0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #75 Prieš 3 metus »
   Hayato praklausė Liucijos žodžius, taip ir nesupratęs, kokia aštri įtaka jos kalbėjimo manierai buvo padaryta - šitoks poetiškas kalbėjimas. Japoniškos dvasios sklidimas retai esti pastebimas, negalima numatyti jos kelių paprastu žemišku protu, ypač, jei tas protas europiečio. Ar europiečio protą išvis esti teisinga pavadinti protu?
   Juodaplaukis pakreipė galvą, susidomėjęs žvelgdamas į mažąją savo bičiulę. Pastebėjo keistus pokyčius jos veide, bet vis dar nesuprato, kokius jausmus jie išreiškia. Pajautė, jog trūksta cigaretės tarp dantų, trūksta dūmo plaučiuose, bet vaikščiodamas niekada nerūkė - japonai vaikščiodami nerūko, nes tai pavojinga. Nežinai, ką gali padegti.
   - Parašei haiku?.. - visas apšalęs sušnabždėjo Shinohara. - Nuostabu, greitai tobulėji, - su aiškiu pasididžiavimu pridūrė jis, žvelgdamas pašnekovei į kaktą bei privengdamas žvilgsnio.
   Toptelėjo, kad kai tik ji ištobulės, jie galės kalbėtis vien haiku formos frazėmis. Japono akys suspindo, pamanius, kokio meniškumo pritvinktų aplinkui besūkuriuojantis oras, o jei dar cigarečių, ech, visa tai traukti į plaučius...
   - Ir mirti būtų negaila... - sumurmėjo patylom vaikinas, netyčia pratęsęs savo mintį realybėje.
   Mostelėjo ranka lyg įsakydamas orkestrui atlikti staigų smūgį į savo instrumentus.
   - Ką tu kalbi, Liucija-san? Aš neapleisiu tavęs, - pažadėjo jis, mat negalėjo nė pagalvoti apie japoniško kraujo merginos palikimą Europos likimo valiai.
   Žvilgsnis nukrypo kažkur į šoną, bet ne aukštyn - jam nepatiko, kad Liucija nuo jo nusisuko. Atsikvėpęs jis keliskart paspragsėjo pirštais, neužmatęs ir nesupratęs jos ašarų bei jų priežasties.
   - Planuoju likti Kiauliasodyje, - burbtelėjo jis. - Arba Londone, - su šiokia tokia neapykanta balse paminėjo Anglijos sostinę jis.
   Raktas grįžti, raktas grįžti... Ilgai ir... Ir...
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #76 Prieš 3 metus »
 Karštos, liūdesio perpildytos ašaros riedėjo paraudusiais Liucijos skruostais. Kokia žiauri neteisybė. Ir kodėl gyvenimas jai toks žiaurus, kai ji stengiasi kuo labiau padėti kitiems? Kai ji stengiasi kovoti prieš tą žiaurumą ir neteisybę? Liūdnos mintys pynėsi, susiliedavo ir vėl išsirutuliodavo švilpės galvoje. Net girdėtas pasididžiavimas Hayato balse mergaitei mažai ką reiškė, jeigu viskas taip ir baigsis ir ji vėl liks viena.
 Ar bent jau taip baltaplaukė galvojo.
-Kiauliasodis? Londonas?-Liucija atsisuko į vaikiną.-Tu negrįši į Japoniją? Kodėl?
Švilpė seniai suprato, kad būdamas Anglijoje Hayato tikrai nesijaučia laimingas ir sprendimas likti čia dar ilgiau... Kažkuri detalė čia netiko. Nors jeigu jis liks Anglijoje, jie dar galės susitikti. Liucija liūdnai nusišypsojo.
