su Sabrina ir kaip ji laukė šitos, kadangi žinojo, kad ji bus tokia pati nuostabi. Tačiau dabar buvo panašu, kad jos neteks patirti ir tai liūdino ją.
  Pajautė kaip kažkas keliose vietose ją baksnoja. Žalsvos spalvos akių savininkė nusprendė, kad tai yra žuvytės. Buvo liūdnai juokinga, kad jai dar nespėjus numirti, šios odą jau buvo bandoma suvalgyti. Vienaip ar kitaip, džiaugėsi, kad bent kažkam pravers jos kūnas ir neteks pūti po žeme. Šiai taip mąstant, tamsiaplaukės galvoje iškilo klausimas, kaip ji dar sugeba tai daryti, tačiau džiaugėsi, kad bent gali pasimėgauti šiuo dalyku, prieš vandeniui besiglemžiant šios gyvybę.
  Kažkas ėmė dėtis ir klastuolė pajautė, kad nebėra vienoje vietoje ir kažkur juda. Kadangi jau nelabai tikėjo išsigelbėjimu spėjo, kad praplaukusi didesnė žuvis, šią pajudino ir ji ėmė judėti tolyn į ežerą. Na ką, buvo malonu pasauli, tačiau metas man išvykti. Kas dėjosi vėliau buvo keista ir pačiai Heidi. Ji pajautė, kad yra išorėje, tačiau įkvėpti oro nepavyko, per daug vandens buvo prasiskverbę ir užpildę šios kvėpavimo organus. Galų gale, mergaitė ėmė kosėti ir po truputį šalinti vandenį. Pasivertusi ant šono ir susirietusi į kamuoliuką, kadangi šiek tiek jautė skausmą, po to, kai vanduo ėmė judėti į išorę, jaunoji vampyrė pasijautė kiek geriau, kad sugebėtų atverti akis ir pasižiūrėti kas ją išgelbėjo.
  -Que? -klausiamai sužiuro į neryškų vaikino atvaizdą, kuris šiek tiek priminė jį. Nors ir norėjo naudoti šio pilną vardą ir ne trumpinį, tačiau tam turėjo per mažai jėgų.
  Dar keletą kostelėjimų ir buvo panašu, kad vanduo pagaliau sugebėjo pasišalinti iš organizmo. Dabar net gi sugebėjo mąstyti ir pilnai suprasti kas dedasi aplinkui. Vis dar gulėdama ant žolės, žalsvos spalvos akių savininkė, nukreipė žvilgsnį į grifiuko žalumos pilnas akis ir klausiamai bei dėkingai sužiuro į jas. Buvo kiek nemalonu gulėti pusnuogei, apsivilkus Quentin džemperį, tačiau tamsiaplaukė turėjo per mažai jėgų, kad sugebėtų apsirengti savus rūbus, tad teko kęsti šiokią tokią gėdą. Tokią akimirką, žmogiška būtybė būtų kiek paraudusi, tad klastuolė džiaugėsi, kad vampyrai to nesugebėjo daryti.
  -Nesušalk, -pasikeldama nuo žemės, kad atsisėstų ir galėtų pasikišti kojas po šiluma spinduliuojančiu džemperiu, pratarė Heidi. -Gali pasiimti mano apsiaustą, -pasiūlė, nenorėdama, kad jos gelbėtojas sušaltų, nors diena ir buvo pakankamai šilta.
  Mergaitei dabar norėjosi kažkokio artumo, tačiau nedrįso to paprašyti grifiuko, tad žvilgsnį nukreipė į raibuliuojantį vandenį.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #156 Prieš 2 metus »
  Mergaitei vis dėl to atsigavus, pradėjus kosėti ir iškosėti visą į plaučius patekusį vandenį, iš jaunuolio lūpų pabėgo lengvesnis atodūsis, šis pasijuto šiek tiek ramiau ir džiaugėsi, kad laiku spėjo pasirodyti, išgelbėti Heidi iš ją praryti norinčių vandens gniaužtų bei pargabenti į krantą.
