[Kasiopėja Evers]

Aukščiausiame astronomijos bokšte ne vien tik astronomijos klasė buvo. Čia dar buvo ir astronomijos profesoriaus rezidencija.
Dominuojanti spalva šiame kabinete buvo mėtinė. Sienos buvo ištapetuotos žaliai mėlyna spalva, ant jų kabėjo kelios fotografijos, ir lentynos prikimštos knygų apie žvaigždes, kosmosą, ir kitus panašius dalykus. Žinoma, buvo ir rašomasis stalas - šis buvo medinis, o ant jo buvo mažas mėnulio gaublys, kelios nuotraukos ir rašalinė su plunksna. Iš vienos pusės buvo mėtinės spalvos sukamoji kėdė, o iš kitos - pora baltų fotelių, dekoruotų mėtiniais zigzagais. Dešinėje nuo stalo puikavosi didžiulė spinta, prigrūsta visokiausių astronominių dalykėlių, o stalui iš kairės, prie lango, buvo pastatytas didelis teleskopas. Kabinetas buvo kuklus, tačiau gana dailus, nebuvo per daug iš interjero išsiskiriančių detalių ar dar kokių pričiūdų. Viskas buvo kaip reikiant.
Nors profesorius neretai būdavo šiame kabinete, kartais ant durų galėdavai rasti raštelį su užrašu, jog jis išvykęs, ir apytikslį laiką, kada grįš.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, kiek pridususi (mat visą laiką bėgo), sustojo prie Astronomijos profesorės kabineto. Mergaitei reikėjo gauti profesorės leidimą ir apsauginį amuletą, jog ji su Amelia galėtų keliauti į uždraustąjį mišką įvykdyti Herbologijos namų darbo. Kodėl negalėjo papršyti Amelia? Na, žiobariškas burtų metimas - keistas dalykas. Tiesą sakant, varniukė nė nežinojo kaip burtus galima „mėtyti“. Ir išvis, kodėl tai vadinama burtais.
Visiškai pasimetusi Rose galiausiai pasibeldė ir nedrąsiai įžengė vidun.
- Labas... Vakaras,- prieš pabaigdama dar žvilgtelėjo pro langą.- Norėčiau gauti leidimą sau ir Ameliai, vykti į uždraustąjį mišką, atlikti herbologijos darbo. Taip pat reiktų ir apsauginio amuleto,- mindžiodama palei duris ir žvalgydamasi aplinkui paprašė.- Tik man buvo nelabai aišku. Ar abiem reikia tik vieno amuleto, ar kiekvienai po atskirą?

[Kasiopėja Evers]

Skrebendama komentarus ir be paliovos dūsaudama, Kasiopėja padėjo šalin dar vieną rašinėlį. Paėmusi kitą darbą, Kasiopėja net nusijuokė iš to džiaugsmo, išvydusi Rosemarie pavardę, žinodama, kad bent jau ši nesąmonių nebus prirašiusi. Ir visgi - koks juokingas dalykas tas likimas, mat pro jos duris ką tik įsiveržė ir minėtoji Rose.
-Rose!-maloniai sušuko Kasiopėja, parašydama prie darbo penkis taškus ir padėdama rašinį šalin. -Žinoma, kodėl gi ne...-įkišo galvą į stalčių ji, knisdamasi tarp visokių maišelių, amuletų ir ilčių, kol galiausiai surado du tinkamus.-Leidimą turite, štai jums po amuletą. Žinau, profesorė Makgonagal neleidžia savų pasilikti, bet man šitų galit ir negražinti,-nusišypsojo ji vėl, tiesdama amuletus.

[Rosemarie Mortimer]

Rose įdėmiai apžiūrinėjo vieną iš fotografijų, kabančių ant sienos, tačiau netrukus vėl nukreipė žvilgsnį į astronomijos bei ateities būrimo profesorę.
- Ooo, labai dėkui!- džiaugsmingai šūktelėjusi padėkojo ir pristraksėjo prie stalo.- Jūs per daug gera,- lyg ir susidrovėjusi raustelėjo bei paėmė porą įmantriai raižytų amuletų.
Ji pastebėjo kokia didelė šūsnis pergamentų, greičiausiai su mokinių darbais, stirkso ant ant jos stalo. Tiesą sakant, varniukė galėtų prisiekti, jog ant vieno iš jų pastebėjo savo vardą. Jeigu jai nepasivaideno, Rosemarie labai tikėjosi, jog gaus kokį geresnį įvertinimą.
- Labai dėkoju,- dar kartą nusišypsojusi patraukė link durų ir nuspaudusi rankeną pridūrė.- Gero vakaro.
Išėjusi iš kabineto, mergaitė skubiai nudūmė link uždraustojo miško, kur turėjo susitikti su Amelia.

