[Rosemarie Mortimer]

   Dvaras buvo įsikūręs keli kilometrai už Aukštutinio Fleglio. Pats pastatas slėpėsi už nedidelės kalvos apaugusios šimtamečiais ąžuolais, tad žvelgiant nuo pagrindinio kelio, dvaro pamatyti negalėjai. Tačiau išsukus į šalutinį keliuką, kuris vingiuodavo lyguma ir galiausiai pakildavo ant kalvos, Mortimer'ų valdos (o jos buvo tikrai ne mažos) atsiverdavo visu gražumu.
   Kitados, jos buvo pasakiškai gražios. Aplink dvarą driekėsi sodas, pilnas vaismedžių, po visą jį vingiavo akmenukais iškloti takeliai, o jo viduryje, iš medžio šakelių, buvo suvyta pavėsinė. Priešais pat dvarą, abipus plataus tako, vedančio link paradinių dvaro durų, stūksojo du fontanai. Buvo jie balto it sniegas marmuro, kur ne kur iš vagoti tamsiai mėlynų gyslelių, ir vaizdavo magiškas būtybes. Taip pat, tuoj už fontanų, kur platusis takas išsiskyrė į dvi priešingas puse, sudarydami didžiulį ovalą, buvo ir skaidrus kaip tyriausias krištolas, tvenkinys. Galėjai jame išvysti lengvai plaukiojančias gulbes, o vasarą - žydinčias baltas lelijas. Ir galiausiai pats dvaras... Didžiulis, penkių aukštų, smėlio spalvos pastatas, su dviem priestatais, žiūrinčiais į vidinį kiemą. Jei žvelgtum iš viršaus, jis atrodytų kaip į šonus ištįsusi, kampuota „U“ raidė.
    O dabar... Dabar viskas buvo taip pat, tik matėsi, jog kokį šimtmetį neprižiūrėta. Anksčiau plytėjęs sodas, kur ne kur iškirstas, o tie medžiai, kurie išliko, buvo nudžiuvę, gumbėti ir suskilinėjusia žieve. Nulinkusi žolė siekė pusę šlaunų ir buvo pilna piktžolių, tvenkinys užžėlęs ir pilnas šiukų, vienas fontanas aptrupėjęs, o kito nuskilę net pusė. Ir dvaras... Kitados graži jo spalva nublukusi, vietoj kai kurių langų, juodavo tik tuščios skylės, o sienos sutrūkinėjusios ir aplipusios nuraudusiais, kaip vakaro saulė, vijokliais.
   Nebeturėjo jis ir savo jaukumo, kuris taip traukte traukdavo keliautojus. Dabar į jį pažvelgus, net ir didžiausiam drąsuoliui per nugarą nubėgtų šiurpuliukai. Iš dvaro, buvo likę tik griaučiai tos didybės, kuria spindėjo prieš kelis šimtmečius.

 
   Užkilusi ant tos pačios kalvos, kurią tiek kartų buvo išmynusi prieš tai, Rosemarie pažvelgė į sunykusius savo namus. Mergaitei atrodė, jog nuo to laiko, kai išvyko, prabėgo tik nepilni metai, tačiau ji nė nebe numanė, kiek laiko pralėkė iš tiesų. Keturi šimtai metų?- nebylus klausimas nuskambėjo Rose galvoje.- Na, tikrai nemažiau trijų šimtų...
   Sunkiai atsidususi, varniukė bėgte nubėgo nuo kalniuko ir jau lėčiau patraukė keliu link dvaro. Ėjo neskubėdama ir žvalgydamasi aplinkui. Jos mintyse šmėkščiojo praeities prisiminimai, kaip viskas atrodė prieš tai. Ji negalėjo neliūdėti, matydama kaip viskas pasikeitė.
   Priėjusi fontanus, nubraukė nuo vieno iš jų (to, kurio buvo pusė nuskilę) dulkeles ir prisėdo. Ji visus metus mokėsi visokius užkeikimus, kurie galėtų padėti prikelti dvarą naujam gyvenimui. Truputį pasiginčijusi su savimi Rose linktelėjo ir murmtelėjusi vieną jų, mostelėjo į kitą, mažiau nukentėjusį fontaną. Jos nuostabai tie kerai suveikė ir visi fontano įtrūkiai užsipildė, o vanduo ir vėl po šitiek metų pradėjo trykšti. Apimta džiaugsmo varniukė pabandė tą patį padaryti ir su kitu fontanu, bet šįkart taip nepasisekė. Tačiau ji neprarado vilties. Rosemarie tikėjo, jog vieną dieną, jai pavyks gražinti buvusį dvaro grožį.

