0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
  Mirktelėjo pupukui akį ir, apsisukusi aplink savo ašį, patraukė link garbingojo stalo. Čia jos jau laukė Rafaela ir Torė. Ji maloniai šyptelėjo ir pamojo ranka.
  - Sveikos, - tetarė.
  Priėjusi arčiau, nužvelgė eglę, kurią teks papuošti, ir abi varnas. Eleizija buvo vyriausia. Nežinojo ar tai gerai, ar blogai, tačiau nujautė, kad netrukus išsiaiškins. Belaukdama nurodymų, nes pati tikrai neketino imtis lyderės pozicijos, atsirėmė į garbingąjį stalą. Sukryžiavo rankas ant krūtinės. Netrukus jau Torė siūlė uždėti lemputes ant eglutės. Elė žiojosi pritarti, tačiau Rafaela buvo greitesnė. Ji net iškart griebė tas lemputes. Atrodė, lyg nenorėtų tokio malonumo duoti Elei. Vietoje to, Rafa pasiūlė Stiglerių atžalai išvalyti ištirpusį sniegą ir nuo Sebuku su Starko batų likusią drėgmę. Eleizija tik kilstelėjo antakius, kurių gyvenime nebuvo pasiryškinusi, nes jie ir taip ganėtinai ryškūs, bei pakilo.
  - Oi tas šiuolaikinis jaunimas. Net nemoka grindų išvalyti, tad duoda tą darbelį vyresniems atlikti. Oi oi oi... Nenaudėlė, - pašiepė varniukė.
  Iš pūkinės liemenės vidinės kišenės išsitraukė savąją 12 colių burtų lazdelę. Tikrai neketino grindinio valyti žiobarišku būdu. Na, namuose tikriausiai būtų valiusi žiobarišku, tačiau čia juk Hogvartsas. Juk reikia praktikuoti magiją. Tad nieko nelaukė ir grakščiu mostu kilstelėjo vandens balutę, esančią po egle. Po kelių sekundžių prisijungė ir nuo ponaičių batų likęs vanduo. Ir štai. Elė jau buvo suformavusi gan didelį vandens kamuolį virš mokinių. Tik vienas netikslus judesys ir visi akimirksniu bus permirkę tame vandenyje.
  - Firizis, - sumurmėjo tamsiaplaukė.
  Vandens rutulys akimirksniu sprogo į daugybę smulkių snaigių, kurios besileisdamos tiesiog išgaravo. Elytė šyptelėjo ir tarė merginoms:
  - Padaryta. Tad gal reikia pagalbos puošiant eglutę?

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
Mergaitės apkarstė eglutę švieselėmis ir girliandomis. Torė buvo visai patenkinta savo darbu. Ak, kaip ji myli Kalėdas. Mergaičiukė kartu su Rafaela užkabino auksinius ir sidabrinius burbulus ant eglutės. Šiaip keturiolikmetė turėjo kuo pasigirti - jai vis geriau sekėsi kerėti, todėl kalėdiniai žaisliukai nesipriešindami kilo ant eglutės. Po kurio laiko eglutė buvo papuošta.
- Neblogai padirbėjome, ką manai?- nusišypsojo jaunėlei. Kaip tik tada prie jų grįžo Eleizija. Torei ji atrodė kiek keista. Na, ji gera draugė, bet vis skraidė kažkur padebesiuose. įsimylėjus iki ausų. Hmm, ar ir Torė taip atrodo iš šalies? Na, bet jos šiek tiek kitokia situacija.
- Na, pagalbos puošiant eglutę nebereikia, bet štai dar reikia papuošti stalą,- mostelėjo galvą į profesorių vietas. Vienoje iš jų patogiai įsitaisiusi sėdėjo vyresnė varnė. Tik išsidirbinėt ir sugeba. Juk reikia visiems prisidėti prie salės puošybos. Net ir prakeiktas Herondeilas sugebėjo atnešti lemputes. Nedidelis indėlis, bet vis šis tas. Vis dėlto, nebuvo laiko dalinti pastaboms. Nekreipdama dėmesio į tinginę, varniukė nužingsniavo prie dėžių su papuošimais. Ten buvo visko ko tik galėtų prireikti. Mergaitė nusprendė, kad pirmiausiai reiktų surasti gražią staltiesę. Paėmusi dvi jai patikusias parodė jas kolegėms:
- Kaip manot, kuri tiks labiau?
