[Dori Mendel]

Dori buvo labai sunku perprasti Aurį. Regis, to padaryti išvis nepavyks. Ar neturėtų trylikmetės raminti profesoriaus žodžiai? Ar juose nebuvo tiesos? Žinoma, kad buvo. Išties pačiai mergaitei būtų paprasčiau gyventi, jeigu ji taip nesureikšmintų savo kraujo. Bet... bet ar ne pats Alanas buvo užsiminęs, kad jo giminėje yra vertinamas grynas kraujas? Tai kodėl tuomet Auris dabar šneka tokius dalykus? Nejau ne tik Alanas, bet ir jis yra šiek tiek kitoks nei visa Senklerių giminė? Tačiau tai, ką Alanas pasakojo matant darant Aurį... Tie nedovanoti kerai... Ir šitos visos besikeičiančios jo nuotaikos... Mendel buvo sunku suprasti, ar raudonplaukis kalbėjo mandagiai, ar tiesiog nusprendė laikytis profesoriškos taktikos.
- Ačiū, - galiausiai ištarė.
Dori kelias sekundes žiūrėjo į tolį. Nežinojo, ar reikėjo kažką dar apie tai pasakyti, ar ne. Nusprendė šia tema patylėti, nes ji nebuvo pati maloniausia, nors ir pasipasakojus palengvėdavo. Vis tik klastuolė kalbėjo ne su bet kuo, o su Auriu, kuris buvo tikrų tikriausias grynakraujis, ar ne? Dori nesijautė prieš jį pilnavertė.
- Jeigu aš tau parodysiu vieną daiktą, ar tu man pasakysi, ar jisai užkerėtas juodaja magija, ar ne? Ir net jeigu užkerėtas, ar tu man jį atiduosi atgal? - kuo skvarbiau pažvelgė pašnekovui į akis.

[Auris Senkleris]

Kažin, ar jų ką tik užkabinta tema buvo išsemta. Bet Auris neketino daugiau lįsti į visą tą reikalą, nes atrodė, kad Dori to nebenori. Nieko, Regis jos nekamantinėjant ar neverčiant ko nors aiškinti pati pradeda. Tai jam puikiai įrodė ką tik užduotas klausimas dėl to užkerėto daikčiuko mergaitės kišenėje.
Bet Auris neskubėjo prie to prieiti ir iš pradžių pasakė.
- Dori, Matau, kad visas tas reikalas dėl kilmės tau be krašto svarbus. Bet atsimink, kad tu esi Klastuolė ir kad kiti žmonės gali eiti velniop su savo nuomone apie tokį dalyką kaip tavo kilmė. Tai neturėtų būti kažkoks rodiklis. Aš pats vis dar esu kupinas savo giliai įsiugdytų įpročių ar nuomonės, bet man to nebereikia. Kažkokia pavardė tikrai neturi spręsti ar man reikia bendrauti su tuo žmogumi ar ne.
Viskas, Kol kas gana. Nebent ji nuspręstų kitaip. Niūrios Senklerio nuotaikos jau buvo seniai  išgaravusios. Kvailas pyktis, kurį sukėlė Tariamas jos pasipūtimas, kaip tai seniau vardijo Auris irgi pranyko.
- Taigi, nori man parodyti dėl ko čia užkopi pasikalbėti pati su savimi? - Vyptelėjo jis.
- Gerai, Pažadu, kad net jeigu tavo saugoma brangenybė bus užkerėta pavojingais kerais aš tau ją sugražinsiu. - Pasakė jis. Tikiuosi, kad Alanukas jai nepasakojo apie mano pažadus. Auris pažadėjo gražinti tą daiktą ir ketino tai padaryti. Bet jis nesakė kada taip nutiks. Aurio Senklerio pažadai buvo labai dvilypiai. Su juo derėtis reikėjo labai atsargiai ir viską apgalvojant.