[Dakota Jackson]

Vaikštinėjant siauromis, akmenimis su lavos trupinėliais grįstomis gatvelėmis, tamsiaplaukės neapleido jausmas, jog ji pasiklydo, tačiau tuo pačiu metu jautėsi įkvėpta pastatų, aiškiai renesanso laikotarpio. Čia netgi ore tvyrojo švelni viduramžių atmosfera. Pro namų stogus matėsi gotikinio stiliaus bažnyčios smailė, panaši į pilies bokšto stogelį - bokštas buvo beveik astronomijos bokšto dydžio, gal net didesnis. Viskas aplinkui atrodė gražu, tvarkinga, išpuoselėta, tačiau lyg tyčia už akių užkliuvo apsileidęs pastatas su kiemeliu šalia ir daugybę suskilusių fontanėlių - ant vieno jų sedėjo kažkokia dvylikmetė mergaitė. Tavaret pribėgo prie mergaitės iki kiemelio vedančiu takeliu ir sustojo.

[Rosemarie Mortimer]

Dar truputį pasėdėjusi ant fontano, Rosemarie jau ruošėsi eiti tolyn, bet staiga prie jos, lyg iš po žemių, išdygo tamsiaplaukė mergaitė. Varniukė nesitikėjo, jog čia galėtu kas užklysti, tad iš netikėtumo net šoktelėjo.
- O, išgąsdinai,- demonstratyviai susigriebusi už širdies, nusijuokė.- Tu čia viena?
Rose apsidairė, bet daugiau nieko, be tos mergaitės, neišvydo.
- Taigi, kaip tu čia užklydai?- ir Rosemarie iš tiesų buvo smalsu. Ji niekad nebūtų pagalvojusi, kad kas čia galėtų užeiti, nežinodamas, jog čia kažkas stovi. Ypač dabar.
Varniukė galiausiai pakilo nuo fontano ir pradėjo eiti link išklypusių durų.
- Beje, kuo tu vardu,- pasiteiravo galvodama ar nepasirodė nemandagi iškart užversdama šitiek klausimų.
Užlipusi aptrupėjusiais laiptukais, sustojo prie durų ir grįžtelėjo atgal į mergaitę.
- Jei jau esi čia, gal norėtum apsižvalgyti viduje kartu su manimi?- Rose tikrai manė, kad ir pačiai bus drąsiau, jei kažkas eis kartu.

[Dakota Jackson]

-Mano vardas.. Tavaret. Keistas, taip?-mergytė padrąsinamai šyptelėjo ir nusijuokė.-Žinoma, galime eiti.
Paėmusi mergaitę už rankos, tamsiaplaukė suvokė, jog dar nepaklausė jos vardo, tad skubiai pridūrė.
-Oo.. Koks tavo vardas? Gal turi mėgstamiausią pamoką?
Bandydama užvesti šiokį tokį pokalbį, rudakė dar pastovėjo. Nusprendusi dar tęsti pokalbį ir jo jokiu būdu nenutraukti, mergytė papylė klausimus kaip krušą:
-Kiek tau metų? Kokioje mokykloje mokaisi? Ar tu burtininkė? Kaip tau sekasi?
Pagaliau supratusi, kad pasakė kiek per daug, Tavarė nutilo ir nubedė akis į žemę, kiek žarstydama smėlį batu. Dar kiek pamąsčiusi, vienuolikmetė laukė, ką ši mergaitė parodys, papasakos ar nusives. Gal kažkokį kitą veiksmą padarys: pastums, gal dar kažką..