[Emily Manson]

Emilė skubėjo link astronomijos kabineto. Pasibeldusi, ji užėjo vidun. Pamačiusi mokytoją, lengviau atsiduso.
-Atsiprašau, tamsta mokytoja, jog taip vėlai užėjau, tiesiog ne laiku pabaigiau savo darbą, todėl atnešiau dabar, - nervingai tarė, pabandydama išspausti šypseną. - na, man jau laikas, gero vakaro, ir dar kartą atsiprašau už sutrukdymą!
Ji paskubomis pasišalino iš kabineto ir atsiduso. Pagaliau dar viena našta nukrito nuo pečių , pagalvojo . Nusipurčiusi nuo tos minties, jog gali gauti neigiamą pažymį ar pastabą, ji nuskubėjo tolyn.

[zaibas2000]

Urtė uždususi lipo laiptais į astronomijos bokštą. Ne, ne į pamoką. Jai reikėjo skubiai šnektelėti su mokytoja. Mergaitė buvo įklimpusi ligi ausų ir net nežinojo kaip tai paaiškinti.
Užlipusi tas daugybė pakopų ji lengviau atsiduso. Pro kabineto durų apačią sunkėsi šviesa. Ji tyliai pasibeldė ir po kelių sekundžių pravėrė duris. Nedrąsiai įžengusi mergaitė liko stypsoti tarpduryje ir sugebėjo sumurmėti pasisveikinimą.
-Labas vakaras. Atsiprašau jog taip įsiveržiau, tačiau man būtinai reikia pasišnekėti su jumis. Tai ir apie Ateities būrimą, bet čia atėjau, nes maniau, kad čia pasišnekėti galima netrukdant niekam.
Ji tyliai apsidairė lyg tikėdamasi jog iš kampo iššoks Patys Žinote Kas su lazdele. Šviesiaplaukė nejaukiai pasimuistė.
-Tai ar galime pasišnekėti?

[Kasiopėja Evers]

Jaukiai sėdėdama prieš langą ir gurkščiodama arbatą, Kasiopėja glostė Atėnę. Netoliese miegojo Grifas, o prie liūto jaukiai susirangęs snaudė ir Češyras.
-Prašom,-šūktelėjo ji, išgirdusi beldimą. Išgirdusi mokinės postringaimą, profesorė atsisuko. Tikriausiai tai turėjo atrodyti kaip kokia scena iš krikštatėvio. Juk taip ir atrodė, kai garbanė atsisuko kėdėje, glostydama katę. Matydama šitaip kažkaip jau labai skubančią antrakursę su ja pasišnekėti,  Kesė kiek suraukė .-Kuo galiu padėti?-ji kreipėsi į mokinę ji.-Gal nori arbatos, kavos ar dar ko?
Padėjusi puoduką ant stalo, ji vis dar glostė parpančios katės kailį.
-Sėskis,-ji mostelėjo į krėslą kitoje pusėje stalo, įdėmiai žvelgdama į mokinę.

[Adira Floris]

Areštas. Adiros rankos net drebėjo, o kūnas šalo kaip kad stovėtų be striukės žiemos rytą. Atėjusi prie pat durų ji nepamatė Rosemarie. Jei ši nepasirodys? Tai būtų buvę visai logiška. Juk Rose laisvai galėjo palikti vieną Adirą daryti darbus. Bet tada koledžo vadovė jai duotų dar baisesnį areštą. Tikriausiai. Tad kita mergaitė tikrai ateis.
Ramiai patrypčiojusi vietoje ir palaukusi kelias minutes, ji nepasirodė.
-Ir kur gi tu?-labiau savo mintyse nei garsiai paklausė tamsiaplaukė.
Ilgai nelaukusi ji suėmė durų rankeną į delną ir pravėrė duris. O kaip būtų gerai, jeigu šios neatsidarytų.
Jeigu ne areštas ir bloga nuotaika, kabinetas varniukei pasirodytų gražus. Žaliai mėlynos sienos, nedidelė ir gana jauki patalpa. Ji iš kart pastebėjo ant stalo stovintį įdomų mėnulio gaublį.
Bet dabar mergaitei rankos prakaitavo ir buvo ledinės, tad atidžiau apsižvalgyti nė nesumanė. Tik patrynė delnus į savo juodas kelnes ir išsitiesė visu ūgiu. Dar specialiai tokia proga užsidėjo Varno Nago spalvų kaklaraištį.
-Labas ry-rytas,-netikėtai sumikčiojo ji ir žingtelėjo arčiau stalo.