[Dori Mendel]

Dori tik vartė akis, kol Auris kalbėjo apie kraują. Naujaugi jie visi tokie, tie Senkleriai, mintyse galvojo mergaitė, kažkokie filosofai. Trylikmetė nelabai tikėjo raudonplaukio žodžiais. Iš tikrųjų galvojo, kad tai tėra etikos palaikymas, nes gi jis - profesorius.
- Tai yra rodiklis, - vis tik neištvėrusi pasakė tamsiaplaukė. - Ne šiaip sau pats Salazaras kadaise sukūrė Paslapčių kambarį. Tačiau baikime šią temą. Prašau.
Mendel primerkė akis, kai Auris pažadėjo atiduoti siekėją net ir tada, jei jis bus užkerėtas. Vaikinas atrodė toks gudrus ir suktas, kad vis dėlto trečiakursė nebuvo tikra, ar taip lengvai pavyks vėl siekėją atgauti. Tačiau tuo pačiu ji žinojo, kad vos panorėjęs jis bet kurią akimirką galėtų čia ir dabar rutuliuką iš Dori atimti. Tad koks skirtumas? Galbūt Auris galės pasakyti kažką apie tą stiklinį daikčiuką, nes Juzefo nežinia tiesiog varė iš proto.
Dori išsitraukė iš kišenės siekėją. Šią akimirką jis buvo ramus. Juostelė viduryje buvo įprastai žalios spalvos. Jokio fono nesimatė, tik paprasta juoduma. Kai Juzefas pasikvietė Dori ir Levandą, kai jos buvo šiltnamyje, plikis leptelėjo, jog jį paliko žmona. Ir nuo to karto per siekėją Mendel galėjo matyti tą nušiurusį kambarį. Ten, kaip Dori suprato, buvo naujieji Juzefo namai. Tačiau po to karto, kai šis išsiklausinėjo apie Hogvartso įkūrėjų menę, jokių atvaizdų ir šešėlių rutuliuke nebebuvo matyti. Tikriausiai įgrūdo siekėją tarp kokių purvinų kojinių ir pamiršo, mintyse svarstė klastuolė.
Ji ištiesė ranką ir padavė Auriui siekėją.
- Tik noriu pasakyti, kad jeigu tu jį atimsi ir aš numirsiu, turbūt ir taip bus aišku, kas prie to prisidėjo, - pakėlė antakį.
Iš tiesų ji nebuvo tikra, ar Juzefas jai nieko nepadarytų, jeigu Dori atiduotų siekėją kažkokiam suaugusiam žmogui. Vis tik to plikšio ji nepažinojo.

[Auris Senkleris]

Oi, tas senis Salazaras pastatė tą kambarį norėdamas kažkam kažką įrodyti. Pagalvojo Auris, kuris kartais vis pasiduodavo savo Senkleriškai pusei, kalbant apie žiobarus ar iš tokių šeimų kilusius magus. Aplamai, žiobarai jam neberūpėjo. Na žinoma nebent užvaldydavo kartkartėmis prasiveržiantis išpuikimas. Bet jis šito stengėsi atsikratyti.
Kad ir ką jis besvarstė nieko nesakė ta tema ir paėmė rutuliuką mergaitei iš rankų.
Dabar reiktų išeiti ir ilgai jį patyrinėti. Pagalvojo jis. Ne, matysiu vėliau kaip čia geriau padaryti.
Auris atsegė kuprinę ir iš jos išsitraukė savo seną, dar mokyklos laikus menančią užrašų knygelę. Toji buvo apipaišytais viršeliais. Kažkada per kažkokią nuobodžią pamoką jis apipaišę ją kaukolėmis ir šiaip visokiais niekais. Knygelę užkerėjo taip, kad nereikalinga informacija išsitrindavo iš puslapių ir jis galėjo vis rašyti ir rašyti kiek jam reikėjo.
Vaikinas pavartė savo knygutę ir susirado ilgą užkalbėjimų eilę. Mokėjo viską atmintinai, bet tie kerai velniškai laužė liežuvį, todėl nusprendė paskaityti, nes jei suklystų, dar kas nutiktų ir gal tas daiktas išduotų jo tikrajam savininkui, kad yra tikrinamas ir tada jau tikrai kas nors galėtų nutikti Dori.
Auris sėdėjo ant laiptų, knygelė gulėjo ant kelių, vienoj rankoj laikė lazdelę, kitoje rutuliuką. Tada ėmė berti tuos kerus. Pamažu jį ir rutuliuką apgobė mėlyni dūmai. Burtai turėjo parodyti juodus užkeikimus, prakeiksmus, dvasių ar pavojingų demonų veikimą ir visokius kitokius blogus dalykus.
Tai tęsėsi gal penkias minutes. Dūmai vis tirštėjo, Aurio balsas prislopo. Ir pagaliau jis liovėsi kalbėti, dūmai dingo ir viskas buvo kaip buvę. Tada jis išbandė dar kelis burtažodžius, kurie neturėjo tokio efekto, kaip tas ilgasis užkalbėjimas, bet irgi nieko nenutiko.
- Žinai, esu tikras devyniasdešimt devyniais procentais, kad jis nėra susijęs su tamsia magija.
Prabilo Senkleris.
- Pirmas klausimas, iš kur tu jį gavai? Antras klausimas, ar jau esi su juo ką nors nuveikusi? Trečias klausimas, Ar tau yra liepta ką nors su šiuo daiktu nuveikti? Toliau. Jei aš teisingai suprantu, per jį gali sklisti kito žmogaus kerai. Be to, tu prieš man čia ateinant kažkam grasinai jį išmesti. Taigi, gali būti, kad per šį rutuliuką tau galėtų pasiųsti kokius pavojingus kerus. Bet tam, kad išsiaiškinčiau daugiau, man reikėtų jį pasiimti ilgesniam laikui.
Rutuliuko kol kas jis neketino gražinti, dar vis laikė jį rankose ir svarstė kaip čia geriau pasielgus.