[Rosemarie Mortimer]

- Nee,- nutęsė užsigalvojusi,- nelabai jau ir keistas. Mėgstu neįprastus vardus.
Rose sustojo laiptukų viršuje ir kiek palaukė kol ją pasivys tamsiaplaukė.
- Aš Rosemarie,- maloniai prisistatė pajutusi savo delne mergaitės ranką.- Taip, burtininkė ir kaip supratau iš tavo klausimo, tu taip pat, ar ne? Man beveik trylika ir mokausi Hogvartse.- su maža šypsenėle lūpose kalbėjo varniukė.- Tiesą, sakant, šiais metais kaip tik būsiu antrakursė.
Galiausiai priėjusi duris, atsargiai jas stumtelėjo, bet šios nepasidavė.
- O pamokos,- vis dar tęsė tiradą,- net nežinau. Visos patinka, bet jei reikia įvardinti, tai turbūt labiausiai mėgstu nuodų ir vaistų, bei astronomijos pamokas,- dar kartą pabandė pastumti duris, tačiau šioms neatsidarius, vėl atsigręžė į Tavaret ir šiltai nusišypsojo.- Sekasi neblogai, ačiū, kad paklausei. O kaip tu? Taip pat mokaisi Hogvartse?
Lyg ką prisiminusi, Rosemarie nestipriai trenkė su delnu sau per kaktą ir atsidususi pažvelgė į aprūdijusią rankeną. Ramiai ją nuspaudė ir durys girgždėdamos prasivėrė.
- Kokia aš kvaiša. Ir kaip spėjau viską pamiršti,- tylutėliai sumurmėjo prieš įžengdama į vidų.

[Dakota Jackson]

-A. Aišku. Ačiū,- tamsiaplaukės skruostukai paraudo. Atidžiai stebėdama, kaip mergaitė Rosemarie nesėkmingai stumia duris, rudakė tik dabar prisiminė jai užduotus klausimus.-Atsiprašau, užsisvajojau. Taip, aš mokausi Hogvartse. Man vienuolika. Net nežinau, tikriausiai siaubingai. Malonu girdėti, kad tu neblogai. O.. Čia tavo namai? Matosi, jog apleistas, gal vasaromis kažkur atostogauji ir čia nenuvyksti?
Nors ir jautėsi geriau, jog patirs įdomų nuotykį, Tavaret darėsi šiurpu. Juk nežinia, kiek šis dvaras metų stovėjo ir kas jame privisę. Nenorėdama užsiminti, jog jos namai atrodo lyg iš siaubo filmo, betrūksta žaibų ir perkūnijos, Tauridė liūdnai šyptelėjo. Pamačiusi surūdijusią rankeną, kuri kone krito lauk, Tavarė dar labiau pašiurpo.

[Rosemarie Mortimer]

- Emmm, pa...našiai,- kiek užsikirsdama atsakė į klausimą.- Ir išties ilgokai čia nebuvau,- tik pora šimtmečių, pridūrė mintyse ir įsitempė Tavaret į namo vidų.
Paėjusi kelis žingsnius į priekį, mergaitė išgirdo, kaip garsiai užsitrenkė lauko durys. Hmm, greičiausiai skersvėjis. Nors lauke buvo šviesu, tačiau čia, viduje, užsidarius durims, nors į akį durk. Rosemarie apčiuopom nuslinko iki artimiausio lango ir atitraukė storas, sunkias užuolaidas. Įspindę saulės spinduliai akimirkai apakino, tačiau pripratus, buvo galima apsidairyti.
Celofanais užklotus baldus ir grindis klojo storas dulkių sluoksnis, visur kabėjo voratinkliai, mėtėsi nežinia iš kur atsiradę medžio šipuliai bei stiklo duženos. Vidury vestibiulio mėtėsi nukritęs didžiulis sietynas. Varniukė išsitraukusi lazdelę mostelėjo link jo, ir panaudojusi tuos pačius kerus kaip ir lauke su fontanais, pritaisė jį palubėje. Dar kartą mostelėjo ir žvakigaliai, buvę sietyne, užsidegė nušviesdami visą patalpą.
Su šviesa atsiradus ir papildomai drąsai, Rose nusitempė Tavaret link laiptų.
- Gal nori išsiskirti?- paklausė.- Ta prasme, aš apsidairyčiau trečiame aukšte, o tu antrame? Paskiau aš penktame, o tu ketvirtame? Vis tik pirmame nieko gero nėra, tik didžiulės menės, o taip ir laiko sutaupytume. Ką manai?