-Hayato-san, ar galėsiu tau rašyti laiškus? Ir kada susitikti! Galėsiu iš Doverio atvažiuoti į Londoną per atostogas, o į Kiauliasodį kiekvieną savaitgalį ateiti!-mergaitė nusivalė ašaras, o jos balsas, pripildytas džiugesio, skambėjo vis garsiau ir garsiau. Jeigu priešais ją nebūtų stovėjęs Hayato, Liucija turbūt būtų priėjus ir apsikabinti, bet dabar išlaikė šiokį tokį pagarbų atstumą.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #77 Prieš 3 metus »
   Hayato nuleido galvą ir liko mažumėlę apstulbintas, kai išvydo krioklį ant Liucijos veido. Nudelbė akis į žemę, į šoną, į kitą šoną... Nežinojo, ką daryti, nors nenorėjo leisti japoniškoms ašaroms kristi ant žemės. Europietiška žemė, koks pažeminimas.
   Jis šniokščiančiai iškvėpė orą, pasitrindamas rankas ir trumpam susigaudamas porą debesų, skubančių į pietų pusę. Tuomet ištiesė delnus po Liucijos skruostais, sugaudydamas kelis sūrius lašelius. Tuomet kaip mokėdamas švelniai sugaudė juos ir nuo skruostų.
   Galbūt tikėjosi kažkokio kiekio vandens, su kuriuo bent pažaisti delnuose galėtų, bet jie liko tiesiog šlapi.
   - Ech, - atsiduso Hayato, lyg su nusivylimu, lyg su palengvėjimu - bet labiau neutraliu tonu, neišduodančiu tikrųjų minčių. - Negrįšiu, nes... - nutęsė jis, žvilgsniu nusekdamas tolyn beplasnojantį rudą drugelį su akimis ant sparnų. - Nes... Nes turiu dar čia veiklos... - sumurmėjo jis. - Dar turiu daug ko išmokti, - sukryžiavo rankas jaunuolis.
   Pirštu patrynė raudonojo kimono rankovę, spalvos liejosi tolyn nesustodamos, bet japoniška galia buvo neišsemiama - rūbas nei bluko, jei juodo, nei balo.
   - Aš labai lauksiu ir tavo laiškų, ir apsilankymų, - palinksėjo galva jis. - Tik duok man savo adresą, - iškėlė pirštą jis. - Kai įsikraustysiu, parašysiu tau.
   Žengtelėjo žingsnį atgal. Tolumoje kaip užkimusių pelėdų būrelis ūkė traukinys.
   - Tai turbūt... Iki laiško, - plačiai, drąsiai vyptelėjo jis, akimis dar viltingai kažko laukdamas.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #78 Prieš 3 metus »
 Liucija žiūrėjo į Hayato ir galėjo sunkiai nusakyti, koks palengvėjimas ją apėmė išgirdus vaikino žodžius. Mergaitės galvoje jau sukosi mintys apie būsimus jų susitikimus, nors jai buvo įdomu, kaip Nojus reaguos į tokį švilpės... draugą? O kaip kitaip pavadinti Hayato? Negalėjo sakyti, kad jis tik pažįstamas, nors tarp jų išlaikomas pagarbus atstumas vertė baltaplaukė abejoti dėl būtent draugo etiketės. Turbūt reikės kada nors pasiklausti pačio Hayato, kaip jis mato jų santykius, bet viena buvo aišku - jis Liucijai buvo svarbus, juk kitaip mergaitė nebūtų išliejusi nė vienos ašaros nuo minties, kad daugiau japono nepamatys.
-Traukinyje susirasiu tave ir paduosiu lapelį su adresu,-pažadėjo Liucija, vos vos nusišypsodama.
 Pilis pamažu budo ir languose galėjai išvysti šmėkštelint mokinius, kurie kažkur kažką paliko. Danguje ryto raudonį pakeitė rami mėlynė, kurią bandė uždengti sunkūs debesys, kaip ir buvo įprasta Škotijoje. Ir kaip keista, tokią liūdną dieną buvo toks gražus oras. O gal kaip tik keistumo čia nė kvapo.
