[Kasiopėja Evers]

Sveiki gyvi ir negyvi. Žodžiu kurie turi wattpadus, galit pasiskaityt istoriją čia: https://www.wattpad.com/story/44270446-%C5%BEem%C4%97s-dukra  , bet aš čia rašau tiems, kurie tokio dalyko neturi. Tai va.

Įžanga

Prieš daugelį metų, kai įvyko Didysis Sprogimas, gimė ji.
Žemė.
Mėlynoji planeta.
Žemė buvo gailestinga. Joje gyveno įvairūs gyvūnai ir augalai, saugoję ir puoselėję planetos vertybes ir dosnumą. O ši nesipurtė sunkios naštos, tik globojo savo kūrinius.
Aplinkui tvyravo ramybė ir taika.
Ir tada... prasidėjo evoliucija.
Žemė visada žiūrėdavo į evoliuciją atsargiai. Ji leisdavo tobulėti, bet ne per daug. Rūšis, perlipusi Žemės nubrėžtą evoliucijos ribą, išnykdavo. Jos nebelikdavo.
Tačiau buvo vienintelė, pirma ir paskutinė, rūšis, kurios evoliucijos Žemė nestabdė.
Bezdžionės evoliucionavo į žmones, šie, metams bėgant tobulėjo ir keitėsi. Tačiau kuo žmonija eidavo savo rūšies gero link, tuo labiau kentėdavo Žemė.
O ji delsė.
Buvo pastatyti pirmieji miestai, pradėti naudoti žemės ištekliai ir naudingosios iškasenos, galiausiai buvo surasta nafta.
Žemė silpnėjo.
Ji nebepajėgė sustabdyti žmonijos plitimo, kad ir kokius taifūnus ar cunamius, žemės drebėjimus ar ugnikalnio išsiveržimus ji siųsdavo žmonėms.
Jie išgyveno.
Galiausiai Žemė nusprendė, kad viena ji nesugebės visko gražinti į savo vietas. Žmonija jau buvo išnaikinusi daugiau rūšių nei pati Žemė, o tai jau pastarajai buvo per daug.
Taip gimiau aš.
Mano motina suteikė man žmogaus išvaizdą, nors pati buvo kitokia. Ji buvo visur.
Vienintelis skirtumas, skiriantis mane nuo žmogaus buvo bamba.
Aš jos neturėjau.
Motina tikėjosi, kad gal aš pajėgsiu drauge su gamtos pagalba išgelbėti planetą nuo žmonijos. Ji suteikė man savo galias, tikėdama manimi.
O aš?
Aš tiesiog stengiausi išlikti savimi.

[Vivian DarkBloom]

Tęsk! *ligonė su patempta koja tavęs maldauja*

[Kasiopėja Evers]

1 skyrius (ar kažkas panašaus)

Visada svarstydavau, kuri gi iš mūsų kildavo anksčiau - aš ar saulė.
-Šį kartą aš tave aplenkiau,-tyliai sukikenau, žvelgdama į dar nakties danguje kabančias žvaigždes. Dangaus pakraštėliai buvo vos vos nusidažę žydra spalva - saulė jau ruošėsi kilti. -Nagi, išlysk, blondine. Aš nieko nematau,- žolės švelniai kuteno šonus ir nugarą, rasa ant stiebelių gaivino sustingusį kūną. Sunkiai sudejavusi pakilau ir lėtu žingsniu patraukiau link ežero, atsigręždama atgal.
Rūkas buvo padengęs pievą, kurioje aš paprastai miegojau. Stovėjau jame, šiam žemiškam debesėliui apgaubus mano nuogas kojas, nešančias mane vandens link. Aplinkui tvyrojo taika ir ramybė, gamta buvo nuščiuvusi - negirdėjau nieko, iškyrus savo žingsnius.
Pagaliau gražuolei saulutei nusprendus išlysti iš už kalnų ir apšviesti mano kuklų prieglobstį, aš jau plūduriavau vėsiame vandenyje, žvelgdama į kartkartėmis danguje praplaukiančius debesis.
-Pagaliau pabudai,- atsisėdau ant dugno, sukryžiuodama kojas. Man sujudėjus, vanduo suraibuliavo iškraipydamas mano atvaizdą.
Žvelgiau į savo atspindį skaidriame vandenyje. Į mane iš kitos ežero pusės spoksojo baltaodė mergina mėlynomis akimis. Nosį dengė šimtai strazdanų, kurių tikrai nebuvo pagailėta - jomis buvo nusėtas praktiškai visas veidas. Pirštais perbraukiau per storas oranžines garbanas, ieškodama nesamų susipynusių mazgelių jose ir aplenkdama kiekvieną ramunės žiedelį. Ramunės, kuriomis buvo padabintos mano garbanos, visada išlikdavo toje pačioje vietoje, nebent pati jas išimdavau.
Lėtai pakilau iš vandens, ištiesdama rankas į dangų. Netoliese ramiai tupintys, miegantys ar lakantys vandenį gyvūnai net nesukrutėjo, man atsistojus. Šyptelėjau pažvelgusi į elnią ir giliai įkvėpiau. Įvairūs augalai ėmė pančioti mano kūną, sudarydami savotišką rūbą. Atsidususi nuleidau vijoklių apraizgytas rankas - šie visada atstodavo rankoves, ir atsisukau, vedama savisaugos instinkto.
Pro lapus į mane spoksojo dvi rudos žmogaus akys.