[Dakota Jackson]

Tavaret apžvelgė puikius sietynus, apmušalus ir kitas labai prabangiai atrodančias puošmenas, tik, gaila, atrodančias labai senai. Išgirdusi Rosemarie klausimą, mergaitė tik apspangusi linktelėjo galva ir tik tada suprato klausimo esmę.
-Ką? Oi, žinoma. Taigi, kuriuos aukštus apžiūrėsime pirma? Palauk, gal pirmiausia aš apsižvalgysiu pirmame aukšte? Matau, čia daug kambarių,-tamsiaplaukė pamojo į daugybę durų ir kitokių įėjimų. O viskas šiame dvare atrodė skoninga: suderinti pamušalai, sietynai, kilimai, užuolaidos, tik visa bėda, jog čia karojo daug baltų voratinklių ir kiekvieną kietą paviršių buvo apdengę mažiausiai trys stori dulkių sluoksniai. Nors šioje pilyje, dvare - nežinia, kaip tai pavadinti, - buvo baugu, į Tauridę kažkodėl plūdo šiluma, nes tai kažkiek priminė Raven kambarį.-Puiku.
Mergaitė sugniaužė delnus į kumščius ir ištiesė nykščius, taip rodydama, jog jai viskas tinka.

[Rosemarie Mortimer]

Uhh, ir kur ta mergaitė skraidžioja..., atsiduso mintyse, žvelgdama į tolstančią Tavaret nugarą.
- Jei kas nutiks - šūktelk,- dar pasakė, bet abejojo ar tamsiaplaukė ją išgirdo.
Rosemarie pradėjo atsargiai lipo laiptais, stengdamasi kelti kuo mažiau triukšmo. Tačiau to išvengti turbūt nebuvo įmanoma, mat su kiekvienu varniukės judesiu, sena mediena, po jos kojomis, dejavo. Netikėtai, viena laiptų pakopa garsiai trekštelėjo, ir dešinė Rose koja įsmuko į atsivėrusią skylę. Sulaikiusi išgąsties riksmą savyje ir įsitvėrusi į turėklą, mergaitė šiaip ne taip atsistojo. Žvilgtelėjusi žemyn, pamatė, jog iš pradrėkstos žaizdos, žemyn tekėjo plonytė, šilto kraujo, srovelė. Keista, bet jokio skausmo nejuto.
Nežinodama ką daryti, Rosemarie galiausiai pasiekė antrą aukštą ir nutapsėjo ilgu koridoriumi, link gerai pažįstamo kambario. Sustojusi prie tamsių durų, lėtai jas pravėrė ir įžengė vidun.

[Dakota Jackson]

Tamsiaplaukė nustebusi žvalgėsi aplink, o grindys, ir tos - netvirtos, girgždėjo, tad kilo pavojus bet kada nugarmėti į baisiai gilią bedugnę. Jeigu čia yra bedugnė. Nuo puošmenų įvairovės raibo akyse, tačiau tiesiog nereikėjo per daug įsižiūrėti į vieną tašką, tai bent kiek gelbėjo. Išgirdus keistą lūžimo garsą ir girgždėjimą virš jos, mergaitę kratė šiurpas, nors ir žinojo, jog tikriausiai čia Rosemarie. Dar kiek pastoviniavusi ir pagaliau nusprendusi eiti prie pačių didžiausių juodmedžio durų - kurios atrodė iškilmingiausiai ir didingiausiai,-Tavaret patyliukais pirštų galais nutykino prie didžiųjų durų, kurios atrodė keistai pažįstamos. Lyg čia ji būtų kažkada vaikščiojusi, būdama maža.. Nežinia, kiek metų man tada buvo, juk, Raven manymu, aš gimiau prieš kelis tūkstančius metų prieš Kristų. Tavarė prunkštelėjo ir susiimė. Kiek būgštavo. Tav paminė, jog panašius vaizdus jau matė Ven kambaryje, tad nebuvo labai baisu. Giliai įkvėpusi, pastūmė duris ir įžengė vidun.