  Jeigu nebūčiau pasirodęs čia... Jeigu būčiau nuėjęs į kitą ežero pusę ir nepastebėjęs Heidi...
  Vaikinas papurtė galvą išvarydamas blogas mintis iš jos. Nors merginai ir buvo viskas gerai, nors ji ir buvo gyva ir išgelbėta, tačiau vaikinas vis vien su šiokiu tokiu išgąsčiu veide stebėjo ją, mintyse keikė save, kad nesugebėjo pasirodyti anksčiau. Jam buvo skaudu stebėti kaip vampyriukė skausmingai bando iškosėti visą į plaučius patekusį vandenį, tačiau šis žinojo, kad negali niekuo padėti, kad ir kaip būtų to norėjęs.
  - Tau viskas gerai? Gal galiu kažkuo padėti? - sunerimusiai ir kiek pasimetusiai paklausė grifukas ir neatitraukė savo ryškiai žalio žvilgsnio nuo nelaimelės. Šis pagaliau sau pripažino, jam rūpėjo. Po ilgo laiko tarpo gyvenant niekuo nesirūpinant, niekuo nesidomint ir tiesiog egzistuojant, Quentin pagaliau jautė, kad jam kažkas dar rūpi, dar egzistuoja žmogus, dėl kurio būtų verta stengtis.
  Bet ar tikrai verta?
  - Man viskas gerai, nesijaudink, man nešalta, - visiškai nesirūpindamas ir nė neatkreipdamas dėmesio į save, tarė vaikinas ir prisėdo kiek arčiau merginos. Vien iš drebančio jos kūno šis suprato, kad jai yra ne tik bloga dėl į plaučius patekusio vandens, tačiau ir šalta. Kiek abėjodamas dėl savo sprendimo, jausdamasis nevisiškai patogiai dėl savo pusnuogio, šlapio kūno, tačiau to neparodydamas, vaikinas apkabino klastuolę ir prisitraukęs ją į savo glėbį, atremdamas šios galvą ir visą kūną į savo petį, kad šiai nereiktų naudoti papildomos energijos išlaikant savo kūno svorį, kad šį galėtų atsigauti. Rankomis šis švelniai glostė Heidi nugarą, stengėsi bent kažkiek ją sušildyti ir leisti jai pasijusti bent šiek tiek geriau.
  - Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai. Buvau jau išsigandęs, - kiek atvirokai prisipažino Yann'as ir tik priglaudė liekną Mollson kūnelį arčiau savęs, rūpestingai, pats nesuprasdamas savų veiksmų ir jų reikšmės, pakštelėjo į viršugalvį, - kaip tu išvis atsidūrei ežere?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Quentin Yann Beaux »

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #157 Prieš 2 metus »
  Heidi šalo. Neprisiminė paskutinio karto, kuomet jautė šį pojūtį taip stipriai, tad tuo iš dalies ir džiaugėsi. Žvelgdama į ežero vandenį mergaitė nusipurtė tiek nuo patiriamo šalčio, tiek nuo tos minties, kad prieš keletą minučių, ji skendo. Tai tikriausiai buvo paskutinis kartas, kuomet jaunoji vampyrė nusprendė eiti maudytis į vandens telkinį viena. Jeigu kažkaip būtų išsigelbėjusi pati, tuomet gal ir taip. Tačiau dabar, kai jau žinojo, ką reiškia po truputį mirtį ir nebesitikėti, kad būsi išgelbėta, ji nusprendė to vengti.
  -Man viskas gerai, tik šiek tiek skauda pilvo sritį, -pratarė, žalsvos spalvos akių, savininkė. Šioji nenorėjo užkrauti Quentin savo problemomis, o tuo labiau po to, kai šis ją išgelbėjo ir pasirūpino, kad ji nesušaltų. -Ačiū, kad išgelbėjai, -pažvelgdama šiam į akis, pratarė.