[Dori Mendel]

Dori išpūtusi akis stebėjo, kaip Auris tikrino siekėją. Kažkur viduje sukirbėjo baimė, kad Juzefas gali tai pastebėti. Tačiau jeigu nepasirodė iki šiol, kodėl turėtų iškišti savo pliką makaulę šį kartą?
Tai, ką darė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, trylikmetei pasirodė išties rimta. Ji pagalvojo, kiek daug dalykų magijos pasaulyje ji dar nežino.
Kai vaikinas pasakė, kad daikčiukas vargiai yra užkerėtas juodąja magija, Mendel lūpose pasirodė nedidelis šypsnis. Regis, kad pasitvirtino jos spėjimai apie tai, jog Juzefas kaži, ar bus koks nors juodasis magas. Verčiau jau valdžios ieškantis nevykėlis.
- Jeigu pasiimsi siekėją, man gali blogai baigtis. Iš tikrųjų aš negalėjau apie jį nei žodžiu prasitarti.
Susizgribusi Mendel trumpam užsimerkė. Ji pasakė rutuliuko pavadinimą. Beliko tikėtis, jog Auris neturi žalio supratimo, kas tas siekėjas.
- Aš neprašiau nieko daugiau išsiaiškinti. Aš tik prašiau pasakyti, ar jis nėra užkeiktas juodąja magija, - primerkė akis. - Negaliu tiek daug pasakoti. Negaliu atsakyti į visus klausimus, nes, kaip jau sakiau, man po to gali blogai baigtis. Galiu pasakyti tiek, kad per jį įmanoma bendrauti ir... ir kad kitas žmogus geba siųsti per jį kerus, - apie tai, kad Juzefas per tą daiktą kalbėjo iš Levandos kūno ir kad ne kartą buvo persikėlęs merginas pas save, Dori garbingai nutylėjo. - Bet aš nezinočiau, kaip tai padaryti. Nemoku.

[Auris Senkleris]

Siekėjas mat... Kas tai? Auris Atsiduso. Ir į ką ši mergaitė įsivėlė?
- Gerai. Suprantu. Tu man negali pasakoti, viskas aišku. - Jis sugražino siekėja Dori. Nes gal tas žmogus, kuris čia viskam vadovauja kaip nors galėtų suprasti, kad daiktas ne savo vietoje?
- Dori, ar seniai jį turi? Ar tu man gali paaiškint kam tau jis yra duotas? Ir ar daugiau mokinių yra į tai įsivėlę? - Koks žmogus traukia paauglius į savo reikalus? Dori iš žiobariškos šeimos, matyt nenusimano daug apie magijos pasaulį, jos tėvai tuo labiau. Ji jauna, juk tik trylika metų, jei kas nors nutiktų, kas tada jai padėtų? Siekėjas ne juodosios magijos įtaisas. Na ir kas? Jeigu juo galima siųsti kerus, tai galima pasiųsti kokius nors siaubingus gal net nukryžiavimo ar dar kokius. Bet gal tas įtaisėlis nėra toks galingas? Gal gali pernešti tik paprastesnius kerus?
- Pasidėk jį. Reikia, kad viskas būtų lyg niekur nieko. - Ak, jei būčiau normalus Profesorius, drožčiau pas direktorę, ar pas jos koledžo vadovą ir viskas. Čia ne mano reikalas. Toji Dori ne mano bėdos ar ne? Tegu ja rūpinasi tėvai. Tegu kas nors nuvyksta ir viską jiems papasakoja. Jiems pats metas atmerkti savo akis po galais.
- O ar kada nors, kas nors jau vyko su šiuo daiktu? Ar kas nors tau siuntė per jį kerus?