[Kasiopėja Evers]

Štai ir tęsiasi Visgailės kalbėjimasis su savimi.

Aš galėjau viską. Galėjau užsiundyti ant jo gaują vilkų. Galėjau jį su vėjo pagalba nupūsti tolyn. Galėjau netgi nupurtyti jį nuo žemės paviršiaus. Kontroliavau susiklosčiusią situaciją, nuo manęs priklausė kuo baigsis šis netikėtas susitikimas. Mano rankose buvo jo gyvybė.
Motina būtų tiesiog nuspyrusi jį, kaip sudžiuvusią šaką, nė neatsigręžusi pažiūrėti ar jis dar gyvas. Ji visada teisindavosi, esą, žmonių ir taip čia privisę, vienas ar kitas situacijos nepakeis. Ji niekada negailėdavo mirtingųjų.
Bet aš negalėjau taip pasielgti. Negalėjau nutraukti kažkieno gyvybės, jo likimo siūlo, kad ir kokia niekinga jo padermė būtų. Negalėjau užbaigti gyvenimo, mat sudaužyčiau savo aukos visas viltis ir svajones, augančias ir slatinančias žmogų kilti laiptais aukštyn, į savo dienos šviesą.
Priešingai nei Motina, aš galvojau širdimi.
Taip nutiko ir šįkart.
Iš visų galimų variantų, pasirinkau patį žemiškiausią, žmogiškiausią ir Motinos akimis niekingiausią.
Aš pabėgau.
Tiesiog nusisukau ir bėgau kiek tik kojos neša. Lėkiau taip, kaip niekada nebuvau bėgusi, tarsi nuo to priklausytų mano, o ne jo gyvybė. Aš praktiškai skridau.
Atsisukau per petį, pažiūrėti kur jis yra. Nuostabu, jis vejasi. Atsigręžiau į kelią, ir nežymiai kilstelėjau aukštyn galvą. Garsus šūksnis ir šlumštelėjimas kažkur už manęs, reiškė tik vieną.
Tie mirtingieji už visko kliūvinėja.
Senas, geras medžio šaknies triukas niekada dar nebuvo manęs apvylęs.
Įžengusi į miškelį pasileidau ristele, kiek atgaudama kvapą. Mano bėgimas pamažu lėtėjo, kol galiausiai jis pavirto ėjimu.

***

Po ne itin malonaus įvykio, persikėliau į pievą, esančią už miškelio. Vietoje mano pamėgto ežero, ten sruveno maža upė. Krištolinio ežero vandens nepakeis niekas, tačiau kol kas teks tenkintis upe.
Aš tyliai niūniavau, gulėdama pievoje ir spoksodama į debesis. Vienu rankos mostu suformavusi naują debesų formą, žiūrėjau, kaip naujoji debesų avytė plaukė tolyn, nusivesdama kelis debesėlius su savimi.
Atsidususi užmerkiau savo mėlynas akis, pasinerdama į apmąstymus ir abejones.
Jaučiau, žinojau, kad po to nelemto incidento viskas pasikeis. Netekau to pasitikėjimo žmonėmis, kurį vis stengiausi išlaikyti. Praradau savo ilgai slėptą gyvenimą, dabar atsidūrusį pavojuje. Netgi nebeturiu savo pamėgtos pievos.
Aš bijojau. Bijojau būti surasta. Bijojau, kad mano paslaptis bus atskleista, o aš liksiu išnaudojama kaip darbinis gyvulys.
Tačiau...
Vis dar negalėjau pamiršti tų rudų, spindinčių akių. Jos kažkuo mane traukė. Galėjau jose paskęsti, ištirpti vien žiūrėdama į jas. Net ir norėdama negalėjau jų pamiršti.
Atsidususi pasikišau rankas po galva.
Kol kas aplinkui tvyrojo ramybė, kurios man taip trūko.

[George Smith]

Tema rakinama.