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
  Kol vyriausioji varnė burtų pagalba nuvalė visas sniego balutes, dvi jaunesnės mergaitės spėjo papuošti eglę. Ji dabar spindėjo ne tik tūkstančiu šviesos kristalėlių, tačiau ir dideliais auksiniais bei sidabriniais rutaliais.
  Rafaela žavėjosi jųdviejų darbu, o Torė jau spėjo susirasti porą staltiesių didžiajam stalui. Italė smalsiai abi nužvelgė.
  – Man visai patinka ta, kurią laikai dešinėj, o tau, Ele? – šyptelėjo, rodydama į gražią, baltą staltiesę, kurios kraštai buvo išmarginti auksiniais nėriniais. Antroji buvo panaši, tačiau joje karaliavo sidabrinė spalva, mažumėlę susiliejanti su pačios staltiesės baltumu.
  Tada prisiminė, kad jų eglė vis dar neturi žvaigždės. Aišku, jų koledžas turėjo savąją žvaigždę – ar net dvi – tačiau pasodinti ant viršūnės Herondeilą ar Starką galimybės nebuvo, tad teks suktis su žaisline žvaigžde. Dėžėj rado vieną nuostabią – akinamai auksinę, užbarstytą tokia galybe blizgučių, kad švytėjimą galėjai regėti iš kitos salės pusės. Nieko nelaukusi, burtų lazdele užmaukšlino žvaigždę ant viršūnės.
  – Hm, tai kuo dabar galiu jums padėti? – pasiteiravo kolegių, jau susitvarkiusių su staltiese.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
Kodėl jis turi tai daryti? Dabar galėtų ramiai tūnoti kambaryje ir apsimesti, kad jo nėra, bet ne, vietoje to, turi vadovauti kvailių šutvei. Kyla noras tikram šventiniui apsivėmimui. Na, bet pagalvojus, neturėtų sulaukti daug klausimų. Tačiau su ta mintimi prie jo prisiartino Eleizija. Dieve, suteik jam stiprybės. Išgirdęs merginos žodžius Sebastianas kiek kilstelėjo antakius, tada prisimerkė ir papurtė galvą.
- Kaip ir minėjau, į kvailus klausimus neatsakinėju,- veide pasirodė žavingas dirbtinis šypsnis. Vos tai ištaręs vaikinukas nusisuko ir nuėjo garbingojo stalo link, prie kurio sėdėjo visiškai nepakenčiama, bet vienintelė, kurią Sebas galėjo pakęsti, bendrakoledžė su kuria teko žaisti kvidičą. Taip, toji tikrai kietas riešutėlis. Ir dar supuvęs viduje. Prisėdęs prie jos Sebastianas pakraipęs galvą šyptelėjo:
- Na, matyt nusprendė, kad vaikpalaikiai pasitenkins ir mediniais suoleliais. Sako, kad Hogvartse negalimos fizinės bausmės. Hmm, o kuo tada jie laiko tuos suolus?- tarstelėjo. Dar kiek pasėdėjęs atsistojo ir neatsisveikinęs nuėjo nuo stalo. Reikia bent apsimesti, kad kažką daro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
  Tereikėjo akutes pakreipt dešiniau ir atsakymas į Elytės užduotą klausimą pats pasirodė eglės pavidalu. Torė su Rafa tikrai gražiai padabino tą Starko atitemptą eglutę. Praeidama pro šalį, mergina dar spėjo įkvėpti jos kvapo ir pirštu perbraukti per visai neskaudžius spygliukus. Tada sugrįžo į realybę.
  - Na, galiu pagirti. Eglutė tikrai daili, gal net gražesnė už Sebuką, - paskutinius žodžius ištarė pašnabždomis.