  Išgirdusi, kad šiam nėra labai šalta, tamsiaplaukė kiek suabejojo šio atsakymu. Jeigu jai, tai kuri beveik nejaučia šalčio, yra šalta, tai kaip šiam gali būti nešalta. Nors klastuolei ir nepatiko šio atsakymas, tačiau nusprendė vaikino neversti apsivilkti apsiausto, jeigu jis to nenori daryti. Pajutusi, kad grifiukas ją prisitraukė arčiau savęs, Heidi susirietė į nedidelį kamuoliuką, kiek galėdama labiau prisiglausdama prie jo peties bei išlaisvindama kojas iš kiek per didelio džemperio, kadangi nenorėjo, jo netyčia suplėšyti. Mergaitė džiaugėsi, kad ją išgelbėjo ne kas kitas, o Quentin. Neįsivaizdavo kaip būtų reagavusi, jeigu kas kitas būtų tai padaręs. Tikriausiai tuomet, ignoruodama tai, kad visiškai neturi jėgų, būtų padėkojusi ir paprašiusi šio, jai duoti privatumo, o tuomet persirengusi būtų šiaip ne taip parsigavusi į pilį.
  Išgirdusi, kad vaikinas bijojo dėl to, kad jos, jaunoji vampyrė kiek nustebo. Na taip, jie buvo draugai, tačiau jai niekados neteko papulti į tokią situaciją.
  -Aš maudžiausi, -kiek nedrąsiai pratarė, žalsvos spalvos akių, savininkė, nustebinta tokio grifiuko. Tai tikriausiai buvo vienintelis dalykas, kurio ji nesitikėjo sulauksianti iš šio. Išlaisvinusi savąją ranką, susirado žaliaakio glostantį delną, sunėrė jų pirštus ir padėjo tarp judviejų šlapių kūnų. Buvo malonu taip sėdėti, o ir šaltis atrodė panašu, kad dingsta, tačiau tamsiaplaukė nenorėjo trauktis iš šios vietos.
  -Pasiimk apsiaustą, nenoriu, kad ir tu sušaltum, -rūpestingu balsu paprašė klastuolė, šiek tiek prisibijodama to, kad Quentin gali susirgti vien dėl to, nes išgelbėjo ją, o dabar atsisakė bent truputį apsigaubti save nuo šalčio.
  Atsisukusi į vaikiną, Heidi įsistebėjo į šio akis, bandydama suprasti kas dabar dedasi jo galvoje ir ką jis galvoja apie tokį jos pooelgį.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #158 Prieš 2 metus »
  Rankos automatiškai glostė tamsiaplaukės nugarą, taip tarsi stengėsi nuraminti ją ir įtikinti, kad ši dabar yra saugi, jos nenuskriaus ir į jos gyvybę nepasikęsins niekas, nei žmogus, nei vanduo, nes Yann'as yra čia ir tikrai neleis tam įvykti. Tačiau rodosi, kad mergina nebuvo tokia išsigandusi, koks susirūpinęs ir sunerimęs šiuo metu buvo vaikinas, na arba tiesiog tokia apsimetė, tokia bandė atrodyti.
  - Tu tuo įsitikinusi? Jeigu ką aš galiu tave nunešti iki sparno. Nenoriu, kad tau būtų tik blogiau, - sunerimusiu žvilgsniu žvelgdamas į Heidi veidą, suprasdamas, kad pilvo skausmas yra tik skendimo pasėkmė, kuri ilgai netruks, tačiau vis vien jaudindamasis ir norėdamas įsitikinti, kad viskas gerai, tarė.
  - Tu dar labiau sušalusi negu įprastai... Ateik arčiau, turi bent šiek tiek sušilti, - vis dar sunerimęs tyliai tarė ir prisitraukė liekną kūną kuo tik galėdamas arčiau, pačiupo merginos apsiaustą ir užmetė jį jai ant pečių, stengdamas suteikti kuo daugiau šilumos.