 Žengusi žingsnį pilies link, Liucija atsisuko ir nusišypsojusi tarė:
-Arigato, Hayato-san. Susitiksim traukiny.
Kadangi jai reikėjo bėgti gelbėti pasaulio nuo Elliw, mergaitė tik pamojo ranka ir bėgte grįžo į pilį. Laukė ilga ir sunki diena.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #79 Prieš 3 metus »
Vincentas, pirmą kartą per keletą mėnesių apsirėdęs savo vieninteliais gėlėtais marškiniais ir žiobariškomis kelnėmis, ramstė pagrindinius pilies vartus.
Buvo ankstus rytas ir, tiesą sakant, berniukas nelabai gerai žinojo, ko jam prireikė prie didžiulių, nelabai gerai prižiūrėtų ir girgždančių vartų. Jie bent jau buvo gražūs pažiūrėti, šiek tiek didingi, įmantriai išraityti. Seniai nebeblizgantis metalas atrodė juodas tekančios saulės šviesoje. Rytas buvo gražus.
Vincentas bato nosimi paspyrė netoliese gulėjusį akmenuką ir nusekė jį nuriedantį akimis. Pakėlė žvilgsnį į dangų, primerkė rudas akis. Nei švintančiam dangui, nei juodoj nakty turbūt nebūtų galėjęs įžiūrėti aukščiausio Hogvartso bokšto. Šyptelėjo pats sau ir nežymiai papurtė galvą.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #80 Prieš 2 metus »
  Heidi praleido dar vieną bemiegę naktį, klaidžiodama po pilies teritoriją ir tyrinėdama vienokios ar kitokios vietas. Kadangi mergaitė Pagrindinius vartus buvo mačiusi vos keletą kartų ir tai tik pravažiuodama karietoje, šioji nusprendė aplankyti juos šį ankstyvų rytą, tikėdamasi, kad buvimas ten nepridarys jai bėdų.
  Tolėliau pasigirdo paukšteliai, kas pradžiugino mergaitę, nes pagaliau nebesijautė, lyg būtų vienintelis gyvas padarė šiose apylinkėse. Užsidėjusi kapišoną, tamsiaplaukė apsisaugojo nuo ryškios saulės spindulių, kurie ją lydėjo kelyje ir šiek tiek paspartino žingsnį, norėdama grįžti anksčiau, negu atsikels didžioji Klastūnyno dalis ir pastebės, kad jos jau nėra. Nors ir buvo abejotina, kad taip atsitiks, bet dėl visko apsidrausti vertėjo.
  Kai vartus jau galėjai matyti aiškiai ir medžiai jų neužstojo, pasimatė, kad prie jų jau kažkas stovi.
  -Sveikas, -prisiartinusi prie senųjų ir daug metų tarnaujančių vartų, pasisveikino Heidi, su vyriškosios lyties atstovu, tikėdamasi, kad šis yra tikras ir teiksis mandagiai atsakyti.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #81 Prieš 2 metus »
Rūko nebuvo, o gal rūkas išsisklaidė kelias valandas prieš Vincentui pasirodant lauke. Saulė, rudens vidury jau šaltesnė, nutirpdė ir bet kokį galimą šerkšną. Vincentui vienais marškiniais nebuvo labai šilta, bet ak, ko tik nepadarysi norėdamas pasirodyti ekstravagantiškas.
Kylančioj saulėj berniūkštis įžvelgė tamsuojantį siluetą, žmogaus. Šis vis artėjo, o galiausiai priėjo tiek, kad varniukas įžiūrėjo veidą. Mergaitė, nematyta. Nieko keisto, pilyje mokosi ir gyvena tiek žmonių, kad ir norėdamas greičiausiai jų visų nepažintum.