[Dori Mendel]

Dori labai nustebo, kad Auris jai atidavė siekėją atgal. Akimirką jau buvo pagalvojusi, jog profesorius jį pasiims.
- Ačiū, - pasakė.
Kai iš Senklerio lūpų pasipylė klausimų lavina, trylikmetė atsiduso. Auris klausinėjo tokių klausimų, kurių atsakymai tiesiog turėjo viską iškloti apie siekėją, bet juk Dori neturėjo teisės visko išpliurpti, ar ne? O kas, jeigu tasai Juzefas tik ir laukia, kol Dori ar Levanda kam nors viską išpasakos? Ir tada... o Gringotso goblinai, ir tada jis galėtų joms ką nors padaryti?
- Aš... aš... - klastuolė pradėjo kažką mikčioti. - Jis... Aš nežinau, - Dori susiraukė. - Nežinau, kam skirtas šitas daiktas. Aš negaliu pasakoti, nes... Aš nežinau, - ėmė kartotis.
Kelias akimirkas Mendel žiūrėjo į tolį ir galvojo, ką sakyti Auriui. Iš vienos pusės labai norėjosi jam viską iškloti, nes tada Dori jaustų paramą iš kažkokio suaugusio žmogaus, bet... bet ar tikrai ji būtent Auriu galėjo pasitikėti? Jis pasirodė toks nenuspėjas... Be to... be to, ar Alanas tuo apsidžiaugtų? Kad Dori tai pasakoja Auriui?
- Tokį daiktą jau beveik metus laiko turiu aš ir dar vienas mokinys, - prabilo mergaitė. - Negaliu pasakyti, kuris. Buvo... buvo keli kartai, kai... kai suveikė... šitas daiktas... ir... mano Džo... mano voras... - mergaitė kelioms sekundėms užsimerkė, bet nepravirko. - Jis numirė per siekėją, bet... bet tai įvyko netyčia, aš žinau... kad jis... kad Ju... - trečiakursė vos neištarė Juzefo vardo. - Kad jis... - kalbėjo toliau. - Aš žinau, kad jis to nenorėjo. Supranti? - įsispoksojo į Aurį. - Aš jo nebijau. Jis nėra blogas. Aš tai jaučiu. Žinau, kaip kvailai tai skamba, - vos vos nusišypsojo. - Bet žinai, tai tikrai nėra pavojinga, dar dabar, kai tu pasakei, kad tai nėra susiję su juodaja magija... Tiesiog... tiesiog jis kuris laikas su mumis nesusisiekia, supranti? Ir man jo trūksta, - paskutinis sakinys nuskambėjo liūdnai.
Trylikmetei išties trūko Juzefo ir buvo sunku pasakyti, kodėl. Ar sveikas žmogus dėl to nesidžiaugtų? Na, kad tas beprotis tylėjo. Dori galėjo galvą guldyti, kad Levanda džiaugėsi, jog plikis dingęs. Nežinia, ar dėl to, kad Mendel trūko tėvų šilumos, ar dėl to, kad ji taip norėjo vis daugiau ir daugiau pažinti magijos pasaulį, bet to žmogelio jai pritrūko.
- Auri, aš pavargau, - Dori susiėmė už galvos. - Prašau, ne šiandien, gerai? Nebegaliu. Noriu į Klastūnyno bendrąjį kambarį, noriu eiti ilsėtis, žinai... Alanas viską žino... - tamsiaplaukės veidė atsirado šypsena. - O Merline, jis... - Dori susijuokė. - Alanas nuostabus, ar žinai? - Dori ir pati nesuprato, ką pradėjo vapėti. Jos smegenys išties buvo perkrautos. - Jis viską žino, aš jam pasakiau... Nesakyk, prašau, apie šitą pokalbį jam, gerai? Aš jam pati rytoj viską papasakosiu. Noriu, kad jis išgirstų tai iš manęs. Alanas... jis... oi... nežinau. Kažką jau aš nusikalbu. Ar galime eiti? Prašau... - viltingai pažiūrėjo į profesorių. Galva jau tikrai nebedirbo.