  Ir štai. Atėjo eilė garbingajam stalui. Teks jį irgi paruošti šventei. Uchhh... Geriau būčiau nešusi kailį, kai galėjau. O dabar? Nei bėgti, nei ką... Kad mane devyni velniai. Klausydamasi panelės Finitsis, kilstelėjo savo trumpos kasos ir ją šiek tiek pataisė. Gumytė buvo pernelyg atsilaisvinusi, o palaidais plaukais nesinorėjo būti. Gal reiktų vėl atsiauginti plaukus? Nors ne... Tada išvis atrodyčiau klaikiai.
  - Aš kartu su Rafaela, - mielai šyptelėjo. - Ši staltiesė tikrai geresnė.
  Nieko nelaukdama, nugvelbė staltiesę kampą ir nubėgo prie kito stalo galo. Su Torės pagalba gražiai ja uždengė jau šiek tiek apraižytą stalviršį. Vėliau užmetė akį į merginą, įsitaisiusią viename krėsle. Jos vardo neprisiminė, tačiau žinojo, kad buvo vienoje kvidičo komandoje.
  - Reiktų kokių nors dekoracijų. Pasirūpinsi tuo? - traukdama iš kartoninės dėžės dramblio kaulo baltumo lėkštes, pasiteiravo Rafos.
  Išdėliojusi jas ant stalo, šiek tiek atsitraukė ir priėjo prie draugės. Varnei nepatiko lėkščių spalva.
  - Tore, kaip tau lėkščių spalva? Gal kokias servetėles ar medžiagos atraižas pakišto po jomis, kad nesusilietų su staltiese, huh? Nors gal nesikišiu. Man nelabai sekasi dengti stalus. Čia kur kas sunkiau nei susiderinti drabužius.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
  – Su mielu noru, – šyptelėjo, – o lėkštes geriau imk tas paauksuotais kraštais, – mostelėjo galva indų krūvos link, Torei dar nespėjus prabilti ir atsakyti į vyresniosios varnės klausimą, – turėtų gražiai dėrėti su staltiese. Ir, žinoma, gal juodos servetėlės tiks? Būtų toks kontrastas, – gūžtelėjo pečiais, – nes įrankiai ir taurės irgi bus auksinės, tai juoda gražiai viską pabrėš, – šįsyk tarė jau labiau sau.
  Ir, nieko nelaukusi, ėmėsi stalo dekoravimo. Vidury jo pastatė didelį vainiką, supintą iš bugienio šakelių. Į vaikiną įstatė gal septynias ar aštuonias auksines, aukštas žvakes. Dar po vieną žvakide su tokiom pačiom žvakės atsirado apibus stalo.
  – Kaip tau sekasi su padengimu? – pasiteiravo Eleizijos, mat kita jų padejėja buvo taip užsisvajojusi, kad nematė nieko aplinkui.
  Stalas atrodė tikrai puošniai, beliko papuošti krėslus aukštais atlošais. Čia irgi padėjo sau kerais – mažumėlė levitacinių burtų ir ant visų atlošų atsidūrė auksinės juostos; netgi ant to, kur išsidrėbusi sėdėjo Mireilė.
  – Na, kaip ir viskas, – pratarė, atidžiai nužvelgdama darbą, – manau, galime keliauti prie mūsų stalo, ką?
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
Mergaičiukė stebėjo gražiąją eglutę. Ji tikrai nuostabi. Ji apžvelgė ir visą salę. Čia taip trūko kažko susijusio su Torės meilėm. Gal reiktų staltieses išdekoruoti jų veidais? Nebloga idėjo. Bet tikriausiai kitiems nepatiks. O gaila. Galiausiai sugrįžo į realybę. Paaiškėjo, kad dvi merginos jau spėjo beveik baigti visą stalo puošybą. Vaje, tikrai neblogai užmigusi buvo. Tiksliau paskendusi planuose.
  - Vaje, aš labai apgailestauju, kad palikau jus vienas,- nusišypsojo,- nežinau kur buvau išvykusi,- dar pridūrė. Mergaitė padėjo sudėlioti paskutines šakutes ir peilius ir dar padailino vainiko poziciją. Prie lėkščių dar pridėjo dailiai išmargintų servetėlių ir garbingasis stalas galiausiau atrodė šventiškai ir dailiai.