Vincentas atsakydamas į pasisveikinimą mostelėjo delnu - šįryt dar nebuvo pražiojęs burnos, nebuvo tikras, kokio girgždumo balsas būtų palikęs jo gerklę. Prisimerkęs įsistebeilijo į mergaitę, žvilgsniu lyg klausdamas, ką ji čia veikia.
Tą akimirką papūtė šaltas rytinis vėjelis ir Vincentas nežymiai sudrebėjo.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #82 Prieš 2 metus »
  Sulaukusi šiokio tokio atsakymo į pasisveikinimą Heidi pabandė atsiminti ar kada buvo mačiusi šį iš vasaros atkeliavusį vaikiną. Po šiek tiek galvojimų priėjo išvadą, kad nei jis jos, ji jo dar nebuvo sutikusi pilyje, kas buvo šiek tiek keista, bet ir realu.
  Buvo kiek žvarboka, tad mergaitė džiaugėsi, kad pasiėmė apsiaustą ir dabar galėjo į jį susisupti ir ne taip smarkiai pajusti žemos temperatūros vėją bei orą, kurie supo ją. Nors vaikinas ir vilkėjo vienus marškinius, tačiau nerodė jokių požymių, kad jam būtų šalta, tačiau jaunoji vampyrė spėjo, kad viduje nėra taip pat gerai, kaip išorėje. Pamaiva,-mintyse nusijuokė iš gėlėtų marškinių berniuko, pastebėjusi, kad šis vos vos sudrebėjo.
  -Gal nori mano apsiausto? -pasiūlė tamsiaplaukė nenorėdama, kad nepažįstamasis visiškai sušaltų ir po to atsidurtų ligoninėje. Aišku būtų buvę įdomu pamatyti, kiek jis taip būtų šalęs. Aišku, jeigu jis sustirtų į ožio ragą, tuomet klastuolė jaustųsi negerai, nes žinotų, kad nieko nedarė, kad taip neatsitiktų.
  -Aš, Heidi, -pagalvojusi, kad būtų protinga prisistatyti, ištarė savo vardą mergaitė.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #83 Prieš 2 metus »
Ee, malonūs praeiviai, pamintijo Vincentas ir nužvelgė apsiaustu apsimuturiavusią mergaitę. Žinoma, jo mažulytis drebėjimas ir kvaili rytiniai pasirinkimai neliko nepastebėti Šyptelėjo, papurtė galvą. Šiaip gal pasiūlymo ir neatsisakytų, bet visad dėmesingas ir kartais perdėtai malonus berniūkštis susirūpino jos pačios šiluma.
- Tau pačiai bus šalta, - tarė pirmuosius savo ryto žodžius šiurkščiu ir neatsibudusiu balsu. Išplėtė rudas akis, akimirką pagautas nuostabos apie savo užkimimą. Kostelėjo, nuleido žvilgsnį į batus ir susikišo šąlančius delnus į kelnių kišenes. Pasidarė vos vos šilčiau. Vos vos.
- Vincentas, - nusprendė prisistatyti ir pats. Pakėlęs akis į Heidi, labai atvirai ir beveik įžūliai įsispoksojo į jos veidą. Knietėjo paklausti, ką čia veikia tokį ankstų rytą, tačiau suvokė, kad ir pačiam turbūt tektų atsakyti, tad prikando liežuvį. Per šį prikąstą vis dėlto prasprūdo ilgas ir gilus atodūsis.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #84 Prieš 2 metus »
  Vaikinui atsisakius apsiausto ir pasakius, kad Heidi pati sušals, mergaitė šyptelėjo šiam. Buvo malonu, kai tavimi šiek tiek pasirūpina. Aišku maisto ir vietos miegui davimą ​irgi buvo galima laikyti rūpesčiu, tačiau tai labiau buvo jų pareiga. Tad tie, kurie tikėjosi taip sulaukti reikalingo rūpesčio kiekio, turėjo tuo nusivilti.