  Tiesą pasakius, Quentin net pačiam buvo kiek keista būti tokiu rūpestingu, rodyti savo rūpestį ir kitus jausmus, bet šioje situacijoje jis nelabai į tai atkreipė dėmesį, tiesiog neturėjo laiko ir noro tam, jam šią akimirką labiau rūpėjo tai, kad vampyriukei būtų viskas gerai, kas tik įtikino faktą, kad Heidi jam rūpėjo. Heidi jam ne tik rūpėjo, bet šis pamažu pradėjo ir ja pasitikėti, prisirišti, laikyti sau artimu, svarbiu žmogumi ir saugoti, tikėti, kad galbūt ji ir yra priežastis gyventi, o ne egzistuoti.
  - Šūdas, Heidi, sekantį kartą būk atsargesnė ir neik maudytis viena. Aš tikrai išsigandau, nenoriu tokiu būdu prarasti ir tavęs, - būdamas galbūt net kiek per daug atviras, tačiau to nesureikšmindamas, kiek parodydamas susikaupusį pyktį, kuris turbūt atsirado iš nerimo ir baimės, tarė. Tačiau ilgai pikto veido šis neišlaikė ir atsidusęs dar kartelį lūpomis prilietė jos kaktą, pažvelgė į rankas, kurios merginos iniciatyva buvo sunertos ir padėtos tarp jų.
  - Atleisk, tiesiog aš tikrai išsigandau ir jaudinausi dėl tavęs. Nenoriu prarasti dar ir tavęs... - liūdnai atsidusdamas tarė, tačiau veidas tuoj pat tapo bejausmiu, tokiu, koks buvo per pirmąjį jų susitikimą. Tokiu būdu vaikinas tarsi norėjo paslėpti visus susikaupusius jausmus dėl šio įvykio panašumo į tėčio mirtį. Liūdesys, skausmas, o galiausiai ir pyktis tiesiog buvo užverdęs, apėmęs vaikiną. Kad ir kaip šis stengėsi visus šiuos jausmus dabar paslėpti nuo Heidi, tačiau bijojo, kad jam nepavyks ir Heidi nukentės nuo jo susikaupusių jausmų priepuolio...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #159 Prieš 2 metus »
  Pilvo skausmai buvo skaudūs, tačiau pakeliami, tad Heidi stengėsi nerodyti, kad jai yra bloga, kadangi nenorėjo jog Quentin be reikalo jaudintųsi. Aišku malonu, kai tavimi rūpinasi ir tau nereikia daryti nieko, tačiau mergaitei užteko to, kad vaikinas ją išgelbėjo ir dabar suteikė globą bei šilumą. Tai buvo vienintelis dalykas, kurio jaunajai vampyrei tikrai reikėjo.
  -Taip, aš tuo įsitikinusi. Man tikrai viskas gerai, -patvirtino, žalsvos spalvos akių, savininkė. -Tau nereikia taip manimi rūpintis, jeigu bus labai blogai, tikrai pranešiu, -trumpam žvilgtelėdama į žalias vaikino akis, pratarė šioji.
  Išgirdusi, kad yra sušalusi dar labiau nei įprastai, tamsiaplaukė kiek nusistebėjo. Aišku iš pat pradžių jautė didesnį šaltį, tačiau dabar atrodė, kad kūno temperatūra nusistovėjo vietoje. Tačiau nepaisant to, nusprendė patikėti tuo ką sakė tamsiaplaukis. Prisiglaudusi dar arčiau, klastuolė padėjo galvą ant šio krūtinės ir užsimerkė. Buvo malonu jausti šilumą spinduliuojantį kūną, o tuo labiau žinoti, kad netoliese jos yra jai brangus žmogus. Vaikino rūpestingumas Heidi kiek stebino ir nors tai patyrė ne pirmą kartą, tačiau jis vistiek atrodė per daug perdėtas, o tuo labiau, kai tai prieštaravo šio būdui.