  - Na, lyg ir baigėme,- tarstelėjo,- taip, manau, kad dabar eikime puošti mūsiškio,- pridūrė ir nupėdino prie varniukų stalo. Tikėkimės, kad vėl nepaskęs savo mintyse.
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #67 Prieš 4 metus »
Didžiojoje salėje vis garsėjo kraupi, įtampą kelianti muzika. Čia skrajojo kraujo ištroškę šikšnosparniai, kvatojo visos mielosios raganaitės, o moliūgai žvelgė degančiomis akimis. Pakankamai dideli vorai puošė aplinką net ir prasidėjus šventei. Taip, šventė. ta kraupi muzika buvo jos dalis. Verčianti šokti, tačiau tuo pačiu puikiausiai atsiduodanti žodeliu "Helovinas".
Po truputį salė pilnėjo, o viską stebinti mergina, kuri, rodos, čia ir neturėtų būti, nuoširdžiai šypsojosi. Helovino vakarėlis Hogvartso mokiniams (ir ne tik) į kurį, žinoma, joks vaikas ar vyresnis žmogutis negalėjo įeiti be kostiumo.
Be to, atsižvelgiant į tai, kad į vakarelį žmogučiai privalėjo eiti su kostiumais, šalia kažkada stovėjusio garbingojo stalo, kurio dabar nebebuvo, buvo didžiulė dėžė į kurią žmogučiai galėjo mesti lapelius su kito mokinuko vardu. Būtent taip ir turėjo būti išrinktas baisiausias kostiumas. Tačiau tie, kuriems nerūpėjo tokie dalykėliai, galėjo tiesiog ramiai linksmintis ir džiaugtis salėje vykstančiomis linksmybėmis.

*

Neprisijungęs Delfė Digori

  • VII kursas
  • *
  • 168
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • “Everything I know I learned from dogs.” – Nora Roberts
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #68 Prieš 4 metus »
Delfė ilgai sėdėjo Švilpynės bendrajame kambaryje. Galiausiai išlindo iš kambario ir patraukė link didžiosios salės. Eidama užmetė akį į taškus. Geras, švilpiai antroje vietoje! Galiausiai įžengusi į salę, Delfė prarado žadą. Atsisėdusi prie stalo, švilpė nusišypsojo ir pažvelgė į vaišės. Tėvai žinoma merginai pasakojo apie Hogvartsą ir nuostabias jo vaišės, bet ši vis vien prarado žadą. Mergina nusprendė pakalbėti su drauge iš Švilpynės. Ieškojo kur sėdi jos draugė švilpinukė. Galiausiai neradusi vienos švilpės kiek nuliūdo, bet pamačiusi šventės grožybes, regis viską pamiršo.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #69 Prieš 4 metus »
  Rausvas šepetėlis buvo švelniai braukiamas per akių vokus. Kažkodėl šešėliai, kuriuos šeštakursė buvo nusipirkusi žiobariškojo Londono centre, buvo baisiai nepigmentuoti, o taip vadinamas hailaiteris - atvirkščiai. Ir nuo kada jie tokias nesąmones daro? Nia, nepirksiu daugiau jų. Smulki ranka nustūmė paletę, prieš akis netrukus puikavosi naujoji revolution paletė. Ha, mylimoji. Tiek melsvi, tiek rausvi atspalviai susimaišė tarpusavyje, dar šiek tiek blizgesio ir trys mielos žvaigždutės ant kaktos: viena viduryje, kitos dvi virš antakių. Savo aviečių vazelinu lepinamas lūpas perbraukė blizgiu. Šiek tiek dar pasimaivė priš veidrodį, o tada jau ėmėsi aprangos. Dar šįryt Adelė iš baltos paklodės pasisiuvo kelnes ir įvairiai prakarpė likusią medžiagos dalį. Baltos kojinės ir sportbačiai, o nugaroje prisiūti sparnai, slapta nuknisti kažkokioje parduotuvėje. Nelabai derantys dažyti plaukai buvo sugarbanoti, visiška afro mergaitė. Gražu.