[Rosemarie Mortimer]

Iš bendrojo Varno Nago kambario, Rosemarie tyčia išėjo gerokai anksčiau nei būtų reikėję vien dėl to, kad pakeliui nesutiktų Adiros. Nežinia kodėl, bet prieš atsiduriant profesorės kabinete, nenorėjo mėgautis kieno nors kito draugija, tad dvidešimt minučių tuščiai praslankiojo koridoriais. Kai užklydo į reikiamą, pamatė prie kabineto durų lūkuriuojančią varnę. Šioji, ne taip kaip Rose, buvo pasirišusi Varno Nago kaklaraištį, o štai Rosemarie, kaip visad, išmainė bet kokias uniformines detales į šviesios spalvos suknelę. Galbūt šįkart ir be reikalo.
Galiausiai, kai Adira nusprendė nebelaukti (trumpai mergaitei buvo šmėstelėję, ar tik nelaukia jos) ir nuspaudė durų rankeną, Rose kiek įkabindama pasileido per koridorių ir pasiekė kabinetą šioms dar pilnai neužsivėrus. Sulaikiusi jas rankomis, iš paskos įsmuko vidun ir atsistojo už kairiojo Adiros peties.
- Labas rytas, - lyg aidu atkartojo kitos varniukės žodžius bei apsidairė aplinkui.

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja tyliai sėdėjo, taršė liūto gauurus iš žiūrėjo pro langą. Jai visada patiko šis langas, jis buvo didelis, tad pro jį matėsi nuostabi panorama. Žinoma, kur gi nebus, juk kabinetas tiesiai po klase, kurioje ir vyko astronomija, kurios vardu pats bokštas ir pavadintas ((čia toks wtf sakinys)).
- Labryt,- trumpai atsakė Kasiopėja, kai jos dvi auklėtinės, viena mekenanti it avytė, kita tiesiai šviesiai, pasisveikino su ja. Moteris nužvelgė mergaites - vieną susiskausčiusią iš baimės, kitą, matyt, susitvarkiusią su savo emocijomis, nors ką ten žmogus gali žinot.- Gal norit, nežinau, arbatos, dar ko nors?- paklausė profesorė taip, lyg jos būtų atėjusios ne arešto, o tiesiog šiaip pasisvečiuoti.- Areštas nebus labai sunkus, galit nebijot,- pridūrė ji.

[Adira Floris]

Vos tik pasisveikinus, iš koridoriaus išlindo Rosemarie ir atsistojo visai šalia Adiros. Gerai, kad tikrai atėjo ir nesugalvojo kaip nors ištrūkti nuo arešto.
Greitai galva pasisukusi link draugės pusės, antrakursė linktelėjo ir nedrąsiai šyptelėjo. Tik dėl to, kad priešais jas sėdėjo Varno Nago vadovė. Juk reikėjo parodyti, kad su visais gerai draugauja.
-Ačiū, nereikia,-lyg už abi atsakė Adira ir nusistebėjo, kad joms pasiūlė arbatos (ir net paminėjo, kad areštas nebus sunkus). O tada žengtelėjo mažą žingsnelį atgal, kad mergaičių pečiai būtų visai prie pat. Taip jautėsi saugiau. Juk areštas abiems, aš ne viena nusikaltau.
Tamsiaplaukė dar kartelį žvilgtelėjo į mėnulio gaublį, o tada nekaltai atsisuko į Kasiopėją tikėdamasi, kad ji labai nesupyko dėl vakar vakaro.

[Rosemarie Mortimer]

Apžiūrėjusi ne itin didelį mėtinį kabinetą, Rosemarie probėkšmai žvilgtelėjo į Adirą. Šioji kaip tik vypsojo, nežinia ko išsišiepusi, ir linksėjo kaip tos lėlytės su didele galva. Nesupratusi tokio staigaus draugiškumo užuominų, varniukė nepatikliai dėbtelėjo į greta stovinčia mergaitę. Rose tikrai jos nesuprato. Vieną akimirką, rodos, puls kaltinti dėl visą pasaulį apnikusio bado, o kitą jau sąmoksliškai šypčioja. Tegul suka čia ką nori, tačiau prie to neprisidedu.
- O aš visai norėčiau arbatos, - dar kartą pašnairavo dešinėn, tipo „kalbėk už save“, ir gūžtelėjo pečiu.
Rosemarie žengė žingsnį šonan vos spėjus Adirai prisiliesti prie jos peties ir trumpam apsisuko, jog "apžiūrėtų" galinę sieną. Žinoma, per daug į ją nesigilino ir tik įsispitrijo kitai varniukei į akis.