[Auris Senkleris]

Jeigu jis dar turėjo kažkokių dvejonių. Na, kad reikėtų paprasčiausiai ją nuvesti pas direktorę ar pas jos koledžo vadovą, ar tiesiog pranešti ministerijai apie šitą siekėją, tai jos visos išdūko iš galvos.
Kaip gaila, kad jie susipažino taip... Na nevisai ta koja kaip sakant. Ir viskas tik dėl jo netikusio charakterio... Bet visgi, Siekėją ji man parodė, tai gal ir gerai.
Dori kalbėjo, daug. Žodžių srautas nunešė Aurį į jo paties vaikystę. Prisiminė, kaip regis prieš šimtą metų, kai jam tik suėjo šešeri, po mamos mirties, kai tėvas jį gerokai apkūlė, kai tėvas pradėjo pasiutusiai gerti. Auris išėjo iš jų mažo namelio miške prie ežero. Jis ketino nusigauti į Senklerių dvarą. Tada jam buvo šešeri ir jis tikėjo, kad tai bus paprasta. Auris pabėgo nuo tėvo, kuris jo nebemylėjo ir patraukė kažkur. Per mišką, per kažkokius vienkiemius pasiekė mažą miestelį. Juk ankstyvoji vaikystė pralėkė ne dvare, net ne Londone, o mažame Anglijos miestelyje. Tiksliau miške, prie ežerėlio.
Jau buvo alkanas, pavargęs ir jam atrodė, kad per tas kelias dienas perkeliavo per pusę šalies. Bet aišku taip nebuvo. Tada sutiko Džiugą ir Ramintą ir tada... Tuo metu jis buvo be paramos, visai mažas vaikas, išsigandęs ir niekam nereikalingas. Dori, kuri dabar kalbėjo kaži ką atrodė pasimetusi. Jeigu jai net reikia to, kuris įtraukė į kažką neaiškaus, tai blogai. Na gal tas Ju... Nėra blogas. Bet gal jis puikus manipuliatorius? O gal ten ji? Ju... Kas tokia ar toks tas Ju?
Gerai, kad mergaitė turi saugą. Pasvarstė jis. Žinojo tai, juk pats padėjo pusbroliui jį padaryti dar vasarą.
- Tai nėra gerai, kad nori su tuo žmogumi bendrauti. Jis juk gali būti tau pavojingas. Gerai, nieko aš neaiškinsiu Alanui. Tikrai. Ir žinoma. Einam, palydėsiu tave iki bendrojo kambario, kad nesusilauktum pylos iš kito mokytojo, jei tave užtiktų klaidžiojant tokį vėlų metą. Bet dar tik noriu tau pasakyti, kad... Na tiesiog kad tu gali pas mane visada ateiti. Bet kokiu klausimu. Net jei tiesiog bus nyku. Ir dar... Verčiau nesivelk su tuo žmogumi į šiuos visus reikalus. Dori, aš tau galiu pasakyti iš savo patirties. įklimpti lengva, o paskui viskas taip pradeda riedėti, kad nebegali susilaikyti. - Na ką gi, vis šis tas. Dabar bent žinosiu, kad ji turi tą siekėją, galėsiu atidžiai ją stebėti. Dėl visa ko. Įdomu kas tas kitas mokinys... Gal Poter, gal Pritz? o gal Galbraith? Permetė jis visas mokines, kurias atsiminė dažniausiai pastebėjęs kartu su Dori. Alanas žino. Vien dar ir todėl negaliu viso šito palikti ramybėje. Juk žinau, Dori jam tikrai rūpi, o jei taip, tai tas eis į pasaulio kraštą kartu. Todėl, negaliu visko ramiai palikti.

[Dori Mendel]

Dori klausėsi, ką sako Auris, ir bent jau šiuose žodžiuose ji visiškai sutiko su apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi. Iš tikrųjų nebuvo gerai, kad Dori norėjo bendrauti su Juzefu. Juk ji to vyriškio visiškai nepažinojo, be to, jis per prievartą įbruko merginoms po siekėją, gąsdino, liepė pavogti iš herbologijos profesoriaus krameblijų lapų, kerėjo, o per tą plikį mirė ir Džo... Tačiau kažin kas viduje mergaitei sakė, kad tai atsitiko netyčia, na, kad Džo... Kad jis tiesiog pasimaišė ne laiku ir ne vietoje. Kokia tamsiaplaukė buvo kvaiša, jog laikė voriuką prie siekėjo... Dori su savimi nieko negalėjo padaryti, jai trūko Juzefo, nors ji ir žinojo, kad turėtų norėti jo gyvenime daugiau nebeišvysti.
Kai Senkleris baigė kalbėti, trylikmetės veide pasirodė pavargęs šypsnis. Ar visa Alano giminė tokia gera? Net ir Auris, kuris yra prieš kažką naudojęs nukryžiavimo užkeikimą? Mendel taip norėjo sužinoti viso to aplinkybes... Šią akimirką Auris atrodė toks geras. Gal tik vaidino? Kas ten žino.
- Gerai, - tarė. - Ačiū.
Dori pradėjo leistis sraigtiniais laiptais žemyn. Kišenėje gniaužė stiklo rutuliuką svarstydama apie tai, ar Auris dar bandys ką nors aiškintis apie siekėją. Netrukus varpinė liko tuščia.