  Varniukė, baigusi ruoštis, paliko bendrąjį kambarį ir nustipseno didžiosios salės link. Vos tik įėjo vidun, gavo nosin iš šikšnosparnio uodegos.
- Auč, šiaip, skauda, šlykšteke.
  Žemaūgė šiandien buvo angeliukas. Mielas, niekam nekenkiantis ir nieko negąsdinantis padarėlis. Pusiau žaliaplaukė apsižvalgė ir prikandusi lūpą tikėjosi, jog pamatys bent vieną pažįstamą veidelį.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #70 Prieš 4 metus »
   Vabzdžių mylėtojas ir kolekcionierius slampinėjo po Hogvartso biblioteką, ieškodamas dulkinesnių lentynų, kuriose esančios rečiau skaitomos knygos būtų galėjusios tapti namais bibliotekų graužikų genčiai priklausantiems knygų parazitams. Vis dar nebuvo praradęs vilties atrasti kažką tokio. Vaikis buvo ant akių užsidėjęs savo keistus, senovinio, animaciniuose filmukuose vaizduojamo piloto akinius primenantį daiktą ir slampinėjo, braukydamas per dulkes pirštais. Išvydęs iš kažkurio skyriaus išnyrantį, keistai besidairantį klastuolį, nupėdino būtent ten, iš kur šis ėjo - bent jau grifo manymu. Atrado kelias itin nepopuliarias ir nelankomas lentynas, kažkodėl pirmą atsivertė tą, ant kurios viršelio purvo buvo mažiau - tarsi kažkas būtų ją atsivertęs... Išgirdęs žingsnius jis išvydo šalia savęs stovint įraudusią ir piktą varnę. Nusišypsojo, kai ką atradęs knygoje.
   ,,Aha, idėja Helovinui."

   Į salę, išpuoštą šventei, grifiukas įžengė su kauke. Užsidėjo ant veido raudoną velnio kaukę, iš nuodų ir vaistų kabineto pasiskolino kažkokių gleivių ir aptaškė jomis apiplyšusį raudoną švarką, prisitaisė vieną sulaužytą ir vieną sveiką sparną. Būdamas vabzdžių mylėtoju Marcus dar nepraleido progos prie kostiumo įsitaisyti ir vabzdiškas antenėles. Turbūt nebūtų aišku, ką vaizduoja nei šioks, nei toks, sulaužytas, gleivėtas, bjaurus ir raudonas padaras. Tad dėl visa ko grifas ant nugaros prie švarko prisegė lapelį su užrašu ,,RELATIONSHIP".
   ,,Šito bijo visi. Pasveikinkit Helovino karalių", - pamanė jis ir pasipūtęs bei pasitempęs įžengė į salę.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #71 Prieš 4 metus »
  Kraupūs vorai ir vis garsėjanti muzika vertė merginos odą pašiurpti, o pačią ją nejuntamai nusipurtyti. Nemėgo ši varnė tokių dalykų, tačiau, norėdama pabūti super duper mega extra gražia ir į viešumą paleisti savo dar vieną šedevrą, nusprendė sudalyvauti šioje itin keistoje šventėje.
  Kalnų upelio tyrumo akys užmatė vaikinuką, raudona velnio kauke ant veido. Keistai kilstelėjo vieną antakį. Akivaizdžiai nužvelgė tą gleivėtą padarą. Ne, va čia tai jau šlykštu, o ne baisu. Ir vis dėlto žengė priekin kelis žingsnelius, mat smalsumas sužinoti kas tai per berniukas suviliojo. Adelė jau buvo taip arti, jog galėjai jausti šios šilumą, ji kilstelėjo galvą į aukštaūgį. Akys išsipūtė, iš arti jis tikrai pasirodė baisokas, šiurpokas. Okei, Adele, kurių galų tempeisi čia?
- Taip ir tikėjausi,- trumpam atplėšusi kaukę nuo vaikino veido ir greitai ją grąžinusi, tarė mergina.- Labutis,- prieš ją stovėjo ne kas kitas, o gleivėmis apteškaliotas Marcus'as.- Dar šlykščiau negalėjai atrodyt?