  -Quentin, aš žinau, kad pasielgiau neprotingai ir prižadu, kad neeisiu viena, o tuo labiau abejoju, kad išviso dar kada eisiu maudytis į vandens , -kiek baimingu balsu, prakalbo mergaitė. -Aš irgi nenoriu tavęs prarasti, tu man reiški žymiai per daug, kad sugebėčiau ištverti netektį, -sušnibždėjo, pakštelėdama į žandą ir vėl grįždama į tą pačią poziciją.
  Pamačiusi grifiuko veide emocijų pasikeitimą, jaunoji vampyrė kiek nusigando. Spėjo, kad tai kažkaip susiję su jos nelaime, kas jai nepatiko, kadangi nenorėjo, kad tai paveiktų neigiamai paveiktų šio būseną.
  -Quentin, kas yra? -susirūpinusiu balsu paklausė žalsvos spalvos akių savininkė, ranka perbraukdama per tamsiaplaukio plaukus ir palikdama šią šiek tiek žemiau kaklo. Tamsiaplaukei darėsi kiek liūdnoka dėl tokio pasikeitimo, tačiau pasistengė nepakeisti emocijų, kas buvo pakankamai sunkoka.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Quentin Yann Beaux

  • Burtininkas
  • ***
  • 84
  • ...
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #160 Prieš 2 metus »
  Nors mergina ir pripažino, kad pasielgė neprotingai ir daugiau viena neis maudytis, o tuo labiau, turbūt išviso nebesimaudys vandens telkiniuose, vaikinui tai visiškai nieko nepakeitė ir nepadėjo nusiraminti. Ji tarsi tyčia rizikavo sava gyvybe, žinodama, kad eiti čia vienai nebuvo saugu, o tai tiesiog užvirė visą kraują Quentin kūne. Į atmintį ir akis kaip tyčia veržėsi mintyse išlikęs, vis dar skaudus ir nepamirštamas vaizdas – tėvas, pabalusi jo oda, gyvybės ženklų nerodantis veidas ir virvė, tyčia apsukta aplink jo kaklą, jo gyvybės atimimo pagalbininkė. Jeigu vaikinas nebūtų išgelbėjęs Heidi, šie du įvykiai būtų galėję pasibaigti net per daug vienodai, per daug žiauriai ir per daug skausmingai. Heidi mirtis būtų palaikyta dar viena savižudybe ir Yann'ui būtų vėl tekę kentėti, užsidaryti savyje ir likti vienam. Jo širdis būtų eilinį kartą sudraskyta ir nežinia ar jaunuolis antrą kartą jau pats būtų tai iškentęs, ar šis tiesiog būtų ėmęs ir pats pasidavęs...
  Nors Quentin ir bandė apsimesti, kad jam viskas gerai, bandė visus norinčius išlįsti jausmus paslėpti po šaltumo kauke, tačiau tai jam nekaip sekėsi. Visą liūdesį, blogas mintis, išgąstį ir sielvartą keitė pyktis, kurio nėjo suvaldyti ir, kuris tik ir norėjo išsiveržti, pasirodyti.
  - Kas man yra? Tu klausi kas man yra?! - nebesulaikydamas pykčio pakėlė balsą vaikinas, - Tu suknistai lipi į vandenį, į pavojingą vietą, būdama viena, žinodama, kad čia pavojinga! Tu ką, mirti nori?! Kas būtų jeigu aš nebūčiau pasirodęs, kas būtų jeigu niekas nebūtų pasirodę?! Tu žinai, kad esi vienintelis man rūpintis ir svarbus žmogus ir vienintelė viltis gyventi, tačiau vis vien taip elgiesi! Tu ką, nori mirti ir tuo pačiu pražudyti mane?! - pats neapgalvodamas savo veiksmų ir žodžių, elgdamasis net kiek per daug grubiai ir vadovaudamasis emocijomis, atsitraukė nuo klastuolės ir tarė.
  Turbūt man nė nereikėjo ja pasitikėti... Tai buvo klaida...
  Vadovaudamasis taip ilgai susikaupusiomis ir uždarytomis už daug užraktų, tačiau dabar nusprendusiomis išsiveržti emocijomis, o ne protu, piktu žvilgsniu iš tolo tiesiog degindamas Heidi, tarė grifukas.