[Gruodė Rimeikaitė]

Sugrįžusi iš ligoninės ji neturėjo ramybės. Buvo sekmadienis. Baisus, siaubingas, košmariškas. Gruodė nežinojo kur dėtis. Galvoje skambėjo ligoninės garsai. Tokie pažįstami. Ir kartu svetimi, nes dabar ligonė buvo juk ne ji pati. Į ligoninę šiandien ją palydėjo Alano tėvai. Kurie ir parašė laišką apie tėvus ištikusią tragediją. Kol kas Rimantė gyveno pas juos, nes seneliai dar nespėjo atskristi iš Klaipėdos.
Grįžusi skubiai atbėgo čia. Kur žinojo, kad bus ramu. Abejojo, kad kas norės šiltą gražią dieną lipti kažin kiek laiptų į seną varpinę.
Susmukusi pasienyje ėmė ir vėl jau nežinia kelintą kartą lieti ašaras. Jau ir taip akys buvo paraudusios nuo ilgo verkimo. Laišką gavo vakar ryte. Taigi jau ir pati nežinojo kiek laiko leido toms ašaroms lietis. Jos negalėjo sustoti. Ypač dabar. Kai prisimindavo matytą vaizdą. Savo mylimus tėvus ten, reanimacijoje. Gulinčius tylius, ramius, apraizgytus laidais. Norėjo ten pabūdėti ilgiau, bet žinoma nebuvo galima.
Atrodė dabar, kad jaučia tikrų tikriausią skausmą. Ir kartu pyktį. Pyko ant Alano tėvų ir visos magiškosios visuomenės. Grįžtant iš ligoninės ji paklausė ar nebūtų galima slapčia jiems duoti kokių eliksyrų. Arba pergabenti į magišką ligoninę. Rimeikaitei buvo atsakyta, kad ne. Nes reikėtų keisti daugybės žmonių atmintį. Juk Gruodės tėvus sužalotus prisimins gydytojai, policininkai ir ligoninėje esantys ligoniai. Ir avarijos liudininkai. Ir tie, kas įvažiavo į jų mašinos priekį. Taigi Gruodei buvo leista suprasti, kad jos tėvams nebus suteikta pagalba. Kur kas veiksmingesnė nei dabar. Norėjosi daužyti kumščiais sienas dėl šitos neteisybės. Šaukti. Klykti. Aš vis tiek tai padarysiu. Net jei išlėksiu iš mokyklos. Galvojo dar tada, kai važiavo į mokyklą. Burtininkams nerūpėjo jos tėvai. Bet ne jai. Jei reikės buvo pasiryžusi sprukti iš mokyklos, kad kaip nors sugirdytų tėvams magiškų vaistų. Dar aišku reikėjo juos paruošti. Ir kol kas Gruodė nei neįsivaizdavo kiek laiko jai tai kainuos.
Bet dabar prieš akis vėl matė tą ligoninės vaizdą ir skalavo jį ašaromis. Niekaip negalėdama susiimti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion buvo piktas. Apmėtė knygomis kambario draugą, aprėkė kitus du ir visas įtūžęs išlėkė iš Klastūnyno berniukų miegamojo, o vėliau - ir iš bendrojo kambario. Nenorėjo nieko matyti - šitoje mokykloje mokėsi didžiausi įmanomi kvailiai. Ypač Klastūnyne. Airis nenorėjo matyti nė vieno iš jų. Dabar drožė koridoriumi bet kur. Svarbiausia, kad ten nebūtų žmonių. Atrodė, kad dabar sutikęs Gruodę ar Romą sugebėtų susipykti net ir su jomis. Vadinasi, geriausia pasislėpti.
Į mišką eiti tingėjo, tad pasirinko varpinę. Vieną kartą netyčia čia užklydo ir susidarė nuomonę, kad į šį bokštą mažai kas ateina. Vadinasi, puikiai tiks. Belipdamas į jį net kiek aprimo, nors vis dar buvo viskuo nepatenkintas. Nespėjęs patekti vidun išgirdo, kad kažkas ten yra. Ir netgi verkia. Jau norėjo apsisukti ir eiti sau, bet netrukus apsigalvojo: tas apsiverkęs mažvaikis (nes ne mažvaikiai jau nežliumbia, ar ne?) bus pukiausia proga išlieti pyktį ir susierzinimą. Išsityčios, pasijuoks ir...
Piktą planą nutraukė pamatytas vaizdas. Tai visai nebuvo mažvaikis. Eion su nuostaba suprato, kad varpinėje verkia ne kas kitas, o Gruodė. Pyktis niekur nedingo, bet berniukas neketino užsipulti šitos merginos. Ilgą laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją.
- Gruode? - galiausiai pratarė, tačiau prieiti arčiau (ką jau kalbėti apie apkabinimą) nedrįso. - Kas atsitiko?