[Rosemarie Mortimer]

Ji iš pat pradžių labiausiai norėjo užeiti į būtent šį kambarį. Kad ir kaip bebūtų keista, jis nebuvo sujauktas kaip visas dvaras; lova vis dar stovėjo ten pat kur Rose ir prisiminė, rašomasis stalas nesulaužytas, gal tik spintos durys buvo kiek išsiklaipiusios. Ir žinoma dulkės. Viską dengė dulkės. Mergaitė nė pati nežinojo ko tikėjosi, bet tikriausiai norėjo pamatyti ką nors, kas padėtų sužinoti kas gi nutiko jos šeimai.
Rosemarie lėtai priėjo prie tėvų lovos ir prisėdo ant jos kraštelio. Kelias minutes taip ir sėdėjo, nemąstydama apie nieką, bet galiausiai pasilenkė prie spintelės ir pravėrė jos stalčių. Ji nemanė, kad ką nors joje ras, tad be galo nudžiugo, kai viduje aptiko motinos medalioną. Atsargiai jį išėmė, lyg bijodama, jog sutrupės, ir atidengė dangtuką. Iš vidaus į ją žvelgė švelnūs tėvų ir jos su broliu veidai. Atsargiai braukdama nugarėlėje esančią graviūrą bei lėtai nuvaliusi nuo medaliono visas dulkeles, jį uždarė ir užsikabino ant liekno savo kaklo. Galiausiai pakilusi išėjo iš kambario, tyliai užvėrė duris ir patraukė koridoriumi tyliai klausydama savo žingsnių aido.

[Tavaret d'Erero]

Tamsiaplaukė stovėjo viduramžių kambaryje, nuo kurio dvelkė dulkėmis. Rudakė užsikosėjo ir po to plačiai atmerkė akis. Kambarys neatrodė didelis, labiau smulkutis. Jame tilpo tik viengulė lova, apdengta skraistėmis, vienas ilgas langas, riešutmedžio rašomasis stalas su tokia pat kėde ir spintelė. Žvalgantis aplink, Tavaret akys užkliuvo už karnizo, ant kurio buvo užkabintos sunkios, storos ir raudonos užuolaidos. Ant jo, aukštyn kojom, kabėjo šikšnosparnis. Kadangi kambarį apšvietė tik menkas tarpelis tarp užskleistų užuolaidų, Tavarė negalėjo būti įsitikinusi, jog jos akys mato teisingai. Tačiau kai Tav praskleidė sunkias užuolaidas, jų užgriuvo visa gvardija ant jos veido. Mergaitė aklai blaškėsi, kol pajuto kažkieno ranką, smaugiančią jos kaklą. Vienuolikmetė sukliko, o Drakula jai trenkė.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, jausdama ant savo kaklo malonų metalo svorį, apžiūrėjo dar keletą kambarių. Visur buvo tas pats kaip ir pirmajame: vien dulkių kamuoliai, tuščios spintos ir nieko įdomesnio.
Uždariusi paskutines to aukšto duris jau ketino eiti susirasti Tavaret, jog liptų į kitus aukštus, tačiau to neprireikė. Varniukė išgirdo jos skardų klyksmą ir nieko nelaukdama pasileido link ten, iš kur jis sklido.
Mergaitė nubildėjo laiptais, nė nekreipdama dėmesio į tai, jog ir šį kart gali įlūžti lenta, o ji vėl prasmegtų atsivėrusioje skylėje. Tačiau jos laimei šįkart taip nenutiko, ir triukšmingai įsiveržė į kažkokį kambariuką, pakeliui ar pasigriebusi kažkokią nulūžusią kėdės koją.
Virš galvos praskridus tuntui šikšnosparnių, Rose dusliai spygtelėjo, tačiau greitai susivaldė, pamačiusi kažkokį perdžiūvusį vyrą. Tikriausiai jis jau išgirdo mergaitę, bet neatsisuka, mat vis dar smaugė tamsiaplaukę.
Naudodamasi proga, jog perdžiūvėlis nekreipė į ją dėmesio, varniukė pripuolė ir užsimojusi ta medine kėdės koja, vožtelėjo jam per galvą. Šiam susvyravus trenkė dar kartą ir jis galiausiai sukniubo, bet ir vėl norėjo stotis.
- Daryk ką nors!- persigandusi šūktelėjo Tavai ir kol vyras nespėjo pakilti, dar kartą jam užvožė.