  Prisistatęs Vincent ėmė stebėti jaunąją vampyrę, kas šią vertė jaustis nelabai patogiai, tad šioji pabandė sugalvoti dalyką, kuris padėtų atsikratyti nemalonaus žvilgsnio. Tam tikriausiai būtų tikęs koks nors klausimas, tad tamsiaplaukė pabandė užduoti tokį:
  -Ką veiki tokiu laiku?
  Nors klastuolė ir nežinojo kaip turėtų atsakyti į šitą klausimą, kad sukeltų kuo mažiau įtarimų ar klausimų. Stengdamasi ignoruoti aštrų vaikino žvilgsnį, Heidi stengėsi sugalvoti gerą atsakymą, kurį galėtų pateikti, sulaukusi atsakymo, kurio gale puikuotųsi žodžiai „o tu“ arba panašus kelių žodžių derinys, trumpai klausiantis tavęs to pačio klausimo.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Vincent Lémery

  • IV kursas
  • *
  • 68
  • Taškai:
  • the dead know everything, but don't give a damn
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #85 Prieš 2 metus »
Vincentui ryškiai buvo nelemta išsisukti nuo nepatogių klausimų. Jis primerkė akis, galbūt saugodamasis saulės spindulių, galbūt įtartinai žiūrėdamas į mergaitę. Galbūt jis užsiėmė abejais veiksmais. Akimirką mąstė, ką atsakyti. Paprasčiausia turbūt išpliurpti kokią nors nesąmonę. Dar paprasčiau būtų prisipažinti, kad jis pats nežinąs, kokiais tikslais čia atsidangino tokioje ankstybėje. Pažiūrėti į senus ir aprūdijusius, tačiau vis dar gražius vartus. Pažiūrėti į tekančią saulę, nes į tekančią ją žmonės žiūri mažiau, nei į besileidžiančią. Vincentas, kai norėjo, mokėjo būti poetiškas. Kartais net per daug.
Jis patraukė pečiais ir pasiūlė menką šypseną. Pusiau sąmoningai išsitraukęs ranką iš kišenės, ėmė tampyti marškinių sagutę. Nervingi pirštai. Menka šypsenėlė išsivyniojo į platesnę, vis dar santūrią, tačiau aiškiai rodančią pasitenkinimą savimi.
- Ką tu veiki tokiu laiku? - kyštelėjo Heidi tą patį žudantį klausimą ir truputį prieštaraudamas pats sau (veiksmine prasme) įsistebeilijo į šiosios veidą.
SEE YOU, SPACE COWBOY...

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #86 Prieš 2 metus »
  Nors Heidi ir nepatiko Vincento žvilgsnis, kuris atrodė, kad bando ją gręžte išgręžti, tačiau ji nieko dėl to nesakė ir pasistengė šį ignoruoti. Tai nelabai sekėsi, kadangi dabar jis tapo dar labiau nemalonesnis, tad atsisukusi į vaikiną, lyg keršydama ėmė stebėti šio veidą. Stebėdama išraiškų pasikeitimus, jaunoji vampyrė spėjo, kad klausimas, kurį uždavė ji, nelabai patiko vaikinui ir šis matyt stengėsi sugalvoti atsakymą, kuris skambėtų kaip tikras, bet aišku būtų melas.
  Nesulaukusi atsakymo, o tik gūžtelėjimą ir šypseną, žalsvos spalvos akių savininkė, nebuvo tuo labai patenkinta, tačiau nieko nesakė. Sulaukusi to pačio klausimo, tamsiaplaukė nusprendė į jį atsakyti, tikėdamasi, kad po to sulauks ir varniuko atsakymo, nors jį tikriausiai ir galėjo nuspėti.