  Pasipūtėlis. Ir visai čiotkas. Sukryžiavusi rankas ties krūtine, papūtė lūpas. Lėtai, it kokį grobį, apėjo grifą.
- Netvirtai prisegei,- pataisė lapelį, buvusį ant nugaros. Ir vėl atsidūrė priešais Marcus'ą.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Bastiano Zuccarelli

  • Šluotų meistras
  • ****
  • 259
  • Lytis: Vyras
  • Mamma mia!
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #72 Prieš 4 metus »
   Grifui nespėjus nė tinkamai sureaguoti, prie jo prisliūkino miniatiūrinė varnėčka, labai į temą persirengusi angelu. Marcus'as tespėjo prunkštelėti iš kvailo kostiumo pasirinkimo kaip siaubo šventei, o tuomet buvo žaibiškai patikrintas ir iššniukštinėtas.
   - Nu ko tu lendi? - piktai sušniokštė Green'as, bandydamas greitai apsisukti, nes jam nepatiko net mintis, kad šita varna atsistotų jam už nugaros.
   - Kol kas nemačiau baisesnių kostiumų, - po kauke išdidžiai vyptelėjo Green'as. Na, po teisybe, jis dar ir nebuvo spėjęs dorai apsižvalgyti - juk tik ką čia atėjo.
   Nepasitikėjo jis ja, o ji vis tiek grūdosi už nugaros. Na, jis ne tik nepasitikėjo, dargi juk greitai atpažino tą pusiau žalių, savo pažymėtų plaukų kuokštelį. Čia ta bjaurastis iš Varno Rago būrelio, iš kurios vos prieš kelias dienas - ar jau savaites? - gana smagiai paišsidirbinėjo.
   Besistengdamas sutrukdyti varnai jį apsukti, nulūžusiuoju sparnu Green'as nuvertė lėkštę su sausainiais, primenančiais papelijusias smegenis, aptekusias kirminais, nuo Garbingojo stalo žemyn.
   - Velnias, - keiktelėjo jis ir staigiai pasilenkė visko surinkti. Sumetė skanėstus atgal - profesoriai, besižvalgydami į mokinius ir kaukes, greičiausiai nepastebės prilipusio plauko ar grumstelio. Per daug šventimu bus užsiėmę.
   - Hm, nu dėkui, - susinepatoginęs padėkojo Green'as. Varna vėl išniro prieš jį. Grifui kilo įtarimas - ar tik nebus ko nors pridirbusi jo lapeliui. Na, bet patikrins gal vėliau. O dabar vaikis su velnio kauke tik stypsojo, mėlynomis akimis stebeilydamas į merginą.
   - Žinai, aš tai tavo vietoj bent dirbtiniu krauju tuos marškinius apliečiau, ar rankas, - negalvodamas tarstelėjo.
„Bet turėtum susimąstyti, ar tavo moralė nesivolioja ten, kur siunti kavą", - Mio

Kaip ten buvo, kaip nebuvo,
Bet kardų matuot aš neisiu
Su tavim, niekingas bėdžiau,
Netikša tu nelaimingas
“.
- Kalevala

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
  Dažytoji susiraukė dėl idioto prunkštelėjimo. Kas jam šįkart blogai? Mano angeliukas? Adelė net nežadėjo pretenduoti į šiurpiausio kostiumo karalienę. Jos veidas niekad nebūtų tikęs prie kraupių dalykų, per daug mielas.
- O uždrausi? Niekur nelendu, tu nerangus kirmine,- pavartė akis, kuomet jaunuolis sugebėjo numest sausainiukus ant žemės
  Papurtė galvą su visu garbanų kuokštu. Susilaikė neleptelėjusi kokios nesąmonės ar trumpo moralo. Idiotas. Truktelėjo pečiais. Žemaūgė jautėsi keistai priešais aukštaūgį. Rodos, šioje salėje susitiko dvi visiškos priešingybės. Velniukas ir angeliukas? Reikia tik, kad abu dar susikapotų iki kraujų.
- Visų pirma, tai nėra marškiniai, tai - paklodė, o antra, aš net nesiruošiu čia ilgai užsibūti, kad reiktų kažko kraupaus.
