0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ethan Coy

  • *
  • 24
  • Taškai:
Elnio ragas
« Prieš 6 metus »
Iš manęs rašytoja kaip iš Putino geroji fėja
---
Įžanga.
0. Aš kvėpuoju
Žvelgiau pro langą. Nors jaučiau kaip autobusas juda, pasaulis buvo sustingęs. Man jau seniai išbluko spalvos. Man jau seniai pasaulis atrodė bespalvis. Pilka. Tuščia. Giliai bei sunkiai atsidusau, išleidau visą sunkumą iš savų plaučių. Lėtai tuksendama išbalusiais pirštų galais į sėdynės kampą dairiausi į laukus. Kad ir per storą stiklą galėjau užuosti laisvę.

Mokykla buvo toli nuo mano naujųjų namų, tad važiuoti teko ilgai. Pirma pravažiuodavome mano kaimelį kurį sudarė keli vienkiemiai, po to sekė didžiulio miško eilė, kuris buvo prie pat mano namų, galiausiai pravažiuodavome didesnį kaimą ir pagaliau, už penkių kilometrų autobuso ratai sustodavo. Stirniškių miestelyje. Toks ir miestelis, įgavęs „miestelio" pavadinimą vien dėl to, kad jame stūkso aukšta, naujosios neogotikos stiliaus, žalių plytų bažnyčia. Žvelgiant į bažnyčią suimdavo kvapą . Ji buvo didinga. Du bokštai rėmė dangų, prie įėjimo pasitiko angelų statulos. Įdomiausia tai- kad niekas nežinojo, kodėl plytos žalios, juk žalia plytų bažnyčia buvo neįprastas reginys įprasto žmogaus akiai. Ir nors bažnyčia turėjo savo įprastą šventąjį pavadinimą, kurį, berods, visi pamiršo, žmonės mieliau ją vadindavo Smaragdine bažnyčia, arba trumpiau -Smaragdu.

Privažiavome mišką. Pievose pradėjo vaidentis medžiai, kol pagaliau autobusas paskendo itin aukštų medžių šešėlyje. Šie medžiai, tiksliau, šis miškas buvo bene didžiausia priežastis kuri garsino Stirniškių pavadinimą. Medžiai atrodė kaip kraupūs, bet didingi milžinai ,kurie savo plačiais delnais laikė debesų šuorą. Jie buvo taip aukštai išsikeroję ,kad jų šakos susipynė į kasas taip sudarydamos įdomų bei neįprastą gyvą augalijos tunelį. Visada važiuojant pro čia man per stuburą perbėgdavo šaltas šiurpuliukas, juk žinojau ,kad tuoj turėtume sustoti mano pramintoje „Samanų stotelėje" .Autobuso ratai garsiai sucypė stojant ir aš nurijusi sunkų gumulą apsidairiau ,tikėdamasi sutikti bet kokias akis, bet deja, kaip ir kiekvieną kart, autobuse sėdėjau viena. Sugirgždėjus atsidarė senos autobuso durys ir į jį įlipo man jau dažnai matyta figūra. Sumokėjusi figūra pasisuko ir nuėjusi atsisėdo į galą. Daug žmonių esą matę šią figūrą, bet niekas nežino -ar tai moteris, ar vyras, niekas nežino nei figūros vardo, nei amžiaus, apskritai, niekas nėra matęs net figūros veido. Keisčiausia tai, kad šiais metais figūra atėjo į mano klasę. Mokiausi vienuoliktoje klasėje .Esu išgirdusi kaip mokytojai kalbasi tarpusavyje apie figūrą ,bet susitaikę su sąlygomis, kad niekad apie ją nieko nesužinos, nusileido ir į figūrą dažniausiai kreipdavosi „Tu". Ogi dar be to, mokykla buvo pustuštė, ir direktoriui buvo laimės priepuolis sužinojus ,kad ateina naujas mokinys.