  -Nesimiega, -vienu žodžiu atsakė, manydama, kad tai yra pakankamas atsakymas, -o tu grožiesi? -bandydama tokiu klausimu ir Vincento veido išraiškomis, po jo pateikimo, išsiaiškinti ar tai yra atsakymas, kurio šis nenori pateikti.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #87 Prieš 2 metus »
Dori, be didelio entuziazmo, kartu su Levanda nusileido iš Pelėdyno į kiemą. Merginos dalyvavo kažkokiame profesoriaus Turner surengtame žaidime, kuriame reikėjo ieškoti lapelių su užuominomis. Niekas nežinojo, kur tai nuves. Ar prie kažkokio prizo, na, kokia dėžė saldumynų būtų pats tas, ar į kokią nors vietą, kurioje lauktų šventė, kaži, ar Matthew ryžtųsi organizuoti šventę visiems Klastūnyno keistuoliams. Kad ir kaip ten bebūtų, pati pradžia Dori nebuvo šilkinė, nes pirmoji užuomina, kurią trečiakursė gavo su Levanda, buvo Pelėdynas, kur ten esantį lapelį apkakojo paukščiai ir galiausiai jis išskrido per Pelėdyno langą kažkur į kiemą.
Klastuolės apvaikščiojo visur aplink, tačiau to lapelio niekur nebuvo matyti. Jis buvo toks mažas, kad rasti jo buvo praktiškai neįmanoma. Ir ką dabar merginoms daryti? Mendel nuoširdžiai norėjo, kad šitas visas reikalas Klastūnyno vadovui pavyktų, bet ką jis sau galvojo tokį mažą lapelį padėdamas tiesiog Pelėdyne?..
- Nežinau, Levanda, - atsiduso Dori. - Kur mes dar galime ieškoti? Gal seniai jį vėjas nupūtė kur nors į mišką. Tai kaip adata šieno kupetoje.
Dabar draugės stovėjo prie pat pagrindinių Hogvartso vartų. Jie buvo praviri, tad iš didžiosios salės begėdiškai sklido skaniausių pusryčių patiekalų kvapai. Nors Dori šiandien nemiegojo nuo labai anksti, pusryčiauti ji nėjo, nes neturėjo tam nuotaikos dėl savo visų galvojimų apie tėvus. O dabar tie kvapai taip nuodėmingai viliojo...

*

Neprisijungęs Levanda Marchetti

  • VI kursas
  • *
  • 176
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #88 Prieš 2 metus »
Levanda jautėsi kalta, mat tai buvo jos idėja pabandyti iškrapštyti tą popieriaus skiautę su pagaliuku. Jie ši nebūtų to popiergalio kibinusi, gal dabar jis nebūtų velnias žino kur nuskridęs.
Ji vaikštinėjo įbedusi akis į žemę ir vylėsi, jog įvyks koks stebuklas. Jos apskaičiavimais, apkakota popieriaus skiautė neturėtų labai jau toli skristi, tad dar yra šansų ją surasti.
Merginoms beblūdijant lauke gerą pusvalandį, raudonplaukei akys vos neišvarvėjo. Mendel išreiškus nusivylimą, Marchetti neliko nieko kito, kaip tik jai pritarti:
- Gal nueiti pas profesorių ir pasakyti, kas nutiko? - suniurnėjo klastuolė, vis dar nepakeldama akių nuo žemės.
Lauke darėsi vis žvarbiau, o mokyklines mantijas vėjas kiaurai prapūsdavo. Nesvarbu, kiek po apačia megztinių buvai užsimovęs, drėgmė vis tiek geldavo kaulus it kokia sena ragana. Negana to, jautrią Levandos juslę pasiekė iš Didžiosios salės sklindantys kepinių kvapai, kurie privertė jos pilvelį prabilti, neaiškia gurgesių kalba. Nejaugi mes užsibuvome iki pat pietų, o dar net atros užuominos nesuradome. Jei taip ir toliau, mes iki išnaktų čia slampinėsim. Tikiuosi profesorius bent jau koledžo taškų už tai nepagailės.