  Varnė, norėdama lengvai papurenti savo garbanas, užkliudė ranka Marcus’o gleivėtą švarką ir kiek išsitepė baltąją medžiagą. Kažką dėl to suniurzgėjo po nosim. Nebežinodama ką ir pasakyti dar šiam velnio drėbtam vaikinui, praėjo pro jį ir jau žadėjo dingti iš šios nesąmonės, tačiau, menkai šypsenai pasirodžius veide, apsisuko, nepastebėtai mostelėjo lazdele ir grifo tamsius plaukus padengė šviesia, blondiniška spalva. Ne visus, tik viršutines sruogas.
- Pala, pala,- greit priėjusi prie vaikino išpūtė akis.- TU PLAUKUS NUSIŠVIESINAI? Atrodo gerai,- šyptelėjo draugiškai. O apsimesti ji mokėjo, tiesiog buvo tam sutverta. Bet atrodo tikrai gerai.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Leonas Hollandas

  • V kursas
  • *
  • 62
  • Taškai:
Ats: Garbingasis stalas
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
  Leonas skuodė kiek tik galėdamas. Visa Helovino šventė didžiojoje salėje turėjo prasidėti netrukus, o vaikis nedegė noru pavėluoti.
  - Velniava, - suburbėjo po nosimi. - Tikrai nespėsiu.
  Taip ir atsitiko. Šventė prasidėjo be jo. Varnius nespėjo, tačiau juk pats buvo dėl to kaltas. Gi viską pasiliko paskutinei minutei. Galėjo apsieiti ir be tų kraujo dėmių ant baltų lyg sniegas marškinių, ir be kulkos paliktos skylės galvoje. Būtų sutaupęs pakankamai laiko nusigauti į tą nepažįstamų raganų ir burtininkų perpildytą šventę. Žinoma, tada visas Klaido įvaizdis tikrai būtų lėkštas, bet nors vaikėzas būtų suspėjęs laiku ir netektų kaip kvailiui stovėti prie didžiosios salės durų.
  Nežinodamas, ką daryti toliau, varnius susikišo rankas į rusvo palto kišenes ir atsirėmė į vieną iš daugybės kolonų, esančių šioje pilies dalyje. O gal tai buvo ženklas, kad man ten nederėtų eiti? Juk vis dėlto aš nieko ten nepažinosiu ir, žinoma, tikrai sugebėsiu apsikvailinti. Apliesiu kokį grifą sultimis ar iškrėsiu kažką panašaus. Taip, neisiu.
  Vaikis jau gręžėsi traukti koledžo bendrųjų kambarių link, kai į galvą lyg strėlė šovė mintis - žavi bei vaikiška. Ji buvo susijusi su vienu Hollandų atžalos pažįstamu, kuris pastarajam išties buvo svarbus. Tik juo vargšelis pilnai pasitikėjo, laikė tikru draugu tarp šių pilkų keisto pasaulio sienų.
  - O jei jis irgi ten? - žvilgtelėjo durų link.
  Netikėtai užklupusi gundanti įtampa suteikė varniui ryžto vis dėlto apsilankyti Helovino šventėje. Tad nieko nelaukęs, vaikis suėmė žaislinį pistoletą, glūdantį jo kišenėje. Taip jis jautėsi tvirčiau. Žaislas leido susikoncentruoti, nepaleisti to menko ryžto lašo, kuris užgimė minties apie Montį dėka. Galiausiai, tyliai prasidaręs duris, Klaidas be savo Boni šmurkštelėjo vidun. Leonas iškart pradėjo lakstyti akimis po Helovino proga išpuoštą salę, nors dekoracijų: skraidančių šikšnosparnių, laipiojančių sienomis ir pinančių voratinklius vorų bei ryškiaspalvių moliūgų, jis net nepastebėjo. Matote, šiuo metu jam buvo aktualesni kiti dalykai, pavyzdžiui, koledžo draugas, kurio vienintelio jis neišgąsdino savo keistu elgesiu, nestabilumu ir netikėtais pykčio protrūkiais.