Nedrąsiai pasukau galvą į šoną ,kad akies kampučiu pagaučiau figūrą. Kaip ir visada, figūra buvo užsimaukšlinusi kapišoną, apsirengusi juodomis kelnėmis bei didžiuliu treningu, tad buvo sunku pasakyti jos sudėjimą, apsiavusi juodais sportbačiais. Susidomėjusi seniau paklausiau daugumos savo klasiokų, kodėl niekas iš jų nebandė pažiūrėti kas slypi po kapišonu, bet visi ,lygi vieno atsakė panašiai taip - „Įdomu, bet kažkodėl... nekyla ranka to daryti" . Nusukau žvilgsnį ir autobusas vėl pajudėjo. Kažkodėl jaučiausi keistai, kaip ir kiekvieną sykį susitikusi su figūra, jaučiau, lyg ji mane stebėtų. Vydama mintis šalin stebėjau kaip vėl pradeda važiuoti autobusas. Žmonių nebuvo daug, bet jaučiausi šiek tiek geriau žinodama ,kad aš ne viena kartu su figūra. Autobusui sustojus paskutinėje stotelėje atsistojau ir paėmusi savo pilką kuprinę užsimečiau ją ant peties ir išėjau į lauką. Apsižvalgiau. Visa atrodė taip... keista, bei neartima... Išsitraukusi telefoną iškart įsijungiau facebook ir pasislėpiau savame pasaulyje. Twitter, tumblr. ,facebook, 9gag ... sąrašas vis tęsėsi kol aš ėjau link mokyklos. Visa tai buvo man artima... Kodėl aš nebežvelgiu į dangų, kodėl nebepastebiu drugelių šokio, kodėl nepamatau kaip auga smilgos ir kaip jos linguoja papučiamos menko vėjo. Įkvėpiau ir vėl panyrau į internetą. Suvokiau. Aš vaikštanti lėlė, be jausmų, be meilės gamtai, be suvokimo... Bet... juk aš kvėpuoju.

---

1. Pakerėta
Įžengus į mokyklą mane pasitiko draugų būrys. Bet ar galiu juos vadinti draugais, kai bendraujama yra vien dėl populiarumo bei grožio. Eidama pro rūbine pasižiūrėjau į veidrodį –tas pats liaunas, dailus, moteriškas sudėjimas. Ilgi, juodi kaip smala plaukai ir kerinčios žalios akys. Visi man pavydėjo grožio, bet jie nežino, kad man teko ekstremaliai keistis vien dėl mylimo vaikino ,kuris mane paliko dėl kitos. Mečiau svorį laikydamasi įvairių dietų, per dienas neturėjau nė kąsnio burnoje, sekiau įžymybių pėdomis bandydama atsikratyti kiekvienos kalorijos .Sunkiai atsikvėpusi pasukau žvilgsnį į neseniai, vos ne iš po žemių išdygusią Emiliją.

-Sveika!- žemaūgė mergina sučirpė užkišdama smėlio spalvos garbaną sau už ausies,

-Labas, -nežymiai linktelėjau galva nudelbdama žvilgsnį į savus batus.

   Pasitaisiau kuprinę ant peties ir toliau stovėjau kaip įbesta. Prie manęs priėjo kiti draugai bei draugės ir mes pajudėjome link klasės.

   Daug kas galvotų ,kad mano gyvenimas pavydėtinas. Turėjau gausybę draugų –Emiliją, Saulę, Liepą ,Milą ,taipogi puikiai sutariau ir su daugumą vaikinų kaip Adrijus ar Faustas. Pažinojau ,ir buvau gerbiama ir daugiau žmonių, bet jų vardais nebeminėsiu ,nes jų buvo pernelyg daug. Mėgau savo draugus, bet dažnai abejojau ar jie draugauja su manimi, ar su mano antrininke, kuria apsimesdavau išeidama iš namų.

   Geriausiai sutariau su Emilija, netgi ,manau ,galėčiau ją pavadinti savo geriausia drauge. Ji buvo žemo ūgio ,turėjo dailias smėlio spalvos garbanas bei tamsias, jūros vandens spalvos akis, kuriose, rodos galėjai bet kada paskęsti. Emi visad buvo žvali, linksma, buvo sunku ją palaikyti trečioke, kai mergina visad elgdavosi kaip mažas vaikas. Emi dievino saldumynus ir visa kas miela, ji visada rengdavosi suknelėmis ar sijonu. Saulė charakteriu buvo panaši į Emiliją, nieko keista, nes jos abi buvo seserys ,tokio pat amžiaus, tik ne dvynės, nes Saulė buvo įvaikinta Emi tėvų. Saulė turėjo ilgus ,geltonus plaukus ir žydras akis, ji priminė tikrą lietuvaitę, nes dažnai rišdavosi savo plaukus į dvi kasas, taipogi mėgo nešioti vainikėlius su netikromis gėlėmis. Liepa šią vasarą nusikirpo savo rudus plaukus iki ausų, taipogi nešiojo akinius dideliais stiklais po kuriais slėpėsi rudos akys, ji buvo aukšta, aukščiausia iš merginų mūsų klasėje, taipogi protingiausia. Mila savo noru buvo nusidažiusi plaukus purpurine spalva ,buvo įdomaus, bet sunkaus charakterio, turėjo juodos rožės tatuiruotę ant savo kairiosios rankos, nešiojo violetinius lęšius , buvo įsivėrusi daug auskarų –du virš lūpos kiekviename kamputyje , nosyje irgi kabėjo apvalus ,žiedo formos auskaras, ausys taipogi buvo apkarinėtos auskarais. Adrijus buvo blondinas rudomis akimis, nors apsimetė protingu ,tokiu nebuvo, visi žinojo ,kad jis rūko, bet prie manęs tai bandė neigti, žinojau, kad man kažką Adrijus jaučia, bet visa tai vijau šalin, nes jis manęs nedomino. Na o Faustas titnaginių plaukų ir tamsiai mėlynų akių ,kurios mane kerėte kerėjo. Nemeluosiu, kažką jam jaučiau. Man patiko jo švelnumas ir šiltas prisilietimas guodžiant mane ,kai man sunku. Jis buvo malonus bei protingas, o man tai ir patiko.