- Eime ko užkąsti, o tada pagalvosim, ką daryti, - tarstelėjo griebdama pašnekovę už rankovės.
Joms beeinant, klastuolė įsilipo į kažką minkšto. Ši, pasižiūrėjusi į apačią, vos nesukrykštė iš džiaugsmo. Šiaip jau, kai įsimindavo į kokias gyvūnų išmatas, dažniausiai susiraukdavo it goblinas ir pradėdavo keiksnoti visą pasaulį, tačiau dabar, jos kelnės buvo pilnos laimės.
- Žiūrėk, radau, - įsišiepusi iki ausų parodė pirštu į įmintą pliurzę.
Apsidairiusi aplink rado šapelį, kurio pagalba pabandė nugramdyti pelėdos išmatas, tačiau rašalas buvo išsiliejęs ir vos įskaitomas.
- Gal supranti, kas čia parašyta? - prisimerkusi tarstelėjo Marchetti, nesuprasdama ar jos regėjimas dar labiau suprastėjo, ar lapelio turinio tikrai nebuvo galima įskaityti.
“I never trust people with no appetite. It’s like they’re always holding something back on you.” — Haruki Murakami "Hard-Boiled Wonderland and the End of the World"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #89 Prieš 2 metus »
- Ai, tiek to visą šitą žaidimą ir tą profesorių, - galiausiai pasakė Dori.
Tegu džiaugiasi, kad nebemėtau šliužų, o pabūti gera koledžo mergaite dar spėsiu, nutarė.
Levanda sugriebė Mendel už rankovės ir ėmė tempti vartų link.
- Tikiuosi, dar bus tų minkštučių bandelių su varške ir razinomis. Pyragėlius su plikytu kremu jau bus visi tikrai suėdę, - susiraukė, - o apie blynus, aišku, galim tik pasvajoti. Na, jeigu ką, visada liks kiaušinienės ir... košės, - garsiai aptarinėjo maistą trylikmetė.
Tačiau nespėjus mergaitėms peržengti slenksčio, Levanda įlipo į kakalą ir labai apsidžiaugė. Po akimirkos apsidžiaugė ir Dori, nes paaiškėjo, jog penktakursei pavyko rasti tą lapelį. Tai vis tik pusryčių nebus, pamanė, bet širdyje nudžiugo. Na, ne dėl to, kad nebus pusryčių, o todėl, kad klastuolėms pavyko rasti apkakotąjį lapelį.
- Winggardium leviosa, - tarė mergaitė, nusitaikiusi į lapelį.
Laikydama jį taip arti, kad galėtų kažką išskaityti, bet saugiai, jog nepasijustų pelėdų išmatų tvaikas, Mendel žlibino akimis į sulietas raides ir galiausiai perskaitė:
Citata
Bus gi dar aukščiau,
Tik paukščių nematysit.
Spiralė suksis vis labiau
Ir horizontą jūs išvysit.
Gerai, aišku, kad tai yra kažkur aukštai. Nejaugi stogas? Ne, aišku, kad ne. Negali būti. Matthew tikrai nenusiųstų mokinių į tokią vietą.
- Gerai, tipo aukščiau, nei Pelėdynas, - ėmė garsiai svarstyti. - Ir ten, iš kur atsiveria gražus vaizdas. Nujaučiu, kad gali būti varpinė. Nes joje yra spiraliniai laiptai. Tik kodėl jis tada nieko neparašė apie skambesį, kuris kviečia į pamokas ar dar kažko panašaus? Ai, - susizgribo. - Kad nebūtų per lengva. Bet vis tiek per lengva, - sukikeno. - Jau antra užuomina, kurią išskaitome iškart. Tik, žinoma, su lapelių pasiėmimais didžiulė bėda. Jeigu tas ir vėl išskris į lauką...
Dori vis dar tauškė ir merginos įžengė į pilį. Jų siluetai dingo joje.