[Gruodė Rimeikaitė]

Tirpo sekundės, minutės. Ašaros ir toliau nesiruošė išsekti. Net tada, kai išgirdo kažkieno žingsnius ant laiptų. Kad ir kas ten bebuvo jai nerūpėjo. Žmogus sustojo. Kurį laiką tvyrojo tyla. Gruodė nei nepakėlė akių į atėjūną. Net kai buvo pašaukta vardu ir jai uždavė klausimą nenorėjo kalbėti. Gal dar neišdrįso pasakyti šito baisaus dalyko. Dar niekam iš mokyklos nepasakojo. Nenorėjo savo tėvų nelaimės užtvirtinti žodžiais.
- Labai negerai Eion. - Tyliai ištarė. Balsas buvo prikimęs nuo ilgo verkimo.
- Kas dabar bus? Kaip dabar reikės gyventi? - Ne jam žinoma buvo skirti tie klausimai. Labiau sau pačiai. Savo gyvenimo be tėvų negalėjo nei pabandyti įsivaizduoti. O kas bus, jeigu jie bus pasmerkti visą likusį gyvenimą praleisti prikaustyti prie lovos? Tai pašiurpino. Baisiausia, kad ji žinojo paprastą sprendimą viskam pataisyti. Bet kaip viską įvykdyti?
- Eion, kaip tau atrodo ar sudėtinga būtų pabėgti iš mokyklos ir nepastebėtai patekti į skersinį skersgatvį?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kažkas atsitiko. Turbūt kažkas baisaus. Bėda ta, kad Eion nemokėjo elgtis tokiose situacijose. Paprastai nutikus kažkokiai nelaimei jis tik pasijuokdavo. Bet šį kartą viskas buvo visai kitaip. Jis Gruodei nelinkėjo nieko blogo.
Išgirdęs tylų atsakymą įsidrąsino prieiti arčiau. Atsitūpė šalia merginos ir žiūrėjo į ją.
- Bet kas atsitiko? - dar kartą paklausė, nes visai nesuprato klausimų prasmės? Akivaizdu, kad kažkas ne taip, bet ar gali būti taip blogai, kad geros širdies mergina šitaip nusiminusi? Gal ją kas nuskriaudė? - Ar kažkas prie tavęs kabinėjosi?
Norėjosi apkabinti Gruodę ir taip parodyti, kad yra šalia. Bet Eion taip ir nedrįso tą padaryti. Kažkur šmėstelėjo mintis, kad, pasirodo, profesorę apkabinti yra lengviau, tačiau stengėsi apie tai negalvoti. Pykčio, kuriuo virdamas čia užlipo, neliko nė kvapo.
- Manau, kad sunku. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų tai padaryti, - atsakė į klausimą, kuris lyg ir buvo skirtas jam. - Bet kam tau Skersinis skersgatvis? Gal gali kam nors parašyti laišką, kad jie nueitų ir nupirktų, ko reikia?
Mintis pabandyti pabėgti iš mokyklos skambėjo įdomiai. Bet tai sukeltų riziką iš tos mokyklos išlėkti visiems laikams. O kad ir kaip erzintų visokie kvaili mokiniai ir profesoriai, čia bent jau skaniai maitino.