   Diena po dienos, ta pati įprasta rutina. Keliesi ryte, eini į mokyklą, grįžti namo. Keliesi ryte, eini į mokyklą, grįžti namo. Keliesi ryte, eini į mokyklą, grįžti namo. KELIESI RYTE, EINI Į MOKYKLĄ, GRĮŽTI NAMO. Man belieka tik gailiai atsidusti, nes suvokiu, kad kitokio pasirinkimo daugiau niekada ir nebus, neiškils man kitokios aplinkybės šiame pilkame pasaulyje. Net nežinau, ar begali mano gyvenimas būti labiau paprastesnis. Nors esu sumąsčiusi ką darysiu, kaip žvelgsiu į ateitį, kurio keliu pasuksiu, bet visa tai priveda mane prie to paties- keliesi ryte, eini į darbą, grįžti namo.

   Bėgo sekundės, minutės, valandos. Visa tai atrodė kaip akies mirksnis. Prasidėjo paskutinioji pamoka- anglų kalba. Man niekad nekilo problemų su kalbomis, labiau nesupratau tiksliųjų mokslų . Sėdėjau viduryje ,prie lango. Nelabai mėgau žvelgti pro šį ploną barjerą skiriantį vidų nuo išorės, tik nedrąsiai pro jį žvelgdavau autobuse, kad tik, jokiu būdų nepagaučiau figūros žvilgsnio, kuris rodos, visad įbestas į mane.

   Stengdamasi pagauti kiekvieną mokytojos žodį, nors ir sėdėjau daugmaž užsiskleidusi savyje ,bet ištempusi ausis, kad pagaučiau klausimą, jei jis būtų man užduotas. Tema buvo apie šalis ir viena ausimi išgirdau kaip mokytoja skirsto mokinius į grupes po du žmones. Maldaujančiu žvilgsniu pasisukau į šone spurdančią Emi, mat ją parinko būti kartu su Faustu. Mokytoja toliau vardino poras, kol aš jutau kaip širdis man po truputį krinta į kulnus. Vardų vis mažėjo ir mažėjo, bet nei mano, nei figūros nė kart nepaminėjo. Pagaliau suvokusi savo padėtį tik sunkiai atsidusau ir ranka pasirėmiau galvą.

-Skaistė bei...err.. kas liko,- pasakė mokytoja pasitaisydama akinius ir nejaukiai nusikosėdama, nes nė nenutuokė kaip dar galėjo kreiptis į figūrą.

   Per ausis nuaidėjo klaikus skambučio šauksmas ir aš pakilusi iš savo vietos greitai susimečiau knygas į kuprinę ir užsimetusi ją ant vieno peties ,piktais žingsniais pirmoji išdundėjau iš klasės.