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja gūžtelėjo pečiais ir nukreipė lazdelę į virdulį. Tasai pradėjo burbuliuoti. Ne už ilgo ant stalo garavo puodelis arbatos.
- Tau viskas gerai? - ji dirstelėjo į Adirą, kuri, atrodo, stovėjo taip, lyg eitų mirties nuosprendžio. Papurčiusi galvą, ji vėl nukreipė lazdelę, šįsyk į kitą kampą, o iš šio išlindo dvi didelės dėžės, tokio dydžio, tarsi ji būtų jas parovusi iš NYX makiažo apdovanojimų (kas žiūrėjo, supras). Žodžiu, jos buvo tokios didelės, kad į jas būtų galima laisva įlįsti. Vis tik, vienoje dėžėje dulkėjo sudraskytos, sulamdytos ir kitaip sugadintos knygos (kurios, tarp kitko, jaunam protui būtų baisiai neįdomios - kam patiktų skaityti žodynus ir datas?), kitoje barškėjo surūdiję salo įrankiai. Kasiopėja kalbėjo tiek su bibliotekininke, tiek su namų elfais - ir toji, ir šie mielai pririnko tvarkomų dalykų areštui. - Viena jūsų turės nuvalyti rūdis nuo stalo įrankių, o kita sutvarkyt knygas. Jeigu kuri baigsit anksčiau, galėsit padėt kitai, - pažvelgė į mergaites profesorė. - Ir jokios magijos.

[Adira Floris]

Mergaitė nematomai krūptelėjo išgirdusi savo vardą iš profesorės lūpų.
-Taip,-nedrąsiai atsakė.-Taip, viskas gerai.
Nors tai skambėjo neįtikinamai, varnanagė labiau išsitiesė ir pažvelgė į Rosemarie, kuri, kaip ir Adira manė, paprašys arbatos. Tikriausiai tik todėl, kad nesutiktų su ja.
Pamačiusi didžiules dėžes ji plačiau praplėtė akis, bet liepė sau nusiraminti. Juk viskas gerai. Puiku, kad jose tebuvo knygos ir rudi stalo įrankiai, o ne koks negyvas gyvūnas ar sumažinta trolio versija. Nuskambėjus profesorės "ir jokios magijos" žodžiams, Adira aiškiai atsisuko į Rosemarie ir pašaipiai dėbtelėjo. Suprato, kad Kasiopėja žino apie panaudotus burtus vakar vakare.
-O kaip nuvalyti rūdis?-truputį pasilenkusi į kairę pašnibždomis paklausė kitos mokinės. Nei valyti, nei matyti kaip valo neteko. Todėl ir neturėjo supratimo.

[Rosemarie Mortimer]

Metusi paskutinį žvilgsnį, Rosemarie atsisuko atgal ir nustraksėjo prie stalo, kur jau garavo puodelis, sklidinas mėtų arbatos.
- Ačiū, - čiupdama šį į rankas, padėkojo bei tuojau pat siurbtelėjo. Mergaitė buvo išsiblaškiusi, tad sodrus skystis kaip mat nuplikė gerklę ir vos nebuvo išpurkštas profesorei ant apdaro. Laimė Rose, šiaip ne taip, susilaikė ir paskubomis nugurgusi arbatą, padėjo puodelį ant stalo. Tikriausiai porą dienų nebegalės nieko paimti į burną.Ar čia tik ne už tavo pasibaisėtiną elgesį su Adira? - giliai jos viduje sukirbėjo priekaištas, tačiau buvo tuojau pat nutildytas.
Silpnai pravėrusi burną, jog niekas viduje nesiliestų vienas prie kito, varniukė nuėjo prie Adiros, stovinčios šalimai dėžių.
- Mhm, - numykė apžiūrėjusi vieną rūdimis aptrauktą šakutę. - Čia jau teks tau išsiaiškinti, mat aš renkuosi knygas, - galiausiai gūžtelėjusi pečiais numetė įrankį atgal ir prisitraukė sugadintų knygų prigrūstą dėžę. Tiesą sakant, vos tik tai padarius pamanė, jog įrankius tvarkyti be magijos lengviau, nes reikia tik aštrios kempinės ir gero valiklio. O kaip, nesinaudojant burtais suklijuoti visas draiskanas?