  - Gailiuosi pradėjęs su tavim bendrauti ir tavimi pasitikėjęs. Tai buvo klaida, - piktai išspjovė žodžius vaikinas ir apsisukęs, palikęs vargšę, niekuo nenusikaltusią, tačiau vaikino išsiliejimo objektu tapusia merginą, greitu žingsniu nužygiavo kuo toliau nuo jos ir dingo iš šios horizonto. Tik tada vaikinas suprato, kad sugadino paskutinę savo viltį gyventi, paliko vienintelį sau rūpintį žmogų, jį apkaltino tuo, ko nebuvo kalta, tada, kai ji ir taip buvo prastoje būsenoje. Quentin suprato, kad po tokio savo elgesio daugiau niekad nebus savimi, jeigu blogiausiu atveju tik pats nepabaigs savo gyvenimo dėl šios didelios klaidos...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #161 Prieš 2 metus »
  Heidi buvo liūdna ir net gi per daug liūdna matyti Quentin vėl nelaimingą, piktą ir skleidžiantį kitas nelaimingas emocijas. Prabuvusi su šio priešingybe mergaitė net pamiršo, kad jis turi šitą pusę, kuri dabar planavo pasireiškti. Braukdama ranka per tamsius vaikino plaukus, jaunoji vampyrė laukė atsakymo, atsakymo, kuris buvo abejotina, kad patiks jai, o tuo labiau patiktų kam kitam. Glausdamasi prie šilumą spinduliuojančio kūno, kuo toliau, tuo labiau jautė, kad anksčiau ar vėliau, plystels pykčio banga, kuri bus išlieta ant jos. Žalsvos spalvos akių savininkei, kad ir kaip to nenorint beliko tik laukti, kol tai atsitiks.
  Tuk, tuk, tuk, tuk. Plakė grifiuko širdelė, pilna pykčio, po kuriuo slėpėsi meilė. Karts nuo karto pagreitindavo procesą, atrodė, kad net pagal tai, buvo galima nustatyti laikmatį, kuris praneš laiką, kuomet viskas pakryps į kitą pusę.
  -Quentin, aš to nesiekiau. Aš nebūčiau rizikavusi savo gyvybę, jeigu būčiau žinojusi, kad čia yra pavojinga. Aš to tiesiog nežinojau, -ašaros po truputį ėmė kauptis tamsiaplaukės akyse, gadindamos regėjimą, tačiau šioji nesistengė jų sustabdyti. -Aš kaip ir tu, nenoriu prarasti tavęs, tu esi man per daug svarbus, kad tiesiog imčiau ir nusižudyčiau. Aš tau visada būsiu dėkinga už šiandien. Už tai, kad išgelbėjai iš mirties nasrų ir už tai, kad po to nepalikai ir suteikę šilumą.
  Klastuolė labai tikėjosi, kad tai buvo tik nedidelis pykčio pliūpsnis, kuris po truputį nurims ir Quentin grįš į sveiką protą, tačiau nebuvo panašu, kad taip bus. Tikriausiai labiausiai Heidi paveikę žodžiai iš visų tų, buvo tai, kad vaikinas gailėjosi jų bendravimo ir pasitikėjimo. Aišku buvo galima spėti, kad tai šis sako iš pykčio ir ištikrųjų, giliai viduje taip nemano, tačiau mergaitė buvo per daug ištikta šoko, kad ir bent ji imtų blaiviai mąstyti.