   „Kaip ji drįsta! Mane paskirti, vieną iš geriausių mokinių, kartu su ta...ta būtybe!" pati nepajutau kaip griežiu dantimis ir gniaužiu kumščius iš pykčio. Apsirengusi odine, juoda striuke tik padėjusi žingsnį laukan pro duris iš praplyšusių debesų pasipylė sunkus lietus. Nors nujaučiau, kad lijo visą dieną, bet kažkodėl vis tiek jaučiau didžiulį pasipiktinimą. Pro duris, už manęs išlindo ir juodoji figūra, kaip visad prisiderinusi prie šio lietingo oro. Užsimaukšlinusi kapišoną ji sekė mane, mat grįždavome tuo pačiu autobusu. Išėjau į skersgatvį, bandydama trumpinti kelią. Nepagalvokite, tai ne koks baisus, juodas tunelis, kurio gale vos švysteli šviesos žiburėliai. Tai įprastas ,siauras takelis tarp dviejų butų ,raudonos sienos dailiai apaugusios vijokliais, tarp plytelių kyšojo aukštų žolių stiebeliai. Pats įėjimas priminė paprasto pastatymo arką su smulkia angelo statula viršuje. Visas miestas turėjo neįprastų detalių, kurios neapsakomai puošė jį. Didžioji dalis namų priminė namus iš viduramžių laikų, visur augo gražūs sodai, medžiai, pastatų sienos raizgėsi vijokliais. Lėtai slinkau skersgatviu link autobusų stoties, kol akių kampučiu nepagavau už manęs sunkiais žingsniais einančios figūros. Išsitraukusi telefoną įsijungiau snapchat ir peržvelgiau iš draugų atsiustas nuotraukas. Užtrukau gan ilgai, kol galiausiai, pabaigoje peržiūrėjau Emilijos atsiųstą snap . Ji buvo mielai susisukusi kuodą ,apsirengusi jai per didelį rausvą megztinį, prie jos stovėjo Faustas ir Saulė. Emi nustačiusi liūdną mimiką užrašė „Užuojauta dėl anglų kalbos ..boohoo" .Jaučiau kaip vėl kyla pyktis. Sustojusi ištiesiau ranką selfie ir nusifotografavau kartu su figūra už savęs. „Ugh... negaliu jos apkęsti, kodėl ji iš vis egzistuoja! PABAISA." Greitai suspaudžiau mygtukus ir išsiunčiau nuotrauką Emilijai. Už nugaros pasigirdo artėjantys, sunkūs bei tuo pačiu grėmsingi žingsniai ir akies mirksniu pajutau kaip mane priremia prie šaltos sienos. Iš nuostabos išplėčiau žalias akis ir įsižiūrėjau į figūrą, kuri taip jai neįprastai pasielgė. Tai ji suėmė mano riešą vienu, savo plačiu delnu, o kitu tiesiai man prie galvos įsirėmė į plytų sieną. Sunkiai nurijusi seiles drebančia lūpa žvelgiau į tai kas slypi po kapišonu. Nieko neįžvelgiau, tik vien juodumą, tai lyg bandytum įžvelgti ką nors aklinoje nakties tamsoje. Prieš kelias sekundes jaučiau tik neapykantą, o dabar pajutau kaip iš baimės linksta keliai ir nežymiai dreba rankos. Figūra buvo už mane žymiai aukštesnė ir didesnio sudėjimo, jaučiausi taip menkai stovėdama prieš ją.

   Figūra palenkė savo galvą arčiau manosios. Pritraukdama mūsų veidus vieną prie kito. Pirmą kartą pamačiau kažką... kas priklauso tai figūrai. Iš po kapišono iššoko dvi, ryškiai žydros akys. Niekaip negalėčiau apibūdinti tos spalvos sodrumo. Nei dangus, nei jūra, nei storas stiklas nepriminė šios spalvos. Tik spalvotame pieštuke, ar kreidutėje galėjai pamatyti tokią ryškią žydrą spalvą. Akys buvo šaltos bei grėsmingos, bet neapsakomai artimos. Jos mane kerėjo. Iš išgąsčio sumerkiau akių vokus ir sukandusi apatinę lupą pasukau savo veidą į šoną. Pajutau kaip man į delną kažką įbruka . Išgirdusi tolstančius žingsnius įsidrąsinau atsimerkti. Atskleidusi pirštus pažvelgiau į delną. Jame buvo susuktas raštelis ant nedidelio lapelio. Lėtai jį išsukau ir įsižiūrėjau į dailų raštą.

Negalvok apie kančias, tik apie išliekantį grožį."
---
[spoiler]https://www.wattpad.com/user/Blunicorn[/spoiler]

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 851
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Labai įdomu. Tęsk. Lauksiu per wattpad. Pafolowink mane. Vilkomergaitė

*

Neprisijungęs Ethan Coy

  • *
  • 24
  • Taškai:
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Aš tave jau iš seniau seku ^^

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 851
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Ane? Nuo kada?

*

Neprisijungęs Ethan Coy

  • *
  • 24
  • Taškai:
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Tikrai negaliu pasakyti, gal pora savaičių? :'DD

*

Neprisijungęs Noel Nathan Takemi

  • VI kursas
  • *
  • 851
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekas nėra tobulas
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Į pm  :)

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1716
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Re: Elnio ragas
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Pagarba, sudominai :)
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

Ats: Elnio ragas
« Atsakymas #7 Prieš 5 metus »
Daugiau nei mėnesį nepildyta istorija keliama archyvan.