[Dakota Jackson]

Tavaret sunkiai stebėjo Rosemarie ir suprato, jog dar junta spaudžiamą kaklą, kartu ir kažkokį keistą svaigulį. Tauridė net nepajuto, kaip iš draubužių kišenės ištraukė sidabriniai baltą svyruoklinio beržo lazdelę ir nukreipė ją į galutinai nukankintą sudžiūvėlį.
-Crucio,-Tavarė pasijuto daug lengviau ir atsiduso, tačiau tik tada suvokė, ką padarė. Drakula dar mojavo rankomis ir kvietėsi pagalbos bei kankinosi, o Tava numetė lazdelę ant žemės. Mergytei pakirto kojas ir ji parklupo ant žemės, net grindys sugirgždėjo.-Ne..Ne..
Mergytė prišliaužė prie Rose ir įsikibo į jos aprangą.
-Prašau, pasakyk, kad aš jo nenužudžiau,-tyliai pratarė baltaplaukė.-Prašau.
Vienuolikmetė atrodė klaikiai. Apsiverkusi, su akimis kaip lėkštėmis ir persigandusi.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, visa sukrėsta ir drebėdama it epušės lapelis, spoksojo į Tavaret. Tikriausiai dėl to, kad nenorėjo matyti agonijos iškreipto sudžiūvėlio veido ir jo galūnių trūkčiojimo, o galbūt dėl to, jog buvo paprasčiausiai šokiruota mergaitės ištarto burtažodžio.
- Iš... Iš kur tu moki tokius kerus?- užsikirsdama paklausė. Ji nė neabejojo, kad šie kerai ne tik uždrausti, bet ir sudėtingi.
Varniukė galiausiai žvilgtelėjo į traukulių tampomą ištįsėlio kūną ir lazdele sušnabždėjo:
- Finite incantatem.
Po minutės kūnas nurimo, tik dešinė pėda vis dar neramiai trūkčiojo.
- Ne, nemanau, kad jį nužudytų šis užkeikimas. Juk net žmogaus nenužudo,- bandė nuraminti Tavą. Nors tikriausiai būtų geriau, jei jis būtų miręs.
Pasukiojo rankose medinę kėdės koją, ir pliaukštelėjo delnu per kaktą. Kokia aš kvailė. Priėjo prie tysančio ant žemės vyriškio ir prispaudė pirštus prie kaklo. Pulso nepajuto. O kaipgi pajusi, jei širdis jau kokį šimtmetį nebeplaka.
Toji medinė koja turėjo aštrią, ploną atplaišą lūžio vietoje. Sunkiai atsidususi nusuko galvą į šoną ir suvarė medžio gabalą tiesiai jam į širdį.
- Šitaip bus geriau,- lyg pati sau sumurmėjo.- Nagi eime,- jau garsiau tarė atsisukdama į mergaitę ir skubiai žingsniuodama link išėjimo iš šio kambario.- Jei čia buvo jis, bus ir daugiau.