  Nulydėjusi akimis tolstantį vaikiną, kuris nebuvo panašu, kad planuotų grįžti, mergaitė nusibraukė ant veido užsilikusias ašaras ir apsidairė. Tai vienoje, tai kitoje vietoje mėtėsi, kurie buvo arba palikti, arba pasirengę atsidurti ant šlapio kūno. Šiaip ne taip užsimovusi kelnes, jaunoji vampyrė susirinko likusius, tiek savo, tiek tamsiaplaukio, drabužius, ketindama šiuos parsinešti į kambarį ir ten juos palikti, kad bent kažkiek primintų apie jų trumpą draugystę. Kuri buvo sudaužyta pykčio ir liūdesio. Jautė, kad tai yra prasta mintis, nes tikriausiai pamačiusi tai apsipils ašaromis, tačiau norėjo, kad tai būtų pavyzdys, jog draugystė gali baigtis ir prasidėti labai staigiai. Aišku, žalsvos spalvos akių savininkė, giliai kažkur, netikėjo, kad tai yra pabaiga, tačiau dabar nematė kitos pusės, kuri slėpė galimą tęsinį.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Kampelis tiems, kurie nori pabūti vieni
« Atsakymas #162 Prieš 2 metus »
Esmeralda ir vėl viena vaikščiojo palei pakrantę. Jai nepatiko būti vienai, tiesiog nerado savo draugų, visi kažkur ką nors veikia. Mergaitė norėjo eiti po savo pamėgtu medžiu, tačiau ten jau buvo mokinių, tad nuėjo į atsarginę vietelę. Čia nieko nebuvo, tad ji atsigulė aukštesnėje žolėje tarp gėlių ir ramiai žiūrėjo į dangų. Nebuvo nei debesėlio, viskas taip ramu, tylu.
- Ahhhhhhh!
Esmeraldai nepatiko tokia ramybė, tai taip nuobodu. Atostogoms ji liks Hogvartse, daug geriau nei tuose kvailuose žiobarų vaikų namuose. Ji vis vartėsi ant žolės ir laukė, gal kas nors ateis? Gal kas nors nutiks? Galiausiai nutiko. Ji išgirdo žingsnius už nugaros, tačiau nesikėlė, norėjo dar truputėlį likti nepastebėta. Žingsniai sustojo, nutilo.
- Ateik čia tu mažas. O kur tavo draugai? Ei, čia gi aš. Na štai kur jūs. Ką? Čia kažkas buvo? Štai kodėl jūs pasislėpėt. O kas čia buvo? Mergina raudonais plaukais.
Berniukas apsidairė, išpradžių nieko nematė, po to pastebėjo ryškiai raudonus plaukus. Jis priėjo ir kai pasilenkė, Esmeraldos ir berniuko akys susitiko vienoje linijoje. Berniukas buvo nustebęs, o Esmeralda greitai atsisėdo su rugegėlių pilnais plaukais. Berniukas nusijuokė iš juokingai atrodančios nepažystamosios.
- Sveika, aš Dinas Miglapūtys. Žinai, tu man matyta, vis kažkur atsirandi, girdėjau, kad tu labai energinga. Atrodo, gandai pasitvirtino. Tu grifė?
Esmeralda linktelėjo.
- Aš švilpis. Malonu susipažinti.
- Aš Esmeralda.
- Tavo vardą jau visi žino. Tiek prisidirbus esi...
- Dažnai čia ateini?
- Aha, su kuo ten kalbėjai?
- Su lankučiais. Jie manęs nebijo. Einam.
Dinas atkišo delną Esmeraldai, ta šyptelėjo ir paėmusi berniuko didelį delną atsistojo. Ji buvo supažindinta su Maiklu, Šermuonėle, Mazgiu, Klarku ir daug kitų lankučių. Esmeraldai labai patiko Kremuolytė. Tarp švilpinuko ir Esmeraldos pradėjo megstis ryšys. Galiausiai jie prisiskynė uogų ir atsisėdo tarp laukinių gėlių.
- Tu nesi pirmakursis arne?
- Aš antrakursis.
- Bet tavo pavardė man girėta taip pat.
- Žinau... Njutas Miglapūtys, Tesėjas Miglapūtys... giminaičiai... Be to, tavo plaukuose vis dar yra įsipynusių rugegėlių. Leisk išimsiu.
Taip jie prabuvo iki pat vakaro, o po vakarienės atsisveikino.