[Gruodė Rimeikaitė]

- Ne. Niekas. - Išmikčiojo ji.
Kaip jai dabar viską pasakyti? Atrodė, kad būtų paprasčiau duoti Eion paskaityti tą laišką. Bet Gruodė suplėšė jį šį rytą.
- Mano... - Pabandė pradėti. Mintyse iškilo neseniai matytas vaizdas. Tėvų gulinčių ir nieko negirdinčių, nematančių. O paskui prisiminė Alano tėvo žodžius ištartus jos nuomone šaltu kaip ledas tonu. Mes nieko negalime pakeisti. Mes negalime magiškai į tai kištis. Tai taip supykdė, kad pagaliau ėmė ir prašneko.
- Mano tėvai penktadienį vakare pakliuvo į avariją. Išvažiavo į parduotuvę. - Tai žinojo, nes šiandien susitikusi jaunėlę seserį ligoninėje išgirdo kaip viskas buvo. Rimantė liko namie. O tėvai išvažiavo į parduotuvę.
- Į juos įsirėžė kažkoks girtas vairuotojas. Tiesiai į mašinos priekį. Kur sėdėjo mano tėvai. Jie dabar... Jie dabar... - Reikėjo išlaikyti tą pyktį ant viso magijos pasaulio, kad pabaigtų tą sakinį. - Jie ligoninėje. Jie abu neatgauna sąmonės ir yra dar kitų sužeidimų. Ir net neaišku ar jie kada atsigaus. O jei ir atsigaus tada... Aš nežinau ar galės normaliai gyventi. - Tai taip prislėgė, kad nepadėjo nei pasipiktinimas, kurį jautė. Normaliai kalbėti pradėjo po kokių kelių minučių.
- Man reikia ten. Man reikia padaryti gydomųjų eliksyrų. Turiu juos sugirdyti tėvams. Aš neturiu kam parašyti, nes mano pažįstami burtininkai nenori padėti. Aš jau kalbėjau. Jie nenori, kad ligoninės darbuotojai žiobarai pamatytų magiją. O ir kitiems žmonėms mačiusiems tą avariją ar policininkams juk irgi pasidarytų keista, kad žmonės staiga pasveiko nuo tokių sužalojimų. Bet man nesvarbu. Aš vis tiek padarysiu. Aš nuskrisiu į tą skersgatvį šluota. Jei reikės pinigų įsibrausiu į Gringotsą ir jų gausiu. Aš... - Kalbėjo bet ką apnikta skausmo ir liūdesio.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gruodė kažko nesakė, bet Eion negalėjo jos kaltinti. Pažinties pradžioje elgėsi tikrai bjauriai, tad kodėl dabar mergina turėtų atvirauti? Tuo labiau, kad atėjo čia tikriausiai norėdama pabūti viena. Galbūt reikia ją palikti? Ji neturi ko įsižeisti, ar ne? To čia ir atėjo. Taip, geriausia bus tiesiog išeiti. Kada nors susitikęs ją vėliau paklaus, kaip laikosi.
Jau apsisuko eiti sau, kai Gruodė staiga prakalbo. Eion sutrikęs ir nustebęs sustojo ir lėtai atsisuko į merginą. Tarsi suvokė, kaip baisu tai, kas nutiko. Vis dėlto vieno negalėjo pakeisti - iki galo suprasti to skausmo negalėjo. Pats neturėjo nė vieno artimo žmogaus. Jeigu profesorei Keit ar pačiai Gruodei kas nors nutiktų, žinoma, nebūtų smagu, tačiau reaguoti šitaip? Tiesa, Eion susivokė neturintis tėvų, dėl kurių varnanagė dabar ir verkia. Geriau patylėti, kad dar labiau neįskaudintų.
- Bet... Argi negalima padėti jiems su magija? - sumurmėjo berniukas, bet Gruodė gal nė negirdėjo. Tiesa, netrukus ir pati pradėjo apie tai kalbėti, tad neaišku, ar vis dėlto girdėjo klausimą.
- Ar nėra svarbiau apsaugoti žmones nuo mirties ar neįgaliojo vežimėlio? Koks skirtumas, jeigu koks žiobaras ką nors pamatys? - pasipiktino Eion ir suprato norintis padėti Gruodei. Žinoma, susikaupimo stokojantis antro kurso mokinys nelabai ką gali nuveikti, bet merginos pažįstamų burtininkų abejingumas siutino. - Tikrai reikia kažką daryti! Su mielu noru tau padėčiau, - kalbėjo jis. Pasidarė smalsu, kaip į tokį elgesį reaguotų profesorė Keit, bet stengėsi apie tai negalvoti. Reikėjo iš kur nors ištraukti idėją, nusakančią, ką galima nuveikti Gruodės tėvų labui.